Administracinė byla Nr. I-4319-281/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02231-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

nustatė:

pareiškėjas M. R. 2017-06-29 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).

Paaiškino, kad jis nuo 2017-01-20 iki 2017-06-29 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Už lango grotų buvo šiukšlių, todėl sklisdavo nemalonus kvapas. Dėl grotų įrengimo šiukšlių nebuvo galima surinkti, o dėl metalinio tinklo iš lauko pusės, į kamerą nepakankamai patekdavo natūralios dienos šviesos, todėl nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas, o tai kenkė sveikatai ir regėjimui. Pareiškėjo privatumas pažeidžiamas, nes sanitarinis mazgas įrengtas prie kameros durų, pro kuriose esantį langelį pareigūnai gali stebėti kalinamą asmenį, be to, sanitarinis mazgas pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies. Spintelė higienos reikmėms ir maisto produktams susidėti įrengta netinkamai – ji kabo ant sienos virš radiatoriaus ir priešais tualetą. Kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos. Radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis yra 3 metrų aukštyje ir jo neįmanoma pasiekti, pasijungti kabelį ar pritildyti garsą. Nesuteikiamos priemonės kamerai išsivalyti – duodamos šluotos be kotų, nesuteikiama indų ploviklio. Nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – dantų pastos, skutimosi peiliukų, o tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis. Pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas. Kameroje karštas vanduo netiekiamas, tualete vanduo paprastai nenusileidžia arba nusileidžia blogai. Dušu galima naudotis tik kartą į savaitę ir vienu metu nuo 1 iki 4 asmenų. Nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose nuolat jaučiama drėgmė. Pareiškėjui suteikiama patalynė yra sintetinės medžiagos, čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodamos pareiškėjui prieš tai nedezinfekuotos, minkštuose audiniuose veisiasi parazitai. Kamerose ribojama elektros energija. Nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė nepakankama. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas pareiškėjo sveikatai. Be to, pareigūnai nepagrįstai atsisako priimti pareiškėjo teikiamus prašymus, juos registruoti, atsisako siųsti pareiškėjo prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Pareiškėjas sulaukia grasinimų, kad jeigu dar skųsis – gaus nuobaudą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, depresija, žemino jo orumą.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–20).

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, taip pat, nuteistiesiems kas mėnesi išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius. Laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, tačiau sveikatai nepavojingi. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (2,88 Eur).

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-01-20 iki 2017-06-29 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį  atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-01-20 iki 2017-06-29 buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,48 kv. m. ploto kameroje Nr. 110 (1 asm.); 7,57 kv. m. ploto kameroje Nr. 328 (1-2 asm.); 8,20 kv. m. ploto kameroje Nr. 293 (1–2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 105 (1–2 asm.); 8,10 kv. m. ploto kameroje Nr. 342 (1–2 asm.); 7,69 kv. m. ploto kameroje Nr. 283 (1–2 asm.); 8,03 kv. m. ploto kameroje Nr. 301 (1–2 asm.); 7,66 kv. m. ploto kameroje Nr. 326 (1 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną katą per savaitę, juo naudojosi nuo 1 iki 4 asmenų vienu metu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte teigiama, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas pažymi, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti arba faktų, pagrindžiančių būtinumą pareiškėjui suteikti papildomą apsilankymą duše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pareiškėjas teigė, kad patyrė nepatogumų dėl nepilnai atitverto sanitarinio mazgo.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturi galimybės prieiti prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis uždengtas langas yra šiukšlių, nuo jų sklinda blogas kvapas. Kadangi kameros langas uždengtas tinklu, nėra galimybės jo nuvalyti, o kameroje nepakanka natūralios šviesos. Nuolatinis dirbtinės šviesos naudojimas gali pakenkti pareiškėjo sveikatai.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad  kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.5 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi, atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl šiukšlių jaučiamas blogas kvapas ar dėl purvino lango į patalpą patenka mažiau šviesos atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas turėjo galimybę pats išmesti kameroje esančias šiukšles, ar nusivalyti purviną langą. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo. Taigi priteisti neturtinės žalos atlyginimą šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo, nes atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pastebėtina, kad iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti (b. l. 22–23, 35, 61), jog kamerose Nr. 104, 328, 110 natūralus apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nuolatinio dirbtinės šviesos naudojimo taip pat laikomi nepagrįstais, nes dirbtinės šviesos naudojimo dažnis priklauso nuo paties Lukiškių TI-K laikomo asmens pasirinkimo, o atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų – kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos; kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas, tualete vanduo paprastai nenusileidžia arba nusileidžia blogai; kameroje ribojama elektros energija; spintelė higienos reikmėms ir maisto produktams susidėti įrengta netinkamai – ji kabo ant sienos virš radiatoriaus ir priešais tualetą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. p. nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.9.). Teismas pažymi, kad vieno stalo bei spintelės rūbams susidėti įrengimas kameroje atitinka reikalavimus nustatytus kamerų įrengimui, be to, kaliniai valgo tam skirtose ir įrengtose valgymo vietose, todėl reikalavimas įrengti valgymui skirtą stalą yra nepagrįstas, o konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų dėl šio elgesio nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja kokioje kameros vietoje turėtų būti įrengiama spintelė higienos reikmėms ir maisto produktams laikyti, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Lietuvos higienos normos 134:2015 18 p. nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tuo tarpu įpareigojimas tiekti karštą vandenį į sanitarinį mazgą nenustatytas, todėl pareiškėjo nurodomi teisių pažeidimai dėl karšto vandens nebuvimo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teiginys, kad tualete vanduo nusileidžia blogai, laikytinas subjektyviu, nepagrįstu, pareiškėjas nedetalizavo kuriose kamerose jis pastebėjo tokį galimą gedimą. Pareiškėjas taip pat deklaratyviai teigia, kad kameros nėra dezinfekuojamos, tačiau nenurodo konkrečių kamerų, kurios, jo nuomone, nebuvo tinkamai dezinfekuotos. Pareiškėjo teiginiai dėl elektros energijos ribojimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokiais būdais elektros energija yra ribojama, kada tokie veiksmai buvo atliekami, ar pareiškėjas kreipėsi dėl šio pažeidimo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K 2017-07-12 raštu Nr. 24-4615 atsakė į pareiškėjo paklausimą dėl galimos kamerų neatitikties teisės aktų reikalavimams, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Lukiškių TI-K dėl galimų pažeidimų taip pat nenurodė konkrečių kamerų, o išreiškė abstrakčius ir bendro pobūdžio teiginius. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą bei faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. 

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose jaučiama drėgmė.

HN 134:2015 14 p. nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su drėgmės ir vėdinimo reikalavimų pažeidimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti (b. l. 22–23, 29, 35, 42), jog kamerose Nr. 104, 105, 328, 110 pritaikytos vėdinimui, pažeidimų, susijusių su drėgmės rodiklių viršijimu nenustatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės ir vėdinimo laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Pareiškėjas nurodo, kad radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis sumontuoti 3 m. aukštyje, dėl ko jų pasiekti buvo praktiškai neįmanoma.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl per aukštai įrengto radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, ar kad pareiškėjas dėl radijo taško įrengimo būdo būtų patyręs žalos. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo nusiskundimai yra per menki ir pernelyg trumpalaikiai, kad sukeltų žymias neigiamas pasekmes, kurias galima būtų pripažinti jo patirta neturtine žala, todėl nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo šiuo aspektu.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimui yra skirta viena valanda laiko, tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas.

Bausmių vykdymo kodeksas nustato, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko yra atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad jam į kamerą buvo išduodamas netinkamas inventorius švarai palaikyti.

HN 134:2015 37 p. nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovė atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Be to, pareiškėjui Lukiškių TI-K 2017-07-12 buvo paaiškinta, kad kameros yra aprūpintos valymo ir dezinfekavimo priemonėmis, į visas kameras yra išduotos dezinfekuotos, švarios, tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Teismas daro išvadą, kad abejoti tokiais atsakovo teiginiais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis. Be to, iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti (b. l. 46), jog kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 125 imtinai valo asmenys, atliekantys valytojo pareigas, todėl į šias kameras valymo inventorius neišduodamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas šioje apimtyje laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K neužtikrinamas tinkamas maisto kiekis ir kokybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nedetalizavo koks konkrečiai patiektas maistas ir kuriomis dienomis jo netenkino ar neatitiko teisės aktuose nustatytos energetinės maisto vertės. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad jam išduodami čiužiniai, antklodės, pagalvės nėra dezinfekuojami, juose veisiasi parazitai. Pareiškėjui suteikiama patalynė yra sintetinės medžiagos.

HN 134:2015 42, 43 p. nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. Atsakovas apie išduodamos patalynės kokybę informavo pareiškėją Lukiškių TI-K 2017-07-12 raštu Nr. 24-4615. Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja kokios medžiagos patalynė nuteistiesiems turi būti išduodama. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės patalynės vėlgi yra deklaratyvaus pobūdžio, apibendrinti, nesiejant pareiškėjo teigiamų padarytų pažeidimų su individualiomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Be to, iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti (b. l. 29, 43), jog tikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K korpusuose paruoštas minkštasis inventorius, lovos skalbiniai, rankšluosčiai buvo vizualiai švarūs, Lukiškių TI-K laikomi asmenys lovos skalbiniais aprūpinami pagal poreikį ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos dezinfekavimo kameros, kuriose atliekami dezinfekavimo darbai (b. l. 61). Atsižvelgiant į tai, abejoti atsakovo nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi teisinio pagrindo, o pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės patalynės ir minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas pareiškėjo sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1. p., nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – dantų pastos, skutimosi peiliukų, o tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos, o muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį – mėnesio pradžioje ir pabaigoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijam aplinkybės, kad jam buvo išduodamos higienos priemonės, tačiau skundžiasi, kad jų nepakako. Atsižvelgiant į tai, kad išduodamas higienos kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiama skųstis grasinant nuobaudomis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino ar neleido pateikti skundų, ar prašymų, taigi šios aplinkybės laikomos subjektyvaus pobūdžio, juolab, kad pareiškėjas netrukdomai pateikė skundą teismui. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklių bei vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, stengiasi bendrauti mandagiai bei etiškai. Atsižvelgiant į tai, netikėti tokiais atsakovo paaiškinimais nėra teisinio pagrindo, o atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais išgyvenimais, depresija, orumo žeminimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 161 dienas. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 161 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 483 Eur (3 Eur už parą, pažeidžiant pareiškėjo privatumą) neturtinės žalos dydis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 2,88 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 483 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) neturtinės žalos.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                Mefodija Povilaitienė