Baudžiamoji byla Nr. 2K-402/2012
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00573-2008-0
Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.25.4.5; 2.4.5.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant S. S. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš UADB „Industrijos garantas“ nukentėjusiajai A. P. priteista 9650 Lt turtinės žalos ir 3452,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš S. S. ir civilinio atsakovo UAB „Eurovestika“ šiai nukentėjusiajai solidariai priteista 16 547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 9 d. nutartis, kuria pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nustatyta, kad 16 547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimas A. P. priteistinas iš UAB „Eurovestika“.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
S. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 18 d., apie 16.45 val., Klaipėdoje, Šilutės plente, ties namu Nr. 83A, vairuodamas UAB „Eurovestika” priklausantį automobilį „MAN 8136” (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) su statybiniu vagonėliu, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5, 9, 37 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas tiesiame asfaltuotame kelio ruože, antrąja eismo juosta, kur pagal važiavimo kryptį yra trys eismo juostos, kelio danga - asfaltas, užterštas žemėmis, matomumas į priekį iš vairuotojo kabinos apie 100 m, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo, nepraleido per pėsčiųjų perėją jam iš dešinės pusės ėjusio pėsčiojo D. P. ir jį partrenkė, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų D. P. mirė.
Nuteistasis S. S. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį dėl eismo įvykio kilimo, todėl nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio klaidų. Kasatorius teigia, kad būtent nukentėjusiojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, tačiau teismai vertino tik kasatoriaus padarytus KET pažeidimus, visiškai neatsižvelgė į D. P. KET pažeidimus ir jų įtaką eismo įvykio kilimui. Kasaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad nukentėjusysis per perėją ėjo, nes nustatytos aplinkybės rodo, kad jis staiga išbėgo į perėją. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, nors pažymėjo, jog nukentėjusysis pėsčiųjų perėja judėjo ne eidamas, o bėgdamas. Skunde nurodoma, kad pėsčiasis yra lygiateisis eismo dalyvis ir privalo laikytis Kelių eismo taisyklėse įtvirtintų reikalavimų; šiuo atveju nukentėjusiajam buvo nustatytas 2,71 promilės girtumas, todėl jis negalėjo valdyti savo veiksmų, įvertinti situacijos, dėl to pažeidė KET reikalavimus - staiga išbėgo į važiuojamąją kelio dalį ir buvo partrenktas kasatoriaus automobilio. Pasak kasatoriaus, teismai padarė prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms išvadą, nes iš jų matyti, kad, jeigu D. P. nebūtų pažeidęs KET 51 punkto reikalavimų, t. y. nebūtų staiga išbėgęs į važiuojamąją kelio dalį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kasatoriaus manymu, jeigu būtų iš anksto matoma kliūtis, jeigu jis būtų turėjęs galimybę pastebėti šią kliūtį, tai neabejotinai būtų sustabdęs automobilį ir eismo įvykis nebūtų kilęs.
Nuteistojo teigimu, jis nepažeidė jokių KET reikalavimų, nes buvo atidus, važiavo saugiu greičiu, jo neviršijo, transporto priemonę vairavo atsižvelgdamas į eismo sąlygas. Išvados, kad kasatorius pažeidė KET, nepagrindžia jokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Kasatoriaus manymu, jis negalėjo prognozuoti staigių nukentėjusiojo veiksmų, kad jis staiga išbėgs į važiuojamąją kelio dalį, tačiau teismai šių aplinkybių objektyviai ir visapusiškai nevertino. Pasak kasatoriaus, teismai neįvertino nukentėjusiojo veiksmų ir būsenos prieš įvykį, nesivadovavo nustatytais įrodymais ir pažeidė lygybės įstatymui, rungtyniškumo principus, BPK 1, 5, 6, 9, 20, 29, 44, 305 straipsnius ir EŽTK 6 straipsnį.
Kasaciniame skunde ginčijamos specialistų išvados kaip įrodymas, teigiama, kad jos pagrįstos tik spėliojimais. Išvada, kad neveikė vagonėlio stabdžiai, pasak kasatoriaus, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, nes iš karto po įvykio stabdžių gedimas nebuvo nustatytas, o specialistas D. J. vagonėlį apžiūrėjo po įvykio praėjus pusei metų. Nesutikdamas su specialisto išvada, kasatorius taip pat kelia klausimą, kad neaišku, kaip nustatyta, kokiu greičiu į perėją išbėgo ir per ją bėgo D. P., nes objektyvių patikimų duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusysis negalėjo bėgti greičiau nei nurodė ekspertas, nėra. Taigi specialistai, pateikdami išvadas, rėmėsi tik prielaidomis, o teismas, priimdamas nuosprendį ir kaltinimą pagrindęs spėlionėmis, pažeidė ne tik nekaltumo prezumpcijos principą, bet ir BPK 20 straipsnį.
Kasatoriaus manymu, teismai nepašalino eksperto D. J. atliktoje ekspertizėje esančių abejonių, netenkino prašymo skirti papildomą autotechninę ekspertizę, ją pavedant atlikti ne Klaipėdos centro ekspertams, todėl buvo pažeista teisė į gynybą. Teismo išvada, kad nukentėjusysis, atsižvelgiant į amžių, kad buvo ligotas ir girtas, todėl negalėjo dideliu greičiu bėgti per perėją, yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Nežinant, kokiu tiksliu greičiu į perėją išbėgo nukentėjusysis, lieka neaišku, kaip tokiu atveju galėjo būti modeliuojama įvykio situacija.
Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog jis pažeidė KET 75, 172 punktų reikalavimus, tačiau prokuroras kaltinamajame akte nurodė, kad buvo pažeisti KET 5, 9, 37 punktai.
Teismo argumentas, kad kasatoriaus veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu, padaryta nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrus įvykio aplinkybes, remiantis prielaidomis ignoruojant faktines įvykio aplinkybes. Pasak kasatoriaus, teismai įrodymus vertino šališkai, nagrinėjo tik jo kaltę tikėtina įrodančias aplinkybes, o teisinančių įrodymų nenagrinėjo, teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad įvykio dieną buvo blogas oras, tamsu, intensyvus eismas, blogas matomumas, drėgna, asfaltas užterštas žemėmis, todėl sustabdyti transporto priemonę buvo sunku. Byloje nustatyta, kad kasatorius važiavo leistinu, saugiu greičiu, atsižvelgdamas į kelio ypatumus, į tai, kad buvo tamsu, transporto priemonę vairavo blaivus, nesudarydamas kliūčių kitiems eismo dalyviams, ir tai rodo, kad jis buvo pakankamai atsargus ir rūpestingas savo bei kitų eismo dalyvių atžvilgiu, todėl neaišku, kuo pasireiškė neatidumas ir nerūpestingumas. Nepažeisdamas jokių KET reikalavimų, jis neturėjo galimybės numatyti, kad tamsiu paros metu sunkiai girtas asmuo netikėtai ims bėgti per gatvę, kai tuo metu kiti pėstieji laukia saugios galimybės pereiti gatvę. Liudytojo M. R. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis staiga bėgo per gatvę, nepaisydamas to, kad pirmojoje juostoje judėjo didelis automobilis. Kasatorius teigia, kad eismas buvo intensyvus, dėl eismo pirmojoje juostoje matomumas buvo apsunkintas, o D. P. staigus išbėgimas į gatvę negalėjimas dėl sunkaus girtumo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais – D. P. mirtimi.
Atsiliepimu į nuteistojo S. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo nuteistojo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti, priimti išsamiai išanalizavus ir įvertinus reikšmingų bylai aplinkybių visumą, vadovaujantis įstatymu. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio kilimą nulėmė būtent nuteistojo S. S. veiksmai, t.y. jeigu nuteistasis būtų buvęs pakankamai atidus privažiuodamas pėsčiųjų perėją ir pamatęs nukentėjusįjį, judantį pėsčiųjų perėja, būtų laiku sustojęs, kaip to reikalauja KET 5, 9, 37 punktai, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir nebūtų žuvęs žmogus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas, atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus, teismas neturėjo pagrindo atmesti specialisto išvados kaip įrodymo, nes būtent ši išvada, gretinant ir vertinant kartu su kitais byloje gautais įrodymais (liudytojų apklausomis, transporto priemonių bei įvykio vietos apžiūra, specialisto parodymais, kt.) objektyviai įvertina kelyje susidariusią situaciją, vairuotojo S. S. ir nukentėjusiojo D. P. veiksmus, techninę galimybę sustabdyti transporto priemonę. Prokurorė nurodo, kad ekspertai sprendžia techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus, o išvadą dėl priežastinio ryšio ir kilusių padarinių daro tik teismas. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus ir atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko papildomą įrodymų tyrimą: apklausė specialistus, atliko eksperimentą ir, gavęs jo rezultatus, pavedė ekspertui iš naujo atlikti skaičiavimus. Gauti įrodymai patvirtino, kad būtent vairuotojo S. S. neatidumas buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Kadangi apeliacinės instancijos teisme buvo nustatytos naujos aplinkybės dėl pėsčiojo judėjimo greičio ir trajektorijos, atsiradę prieštaravimai buvo pašalinti atlikus ekspertizę, kurios metu atliktais skaičiavimais pagal eksperimento metu gautus naujus duomenis teismas ir rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ekspertizės išvadų teisingumu bei ekspertų naudotomis metodikomis ir kompetencija. Prokurorės manymu, nėra pagrindo konstatuoti prieštaravimų tarp specialisto išvados dalių, specialistų paaiškinimų ir ekspertizės akto. Be to, abejonės dėl specialistų ir ekspertų kompetencijos paremtos nuorodomis į tai, kad tyrimus turėtų atlikti kita ekspertinė įstaiga.
Teismai, pasak prokurorės, neginčijamai nustatė, kad nukentėjusysis D. P. nuteistojo vairuojamo automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje jau bebaigiantis kirsti gatvę, t.y. būdamas antrojoje eismo juostoje. Teigti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus ir kad iš tikrųjų nukentėjusysis atsidūrė kelio važiuojamoje dalyje netikėtai, nėra pagrindo, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.
Prokurorė teigia, kad teismai nepažeidė BPK nuostatų ir neaišku, kodėl kasatorius skunde nurodo BPK 9, 29 ir straipsnių pažeidimus, kurie reglamentuoja nuosprendžio sąvoką, bylų nagrinėjimo teisme viešumą bei BPK galiojimą užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės.
Atsiliepimu į nuteistojo S.S. kasacinį skundą nukentėjusioji A. P. prašo nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusioji nesutinka su kasaciniu skundu. Teigiama, kad teismai išsamiai ištyrė visus įrodymus, išnagrinėjo ir pagrindė S.S. kaltę bei paskyrė teisingą bausmę, todėl nėra pagrindo naikinti nuosprendį ir nutartį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius, prašydamas nutraukti baudžiamą bylą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teigia, kad teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį dėl eismo įvykio kilimo, neatskleidė kuo pasireiškė kasatoriaus nusikalstamas nerūpestingumas, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų.
BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymius teismai nustatė remdamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamosios atsakomybės taikymui, nustatytos nepadarant kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų.
Priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, jungiantis neteisėtą veiką su pavojingomis pasekmėmis ir nustatantis, kad būtent kaltininko padaryti KET pažeidimai dėsningai nulėmė nusikalstamą rezultatą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-593/2011, 2K-151/2011 ir kt. ). Kasatorius teisingai nurodo, kad, esant abipusiam KET pažeidimui, teismai turi nustatyti kiekvieno iš padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog KET eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistasis, bet ir žuvusysis D. P., teismo nutartyje įvertinta abiejų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų reikšmė ir nustatyta, kuris jų lėmė eismo įvykio kilimą ir nusikalstamus padarinius. Remiantis eksperimento metu gautais duomenimis apie neblaivaus nukentėjusiojo judėjimo perėja greitį ir trajektoriją, šių duomenų pagrindu 2011 m. spalio 24 d. atliktos eismo įvykio ekspertizės rezultatais nustatyta, kad sunkvežimio „MAN 8136“ ir statybinio vagonėlio sąstato vairuotojas S. S. turėjo techninę galimybę, laiku stabdydamas vairuojamą sunkvežimį, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per kelią vietos ir išvengti D. P. partrenkimo. Teismas, remdamasis ne tik minėtais ekspertiniais duomenimis, eismo įvykių ir transporto trasologijos specialisto D. J. paaiškinimais teisme, tačiau įvertinęs nukentėjusiojo judėjimo pėsčiųjų perėja aplinkybes, jo partrenkimo vietą (bebaigiant kirsti gatvę, antrojoje eismo juostoje), įvykio vietos matomumo sąlygas (matomumas į priekį 100 metrų), paties S. S. nenuoseklius parodymus apie pėsčiojo stebėjimo aplinkybes, liudytojo A. R. nurodomas aplinkybes apie nukentėjusiojo veiksmus (stovėjo ir laukė progos pereiti gatvę pėsčiųjų perėja, o į ją įžengęs bėgo įstrižai, buvo stabtelėjęs ties pėsčiųjų perėjos viduriu), padarė motyvuotas išvadas apie kasatoriaus galimybes suvokti kelio aplinkos artėjant prie pėsčiųjų perėjos ypatumus, tikėtinus šios aplinkos pasikeitimus ir tuo pagrindu pasirinkti saugų, neprieštaraujantį KET sunkiasvorės transporto priemonės valdymo būdą.
Apeliacinės instancijos teismas didelį dėmesį skyrė ginčijamoms nukentėjusiojo judėjimo per perėją aplinkybėms, išvadas dėl šių aplinkybių pagrindė papildomai gauta bylos medžiaga ir teisingai aptarė šio faktoriaus reikšmę eismo įvykio kilimo priežasčiai, nurodydamas, kad ne 72 metų amžiaus nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio ir išbėgimas į pėsčiųjų perėją, bet vairuotojo S. S. neatidumas, greičio nesulėtinimas ir nestabdymas laiku artėjant prie perėjos turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykiu. Jei S. S. būtų laikęsis KET 37 punkto reikalavimų ir būtų elgęsis taip, kaip privalėjo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas pėsčiųjų perėjos aplinkoje susidariusioje situacijoje, jo vairuojamas sunkvežimis su prikabintu statybiniu vagonėliu būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiuoju ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir neištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumo dėl nukentėjusiojo padaryto KET pažeidimo nustatymo. Šis teismas, atsakęs į esminius S. S. apeliacinio skundo argumentus, skundą išnagrinėjo tinkamai.
Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutarys Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011).
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino nuosprendyje padarytą išvadą, kad S. S. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas nurodė, kad kasatoriaus nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog artėdamas prieš pėsčiųjų perėją nesulėtino greičio iki saugaus, ne laiku pamatė į pėsčiųjų perėją įžengusį nukentėjusįjį ir laiku nestabdė automobilio. Teismai, remdamiesi nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendė, kad kasatorius nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Pažymėtina ir tai, kad nors teismų sprendimuose atskirai nepažymėta nukentėjusiojo neatsargių veiksmų reikšmė skiriant S. S. bausmę, nustatant atlygintinos žalos dydį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 1) esant sunkiems nusikaltimo padariniams, nenustačius sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kasatoriui paskirta laisvės atėmimo bausmė priartinta prie straipsnio sankcijoje numatyto minimumo, o jos vykdymas atidėtas minimaliam laikotarpiui; 2) jam neskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti; 3) gerokai sumažintas atlygintinos neturtinės žalos dydis, akivaizdžiai matyti, jog į nukentėjusiojo neatsargius veiksmus eismo įvykio metu atsižvelgta. Taigi ta aplinkybė, kad teismų sprendimuose nukentėjusiojo padaryto KET pažeidimo reikšmė analizuota tik kaip aplinkybė, kuri nenutraukia teismų nustatytos tiesioginio priežastinio ryšio grandinės, nereiškia, kad teismai į šią aplinkybę visai nekreipė dėmesio individualizuodami kasatoriui skiriamą bausmę.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir kitų skundo argumentų
Kasatoriaus prieštaravimai dėl eismo įvykio ekspertizės bei atskirų specialisto išvadų objektyvumo susiję su įrodymų vertinimu ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl specialiųjų žinių neaiškumo, ėmėsi priemonių gauti naujus įrodymus, įvertino tiek atlikto eksperimento, tiek eismo įvykio ekspertizės rezultatus, pasisakė dėl specialisto išvadų apie vagonėlio stabdymo aplinkybes teisinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Šis teismas nurodė, kokiu greičiu perėja judėjo bėgdamas pėsčiasis, kokiais bylos duomenimis vadovaujantis teismas priėjo prie tokios išvados.
Kasatoriaus gynėjo 2011 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl autotechninės ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teismas išsprendė laikydamasis BPK nustatytos prašymų išsprendimo tvarkos. Šio teismo protokolinėje nutartyje nurodyti motyvai, kodėl toks prašymas atmetamas, taigi nėra pagrindo teigti, kad atmetus prašymą buvo pažeistos nuteistojo teisės į gynybą.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, ją padaręs asmuo, konkretūs KET punktai (t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcijos KET 5, 9, 37 punktai), kurių reikalavimai buvo pažeisti, tų reikalavimų turinys, kilusios pasekmės. Taigi nurodyti visi nusikalstamos veikos požymiai, būtini veikos kvalifikavimui. Tai, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, remiantis kasacinės instancijos teismo atskiromis nutartimis, cituojamos ankstesnės redakcijos KET 172 punkto nuostatos ir aiškinamas KET 75 punkto turinys (beje, analogiškas šiuo metu galiojančios KET redakcijos 37 punktui), nesudaro pagrindo kasacinio skundo teiginiui, jog kasatorius nuteistas už KET pažeidimus, kurie nenurodyti kaltinamajame akte.
Kasacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė BPK 1, 5, 6, 9, 20, 29, 44, 305 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas, iš esmės siejami su tuo, kad teismai neįvertino nukentėjusiojo veiksmų prieš įvykstant eismo įvykiui. Dėl tokio pobūdžio prieštaravimų nepagrįstumo kolegija šioje nutartyje pasisakė nustatydama, kad kasatoriaus nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.
Dėl viso to, kas pirmiau pasakyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nuodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
Tomas Šeškauskas