Administracinė byla Nr. eA-1635-756/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02994-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
(N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. S. A.-M. ir M. A. H. A. bei jų nepilnamečių vaikų A. M. A. A., F. M. A. A. ir M. M. A. A., atstovaujamų A. J. S. A.-M. ir M. A. H. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai A. J. S. A.-M. (toliau – ir pareiškėja) ir M. A. H. A. (toliau – ir pareiškėjas) bei jų nepilnamečiai vaikai A. M. A. A., F. M. A. A. ir M. M. A. A., atstovaujami A. J. S. A.-M. ir M. A. H. A. (toliau – ir prieglobsčio prašytojai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36577 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1612 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai nurodė, kad jie paliko (duomenys neskelbtini) dėl genčių tarpusavio kovų. Pareiškėjai griežtai atsisakė atiduoti savo dukrą, taip nepaklusdami genties vadui (vadovybei). Teigė, jog toks nepaklusnumas užtraukia mirties bausmę. Pareiškėjai bijo dėl savo ir savo nepilnamečių dukrų saugumo, nes sulaukė grasinimų iš genties vadovų atimti iš pareiškėjų mergaites. Pareiškėjai nepakluso reikalavimui ir nusprendė kuo greičiau pasitraukti iš savo šalies, nes jų tikslas yra apsaugoti dukras. Pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini) nepateikė, nes minėtoje šalyje asmenims nėra suteikiama tokia apsauga kaip Europos Sąjungoje.
3. Pareiškėjai nesutiko su atsakovu, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlio statusą, nes mano, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – genčių tarpusavio kovas, ir dėl to galimą pavojų jų gyvybei. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl gentinių motyvų, vykstančių kovų ir kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai bei gyvybei. Pasak pareiškėjų, aplinkybė, kad jie negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjų nuomone, jų nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.
4. Pareiškėjai teigė, kad prašė atsakovo užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jų išklausymą, organizuoti skundo nagrinėjimo ikiteismine tvarka Komisijoje procedūrą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas, tačiau pareiškėjų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą buvo pažeista. Komisija nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog Sprendimas yra teisėtas. Pasak pareiškėjų, vien toks jų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Šiuo atveju pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes, o jų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius išvykti iš (duomenys neskelbtini) (santykiai su genčių klanais, grasinimai nužudyti, jei neatiduos dukters), yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių. Pareiškėjai apklausos metu negalėjo tiksliai nurodyti, kada genties klanas priėmė sprendimą, kad jie privalo atiduoti vieną dukrą. Be to, apklausos metu paklausus, kokiu būdu apie tai jiems buvo pranešta, iš pradžių pareiškėjai pasakojo bendro pobūdžio informaciją, tik konkretinant klausimą nurodė, kad tai buvo klano narių susirinkimas, kuriame dalyvavo pareiškėjas ir kiti klano nariai. Šio susirinkimo metu pareiškėjui pranešė apie priimtą sprendimą, kad jis privalo atiduoti vieną dukrą. Visgi, pareiškėjo sutuoktinė apklausos metu nurodė, jog apie šį sprendimą jiems pranešė į namus iš klano atėję žmonės. Pareiškėjų apklausos metu nustatyti akivaizdūs istorijos pasakojimo nesutapimai atsakovui kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pasakojimo tikrumo ir patikimumo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kad pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika ir jos nesuponuoja individualios grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
7. Atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas sprendė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. informacija, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
8. Atsakovas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Pasak atsakovo, nustatytų aplinkybių visuma leido pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Teigė, kad tikėtina, jog pareiškėjai su vaikais, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti. Pažymėjo, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl jiems nebuvo nustatytas terminas savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
9. Atsakovas pabrėžė, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta ir atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteistai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36577 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1612 bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jiems suteikimo.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai prašo prieglobsčio, nes, jų teigimu, jiems gresia pavojus gyvybei dėl konflikto tarp dviejų skirtingų genčių klanų, kuriems sudarius taikos susitarimą buvo pareikalauta iš pareiškėjų, auginančių tris dukteris, vieną iš jų atiduoti, tačiau pareiškėjai atsisakė tai padaryti. Pareiškėjai bijo dėl savo nepilnamečių dukrų saugumo. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, nustatė, jog pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, bei pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juo išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių.
