LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja I. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 2E/2022-395 „Dėl pateikto prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. P3/2022-73 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimo I. Š.“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo eitas Tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas; 4) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 5) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 6) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį bei neturtinę žalą, o skundžiamu Įsakymu išmokėjo pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimą nuo pareigų nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. (pareiginės algos koeficientas – 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą – 16 proc.), delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 (toliau – ir 2022 birželio 15 d. nutartis) priėmimo dienos bei piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.

3.       Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi su individualiu skundu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.       Pareiškėja nurodė, jog Nutarimo 27.2 pastraipoje konstatuota ir tai, kad neteisėto Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019 (toliau – ir 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas) suvaržymai, įskaitant ir toks darbo užmokesčio nemokėjimas pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kai darbo užmokestis nemokamas ilgą laiką, taigi net ir praėjus tam tikram protingam laikui nuo valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, nušalinimo nuo pareigų, savo esme gali būti prilyginamas tokio valstybės tarnautojo nubaudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas. Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020.

5.       LVAT, atnaujinęs procesą byloje dėl pareiškėjos nušalinimo, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi pakeitė 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 ir panaikino šios nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas, ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos skundą: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį dėl Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019-307 ir priėmė naują sprendimą – panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT 2022 birželio 15 d. nutartyje pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas ne tik prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bet ir atsakovas, priimdamas 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų patenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai.

6.       Pareiškėja paaiškino, jog, vykstant teisminiam ginčui dėl 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo teisėtumo, dėl neproporcingų suvaržymų, patiriamų dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo priėmimo, pareiškėja 2021 m. sausio 29 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl atleidimo iš pareigų, tokiu būdu ji galėjo bent minimaliai užtikrinti nedarbo išmokas. Pareiškėja atsistatydino iš pareigų ne savo laisva valia, o tai lėmė neproporcingi 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu nustatyti suvaržymai. LVAT priėmus 2022 birželio 15 d. nutartį, pareiškėja 2022 m. birželio 21 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu nedelsiant grąžinti ją į iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos (2019 m. lapkričio 25 d.) iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, tačiau Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį bei neturtinę žalą, o 2022 m. rugpjūčio 8 d. Įsakymu išmokėjo pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. (pareiginės algos koeficientas 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą 16 proc.), delspinigius nuo LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo dienos bei piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.

7.       Pareiškėja, remdamasi VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusia LVAT nutartimi, taigi pareiškėjos nušalinimas nuo tarnybos yra nepagrįstas ir neteisėtas, o ji privalo būti grąžinama į iki nušalinimo eitas pareigas. Pareiškėja pažymėjo, jog ji jos prašymu buvo atleista iš Tarnybos, tačiau tokį prašymą nulėmė ne laisva valia, o nepagrįsti ir neproporcingi neteisėto Įsakymo suvaržymai, dėl kurių ji negalėjo pasinaudoti valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju.

8.       Pareiškėja akcentavo, kad, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, jos patirtus kriminalinei bausmei prilyginamus suvaržymus dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo priėmimo, priverstinį atsistatydinimą iš pareigų, pareiškėjos grąžinimas į iki neteisėto nušalinimo eitas pareigas Tarnyboje atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.). Dėl šios priežasties atsakovo Sprendimas turėtų būti panaikintas, o pareiškėja turėtų būti grąžinama į Tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas.

9.       Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamuose Sprendime ir Įsakyme atsakovas sutinka išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., tačiau iki šios dienos jis nėra įvykdęs šio įsipareigojimo. Atsakovo pozicija, kad darbo užmokestis už neteisėto nušalinimo laikotarpį turėtų būti išmokamas tik iki 2020 m. vasario 7 d., yra nepagrįstas, nes, kaip minėta, būtent neproporcingi, kriminalinei bausmei prilyginami neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo suvaržymai privertė pareiškėją prašyti atleisti ją iš pareigų, nors ji to nenorėjo. Todėl ji turėtų būti grąžinta į iki nušalinimo eitas pareigas ir kad jai turėtų būti išmokėtas darbo užmokestis nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki jos grąžinimo į eitas pareigas dienos. Pareiškėjai išmokamas darbo užmokestis už neteisėto nušalinimo laikotarpį nuo 2020 m. vasario 7 d. turėtų būti mažinamas pareiškėjos gautomis lėšomis socialinei apsaugai nedarbo atveju. Pareiškėjos tikslas yra ne praturtėti atsakovo sąskaita, o gauti teisingą atlyginimą už neteisėto nušalinimo laikotarpį. Kadangi neegzistuoja joks pareiškėjos nušalinimo pagrindas nuo 2019 m. lapkričio 26 d., todėl būtent nuo šios dienos ir turėtų būti skaičiuojamos teisės aktuose numatytos netesybos, be to, iki šios dienos pareiškėjai nėra išmokėtas nei atsakovo pripažįstamas darbo užmokestis, nei netesybos.

10.       Pareiškėja teigė, kad atsakovo neteisėti veiksmai priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą yra konstatuoti įsiteisėjusia nutartimi, todėl, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, jai turi būti priteista neturtinė žala. Pagal administracinių teismų praktiką, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus. Todėl šiuo atveju svarbios dvi alternatyvios aplinkybės: prieštaraujančia Konstitucijai pripažinto teisės akto reguliavimo apimtis bei asmens veiksmai, ginčijant jo atžvilgiu priimtą sprendimą.

11.       Pareiškėja nurodė, kad skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo suvaržymų ji patyrė suvaržymus, prilyginamus nubaudimui už nusikalstamą veiką. Tokio pobūdžio suvaržymai trunka itin ilgą laiką – nuo 2019 lapkričio 26 d. iki šios dienos. Todėl patiriamų suvaržymų dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo pobūdis leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat lėmė ir jo neveikimas, nes jis iki šios dienos nėra įvykdęs savo pripažįstamų įsipareigojimų dėl darbo užmokesčio už neteisėtą nušalinimo laikotarpį išmokėjimo. Pareiškėjos teigimu, toks nepagrįstai ilgas delsimas įvykdyti VTĮ 41 straipsnio 2 dalies pareigas taip pat lėmė pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, sukėlė nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą pareiškėja patyrė neproporcingus suvaržymus. Ji staiga neteko įprastinių pajamų bei negavo jokių darbo pajamų, negavo valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, nėra drausta ligos išmoka, negali kreiptis į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gauti nedarbo išmokas. Būtent tokios aplinkybės lėmė pareiškėjos didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, sukėlusius sveikatos sutrikimus, dėl kurių jai teko kreiptis į gydytojus. Be to, patiriami suvaržymai, nerimas dėl ateities, jokių socialinių garantijų neturėjimas nulėmė, kad pareiškėja buvo priversta prašyti būti atleidžiama iš pareigų, nes tik tokiu būdu galėjo pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei gauti pajamas bent minimaliems socialiniams poreikiams patenkinti. Ilgalaikiai (2 m. ir 8 mėn.), besitęsiantys suvaržymai sukėlė pareiškėjai itin didelius dvasinius išgyvenimus bei sveikatos sutrikimus.

12.       Atsakovas Tarnyba nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti.

13.       Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėja buvo nušalinta nuo einamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nemokant jai darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį. Priimdama 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, Tarnyba vykdė imperatyvius VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 40 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies normų reikalavimus.

14.       Atsakovas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 21 d. Tarnyba gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos (toliau – ir STT Vilniaus valdyba) 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01- 9937, kad pareiškėjai 2019 m. lapkričio 7 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Todėl, vykdant VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 3 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte pateiktą informaciją, Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėja 2019 m. lapkričio 25 d. buvo laikinai nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Pareiškėja apskundė minėtą įsakymą, tačiau LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

15.       2022 m. birželio 21 d. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, teigė, kad LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą dėl jos nušalinimo nuo pareigų ir prašė nedelsiant grąžinti ją į iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos (2019 m. lapkričio 25 d.) iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, bei atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą. Tarnyba Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo, argumentuodama tuo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą 2020 m. sausio 29 d. prašymą atleisti ją iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, Tarnybos 2020 m. vasario 7 d. įsakymu ji buvo atleista iš užimamų pareigų, pareiškėja neskundė šio Tarnybos priimto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka.

16.       Atsakovas paaiškino, jog, siekdamas bendradarbiauti ir geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją bei atsižvelgdamas į LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį, kuria panaikintas Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų, sutiko išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. vasario 7 d., t. y. nuo pareiškėjos nušalinimo nuo užimamų pareigų pradžios iki atsistatydinimo iš einamų valstybės tarnautojo pareigų pareiškėjos iniciatyva dienos. Pareiškėja atsistatydino iš einamų valstybės tarnautojo pareigų savo iniciatyva, t. y. ji pati savarankiškai išreiškė valią nebetęsti darbo santykių. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką toks atleidimas (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo santykius neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus. Pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies ir 3 dalies nuostatas valstybės tarnautojas turi būti nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos, už šį laikotarpį darbo užmokestis nėra mokamas. Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-932/2022 2022 m. liepos 20 d. buvo priimtas nuosprendis pripažinti pareiškėją kalta, darytina išvada, jog Tarnybos veiksmai ir priimti sprendimai atitinka teisės aktų (VTĮ) reikalavimus. Pareiškėja pati savo iniciatyva pareiškė prašymą dėl atsistatydinimo, kaip nurodo, siekdama gauti socialinę apsaugą, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti darbo užmokestį ir delspinigius yra nepagrįstas. Be to, VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punktą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. Taigi pareiškėjos reikalavimas mokėti / priteisti darbo užmokestį galėtų būti vertinamas kaip galbūt pagrįstas tik tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismo nuosprendis būtų panaikintas apeliacine tvarka, o mokėtinas darbo užmokestis skaičiuojamas tik iki pareigybės panaikinimo momento. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tuo atveju, jeigu nuosprendžio aplinkybės bus patvirtintos apeliacine tvarka, pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytą pagrindą pareiškėja turėtų būti atleista iš pareigų, jai nemokant darbo užmokesčio / išeitinės ir (ar) kompensacijos (teoriškai vertinant, kadangi pareiškėja savo iniciatyva atsistatydino).

17.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, nes, atsakovo teigimu, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, pareiškėja turi pagrįsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes skunde minimi dvasiniai išgyvenimai gali būti susieti su šiuo metu Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje
Nr. 1-30-932/2022 priimtu 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu.

II.

18.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos I. Š. skundą.

19.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai dėl Įsakymo dalies, kuria buvo nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje
Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos (1.2 punktas), panaikinimo, dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, panaikinimo, reikalavimai priteisti iš Tarnybos delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat kuria atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir perdavė šią administracinės bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėja buvo atleista iš Tarnyboje užimamų pareigų, patenkinant jos pačios pateiktą 2020 m. vasario 7 d. prašymą. Pareiškėja neginčijo sprendimo atleisti ją iš Tarnyboje užimamų pareigų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai, kad ji buvo priversta palikti Tarnybą dėl socialinių garantijų jai neužtikrinimo ir kad jos pasitraukimas iš Tarnybos buvo nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindas konstatuoti darbuotojos valios nutraukti tarnybinius santykius nebuvimą ar Tarnybos neteisėtą įtaką pareiškėjos valios formavimuisi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja buvo priversta pateikti prašymą atleisti ją iš Tarnybos prieš savo valią, kad ji patyrė Tarnybos spaudimą tai padaryti. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos dėl atsakovo jai darytos neteisėtos įtakos. Kita vertus, nors teisės aktais yra įtvirtinti atitinkami suvaržymai gauti socialines išmokas nušalintam nuo pareigų asmeniui, tačiau pareiškėjai nebuvo uždrausta ieškoti kito darbo arba veiklos jos nušalinimo laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja dėl sveikatos būklės ar kitų nuo jos valios nepriklausančių priežasčių nebūtų galėjusi dirbti kito su valstybės tarnyba nesusijusio darbo. Kadangi pareiškėja savo iniciatyva pateikė prašymą atleisti ją iš Tarnyboje užimamų pareigų, ji pati šiuo atveju prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes. Vien tai, kad pareiškėja atsistatydinimo prašyme nurodė, dėl kokių priežasčių ji pasitraukia iš Tarnyboje užimamų pareigų, savaime nereiškia, kad ji buvo priversta palikti tarnybą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, be kita ko, daromo spaudimo pareiškėjos atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjos atleidimu jos pačios iniciatyva. Be to, pareiškėjai skundžiamu Įsakymu nuspręsta išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. nuo nušalinimo nuo Tarnyboje užimamų pareigų dienos iki pareiškėjos atsistatydinimo iš Tarnyboje užimamų pareigų dienos, todėl, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo eitas pareigas bei priteisti jai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 7 d., kai pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, iki grąžinimo į Tarnyboje eitas pareigas dienos.

