Civilinė byla Nr. 2-14223-996/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08825-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.2; 1.3.2.11; 1.3.7.2.4; 3.2.6.1; 3.4.1.7
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,
sekretoriaujant Onai Virmauskienei,
dalyvaujant ieškovams A. K., V. P., jų atstovei advokatei Nijolei Raulušaitienei,
atsakovui A. S. (A. S.), jo atstovei advokato padėjėjai Miglei Petronienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K., V. P. ieškinį atsakovui A. S. (A. S.) dėl darbo ginčo ir atsakovo A. S. (A. S.) priešieškinį ieškovams A. K., V. P. dėl darbo ginčo.
Teismas
n u s t a t ė :
A. K. ir V. P. (toliau – ieškovai, darbuotojai) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b. l. 1–9) A. S. (toliau – atsakovas, darbdavys), nesutikdami su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) dalimi, kuria jų prašymas dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, neturtinės žalos išieškojimo buvo atmestas, prašo jų atleidimą iš darbo 2017 m. gruodžio 20 d. pripažinti neteisėtu ir su atsakovu sudarytą darbo sutartį nutraukti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti jų naudai iš atsakovo po 22,36 Eur darbo užmokestį, po 215 Eur išeitinę išmoką, po 1 424,16 Eur netesybas bei po 69,23 Eur neturtinę žalą už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinį mėnesį iki visiško sprendimo įvykdymo, pradedant skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 20 d.
Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, pateikė priešieškinį, kuriuo nesutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo tenkinti darbuotojų reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo (t. I, b. l. 171–181).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio nuostatomis, abiem šalims nesutinkant su Darbo ginčų komisijos sprendimu tarp šalių kilęs darbo ginčas dėl teisės iš esmės nagrinėjimas teisme, taigi, byloje iš esmės sprendžiamas klausimas dėl visų darbuotojų darbdaviui pareikštų reikalavimų pagrįstumo.
Ieškovai ieškinyje paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 19 d./20 d. be rašytinės darbo sutarties dirbo „Compensa“ arenoje atsakovo, kaip darbdavio, naudai, atsakovas jiems priklausančio darbo užmokesčio neišmokėjo, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarimu administracinių nusižengimų byloje Nr. A8.-335-276/2019 (toliau – 2019 m. sausio 8 d. nutarimas) atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį. Ieškovų įsitikinimu, kadangi įsiteisėjusiu 2019 m. sausio 8 d. nutarimu buvo neginčytinai nustatytas jų darbo faktas atsakovo naudai, kuris suteikė jiems teisę reikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nustatant jų darbo užmokesčio dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. priimto nutarimo dėl minimaliojo darbo užmokesčio Nr. 644 teisės akto redakcija negali būti taikoma, turi būti vadovaujamasi naujausio teisės akto redakcija, todėl už darbą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18.00 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1.00 val. jiems priklauso po 22,36 Eur (2,63 Eur × 4 val.) + (2,63 Eur × 1,5 × 3 val.). Pabrėžė, kad atsakovas su jais dėl darbdavio kaltės nesudarė rašytinių darbo sutarčių, neišmokėjo jiems priklausančio darbo užmokesčio, o vėliau remdamasis galiojančiais teisės aktais raštu neįformino jų darbo sutarčių pasibaigimo, kas, ieškovų įsitikinimu, sudaro pagrindą manyti, kad su jais buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys, atsakovas neįrodė, kad jis su jais sudarė terminuotas darbo sutartis, terminuotos darbo sutarties sudarymas neatitiko tikrosios jų valios, o tai, kad atsakovas nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką ir nustatytus kriterijus atitinkanti laikinojo įdarbinimo įmonė nesudaro pagrindo manyti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytos tokios darbo sutartys, nes 2019 m. sausio 8 d. nutarimu yra nustatyta, jog atsakovas juos įdarbino nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos, todėl prašo pripažinti jų atleidimą iš darbo teismo sprendimu bei priteisti jiems po 215 Eur (½ teismo sprendimo priėmimo metu galiojančio minimalaus darbo užmokesčio) išeitinę išmoką ir įstatymo nustatytas netesybas. Pabrėžė, kad neturėdami nei rašytinės darbo sutarties, nei raštiško įspėjimo dėl atleidimo iš darbo mažiausiai prieš 2 savaites prarado teisę ne tik į socialines garantijas, bet ir galimybę iš darbdavio prisiteisti kompensaciją už priverstines pravaikštas, todėl siekiant atkurti interesų pusiausvyrą neužtenka teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti, o jų naudai iš darbdavio turėtų būti priteista po 830,76 Eur neturtinės žalos už kiekvienus kalendorinius uždelstus atsiskaityti metus, pradedant skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 20 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kuri būtų tinkama alternatyva prarastai teisei skųsti vienašalį atleidimą iš darbo, ir pagrįsta satisfakcija už sąmoningą, ilgalaikį, piktybišką darbo užmokesčio išmokėjimo vengimą, savotišką diskriminaciją dėl jų bejėgiškumo, šiems esant nepilnamečiams – atsakovas, kaip pirmasis jų darbdavys, jų atžvilgiu pamynė prigimtinį tikėjimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą ir vaikystėje išugdytą pasitikėjimą teisine valstybe, pažeidė įstatymus.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį kartu su priešieškiniu paaiškino, kad socialinėje erdvėje „Facebook“ 2017 m. gruodžio 19 d. ryte patalpino žinutę, jog skubiai ieško žmonių, padėsiančių prieš koncertą tikrinti žiūrovų bilietus ir po koncerto demontuoti sceną, nes pats šių darbų dėl asmeninių šeimyninių aplinkybių padaryti negalėjo, į šią žinutę labai greitai sureagavo ieškovas A. K.. Atsakovo teigimu, su ieškovais buvo konkrečiai susitarta, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ieškovai turės nuo 18.30 val. patikrinti į tą vakarą „Compensa“ arenoje vykstantį koncertą atvykusių žiūrovų bilietus ir po koncerto iki 1 val. padėti demontuoti sceną, už nekvalifikuotą darbą buvo sutartas 2,50 Eur valandinis atlygis, o važiavimo naktį (1 val. nakties) iš „Compensa“ arenos link centro išlaidos nebus įskaičiuotos į sutartą atlygį ir bus atlygintos, tokiu būdu, atsakovo įsitikinimu, šalys aiškiai susitarė dėl terminuotos vienos dienos (o konkrečiai 7 val.) darbo sutarties sąlygų, jokių kalbų ar sąlygų apie nuolatinio pobūdžio darbą (neterminuotą darbo sutartį) nei skelbime, nei pokalbio telefonu metu, nei susirašinėjimuose nebuvo – jis nei karto neminėjo, nenurodė ir jokiais būdais, žodžiais ar veiksmais nedavė suprasti, kad su ieškovais bus sudaryta neterminuota nuolatinio pobūdžio darbo sutartis ar kad ieškovų nekvalifikuotos darbo jėgos gali reikėti nuolatos. Mano, kad patiems ieškovams nelabai reikėjo ar rūpėjo, ar norėjosi pasirašyti darbo sutartį, nes nei karto nei prieš tariantis dėl darbo sąlygų, nei darbo atlikimo dieną, nei po atlikto darbo nebuvo nei vieno komentaro ar klausimo dėl sutarties sudarymo, patys ieškovai neturėjo tikslo sudaryti nuolatinio pobūdžio darbo sutarties, todėl dėl tokios sutarties ir nebuvo nė kalbos. Pabrėžė, kad nėra juridinis asmuo, neteikia įdarbinimo paslaugų, pats dirba nekvalifikuotą darbą, neturi jokio išsilavinimo, už tai, kad laiku su ieškovais nesudarė rašytinės darbo sutarties jis jau buvo nubaustas, t. y. jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d nutarimu buvo paskirta administracinė bauda, kurios jis neskundė, kaltę pripažino, administracinę baudą sumokėjo. Teigė, kad nagrinėjamu atveju ieškojo žmogaus vienkartinio pobūdžio darbui, t. y. ne nuolatinio pobūdžio darbams, o konkrečiai nurodytu laiku, konkrečią dieną, konkretaus koncerto metu, konkretiems nekvalifikuotiems darbams atlikti, be to, ieškovai tuo metu ir negalėjo dirbti nuolatinio pobūdžio darbo, kadangi, kaip patys ir nurodo, buvo moksleiviai, jie nesikreipė į jį, kaip į darbdavį, dėl tolimesnių kasdienių nuolatinio pobūdžio darbų atlikimo, neklausė, kur ir kada atvykti, neklausė, kur yra jų darbo vieta, kokias funkcijas jie turės atlikti toliau. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jo ir ieškovų sutarta darbo sutarties galiojimo trukmė buvo – 2017 m. gruodžio 19 d. 18.00 val. – 2017 m. gruodžio 20 d. 1.00 val., todėl apie terminuotos darbo sutarties pabaigą jų įspėti jis neprivalėjo, raštiško darbo sutarties nutraukimo nebuvo, nes, atsakovo įsitikinimu, darbo teisiniams santykiams buvus trumpiau nei vieną dieną, t. y. 7 valandas, jis nebuvo reikalingas vadovaujantis galiojančiomis darbo teisės normomis, ieškovams buvo žinoma apie darbo sutarčių pasibaigimą – darbo sutartys faktiškai buvo nutrauktos 2017 m. gruodžio 20 d. pagal DK 69 straipsnio 1 dalį (pasibaigus sutarties terminui). Atsakovo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovai ieškojo trumpalaikio darbo, kad su ieškovais buvo aiškiai susitarta kokią dieną, kokiu laiku, už kokį atlygį ir kokias konkrečiai darbo funkcijas jie turės atlikti, taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad buvo atliekami tik konkrečiai nurodyti darbai bei nėra ginčo ir dėl to, kad daugiau niekada dėl kitų panašaus pobūdžio darbų sulygta nebuvo, kas leidžia daryti išvadą, kad nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis atsirado būtent konkretaus koncerto metu, konkrečioms, nekvalifikuotoms darbo funkcijoms atlikti ir ši objektyvi aplinkybė, pagrindžianti terminuotos darbo sutarties sudarymą, egzistavo darbo sutarties sudarymo metu ir ieškovams buvo puikiai žinoma. Nurodė, kad darbo teisiniai santykiai susiklostė 2017 m. gruodžio 19 d., ieškovams už vienkartinį (terminuotą) darbą buvo pasiūlytas 2,50 Eur valandinis darbo užmokestis, kuris buvo didesnis nei tuo metu galiojęs minimalus valandinis atlyginimas, todėl ir turi būti taikomas aptariamiems darbo santykiams. Atsakovo paskaičiavimais, pagal sutartą darbo užmokestį už 4 valandas darbo dienos tarifu ir 3 valandas nakties tarifu ieškovams priklausė 21,25 Eur darbo užmokestis, kurį jis kartu su įstatymo nustatytomis netesybomis (6 mėn. × 21,25 Eur = 127,50 Eur), t. y. po 148,75 Eur ieškovams sumokėjo dar prieš Darbo ginčų komisijos posėdį ir ieškovai tai Darbo ginčų komisijos posėdžio metu patvirtino. Atsakovo įsitikinimu, ieškovų neturtinės žalos reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais, o administracinės baudos už tinkamai nesudarytos darbo sutarties jam skyrimo faktas savaime nereiškia darbuotojams padarytos neturtinės žalos. Kartu pažymėjo, kad ieškovai Darbo ginčų komisijos posėdžio metu nurodė, kad jie neturėjo už ką sumokėti teisininkui, todėl jiems turi būti priteista neturtinė žala, kurią gavę jie atsiskaitys už teisines paslaugas, tačiau Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, todėl, atsakovo įsitikinimu, neturtinės žalos institutas nėra ir jokiais būdais negali būti naudojamas kaip atsiskaitymo už suteiktas teisines paslaugas priemonė, be to, ieškovų prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra visiškai neadekvati susiklosčiusiai konkrečiai situacijai.