12. Teismas vertino, kad tokia atsakovo išvada nėra pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai apklausų metu tiksliai įvardijo kilmės valstybėje kilusią grėsmę, detaliai nurodė įvykių seką ir priežastis, lėmusias sprendimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo nuomone, Migracijos departamentas nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių bendrame kontekste su surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) esamą situaciją, selektyviai vertino pareiškėjų apklausoje nurodytą informaciją, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjų pasakojimai yra nenuoseklūs, abstraktūs ir tarpusavyje neatitinkantys.
13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas surinko duomenis, jog asmuo gali įsitraukti į konfliktą su kitos šeimos / genties nariais dėl nužudymo, sužalojimo, vagystės, negrąžintos skolos ir ginčo dėl žemės, turto ar vandens tiekimo, taip pat dėl garbės praradimo (pavyzdžiui, dėl moters ar mergaitės pagrobimo, išprievartavimo arba socialiai nepriimtino elgesio). Kai kuriais atvejais, nors tai draudžia įstatymai, kaip kompensacija atiduodama viena ar keletas merginų, moterų nukentėjusiai šeimai / genčiai santuokai. Tačiau Migracijos departamentas, surinkęs nurodytą informaciją, nevertino jos kartu su pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nuomone, nors byloje surinkti detalūs duomenys apie kilmės valstybę, tačiau atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių vertinimas nebuvo visapusiškas, todėl surinktų įrodymų nepakako atsakovo išvadoms pagrįsti.
14. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodyta pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo siekis apsaugoti nepilnametes dukras nuo vienos iš jų atidavimo kitos genties klanui, tačiau Migracijos departamentas, surinkęs pakankamai duomenų apie tokių aplinkybių egzistavimą, nevertino nepilnamečių asmenų padėties Įstatymo 86 ir 87 straipsnių taikymo aspektu.
15. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklos darbuotojas Z. S. 2022 m. sausio 17 d. elektroniniu laišku pateikė duomenis apie pareiškėją M. A. H. A., kuriame pažymėta, kad pareiškėjas įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nepateikė duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų įtrauktas į kurį nors iš Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 92 punkte numatytų registrų, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis ne proceso šalies elektroniniu paštu pateiktais neišsamiais duomenimis. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas turėtų iš naujo įvertinti ir surinkti visą reikalingą medžiagą sprendimo priėmimui.
16. Teismas sprendė, kad atsakovo surinkti duomenys apie situaciją (duomenys neskelbtini) ir jų vertinimas kartu su individualia pareiškėjų situacija neleidžia daryti nekvestionuojamos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų bei išsiuntimo atveju jiems nekils pavojus gyvybei, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį, nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės. Teismo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas pažymėjo, kad negali pašalinti nustatytų atsakovo pažeidimų, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, todėl Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.
III.
17. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmesti.
18. Atsakovo teigimu, teismas, vertindamas įrodymus ir byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
19. Atsakovas nurodo, kad, priešingai nei sprendime vertino teismas, Migracijos departamento Sprendime buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjai prašymo nagrinėjimo metu nepateikė objektyvių įrodymų, jų pasakojimo patikimumas buvo vertinamas ne tik atsižvelgiant į pareiškėjų pasakojimus tiek atskirai, tiek ir juos lyginant tarpusavyje, tačiau ir visos surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjų baimės patirti persekiojimą nepagrindžia nei jų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija. Vien tai, kad pareiškėjai vienodai nurodė kilmės valstybėje kilusią grėsmę, įvardijo įvykių eigą ir išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, nereiškia, kad jų pasakojimas buvo detalus ir nuoseklus. Atsakovas nesutinka su teismo argumentu, kad Migracijos departamentas pareiškėjų apklausoje nurodytą informaciją vertino selektyviai.
20. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai yra kilę iš (duomenys neskelbtini), žinantys vietinius ir gentinius papročius, tuo labiau tai, jog jie savo prieglobsčio prašymą motyvavo iš jų genties konflikto jiems asmeniškai kylančiomis grėsmėmis. Pareiškėjų pasakojimas apie šį konfliktą apsiribojo bendro pobūdžio informacija ir paaiškinimais, kaip šie konfliktai paprastai yra sprendžiami, nukreipiant pokalbį apie (duomenys neskelbtini) regione konfliktuojančius klanus. Pareiškėjai negebėjo nei nuosekliai paaiškinti, kas ir kada nutiko (ar buvo nužudyti kito klano atstovai, kiek jų nužudyta, kaip ilgai tęsiasi nesutarimai tarp jo ir priešiško klano, ar tie nesutarimai buvo sprendžiami, ar jų šeimai dėl tų nesutarimų iki tol buvo kilusios grėsmės), nei pagrįsti, kad jų klanui ir pareiškėjo šeimai buvo nurodyta atiduoti dukterį kaip kompensaciją kitam klanui. Pareiškėjas, nors ir teigė, kad dalyvavo klano susirinkime, kur buvo pasakyta apie tokį susitarimą, tačiau nesugebėjo nurodyti nei kiek mergaičių jų klanas turėjo kitam klanui atiduoti, ar tik jų vienintelei šeimai buvo toks įpareigojimas, ar kitam klanui reikėjo sumokėti pinginę kompensaciją ir kokia ji buvo, per kiek laiko turėjo būti įvykdomi įsipareigojimai, ar jam neįvykdžius įsipareigojimo jo artimiausi šeimos nariai turės už jį tai įvykdyti. Migracijos departamento vertinimu, asmeniui turėtų būti žinomos tiek konflikto tarp klanų priežastys, tiek jo eiga, tiek konflikto sprendimo variantai. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjų pasakojimai ne tik nebuvo savaime detalūs, kaip kad to pagrįstai iš jų buvo tikimasi, bet tarp pareiškėjų pasakojimų buvo neatitikimų ir prieštaravimų.
21. Atsakovas nurodo, kad iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, jog buvo surinkta aktuali ir išsami kilmės valstybės informacija. Tyrimo objektas yra ne pati kilmės valstybė, o pareiškėjų individualios aplinkybės joje. Pareiškėjai nevykdė pareigos bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir nepateikė jokių savo pasakojimą patvirtinančių įrodymų.
22. Atsakovas teigia, kad teismas nevertino pareiškėjų apklausų garso įrašų ir transkripcijų, Migracijos departamento paaiškinimų dėl pareiškėjų pateiktų dokumentų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Migracijos departamento vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios pareigos nesilaikė, dėl to priėmė neteisėtą ir bylos medžiaga nepagrįstą sprendimą, nes visi įvertinti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjų atveju nenustatytas tarptautinės apsaugos poreikis.
23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjai pateikė papildomus įrodymus, kurie nebuvo pateikti Migracijos departamentui tyrimo metu, bet kuriuos teismas pridėjo prie bylos. Teismas sprendime dėl jų nepasisakė, neįvertino jų nei turinio, nei formos prasme, nesusiejo jų su pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis, nepateikė teisinio vertinimo, ar jie patvirtina ar paneigia Migracijos departamento išvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21M36577 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1612 pagrįstumo ir teisėtumo.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento ir Komisijos sprendimus bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jiems suteikimo.
26. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kurį argumentuoja nesutikimu su teismo sprendime išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
31. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).
32. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
33. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ar kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių ar kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
V.
34. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjų apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį, ir padarė išvadą, kad pareiškėjai apklausų metu tiksliai įvardijo kilmės valstybėje kilusią grėsmę, įvykių seką ir priežastis, lėmusias sprendimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Migracijos departamentas nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių bendrame kontekste su surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) esamą situaciją, selektyviai vertino pareiškėjų apklausoje nurodytą informaciją, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų pasakojimai nenuoseklūs, abstraktūs ir neatitinkantys tarpusavyje. Atsakovas apeliaciniame skunde tokią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą joje esančių duomenų ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta. Iš tiesų, abu pareiškėjai bendromis ir abstrakčiomis frazėmis apklausose iš esmės vienodai nurodė kilmės šalyje kilusią grėsmę, jos priežastis, įvykių eigą, tačiau į Migracijos departamento darbuotojų jiems užduotus papildomus klausimus atsakinėti konkrečiai ir aiškiai vengė, pasakojimo detalės skyrėsi, paaiškinimams trūko konkretumo, tikslumo: pavyzdžiui, pareiškėjas teigė, kad klanas, kurio susirinkime jis dalyvavo, jam nurodė atiduoti vieną iš trijų dukterų kitam klanui, jam atsisakius tai padaryti, pagrasino jį užmušti, o įvykus žodiniam kivirčui tarp jo ir klano vado, jį iš susirinkimo išmetė; nurodė, kad grasinimai buvo 2019 m. ar 2020 m., ar 2021 m. pradžioje; pareiškėja gi teigė, kad apie klano sprendimą, jog jie turi atiduoti vieną dukrą, kuri kitam klanui bus kaip tarnaitė, jiems pranešė į namus atėję šito klano žmonės 2021 m. sausio mėnesį, atsisakius atiduoti, grasino sudeginti jų namus kartu su jais. Pareiškėjai paaiškinimuose Migracijos departamentui taip pat nurodė, kad po grasinimų išsikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, o pareiškėjui gavus informaciją, kad klanas žino kur jie, išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) ir ten kitų genčių vadų, religinių vadovų pagalbos. Pareiškėjas teigė, kad šeichas jam padėti negalėjo ir pasiūlė važiuoti kažkur kitur (,,(duomenys neskelbtini)“), tuo metu pareiškėja nurodė priešingai, teigdama, kad šeichas pasiūlė kitam klanui atiduoti jų dukterį (,,(duomenys neskelbtini)“). Kalbėdamas apie gyvenimą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas teigė, kad ,, (duomenys neskelbtini)“, tačiau pareiškėja jokių grasinimų (duomenys neskelbtini) neidentifikavo. Anot pareiškėjų, jie po grasinimų 2021 m. sausio mėn. pradžioje iškart išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir ten niekada nebegrįžo, tačiau iš pareiškėjų pateiktų asmens kelionės dokumentų – pasų kopijų – matyti, kad visų jų (pareiškėjų ir jų dukterų) pasai buvo padaryti vienu metu – 2021 m. kovo 11 d. (duomenys neskelbtini). Pritartina atsakovo argumentams, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjų paaiškinimus dėl slapstymosi, nes akivaizdu, kad prašymų pateikimui padaryti pasus ir jų atsiėmimui pareiškėjų šeima turėjo ne kartą lankytis (duomenys neskelbtini) po tariamų grasinimų 2021 m. sausio mėnesį tam, kad pateiktų prašymus dėl pasų padarymo bei juos atsiimti (tiesioginis dalyvavimas būtinas visais atvejais).
36. Pareiškėjai kilę iš (duomenys neskelbtini), ten gyvenę ir žinantys vietinius klanų bei genčių papročius, prieglobsčio prašymą motyvavo iš jų genties (klanų) konflikto jiems asmeniškai kylančiomis problemomis, tačiau pasakojimų nuoseklumas apie konfliktą apsiribojo tik bendro pobūdžio informacija ir paaiškinimais kaip paprastai tokie konfliktai sprendžiami, nukreipiant pokalbį apie Basros regione konfliktuojančius klanus. Nei vienas iš pareiškėjų konkrečiai negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių kilo klanų kova (ar buvo nužudyti kažkurio klano atstovai, kiek jų buvo nužudyta, kaip ilgai tęsėsi klanų nesutarimai, ar jų šeimai dėl tų nesutarimų iki tol buvo kilusi kokia nors ir kokia konkrečiai grėsmė) ir tuo pačiu pagrįsti, kodėl būtent pareiškėjų šeimai nurodyta atiduoti vieną dukterį kitam klanui. Taigi, įvertinus pareiškėjų teiktų Migracijos departamentui paaiškinimų visumą, darytina išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai juos vertino prieštaringais ir Sprendime nelaikė patikimais įrodymais.
37. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Nenustatyta, kad pareiškėjams gresiantis persekiojimas yra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Tariamas pareiškėjų persekiotojas (klanas) nėra valstybinis subjektas, surinkta kilmės valstybės informacija taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) įstatymai draudžia kaip kompensaciją atiduoti merginas santuokai, tuo labiau nepilnametes, todėl tėvams dėl to nesutikus galima naudotis šalies teisinėmis priemonėmis ir kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjų teigimu, jie nesikreipė į kilmės valstybės valdžios institucijas dėl apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nes jos nepadės.
VI.
38. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad Migracijos departamentas nevertino nepilnamečių asmenų padėties Įstatymo 86 ir 87 straipsnių taikymo aspektu. Teisėjų kolegija pritaria atsakovui, kad teismas tokią išvadą be pagrindo grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021, kurios faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių (minėtoje byloje prieglobsčio prašytojas buvo vaikas, kuris prašymą grindė baime patirti persekiojimą dėl motinos aktyvios politinės veiklos, o persekiotojas buvo valstybinis subjektas).
39. Visgi šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Migracijos departamento Sprendimo dalį, kurioje nurodyta, kad ,,EPPB išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo: <...> moterys; vaikai <...>. Įvertinus surinktą informaciją konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys.“ Nagrinėjamoje byloje prieglobsčio prašytojai yra ne tik suaugę asmenys (vyras ir žmona), bet ir trys nepilnametės jų dukterys, tad Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai nurodė, jog prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsmę ir kad tarp jų nėra pažeidžiamų asmenų.
40. Pareiškėjų skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
41. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 d. ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, jog Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant prašymą turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.
42. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta, kad Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo. Remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).
43. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjų vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į pareiškėjų neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto atvykimo ir neteisėto buvimo faktą.
45. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), todėl negali būti laikomas visiškai teisėtu ir pagrįstu.
46. Apibendrindama anksčiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36577 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1612 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, nors ir kitais argumentais, iš esmės pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
47. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjai pateikė papildomus įrodymus, kuriuos teismas nutarė pridėti prie bylos. Minėti dokumentai (informacija) nebuvo pateikti Migracijos departamentui atliekamo tyrimo metu, todėl jų atsakovas negalėjo vertinti ir dėl jų pasisakyti sprendime. Visgi, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateiktus dokumentus atitinkamai įvertino ir savo vertinimą pateikė pirmosios instancijos teismui 2022 m. sausio 31 d. Nr. eI3-1170-394/2022. Byloje taip pat yra 2022 m. sausio 17 d. Naujininkų pabėgėlių stovyklos darbuotojo Z. S. elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas M. A. H. A. įtrauktas į nepageidaujamus asmenis.
48. Nagrinėdamas iš naujo pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir priimdamas atitinkamą sprendimą Migracijos departamentas, be kita ko, turėtų atitinkamai įvertinti ir visą papildomą byloje esančią informaciją bei priimame sprendime padaryti pagrįstas išvadas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė