Civilinė byla Nr. 2A-153-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01537-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Konstantino Gurino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3091-614/2017 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „STRAKA“ ir antstoliui V. M. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – S. Š. ir akcinė bendrovė SEB bankas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. I. V. Š. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „STRAKA“ (toliau – UAB „STRAKA“) ir antstoliui V. M. (toliau – antstolis), kuriame prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio antstolio V. M. 2016 m. liepos 7 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0240/15/01071, taikyti restituciją – grąžinti ieškovui ir jo sutuoktinei S. Š. nuosavybės teises į 0,15 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas).
2. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 26 d. antstolis V. M. iš antrųjų varžytynių už 117 000 Eur pardavė jam ir sutuoktinei S. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). 2016 m. gegužės 4 d. jo sutuoktinė S. Š. antstoliui V. M. pateikė skundą dėl jo veiksmų, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymą iki skundas bus išnagrinėtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi tenkino S. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdomas išieškojimas iš S. Š. ir jos sutuoktiniui priklausančio 0,15 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), iki bus išspręstas jos skundas dėl antstolio veiksmų. Antstolis, išnagrinėjęs S. Š. pateiktą skundą, 2016 m. gegužės 6 d. patvarkymu jį atmetė ir persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi atsisakė priimti antstolio persiųstą S. Š. skundą, konstatavęs, kad antstoliui atsisakius atnaujinti terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti, toks patvarkymas turėjo būti ne persiųstas teismui, o kartu su pareiškėjos skundu grąžintas pareiškėjai, kuri, nesutikdama su tokiu patvarkymu, galėjo tiesiogiai jį skųsti teismui. 2016 m. birželio 21 d. antstolis V. M., neatsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priėmė patvarkymą atnaujinti vykdymo veiksmus bei 2016 m. liepos 4 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo nuosavybės teisės į ginčo turtą perėjo atsakovei UAB „STRAKA“. Ieškovas 2016 m. liepos 11 d. pateikė antstoliui V. M. skundą dėl antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo ir teismui prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus. Tą pačią dieną S. Š., nepraleisdama įstatyme nustatyto termino (nutartis jai įteikta 2016 m. liepos 7 d.), pateikė Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutarties. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi ir galioja iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl S. Š. skundo. A. V. M., galiojant teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, neturėjo teisės surašyti turto pardavimo iš varžytynių akto, todėl šis aktas pripažintinas negaliojančiu (CPK 18 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 602 straipsnis).

3. A. V. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
4. A. V. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vykdo du vykdomuosius dokumentus (vykdomuosius įrašus), kuriuos išdavė: (1) 2015 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 15 – asis notarų biuras dėl hipoteka užtikrintos 83 850,07 Eur skolos, 65,61 Eur notaro išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko (įkaito davėjo) V. Š. ir subsidiariai atsakingos jo sutuoktinės S. Š. kreditoriui AB SEB bankui; (2) 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto 15 – asis notarų biuras dėl hipoteka užtikrintos 63 762,11 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko (įkaito davėjo) V. Š. ir subsidiariai atsakingos jo sutuoktinės S. Š. kreditoriui AB SEB bankui. Priėmus vykdyti nurodytus vykdomuosius dokumentus, raginimai juos vykdyti skolininkui ir jo sutuoktinei pasirašytinai buvo įteikti 2015 m. gegužės 29 d. ir 2015 m. spalio 24 d. Atliekant vykdymo veiksmus buvo areštuotas skolininkui V. Š. nuosavybės teise priklausantis įkeistas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Atlikus ekspertizę nustatyta, kad įkeisto turto vertė – 195 000 Eur. Dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės vykdomosios bylos šalys prieštaravimų nepareiškė, todėl 2015 m. spalio 27 d. patvarkymu buvo paskelbtos pirmosios varžytynės, varžytynių pradžia – 2016 m. vasario 18 d., pabaiga – 2016 m. kovo 21 d., pradinė turto kaina – 156 000 Eur (80 proc. nuo turto 195 000 Eur vertės). Patvarkymas dėl pirmųjų varžytynių ieškovui ir jo sutuoktinei buvo išsiųstas registruota pašto siunta ir laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jų išsiuntimo dienos (CPK 604 straipsnis). Pirmose varžytynėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas, išieškotojas atsisakė paimti jam perduodamą turtą, todėl 2016 m. kovo 24 d. buvo paskelbtos antrosios varžytynės, varžytynių pradžia – 2016 m. kovo 24 d., pabaiga – 2016 m. balandžio 25 d., pradinė turto kaina – 117 000 Eur (60 proc. nuo turto 195 000 Eur vertės). 2016 m. balandžio 26 d. VĮ Registrų centras informavo, kad antrosios varžytynės įvyko ir jas laimėjo didžiausią kainą pasiūliusi UAB „STRAKA“. Antstolio kontoroje 2016 m. gegužės 9 d. buvo gautas S. Š. 2016 m. gegužės 4 d. skundas dėl antstolio veiksmų, o 2016 m. gegužės 12 d. gauta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria teismas sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje iki bus išnagrinėtas S. Š. skundas dėl antstolio veiksmų. Atsižvelgiant į teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, vykdymo veiksmai (atsiskaitymas už įsigytą turtą bei turto perdavimas varžytynių laimėtojui) buvo sustabdyti. I. S. Š. 2016 m. gegužės 4 d. skundą antstolis patvarkymu jį atmetė bei persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Po kurio laiko antstolio kontoroje buvo gauta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. įsiteisėjusi nutartis atsisakyti priimti S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų. Įsiteisėjus šiai teismo nutarčiai (2016 m. birželio 2 d.), 2016 m. birželio 21 d. patvarkymu vykdymo veiksmai buvo atnaujinti, kadangi išnyko sustabdymo teisinis pagrindas. Varžytynių laimėtojui 2016 m. birželio 30 d. sumokėjus visą kainą už iš varžytynių įsigytą turtą, 2016 m. liepos 4 d. buvo pasirašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, patvirtinantis nuosavybės teisių perleidimą pirkėjui. Nauja savininkė UAB „STRAKA“ nuosavybės teises į įsigytą turtą 2016 m. liepos 7 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre. 2016 m. liepos 11 d. antstolio kontoroje buvo gautas dar vienas V. Š. skundas dėl antstolio veiksmų, kuriuo jis prašė panaikinti antstolio 2016 m. birželio 21 d. patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo. 2016 m. liepos 18 d. patvarkymu V. Š. skundas buvo atmestas ir perduotas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