Atsiliepime į priešieškinį (t. II, b. l. 1–17) ieškovai, remdamiesi ieškinyje išdėstyta pozicija ir faktinėmis aplinkybėmis, papildomai pažymėjo, kad, jų įsitikinimu, atsakovas nesiekia nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikšti jiems savarankiško reikalavimo, todėl nagrinėjamu atveju priešieškinio pareiškimas yra prieštaraujantis įstatymo normoms dėl to, jog nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 straipsnio 2 dalyje egzistuojančių pagrindų, yra nepagrįstas, atsakovas nepateikta jokių naujų argumentų ir išvadų, nes iš esmės tokia pati atsakovo pozicija jau buvo pateikta atsiliepime Darbo ginčų komisijai. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas jokia forma ir dėl jokių asmeninių šeimyninių priežasčių neketino pats atlikti bilietų tikrinimo ir demontavimo darbus, nes, tikėtina, vertėsi nelegaliu verslu, iš kurio pelnėsi teikdamas renginių vadovams nelegalią darbo jėgą nemokėdamas tokiems darbuotojams darbo užmokesčio. Pabrėžė, kad atsakovui neįteikus rašytinių darbo sutarčių jie negalėjo iš karto kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nes reikėjo įrodinėti darbo faktą, kurį atsakovas visose instancijose piktybiškai neigė. Pažymėjo, kad atsakovas darbo skelbime save įvardijo renginių brokeriu, dėl ko ieškovas A. K. pagrįstai susidarė nuomonę, jog yra ieškomi darbuotojai renginių versle, jis ieškojo trumpalaikio, t. y. ne pilno etato, darbo, nes yra moksleivis, tačiau ne vienkartinio, vienadienio darbo. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas netinkamai aiškina nuolatinį darbo sutarties pobūdį, nes dirbti nuolatinio pobūdžio darbą visiškai nereiškia kasdien nuo ryto iki vakaro sėdėti biure, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad jie žinojo, jog jie yra priimti į darbą ir atsakovas buvo atsakingas už jų užimtumą, tuo tarpu bet kokios abejonės dėl darbo sutarties sąlygų turėtų būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, šiuo atvejų – jų naudai. Teigė, kad ieškovas A. K. su atsakovu bendravo buitine kalba tam, kad įsiteiktų atsakovui, kažkaip pritaptų tam, kad būtų išmokėtas darbo užmokestis tiek jam, tiek ieškovui V. P., tuo tarpu atsakovas prieš juos naudojo psichologini smurtą, žemindamas juos, neva jie prastai buvo apsirengę, todėl neturi teisės reikalauti priklausančio atlyginimo, kad patys jaustųsi kalti dėl jiems neišmokėjo atlyginimo, ir tolimesnių darbo santykių su atsakovu nutrūkimą laiko itin kompromituojančiu pagrindu, todėl jų ieškiniu prašomas neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir turėtų būti priteistas jiems pilna apimtimi. Taip pat ieškovai prašė priteisti jiems iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu ieškovas V. P. papildomai paaiškino, kad jis su atsakovu nebendravo; jam ieškovas A. K. pasakė, kad jie abu atsakovo priimami nuolatiniam darbui; tai buvo vienintelis darbas, jo dirbtas atsakovo naudai; atsakovas jam išmokėjo 148,75 Eur prieš Darbo ginčų komisijos posėdį; tai buvo jo pirmas darbas; ateityje nemano, kad kur nors dirbs; šiuo metu ieškosi darbo.
Teismo posėdžio metu ieškovas A. K. papildomai paaiškino, kad jis su atsakovu dėl darbo bendravo tiek žinutėmis, tiek telefonu; jam atsakovas nurodė, kad darbo bus daugiau, jis suprato, kad jie priimami nuolatiniam darbui; tai buvo jo pirmas darbas; atsakovą pirmą kartą pamatė Darbo ginčų komisijos posėdyje; atsakovas jam išmokėjo 148,75 Eur prieš Darbo ginčų komisijos posėdį; tai buvo vienintelis darbas, jo dirbtas atsakovo naudai.
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, kad jis su ieškovais telefonu nekalbėjo, jie net neturėjo jo telefono numerio; apie nuolatinį darbą ieškovams neminėjo; daugiau ieškovų dirbti nekvietė; su ieškovais iš karto neatsiskaitė, nes jam nesumokėjo užsakovas ir jis neturėjo pinigų atsiskaityti su ieškovais; ieškovus pirmą kartą pamatė Darbo ginčų komisijos posėdyje; įdarbinimo veiklos nevykdo; kadangi jis negalėjo tą dieną dirbti ieškojo jį pakeičiančių žmonių, į jo skelbimą atsiliepė ieškovai; ieškovai dirbo blogai, nes buvo sutarta, kad dirbs iki 1 val., o jie išvažiavo taksi po 24 val.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkinamas visiškai.
Byloje ginčas kilo dėl nelegaliai dirbusių darbuotojų darbo santykių trukmės, jų darbo užmokesčio dydžio, darbo sutarčių nutraukimo ir atsiskaitymo teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val. dirbo nelegaliai „Compensa“ koncertų salėje (t. I, b. l. 53), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 8 d. nutarimu atsakovą pripažino kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam 1 000 Eur baudą (t. I, b. l. 56), darbuotojai 2019 m. vasario 20 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, neturtinės žalos išieškojimo iš atsakovo (t. I, b. l. 67–81), Darbo ginčų komisija jų prašymą tenkino iš dalies, nurodė išieškoti darbuotojams iš atsakovo po 200 Eur neturtinės žalos, kitoje dalyje prašymą atmetė (t. I, b. l. 10–13).
Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Pagal DK 34 straipsnį, kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad ieškovų pozicija, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į ieškinį pareikštas priešieškinis yra prieštaraujantis įstatymo normoms, yra nepagrįsta, kadangi atsakovas, kaip ir ieškovai, per įstatymo nustatytą terminą turėjo teisę kreiptis į teismą nesutinkant su Darbo ginčų komisijos sprendimu, ką nagrinėjamu atveju atsakovas, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo tenkinti ieškovų reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, padarė pareikšdamas priešieškinį šioje byloje – reikšti atskiro ieškinio jau esant teisme priimtam ieškovų ieškiniui dėl to paties Darbo ginčų komisijos sprendimo, atsakovas neprivalėjo, o tai, kad priešieškinis pateiktas kartu su atsiliepimu į ieškinį nesudaro pagrindo pripažinti, jog pateiktas priešieškinis neatitinka tokiam procesiniui dokumentui keliamų reikalavimų.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovai atsakovo naudai nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val. su atsakovu nesudarę rašytinės darbo sutarties ir atsakovui nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jų įdarbinimą dieną prieš darbo pradžią dirbo „Compensa“ koncertų salėje – tikrino žiūrovų bilietus prieš koncertą, o po koncerto tvarkė salę, ką patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. nutarimas, kuriuo atsakovas buvo pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 000 Eur bauda (t. I, b. l. 56), tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl apmokėjimo už šį darbą dydžio, šių darbo santykių pobūdžio, jų pasibaigimo teisėtumo bei su tuo susijusių išmokų atlyginimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013); esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2014, 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ieškovas A. K. į atsakovą dėl darbo kreipėsi pagal rastą darbo skelbimą internete. Nors minėto skelbimo nei ieškovai, nei atsakovas į bylą nepateikė, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pats ieškovas A. K., kreipdamasis su skundu administracinėje byloje Nr. I-3612-484/2018, nurodė, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ryte internete ieškodamas trumpalaikio darbo skelbimų Vilniuje, interneto svetainėje „Vilnius job“ rado skelbimą, jog siūlomas darbas – prieš koncertą tikrinti žiūrovų bilietus ir po renginio demontuoti estrados salę (t. I, b. l. 49). Iš byloje pateikto ieškovo A. K. ir atsakovo susirašinėjimo (t. I, b. l. 14–31) matyti, kad šalys, nuo pat bendravimo pradžios bendraudami buitine kalba, susitarė, jog 2017 m. gruodžio 19 d. ieškovai turės nuo 18.30 val. patikrinti į tą vakarą „Compensa“ arenoje vykstantį koncertą atvykusių žiūrovų bilietus ir po koncerto iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val. padėti demontuoti sceną, už šį darbą buvo sutartas 2,50 Eur (į rankas) valandinis atlygis. Nors ieškovai teigė, kad su atsakovu buvo sulygtas jų nuolatinis darbas, byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, priešingai, kaip jau teismas pažymėjo aukščiau, pats ieškovas A. K., kreipdamasis su skundu administracinėje byloje Nr. I-3612-484/2018, nurodė, kad 2017 m. gruodžio 19 d. ryte internete ieškojo trumpalaikio, o ne nuolatinio, darbo Vilniuje, ir, kaip matyti iš atsakovo ir ieškovo A. K. susirašinėjimo turinio, būtent dėl tokio darbo susitarė su atsakovu – 2017 m. gruodžio 19 d. susirašinėdamas su atsakovu ir derėdamasis dėl darbo sąlygų ieškovas A. K. jokių klausimų ir/ar pageidavimų dėl nuolatinio darbo pobūdžio atsakovui nekėlė, o po darbo atlikimo 2017 m. gruodžio 19 d./20 d., net ir kilus ginčui dėl atlikto darbo kokybės, uždavė atsakovui klausimą „Tai jai kadu reikės paimtai mus?“ – šis ieškovo A. K. užduotas klausimas iš esmės patvirtina, kad ieškovas A. K. suprato, jog 2017 m. gruodžio 19 d. derėdamasis dėl darbo sąlygų su atsakovu susitarė tik dėl vienkartinio, konkrečiai apibrėžto terminuoto, o ne nuolatinio darbo, ir derybų metu būtent to ir siekė – vien tai, kad ieškovai po darbo atlikimo 2017 m. gruodžio 19 d./20 d. norėjo, jog būtų ir toliau atsakovo kviečiami į tokio pobūdžio darbus niekaip neįrodo, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl nuolatinio darbo – atsakovas nei šalims derantis dėl darbo sąlygų 2017 m. gruodžio 19 d., nei ieškovams atlikus pavestą darbą susitartu laiku 2017 m. gruodžio 19 d./20 d. valios įdarbinti ieškovus nuolatiniam su renginiais susijusiam darbui neišreiškė, priešingai, ieškovui A. K. 2017 m. gruodžio 21 d. atsakovo paklausus, ar paimtų jį vieną į darbą, atsakovas vienareikšmiškai atsakė neigiamai, tai patvirtino ir 2018 m. sausio 4 d., nurodydamas ieškovui A. K., kad daugiau darbų jiems neturės – šis teiginys, teismo vertinimu, parodo tik tai, kad atsakovas neketino sudaryti daugiau terminuotų vienkartiniam darbui (vienam renginiui) skirtų darbo sutarčių su ieškovais, tačiau niekaip neįrodo tarp šalių buvus nuolatiniams darbo santykiams, kaip kad nepagrįstai teigė ieškovai. Teismo posėdžio metu ieškovai taip pat patvirtino, kad išskyrus 7 val. trukmės darbą 2017 m. gruodžio 19 d./20 d. „Compensa“ arenoje, jokio kito darbo atsakovo naudai neatliko. Visos šios aptartos aplinkybės sudaro pagrindą teismui pripažinti, kad šalys, derėdamosios dėl darbo sąlygų, susitarė tik dėl vienkartinio, nenuolatinio pobūdžio darbo – vieno renginio bilietų tikrinimo ir salės demontavimo darbų ir būtent tokia buvo abiejų šalių tikroji valia susitariant dėl darbo santykių. Teismas taip pat pažymi, kad pagrindo vadovautis DK 6 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatančia, jog kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai, nagrinėjamu atveju nėra – pabrėžtina, jog ši nuostata savaime nereiškia, jog visais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio pozicija dėl tam tikrų darbo sutarties sąlygų išsiskiria, ginčas spręstinas darbuotojo naudai. Ji taikytina tais atvejais, kai dėl sutarties ar atskirų jos sąlygų turinio ir po to, kai pritaikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, lieka abejonių, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad darbdavys galėjo padaryti įtaką darbuotojo valiai, primesti jam netikėtas sąlygas ir pan., o nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019).
Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad šalys savo abipusiu sutarimu sudarė terminuotas vienkartinio pobūdžio darbo sutartis (nors jos raštu ir nebuvo sudarytos), kurių pagrindu 2017 m. gruodžio 19 d. susiklostę darbo santykiai faktiškai pasibaigė 2017 m. gruodžio 20 d. suėjus šių darbo sutarčių terminui, pagal DK 69 straipsnio 4 dalį pagrindas išeitinei išmokai neegzistuoja, pagrindo pripažinti, kad ieškovai buvo atleisti darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės nėra, todėl ieškovų reikalavimai dėl išeitinės išmokos DK 57 straipsnio 8 dalies pagrindu jiems priteisimo atmetami. Esant darbo santykiams faktiškai tarp šalių nutrūkus 2017 m. gruodžio 20 d., suėjus darbo sutarčių terminui, pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus pripažinti jų atleidimą iš darbo 2017 m. gruodžio 20 d. neteisėtu ir su atsakovu sudarytas darbo sutartis nutraukti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nėra, šie ieškovų reikalavimai taip pat atmetami. Šiuo atveju tai, ar nagrinėjamu atveju buvo sudarytos terminuotos, ar laikinojo darbo terminuotos darbo sutartys, teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi, nes darbo santykiams pasibaigus suėjus tiek terminuotos, tiek laikinojo darbo terminuotos darbo sutarties terminui darbdavys turi tokias pačias pareigas darbuotojų atžvilgiu, todėl teismas, aukščiau konstatavęs tarp šalių susiklosčiusį terminuotą darbo santykių pobūdį, plačiau dėl konkrečios darbo sutarties rūšies nepasisako.
Pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 20 d. pasibaigus ieškovų ir atsakovo darbo santykiams atsakovas turėjo pareigą tinkamai galutinai atsiskaityti su ieškovais. Atsakovas neginčijo, kad pasibaigus darbo santykiams su ieškovais tinkamai neatsiskaitė, neišmokėjo jiems priklausiusio darbo užmokesčio, susitarimo dėl vėlesnio darbo užmokesčio išmokėjimo tarp jų nebuvo, dėl ko pripažino ir atsiradusią pareigą sumokėti ieškovams įstatymo nustatytas netesybas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai atsakovo naudai dirbo nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val., iš viso 7 val. Kaip jau teismas nustatė aukščiau, šalys, derėdamosios dėl darbo sutarties sąlygų, susitarė dėl 2,50 Eur/val. darbo užmokesčio į rankas (t. I, b. l. 14–31). Pabrėžtina, kad toks šalių susitartas darbo užmokestis už nekvalifikuotą darbą buvo didesnis nei darbo atlikimo metu galiojantis minimalus darbo užmokestis, todėl pagrindo nesivadovauti šiuo šalių susitartu darbo užmokesčio dydžiu nėra – ieškovams už darbą „Compensa“ arenoje nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val. pagal šalių susitartą valandinį 2,50 Eur įkainį atsakovas turėjo sumokėti po 21,25 Eur darbo užmokestį (2,50 Eur × 4 val.) + (2,50 Eur × 1,5 × 3 val.), tuo tarpu ieškovų pozicija, jog atskaičiuojant jų darbo užmokestį už darbą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. 18 val. iki 2017 m. gruodžio 20 d. 1 val. turi būti vadovaujamasi teismo sprendimo priėmimo metu galiojančiu minimaliu valandiniu darbo užmokesčio dydžiu yra visiškai nepagrįsta, nes nepriklausomai nuo to, ar buvo ir kada buvo priimtas sprendimas dėl darbdavio atsakomybės už administracinį nusižengimą (dėl nelegalaus darbo), darbo užmokestis darbuotojams turi būti mokamas tokio dydžio, koks jis buvo darbo atlikimo metu, juo labiau, kad laukti tokio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo tam, kad galėtų kreiptis į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo, ieškovai neprivalėjo, nes teisę pateikti tokį prašymą Darbo ginčų komisijai ieškovai įgijo atsakovui tinkamai su jais neatsiskaičius.
Į bylą pateikti mokėjimo įrodymai (t. I, b. l. 140–142) patvirtina, kad atsakovas, pervesdamas 297,50 Eur sumą į ieškovo A. K. banko sąskaitą (ginčo dėl to, kad ši suma buvo lygiomis dalimis skirta abiem ieškovams ir ieškovas V. P. jam skirtą 148,75 Eur sumą gavo, byloje nėra), ieškovams sumokėjo jiems priklausiusį darbo užmokestį (po 21,25 Eur) ir maksimalias įstatymo nustatytas netesybas už uždelstą atsiskaityti su jais laiką – po 127,50 Eur (21,25 Eur × 6 mėn.), iš viso – po 148,75 Eur (297,50 Eur ÷ 2) sumą. Teismo posėdžio metu abu ieškovai patvirtino iš atsakovo gavę po 148,75 Eur iki Darbo ginčų komisijos posėdžio. Teismas, įvertindamas tai, kad nagrinėjamu atveju šalių terminuoto pobūdžio darbo santykiai truko tik 7 val., dėl ko atsakovas pareigos mokėti ieškovams išeitinės išmokos DK 69 straipsnio 4 dalies pagrindu neturėjo, konstatuoja, kad atsakovas, sumokėdamas ieškovams jiems priklausantį darbo užmokestį ir maksimalias įstatymo nustatytas netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką, su ieškovais atsiskaitė tinkamai, todėl pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą priteisti jiems po 22,36 Eur darbo užmokestį ir po 1 424,16 Eur netesybas nėra, šie reikalavimai atmetami.
Dėl ieškovų prašomos priteisti iš atsakovo neturtinės žalos pažymėtina, kad neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo. Teismų praktikoje suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pripažintas faktas apie tarp šalių susiklosčiusius darbo santykius, įvertinus tai, kad ieškovams yra sumokėtos maksimalios įstatymo nustatytos netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką, bei tai, kad darbo santykių pasibaigimo pagrindas nebuvo kompromituojantis, aplinkybių, kad ieškovai atsakovo buvo diskriminuojami ar žeminami nenustatyta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad patys ieškovai nebuvo pakankamai apdairūs, atsakingi ir sąžiningi darbo santykių dalyviai, nes, kaip matyti iš byloje esančio šalių susirašinėjimo (t. I, b. l. 14–31), nei ikisutartiniuose darbo santykiuose, kuomet buvo deramasi dėl darbo sąlygų, nei po sutarto darbo atlikimo nekėlė klausimų dėl rašytinės darbo sutarties su jais sudarymo, prieš darbo pradžią atsakovui jiems nepateikus rašytinių darbo sutarčių neatsisakė atlikti darbo funkcijų, nors, nepaisant jų jauno amžiaus, akivaizdu, jog suvokė dirbsiantys be sudarytų darbo sutarčių ir ši padėtis juos tenkino, o klausimą dėl nelegalaus darbo (darbo nesudarius rašytinių darbo sutarčių) iškėlė tik atsakovui su jais už atliktą darbą neatsiskaičius, yra pakankamas ieškovų pažeistai teisei (dėl nelegalaus darbo) apginti, ieškovų argumentai apie jų patirtą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas laiko, jog teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už ieškovų patirtą skriaudą dirbant nelegaliai, todėl ieškovų reikalavimas priteisti jiems po 69,23 Eur neturtinę žalą už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinį mėnesį iki visiško sprendimo įvykdymo, pradedant skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 20 d., atmetamas, priešieškinis tenkinamas visiškai – Darbo ginčų komisijos sprendimu iš dalies patenkinti darbuotojų reikalavimai dėl neturtinės žalos išieškojimo atmetami.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, tačiau yra pagrindas atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai – Darbo ginčų komisijos sprendimu iš dalies patenkinti darbuotojų reikalavimai dėl neturtinės žalos išieškojimo atmetami. Atsižvelgdamas į DK 231 straipsnio nuostatas, pagal kurias šaliai nesutinkant su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu ir kreipusis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, teismas darbo ginčą dėl teisės nagrinėja iš esmės; Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas; teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, teismas konstatuoja, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kadangi teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovams nėra.
Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad kreipdamasis į teismą su priešieškiniu atsakovas sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį (t. I, b. l. 182), teismas 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi nustatęs, jog atsakovas turėjo sumokėti ne 75 Eur žyminį mokestį, o 15 Eur žyminį mokestį, grąžino atsakovui 60 Eur žyminio mokesčio permoką (t. I, b. l. 184–185), be to, atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovų jį atstovavusiai advokato padėjėjai sumokėtas jo patirtas 150 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. I, b. l. 183, t. II, b. l. 33–34, 49–50). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, nenustatęs kitų pagrindų, dėl ko atsakovo šalių ginčą nagrinėjant teisme patirtos išlaidos neturėtų būti priteisiamos, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovų 165 Eur (15 Eur + 150 Eur) (lygiomis dalimis po 82,50 Eur iš kiekvieno ieškovo) bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovų nepriteisiamos, kadangi jie nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleisti.
Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovų A. K., V. P. ieškinį atmesti.
Atsakovo A. S. (A. S.) priešieškinį patenkinti visiškai.
A. K. ir V. P. reikalavimus, teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai ir iš dalies patenkintus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.
Priteisti atsakovui A. S. (A. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 82,50 Eur (aštuoniasdešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti atsakovui A. S. (A. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 82,50 Eur (aštuoniasdešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Ieva Stanislovaitienė