Administracinė byla Nr. A525-1511/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00832-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. B. 2013 m. kovo 15 d. su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 69-70), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) iš dalies panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-2348-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“;

2) įpareigoti Ministeriją išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 755,48 Lt (b. l. 1-5).

Nurodė, kad jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėnesį buvo 518,13 Lt, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama sumažinta pensija. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokama sumažinta pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam kiekvieną mėnesį mokėjo sumažintą pensiją – neišmokėdavo apie 270 Lt paskirtos pensijos, taigi, nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 6 755,48 Lt nepriemoka. Atkreipė dėmesį, jog prašo įpareigoti atsakovus išmokėti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, pradedant nuo 2010 m. kovo mėnesio. Apie dalies pensijos už 2010 m. kovo mėnesį neišmokėjimą pareiškėjas sužinojo (ir galėjo sužinoti) tik 2010 m. balandžio mėnesį, tad šioje konkrečioje byloje nėra praleidęs specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą. Reikalavimų dėl ankstesnių laikotarpių (iki 2010 m. kovo mėnesio) mokėtų pensijų dydžio nekėlė.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą (b. l. 19-20) nurodė, kad su skundu nesutinka. Prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos.

Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai galioja tik į ateitį. Įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, galiotų retrospektyviai, tačiau to nepadarė. Ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – Ministerijos sprendimas dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Ministerijos 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 11SP-3410 pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 1 d. paskirta 518,13 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 16 metų 9 mėnesių ir 29 dienų tarnybą (b. l. 14). 2013 m. vasario 11 d. pareiškėjas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas informuoti, kokiu teisiniu pagrindu nuo 2010 m. sausio 1 d jam mokama sumažinta paskirta pensija, ir pateikti pažymą apie pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. Taip pat prašė mokėti jam paskirtą pensiją ir grąžinti susidariusią nepriemoką (b. l. 15). Ministerija 2013 m. vasario 28 d. sprendime „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ Nr. 1D-2348(11) paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi pagrindo mokėti paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 17–18).

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Analogiškose bylose LVAT yra suformavęs teismų praktiką, pagal kurią suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (LVAT 2013 lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; nutartis 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, vertinta, jog pareiškėjui pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 15 d. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas apie skundžiamą pensijos perskaičiavimą sužinojo vėliau, negu išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Dėl šios ir kitų išdėstytų priežasčių termino kreiptis į teismą eigos pradžia laikoma 2010 m. vasario mėnuo. Pažymėta, kad termino kreiptis į teismą eigos pradžia šiuo atveju sietina su pensijos sumažinimo momentu, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas proceso metu sumažino savo reikalavimų apimtį, prašydamas priteisti nepriemokas nuo 2010 m. kovo mėnesio. Šioje byloje skundo padavimo termino skaičiavimo pradžia negali būti siejama su pareiškėjo reikalavimų apimtimi – priešingu atveju asmuo taptų nesaistomas skundo padavimo terminų. Toks teisės aiškinimas neatitiktų skundo padavimo termino paskirties. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu praleidęs skundo padavimo terminą – 2013 m. kovo 15 d., praėjus daugiau negu 3 metams nuo skundo padavimo termino pradžios (2010 m. vasario mėnesio). Pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas iki posėdžio buvo informuotas apie šią teisę teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties (b. l. 62) pagrindu 2013 m. gruodžio 18 d. išsiųstas pranešimas (b. l. 67) bei šios teisės išaiškinimas LVAT 2013 m. gruodžio 10 d. dėl jo skundo priimtoje nutartyje (b. l. 59). Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nepateikė – 2014 m. sausio 3 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas reikalavimų apimtį sumažinti (b. l. 69-70) įpareigojant atsakovus išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nors perskaičiuota pensija jam buvo mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio.

III.

Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81-82), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti ir iš dalies panaikinti 2013 m. vasario 28 d. atsakovo Ministerijos sprendimą Nr. 1D-2348(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir įpareigoti atsakovus Ministeriją ir Lietuvos valstybę išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 755,48 Lt už 2010 m. kovo – 2012 m. rugpjūčio (imtinai) laikotarpį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pareiškėjo skundą atmetė vien dėl to, jog pareiškėjas neva praleido skundo padavimo terminą, skaičiuojamą nuo 2010 m. vasario mėnesio. Tačiau tokia teismo pozicija nepagrįsta ir prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuluotai 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymi, jog prašo priimti sprendimą dėl konkrečiai jam per konkretų laikotarpį – nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio – nepilnai išmokėtos pensijos. Apie tai, jog jam už 2010 m. kovo mėnesį buvo išmokėta nepilna pensija jis negalėjo sužinoti anksčiau kaip 2010 m. balandžio mėnesį. Pažymi, jog įstatymai leidžia pareiškėjams pasirinkti savo reikalavimų apimtį ir savarankiškai nuspręsti su kokiais sprendimais ar veiksmais jie nesutinka. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovus sumokėti jam nepagrįstai sumažintos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo iki 2012 m. rugpjūčio, nekelia reikalavimų nei dėl ankstesnių, nei dėl vėlesnių laikotarpių.

IV.

2014 m. gegužės 2 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo papildomi argumentai prie apeliacinio skundo (b. l. 85-87), kuriuose pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, nurodo, kad jei teismas manė, kad bylos nagrinėjimui būtina, jog pareiškėjas pateiktų formalų prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti, privalėjo pasiūlyti pareiškėjui tai padaryti. Tikslindamas skundą (mažindamas reikalavimus, prašydamas priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio) pareiškėjas elgėsi sąžiningai, siekė nepažeisti skundo padavimo terminų reikalavimų, siekė gauti bent dalį neteisėtai neišmokėtos pensijos. Pažymi, jog buvo veikiamas lygiai tų pačių aplinkybių, kurios nurodytos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Mano, jog byloje pagal jo skundą terminas skundui pateikti turi būti atnaujintas. Jei tam reikalingas pareiškėjo raštiškas prašymas – prašo teismo atnaujinti terminą skundui paduoti. Mano, kad jo interesai būtų geriausiai apginti grąžinus skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir sudarius pareiškėjui galimybę vėl tikslinti savo skundą ir grįžti prie savo pradiniame skunde pateiktų reikalavimų apimties, t. y. prašyti išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas pirminiu skundu, teismui pateiktu 2013 m. kovo 15 d. (b. l. 1), teismo prašė panaikinti Ministerijos sprendimą Nr. 1D-2348(11) ir įpareigoti atsakovą Ministeriją išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 310,02 Lt už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) laikotarpį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 31-37) pareiškėjo skundą tenkino.

Atsakovams pateikus apeliacinį skundą, prašant nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2014 m. vasario 1 d., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2155/2013, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartyje buvo konstatuota, jog pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 15 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Kartu nurodyta, jog byloje nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos. Pažymėta, jog nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 18 d. raštu (b. l. 67) pasiūlė pareiškėjui iki teismo posėdžio arba teismo posėdžio metu pateikti teismui rašytinį prašymą atnaujinti skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies padavimo terminą, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog tikslina savo reikalavimus ir be reikalavimo iš dalies panaikinti 2013 m. vasario 28 d. Ministerijos sprendimą Nr. 1D-2348(11), prašo įpareigoti atsakovus Ministeriją ir Lietuvos valstybę išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 755,48 Lt už 2010 m. kovo mėnesio – 2012 m. rugpjūčio (imtinai) laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. sausio 16 d. sprendimu, pažymėjo, jog pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 15 d. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas apie skundžiamą pensijos perskaičiavimą sužinojo vėliau, negu išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Dėl šios ir kitų išdėstytų priežasčių termino kreiptis į teismą eigos pradžia laikoma 2010 m. vasario mėnuo. Pažymėta, kad termino kreiptis į teismą eigos pradžia šiuo atveju sietina su pensijos sumažinimo momentu, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas proceso metu sumažino savo reikalavimų apimtį, prašydamas priteisti nepriemokas nuo 2010 m. kovo mėnesio. Šioje byloje skundo padavimo termino skaičiavimo pradžia negali būti siejama su pareiškėjo reikalavimų apimtimi – priešingu atveju asmuo taptų nesaistomas skundo padavimo terminų. Toks teisės aiškinimas neatitiktų skundo padavimo termino paskirties. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu praleidęs skundo padavimo terminą – 2013 m. kovo 15 d., praėjus daugiau negu 3 metams nuo skundo padavimo termino pradžios (2010 m. vasario mėnesio), motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nepateikė, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta, todėl teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė patenkinti jo patikslintame skunde suformuotus reikalavimus – iš dalies panaikinti 2013 m. vasario 28 d. Ministerijos sprendimą Nr. 1D-2348(11) ir iš atsakovų priteisi neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 6 755,48 Lt už 2010 m. kovo mėnesio – 2012 m. rugpjūčio (imtinai) laikotarpį. Vėliau pateiktuose papildomuose argumentuose, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, nurodė, kad jo nuomone byloje pagal jo skundą terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas ir jei tam reikalingas raštiškas prašymas, prašo teismo atnaujinti terminą skundui paduoti. Taip pat nurodo, kad, jo nuomone, jo teisėti interesai būtų geriausiai apginti grąžinus skundą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir sudarius galimybę vėl tikslinti skundą ir sugrįžti prie pradiniame skunde pateiktų reikalavimų apimties, t. y. prašyti išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, prieitomis remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pastarojoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos taisyklės, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria turi būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Išplėstinė teisėjų kolegija atmetė argumentus dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su kiekvieno mėnesio valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Neatrodo, kad tokiomis aplinkybėmis pagrįsta tikėtis, jog pareiškėjo patiriamas teisių pažeidimas kitą mėnesį jau bus nutrauktas. Be to, tai, kad valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, nėra pagrįstas.

Taigi atsižvelgiant į tai, jog pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o skundą teismui jis pateikė tik 2013 m. kovo 15 d., ir pareiškėjas, nors jam buvo siūlyta, nepateikė teismui prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, o tik sumažino skundo reikalavimus, reikalaudamas priteisti pensijos nepriemoką už trumpesnį laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

Vis dėlto šioje byloje vertintina ir tai, jog pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo raštą dėl siūlymo pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kartu nurodant termino praleidimo priežastis ir pateikiant tai patvirtinančius įrodymus, tokių įrodymų, galimai, neturėdamas, tačiau siekdamas, kad jo dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies patirti praradimai būtų kompensuoti bent iš dalies, sumažino skundo reikalavimus, taip, kad, jo nuomone, trejų metų terminas nuo pirmos prašomos priteisti pensijos nepriemokos būtų nepraleistas, sąžiningai klydo. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose argumentuose pareiškėjas prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes, susipažinęs su naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (remiasi 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014), sužinojo, kad tokiais atvejais kaip šioje byloje, pareiškėjams nereikia atskirai įrodinėti svarbių aplinkybių dėl kurių buvo praleistas terminas skundui pateikti, nes terminas buvo praleistas dėl visus Lietuvos gyventojus vienodai veikusių svarbių objektyvių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 iš tiesų nurodė, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Šiuo aspektu teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą.

Kitaip sakant, minėtoje nutartyje terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių.

Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracines bylas Nr. AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014), be kita ko, ir apelianto nurodomoje 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat buvo veikiamas tų pačių bendro pobūdžio objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, tad jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors, dėl aukščiu aptartų aplinkybių, paduotas tik apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tenkinamas.

Patenkinus pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, spręstini skundo reikalavimų pagrįstumo bei jų tenkinimo klausimai.

Ministerijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1D-2348(11) bei atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pareiškėjui V. B. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (pareiškėjo pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Todėl, pareiškėjui priteista suma turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 27 d. pažyma Nr. 11PP(P)-1667 (b. l. 16) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio laikotarpį pareiškėjas V. B. negavo 9 310,02 Lt (turėjo būti išmokėta 16 580,16 Lt (518,13 x 32), tačiau išmokėta tik 7 270,14 Lt) jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktame patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad prašo priteisti pensijos nepriemoką tik už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio imtinai. Pagal bendrą taisyklę, teismas neturi teisės viršyti skundo reikalavimų ir patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta teismo priimtame skunde (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-217/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 1 (11), 2007 m.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-944/2013). Tačiau atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą, į tai, jog pirminiu skundu pareiškėjas prašė priteisti visą pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio imtinai, į aukščiau išdėstytus argumentus, jog reikalavimus pareiškėjas sumažino dėl klaidingo terminų skaičiavimo supratimo, apeliaciniam teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad nori sugrįžti prie pradiniame skunde pateiktų reikalavimų apimties, į tai, jog byla jau kartą buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat į proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas pilnai, priteisinat visą dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio laikotarpį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 argumentais, kad, nors priimdama skundžiamą sprendimą Ministerija iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, tenkintinas ir reikalavimas iš dalies panaikinti Ministerijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-2348(11). Jis naikintinas ta dalimi, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – priteisiant pareiškėjui visą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo ir panaikinant Ministerijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-2348(11) ta dalimi, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1D-2348(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti V. B. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 n. rugpjūčio 31 d. laikotarpį.

Priteisti V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 9 310,02 Lt (devynis tūkstančius tris šimtus dešimt litų ir du centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Sprendimas neskundžiamas.