21.       Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti delspinigius Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjai buvo išmokėti delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. ir jų išmokėjimą patvirtina byloje esantys įrodymai, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, kurie pagrįstų delspinigių apskaičiavimą ir jų išmokėjimą, ir nepagrindė, ar skundžiamo Įsakymo 1.2 punkte nurodytas delspinigių skaičiavimo laikotarpis yra teisėtas. Vien tik byloje pateikta Luminor banko išrašo kopija, kuri patvirtina, kad pareiškėjai buvo pervesta 5 110,87 Eur suma (mokėjimo paskirtis – pavėluoto darbo užmokesčio išmokos už 2019 m. lapkričio–2020 vasario mėn.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nepagrindė, kad pareiškėjai kartu su darbo užmokesčiu buvo išmokėti ir delspinigiai. Byloje taip pat nėra 2022 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 20220812-3, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir grįsdamas išmokų išmokėjimo faktą. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad delspinigiai buvo paskaičiuoti ir išmokėti teisėtai ir pagrįstai.

22.       Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neįvertino aplinkybių, kad neturtinė žala šiuo atveju kildinama ne tik iš Tarnybos veiksmų, priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kuriuo pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų, ir juo susijusių suvaržymų, bet ir iš Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), laiku nevykdant įsipareigojimų išmokant su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, taip pat ir iš įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų, priėmus teisės aktą, kurio atitinkamas nuostatas Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl jos galbūt patirtos neturtinės žalos, susijusios su Tarnybos veiksmais, laiku nevykdant įsipareigojimų išmokant su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, taip pat susijusios su įstatymo leidėjo veiksmais, priėmus teisės aktą, kurio atitinkamos nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nors pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti neturtinę žalą, kilusią dėl galbūt neteisėtų Tarnybos veiksmų dėl jos nušalinimo nuo Tarnyboje užimamų pareigų, neproporcingų suvaržymų bei laiku neišmokėtomis jai priklausančiomis išmokomis, tačiau, įvertinęs pareiškėjos skundo turinį, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimą ji, be kita ko, siejo su įstatymų leidėjo veiksmais, priimant VTĮ nuostatas, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

III.

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos I. Š. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Įsakymo 1.2 punktą, nustatydamas, kad pareiškėjai delspinigiai išmokami už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., įpareigojo Tarnyba perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,08 proc. delspinigius už nurodytą laikotarpį bei priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24.       Teismas nustatė:

24.1.                      2019 m. lapkričio 21 d. Tarnyba gavo STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9937 „Dėl pranešimo“, kuriame nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

24.2.                      Tarnybos direktorius, įvertinęs STT Vilniaus valdybos pateiktą informaciją, 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307 nušalino pareiškėją nuo Tarnyboje užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, įsakydamas pareiškėjai perduoti su jos pareigų vykdymu susijusias priemones, jos žinioje esančius dokumentus bei valstybės tarnautojo pažymėjimą atsakingiems asmenims ir nemokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nušalinimo laikotarpiu.

24.3.                      Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti minėtą įsakymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1775-535/2020 atmetė pareiškėjos skundą.

24.4.                      Pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

24.5.                      Pareiškėja 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atsistatydinti iš užimamų pareigų Tarnyboje, nurodydama, kad ji yra priversta atsistatydinti iš valstybės tarnybos nuo 2020 m. sausio 30 d., taip pat prašė jai išmokėti visas jai priklausančias išmokas, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. įsakymu atleido pareiškėją iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų.

24.6.                      Pareiškėja su individualiu skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24.7.                      Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020.

