Administracinė byla Nr. A822-1585/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02766-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. T. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinę žalą – 39 060 Lt (trisdešimt devynis tūkstančius šešiasdešimt litų).
Skunde nurodė, kad jo laisvė nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, kartu su daugiau negu 3–5 asmenimis. Pareiškėjas skunde vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, pagal kurią vienam kalinčiam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma negali būti mažesnė negu 5 kv. m. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jis kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, pagal kurį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka, ir Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, pagal kurio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata – dėl skausmo skrandžio srityje ir pablogėjusio regėjimo jis ne kartą kreipėsi į medikus, taip pat sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 11–17) nurodė, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, todėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad 2011 m. balandžio 6 d. vakare, 2011 m. balandžio 7 d. ryte, 2011 m. birželio 6 d. ryte, 2011 m. birželio 9 d. ryte, nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 15 d. ryte, 2011 m. liepos 11 d. ryte, 2011 m. liepos 13 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 29 d. ryte, 2011 m. spalio 7 d. ryte, 2011 m. lapkričio 16 d. ryte, 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, 2011 m. gruodžio 22 d. ryte, 2011 m. gruodžio 29 d. ryte, 2012 m. sausio 2 d. ryte, 2012 m. sausio 3 d. ryte, 2012 m. sausio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 4 d. ryte, 2012 m. gegužės 15 d. ryte, 2012 m. liepos 3 d., nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2012 m. liepos 17 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, nes už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pareiškėjo teiginiai, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jam stipriai pablogėjo sveikata, dėl skausmų skrandžio srityje ir regėjimo pablogėjimo jis keletą kartų kreipėsi į sveikatos priežiūros darbuotojus, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie tai, kad jis kreiptųsi į medicinos darbuotojus dėl jo skunde paminėtų sveikatos problemų.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. žalos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 43–45) nurodė, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. galiojo ne Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui, kaip nurodo pareiškėjas, bet galiojo ir tebegalioja bei laisvės atėmimo vietų įrengimą ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir priežiūros organizavimą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Taigi, suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo įrodyti visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, tačiau objektyvių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė.
Pagal Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymuose nustatytais būdais. EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2012 m. spalio 29 d., t. y. praėjus daugiau negu 3 mėnesiams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios informacijos nenagrinėjo ir informacijos, susijusios su konkrečių suimtųjų laikymu laisvės atėmimo vietose, neturi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 400 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes S. T. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d.
Teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, nustatęs, kad S. T. nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus laiką, kai S. T. kalėjo kameroje Nr. 334 nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 14 d., kameroje Nr. 256 2012 m. liepos 3 d., kameroje Nr. 256 nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2012 m. liepos 17 d. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas tinkamai tik 8 dienas, o likusias – 462 – netinkamai. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog 2011 m. balandžio 6 d. vakare, 2011 m. balandžio 7 d. ryte, 2011 m. birželio 6 d. ryte, 2011 m. birželio 9 d. ryte, 2011 m. birželio 15 d. ryte, 2011 m. liepos 11 d. ryte, 2011 m. liepos 13 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 29 d. ryte, 2011 m. spalio 7 d. ryte, 2011 m. lapkričio 16 d. ryte, 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, 2011 m. gruodžio 22 d. ryte, 2011 m. gruodžio 29 d. ryte, 2012 m. sausio 2 d. ryte, 2012 m. sausio 3 d. ryte, 2012 m. sausio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 4 d. ryte, 2012 m. gegužės 15 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį buvo nesilaikoma įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra įrodytas, o atsakovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, taip pat ir psichinei, nepateikti.
Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (462 dienas pareiškėjas – S. T. buvo laikomas netinkamai, o tinkamai – 8 dienas), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas (teismas atsižvelgė ir į tai, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt, į tai, kad pareiškėjas gana greitai pradėjo rūpintis neturtinės žalos priteisimu (2012 m. liepos 18 d. išvyko iš Lukiškių TI-K, o jau 2012 m. rugsėjo 3 d. prašyme, adresuotame Lukiškių TI-K), domėjosi dėl savo laikymo sąlygų ir rinko įrodymus, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 4 400 Lt, ši suma pareiškėjui priteista iš atsakovo. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011, kurioje už 40 netinkamo kalinimo dienų priteista 350 Lt. Teismo vertinimu, didesnės negu 4 400 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
III.
Pareiškėjas S. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–90), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 39 060 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu patyrė pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, sveikatos pablogėjimą.
Pažymėjo, kad norint patekti pas gydytoją, reikia gauti prižiūrėtojų leidimą. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į medikus dėl skrandžio skausmų, rašė prašymus dėl vizito pas gydytoją, tačiau pareigūnai nereagavo ir neregistravo jo prašymų į žurnalą. Pareiškėjas susidurdavo su prižiūrėtojų grasinimais, nuobaudomis, kratomis ir fizinėmis bausmėmis.
Taip pat pareiškėjas nurodė, kad išduotas inventorius švarai ir tvarkai palaikyti nėra pakankamos priemonės naikinant pelėsį ir buitinius kenkėjus, o vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekanti tarnyba tik išpurškia kameras chemikalais, o netrukus po šios procedūros kalinami asmenys grąžinami į kameras ir yra priversti kęsti kenksmingą chemikalų kvapą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95–98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai, turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinį skundą atmesti.
S. T. kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų – netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. Pareiškėjas nurodė, jog periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, kartu su daugiau negu 3 – 5 asmenimis. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t.y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata – dėl skausmo skrandžio srityje ir pablogėjusio regėjimo jis ne kartą kreipėsi į medikus, taip pat sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertina 39 060 Lt.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kaip ir pareiškėjo teisė į orumą periodiškai buvo pažeidžiamos. Atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui pareiškėjas padavė praėjus trims mėnesiams nuo išvykimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriau-kalėjimo, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat įvertinęs kalinimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, pragyvenimo lygį, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 4 400 Lt.
Apeliaciniu skundu S. T. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 39 060 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodė, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu patyrė dvasinį sukrėtimą ir sveikatos pablogėjimą.
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais dėl pareiškėjo tinkamų kalinimo sąlygų ir nurodo, jog S. T. tinkamai buvo laikomas 17 dienų: 2011-04-06, 2011-04-07 ryte, 2011-06-06 ryte, 2011-06-09 ryte, nuo 2011-06-10 iki 2011-06-14, 2011-06-15 ryte, 2011-07-11 ryte, 2011-07-13 ryte, 2011-09-29 ryte, 2011-10-06 vakare, 2011-07-07 ryte, 2011-11-16 ryte, 2011-12-22 ryte, 2011-12-29 ryte, 2012-01-02 ryte, 2012-01-03 ryte, 2012-01-12 ryte, 2012-05-15 ryte, 2012-07-03, 2012-07-04 ryte, 2012-07-16, 2012-07-17. Visą likusį laiką pareiškėjas buvo kalimas pažeidžiant teisės aktus.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Remiantis byloje surinkta medžiaga, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. liepos 18 d. nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą laikotarpį, kurio šalys neginčija, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatyta minimali ploto norma, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skyrė adekvačią ir pagrįstą kompensaciją.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė