Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-64/2011

(Proceso Nr. 1-41-1-01286-2009-5)

Sprendimo procesinė kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.2.14.1.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.; 2.3.4.6.2.; 2.3.6.3.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 2.6.9.; 3.12.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokurorams Zenonui Griciui, Laimai Mažeikienei,

gynėjui  advokatui Vytautui Juozelaičiui,

nuteistajam V. K. ,

nukentėjusiajai R. Š. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

              Kolegija

n u s t a t ė :

              V. K. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gruodžio 8 d. apie 18 val. prie mados ir laisvalaikio centro „(duomenys neskelbtini)“, esančios automobilių stovėjimo aikštelės, (duomenys neskelbtini), atvirai iš L. Š. rankų pagrobė R. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „LG KP 500“ su „Omnitel“ SIM kortele, bendroje sumoje už 660 Lt, tuo padarė nukentėjusiajai R. Š. 660 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), kadangi nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais įrodymais, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), be to, teismas padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 329 str. 1 d. 4 p.), dėl ko jis nepagrįstai buvo pripažintas padaręs nusikaltimą numatytą BK 178 str. 2 d. Nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi prieštaringais ir objektyviai nepatikrintais įrodymais, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, grindžiamas prielaidomis, nes kaip jis teisme nurodė, telefoną „LG“ jam pasiūlė pirkti pažįstamas E. G. , už telefoną sumokėjo 100 Lt ir šį nupirktą telefoną atidavė savo draugei R. J. . Teigia, kad jis 2009 m. gruodžio 8 d. prie „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo, o buvo namuose. Nurodo, kad teismo prašė iškviesti ir apklausti teisme E. G. , gyv. (duomenys neskelbtini), tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas. Teismas jo kaltę grindė teisme apklaustos nukentėjusiosios R. Š. parodymais, kuriuos teismo teigimu, atitinka kiti duomenys, užfiksuoti minėtuose tyrimo veiksmų protokoluose. Be to, teismas nurodė, kad tyrimo metu liudytojai L. Š. ir L. R. , kurie buvo tiesioginiai įvykio dalyviai, ne kartą atpažino jį kaip telefoną pagrobusį asmenį, o atpažinimo veiksmų pagrįstumą teisme patvirtino apklausta R. Š. , kuri nebuvo įvykių dalyvė, ji apie įvykį sužinojo iš savo sūnaus L. Š. , dėl to mano, kad R. Š. parodymai yra išvestiniai ir teismas privalėjo apklausti liudytojus, kurie buvo paties įvykio dalyviai. Teigia, kad jam pavyko, radus nuotraukas, prisiminti kur jis buvo 2009-12-08 – jis buvo namuose, nes buvo atvykę į namus, adresu (duomenys neskelbtini), jo draugės draugai S. Š. ir R. Š. , kuriuos taip pat prašo apklausti.

Taip pat skunde nurodo, kad nepagrįstai teismas jo kaltę grindė neištirtais įrodymais – L. Š. ir L. R. atpažinimo protokolais, kai jie patys nebuvo apklausti. BPK 192 str. 1 d. nurodyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Liudytojui L. R. jis parodytas atpažinimui surakintas atrankiais su kitais asmenimis nesurakintais antrankiais, todėl mano, kad dėl to jis ir buvo atpažintas, nes šį tyrimo veiksmą atliekantis pareigūnas iš anksto išreiškė nuomonę ir atpažįstančiajam taip nurodė į jį. Mano, kad tuo buvo grubiai pažeistas BPK 192 str. nuostatos ir teismas neturėjo vadovautis įrodymais, kurie surinkti ne įstatymų numatyta tvarka, o juos grubiai pažeidžiant. Dėl to teigia, kad teismas pažeidė ir BPK 20 str. 1 d. nuostatą. Taip pat mano, kad teismas pažeidė BPK 301 str., 276 str. 1 d., 44 str. 5 d., 7 d. nuostatas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. (kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą), 6 str. 3 d. d p. (teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. d p. įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. d. punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (Unterpertinger prieš Austriją {Unterpertinger v. Austria, no. 9120/80, judgement of 24 November  1986); Delta prieš Prancūziją {Delta v.  France, no.   11444/85, judgement of 19 December 1990); Balšan prieš Čekijos Respubliką {Balšan c. Rėpubliąue tchėąue, no. 1993/02, arret du 18 juillet 2006). Mano, kad teismas jo byloje grubiai pažeidė jo teises, nes jam nebuvo padaryta galimybė liudytojams L. Š. ir L. R. užduoti klausimus, šie asmenys neapklausti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (BPK 173 str. 1 d. 2 p., 184 str.). Mano, kad teismas privalėjo patikrinti šių liudytojų parodymus ir įsitikinti jų objektyvumu. Teigia, kad teismas turėjo patikrinti jo nurodytą aplinkybę, jog telefoną įsigijo iš E. G. ir šį asmenį apklausti, tačiau tai nebuvo padaryta, o nuosprendyje teismas remiasi įrodymais, t.y. atpažinimo protokolais, kur liudytojai atpažino jį, nors šių liudytojų teismas neapklausė. Tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo įstatymu, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Nurodo, kad nors anksčiau yra teistas, tačiau šio nusikaltimo nepadarė, gyvena su sugyventine, išlaiko du nepilnamečius vaikus E. K. gim. (duomenys neskelbtini), ir K. K. , gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

BK 178 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

V. K. tvirtina, kad ne jis pagrobė mobiliojo ryšio telefoną iš L. Š. , o tą telefoną įsigijo iš E. G. , tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši nuteistojo pateikta versija prieštarauja faktinėms bylos duomenims.

Nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje neapklausė liudytojų L. Š. ir L. R., tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija byloje atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė ne tik nukentėjusiąją R. Š. , bet ir L. Š. , iš kurio ir buvo atvirai pagrobtas jo turėtas mobiliojo ryšio telefonas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad nuteistojo prašomas liudytoju apklausti E. G. būtų pristatytas į teismą ir apklaustas, tačiau teismas būdavo informuojamas, kad nepavyko rasti minėto asmens. Be to, pastebėtina, kad policijos pareigūnai yra pradėję E. G. paiešką. Pats nuteistasis teismui nurodydavo tą patį E. G. gyvenamosios vietos adresą, kuriuo policijos pareigūnai E. G. nerasdavo, be to, žadėdavo E. G. atsivesti į teismo posėdį, tačiau dėl teismui nežinomų priežasčių nuteistasis to nepadarydavo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad buvo išnaudotos visos įmanomos priemonės pristatyti E. G. į teismo posėdį, kolegija padarė išvadą, kad nebetikslinga dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą ir kviesti E. G. į posėdį.

Nepagrįstas V. K. skundo argumentas, kad teismas jo kaltę grindė prieštaringais parodymais, kad rėmėsi R. Š. parodymais, kuri paties įvykio nematė, o tiesioginiai įvykio dalyviai nebuvo apklausti teisme.

BPK 186 str. 1 d. numato, kad jaunesnius kaip 18 metų liudytojus apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 str. 3 d., 4 d., 5 d. nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba BPK 184 str. 1 d. numatytais atvejais. Be to, minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jaunesni kaip 18 metų liudytojai ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą ir į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtinais atvejais. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek L. Š. , tiek ir L. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų, ikiteisminio tyrimo metu liudytojais buvo apklausti po kelis kartus apie įvykio aplinkybes bei dėl atliktų atpažinimo veiksmų. Šie liudytojai buvo nurodyti ir kviestinų į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąraše, bet jie į teisiamąjį posėdį neatvyko ir pirmosios instancijos teismas, išklausęs posėdyje dalyvaujančių bylos dalyvių nuomonės, nutarė bylą nagrinėti neatvykus liudytojams. Be to, pastebėtina, kad baigiant byloje įrodymų tyrimą, nebuvo pareikštas prašymas iškviesti neatvykusius liudytojus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, neiškvietęs ir neapklausęs teisme nepilnamečių L. Š. ir L. R. , nepažeidė BPK nuostatų. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje V. K. kaltė grindžiama tik teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, jo kaltė nėra grindžiama L. Š. ar L. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas L. Š. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus ir parodė, kad būnant kartu su draugu L. R. , prie jų priėjo du jauni suaugę vyriškiai, kurie juos pradėjo kalbinti, paprašė parodyti abiejų turimus mobiliojo ryšio telefonus. L. R. parodė savo turimą telefoną, ir telefonas L. R. buvo atiduotas, o jis pats pasakė, kad telefono neturi, tačiau telefonas supypsėjo, nes baigė išsikrauti, tokiu būdu paaiškėjus, kad jis telefoną turi, teko ir jam parodyti savo turimą telefoną. Pirmą kartą parodžius tiems vyriškiams savo turimą telefoną, jie telefoną atidavė, bet antrą kartą paprašius parodyti, parodė ir tas antrasis nebeatidavė telefono. Jis paprašė atiduoti jam telefoną, bet stambesnis vyriškis, kuris paėmė jo telefoną, jam pagrasino, kad sumuš, todėl nubėgęs su draugu L. R. paprašė pagalbos. Apibūdindamas tuos vyriškius, liudytojas parodė, kad jie abu nebuvo panašūs vienas į kitą, vienas vyriškis buvo smulkesnis, kitas stambesnis, abu vilkėjo sportiniais drabužiais, buvo su megztomis kepurėmis. Atpažinimo gyvai metu teigė nesuklydęs, kai atpažino vyriškį, kuris iš jo paėmė telefoną, šiek tiek abejojo atpažindamas iš nuotraukų, bet kai pamatė gyvai, buvo tikras, kad tai tas pats asmuo, jį atpažino bendrai pagal jo išvaizdą - ūgį ir kūno sudėjimą. Teigė dabar negalėsiantis atpažinti, nes praėjo daug laiko. Kito vyriškio nei nuotrauka, nei jis pats gyvai nebuvo pateikta atpažinimui. Taip pat parodė, kad antras vyriškis kalbėjo telefonu ir jo turėto telefono nebuvo paėmęs, o asmuo, kuris paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną, apžiūrėjo jo ir L. R. turėtus telefonus, bendravo su jais abiem, o paėmęs telefoną pasakė „ačiū, tu man jį padovanojai“ ir nuėjo.

Sugretinus šiuos L. Š. duotus parodymus su jo parodymais ir paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kolegija daro išvadą, kad parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs. Be to, šiuos L. Š. parodymus patvirtino nukentėjusiąja apklausta R. Š. . Nors R. Š. įvykio metu nebuvo kartu su savo sūnumi L. Š. , tačiau kolegija nenustatė aplinkybių, kodėl nukentėjusioji R. Š. neturėjo patikėti savo sūnaus parodymais dėl iš jo pagrobto mobiliojo ryšio telefono.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. Š. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir parodė, jog ji dalyvavo atpažinimo metu, kada jos sūnus tiek pagal nuotraukas, tiek ir gyvai atpažino kaltinamąjį.

Aplinkybę, kad būtent V. K. pagrobė iš nukentėjusiojo turėtą mobiliojo ryšio telefoną, patvirtina ne tik L. Š. ir nukentėjusiosios R. Š. parodymai, bet ir atpažinimo metu užfiksuoti duomenys. Nors nuteistasis skunde teigia, kad atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 str. nuostatas, tačiau iš parodymo atpažinti protokolo matyti, kad L. Š. atpažinti buvo parodyti trys vyriškiai, kurie išoriškai buvo panašūs į V. K. . Taip pat fotolentelėje Nr. 1, kurioje yra užfiksuoti L. Š. atpažinimui pateikti asmenys, vizualiai nesimato, jog apeliantas yra surakintas, kadangi visi trys atpažinimui pateikti asmenys rankose laiko lapus su numeriais (41-44 b. l.). Šiame asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad L. Š. atpažino V. K. kaip asmenį, kuris iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, jį L. Š. teigė atpažinęs iš bendrų veido bruožų ir dėl atpažinimo neabejoja. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji R. Š. patvirtino, jog dalyvavo atpažinimo metu ir parodymo atpažinti metu nepastebėjo, kad V. K. butų surakintas antrankiais. Be to, pastebėtina, kad parodymo atpažinti protokole nėra užfiksuotų jokių pastabų apie BPK 192 str. nuostatų nesilaikymą atliekant šį procesinį veiksmą, dėl to kolegija konstatuoja, kad asmens parodymas atpažinti buvo atliktas nepažeidžiant BPK 192 str. nuostatų. Taigi, įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, kad L. Š. atpažino V. K. , kaip asmenį iš jo pagrobusį telefoną, kad asmens parodymas atpažinti buvo atliktas nepažeidžiant procesinių to veiksmo normų, daroma išvada, kad nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog jo atpažinimas vyko pažeidžiant BPK 192 str. nuostatas.

Pastebėtina, kad L. Š. parodymus, jog nusikalstamą veiką jo atžvilgiu padarė būtent V. K. , patvirtina ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys. Šio procesinio veiksmo metu L. Š. taip pat atpažino V. K. ir dėl atpažinimo neabejojo. L. Š. parodymus, jog V. K. pagrobė telefoną patvirtina ir kiti asmens parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, kurie patvirtina, kad kitas įvykyje dalyvavęs nepilnametis liudytojas L. R. taip pat atpažino V. K. kaip asmenį, kuris pagrobė iš L. Š. turėtą mobiliojo ryšio telefoną ir šis liudytojas dėl savo atpažinimo tikrumo neabejojo.  Atsižvelgiant į tai, kad L. Š. parodymus patvirtina R. Š. parodymai, asmens parodymo atpažinimo ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuoti duomenys, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti L. Š. ar R. Š. parodymais. Be to, pastebėtina, kad R. Š. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o L. Š. buvo paaiškinta, jog jis privalo pasakyti visą tiesą apie įvykį.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į tai, kad teismas neturi pagrindo netikėti L. Š. , R. Š. parodymais, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo kaltę grindė būtent R. Š. , asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuotais duomenimis.

Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu, nuteistajam buvo suteikta galimybė užduoti klausimus tiek nukentėjusiajai R. Š. , tiek ir liudytojui L. Š. , tačiau nuteistasis liudytojui L. Š. klausimų neturėjo. Be to, nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo nuteistasis papildomai neprašė iškviesti ir apklausti liudytoju nepilnamečio L. R. . Kadangi šis liudytojas teisme nebuvo apklaustas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas jo parodymais taip pat negrindė apelianto kaltės, nors L. R. , kaip ir L. Š. nuteistąjį apibūdino bei jį atpažino tiek pagal nuotraukas, tiek ir gyvai, kas dar labiau įrodytų V. K. kaltę ir patvirtintų L. Š. ir R. Š. duotus parodymus.

Analizuojant paties V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jie yra nenuoseklūs ir nėra duomenų, patvirtinančių jo parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. K. , apklaustas tiek liudytoju, tiek ir įtariamuoju, parodė, kad mobiliojo ryšio telefoną jis įsigijo iš jam visai nepažįstamo asmens, kurį matė pirmą kartą, nežino jo nei vardo, nei pavardės (63, 67-68 b. l.), kad tą telefoną už 400 Lt pardavė savo draugei R. J. . Tokius V. K. parodymus patvirtina liudytojos R. J. parodymai, jog ji telefoną 2009 m. gruodžio viduryje pirko iš V. K. , su kuriuo kartu gyvena. Tačiau tik pradėjus bylos nagrinėjimą teisme, V. K. nurodo, kad telefoną už 100 Lt pirko iš pažįstamo E. G. , kad jį atidavė savo draugei R. J. . Baigiant ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistasis V. K. neprašė papildyti ikiteisminio tyrimo, nenurodė, kad telefoną įsigijo iš E. G. . Pastebėtina, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo įsigytas be dokumentų, nesupakuotas dėžutėje, prie jo nebuvo įkroviklio ar kitų būtinų telefono priedų, tačiau telefone buvo atminties kortelė, kas verčia abejoti V. K. parodymais, jog jis telefoną įsigijo iš nepažįstamo asmens ar iš E. G. . Be to, V. K. versiją, kad jis mobiliojo ryšio telefoną pirko paneigia aukščiau aptarti įrodymai: L. Š. parodymai, atpažinimo protokoluose užfiksuoti duomenys. Taigi, įvertinus visumą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą nuosprendį ir V. K. išteisinti.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės apeliantui paskirtos nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas), kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir siekdamas savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nenutrūko pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje, nes apeliantas turėjo galimybę disponuoti ir disponavo svetimu turtu). Taip pat teismas atsižvelgė į kaltininko asmenybę – V. K. nevedęs, turi du mažamečius vaikus, nedirba, registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, taip pat praeityje yra teistas 3 kartus, tarp jų ir už nusikalstamas veikas nuosavybei. Taip pat teismas nenustatė V. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką V. K. padarė neišnykus teistumui pagal pirmesnį nuosprendį, todėl nuteistasis BK 27 str. 1 d. prasme yra laikomas recidyvistu, kuriam pagal BK 56 str. 1 d. nuostatą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurio dydį skundžiamu nuosprendžiu nustatė žymiai mažesnį nei sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti nėra pagrindo. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. K. realiai atliekant paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, kadangi nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nekeičia savo elgesio, teistumui neišnykus padarė naują nusikalstamą veiką. Be to, Šiaulių miesto apylinkės teismas V. K. atžvilgiu yra priėmęs dar vieną apkaltinamąjį nuosprendį, kas labiau tik patvirtina teismo išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti V. K. realiai atliekant bausmę.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

              nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Klavdija Kruminienė

Teisėjai                                                                                                                              Raimundas Jurgaitis

                                                                                                                              Bronius Zalaga