Civilinė byla Nr. 2A-1292-603/2012
Teisminio proceso Nr. 2-04-3-01823-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6; 45.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. spalio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Euroliuksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Euroliuksas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Atspara“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 5 464,18 Lt skolos, 1 988,95 Lt delspinigių, 8,05 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdyje patikslino savo reikalavimus ir sumažino reikalavimo dėl skolos priteisimo sumą iki 4 657,68 Lt, o reikalavimo dėl delspinigių priteisimo atsisakė. Nurodė, kad tarp šalių 2004 m. kovo 2 d. sudarytos sutarties pagrindu patiekė atsakovui prekes, už kurias jis iki šiol pilnai neatsiskaitė. Pažymėjo, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, atitinkantys pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Prekes ieškovas tiekė pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, o atsakovas mokėjo už prekes kas 30 dienų. Nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas pradėjo vengti mokėjimų, todėl ieškovas rašė du pranešimus, primenančius atsakovui sumokėti už gautas prekes, ir gavo atsakymus, kad atsakovas neprivalo mokėti, todėl kreipėsi į teismą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas pateikdavo prekes atsakovo bendrovės parduotuvei realizacijai, už parduotas prekes atsakovas su ieškovu atsiskaitydavo, o neparduotas prekes grąžindavo arba ieškovas palikdavo jas tolimesnei realizacijai. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo reikalavimą sumokėti už neparduotas prekes laikė nepagrįstu, kadangi tarp šalių susiklostė ne pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, o prekių perdavimo realizacijai santykiai. Be to, atsakovas pažymėjo, kad ieškinys nepagrįstai reiškiamas 2005 m. kovo 2 d. pasibaigusios sutarties pagrindu. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 2 d. iki 2006 m. gruodžio 16 d. jokių teisinių santykių dėl prekių perdavimo tarp šalių nebuvo, 2004 m. kovo 2 d. sudarytos sutarties galiojimas nebuvo pratęstas; šalių santykiai atsinaujino 2006 m. gruodžio 16 d., tačiau naujas susitarimas dėl prekių pirkimo-pardavimo nebuvo sudarytas, susitarta, kad prekės iš ieškovo bus imamos realizacijai ir atsiskaitoma tik už realizuotas prekes. Buvo žodžiu susitarta su vadybininkais, kad neturinčias paklausos prekes ieškovas paims ir pakeis kitomis, kurios turi paklausą. Nuo 2010 metų ieškovas pradėjo atsisakinėti keisti prekes. Vien PVM sąskaitų-faktūrų buvimas, apmokėjimo datų nurodymas nepatvirtina, kad atsakovas kada nors pirko prekes iš ieškovo. Šalių santykiai be sutarties susiklostė nuo 2005 m. gruodžio 16 d. ir iki 2007 metų PVM sąskaitose-faktūrose nebuvo rašomas apmokėjimo terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybę, kad šalys prekių perdavimą-priėmimą įformindavo PVM sąskaitomis-faktūromis, kuriose ieškovas nurodydavo sąskaitų apmokėjimo terminus, savaime neleidžia konstatuoti tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių buvimo. Padarė išvadą, kad šalys buvo sutarusios, jog bus atsiskaitoma tik už realizuotas prekes. Toks tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinys pirmosios instancijos teismui leido pripažinti, kad šalių bendradarbiavimas vyko konsignacijos pagrindais, kadangi ieškovas teisę į prekių kainos apmokėjimą įgydavo tik po jų realizavimo tretiesiems asmenims. Vien ta aplinkybė, kad prekių perdavimas būdavo įforminamas PVM sąskaitomis-faktūromis, o ne kitokiais dokumentais (pavyzdžiui, važtaraščiais), neleido teismui preziumuoti pirkimo-pardavimo teisinių santykių buvimo ir nuosavybės teisės į prekes perėjimo nuo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo momento. Tai, kad pagal tokias PVM sąskaitas-faktūras perduotų prekių grąžinimą vėliau šalys įformindavo taip pat išrašydamos PVM sąskaitas-faktūras, kurių, byloje esančiais duomenimis, ieškovas neapmokėdavo, teismui leido konstatuoti, jog tarp šalių susiklosčiusioje verslo praktikoje PVM sąskaitos-faktūros dažnai būdavo tik prekių perdavimą-priėmimą įforminančiais dokumentais, tuo tarpu pareiga jas apmokėti atsakovui kildavo tik realizavus sąskaitose nurodytas ieškovo pateiktas prekes.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliantas nurodo, jog jei buvo susitarta dėl prekybinių veiksmų remiantis pasibaigusios sutarties 2.5 punktu, tai yra pirkimo-pardavimo sutartis, o ne konsignacijos sutartis. Nurodė, kad atsakovas, pasirašydamas PVM sąskaitose-faktūrose, pripažino faktą, kad pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras perka prekes iš ieškovo, todėl akivaizdu, kad tarp sutarties šalių susiklostė pardavimo-pirkimo. Teigia, kad perduodant prekes pagal komiso sutarties sąlygas, joms nėra išrašoma PVM sąskaita faktūra, nes prekių nuosavybė nepereina komisionieriui, todėl paprastai yra surašomas krovinio važtaraštis, kuriame be jam privalomu rekvizitu yra nurodomi ir kiti komiso sutartyje aptarti dalykai: pavyzdžiui, komiso sutarties data ir numeris, prekių kaina ir suma, jame pasirašo prekes perduodanti ir priimanti šalys bei kiti. Tokiu atveju prekių priėmimo-perdavimo akto galima ir nebesudaryti – pakanka tokio krovinio važtaraščio. Mano, jog teismo motyvai, kad atsiskaitymo terminas įrašytas vienašališkai ieškovo, nepagrįsti, nes toks atsiskaitymo terminas tarp šalių buvo sutartas, jis buvo fiksuotas PVM sąskaitose-faktūrose. Be to PVM sąskaitose-faktūrose yra nurodyti ir sutarties šalių pavadinimai bei žodžiai „Pirkėjas“ ir „Pardavėjas“.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2004 m. kovo 2 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį Nr. EA010302 (b. l. 8-9), kuria ieškovas įsipareigojo tiekti prekes, o atsakovas – už jas atsiskaityti vieną kartą per mėnesį. Sutarties 5.1 punktu susitarta, kad ji galioja vienerius metus nuo jos pasirašymo. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 2 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d. ieškovas prekių atsakovui netiekė. Prekių tiekimas atsinaujino 2005 m. gruodžio 16 d., ieškovo darbuotojams nuvykus pas atsakovą ir pasiūlius tęsti šalių bendradarbiavimą (b. l. 75-78). Laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2011 m. sausio 28 d. atsakovas dešimtimi PVM sąskaitų-faktūrų grąžino nerealizuotas prekes ieškovui, kurio atstovai grąžinamas prekes priėmė (b. l. 88). Laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 10 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. ieškovas atsakovui tiekė prekes, už kurias šis periodiškai atsiskaitydavo. Atsakovas ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras apmokėdavo nepilnai, atsiskaitydavo tik už realizuotas prekes (b. l. 88). Atsakovo 2011 m. vasario 18 d. sudarytas inventorizacijos aktas patvirtina, kad atsakovas turi ieškovo prekių, atitinkančių ieškinio sumą – 4 657,68 Lt (b. l. 85-86).
Byloje sprendžiami klausimai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o konsignacijos sutartis ir dėl to atmetė ieškovo ieškinį.
CK 6.193 straipsnyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. CK 6.305 straipsnio 1 dalis nustato, jog pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėja) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžta, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita.
Apeliantas, įrodinėdamas, kad tarp šalių susiklostė ne konsignacijos, o pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, teigia, tiek pardavėjas, tiek pirkėjas perka ir apmoka, grąžina prekes, daro užskaitas, todėl tokiu būdu atsiskaitoma, likviduojami įsiskolinimai tarp sutarties šalių, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl sutarties pripažinimo kaip konsignacijos, nepagrįsti. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo motyvais nesutinka ir pažymi, kad iš pateiktų UAB „Atspara“ PVM sąskaitų faktūrų (b. l. 88) matyti, jog atsakovas grąžindavo dalį ieškovo tiektų prekių, ant sąskaitų yra apelianto atstovų parašai, kad prekes ieškovas priėmė. Ieškovas neįrodinėjo, kad prekės buvo grąžinamos esant defektams ar dėl kokių nors kitų priežasčių, suteikiančių teisę grąžinti įsigytą daiktą, taip pat byloje nenustatyta, kad tokiu būdu buvo likviduojami ieškovo ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimai, kad buvo daromos užskaitos, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateiktos sąskaitos pagrindžia ne pirkimo-pardavimo, o susiklosčiusį konsignacijos teisinių santykių egzistavimą tarp šalių. Šią pozicija taip pat sustiprina aplinkybė, kad atsakovas ieškovui nuo 2007 metų iki 2011 metų mokėjo ne tiksliai sąskaitose nurodytas sumas, o visiškai kitokias sumas (pinigų priėmimo kvitai (b. l. 88)), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas atsiskaitydavo su ieškovu tik už realizuotas prekes.
Apeliantas taip pat teigia, kad pirkimo-pardavimo santykių tarp šalių egzistavimą įrodo aplinkybė, kad prekės buvo parduodamos išrašant PVM sąskaitas-faktūras, kuriose ieškovas buvo nurodytas kaip pardavėjas, o atsakovas kaip pirkėjas. Teisėjų kolegija šių motyvų nepripažįsta pagrįstais, kadangi, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nors PVM sąskaitos-faktūros egzistavimas ir rodo tarp šalių susiklosčiusius tam tikrus santykius, tačiau nebūtinai jie turi būti prilyginami pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Be to, PVM sąskaita-faktūra yra vienašališkai asmens išrašomas aktas, todėl pripažinti susiklosčius pirkimo-pardavimo santykius vien dėl to, kad faktūrose įrašyta „Pirkėjas“ ir „Pardavėjas“, nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas, grąžindamas prekes ieškovui, save taip pat nurodė kaip pardavėją, o ieškovą – kaip pirkėją, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas šias PVM sąskaitas-faktūras apmokėtų arba jų pagrindu darytų įskaitymus, todėl ir šių sąskaitų pagrindu pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių nesusiklostė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek ieškovo, tiek atsakovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros būtent ir pagrindžia konsignacijos santykių egzistavimą, kadangi kai kuriose sąskaitose mokėjimo terminas apskritai nenurodytas, o sąskaitas, kuriose nurodytas mokėjimo terminas, atsakovas apmokėdavo dažnai pavėluotai, nors ieškovas net kelerius metus jokių pretenzijų dėl to atsakovui nereiškė. Taigi remiantis ilgalaikiais tarp šalių susiklosčiusiais santykiais konstatuotina, kad atsakovo neparduotos prekės, nors ir buvo priimtos PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, priklausė ieškovui nuosavybės teise tol, kol atsakovas šias prekes parduodavo, o tokie teisiniai santykiai atitinka konsignacijos teisinių santykių sąvoką, o išrašomos PVM sąskaitos-faktūros iš esmės atliko prekių priėmimo-perdavimo aktų funkcijas.
Apeliantas nepaneigė byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas pagal 2011 m. vasario 18 d. sudarytą inventorizacijos aktą turi UAB „Euroliuksas“ priklausančių ir UAB „Atspara“ akte nurodytomis sąskaitomis perduotų prekių už ieškinio sumą – 4 657,68 Lt, todėl akivaizdu, kad atsakovas pagal susiklosčiusius konsignacijos teisinius santykius tarp šalių turėjo atsiskaityti su ieškovu tik tokiu atveju, jei nurodytos prekės būtų parduotos.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė sutartinių teisinių santykių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Kutrienė
Loreta Lipnickienė
Andžej Maciejevski