24.8.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-31-629/2022 atnaujino procesą, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 pakeitė 2020 m. spalio 7 d. nutarties dalį ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį dėl Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo ir priėmė naują sprendimą – panaikino Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

24.9.                      Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2022 m. birželio 15 d. nutartį, 2022 m. birželio 21 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama nedelsiant grąžinti ją iki nušalinimo eitas pareigas, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d., iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, argumentuodama tuo, kad Konstitucinis Teismas Nutarime pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą.

24.10.                      Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2022 m. liepos 14 d. sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, išmokėti jai darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje dienos, bei neturtinę žalą, motyvuodama tuo, kad darbo santykiai su pareiškėja buvo nutraukti jos prašymu, be to, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Tarnyba sutiko išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 vasario 7 d.

24.11.                      Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-30-932/2022, 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu pripažino pareiškėją kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Nuosprendis įsiteisėjo 2023 m. gegužės 10 d.

24.12.                      Tarnyba, vykdydama pareiškėjos prašymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo Nutarimą bei LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį, Įsakymu nutarė išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį (pareiginės algos koeficientas 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą 16 proc.) už jos nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., delspinigius nuo LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje
Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos, piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.

25.       Dėl delspinigių priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo paskaičiuotas: pareiginis atlyginimas – 6 200,20 Eur, priedas už stažą – 992,03 Eur, kompensacija už nepanaudotas atostogas – 887,08 Eur bei 222,87 Eur delspinigių. Iš viso priskaityta 8 302,18 Eur, o pervesta per banką 5 110,87 Eur. Atsakovas delspinigius pareiškėjai paskaičiavo už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 15 d. iki 2022 rugpjūčio 12 d., t. y. už 57 dienas skaičiuojant 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo darbo užmokesčio išmokėjimo sumos. Teismas pažymėjo, jog Tarnybai pagrindas išmokėti atlyginimą bei delspinigius atsirado tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus įsakymą dėl pareiškėjos nušalinimo neteisėtu, t. y. 2022 m. birželio 15 d. Tuo metu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-59 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, įsigaliojusio nuo 2022 m. vasario 1 d., buvo patvirtintas 0,08 proc. delspinigių dydis. Tačiau Tarnyba Įsakymo 1.2 punkte nepagrįstai nustatė, kad delspinigiai išmokami nuo LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai pasibaigė 2020 m. vasario 7 d., teismas sprendė, jog delspinigiai turi būti skaičiuojami iki šios datos, todėl pakeitė Įsakymo 1.2 punktą, nustatydamas, kad pareiškėjai delspinigiai priteistini už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. Atitinkamai įpareigojo Tarnybą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,08 proc. delspinigius už nurodytą laikotarpį.

26.       Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, kad nušalinimas nuo pareigų, netekimas pagrindinio pragyvenimo šaltinio bei netekimas socialinių garantijų, neabejotinai sukėlė pareiškėjai stresą, neigiamas emocijas, išgyvenimus. Pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 22 d. Medicinos dokumentų išrašą, kuris patvirtino, jog nuo 2020 m. iki 2022 m. pareiškėjai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), ji skundėsi (duomenys neskelbtini), jai buvo paskirtas medikamentinis gydymas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nuo 2020 m. vasario 16 d. iki 2020 m. kovo 31 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. dirbo Jaunimo reikalų departamente prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 23 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. dirbo Nacionaliniame transplantacijos biure prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2020 m. lapkričio 22 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. dirbo UAB „Ferox Baltic“, šiuo metu taip pat ji dirba UAB „Ferox Baltic“, teismas sprendė, jog pareiškėja be pajamų buvo tik 2 mėnesius. Vertindamas pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas darė išvadą, jog pareiškėjai neigiamus išgyvenimus tuo pačiu metu turėjo sukelti ir jos atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla, todėl priteisė iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

IV.

27.       Pareiškėja I. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjos naujai iš Tarnybos VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki visiško atsiskaitymo arba priteisti pareiškėjos naudai iš Tarnybos 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už nepagrįstą vėlavimą atsiskaityti už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, priteisti pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

28.       Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, nusprendęs, kad pareiškėjai delspinigiai priteistini tik už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., netinkamai aiškino VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į delspinigių, kaip netesybų, paskirtį, pažeidė pareiškėjos teisę gauti kompensaciją už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą už nušalinimo laikotarpį. Dėl šios priežasties pareiškėjai nėra kompensuojamas uždelsimo atsiskaityti laikotarpis nuo 2020 m. vasario 7 d. iki visiško atsiskaitymo. Be to, nuo 2023 m. vasario 1 d. darbdaviams įsigaliojo didesnis delspinigių dydis – 0,1 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, kai neatsiskaitoma su darbuotoju. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo pirmos uždelsimo dienos iki pat atsiskaitymo dienos. Taigi teismas neteisingai ir nepagrįstai nustatė delspinigių mokėjimo laikotarpį, pareiškėjai delspinigiai turi būti mokami už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki pilno atsiskaitymo su pareiškėja.

29.       Pareiškėjos įsitikinimu, jei teismas manė, kad pasibaigus tarnybos santykiams, nebegali būti skaičiuojami VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje numatyti delspinigiai, tuomet privalėjo jai kompensuoti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka – priteisti vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių.

30.       Pareiškėja pažymi, jog iki šiol Tarnyba nėra visiškai atsiskaičiusi su pareiškėja už nušalinimo laikotarpį, todėl jai turėtų būti priteisiami 0,1 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, nuo 4 888 Eur sumos nuo 2019 m. lapkričio 26 d. (imtinai) iki visiško atsiskaitymo dienos.

31.       Pareiškėjos nuomone, teismas neteisingai nustatė Tarnybos pareigos atsiskaityti su pareiškėja laikotarpį, nurodydamas, kad Tarnybai pagrindas išmokėti atlyginimą bei delspinigius atsirado tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus įsakymą dėl pareiškėjos nušalinimo neteisėtu, t. y. 2022 m. birželio 15 d. Nors įsakymas dėl nušalinimo buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartimi, tačiau šio įsakymo panaikinimas sukelia retroaktyvias pasekmes, t. y. Tarnyba nuo 2019 m. lapkričio 26 d. nušalino pareiškėja ir neteisėtai nemokėjo atlyginimo jos nušalinimo laikotarpiu. Taigi pareiga atsiskaityti su pareiškėja kyla nuo nušalinimo pradžios (2019 m. lapkričio 26 d.) iki visiško atsiskaitymo su pareiškėja.

32.       Pareiškėjos vertinimu, teismas sprendime analizavo tik jos patirtą neturtinę žalą dėl neteisėto nušalinimo ir nevertino jos argumentų dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų laiku nevykdant įsipareigojimų sumokėti išmokas už neteisėto nušalinimo laikotarpį. Panaikinus įsakymą dėl pareiškėjos nušalinimo, susidarė tokia situacija, jog pareiškėjai ilgą laiką nebuvo užtikrinami net minimalūs socialiai priimtini poreikiai, ji negalėjo gauti nedarbo išmokos, taip pat ilgą laiką nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tarnybos neteisėti veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes, prilyginamas pareiškėjos baudimui už nusikalstamą veiką, nors pačiame baudžiamajame procese pareiškėjai nebuvo taikomi jokie ribojimai. Be to, neturtinę žalą lėmė ir tai, kad atsakovas nuo 2022 m. birželio 15 d. iki šios dienos nėra įvykdęs savo įsipareigojimų dėl darbo užmokesčio.

33.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

34.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

35.       Atsakovas nurodo, jog, sutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu, 2023 m. birželio 30 d. perskaičiavęs delspinigių dydį, jį pervedė pareiškėjai.

36.       Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovas teigia, jog Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Be to, atsakovas, sutikdamas su teismo sprendimu 2023 m. birželio 30 d. pervedė pareiškėjai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37.       Atsakovas pažymi, jog baudžiamojoje byloje pareiškėja yra pripažinta kalta, ji jau yra atlyginusi atsakovo civilinio ieškinio kaštus baudžiamojoje byloje dėl fiktyvaus įdarbinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V.

38.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. P3/2022-73 dalies, kuria nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo (Įsakymo 1.2 punktas) bei 2022 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 2E/2022-395 „Dėl pateikto prašymo“ dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, teisėtumo ir pagrįstumo.

39.       Bylos duomenimis nustatyta, kad:

39.1.                      2019 m. lapkričio 21 d. Tarnyba gavo STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9937 „Dėl pranešimo“, kuriame nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

39.2.                      Tarnybos direktorius, įvertinęs STT Vilniaus valdybos pateiktą informaciją, 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307 nušalino pareiškėją nuo užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, įsakydamas pareiškėjai perduoti su jos pareigų vykdymu susijusias priemones, jos žinioje esančius dokumentus bei valstybės tarnautojo pažymėjimą atsakingiems asmenims ir nemokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nušalinimo laikotarpiu.

39.3.                      Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti minėtą įsakymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1775-535/2020 atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

39.4.                      Pareiškėja 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atsistatydinti iš užimamų pareigų Tarnyboje, nurodydama, kad ji yra priversta atsistatydinti iš valstybės tarnybos nuo 2020 m. sausio 30 d., taip pat prašė išmokėti visas jai priklausančias išmokas, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. įsakymu atleido pareiškėją iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų.

39.5.                      Pareiškėja su individualiu skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

39.6.                      Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020.

39.7.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-31-629/2022 atnaujino procesą, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 pakeitė 2020 m. spalio 7 d. nutarties dalį ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį dėl Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo ir priėmė naują sprendimą – panaikino Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

39.8.                      Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2022 m. birželio 15 d. nutartį, 2022 m. birželio 21 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama nedelsiant grąžinti ją iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, argumentuodama tuo, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą.

39.9.                      Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2022 m. liepos 14 d. Sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, išmokėti jai darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje dienos, bei neturtinę žalą, motyvuodama tuo, kad darbo santykiai su pareiškėja buvo nutraukti jos prašymu, be to, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Tarnyba sutiko išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 vasario 7 d., t. y. nuo nušalinimo nuo užimamų pareigų pradžios iki pareiškėjos atsistatydinimo iš einamų valstybės tarnautojos pareigų.

39.10.                      Tarnyba, vykdydama pareiškėjos prašymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį, 2022 m. rugpjūčio 8 d. Įsakymu nutarė išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį (pareiginės algos koeficientas 14,5, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą 16 proc.) už jos nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje
Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos, piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.

39.11.                      Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Sprendimu ir Įsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti šiuos aktus, grąžinti ją į iki nušalinimo Tarnyboje eitas pareigas ir priteisti su jos atleidimu susijusias išmokas bei neturtinę žalą.

39.12.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos I. Š. skundą.

39.13.                      Nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2023 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai dėl Įsakymo dalies, kuria buvo nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos (1.2 punktas), panaikinimo, dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, panaikinimo, reikalavimai priteisti iš Tarnybos delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat kuria atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir perdavė šią administracinės bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39.14.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies - pakeitė Įsakymo 1.2 punktą, nustatydamas, kad pareiškėjai delspinigiai išmokami už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., įpareigojo Tarnybą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,08 proc. delspinigius už nurodytą laikotarpį bei priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai pasibaigė 2020 m. vasario 7 d., todėl delspinigiai turi būti skaičiuojami iki šios datos. Be to, teismo vertinimu, pareiškėja be pajamų buvo tik 2 mėn., taip pat jai neigiamus išgyvenimus tuo pačiu metu turėjo sukelti ir jos atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla, todėl iš atsakovo priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

39.15.                      Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas netinkamai aiškino VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, jai priteistini 0,1 proc. dydžio delspinigiai nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki visiško atsiskaitymo, be to, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, neatsižvelgė pareiškėjos nurodytas aplinkybes (atsakovas laiku nevykdė savo įsipareigojimų laiku atsiskaityti su pareiškėja, nušalinus nuo pareigų ji negalėjo gauti nedarbo išmokos, neteko įprastinių pajamų, kas sukėlė didelius emocinius išgyvenimus, sukėlusius sveikatos sutrikimus, dėl kurių jai teko kreiptis į medikus).

40.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Dėl delspinigių priteisimo

42.       Pareiškėja, su skundu kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, prašė priteisti jai delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki jos grąžinimo į Tarnyboje eitas pareigas dienos, nors skundžiamo Įsakymo 1.2 punkte buvo nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos.

43.       VTĮ 41 straipsnio 2 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo) nustatė, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių dydį socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu). Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...>turi teisę <...>gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

44.       Teisėjų kolegijos vertinimu, VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostata dėl delspinigių išmokėjimo, kuri Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja 2020 m. vasario 7 d. įsakymu buvo atleista iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų savo noru, turėtų būti aiškinama taip, jog ji įgijo teisę į delspinigius už laikotarpį nuo jos nušalinimo momento iki pilno atsiskaitymo, kuriuo jai išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį ji buvo neteisėtai nušalinta nuo pareigų.

45.       Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, jog pareiškėja Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307 buvo nušalinta nuo pareigų. Atsakovas (Tarnyba) nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. pervedė pareiškėjai priklausantį darbo užmokestį, delspinigius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, t. y. 5 110,87 Eur (darbuotojo uždarbio kortelė ir bankinio pavedimo kopija, V t., b. l. 101–102). Taigi pareiškėja įgijo teisę į delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d.

46.       Pareiškėjos teigimu, jai turėtų būti skaičiuojami 0,1 proc. dydžio delspinigiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai turėtų būti taikomi nurodytu laikotarpiu (nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d.) galioję delspinigių dydžiai, t. y. už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-60 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. A1-72 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, skaičiuotinas 0,07 proc. delspinigių dydis, o nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-59 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, skaičiuotinas 0,08 proc. delspinigių dydis.

47.       Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai priteistini delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pakeičiant skundžiamo Įsakymo 1.2 punktą, nurodant, jog pareiškėjai priteistini 0,07 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigiai nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. Atitinkamai Tarnyba įpareigotina perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,07 proc. delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigius nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

48.       Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

49.       CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

50.       Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

51.       Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

52.       Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-417/2013).

53.       Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

54.       Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, būtina įvertinti, kokiu pagrindu buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. e-1932-552/2022 panaikino minėtą įsakymą, atsižvelgęs į tai, jog Tarnyba, priimdama skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų tenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.) ir tai leidžia konstatuoti esant civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

55.       Pareiškėja nurodė, jog patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur. Jos teigimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą pareiškėja patyrė neproporcingus suvaržymus, ji staiga neteko įprastinių pajamų, negavo valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, negalėjo gauti nedarbo išmokos. Taip pat ji patyrė didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sukėlusius sveikatos sutrikimus, dėl kurių jai teko kreiptis į medikus.

56.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nušalinimas nuo pareigų, pagrindinio pragyvenimo šaltinio bei socialinių garantijų netekimas, neabejotinai sukėlė pareiškėjai stresą, neigiamas emocijas bei išgyvenimus. Šią išvadą patvirtina pareiškėjos į bylą pateikti medicininiai dokumentai. Nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja be pajamų buvo tik 2 mėnesius, tačiau įvertinus nurodytas aplinkybes (neteisėtas nušalinimas, pragyvenimo šaltinio bei socialinių garantijų netekimas), darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjai neturtinę žalą. Pareiškėja prašė priteisti jai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjai turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Be to, byloje nėra duomenų, kad Tarnyba netinkamai vykdė savo įsipareigojimus išmokėti su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, o savo teiginius pagrindžiančių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl jos argumentai laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjai priteistina 2 000 Eur kompensacija jos patirtai skriaudai atlyginti.

57.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, tačiau neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas dėl delspinigių priteisimo bei neįvertino visų pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl yra pagrindas pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

58.       Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė PVM sąskaitas faktūras, bet nepateikė mokėjimo kvito kopijos. 

59.       Teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144–216 p., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. AS520-172/2012). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra nepatvirtina atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Pasitaiko atvejų, kai dėl patirtų proceso metu išlaidų sąskaitos išrašomos ir už tam tikras paslaugas apmokama jau po teismo sprendimo priėmimo, tačiau tai teisės į bylinėjimosi išlaidas nepaneigia ir nereiškia, kad išlaidos nebuvo realios (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-672/2011).

60.       Atsižvelgus į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja apmokėjo minėtas sąskaitas faktūras, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos I. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. P3/2022-73 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimo I. Š.“ 1.2 punktą nustatant, kad I. Š. išmokami 0,07 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. Įpareigoti Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,07 proc. delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigius nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d.

Priteisti pareiškėjai I. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas