Civilinė byla Nr. e2YT-12270-808/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07820-2022-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1; 3.4.5.2.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 29 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Žukauskienė,
sekretoriaujant Viktorijai Skorulskienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Astai Šidlauskienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas / Departamentas) su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 7 dalis). Migracijos departamentas 2021 m. sausio 11 d. teikime Nr. 13P-4 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-128, prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 2 punktas) netenkintas.
Pareiškėja nurodo, kad jos giminystės ryšį su M. S. (taip pat žinomo kaip M. S.), gim. (duomenys neskelbtini), (ji yra jo vaikaitė), patvirtina: - Pietų Afrikos Respublikoje išduoti pareiškėjos gimimo ir santuokos liudijimai bei jos tėvo M. S. gimimo liudijimas; - 1932 m. liepos 12 d. Pietų Afrikos Sąjungoje išduotas M. (M.) S. natūralizacijos liudijimas Nr. 12949, kad M. (M.) S. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, M. (M.) S. ir jo tėvų M. S. ir S. H. pilietybė – Lietuvos; Pietų Afrikos Sąjungoje išduotame pareiškėjos tėvo M. S. gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvo M. S. gimimo vieta – Lietuva;
Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie jos senelį pateikimo. 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pažymoje apie mirtį Nr. (P1-5153)P2-8521, nurodė, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Rietavo žydų bendruomenės metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė M. S., J., gimęs 1859 metais (pareiškėjos senelio tėvas, Pareiškėjos prosenelis), kuris yra žydų tautybės Lietuvos pilietis; - 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pažymoje Nr. R4-2123 „Dėl duomenų apie M. S. pateikimo“, nurodė, kad archyve nerasta dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio M. (M.) S. (M./M. S.), M. s., g. 1903 m., Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki išvykimo 1929 m. į Pietų Afriką, kad jis gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o taip pat dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta; - Lietuvos centrinio valstybės archyvas 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. R4-2748 „Dėl M. S. gyvenimo Lietuvoje“, nurodė, kad dokumentų, patvirtinančių M. S. (pareiškėjos senelio tėvo, pareiškėjos prosenelio) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą archyve saugomuose fonduose nerasta. - Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020 m. lapkričio 19 d. pažymoje Nr. (P1-7949) P2-12547 nurodyta, kad negauta saugoti Rietavo žydų bendruomenės 1902 - 1904 metų metrikų knygų, todėl negalima išduoti archyvo pažymos apie M. S., M. sūnaus gimimą.
Pareiškėjos teigimu, senelis gimė ir gyveno Lietuvoje (Rietave), taip pat ten iki pat mirties gyveno ir senelio tėvas M. S. ir, atsižvelgiant į galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reglamentavimą, tiek senelis, tiek ir jo tėvas, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Taigi, jos senelio tėvas tiek 1903 metais, tiek iki pat savo mirties 1936 metais, gyveno Lietuvoje ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktų prasme. Atitinkamai, senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), kaip Lietuvos piliečio vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jis buvo nepilnametis, jam buvo 15 metų), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, M. S. (M. S.) tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, todėl senelis M. S. taip pat pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. gali būti pateikiami asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei įrodyti, tačiau neturėdama kitų galimybių (ne teismo tvarka) patvirtinti fakto, jog jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėja kreipiasi į teismą (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškimu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o teismui nusprendus nagrinėti pareiškimą iš esmės, prašo jį atmesti, nes pareiškėjos pateikti dokumentai neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu.
Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad nėra aišku kokių dokumentų pagrindu išduoti pareiškėjos nurodyti dokumentai, nes Lietuvos archyvuose nėra duomenų, jog M. S. gimė Lietuvoje. Į bylą nepateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos valstybinėmis institucijomis išdavusiomis pareiškime nurodytus dokumentus, iš kurio matytųsi, kokiu pagrindu buvo surašyti minėti dokumentai (Lietuvos teritorijoje išduoto gimimo liudijimo pagrindu ar iš asmens žodžių). Net ir nustačius M. S. ir M. S. giminystės ryšį, nėra duomenų, kad M. S. turėjo Lietuvos pilietybę ar juo labiau, ją išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. R4-2123 nepatvirtina, jog pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes šis Archyvas neturi duomenų, kad pareiškėjo senelis gyveno Lietuvoje ar buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Net jei teismui būtų pateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos valstybinėmis institucijomis, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos išvyko kaip Lietuvos pilietis ir prieš natūralizaciją buvo laikomas Lietuvos piliečiu, nes Pietų Afrikos Respublikos institucijoms pateikė Lietuvos piliečio pasą, pareiškėjos senelis negalėtų būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, nes minėta įstatymo sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Suinteresuoto asmens teigimu, žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje - tautybė, o ne pilietybė (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021).
Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad suinteresuoto asmens argumentai yra nepagrįsti. Migracijos departamentas teikime Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei konstatavo, jog „nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis /prosenelis M. (M.) S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.“, tačiau kreipimuisi dėl aplinkybės, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, nustatymo teismo tvarka pakanka paties konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Minėta teisės norma nenustato, kokiu būdu ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Taip pat nėra įtvirtinto reikalavimo, kad duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka tik kai kompetentinga institucija priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą ar kitokios formos sprendimą. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentui nepakanka dokumentų tam, kad galėtų teikti siūlymą vidaus reikalų ministrui atkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog tokio pobūdžio reikalavimai yra juridiškai reikšmingi ir gali būti nustatomi teismine tvarka. Pareiškėja nurodo, kad ji laikėsi išankstinės prašymų nagrinėjimo ne teisme procedūros ir tinkamai realizavo procesinę teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad nagrinėdamas analogišką klausimą dėl žodžio „nationality“ reikšmės Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, kad viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality), todėl nepagrįstas Migracijos departamento argumentas, jog žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Teismas minėtoje byloje pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61), kas leido daryti išvadą, jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. Pareiškėjos teigimu, natūralizacijos liudijime pateiktą informaciją patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį, kurioje nurodyta ta pati kaip ir natūralizacijos liudijime informacija apie pareiškėjos senelio tėvo M. S. (M. S.) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Kai natūralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį natūralizuojaą asmenį, bet ir apie jo tėvus (jų turėtą Lietuvos pilietybę), o natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“ reikšmę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų išduotų dokumentų informacija, natūralizacijos liudijimas vertintinas kaip tinkamas turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė prašymą procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Pareiškimas tenkinamas.
Dėl išankstinės pareiškimo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo
Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė. Tuo tikslu pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą. Pareiškėjos atžvilgiu buvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Departamentas nurodė, kad asmuo turi galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai išnagrinėjus prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustatoma, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Suinteresuotas asmuo procesiniuose dokumentuose teigia, jog pareiškėjos pateiktas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti paliktas nenagrinėtas, nes pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Teismas nesutinka su tokiais suinteresuoto asmens argumentais.
CPK 5 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus teisių – teisė kreiptis į teismą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CPK 7 straipsnyje yra įtvirtinti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, skirti užtikrinti, kad šalių pažeistos ar ginčijamos teisės ir teisėti interesai būtų apginti per protingą terminą, vengiant nereikalingo biurokratizmo.
Konkrečiu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydama atkurti jai Lietuvos pilietybę. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 11 d. teikime Nr. 13P-4 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Po ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-128, prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 2 punktas) netenkintas.
Teismo vertinimu, tai, kad susiklosčiusios situacijos kontekste pareiškėjos kreipimasis į teismą, nesukėlė padarinių, kurių siekiama išvengti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiškimą palikus nenagrinėtą nebūtų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iškelti tikslai. Taigi, suinteresuoto asmens argumentai dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176-185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).
Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje numatyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
Nagrinėjamoje byloje pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į tai teismas sprendžia, ar yra pakankamai duomenų, patvirtinančių būtent šią pareiškime nurodytą aplinkybę.
Iš byloje esančio gimimo liudijimo Nr. 20192138464 duomenų nustatyta, kad pareiškėjos R. K., gimusios (duomenys neskelbtini) (mergautinė pavardė S.)Pietų Afrikoje, tėvai - mama L. C. (duomenys neskelbtini) ir tėvas M. S. (duomenys neskelbtini). Iš santuokos liudijimo Nr. H 543752 nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su P. K. (gim. (duomenys neskelbtini). M. S., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, gimimo liudijime, nurodyta, kad šio asmens tėvai yra M. S. ir T. M. Iš Pietų Afrikos Respublikos paso matyti, kad M. S., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Pietų Afrikos Sąjungos M. (M.) S. 1932 m. liepos 20 d. išduotame natūralizacijos liudijime, nurodyti tokie duomenys: gimimo data - (duomenys neskelbtini); tėvai - M. S. ir S. H.; pilietybė (tautybė) – Lietuvos. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. rugpjūčio 29 d. archyvo pažymoje apie mirtį Nr. (P1-5153)P2- 8521, nurodyta, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, Rietavo žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Rietave mirė M. S., J. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini) metais; Žydų tautybės Lietuvos pilietis.
Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų nustatyta, kad: dokumentų, patvirtinančių, kad M. (M.) S. (M./M. S.), M. s., gim. 1903 m., iki išvykimo 1929 m. į Pietų Afriką gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą), archyve saugomuose fonduose nerasta, o Rietavo valsčiaus savivaldybės dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti (2018 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. R4-2123); dokumentų, patvirtinančių, kad M. S., J. s., gim. 1859 m., iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą), archyve saugomuose fonduose nerasta. Rietavo valsčiaus savivaldybės dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti (2018 m. spalio 24 d. raštas Nr. R4-2748); dokumentų, patvirtinančių, kad M. (M.) S. (S.), gim. 1903 m. Rietave, gyvenęs ten pat, iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jam išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų, pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių jo išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta, o Rietavo valsčiaus savivaldybės dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti (2020 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. R4-4317). Migracijos departamento 2021 m. sausio 11 d. Teikime Nr.13P-4 nurodyta, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelis (M.) S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjos nurodyti duomenys apie jos protėvius yra teisingi. Teismo vertinimu, nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl žodžio „nationality“ reikšmės, nes vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality, žiūrėta 2020 m. liepos 15 d. 10:45 min), todėl žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Tuo pačiu pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61, žiūrėta 2020 m. liepos 16 d. 10:56 val.), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.
Teismo vertinimu, nepakankamai pagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai apie tai, kad nors pareiškėjos senelis M. (M.) S. ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis išvykimo iš Lietuvos metu, jis būtų pripažintas netekusiu (nustojusiu) Lietuvos Respublikos pilietybės. Visuotinai žinoma, kad Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918 metų vasario 16 d. Nustatyta, kad M. S., gimęs 1903 m. balandžio 28 d., Rietave, Telšių apskr. Lietuvoje. Duomenų apie išvykimą iš Lietuvos nėra kaip ir duomenų, kad jis nesikreipė į Lietuvos atstovybes dėl asmens dokumentų išdavimo. Nesant pakankamam pagrindui pagrįsti, kad šio asmens ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. nėra tęstinis ir nepertraukiamas, nurodyti suinteresuoto asmens argumentai laikomi leistinais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis. Juolab, kad teoriškai šis asmuo galėjo būti Lietuvos piliečiu išvykimo iš Lietuvos dieną. Tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimus reglamentavo 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinasis įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Kaip nustatyta, M. S., gimė Lietuvoje, iš natūralizacijos liudijimo duomenų matyti, kad jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę, o jo tėvas buvo pardavėjas, taigi, tikėtina, turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje iki išvykimo iš jos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad yra labiau tikėtina, kad M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo.
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir motyvai nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.
Nustatytų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo kvestionuoti pareiškime nurodytų aplinkybių tikrumo. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškimas tenkinamas (CPK 178 straipsnis).
Teisinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 177-197, 259-270 ir 444-448 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
A. K. (taip pat žinomas kaip A.-S. K.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Gražina Žukauskienė