Civilinė byla Nr. e3K-3-241-701/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35757-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2, 3.2.6.6.1, 3.2.6.6.5, 3.3.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą, ir uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisę paduoti kasacinį skundą ir formalų įrodymų vertinimą, bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimo.
3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. su atsakove sudarė lizingo sutartį Nr. 2015-080026, kuria atsakovė suteikė finansavimą ieškovo lizingo būdu asmeniniams poreikiams tenkinti įsigyjamam automobiliui „Toyota Corolla Verso“ ir įsipareigojo apdrausti automobilį turto draudimu visą sutarties galiojimo laikotarpį. Pagal lizingo sutartį bendra vartojimo kredito gavėjo mokėtina suma – 6447,63 Eur, į kurią įeina finansuojama suma (5100 Eur), viso laikotarpio palūkanos, administracinis mokestis ir turto draudimas. 2016 m. liepos 14 d. automobilis buvo pavogtas. Kadangi automobilį turto draudimu buvo apdraudęs draudikas „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas, ieškovas kreipėsi į šį draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad pagal turto draudimo sutartį draudimo apsaugai nuo vagystės reikalingas trečias apsaugos sistemų lygis, tačiau tokio apdraustame automobilyje nebuvo. Kadangi atsakovė tinkamai neinformavo ieškovo apie šią turto draudimo sutarties sąlygą ir reikalavimą dėl trečio apsaugos sistemų lygio įrengimo automobilyje, ji padarė esminį lizingo sutarties pažeidimą, nes sudarydamas sutartį su atsakove ieškovas tikėjosi ne tik įsigyti automobilį, bet ir gauti turto draudimo nuo vagysčių apsaugą. Todėl 2017 m. balandžio 6 d. pranešimu ieškovas informavo atsakovę apie lizingo sutarties nutraukimą. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi pareigą informuoti ieškovą apie draudiko reikalavimus automobilio apsaugos sistemai, ieškovas būtų pasirūpinęs, kad automobilyje tokia sistema būtų sumontuota ir, įvykus automobilio vagystei, draudikas būtų išmokėjęs draudimo išmoką, kuri būtų kompensavusi abiejų šalių (ieškovo ir atsakovės) nuostolius. Taigi, egzistuoja visos sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Prašomą priteisti nuostolių sumą sudaro ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtos įmokos – 2200 Eur pradinė įmoka ir 2338,76 Eur įmokų pagal lizingo sutartį nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. gegužės 22 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą.
5. Teismas, nustatęs, kad ieškovas lizingo sutartį sudarė kaip vartotojas (savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio, o ne verslo poreikiams tenkinti), sprendė, kad ginčo atveju šalių santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip išperkamoji nuoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.503 straipsnio 1 dalis).
6. Teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nustatė, kad atsakovės neteisėtus veiksmus sudaro tai, jog ji neinformavo ieškovo apie draudiko reikalaujamą signalizacijos lygį. Teismas pripažino atsakovės kaltę dėl ieškovo neinformavimo apie turto draudimo sutarties sąlygas, kadangi atsakovei buvo žinoma apie šias sąlygas ir jai, kaip finansų institucijai, keliami didesni atidumo standartai, o ieškovui, kaip vartotojui, taikoma papildoma apsauga.
7. Teismas sprendė, kad 3506,26 Eur dydžio ieškovo įmokų dalis, sumokėta nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 14 d., negali būti laikoma jo nuostoliais, kadangi jos laikytinos ieškovo atsakovei mokėtinu atlyginimu už naudojimąsi automobiliu. Kadangi ieškovas automobiliu negalėjo naudotis nuo 2016 m. liepos 14 d., tai nuo šios datos jo atsakovei sumokėta 1032,52 Eur įmokų dalis laikytina ieškovo nuostoliais.
8. Teismas sprendė, kad 1032,52 Eur dydžio ieškovo nuostolius lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, nes ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie draudimo sutarties sąlygas, o tai nulėmė draudimo išmokos neišmokėjimą ir nuostolių atsiradimą.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, pagal kurią tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą.
10. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovo nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. liepos 14 d. mokėtos įmokos vertintinos kaip atlyginimas atsakovui už naudojimąsi automobiliu. Kolegija nurodė, kad išperkamosios nuomos sutarties pagrindu kredito gavėjo mokamos įmokos yra skiriamos išperkamosios nuomos pagrindu įgyjamo daikto (nagrinėjamu atveju – automobilio „Toyota Corolla Verso“) vertei dengti, nes kredito gavėjas išperkamosios nuomos sutarties atveju tikisi, padengęs įgyjamo daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje nustatytus mokėjimus ir įsipareigojimus, įsigyti tą daiktą nuosavybės teise.
11. Kolegija nustatė, kad ieškovas nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. pagal lizingo sutartį atsakovei buvo sumokėjęs 2338,76 Eur, taip pat 2200 Eur pradinę įmoką.
12. Kolegija nurodė, kad ieškovas, sumokėjęs pradinį įnašą bei mokėdamas įmokas pagal lizingo sutartį, pagrįstai tikėjosi įgyti nuosavybės teisę į finansuojamą turtą – transporto priemonę. Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus ir tai apeliacine tvarka nėra ginčijama, kolegija konstatavo, kad ieškovo už transporto priemonę pagal lizingo sutartį mokėtos įmokos bei pradinis įnašas laikytini jo patirtais nuostoliais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių CK normų aiškinimo ir taikymo praktikos:
13.1.1. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl sumokėtų įmokų grąžinimo, turėjo įrodyti, kad jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų (t. y. jei atsakovė būtų tinkamai informavusi ieškovą apie draudiko keliamus reikalavimus), draudimo apsauga automobiliui būtų galiojusi, o ieškovas būtų atgavęs visas už automobilį sumokėtas įmokas.
13.1.2. Lizingo sutarties Specialiojoje dalyje („Atmintinėje klientui“) buvo nurodyta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, mokama draudimo išmoka, kuri yra lygi didžiausiai iš šių sumų – lizingo mokėjimų sąskaitoje nurodytai automobilio likutinei vertei, galiojusiai draudžiamojo įvykio dieną, arba automobilio rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Todėl net jei automobilyje būtų buvusi sumontuota tinkamo lygio apsaugos sistema, draudikas, atsižvelgdamas į sumažėjusią automobilio rinkos vertę, nebūtų grąžinęs ieškovui visų pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų.
13.1.3. Pagal lizingo sutartį automobilio savininkė visą lizingo paslaugos galiojimo laikotarpį buvo atsakovė. Pagal lizingo sutarties 3.5.5 punktą draudimo išmoka visais atvejais išmokama bankui, jei bankas nenustato kitaip. Todėl net jeigu draudimo bendrovė automobilio vagystę būtų pripažinusi draudžiamuoju įvykiu ir būtų išmokėjusi draudimo išmoką, ši būtų išmokėta atsakovei.
13.1.4. Ginčo atveju aktualus lizingo sutarties 3.5.6 punktas, kuriame reglamentuojama draudiko išmokėtų draudimo išmokų paskirstymo tvarka. Jame nurodyta, kad turto vagystės atveju draudimo bankui išmokėtomis draudimo išmokomis pirmiausia padengiama kliento skola bankui draudimo išmokos dieną ir neišmokėta likutinė turto vertė išmokos įskaitymo į banko sąskaitą dieną; bankas įsipareigojo pervesti klientui tik po šių išskaitymų likusių lėšų dalį.
13.1.5. Ieškovas, įrodinėdamas savo patirtų nuostolių dydį, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius automobilio rinkos vertę vagystės metu, ir informaciją apie savo neįvykdytų įsipareigojimų pagal lizingo sutartį dydį.
13.1.6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neįvertino, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovo prašomų priteisti nuostolių atlyginimo nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. net jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų ir draudimo apsauga būtų galiojusi, draudimo bendrovė nebūtų grąžinusi ieškovui visų už ginčo automobilį sumokėtų įmokų.
13.2. Skundžiama nutartis prieštarauja CK 6.503 straipsnio nuostatoms. Nors išperkamosios nuomos atveju vyraujantis nuomininko (kredito gavėjo) interesas yra įgyti nuosavybės teisę į išperkamą daiktą, taip pat negalima ignoruoti fakto, kad iki nuosavybės teisės į išperkamą daiktą perėjimo daikto nuomininkas (kredito gavėjas) valdo šį daiktą ir iš to gauna naudą. Todėl, sprendžiant dėl nuomininko patirtų nuostolių dydžio, turi būti įvertinta ir nauda, kurią nuomininkas gavo iki išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo valdydamas nuomojamą daiktą ir juo naudodamasis. Priešingas aiškinimas iš esmės prieštarautų išperkamosios nuomos esmei (CK 6.503 straipsnis) ir įteisintų tai, kad išperkamosios nuomos atveju daikto nuomininkas iki daikto išsipirkimo turi teisę neatlygintinai naudotis nuomojamu daiktu.
14. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nagrinėjamu atveju kasacija yra negalima, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 341 straipsniu ir 347 straipsnio 2 dalimi:
14.1.1. Atsakovė civilinio proceso nustatyta tvarka neteikė savo argumentų nei dėl ieškinio, nei dėl apeliacinio skundo, o kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi kasacinio skundo argumentai yra siejami išskirtinai su automobilio rinkos verte vagystės metu, o ši aplinkybė nebuvo nagrinėta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, kasacinis skundas laikytinas prieštaraujančiu CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatytam draudimui ir turi būti atmestas tuo pagrindu.
14.1.2. Kadangi atsakovė atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui, praleisdama įstatyme nustatytą terminą (atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2018 m. rugpjūčio 17 d.), atsiliepimas laikytinas nepateiktu.
14.1.3. CPK 341 straipsnis nustato, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kadangi bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko tik labai siaura apimtimi (dėl ieškovo atsakovei pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų iki automobilio vagystės vertinimo), o pateiktas kasacinis skundas viršija bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ribas, kasacija, remianti kasaciniame skunde nurodytais pagrindais, yra negalima.
14.1.4. CPK nustato specialų teismo sprendimų už akių teisėtumo patikrinimo instrumentą – sprendimo už akių peržiūrėjimo institutą. Atsakovė šiuo institutu nepasinaudojo ir nepateikė jokių savo procesinį pasyvumą pagrindžiančių svarbių priežasčių.
14.2. Kasacinio skundo argumentai yra formalūs, neatsižvelgta į tai, kad ginčo šalys yra susijusios vartojimo sutartimi, iš kurios, be kita ko, turi kilti ir draudimo apsaugos garantija:
14.2.1. Draudimo apsaugą taikant taip, kaip nurodo atsakovė, būtų galima teigti, kad atsakovės su draudiku sudaryta draudimo sutartimi prioritetiškai buvo siekiama apsaugoti atsakovės interesus, o ieškovo, kaip vartotojo, turtiniai interesai apsaugoti ribotai. Tokiu aiškinimu pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ieškovo nenaudai (ieškovui nustatyta pareiga mokėti įmokas net ir įvykus draudžiamajam įvykiui, nors jo interesai draudimu neapsaugomi).
14.2.2. Kadangi ieškovo pagal lizingo sutartį mokėtinų įmokų suma neišvengiamai viršijo automobilio rinkos vertę (į mokamą sumą įskaitomos palūkanos, draudimo įmokos), tai reikštų, kad draudiko mokėtina išmoka negalėtų visiškai kompensuoti ieškovo praradimų dėl draudžiamojo įvykio.
14.2.3. Remiantis atsakovės aiškinimu, rizikos buvo perkeltos ieškovui, o draudimo apsauga teikiama atsakovei. Tokiu būdu atsakovei vagystės draudžiamasis įvykis tampa naudingas, nes pagal draudimo sutartį gautina draudimo išmoka padengia lizingo įmokas netgi anksčiau, nei jos būtų sumokėtos pagal lizingo sutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
15. Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimo. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, o ieškovui ir trečiajam asmeniui „Ergo Insurance SE“ savo procesiniuose dokumentuose nurodžius, kad jie neprieštarauja sprendimo už akių priėmimui, pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą. Taigi, šio teismo sprendimu buvo atmesta ieškovo ieškinio dalis dėl 3506,24 Eur nuostolių priteisimo. Dėl šio sprendimo apeliacinį skundą padavė ieškovas, kuris prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, skunde nurodė, kad ginčijama suma yra 3506,24 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, skundžiama nutartimi sprendė, kad apeliacinis skundas tenkintinas, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, pagal kurią tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadas, kad: ieškovas apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria dalis jo ieškinio (dėl 3506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo) buvo atmesta; pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys (dėl 1032,52 Eur nuostolių dalies atlyginimo), nebuvo skundžiama ir nėra peržiūrėta apeliacine tvarka; apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pakeitė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuriomis dalis ieškinio buvo atmesta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, šiai nesant peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, paliko nepakeista.
17. CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, pagal kurią kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
19. Nors kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tačiau iš kasaciniame skunde nurodytos ginčijamos sumos (4538,76 Eur) ir kasacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovė kasaciniu skundu ginčija tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria šis teismas, pakeisdamas apeliacine tvarka apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, tenkino ieškinio reikalavimo dalį dėl pirmosios instancijos teismo atmestos 3506,14 Eur nuostolių atlyginimo dalies priteisimo.
20. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, nebuvo teisminio civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas ir nėra peržiūrėta apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis CPK 341 straipsniu, kasacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovo naudai iš atsakovės priteistas 1032,52 Eur nuostolių atlyginimas, yra negalima. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra šalis, dėl kurios buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių, jos teisę paduoti kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių riboja CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta proceso teisės norma, kuria remiantis šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.
21. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą, ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, jai nesant peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, palikta nepakeista, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektai (CPK 285 straipsnio 5 dalis, 341 straipsnis).
Dėl šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teisės paduoti kasacinį skundą
22. CPK 285 straipsnis reglamentuoja sprendimo už akių priėmimo pagrindus ir tvarką. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.
23. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018, 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 13 punktas). Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).
24. Vertinant CPK 285 straipsnio 5 dalyje nustatytą draudimą šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, apskųsti šį sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka šiai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, pažymėtina, kad pasyvioji šalis tokiu atveju turi teisę pasinaudoti specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. ji gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Toks pasyviosios šalies procesinių teisių ribojimas yra pateisinamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priima atlikdamas formalų atvykusios (procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, visapusiškai netiria bylos aplinkybių ir neatlieka išsamaus surinktų įrodymų vertinimo. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis).
25. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 5 dalimi, teisė paduoti apeliacinį skundą nėra apribota šaliai, kurios prašymu teismas priėmė sprendimą už akių (aktyviajai šaliai). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, būdamas šalis, kurios prašymu buvo priimtas sprendimas už akių, apeliacinio apskundimo galimybe pasinaudojo po to, kai pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių jo ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1032,52 Eur nuostolių atlyginimą ir atmetė jo reikalavimų dalį dėl likusios nuostolių dalies, t. y. 3506,14 Eur, priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo dėl atmestų reikalavimų dalies, tenkino apeliacinį skundą, pripažino ieškovo teisę į visą ieškiniu prašomų priteisti 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą ir, pakeisdamas skundžiamą sprendimą už akių, priteisė jam papildomai iš atsakovės 3506,14 Eur sumą.
26. Nagrinėjamoje byloje aktualus CPK 285 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas pasyviajai šaliai suteiktų procesinių garantijų kontekste, sprendžiant dėl šalies, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, teisės paduoti kasacinį skundą, kai kasacinio apskundimo objektas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta aktyviosios šalies inicijuotame apeliaciniame bylos nagrinėjimo procese.
27. Teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškinio reikalavimai yra tenkinami iš dalies ir šio teismo sprendimo dalies, kuria dalis ieškinio reikalavimų atmesta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacine tvarka yra inicijuojamas pagal šalies, kurios prašymu buvo priimtas sprendimas už akių, apeliacinį skundą, šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo užbaigtas toks pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies peržiūrėjimo apeliacine tvarka procesas.
28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, daro išvadą, kad proceso teisės normos neriboja atsakovės (pasyviosios šalies) procesinės teisės paduoti kasacinį skundą dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Todėl kasacinis procesas dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos apeliacine tvarka patikrinus dalies sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, yra galimas, o atsakovės kasaciniame skunde išdėstyti su nurodyta nutartimi siejami kasacijos pagrindai sudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką.
29. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, nepasinaudojusi nurodyta specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka nepadavusi pareiškimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi prisiimti su tuo susijusias teisines pasekmes, be kita ko, ir sprendimu už akių konstatuotos 1032,52 Eur dydžio jos prievolės ieškovui egzistavimą.
Dėl žalos ir priežastinio ryšio bei teisės normų, reglamentuojančių formalų įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo
30. Šioje byloje ieškovas, reikalaudamas priteisti nuostolių atlyginimą, prašė atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamos bylos atveju tam, kad būtų galima taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, buvo būtina nustatyti būtinąsias civilinės atsakomybės jai taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, priežastinį ryšį, žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).
31. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnio nei faktiškai asmens patirto žalos dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
32. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, taikė CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatas, skunde tokius savo teiginius grindžia argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ieškovo patirtų nuostolių dydžiu ir priežastiniu ryšiu tarp šių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų, nustatymo. Sprendžiant dėl šių kasacinio skundo argumentų, aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą priimant sprendimą už akių ir jį peržiūrint apeliacine tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimai.
33. CPK 285 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatavo, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl formalaus įrodymų vertinimo negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog konstitucinė teisingumo samprata nereiškia, kad atliekant formalų įrodymų vertinimą siekiama formalaus teisingumo. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl net ir tuo atveju, kai yra visos CPK nustatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis, inter alia (be kita ko), teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti (minėto nutarimo 19.1 punktas).
35. Įstatymų leidėjas teismo atliekamą formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, kai priimamas sprendimas už akių, apibrėžia kaip tokį, kurio metu teismas turi įsitikinti, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Formalus įrodymų vertinimas gali būti atliekamas įvairiose bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose, kai atsiranda teisinės prielaidos priimti sprendimą už akių. Sprendimo už akių priėmimas galimas tiek pačioje pirminėje bylos stadijoje, kai atsakovas nepateikia atsiliepimo į ieškinį, tiek pasirengimo ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijose. Formalus įrodymų vertinimas yra atliekamas išsamiai neištyrus įrodymų turinio faktinio pagrįstumo. Apimties prasme tai reiškia, kad byloje nėra atliekamas išsamus įrodymų tyrimas, kuris pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą. Atlikdamas formalų įrodymų vertinimą, teismas vertina tik teisinį įrodymų pagrįstumą ir baigiamąjį teismo aktą priima įsitikinęs, kad aktyviosios šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų turinys, jeigu jis pasitvirtintų, galėtų patvirtinti arba paneigti ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimui teisinę reikšmę turinčių aplinkybių egzistavimą. Sprendimas už akių gali būti nepalankus aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 29 punktas ir kt.).
36. Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teismas gali netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių. Tokia situacija gali susidaryti ne tik tais atvejais, kai teismui kyla rimtų abejonių aktyviosios šalies reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumu, įvertinus pačios aktyviosios šalies nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, bet ir kai tokių abejonių teismui kyla įvertinus priešingos šalies ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų byloje nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Nors įstatymų leidėjas, įtvirtindamas sprendimo už akių priėmimo galimybę, nustato pareigą teismui įvertinti aktyviosios šalies pateiktus ir nurodytus įrodymus, vis dėlto, siekiant sudaryti sąlygas teismui priimti teisingą sprendimą, taip pat apsaugoti neatvykusios ar procesinio dokumento nepateikusios šalies interesus, esant CPK 285 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintam pagrindui netenkinti šalies prašymo priimti sprendimą už akių, aktyviosios šalies reikalavimus ir atsikirtimus patvirtinantys įrodymai turi būti vertinami formaliai, kartu atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus.
37. Nurodytų reikalavimų turi laikytis ir apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal šią įstatymo normą apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, turi, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, atlikdamas formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė teisės normas.
38. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4538,76 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškinį grindė atsakovės civiline atsakomybe, atsiradusia dėl jos, kaip lizingo davėjos, neteisėtų veiksmų, neinformavus ieškovo (lizingo gavėjo) apie draudiko reikalaujamas automobilio, kuris yra lizingo sutarties dalykas, apsaugos nuo vagysčių priemones (signalizaciją) pagal turto draudimo sutartį, kurią lizingo davėja turėjo pareigą sudaryti ir faktiškai buvo sudariusi su draudiku. Kadangi dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų automobilyje nebuvo sumontuotas šio automobilio draudimo sutarties sąlygas atitinkantis automobilio apsaugos sistemos lygis, tai lėmė, kad, įvykus automobilio vagystei, draudikas atsisakė išmokėti patirtos žalos dydį atitinkančią draudimo išmoką, pripažindamas, kad šis įvykis nėra draudžiamasis. Ieškovas savo patirtų nuostolių dydį grindė lizingo įmokomis, kurios buvo sumokėtos lizingo davėjai pagal lizingo sutartį, siekiant įgyti nuosavybės teises į automobilį, kaip lizingo sutarties dalyką. Ieškovas teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir savo patirtų nuostolių grindė tuo, kad, jei nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų, automobilio, kuris buvo lizingo sutarties dalykas, vagystė būtų buvusi pripažinta draudžiamuoju įvykiu, o draudiko išmokėta draudimo išmoka būtų padengusi jo faktiškai patirtas išlaidas vykdant lizingo sutartį.
39. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas dėl to, kad atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovas savo ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių. Byloje atsiliepimą į ieškinį ir jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus pateikė ir trečiasis asmuo „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą. Todėl tiek bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo atliktas formalus įrodymų vertinimas turėjo apimti šių dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų įrodymų įvertinimą.
40. Tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, tiek apeliacinės instancijos teismas tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip išperkamosios nuomos teisinius santykius, o dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp šių ir atsakovės neteisėtų veiksmų sprendė įvertinę ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtų lizingo įmokų paskirtį (pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimų dalį, ieškovo, kaip lizingo gavėjo, iki automobilio vagystės sumokėtas įmokas laikė atlyginimu lizingo davėjai už naudojimąsi automobiliu, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą procesinį sprendimą, jas laikė įmokomis, skirtomis išperkamosios nuomos pagrindu lizingo gavėjo siekiamo įgyti nuosavybėn daikto vertei dengti).
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalyką bei jo faktinį ir teisinį pagrindą, pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad teisingam bylos išsprendimui viena iš aplinkybių, kuri turėjo būti nustatyta, yra tai, ar draudžiamojo įvykio (vagystės) atveju draudiko mokėtina draudimo išmoka, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, būtų padengusi (visiškai ar iš dalies) ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtas įmokas. Šiai aplinkybei nustatyti reikšmingos šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygos, susijusios su turto (automobilio) draudimu, draudimo išmokos mokėjimu. Ši sutartis ieškovo buvo teismui pateikta kaip ieškinio priedas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, jos neįvertino. Pažymėtina, kad šalių sudarytos lizingo sutarties bendrosios dalies 3.5.5 punkte nustatyta, kad „visais atvejais draudimo išmoka išmokama Bankui, išskyrus atvejį, jeigu Bankas nustato kitaip“, o 3.5.6 punkte nurodyta, kad „Turtą pavogus ar sunaikinus <...>, iš Draudiko Bankui išmokėtos draudimo išmokos pirmiausia padengiama skola Bankui draudimo išmokos dieną, kurią sudaro: 1) visos draudimo išmokos dieną priklausančios sumokėti išmokos (įskaitant, Mokėjimų grafike sąskaitoje nustatytas ir iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas, nesumokėtus eilinius Turto vertės dengimo mokesčius, delspinigius, Baudas ir Draudimo įmokas), 2) neišmokėta likutinė Turto vertė draudimo išmokos įskaitymo į Banko sąskaitą dieną; likusias pinigines lėšas Bankas įsipareigoja pervesti į Kliento sąskaitą ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo pirmiau minėtos skolos padengimo dienos“.
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje žalos (nuostolių) dydis ir priežastinis ryšys tarp jos ir neteisėtų atsakovės veiksmų apeliacinės instancijos teismo nustatyti neatlikus tinkamo formalaus įrodymų vertinimo. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų hipotezėje nurodytas taikymo sąlygas ir teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes. Materialiosios teisės normų taikymas nesant nustatytų jų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas. Šioje byloje faktinėms bylos aplinkybėms nesant tinkamai nustatytoms, nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Nustatytas netinkamas materialiosios teisė taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
43. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
44. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis