Civilinė byla Nr. e2A-410-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02637-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Agrovet“.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
2. Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia jos ir atsakovės AB SEB bankas 2010 m. birželio 11 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 04/10031 bei priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2010 m. birželio 11 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 04/10031 (toliau – ir Laidavimo sutartis), kuria užtikrino trečiojo asmens RUAB „Agrovet“     7 269 592,37 Eur dydžio įsipareigojimo pagal 2001 m. rugsėjo 13 d. Kreditavimo sutartį       Nr. 043010401386/02 (toliau – ir Kreditavimo sutartis) vykdymą. RUAB „Agrovet“ suteiktą kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. gruodžio 12 d.
4. Atsižvelgiant į tai, kad RUAB „Agrovet“ įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui nebepakako atsakovės naudai įkeisto turto vertės, ji ėmėsi veiksmų mažinant verslo riziką. Atsakovė įspėjo neatidėsianti RUAB „Agrovet“ kredito grąžinimo terminų, jeigu trečiojo asmens RUAB „Agrovet“ prekybos partneriai nesuteiks papildomų garantijų. Todėl ieškovė sudarė Laidavimo sutartį dėl atsakovės ekonominio spaudimo bei dėl susidėjusių aplinkybių ieškovei labai nepalankiomis sąlygomis, kadangi Laidavimo sutarties sudarymo metu RUAB „Agrovet“ buvo pagrindinė ieškovės gaminamos produkcijos pirkėja ir už ieškovės pateiktą produkciją buvo jai skolinga 1 573 926 Eur. Nesudarius Laidavimo sutarties būtų buvus paralyžiuota RUAB „Agrovet“ veikla, sutrikdytas jos mokumas, o finansinės galimybės sumokėti įsiskolinimą ieškovei taptų iš esmės teorinėmis.
5. Teigė, jog ieškovė neturėjo galimybių keisti ar modifikuoti stipresnės šalies parengtos Laidavimo sutarties sąlygų turinio, dėl ko buvo apribojamos ieškovės kaip laiduotojos teisės. Atsakovė pasiekė, kad ekonomiškai silpnesnė ir nuo atsakovės veiksmų priklausanti šalis (ieškovė) be atlygio laiduotų už RUAB „Agrovet“ įsipareigojimus atsakovei, sumažindama atsakovės turimą skolinimo riziką ir padidindama galimo išieškojimo iš RUAB „Agrovet“ galimybes.
6. Ieškovė nurodė, jog Laidavimo sutarties sudarymo metu ji neturėjo pakankamai turto RUAB „Agrovet“ prievolės (7 269 592,37 Eur) įvykdymui. Šiuo atveju pagal sudarytas kreditavimo sutartis su kitomis kredito įstaigomis ieškovė negalėjo prisiimti naujų įsipareigojimų, tačiau, nepaisant apribojimų esančių kitose kreditavimo sutartyse, ieškovės įstatuose nustatytos organų kompetencijos apribojimų ir prieštaravimo juridinio asmens tikslams, atsakovė privertė ieškovę sudaryti Laidavimo sutartį, o tai patvirtina ekonominio spaudimo naudojimą prieš ieškovę ir  ieškovės vadovo priverstinį atsakovės nurodymų besąlygišką vykdymą.
7. Atsakovė, be jokio pagrindo reikalaudama iš ieškovės sudaryti Laidavimo sutartį, tikėtinai nukrypo nuo teisės aktų ir jų pagrindu parengtų atsakovės vidaus tvarkų reikalavimų dėl laidavimo sutarčių sudarymo, todėl Laidavimo sutartį sudarė neteisėtai. Atsakovės turėti ketinimai bei atlikti veiksmai priverčiant ekonomiškai silpnesnę ir nuo atsakovės priklausomą ieškovę sudaryti Laidavimo sutartį taip pat leidžia ginčo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
9. Teismas sprendė, jog ieškovė, sudarydama Laidavimo sutartį bei jos pakeitimus, veikė kaip turinti patirties bendradarbiaujant su bankais verslininkė ir aiškiai suprato, kokią sutartį pasirašo ir kokią riziką prisiima. Nenustatė, jog ieškovė neturėjo galimybių keisti ir modifikuoti laidavimo sutarčių sąlygų turinio.
10. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl aplinkybės, jog Laidavimo sutarties sudarymo metu RUAB „Agrovet“ buvo pagrindinė ieškovės gaminamos produkcijos pirkėja ir už ieškovės pateiktą produkciją buvo skolinga 1 5273 926 Eur, nėra. Tačiau šią aplinkybę laikė nepakankama konstatuoti, jog ieškovė Laidavimo sutartį sudarė dėl atsakovės ekonominio spaudimo bei buvo priversta sandorį sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių jai labai nenaudingomis sąlygomis. Kitų duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovės pasiūlymas dėl Laidavimo sutarčių sudarymo buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, teismas taip pat nenustatė. Taip pat pažymėjo, jog byloje nėra paneigta aplinkybė, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu yra susijusi įmonė per akcininkę J. G., kuri yra RUAB „Agrovet“ pagrindinio akcininko A. G. dukra ir suinteresuota, kad trečiasis asmuo gautų/pratęstų kreditą kaip įmanoma palankesnėmis sąlygomis.
11. Ieškovės teiginius, susijusius su atsakovės pareiga vertinti ieškovės kaip laiduotojos mokumą ar jos finansinę padėtį ir pajėgumą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu bei aktualia teismų praktika, laiduotojas nėra ir negali būti laikomas banko klientu, kurio atžvilgiu galioja atsakovės (banko) pareiga įvertinti mokumą ir įsitikinti, jog laiduotojas turi pakankamai turto įvykdyti mokėjimo įsipareigojimams.
12. Teismas sprendė, kad laidavimas nebuvo perteklinė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, o Laidavimo sutartis atitinka ieškovės valią, nes ji pasirašė ne tik pačią Laidavimo sutartį, bet ir vėlesnius jos pakeitimus. Byloje esantys įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog dėl ieškovės laidavimo buvo pagerintos RUAB „Agrovet“ Kreditavimo sutarties sąlygos, o naudą iš laidavimo sandorio gavo ne tik RUAB „Agrovet“, tačiau ir ieškovė (kaip su RUAB „Agrovet“ susijęs asmuo). Be to, ieškovė Laidavimo sutarties neginčijo daugiau nei 6 metus nuo jos sudarymo, t. y. tikėjo ir elgėsi taip, kad Laidavimo sutartis atitiko jos valią, interesus ir ketinimus, pasirašinėjo Laidavimo sutarties pakeitimus ir nė karto nesikreipė į atsakovę dėl aplinkybių, kurios nurodytos ieškinyje, nekėlė jokių klausimų ir abejonių.
13. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl Laidavimo sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei nesant tokių duomenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

14. Ieškovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti iš atsakovės visus turimus dokumentus, susijusius su Laidavimo sutarties sudarymu ir vidaus taisyklių, susijusių su Laidavimo sutarties sudarymu, išrašus; paskirti teismo ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs išreikalauti iš atsakovės bylai reikšmingus dokumentus, susijusius su Laidavimo sutarties sudarymu, neužtikrino nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų ištyrimo bei netinkamai ištyrė (neištyrė) bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė, jog šie dokumentai galėtų atskleisti atvejus, kuomet atsakovė turi teisę reikalauti laidavimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, kadangi Laidavimo sutarties sudarymas būtent su apeliante neatitiko atsakovės vidinių taisyklių nuostatų, buvo perteklinis ir prieštaraujantis atsakovės viešai deklaruojamai veiklos politikai.
2. Pirmosios instancijos teismas, neskirdamas ekspertizės, kurios metu būtų pateikta išvada, ar RUAB „Agrovet“ Laidavimo sutarties sudarymo metu buvo pajėgi visiškai užtikrinti Kreditavimo sutarties pagrindu kilusius savo įsipareigojimus, neatsižvelgė į jos reikšmę ir svarbą nagrinėjamai bylai.
3. J. G., skundžiamame sprendime nurodoma kaip šalių suinteresuotas asmuo, Laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo ieškovės akcininke, todėl laikytinas nepagrįstu teismo teiginys, jog laidavimo sandoris ieškovei buvo naudingas, t. y. apeliantei nebuvo jokio suinteresuotumo sudaryti Laidavimo sutartį. Be to, pirmosios instancijos teismui konstatavus J. G. tariamą sąsajumą bei įtaką, toks sprendimas galėtų turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, todėl aplinkybė, jog ji buvo neįtraukta dalyvauti bylos nagrinėjime lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies    2 punktas).
4. Remdamasi tais pačiais teiginiais bei aplinkybėmis kaip ir ieškinyje, apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių bei argumentų, akivaizdžiai pagrindžiančių, jog ji Laidavimo sutartį privalėjo sudaryti dėl atsakovės ekonominio spaudimo bei buvo priversta sandorį sudaryti dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ypač nenaudingomis sąlygomis.
5. Kreditavimo sutarties pakeitimai, sudaryti prieš ir po Laidavimo sutarties sudarymo, neleidžia konstatuoti, kad laidavimas šiuo atveju nebuvo perteklinė prievolių užtikrinimo priemonė, kadangi prieš Kreditavimo sutarties pakeitimus atsakovė įvertindavo RUAB „Agrovet“ finansinę padėtį, t. y. ar ji yra pajėgi įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
6. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kodėl Laidavimo sutartis buvo būtina ir privalėjo būti sudaryta būtent su apeliante, kadangi RUAB „Agrovet“ finansinė padėtis buvo stabili, įmonė turėjo turto savo finansinių įsipareigojimų užtikrinimui, todėl Laidavimo sutartis buvo perteklinė ir nereikalinga, o toks atsakovės „siurprizinis“ reikalavimas savo esme prilygo ultimatumui, kadangi apeliantės veiklai priklausant nuo RUAB „Agrovet“ veiklos, ji kito pasirinkimo neturėjo.
7. Laiduotoju negali būti bet koks fizinis ar juridinis asmuo, tačiau tik finansiškai pajėgus įvykdyti kreditoriaus neįvykdytus reikalavimus. Atsakovė, atsižvelgdama į savo, kaip finansinės institucijos pareigas vykdyti veiklą stabiliai, patikimai, efektyviai (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), turėjo vertinti apeliantės galimybes įvykdyti atsakovės įsipareigojimus. Kreditavimo sutartyje buvo atlikta daug pakeitimų, todėl kiekvieną kartą atsakovė galėjo ir turėjo įvertinti, ar jų klientė RUAB „Agrovet“ yra pakankamai moki, kad galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus.
15. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Ieškovės prašymai iš atsakovės išreikalauti įrodymus buvo atmesti, kadangi ieškovė nenurodė, kokius konkrečius dokumentus ji siekia gauti.
2. Prašymas pirmosios instancijos teisme dėl ekspertizės byloje paskyrimo buvo atmestas teismui nustačius, jog byloje yra pakankamai įrodymų visapusiškam bylos įvertinimui, todėl jos skyrimas buvo netikslingas.
3. Ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad savo valia ji sudarė Laidavimo sutartį bei 9 jos pakeitimus. Be to, pati RUAB „Agrovet“ neginčija Kreditavimo sutarties nuostatos dėl ieškovės laidavimo.
4. Aplinkybė, jog ieškovė Laidavimo sutarties sudarymo metu neturėjo pakankamai turto visai RUAB „Agrovet“ prievolei įvykdyti, dar nereiškia, kad ieškovės laidavimas iš karto tampa negaliojančiu.
5. Ieškovės pagrindine akcininke Laidavimo sutarties sudarymo metu buvo kita                    A. G. dukra – M. G., todėl ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytą išvadą apie glaudžius ieškovės ir trečiojo asmens ryšius.
6. Laidavimo sutarties sudarymo buvo suinteresuota būtent skolininkė RUAB „Agrovet“, tačiau ne atsakovė. Jeigu ieškovė, kaip su skolininke RUAB „Agrovet“ susijęs asmuo, pasirašė jai tariamai nenaudingą Laidavimo sutartį, tai ne dėl atsakovės veiksmų, o galimai ekonominio spaudimo iš skolininkės.
16. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti ir panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Palaiko apeliaciniame skunde nurodomus motyvus, jog pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas iš atsakovės bylai reikšmingų dokumentų, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai išnagrinėti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui priimti reikalingų rašytinių įrodymų, todėl liko neišaiškinti tikrieji atsakovės motyvai dėl reikalavimo sudaryti Laidavimo sutartį. Taip pat pritaria argumentui, kad byloje teismas, neskirdamas ekspertizės, neatsižvelgė į jos reikšmę ir svarbą šiai bylai.
2. Laidavimo sutarties sudarymas buvo perteklinis, kadangi jos sudarymo metu RUAB „Agrovet“ finansinė būklė buvo netgi geresnė, nei Kreditavimo sutarties sudarymo metu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

17.               Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio     1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio            2 dalis).
18. Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės reikalavimo pripažinti negaliojančia jos ir atsakovės sudarytą laidavimo sutartį. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka.
19. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl naujo įrodymo apeliacinės instancijos teisme priėmimo.

20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Atsakovė AB SEB bankas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ir naują įrodymą – UAB „Pajūrio mėsinė“ 2010 m. gegužės 11 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 6, kuriuo grindžia aplinkybę, jog pasirašant Laidavimo sutartį buvo ieškovės akcininkų sprendimas laiduoti už RUAB „Agrovet“ įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį. Šiuo atveju atsakovė nepagrindė, jog naujai pateiktas dokumentas negalėjo būti pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pirmosios instancijos teisme byla tęsėsi beveik metus laiko, šalys turėjo galimybę teikti visus savo argumentus ir įrodymus, teismas išvadas darė jų pagrindu ir jokių siurprizinių (t. y. tokių, kurios nebuvo dėstomos šalių) aplinkybių skundžiamame sprendime nenustatė. Kliūčių, kurios būtų trukdžiusios pateikti tik šiuo metu teikiamą įrodymą, atsakovė faktiškai ir nenurodo. Atsižvelgiant į tai, atsisakytina priimti atsakovės pateiktą naują įrodymą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir kitų apeliantės pareikštų prašymų

22. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išreikalauti iš atsakovės visus dokumentus bei vidaus taisykles, susijusius su ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymu, paskirti ekspertizę.
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK                   321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.).
24. Apeliantė žodinio nagrinėjimo poreikį grindžia motyvu, jog tik tokiu būdu būtų galima išklausyti asmenis, įskaitant RUAB „Agrovet“ pagrindinį akcininką A. G. bei specialisto išvadą pateikusią nepriklausomą auditorę L. R., siekiant įvertinti ar apeliantė buvo finansiškai pajėgi prisiimti iš Kreditavimo sutarties kylančius įsipareigojimus ginčo sandoriu bei įvertinti šio sandorio sudarymo būtinumą. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias naujas, jame nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti A. G., be to, bet kuriuo atveju jis kaip trečiojo asmens vadovas galėjo dalyvauti ir teikti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Šiame kontekste pažymėtina, kad vien šalies prašymo rinkti ir ištirti naujus įrodymus pateikimas, nelemia, kad jis turi būti visais atvejais tenkinamas – pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas ir rašytinio proceso tvarka gali patikrinti, ar byloje esančių procesinių dokumentų motyvų bei įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas (ne)atskleidė bylos esmę, ar reikalinga rinkti papildomus įrodymus apskritai, ar apeliantės nurodomi asmenys davę parodymus bei paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme galėtų sąlygoti kitokias nei skundžiamo sprendimo išvadas. Todėl teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo.
25. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas Laidavimo sutartį turėjo pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, o būtent dėl to, kad Laidavimo sutartis sudaryta dėl ekonominio spaudimo ir priverstinai labai nenaudingomis sąlygomis dėl apeliantei susidėjusių aplinkybių, t. y. esant iškreiptai apeliantės valiai. Todėl apeliacinio skundo ir jame pareikštų prašymų pagrįstumo klausimas nagrinėtinas šių aplinkybių nustatymo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis), atitinkamai byloje reikšmingi ir gali būti priimti tik tie įrodymai, kurie pagrindžia ar paneigia būtent tokias aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
26. Apeliantė, prašydama išreikalauti iš atsakovės su Laidavimo sutarties sudarymu susijusius dokumentus bei vidaus taisykles, skunde nepagrindžia pas atsakovę esančių dokumentų sąsajumo (ir teisėjų kolegija jo taip pat neįžvelgia) su šios nutarties 25 punkte nurodytomis apeliantės įrodinėtinomis aplinkybėmis. Todėl teisėjų kolegija netenkina paminėto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
27. Apeliantė taip pat prašo paskirti ekspertizę siekiant nustatyti: 1) ar Laidavimo sutarties sudarymo metu trečiasis asmuo turėjo pakankamai savo turto su atsakove sudarytai Kreditavimo sutarčiai įvykdyti (užtikrinti jos įvykdymą), 2) kaip pasikeitė trečiojo asmens būklė nuo Kreditavimo sutarties sudarymo ir Laidavimo sutarties sudarymo, 3) ar pagrįstai atsakovė reikalavo Laidavimo sutarties sudarymo, 3) ar ji sudaryta apeliantei nenaudingomis sąlygomis. Tačiau pastarieji du klausimai yra teisės klausimai ir dėl to yra teismo, o ne ekspertinio tyrimo kompetencijos objektas. Tuo tarpu asmens, už kurį laiduojama, turimo turto Kreditavimo sutarčiai įvykdyti (ne)pakankama apimtis ir finansinės būklės pokyčiai nėra Laidavimo sutarties sudarymo ir/ar galiojimo sąlygos apskritai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės taip pat nėra susijusios su ginčo sutarties sudarymo dėl ekonominio spaudimo bei apeliantei susiklosčiusių sunkių aplinkybių ir/ar sutarties (ne)palankių sąlygų faktų nustatinėjimu. Todėl teisėjų kolegija netenkina ir šio prašymo.

Dėl Laidavimo sutarties (ne)galiojimo

28. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia (liet. be kita ko) nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013 ir kt.).
29. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad taip pat gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009).
30. Apeliantė savo skunde aiškiai nenaudingomis sąlygomis nurodo tokias aplinkybes: pirma, Laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantės nuosavas kapitalas buvo 16,03 kartų mažesnis, nei laidavimo suma, dėl ko apeliantė nebūtų galėjusi visa apimtimi įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir užtikrinti jos įvykdymą; antra, apeliantei, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo nenaudinga sudaryti Laidavimo sutartį, juo labiau, kai ji, apeliantės vertinimu, buvo perteklinė užtikrinant Kreditavimo sutartį; trečia, Laidavimo sutartis buvo neatlygintinė. Be to, apeliantė nurodo, jog ji buvo silpnesnioji ginčo sandorio šalis, kadangi atsakovei vienašališkai pateikus Laidavimo sutarties tekstą, jis negalėjo būti sąžiningų ir lygiateisių derybų objektas. Tokie apeliantės argumentai neteikia jokio pagrindo išvadai, kad jais remiantis būtų galima pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia.
31. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokios konkrečios ginčijamos sutarties nuostatos yra jai nenaudingos, o iš esmės įrodinėja tik apskritai visos Laidavimo sutarties sudarymo fakto nenaudingumą. Todėl vien jau dėl to apeliantės teiginiai, susiję su derybų dėl Laidavimo sutarties teksto negalimumu, nėra reikšmingi. Šiame kontekste, kalbant apie sutarčių sąlygų vertinimą, paminėtina, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodoma ne į šiaip nenaudingas sąlygas, o į labai nenaudingas. Taigi, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik konstatavus itin reikšmingą sąlygų nenaudingumą, o ne vien dėl to, kad jos nebuvo naudingos. Todėl taip pat nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia ir dėl to, kad ji nebuvo atlygintinė, juo labiau kai nei laidavimo sutarčių atlygintinumą nustato įstatymas, nei tai paprastai taikoma verslo praktikoje. Be to, ir konstatavus labai nenaudingas sandorio sąlygas, kaip minėta, asmuo dar turėtų įrodyti, jog jis buvo priverstas sudaryti tokį sandorį dėl jam susidėjusių aplinkybių, o ne sąmoningai pats norėjo jį sudaryti tokiomis sąlygomis, t. y. turi įrodyti savo valios trūkumą. Juo labiau, kai iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė ne vieną kartą pasirašė Laidavimo sutarties pakeitimus.
32. Aplinkybė, kad apeliantė neturėjo pakankamai turto Laidavimo sutartimi prisiimtų  įsipareigojimų visa apimtimi įvykdymui, savaime nepatvirtina/nepaneigia nei kad sutarties sąlygos buvo nenaudingos apeliantei, nei kad apskritai sutarties sudarymo būtinumą lėmė jai susidėjusios aplinkybės. Tai, ar apeliantė turėjo turto daugiau/mažiau nei reikalinga užtikrinti kreditą gavusio asmens įsipareigojimų įvykdymą, nelemia didesnės negu prisiimtos pagal Laidavimo sutartį jos įsipareigojimų apimties ir paminėta aplinkybė dėl apeliantės turimo turto per mažos apimties galėtų būti vertinama tik kaip rodanti nepakankamą Laidavimo sutarties naudingumą būtent atsakovei, bet ne nenaudingumą apeliantei. Teisėjų kolegija nepripažįsta reikšmingais ginčo išsprendimui apeliantės skundo argumentų, susijusių su atsakovės pareigos įvertinti apeliantės galimybes įvykdyti finansinius reikalavimus (ne)egzistavimu. Kaip pagrįstai nurodė skundžiamame sprendime teismas, laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).
33. Laidavimo sutartis buvo sudaryta užtikrinant trečiojo asmens prievoles atsakovei pagal Kreditavimo sutartį. Šiuo atveju patikslintame ieškinyje pati apeliantė nurodo savo interesą trečiojo asmens kredito grąžinimo termino pratęsimu, t. y. jog, nesudarius atsakovės reikalaujamos Laidavimo sutarties ir nutraukus Kreditavimo sutartį prieš terminą ir pareikalavus sumokėti visą kredito sumą, būtų sutrikdyta skolininkės RUAB „Agrovet“ veikla, mokumas, o dėl to jos finansinės galimybės sumokėti įsiskolinimą apeliantei taptų iš esmės teorinėmis. Kitaip tariant, tai akivaizdžiai rodo, jog apeliantė Laidavimo sutarties sudarymu veikė kaip asmuo, suinteresuotas tolimesne RUAB „Agrovet“ vykdoma veikla ir galimybėmis grąžinti apeliantei įsiskolinimą, kurio negavusi ši galimai būtų pati patyrusi nuostolius, t.y. dėl savo pačios  naudos ir ne dėl pas ją pačią jau susidėjusių nepalankių aplinkybių.
34. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, jog apeliantė su RUAB „Agrovet“ yra susijusi per akcininkę J. G., kuri yra RUAB „Agrovet“ pagrindinio akcininko A. G. dukra, todėl suinteresuota, kad trečiasis asmuo vykdytų Kreditavimo sutartį kuo palankesnėmis sąlygomis. Apeliantė nurodo, kad J. G. nebuvo jos akcininke. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog Laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantės akcininke buvo kita A. G. dukra – M. G.. Taigi, bet kuriuo atveju apeliantė buvo suinteresuota Laidavimo sutarties sudarymu ne tik dėl šalių susiklosčiusių verslo santykių, trečiojo asmens turimų įsipareigojimų, tačiau ir abiejų bendrovių akcininkų giminystės ryšių. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog sprendimas, pirmosios instancijos teismui nustačius akcininkų sąsajumą, galėtų turėti įtakos J. G. teisėms ir pareigoms, todėl jos neįtraukimas į bylos nagrinėjimą esą sąlygoja absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimą (CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Iš tikrųjų civilinio proceso įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), Tačiau CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos J. G. teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jos teisės ar pareigos.
35. Apeliantė nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kodėl Laidavimo sutartį buvo būtina sudaryti su ja  (apeliante). Tačiau pažymėtina, kad ji pati turėdama pareigą, be kita ko, pagrįsti, jog buvo priversta sudaryti ginčo sutartį, ne tik nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog atsakovė, panaudodama ekonominį spaudimą ar kaip nors kitaip, reikalavo būtent tik apeliantės sudaryti Laidavimo sutartį ir ji neturėjusi veiksmų pasirinkimo laisvės, bet to ieškinyje ir neteigė  - ieškinyje nurodyta, kad papildomų garantijų buvo prašoma iš trečiojo asmens partnerių, taigi, nebūtinai apeliantės.
36. Apeliantė skunde taip pat nurodo ir tai, kad ginčijama sutartis (neva) buvo perteklinė ir nereikalinga, nes dėl trečiojo asmens finansinės padėties stabilumo ir turimo turto, įkeisto turto vertės, Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimas jau buvo pakankamas, atsakovė neturėjusi ekonominio pagrindo reikalauti ginčijamo sandorio sudarymo. Tačiau tokie teiginiai nepripažintini pagrįstais jau vien dėl to, kad faktiškai prieštarauja pirmiau paminėtiems apeliantės teiginiams, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta dėl grėsmės, jog trečiasis asmuo, jos nesudarius ir nutraukus Kreditavimo sutartį prieš terminą, neturės galimybių atsiskaityti su apeliante.
37. Kaip minėta, apeliantė neabejotinai turėjo ekonominį suinteresuotumą ir laisva valia galėjo apsispręsti, ar galbūt patirti nuostolius dėl trečiojo asmens neatsiskaitymų, ar prisiimti riziką, kylančią iš Laidavimo sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais išvadai, kad apeliantė Laidavimo sutartį pasirašė dėl atsakovės panaudoto ekonominio spaudimo ar buvo priversta tai padaryti nenaudingomis sąlygomis dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, t. y. esant valios trūkumui.
38. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei priteistinas 11 250 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas), kurio mokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartimi buvo atidėtas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r ė :

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ 11 250 Eur žyminį mokestį valstybei.

Teisėjai                                                                                                                 Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Romualda Janovičienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus