Administracinė byla Nr. A-37-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06255-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Z., I. S. ir D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Širvintų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai L. Z., I. S. ir D. Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.: D. Š. – 55 716,81 Lt, I. S. – 56 479,47 ir L. Z. – 46 052,53 Lt; 2) priteisti pareiškėjams iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad yra Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjai. 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2. 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu pakeitus šio įstatymo priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti dar kartą iki 11,56. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir atstatytas tik 2013 m. spalio 1 dieną. Teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus metus. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato galimybės mažinti teisėjų atlyginimus, keičiant teisėjų atlyginimų koeficientus, t. y. jame numatyta tik galimybė mažinti bazinį dydį ir tik nustatyta tvarka. Keičiant minėtus koeficientus nepagrįstai mažinamas teisėjų atlyginimas. Remdamiesi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pareiškėjai teigė, kad Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjams nepagrįstai, pažeidžiant teisėjo konstituciškai pagrįstus lūkesčius, buvo sumažintas (nustatytas per mažas, nesilaikant Konstitucijos) teisėjo atlyginimas, kuris 2008 m. buvo apskaičiuotas be krizinės situacijos konstatavimo pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje numatytą pareiginės algos koeficientą. Pareiškėjų teigimu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostata, kad pareiginės algos koeficiento apylinkių teismo teisėjams dydis yra 14,2 (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) pažeidžia Konstitucijos laiduojamą teisę – teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjai pažymėjo, kad net ir įvertinus tarp valdžių nustatytos sumažėjusios pareiginės algos koeficientą procentine išraiška, apylinkės teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas yra mažiausias. Teisėjų atlyginimo dydis, kuris, pažeidžiant teisėtumo reikalavimus, buvo nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. Nr. X-l771) ir galiojo iki 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimų, atstatytas tik 2013 m. spalio 1 dieną. Neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už ištarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui daro didelę materialinę žalą pareiškėjams, todėl teismo prašė priteisti skirtumą tarp priklausančio mokėti atlyginimo pagal nesumažintus koeficientus nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Pareiškėjai nurodė, kad, negaudami žymios dalies atlyginimo, patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai naudojasi priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi priklausančiais pinigais nemoka. Todėl, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai prašė priteisti 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20105-905/2013 ir 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20412-905/2013 paskyrė teismo ekspertizę. Šių bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos šiai bylai. Ekspertizė bus atliekama siekiant nustatyti finansinę, ekonominę valstybės padėtį 2009 – 2012 metais, jos išvados turės reikšmės ir šioje byloje, todėl atsakovas prašė sustabdyti šią administracinę bylą iki bus atlikta ekspertizė civilinėse bylose Nr. 2-20105-905/2013 ir Nr. 2-20412-905/2013. Atsakovas pažymėjo, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas atmestinas. Atsakovas pažymėjo, kad, vykdant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties, jeigu teismas patenkintų pareiškėjų reikalavimą, prašė teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui L. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 46 052,53 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn.; pareiškėjai I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, priteisė 56 479,47 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią 2010 m. spalio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn., pareiškėjai D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 55 716,81 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią 2010 m. spalio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. Teismas nurodė, kad priteistų neišmokėto atlyginimo dalių sumos nurodytos neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje. Sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsniais, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu, 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Teismas konstatavo, kad esant šiai situacijai pareiškėjai įgijo teisę į darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų pareiginės algos koeficientų taikymo, priteisimą, ir darė išvadą, kad nurodytos neišmokėto teisėjo atlyginimo sumos priteistinos iš Lietuvos valstybės.

Dėl pareiškėjų prašymo priteisti 5 proc. metines (procesines) palūkanas, teismas nurodė, kad reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, kurie yra artimesni darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, reglamentuojamiems Civilinio kodekso teisės normomis. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti 5 proc. metines (procesines) palūkanas.

Dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad 2014 m. valstybės biudžete iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo vykdymą atidėjo 2015 m. biudžetiniams metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kurį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas pabrėžia, kad 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo išspręsti klausimai ne tik dėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo ir kompensavimo, bet ir dėl visų valstybės ar savivaldybės tarnautojų darbo užmokesčio. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pažymi, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėja D. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad praėjo daugiau kaip du mėnesiai nuo 2014 m. gegužės 1 dienos, iki kurios valstybė 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu įsipareigojo kompensuoti neišmokėtą darbo užmokestį, tačiau iki šiol darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas nenumatytas. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas nenurodo, koks būtų protingas teismo sprendimo atidėjimo terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjai – kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009–2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią 2010 m. spalio – 2013 m. rugsėjo mėnesiais.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Širvintų rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Širvintų rajono apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis  ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant tą sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti pareiškėjų reikalavimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria L. Z., I. S. ir D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, priteistos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalys, susidariusios 2010 m. spalio mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų L. Z., I. S. ir D. Š. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.