5. Ieškovo pareikštas ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, kadangi dėl tų pačių aplinkybių ir reikalavimų jau yra pradėta ir nagrinėjama civilinė byla pagal skolininko V. Š. 2016 m. liepos 11 d. skundą dėl antstolio veiksmų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tiek minėtą ieškinį, tiek skundą skolininkas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kad antstolis atnaujino vykdymo veiksmus, tarp jų ir turto perdavimą varžytynių laimėtojui, pirmiausia patvarkymu negrąžinęs skolininko sutuoktinei jos 2016 m. gegužės 4 d. skundo dėl antstolio veiksmų. Teismui nusprendus ieškinį nagrinėti iš esmės, ieškinys turėtų būti atmestas, kadangi ieškovas neįrodė CPK 602 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis gali būti pripažintas negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl formalių trūkumų, turi būti pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Teismui net ir pripažinus, kad antstolis neturėjo teisės atnaujinti turto pardavimo iš varžytynių veiksmų pirmiausia negrąžinęs pareiškėjai S. Š. jos praleidus įstatymo nustatytus terminus pateikto 2016 m. gegužės 4 d. skundo dėl antstolio veiksmų, toks pažeidimas būtų formalus ir negalėtų būti laikomas esminiu ieškovo ar jo sutuoktinės teisių pažeidimu, nes skundas akivaizdžiai nepagrįstas.

6. Atsakovas UAB „STRAKA“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas UAB „STRAKA“ nurodė, kad nagrinėjamu atveju antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie esmingai pažeistų ieškovo ar jo sutuoktinės teises ir teisėtus interesus, kas sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą. Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas apie vykdymo veiksmus nuolat buvo informuojamas ir antstolio veiksmų nei dėl turto įvertinimo, nei dėl pirmųjų varžytynių neskundė. UAB „STRAKA“ teisėtai ir sąžiningai įsigijo turtą iš varžytynių, sumokėjo visą turto kainą, todėl laikoma sąžininga įgijėja. Turimomis žiniomis, UAB „STRAKA“ sumokėta pinigų suma už įsigytą turtą jau yra pervesta išieškotojui AB SEB bankui. Taigi, vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje iš esmės jau yra užbaigti. Ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas šalis sugrąžintų į neapibrėžtą teisinę padėtį. Be to, vien tai, kad UAB „STRAKA“ įsigijo turtą galimai tuo metu, kai galiojo laikinosios apsaugos priemonės, nesant ginčo dėl antrųjų varžytynių teisėtumo, laikytinas formaliu pažeidimu, bet ne esminiu ieškovo teisių pažeidimu, todėl ieškinio patenkinimas šiuo pagrindu būtų neadekvatus galimai padarytam pažeidimui. Tenkinus ieškinio reikalavimą, UAB „STRAKA“ priverstinai turėtų tapti ieškovo kreditoriumi. Ieškovo ir jo sutuoktinės turtas areštuotas vykdant išieškojimą net kelių kreditorių naudai, todėl lėšų susigrąžinimas UAB „STRAKA“ taptų itin apsunkintas arba iš viso negalimas.
8. Trečiasis asmuo AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su antstolio V. M. ir UAB „STRAKA“ atsiliepimuose į ieškinį nurodytais argumentais.
9. Trečiasis asmuo S. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį grindžia CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y., kad antstolis ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą surašė galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms.
12. Teismas nurodė, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta taisyklė, jog turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.
13. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė:
1. A. V. M. vykdo vykdomuosius dokumentus – vykdomuosius įrašus Nr. DJ-2777 ir Nr. DJ-2779, kuriuos išdavė Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras dėl hipoteka užtikrintos 83 850,07 Eur skolos, 65,61 Eur notaro išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko (įkaito davėjo) V. Š. ir solidariai atsakingos skolininko sutuoktinės S. Š. hipotekos kreditoriaus AB SEB banko naudai bei vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6445, kurį išdavė Vilniaus miesto 15-asis notarų biuras dėl hipoteka užtikrinto įsipareigojimo, t. y. 63 762,11 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko V. Š. ir subsidiariai atsakingos skolininko sutuoktinės S. Š. išieškotojo AB SEB banko naudai.
2. Hipoteka buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas (unikalus Nr. 4110-0700-0042) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr.4400-0943-9832), esantys Vilniaus r. sav., Zujūnų sen., Antežerių k., Miško g. 42 (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 ir Nr. 0240/15/02373).
3. 2015 m. gegužės 26 d. antstolis V. M. ieškovui V. Š. ir S. Š. surašė raginimus įvykdyti notaro išduotus vykdomuosius įrašus Nr. DJ-2777 ir Nr. DJ-2779. Raginimai buvo išsiųsti registruota pašto siunta bei įteikti kiekvienam iš adresatų asmeniškai (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 23-24).
4. A. V. M. 2015 m. spalio 16 d. raginimas įvykdyti 2015 m. spalio 7 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6445 ieškovui V. Š. ir S. Š. išsiųsti registruota pašto siunta ir įteikti asmeniškai ieškovui 2015 m. spalio 24 d. adresu (duomenys neskelbtini). (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/02373 l. 21-22). Antstolio raginime buvo pateikta informacija apie tai, kad ginčo turtas bus priverstinai realizuotas, jei skolininkas neįvykdys vykdomojo dokumento per raginime nustatytą terminą (CPK 656 straipsnio 5 punktas, 657 straipsnis, 660 straipsnis).
5. 2015 m. liepos 27 d. antstolis V. M. priėmė patvarkymą dėl turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo. 2015 m. lapkričio 20 d. antstolio pranešimas dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės registruota pašto siunta buvo išsiųstas ieškovui V. Š. (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteiktas (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 56-61, 70-71). 2016 m. sausio 21 d. antstolis pakartotinai registruota pašto siunta išsiuntė ieškovui V. Š. dokumentus dėl turto vertės nustatymo trimis žinomais adresais bei į jo darbovietę, taip pat S. Š. adresu (duomenys neskelbtini), tačiau visos siuntos grįžo neįteiktos (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 72-88). Nurodytus dokumentus antstolis siuntė ieškovui ir elektroniniu paštu (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 89).
6. 2016 m. vasario 18 d. antstolis V. M. priėmė patvarkymą dėl pirmųjų varžytynių (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 96). Pirmosioms varžytynėms neįvykus, antstolis 2016 m. kovo 24 d. priėmė patvarkymą dėl turto pardavimo iš antrųjų varžytynių, kurį 2016 m. kovo 29 d. registruota pašto siunta išsiuntė ieškovui ir jo sutuoktinei, tačiau patvarkymas grįžo neįteiktas (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 104-105).
7. Antrosios varžytynės įvyko nustatytu laiku: varžytynių pradžia – 2016 m. kovo 24 d., pabaiga – 2016 m. balandžio 25 d. VĮ Registrų centras 2016 m. balandžio 26 d. informavo antstolį, kad antrosios varžytynės įvyko ir jas laimėjo didžiausią kainą pasiūliusi UAB „STRAKA“.
8. 2016 m. gegužės 4 d., dar nesuėjus terminui sumokėti visą iš varžytynių parduoto turto kainą, antstolio kontoroje buvo gautas subsidiariai atsakingos skolininko sutuoktinės S. Š. skundas dėl antstolio veiksmų, kuriuo pastaroji prašė atšaukti  antstolio paskelbtas ir jau įvykusias varžytynes, pateikti jai raginimą ir suteikti informaciją apie skolininkui priklausančio turto vertės ekspertizę, skelbti varžytynes tik po to, kai jai bus sudarytos sąlygos susipažinti su turto įvertinimo informacija ir pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl turto vertės bei pasiūlyti savo pirkėją. S. Š. taip pat pateikė prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki šis skundas bus išnagrinėtas.
9. A. V. M. 2016 m. gegužės 6 d. patvarkymu atmetė pareiškėjos S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų ir persiuntė skundą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-22349-854/2016, taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje, kurioje vykdomas išieškojimas iš S. Š. turto, esančio (duomenys neskelbtini), iki bus išnagrinėtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl jos 2016 m. gegužės 4 d. skundo dėl antstolio veiksmų (b. l. 9-11).
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 11 d. nutartimi atsisakė priimti antstolio V. M. persiųstą S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų (b. l. 17-18). Teismas nutartyje pažymėjo, kad antstoliui nurodžius, jog pareiškėja skundžia 2015 m. priimtus jo patvarkymus, kurie pareiškėjai buvo įteikti pasirašytinai, ir pareiškėjai praleidus įstatyme įtvirtintą 90 dienų naikinamąjį terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti, toks pareiškėjos skundas yra nenagrinėtinas ir antstolis patvarkymu turėjo grąžinti skundą pareiškėjai, o pastaroji, nesutikdama su tokiu patvarkymu, turėjo tiesiogiai jį skųsti teismui. Teismo nutarties kopija S. Š. jos nurodytu adresu buvo išsiųsta 2016 m. gegužės 18 d.
12. A. V. M., gavęs įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį, 2016 m. birželio 21 d. priėmė patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo (b. l. 19).
13. S. V. Š.apskundė antstolio patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo, 2016 m. liepos 11 d. pateikdamas skundą antstoliui (b. l. 20-21) ir tą pačią dieną pateikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi atmetė V. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-22349-854/2016, jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės — sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje, kurioje vykdomas išieškojimas iš V. Š. turto iki bus išnagrinėtas bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl jo sutuoktinės S. Š. 2016 m. gegužės 4 d. skundo dėl antstolio veiksmų. Teismas pažymėjo, kad dėl teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti antstolio V. M. persiųstą S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų, yra paduotas atskirasis skundas, todėl laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, yra nenustojusios galioti, nes nėra priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas.
15. Tą pačią 2016 m. liepos 11 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas S. Š. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutarties (b. l. 22-23). Atskirasis skundas buvo priimtas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis buvo panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (civilinė byla Nr. 2S-1940-565/2016).
16. Antrą kartą byla pagal S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų, kurio pagrindu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymas, buvo išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi, kuria buvo atmestas S. Š. skundas dėl antstolio V. M. veiksmų. Teismas nutartyje pažymėjo, kad skolininkas ir subsidiariai atsakinga skolininko sutuoktinė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir priverstinį vykdymą nepagrįstai vilkino (civilinės bylos Nr. 2YT-975-987/2017, b. l. 214-220). Šią teismo nutartį S. Š. apskundė apeliacinės instancijos teismui.
14. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, konstatavo, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo įformintas galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – vykdymo proceso sustabdymui iki bus išnagrinėtas S. Š. skundas. Teismas sprendė, kad tai nėra pakankamas pagrindas ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą panaikinti, kadangi ieškovas ir jo sutuoktinė nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, jog šis pažeidimas pažeidė esmines jų teises.
15. Teismas pažymėjo, kad S. Š. skundą dėl antstolio veiksmų, kurio nagrinėjimo metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, grindė argumentais, jog antstolis neteikė jai informacijos apie vykdymo procesą, neįteikė raginimo įvykdyti sprendimą, patvarkymų dėl turto vertės nustatymo, ekspertizės paskyrimo bei turto pardavimo iš varžytynių. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, gindama savo teises, S. Š. teismui pateikė tikrovės neatitinkančius argumentus, jog raginimų ji ar jos sutuoktinis negavo.
16. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad ieškovas ir jo sutuoktinė sąmoningai nevykdė CPK 644 straipsnyje numatytos pareigos aktyviai domėtis vykdymo eiga bei pareigos nedelsiant pranešti antstoliui apie gyvenamosios/darbo vietos pasikeitimą (CPK 644 straipsnio 2 ir 4 punktai). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad vykdymo metu ieškovo šeima gyveno realizuojamo nekilnojamojo turto buvimo vietos adresu, kad V. Š. dalyvavo turto vertintojui apžiūrint ir fotografuojant gyvenamąjį namą, kad teismo posėdžio metu S. Š. pati patvirtino, jog laiškus gaudavo, padarė išvadą, kad V. Š. ir S. Š. laiškus priimdavo ir registruotus laiškus pašte atsiimdavo pasirinktinai.
17. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas skolininkas nuo pat raginimo įteikimo jam momento turi suvokti, kad jo turtas bus realizuotas priverstinai, turi galimybę ir pareigą bendradarbiauti su antstoliu, priimti jam siunčiamus dokumentus, antstolio šaukiamas atvykti, nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, pranešti apie skolininko buvimo vietos pasikeitimą, įstatymo nustatytais terminais ir tvarka ginti savo pažeistas teises, jei tokie pažeidimai būtų. CPK 604 straipsnyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, jog procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo jų išsiuntimo dienos, išskyrus raginimo siuntimo atvejį, numatytą CPK 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus. Patvarkymai yra siunčiami paskutiniu žinomu skolininko būvimo vietos adresu registruotąja pašto siunta ir yra laikomi tinkamai įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo tokių patvarkymų išsiuntimo (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 604 straipsnis).
18. Teismas konstatavo, kad S. Š. skundo padavimo momentu (2016 m. gegužės 4 d.) ir teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones (2016 m. gegužės 9 d.) antrosios varžytynės jau buvo įvykusios (antrųjų varžytynių pabaigos momentas – 2016 m. balandžio 26 d.). N. S. Š., teikdama skundą, nei ieškovas ieškinyje nenurodė jokių argumentų, kurie leistų suabejoti turto vertinimo objektyvumu. Skolininkai nepateikė jokių įrodymų, kad jie savo iniciatyva bandė ieškoti ir buvo suradę pirkėjus, kurie būtų suinteresuoti įsigyti teisėtai iš varžytynių realizuojamą areštuotą jų turtą.
19. Teismas atmetė kitus ieškovo ir jo atstovo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus.
20. Teismas, nenustatęs esminių skolininkų teisių pažeidimų, konstatavo, jog skolininkai netinkamai vykdo savo procesines pareigas ir savo interesus gina neteisėtais būdais. Teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio neįrodė, byloje nėra nustatyta, jog formalus teisės normos pažeidimas iš esmės pažeidė skolininkų teises, todėl tenkinti ieškinio nėra jokio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

21. I. V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
22. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turto pardavimo iš varžytynių akto įforminimas, galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nėra pakankamas pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą panaikinti. Civilinio proceso įstatymas numato atsakomybę už laikinosiomis apsaugos priemonėmis numatytų įpareigojimų draudimų nevykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2- 1960/2011). Nuo teismo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento ieškovas atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą (CPK 145 straipsnio 8 dalis, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-250/2011). A. V. M. buvo uždrausta atlikti tolimesnius vykdymo veiksmus iki bus išnagrinėtas S. Š. skundas. Pažeisdamas šį draudimą, antstolis padarė šiurkštų CPK normų pažeidimą, kuris sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl antstolio atsakomybės – panaikinti ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (ex injuria ius non oritur). Teisingumas, kaip vienas iš bendrųjų teisės principų, kuris kartu yra ir teisės normų taikymo tikslas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). A. V. M. ignoravo teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-32879-545/2016, kuria panaikintas antstolio V. M. 2016 m. birželio 21 d. patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/01184.
4. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas ir jo sutuoktinė nepateikė jokių argumentų, jog antstolis pažeidė bent kokias jų teises. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ginant viešąjį interesą, t. y. ieškovo trijų nepilnamečių vaikų teisę gyventi savo tėvų būste, tuo užtikrinant jų saugią vaikystę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-139/2012).
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad skolininkas ir subsidiariai atsakinga skolininko sutuoktinė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir vykdymą nepagrįstai vilkino. Nurodyta teismo nutartis skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo įsiteisėjusi, todėl neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje.

23. Atsakovas antstolis V. M. atsiliepime į ieškovo V. Š. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
24. A. V. M. atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms nėra pakankamas pagrindas šį varžytynių aktą panaikinti, pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos. Ieškovas ieškinį grindė aplinkybe, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, savaime pažeidė jo teises, tačiau esminio jo ir jo sutuoktinės teisių pažeidimo nepagrindė ir neįrodė (CPK 602 straipsnis).
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad ginčo turto varžytynės, kurias laimėjo UAB „STRAKA“, įvyko dar negaliojant laikinosioms apsaugos priemonėms, todėl šių varžytynių neužbaigti ir turto neperleisti varžytynių laimėtojui nėra jokio pagrindo. P. S. Š. skundas, dėl kurio buvo pritaikytos varžytynių turto pardavimo akto pasirašymo metu galiojusios laikinosios apsaugos priemonės, yra visiškai nepagrįstas. Vienintelis pareiškėjos S. Š. skundo dėl antstolio veiksmų argumentas – kad ji nežinojo apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus, tarp jų apie jai ir jos sutuoktiniui V. Š. priklausančio turto realizavimo iš varžytynių veiksmus. Tuo tarpu toks argumentas buvo paneigtas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu. Civilinės bylos nagrinėjimo metu pati S. Š. patvirtino, kad ji žinojo apie skolą ir antstolio atliekamus skolos išieškojimo veiksmus, tačiau siekė kuo ilgiau išlaikyti jos šeimai priklausiusio turto nuosavybę. S. Š. ir skolininko V. Š. interesas kuo ilgiau išlaikyti jiems priklausantį turtą yra neteisėtas, todėl turto pardavimas iš varžytynių nei skolininko V. Š., nei jo sutuoktinės teisių ar teisėtų interesų nepažeidė.

25. Atsakovė UAB „STRAKA“ atsiliepime į ieškovo V. Š. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovės UAB „STRAKA“ atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančiomis teisės normomis bei jų pagrindu suformuota teismų praktika dėl atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą taikymo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad antstolis turto pardavimo iš varžytynių aktą surašė galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, turėjo spręsti, ar tai yra pagrindas tokį aktą pripažinti negaliojančiu, o ne taikyti antstoliui atsakomybę už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidimą. Atitinkamai, ieškovas, nesutikdamas su teismo sprendimu ir jį ginčydamas apeliacine tvarka, turėjo pateikti argumentus dėl netinkamo CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto aiškinimo ir taikymo, o ne dėl antstolio atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą.
2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria ius non oritur). Formalus vykdymo veiksmų pažeidimas, nenustačius ieškovo teisių pažeidimo, negali suponuoti išvados, kad buvo pažeistas minėto principo turinys. Tuo labiau, kai CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet ir nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) bei kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino faktą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-32879-545/2016, buvo panaikintas antstolio V. M. 2016 m. birželio 21 d. patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/01184. Nurodyta teismo nutartis skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu nebuvo įsiteisėjusi, kadangi antstolis apskundė šią teismo nutartį apeliacinės instancijos teismui. Tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas ir paliktų galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį, tai neturėtų jokios esminės reikšmės turto pardavimo iš varžytynių akto galiojimui.
4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir jo sutuoktinė nepateikė jokių argumentų, jog nustatytas antstolio pažeidimas pažeidė kokias nors ieškovo ir jo sutuoktinės teises. Ieškovas tik deklaratyviai teigia, kad turto pardavimas iš varžytynių esą pažeidė jo teises ir interesus, tačiau tokie argumentai, jų nepagrindus, nesudaro pagrindo konstatuoti būtinosios ginčijamo akto negaliojimo sąlygos – esminio teisių pažeidimo egzistavimo.
5. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas galiojant pritaikytoms laikinosioms apsaugoms priemonėms ir neįrodžius esminio teisių pažeidimo nėra laikoma pakankamu pagrindu pripažinti tokį aktą negaliojančiu ab initio (Lietuvos Apeliacinio Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-222-798/2017).
6. Apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, pažeidė ieškovo nepilnamečių vaikų teisę į būstą, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teismo ir antstolio pareiga atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus nereiškia, kad turi būti paneigiama hipotekos kreditoriaus teisė išieškoti iš įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Pareiga rūpintis vaikais pirmiausia yra tėvų pareiga ir ji negali būti be pagrindo perkeliama kitiems asmenims. Pagal CK 3.155 straipsnį būtent tėvai turi pareigą pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais, tame tarpe ir aprūpinant vaiką būstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

27. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

28. A. V. Š. 2017 m. spalio 16 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-830-431/2017, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis dėl antstolio 2016 m. birželio 21 d. patvarkymo atnaujinti vykdymo veiksmus panaikinimo. Apeliantas prašo pateiktą teismo nutartį prijungti prie bylos bei apeliacinio skundo nagrinėjimo metu atsižvelgti į šioje teismo nutartyje padarytas išvadas.
29. Atsakovas UAB „STRAKA“ 2018 m. vasario 13 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-1176-467/2017, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis atmesti ieškovo sutuoktinės 2016 m. gegužės 4 d. skundą dėl antrųjų varžytynių atšaukimo. Šią teismo nutartį atsakovas prašo prijungti prie bylos bei apeliacinio skundo nagrinėjimo metu atsižvelgti į šioje teismo nutartyje padarytas išvadas.
30. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šalių naujai pateiktų įrodymų (dokumentų) priėmimo, pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek apelianto pateikta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis, tiek atsakovo UAB „STRAKA“ pateikta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis priimtos po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir ieškovo apeliacinio skundo pateikimo (2017 m. gegužės 29 d.), kad bylos šalys yra susipažinusios su pateiktomis teismo nutartimis bei turėjo galimybę pateikti savo atsikirtimus dėl šiose teismo nutartyse padarytų išvadų reikšmės nagrinėjamai bylai, sprendžia, jog priėmus šiuos dokumentus civilinio proceso principai nebus pažeisti.
32. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 2 ir 3 dalimis, teismas savo iniciatyva gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šia teise teismas naudojasi tuomet, kai to reikia nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti aplinkybes, turinčias reikšmės bylos baigčiai. Taigi, apeliantui ir atsakovui UAB „STRAKA“ net ir nepateikus minėtų Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis buvo išspręsti klausimai dėl antstolio veiksmų atnaujinant vykdomąją bylą (ne)teisėtumo, taip pat dėl S. Š. 2016 m. gegužės 4 d. skundo atšaukti antrąsias varžytynes pagrįstumo, šiose teismo nutartyse nustatytos reikšmingos nagrinėjamai bylai aplinkybės būtų patikrintos remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apelianto pateikta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-830-431/2017, ir atsakovo UAB „STRAKA“ pateikta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1176-467/2017, priimamos ir vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 42, 314 straipsniai).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos nagrinėjimo ribų

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė pagrindines faktines bylos aplinkybes, aprašytas šios nutarties 13 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų nenustatinėja bei vertina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų visumos kontekste. Dėl kitų faktinių aplinkybių, neaprašytų šios nutarties 13 punkte ir reikšmingų bylos teisingam išnagrinėjimui, teisėjų kolegija atskirai pasisakys, vertindama apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.
35. Apeliacijos ribas byloje sudaro klausimas, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

36. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Tai, be kita ko, reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, turi teisės aktuose nustatytas teises, tačiau jo įgaliojimai negali būti aiškinami plečiamai, kad dėl tokio aiškinimo iš esmės pasikeistų įstatymo leidėjo antstoliui suteiktų teisių apimtis. Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks kompetenciją viršijantis (lot. ultra vires) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Taigi antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).
38. Tam, kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis). Vykdymo proceso dalyviai, nesutikdami su antstolio atliktais veiksmais, turi teisę pateikti skundą teismui (CPK 512 straipsnis). Teisę skųsti antstolių veiksmus vykdymo proceso dalyviai turi tais atvejais, kai antstolio konkretaus veiksmo apskundimą nustato vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. CPK XXXI skyriuje nustatyti skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminai ir sąlygos. CPK 512 straipsnis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. 90 dienų naikinamasis terminas įstatyme nustatytas kaip pakankamas aktyviai ir sąžiningai veikiantiems vykdymo proceso dalyviams sužinoti apie galimus savo teisių pažeidimus ir imtis priemonių šias teises ginti. Patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (CPK 513 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso sugrįžimą į iki pažeidimo buvusią situaciją. Teismas nesprendžia, kaip antstolis turi atlikti vieną ar kitą veiksmą, tik konstatuoja atlikto veiksmo teisėtumą arba neteisėtumą ar įpareigoja atlikti veiksmą. Taigi skundu dėl antstolio procesinių veiksmų siekiama apginti vykdymo proceso dalyvių procesines teises. Tačiau pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas – apginti pažeistą teisę. Tai leidžia padaryti išvadą, kad, vykdymo procesui pasibaigus, asmens pažeistos teisės turėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014; 2013 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013; 2005 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2005).
39. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu (1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, (2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, (3) kuris nors asmuo neteisėtai buvo pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina, (4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, (5) buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė, (6) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; (7) jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
40. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais.
41. Pažymėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio sudarytus aktus (žr. CPK 724 -725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.).
42. Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi, įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu.
43. Pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
44. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – vykdymo proceso sustabdymui, antstolis negalėjo atlikti jokių vykdymo veiksmų, be kita ko, ir surašyti ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą. Ieškovo teigimu, šį vykdymo veiksmą atlikęs antstolis pažeidė imperatyvų vykdymo proceso reguliavimą, o tokiu būdu buvo pažeistos esminės jo ir jo sutuoktinės (skolininkų vykdymo procese) teisės. Nurodytos aplinkybės, ieškovo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad aptariamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.
45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, sutiko su ieškovo argumentais, kad ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, tačiau tokį pažeidimą vertino formaliu bei nesudarančiu pagrindo ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimui negaliojančiu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
46. Pirmiausia, pažymėtina, kad ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo nuosavybės teisė į varžytynėse parduotą turtą buvo perleista UAB „STRAKA“, ieškovas neginčijo pačių varžytynių teisėtumo (ar buvo laikytasi teisės normų reikalavimų, susijusių su turto įkainojimu, varžytynių organizavimu ir vykdymu), todėl nagrinėjamu atveju vertintina, ar ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą (negaliojimą) lemia aplinkybė, jog šis aktas buvo surašytas galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kurių galiojimas šiuo metu jau yra pasibaigęs.
47. Kaip minėta, skolininkas, kaip ir kiti vykdymo proceso dalyviai, vykdymo procese turi ne tik teises (CPK 643 straipsnis), bet ir pareigas (CPK 644 straipsnis), tarp jų pareigą bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu, aktyviai domėtis vykdymo eiga, antstoliui nedelsiant pranešti apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės, darbo vietos pasikeitimą.
48. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovui V. Š. ir jo sutuoktinei S. Š. antstolio 2015 m. gegužės 26 d. raginimas įvykdyti 2015 m. gegužės 14 d. notaro išduotus vykdomuosius įrašus Nr. DJ-2777 ir DJ-2779 buvo išsiųstas registruota pašto siunta jų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini).) ir įteiktas kiekvienam asmeniškai 2015 m. gegužės 29 d. (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 22-24); taip pat nurodytu adresu ieškovui ir jos sutuoktinei registruota pašto siunta buvo išsiųstas antstolio 2015 m. spalio 16 d. raginimas įvykdyti 2015 m. spalio 7 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. DJ-6445, kuris 2015 m. spalio 24 d. buvo įteiktas asmeniškai ieškovo sutuoktinei (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/02373 l. 20-22). Skolininkams įteiktuose raginimuose buvo išaiškinta, kad per raginime nustatytą terminą (30 dienų) neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, antstolis pradės įkeisto turto realizavimą priverstine tvarka (CPK 746 straipsnio 1 dalis). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir jo sutuoktinė buvo tinkamai informuoti apie jų atžvilgiu pradėtą vykdymo procesą, todėl privalėjo bendradarbiauti su antstoliu bei patys aktyviai domėtis vykdymo eiga.
49. Suėjus antstolio raginimuose nustatytam terminui ir skolininkams neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, antstolis pradėjo įkeisto turto realizavimą – 2015 m. liepos 27 d. priėmė patvarkymą skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, kurią pavedė atlikti teismo ekspertui T. A. T. (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 43, 56-61, 70-71). Patvarkymas skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti registruota pašto siunta buvo išsiųstas ieškovui jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteiktas (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 56-61). 2015 m. spalio 14 d. antstolis registruota pašto siunta (duomenys neskelbtini) išsiuntė skolininkui V. Š. pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą su prašymu leisti antstoliui įeiti į gyvenamąsias patalpas priverstinai. Šiame pranešime buvo nurodyta informacija apie antstolio 2015 m. liepos 27 d. priimtą patvarkymą skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, taip pat skolininkui išaiškinta, kad neįvykdžius antstolio reikalavimo sudaryti tinkamas sąlygas ginčo turto apžiūrai, CPK 615 straipsnyje nustatyta tvarka bus kreipiamasi į teismą su prašymu leisti antstoliui įeiti į gyvenamąsias patalpas priverstinai. Šis antstolio pranešimas 2015 m. spalio 20 d. buvo įteiktas asmeniškai ieškovui (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 64-65), kas patvirtina, jog apie pradėtą ginčo turto realizavimą bei paskirtą ekspertizę ieškovas ir jo sutuoktinė taip pat buvo tinkamai informuoti, nors ir atsisakė atsiimti jiems tuo pačiu gyvenamosios vietos adresu siųstų antstolio 2015 m. liepos 27 d. patvarkymą skirti ekspertizę ir antstolio 2015 m. lapkričio 20 d. pranešimą dėl ekspertizės metu nustatytos turto vertės (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 66-67, 74-76, 77-79, 80-82, 83-85), kurie ieškovui taip pat buvo siųsti ir į darbovietę (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 86-88). Tai, kad ieškovas ir jo sutuoktinė buvo tinkamai informuoti apie paskirtą ekspertizę ir jos metu nustatytą turto vertę taip pat patvirtina vykdomojoje byloje esantys duomenys, remiantis kuriais antstolis 2016 m. vasario 10 d. ieškovui elektroniniu paštu, iš kurio pats ieškovas prieš tai buvo siuntęs elektroninį laišką antstoliui, pakartotinai išsiuntė ieškovui informaciją apie atliktą ekspertizę ir nustatytą turto vertę (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 89). Turto vertinimo metu šeima vertinamame būste gyveno, ieškovas dalyvavo turto vertintojui apžiūrint ir fotografuojant gyvenamąjį namą, kas taip pat neginčitinai patvirtina, jog ieškovas ir jo sutuoktinė žinojo apie pradėtą turto pardavimą iš varžytynių ir jų įkainojimą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ir/ar jo sutuoktinė vykdymo metu būtų kėlę klausimus dėl ekspertizės paskyrimo ir jos atlikimo metu nustatytos turto vertės neteisėtumo, siūlę konkrečius pirkėjus ar pasinaudoję kitomis vykdymo procese jiems įstatymų suteiktomis ir išaiškintomis teisėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog iš varžytynių parduotas ginčo turtas būtų įkainotas akivaizdžiai mažesne nei jo rinkos vertė kaina bei tokiu būdu būtų pažeistas vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyros principas.
50. 2016 m. vasario 18 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytynių (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 96). Šioms varžytynėms neįvykus, antstolis 2016 m. kovo 24 d. priėmė patvarkymą dėl turto realizavimo iš antrųjų varžytynių. Tiek antstolio patvarkymas dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytynių, tiek patvarkymas dėl turto realizavimo iš antrųjų varžytynių ieškovui ir jo sutuoktinei buvo išsiųsti tuo pačiu gyvenamosios vietos adresu, kuriuo pastariesiems buvo įteikti antstolio raginimas įvykdyti vykdomuosius įrašus ir pranešimas dėl ketinimo kreiptis į teismą su prašymu leisti antstoliui įeiti į gyvenamąsias patalpas priverstinai, tačiau grįžo neįteikti adresatams jų neatsiėmus (vykdomosios bylos Nr. 0240/15/01184 l. 96-98, 99, 103-105). Apie antstolio pirmąsias ir antrąsias varžytynes taip pat viešai buvo paskelbta interneto tinklapyje www.evarzytynes.lt, iš kurio, kaip nurodyta ieškovo sutuoktinės 2016 m. gegužės 4 d. skunde, ji su sutuoktiniu ir sužinojo apie jų turto realizavimą iš varžytynių.
51. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir jo sutuoktinė buvo tinkamai informuoti apie jų atžvilgiu pradėtą vykdymo procesą, paskirtą ekspertizę, jos rezultatus bei apie paskelbtas ir vykstančias turto varžytynes. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė sąmoningai vengė priimti tam tikrus jiems antstolio siunčiamus dokumentus jų gyvenamosios vietos adresu, nesudaro pagrindo išvadai, kad antstolis pažeidė vykdomųjų dokumentų (kuriais buvo pranešama apie vykdymo bylos eigą, įskaitant turto vertei nustatyti paskirtą ekspertizę ir jos rezultatus) įteikimo vykdymo procese tvarką, siųsdamas procesinius dokumentus paskutiniu žinomu paties ieškovo nurodytu gyvenamosios vietos adresu ir laikydamas juos įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo jų išsiuntimo dienos (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 604 straipsnis). Analogiškos išvados padarytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. įsiteisėjusioje nutartyje, kuria buvo atmestas ieškovo sutuoktinės 2016 m. gegužės 4 d. skundas dėl antstolio veiksmų, kuriuo buvo prašoma atšaukti antrąsias varžytynes.
52. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos tolimesniems antstolio vykdymo veiksmams, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – vykdymo proceso sustabdymui iki bus išnagrinėtas ieškovo sutuoktinės 2016 m. gegužės 4 d. skundas, t. y. pažeidžiant vykdymo procesą reglamentuojančias taisykles. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje, kuria panaikintas antstolio patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo vykdomojoje byloje, todėl plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako.
53. Kaip minėta, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo, bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą ir kvalifikuoti jį esminiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotas antstolio padarytas procesinis pažeidimas, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju toks pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo CPK 602 straipsnyje nurodytam varžytynių akto negaliojimo institutui taikyti. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, kad vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau tai savaime nelemia jo, kaip skolininko, esminių teisių pažeidimo fakto. Antstolio padarytas procesinis pažeidimas nepašalina apelianto pareigos pagrįsti savo reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, kad antstolio padarytas procesinis pažeidimas yra esminis, suvaržė jo ir jo sutuoktinės teises bei teisėtus interesus.
54. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, ieškovo sutuoktinė 2016 m. gegužės 4 d. skundą, iki kurio išnagrinėjimo bei teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas vykdymo procesas, grindė argumentais, jog antstolis neteikė jai informacijos apie vykdymo procesą, neįteikė raginimo įvykdyti sprendimą, patvarkymų dėl turto vertės nustatymo, ekspertizės paskyrimo bei turto pardavimo iš varžytynių, kas, anot jos, sudarė pagrindą atšaukti antrąsias varžytynes. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusia 2017 m. vasario 24 d. nutartimi 2016 m. gegužės 4 d. ieškovo sutuoktinės skundas buvo atmestas, konstatavus, kad pats ieškovas ir jo sutuoktinė, nepriimdami antstolio jiems siunčiamų dokumentų, siekė užvilkinti tolimesnius vykdymo veiksmus bei ginčo turto pardavimą iš varžytynių. Taigi įsiteisėjusiu apylinkės teismo procesiniu sprendimu konstatuota, kad vykdydamas ginčo turto pardavimą iš varžytynių antstolis veikė teisėtai – skolininkų turtas parduotas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos (pranešus apie vykdomą priverstinį išieškojimą, nustačius turto tikrąją vertę, realizavus turtą įstatyme nustatytu būdu). Toks procesinis sprendimas, nors šis sprendimas ir įsiteisėjo jau po ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, turi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi juo įvertinti ginčui aktualiu laikotarpiu atlikti antstolio veiksmai bei konstatuota, kad ieškovo ir jo sutuoktinės teisės ir teisėti interesai vykdant varžytynes nebuvo pažeisti.
55. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje antstolio padarytas vykdymo proceso normų pažeidimas, surašant ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, laikytinas formaliu ir nesudarančiu pagrindo naikinti ginčijamą aktą. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu ieškovas neginčijo pačių varžytynių procedūros, įvertinus bylos duomenis varžytynių vykdymo trūkumų nenustatė ir teismas, antrosios varžytynės buvo vykdomos ir įvyko dar iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, todėl vien tai, kad ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas įvykusių varžytynių pagrindu buvo surašytas galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, kurių galiojimas šiuo metu yra pasibaigęs atmetus ieškovo sutuoktinės skundą dėl antstolio veiksmų bei konstatavus, kad vykdant varžytynes antstolis nepažeidė ieškovo ir jo sutuoktinės teisių ir teisėtų interesų, nesudaro pagrindo išvadai, jog pačios varžytynės buvo neteisėtos. Varžytynių teisėtumo nepaneigia ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjusia nutartimi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo panaikintas antstolio patvarkymas atnaujinti vykdymo veiksmus, kadangi šiuo metu šių laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigęs. Esant tokiai situacijai, net ir pripažinus ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, tačiau nenuginčijus pačių varžytynių teisėtumo, atsirastų pagrindas surašyti analogišką turto pardavimo iš varžytynių aktą, nes visi skolininkų skundai dėl antstolio veiksmų yra išnagrinėti ir nėra galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios galėtų apriboti antstoliui galimybę surašyti tokį dokumentą. Tokiu atveju ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu nesukeltų ieškovui jokių realių materialiųjų teisinių padarinių, kas neatitiktų CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto normos paskirties.
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusią situaciją lėmė ieškovo ir jo sutuoktinės bendradarbiavimo, operatyvaus informavimo ir reagavimo laiku į atliekamus vykdymo veiksmus stoka, tačiau tai savaime nereiškia, kad antstolio veiksmai realizuojant ginčo turtą nagrinėjamu atveju buvo neteisėti tiek, kad sudarytų pagrindą pripažinti jo surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu nenuginčijus pačių varžytynių teisėtumo.
57. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad surašant ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą buvo pažeistos ne tik skolininkų (ieškovo ir jo sutuoktinės) teisės, bet ir jų nepilnamečių vaikų interesai, kurie, pardavus gyvenamąjį namą, liktų be gyvenamojo būsto.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaikų teisių apsauga yra viešosios tvarkos elementas ir saugotina vertybė, tačiau atkreipia dėmesį į šias faktines ir teisines aplinkybes.
59. Pirma, aplinkybė, kad skolininkai turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 straipsnis).
60. Antra, CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, šios bylos kontekste pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, atsižvelgiant ir į vaikų interesus. Pažymėtina, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims.
61. Trečia, vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovo sutuoktinė paaiškino, kad šiuo metu su vyru (ieškovu) ir nepilnamečiais vaikais gyvena nuomojamame bute, kas patvirtina, jog nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra užtikrinama nuomos pagrindais.
62. Ketvirta, pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos nebuvo pažeisti nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, būtina nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5–7 punktai, 11 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2007). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neįrodinėjo, kad iš varžytynių parduodamas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienintelis nepilnamečių vaikų gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikai liktų be būsto arba jiems nebūtų užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos, todėl šie skundo argumentai negali būti pagrindas draudimui įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininkų, turinčių nepilnamečių vaikų, hipoteka įkeistas gyvenamąsias patalpas. Be to, kaip minėta, pardavus iš varžytynių ginčo gyvenamąsias patalpas nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra užtikrinama nuomos pagrindais.
63. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad padarytas antstolio procesinis pažeidimas iš esmės pažeidė jo ir jo sutuoktinės teises ir teisėtus interesus, teisingai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, nepažeidė CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).
65. Atsakovas UAB „STRAKA“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė patirtų išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl tokios išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                          Goda Ambrasaitė-Balynienė

Artūras Driukas

Konstantinas Gurinas