Civilinė byla Nr. 2A-227/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 35.5; 40.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12
d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Vladislavai Tumas,
dalyvaujant ieškovui R. D. ,
jo atstovui advokatui Justinui
Barevičiui,
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
,,SNORO lizingas“ atstovui T. V. ,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės ,,SNORO lizingas“ apeliacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje 2-3120-553/2010
pagal ieškovo R. D. ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SNORO lizingas“ ir Vilniaus miesto
15-ojo notarų biuro notarei D. J. ,
dalyvaujant trečiajam asmeniui antstolei I. B. , dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir
vykdomojo rašto panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas R. D. prašė pripažinti
negaliojančiu ab initio 2008 m. lapkričio 14 d. paprastąjį
neprotestuotiną vekselį Nr. 18840, pagal kurį jis (ieškovas) įsipareigojo atsakovui
besąlygiškai sumokėti 120 000 Lt, ir panaikinti Vilniaus miesto 15-ojo notarų
biuro notarės D. J. 2009
m. balandžio 7 d. išduotą vykdomąjį įrašą; priteisti iš atsakovo žyminį mokestį
ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad su atsakovu UAB „SNORO lizingas“ 2008
m. balandžio 21 d. sudarė išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė 35 912,88 EUR kreditą automobiliui įsigyti. Kadangi jis
(ieškovas) 2008 m. spalio-lapkričio mėnesiais turėjo laikinų finansinių sunkumų, dėl kurių pavėlavo sumokėti eilinę išperkamosios nuomos įmoką, atsakovas pareikalavo pasirašyti
120 000 Lt sumai paprastą neprotestuotiną vekselį, kaip ieškovo tinkamų
įsipareigojimų pagal minėtą išperkamosios nuomos sutartį vykdymą. Toks vekselis
buvo pasirašytas. Tačiau, ieškovo teigimu, pasirašydamas vekselį, iš esmės suklydo dėl tokio sandorio turinio ir esmės. Be to, atsakovas, įgydamas vekselį, elgėsi nesąžiningai, tyčia suklaidino jį (ieškovą) ir veikė jo (ieškovo) nenaudai. Ieškovo
nuomone, įsipareigojimai, atsirandantys iš pasirašyto vekselio, nėra nauja savarankiška prievolė, nes jie atsirado iš konkretaus jau galiojančio teisinio
santykio – išperkamosios nuomos sutarties. Ieškovas teigė, kad jis neketino
prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų, o tik norėjo užtikrinti prievolių
pagal išperkamosios nuomos sutartį vykdymą. Pasirašė vekselį atsakovo psichologiškai
įtakojamas, neįsigilinęs į esmę dėl teisinių žinių ir išsilavinimo stokos.
Išrašydamas vekselį suprato, kad taip prisiėmė įsipareigojimą sumokėti šią sumą
paminėtoje sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovo nesąžiningumą įrodo tai, kad 2009 m. gegužės mėnesį jis (atsakovas), vienašališkai nutraukęs išperkamosios nuomos
sutartį ir kreipdamasis į teismą dėl skolos ir nuostolių priteisimo, tuo pat metu kreipėsi dėl išieškojimo ir pagal jo (ieškovo) pasirašytą vekselį, taip reikalaudamas dvigubo apmokėjimo, atsiradusio tuo pačiu (išperkamosios nuomos sutarties)
pagrindu. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė ieškovui vekselio
indosantui apmokėti ir nėra teisės aktų nustatyta tvarka pranešęs apie vekselio
nepamokėjimo faktą. Todėl, vadovaujantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo ir bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos
8 punkto nuostatomis, notaras neturėjo teisės atlikti vykdomąjį įrašą ant
atsakovo pateikto vekselio. Toks notarės vykdomasis įrašas yra negaliojantis ir
turi būti panaikintas.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovo R. D. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu
UAB „SNORO lizingas“ naudai išduotą R.
D. 2008 m. lapkričio 14 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį Nr.
18840; panaikino Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. 2009 m. balandžio 7 d. išduotą vykdomąjį
įrašą (notarinio registro Nr. DJ-2071).
Teismas sprendė:
nagrinėjamu atveju ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių
dalyviai, todėl ieškovas turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl
įsipareigojimų pagal vekselį, remdamasis asmeniniais santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį.
Teismas nustatė, kad 2009 m. balandžio 1 d. UAB „SNORO lizingas“ pateikė Vilniaus miesto 15-ajam
notarų biurui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą 2008 m. lapkričio 14 d. ieškovo
išduoto vekselio pagrindu, o 2009 m. gegužės 5 d. raštu informavo
ieškovą, kad išperkamosios nuomos sutartis nutraukiama ir pareikalavo sumokėti
24 821,13 EUR įmokų, 761,54 EUR įsiskolinimą, 18,41 Lt EUR delspinigių ir 2 482,11 EUR baudą, iš viso 28 083,19 EUR. 2009 m. gegužės 18 d. UAB „SNORO lizingas“ kreipėsi
į teismą dėl įsiskolinimo pagal 2008 m. balandžio 21 d. išperkamosios nuomos (vartojimo
kredito) sutartį Nr. VFA804212GBA priteisimo (Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo civilinė byla Nr. L2-9682-643/2009) ir 2009 m. gegužės 21 d. dėl
įsiskolinimo pagal tą pačią lizingo sutartį priteisimo (Vilniaus miesto 2
apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-9888-545/2009). Iš 2009 m. gegužės 20
d. UAB „SNORO lizingas“ rašto antstolei I. B. matyti, kad tuo pačiu buvo pradėtas vykdymas
pagal 2008 m. lapkričio 14 d. ieškovo išduotą vekselį. Teismas sprendė, kad atsakovas pateikė net du pareiškimus teismui dėl skolos priteisimo pagal tą pačią sutartį
ir tą pačią skolą siekė išsiieškoti išduoto vekselio pagrindu. Todėl šie
atsakovo veiksmai įrodo vekselio turėtojo nesąžiningumą. Nors atsakovas tvirtino, kad vekseliu buvo siekiama užtikrinti esamų bei būsimų įsipareigojimų vykdymą pagal sutartį
bei galimų nuostolių atlyginimą, nes tokia praktika yra visuotinai paplitusi, tačiau, teismo nuomone, jo (atsakovo) veiksmai įrodo akivaizdų nepagrįstos naudos siekį. Ieškovui
nevykdant vartojimo kredito sutarties, atsakovas turėjo teisę priimti vekselį, kaip skolos patvirtinimą (įforminimą). Tačiau toks vekselis negali būti nei garantija, nei laidavimu, nes juo nėra užtikrinama egzistuojanti prievolė, o įforminama skola, tokiu būdu vieną prievolę pakeičiant kita, daugiau formalia, kuri vykdoma pagal vekselių
teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas sprendė, kad pripažinti atsakovo veiksmus priimant vekselį kaip skolos patvirtinimą sąžiningais galima
būtų tik tuo atveju, jeigu tuo metu būtų užbaigti 2008 m. balandžio 21 d.
išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) pagrindu susiklostę sutartiniai
santykiai, kuriais ieškovas buvo įsipareigojęs atsakovui mokėti mėnesines
įmokas lizinguojamam automobiliui įgyti savo nuosavybėn. Be to, teismas vadovavosi CK 6.890 straipsnio nuostata, kad kredito davėjas neturi teisės priimti
vekselį iš kredito gavėjo kaip įmoką. Teismas sprendė, kad atsakovo siekis
išsiieškoti tą pačią skolą tuo pačiu metu keliais būdais įrodo, kad vekselio išrašymo metu jis tyčia veikė ieškovo nenaudai, o ieškovo, kaip silpnesniosios
sandorio šalies, o taip pat ir vartotojo, valios susiformavimą nulėmė atsakovo iškelti
reikalavimai. Vekselio išdavimo metu šalys tarėsi, jog tokiu sandoriu bus
užtikrintas prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį vykdymas, todėl, teismo nuomone, akivaizdu, kad ieškovas neteisingai suvokė savo sudaromo sandorio
aplinkybes ir tuo metu negalėjo prognozuoti galimų padarinių ir nėra jokių
pagrįstų motyvų, pateisinančių ieškovo elgesį sudaryti sandorį, sukuriantį lygiagrečią prievolę jau egzistuojančiai prievolei kitu pagrindu ir tokiu būdu
prisiimti nepagrįstai didelius įsipareigojimus (CK 1.90 str.).
Panaikinęs
paprastą neprotestuotiną vekselį, kuris buvo pagrindas išduoti vykdomąjį įrašą, teismas sprendė , kad negali likti galioti Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. 2009 m. balandžio 7 d.
išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. DJ-2071). Todėl įrašą panaikino.
III.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu
skundu atsakovas UAB ,,SNORO lizingas“ prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir
ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
- Teismas
netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Vekselis buvo išduotas atsakovui ne
kaip įmokos sumokėjimas, o skolos sumokėjimo užtikrinimas. Ieškovas atsakovo naudai išrašydamas vekselį siekė „įtvirtinti“
besąlygišką savo skolų sumokėjimą
– įsipareigojimų vykdymą pagal sutartį. Tokios nuomonės laikosi ir
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. gruodžio mėn. 29 d. nutartyje
Nr. 2A-640/2009.
- Eilinės įmokos dydis vidutiniškai siekė apie
380 EUR kas mėnesį, tad teismo argumentas dėl CK 6.890 straipsnio
pažeidimo yra nepagrįstas. Nors tarp šalių buvo susiklostę išperkamosios
nuomos (vartojimo kredito) santykiai, tačiau pagal prasmę, atsakovui
suteiktas kreditas-paskola. Tai, jog sutarties skolinių įsipareigojimų užtikrinimui gali būti išduodamas vekselis
ir tokiu būdu gali būti vykdomi tarpusavio šalių teisiniai santykiai nurodo ir CK 6.878 straipsnis.
- Atsakovas be pagrindo nėra gavęs
jokios naudos. Atsakovas 2009 m. gegužės 20
d. kreipėsi į antstolę su prašymu taikyti turto areštą, t. y. apriboti disponavimo teisę naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu turtu, kuriuo ieškovas naudojosi neteisėtai, nurodant turtą grąžinti atsakovui, tokiu būdu mažinant ieškovo įsiskolinimą atsakovui. Atsakovas
gali reikalauti įvykdyti jam pinigines prievoles, tačiau ne didesnės apimties nei kyla iš pirminio teisinio santykio (sandorio). Atsakovo bendras reikalavimas (pagal
vekselį/sutartį) ieškovui sudaro 22 301,06 Lt.
- Teismas
savo sprendime nenurodė ir negalėjo nurodyti jokio atsakovo tyčinio veikimo vekselio davėjui išrašant vekselį, nes tokio atsakovo veikimo nebuvo. Atsakovo skolos
faktas buvo šalims žinomas ir aiškus. Ieškovas ginčydamas vekselį
remdamasis bendraisiais sandorio
negaliojimo pagrindais, turėjo pareigą įrodyti, kad jis suklydo iš esmės, t. y. suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės
kitokiomis sąlygomis.
- Teismas savo sprendime kaip pagrindinį motyvą pripažinti
vekselį negaliojančiu nurodė aplinkybę, jog ieškovas neteisingai suvokė savo sudaromo sandorio aplinkybes
ir tuomet negalėjo prognozuoti galimų padarinių, be to teismas manė, jog nėra jokių pagrįstų
motyvų, pateisinančių ieškovo elgesį sudaryti sandorį, sukuriantį lygiavertę prievolę, jau egzistuojančiai prievolei
kitu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo tyčinio veikimo ieškovo
nenaudai nebuvo, ir teismas pats nurodo, jog, jo manymu, nebuvo pagrįstų motyvų, pateisinančių atsakovo elgesį
sudaryti sandorį (išduoti vekselį), būtent šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo
pripažinti vekselį negaliojančiu.
- Teismas nevertino atsakovo
į bylą pateikto kito vekselio, kurį
ieškovas išrašęs kitam kreditoriui (UAB Ūkio banko lizingas). Taigi matyti, jog ieškovas puikiai supranta vekselio
išrašymo pasekmes, ir, tokiu būdu administruoja savo skolas, ir šiuo atveju siekia nepagrįstai išvengti prievolių vykdymo.
- Atsakovas nevykdo
išieškojimo pagal jokį kitą įsiteisėjusį teismo sprendimą, įsakymą ar jų pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą.
Teismas neteisingai sieja tariamą atsakovo nesąžiningumą su pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimu. Visi atsakovo
veiksmai dėl skolų išieškojimo iš ieškovo buvo išimtinai susiję tik
iš esamų prievolinių teisinių santykių – skolos išieškojimu kilusiu iš sutarties, t. y. teisinio santykio pagrindu, įvykdymą užtikrinus vekseliu. Be to, Vilniaus m. 2 apylinkės
teismas 2009 m. birželio 19 d. nutartimi baudą panaikino, nustatęs, jog teismo įsakymai pareikšti per klaidą, tuo patvirtindamas, jog jokio
piktnaudžiavimo nėra.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
ieškovas R. D. prašo
apeliacinį skundą atmesti ir
teismo sprendimą palikti
nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad:
- Atsakovas neneigia ir
pripažįsta, jog parengė ir pateikė pasirašyti ginčijamą vekselį, nes norėjo gauti prievolių pagal išperkamosios nuomos
sutartį užtikrinimą, t. y., vekselį kildina ne iš savarankiško, o iš išperkamosios nuomos teisinio santykio. Tokie
atsakovo argumentai akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų
nuostatoms ir sudaro pagrindą
pripažinti minėtą vekselį negaliojančiu. Nors CK 6.70 straipsnyje nėra įtvirtinta baigtinio prievolių
užtikrinimo būdų sąrašo, tačiau visais
atvejais šalių pasitrinkti prievolių užtikrinimo būdai neturi prieštarauti
imperatyvioms įstatymo nuostatoms
ir teisės principams. Atsakovas, remdamasis CK 6.878 straipsniu teigia, kad vekselis yra teisėta skolinių įsipareigojimų
užtikrinimo priemonė. Tačiau iš CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostatos turinio yra aišku, jog vekselis yra pripažįstamas tinkama paskolos sutarties įforminimo forma, kuri patvirtina , kad paskolos suma buvo perduota paskolos gavėjui ir jis turi pareigą ją grąžinti. Būtent apie
mokėjimo pareigos įforminimą, o ne apie paskolos teisinių santykių užtikrinimą, ir kalba atsakovo minimas CK
6.878 straipsnis.
- Lietuvos apeliacinio teismo
nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-640/2009 negali būti taikoma nagrinėjant šią bylą, nes jos faktinis pagrindas skiriasi nuo
faktinių aplinkybių šioje civilinėje byloje.
- Faktą, kad atsakovas iš tikrųjų
siekė įgyti du atskirtus turtinius reikalavimus ieškovo atžvilgiu, patvirtina tai, jog atsakovas beveik tuo pačiu metu pateikdamas ginčijamą vekselį vykdyti antstolei I. B. ir kreipdamasis į teismą dėl
skolos pagal išperkamosios nuomos sutartį priteisimo, iš esmės siekė gauti pinigus
pagal abi prievoles (vekselį ir sutartį), t. y. siekė nepagrįstai praturtėti.
- Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010
m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-577-432/2010 pripažino, kad atsakovas UAB „SNORO lizingas“ nepagrįstai, pažeisdamas sutartyje nustatytą jos nutraukimo tvarką, nutraukė su ieškovu sudarytą
išperkamosios nuomos sutartį, todėl priteisė ieškovui dėl tokio sutarties
nutraukimo atsiradusius nuostolius. Šiam sprendimui įsiteisėjus UAB „SNORO lizingas“ turėtų reikalavimo teisę
į jį (ieškovą), jei vekselis nebūtų teismo tvarka
nuginčytas. Vadinasi, vekselis gavosi savarankiška ir visiškai
nepriklausoma nuo finansinės nuomos sutarties prievolė. Dėl šios
priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.
- Teismas pagrįstai nurodė atsakovo nesąžiningumą. Iš šios vykdomosios bylos medžiagos yra
akivaizdu, jog, priešingai nei teigia atsakovas, jis jau pačioje pradžioje
reikalavo iš ieškovo išieškoti
visą ginčijamo vekselio pagrindu atliktame vykdomajame įraše nurodytą sumą. Apie tai, jog atsakovas sumažino savo reikalavimus pagal ginčijamą vekselį, ieškovui nėra žinoma, tačiau tikėtina, jog jei tai yra tiesa
ir tai galėjo atsitikti tik gerokai vėliau, kai tarp šalių kilo teisminis
ginčas.
- Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokio vekselio turėtojo (atsakovo) tyčinio veikimo
vekselio davėjo nenaudai (ĮPVĮ 19 str.). Priešingai, teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, jog tyčinį neteisėtą atsakovo veikimą ginčijamo
vekselio išrašymo metu įrodo UAB „SNORO lizingas“ siekiai ir
veiksmai, kuriais buvo bandoma iš ieškovo išieškoti tą pačią skolą tuo
pačiu metu keliais būdais.
- Atsakovo nuomone, pirmosios
instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti esminio suklydimo išduodant vekselį
fakto buvimo. Esamoje
situacijoje, išduodamas ginčijamą vekselį, ieškovas iš esmės suklydo dėl
paties tokio sandorio esmės ir pobūdžio, nes neketino
prisiimti jokių naujų finansinių
įsipareigojimų atsakovo atžvilgiu, pasitikėjo atsakovo darbuotojų
aiškinimais, siekė tik
užtikrinti savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamą įvykdymą.
IV.
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
išvados
Nagrinėjamoje
byloje ginčijamas parastasis vekselis. Tai vertybinis popierius ir civilinių
teisinių santykių objektas (CK 1.97, 1.101 str.). Jų (vekselių) išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei
pateikimo tvarką, o taip pat įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius
reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas bei vekselių išrašymą, įforminimą ir naudojimą apibrėžiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d.
nutarimu Nr. 987 patvirtintos Vekselių naudojimo taisyklės. Vekseliu
patvirtinama teisėto jo turėtojo besąlygiška, nepriklausanti nuo jos atsiradimo
pagrindo, teisė reikalauti vekselyje nurodytos pinigų sumos ir kartu –
besąlygiška skolininko pagal vekselį pareiga sumokėti šią sumą teisėtam
vekselio turėtojui. Reikšminga tai, kaip pabrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės
normas, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis
reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti
prieštaravimus vekselio turėtojui. Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad vekselio išrašymu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti
prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro
sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007 ir kt.).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad paprastasis neprotestuotinas vekselis 120 000 Lt sumai
(b. l. 28) buvo išrašytas 2008 m. lapkričio 14 d., apmokėtinas iki 2008 m.
gruodžio 5 d., galiojant 2008 m. balandžio 21 d. šalių sudarytai išperkamosios
nuomos (vartojimo kredito) sutarčiai, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 144,81 EUR kreditas automobiliui pirkti, išmokant ją per 60 mėnesių su nustatyto dydžio (kintama
palūkanų norma) palūkanomis (b. l. 38). Pastaroji sutartis apelianto nutraukta
vienašališkai 2009 m. gegužės 5 d., raštu reikalaujant, kad ieškovas sumokėtų
šios sutarties pagrindu atsiradusį įsiskolinimą – 28 083,19 EUR; 2009 m.
gegužės 18 d. ir gegužės 21 d. atsakovas kreipėsi į teismą dėl skolos, atsiradusios paminėtos vartojimo kredito sutarties pagrindu, išieškojimo iš ieškovo, ir tuo pat metu – 2009 m. gegužės 20 d. pradėjo išieškojimą pagal vekselį. Pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad vekselio išrašymu nebuvo sukurta nauja prievolė, ar viena prievolė, atsiradusi vartojimo
kredito sutarties pagrindu, pakeista kita prievole. Iš apeliacinio skundo bei
šalių ir jų atstovų paaiškinimų sprendžiama, kad vekselis įformintas ieškovo
skolai ir galimiems nuostoliams pagal vartojimo kredito sutartį užtikrinti kaip
garantija (CK 6.90 str.). Tačiau, kaip jau minėta, tokiu vertybiniu popieriumi
įtvirtinama nauja prievolė, kuri dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip
savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to
teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta, ir tokio vekselio paskirtis užtikrinti tokią pakeistą, daugiau formalią, prievolę. Toks
prievolės užtikrinimas nėra nei laidavimas, nei garantija, o imti vekselį kaip
įmoką draudžia CK 6.890 straipsnis. Šią teisės normą pirmosios instancijos
teismas aiškino ir taikė teisingai.
Pirmosios
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas turėjo teisę priimti
iš ieškovo vekselį, tačiau ne kaip garantiją ar laidavimą, o tik įforminant
skolą, pakeitus vieną prievolę kita, daugiau formalia. Nagrinėjamoje byloje
sutarties pakeitimo faktas nenustatytas.
Iš apelianto
pakankamai operatyvių veiksmų eigos ir sekos (vienašališkai nutraukęs vartojimo
kredito sutartį, nedelsdamas pateikė du pareiškimus teismui dėl skolos
išieškojimo iš ieškovo pagal šią nutrauktą vartojimo kredito sutartį, ir tuo pačiu metu ėmėsi priemonių išieškoti skolą pagal ginčo vekselį) pirmosios instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas, taip siekdamas tuo pačiu metu
keliais būdais išieškoti iš ieškovo tą pačią skolą, kilusią iš vartojimo
kredito sutarties, siekiant gauti dvigubą naudą, vertinami kaip nesąžiningi
(Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str.). Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad ginčo vekselio siekė ir jo išrašymą iniciavo apeliantas. Šių
faktinių aplinkybių pastarasis nepaneigė. Bylos, o kartu ir sandorio šalys nėra
lygiateisės; ieškovas – fizinis asmuo, vartotojas; apeliantas – verslininkas, savo veiklos profesionalas, todėl būtent jam, kaip stipresnei sandorio šaliai, tenka didesnė atsakomybė ir pareiga, įgyvendinant savo teises, šia teise nepiktnaudžiauti ir
be pagrindo nepažeisti bei nevaržyti kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų
interesų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo žinoti
vekselius reglamentuojančius teisės aktus, domėtis teismų praktika ir veikti sąžiningai.
Pirmosios instancijos teismas visų bylos faktinių aplinkybių pagrindu padarė
pagrįstą išvadą, kad apeliantas, siekdamas ginčo vekselio, veikė tyčia ieškovo
nenaudai. Todėl ieškovo ginčo vekselį pagrįstai pripažino negaliojančiu.
Ieškovas
ginčijo vekselį, kaip neatitinkantį jo valios, išrašytą suklydus dėl jo
(vekselio) esmės ir turinio ir dėl apelianto nesąžiningumo, t. y. jis (ieškovas) nežinojo, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai, siekdamas vekseliu sukurti
naują, jokiais naujais teisiniais santykiais nepagrįstą prievolę. Bylos
faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas suklydo dėl apelianto tyčinio
elgesio (neatskleidus ieškovui tikrųjų ketinimų), siekiant jį (ieškovą) suklaidinti
ir taip palenkti jį išrašyti ginčo vekselį. Tai jis įrodė (CPK 1789 str.). Todėl
vekselis pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Ieškovas
ginčo vekselio pagrindu nėra gavęs iš apelianto vekselyje nurodytos pinigų
sumos, todėl, esant tokiai situacijai, restitucija netaikytina (CK 6.145 str.).
Apeliantas
teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo suklydimo, neįvertino ieškovo išrašyto UAB Ūkio banko lizingas vekselio, kuris, apelianto nuomone, įrodo, kad ieškovas suprato vekselio paskirtį ir jo pasekmes. Su tuo sutikti nėra pagrindo.
Ieškovas pripažįsta, kad toks vekselis buvo išrašytas (b. l. 58), tačiau išrašius vekselį jame nurodytai skolai, buvo atliktas prievolės pakeitimas, nutraukiant išperkamosios nuomos sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėta ir
nagrinėjama situacijos nėra tapačios, todėl nėra pagrindo sieti vekselio
išrašymo UAB Ūkio banko lizingas aplinkybių su nagrinėjamu ginču.
Taip
pat nėra pagrindo remtis apelianto nurodyta Apeliacinio teismo nutartimi, priimta 2009 m. gruodžio 29 d. civilinėje byloje Nr. 2A-640/2009, nes šios ir nagrinėjamos
bylos faktinės aplinkybės skirtingos.
Apeliacinis
skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio pamąstymais, nepagrindžiant jų
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 str.).
Į
visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
Pirmosios
instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino bylos faktines
aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK
93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę gauti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo
bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 87, 88 str.). Kadangi teisėjų kolegijos nutartis palanki ieškovui, jo turėtos bylinėjimosi
išlaidos priteisiamos iš apelianto.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, byloje sprendžiamo teisinio klausimo
aktualumą ir sudėtingumą, bylos nagrinėjimo laiką ir į teisingumo ministro 2004
m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas Dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad ieškovo patirtos 3 000 Lt atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme
nėra didelės, todėl priteisimos iš apelianto (atsakovo) (b. l. 149-150).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Snoro lizingas“ ieškovui R. D. 3 000 Lt (tris tūkstančius litų)
atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Teisėjai Marytė
Mitkuvienė
Nijolė Piškinaitė
Egidijus Žironas