Civilinė byla Nr. 2S-1238-260/2013,

        Proceso Nr. 2-69-3-00655-2013-2,

        Procesinio sprendimo kategorijos: 122.4; 128.11;

(S)

 

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 11 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3534-192/2013 pagal pareiškėjos A. Č. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė G. K., D. Č., Vilniaus teritorinė muitinė,  ir

 

n u s t a t ė:

 

I.Ginčo esmė

 

Pareiškėja A. Č. vykdomojoje byloje Nr. 0021/12/01268, kurioje antstolė G. K. yra priėmusi vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-269 dėl 2 356 852 Lt išieškojimo solidariai iš skolininkų D. Č., G. S., V. P., R. D., V. K., S. K., E. V. ir V. M. išieškotojos Vilniaus teritorinės muitinės naudai, padavė 2012 m. gruodžio 4 d. prašymą (vykd. b. 0021/12/01268 l. 166-167) panaikinti 2012 m. rugpjūčio 16 d. turto arešto aktu Nr. S5153 uždėtą areštą 0,4985 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausančiam pareiškėjai. Antstolė šį žemės sklypą areštavo vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 vykdomąjį raštą Nr. 1-269.

Antstolė 2012 m. gruodžio 19 d. patvarkymu Nr. S-7955 atsisakė panaikinti areštą tuo pagrindu, kad išieškojimas į šį turtą nukreiptas Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusiu 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamuoju įsakymu (vykd. b. l. 177-178).

Pareiškėja A. Č. kreipėsi į antstolę su 2013 m. sausio 9 d. skundu (b. l. 20-22), kuriuo prašė panaikinti antstolės 2012 m. gruodžio 19 d. patvarkymą Nr. S-7955 ir įpareigoti antstolę panaikinti areštą pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam 0,4985 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Skunde nurodė, kad antstolė visiškai nepagrindė pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog ginčo žemės sklypas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas baudžiamąjį įsakymą, neturėjo duomenų pagrindžiančių, kad šis turtas yra asmeninė pareiškėjos nuosavybė, todėl taikė prezumpciją, kad santuokoje įgytas turtas laikomas abiejų sutuoktinių bendra nuosavybe, tačiau antstolei šią prezumpciją paneigiantys dokumentai buvo pateikti. Pareiškėja taip pat laikė nepagrįsta antstolės išvadą, kad areštas šiam sklypui nėra panaikintas ir yra galiojantis, kadangi Generalinės prokuratūros 2012 m. kovo 13 d. nutarimo 3 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į nutarime išvardintus objektus apribojamos iki 2012 m. rugsėjo 13 d.

Antstolė G. K. 2013 m. sausio 15 d. patvarkymu (b. l. 4-5) vykdomojoje byloje Nr. 0021/12/01268 netenkino pareiškėjos A. Č. 2013 m. sausio 9 d. skundo ir vykdomosios bylos kopiją su skundu perdavė Kauno apylinkės teismui. Patvarkyme antstolė nurodė, kad pareiškėjos skundas yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuspręsta nukreipti išieškojimą „į D. Č. ir A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 48300 litų vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės laikinai buvo apribotos 2012 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu“. Antstolė atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas Generalinės prokuratūros 2012-03-13 turto arešto aktu Nr.1012001125, į kurį nuosavybės teisės apribotos 2012 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu Nr. 01-2-00019-11. Nors turto arešto akte nurodyta, jog areštas galioja iki 2012 m. rugsėjo 13 d., tačiau jis nėra išregistruotas ir galioja iki šiol. Pabrėžė, jog baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. birželio 26 d., t. y. nepasibaigus Generalinės prokuratūros turto arešto akto galiojimo terminui. Generalinės prokuratūros 2012 m. kovo 13 d. nutarimą, kuriuo nutarta areštuoti pareiškėjai ir D. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tame tarpe ir ginčo žemės sklypą, pareiškėja gavo pasirašytinai. Pareiškėja ir D. Č. turėjo teisę šį Generalinės prokuratūros nutarimą skųsti BPK 151 straipsnyje nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas visa apimtimi yra privalomas ne tik vykdomajame dokumente nurodytiems asmenims, bet ir jį vykdančiai antstolei.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 8 d. nutartimi (b. l. 56-57) atmetė pareiškėjos A. Č. skundą dėl antstolės G. K. veiksmų. Teismas nustatė, kad areštuotas turtas pareiškėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl sutiko su pareiškėjos argumentu, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamajame įsakyme Nr. 1-269-166/2012 nurodant, kad išieškojimas pagal priteistą civilinį ieškinį nukreipiamas į „D. Č. ir A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 48 300 Lt vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį nuosavybės teisės laikinai buvo apribotos 2012 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu“ padarytas rašymo apsirikimas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėję teismo nuosprendžiai, spendimai ir nutartys yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o antstolis, vykdydamas CPK 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus, privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Pažymėjo, kad tik nuosprendį priėmęs teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, jog pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti antstolės veiksmų teisėtumu ir nesudaro pagrindo naikinti areštą 0,4985 ha ploto žemės sklypui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai

 

Pareiškėja A. Č. atskiruoju skundu (b. l. 66-69) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti antstolę panaikinti areštą A. Č. 0,4985 ha žemės sklypui. Atskirąjį skundą ji grindžia šiais argumentais:

1.    Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes nustatęs, kad ginčo žemės sklypas priklauso pareiškėjai, kuri neturi išieškotojai jokių turtinių įsipareigojimų, nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų. Be to, pareiškėja nėra baudžiamosios bylos proceso dalyvis, todėl baudžiamasis įsakymas jos atžvilgiu negali būti taikomas. Antstolei kilus abejonių dėl baudžiamojo įsakymo vykdymo, ji galėjo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl baudžiamojo įsakymo vykdymo eigoje kylančių abejonių išaiškinimo;

2.    Teismas nepasisakė dėl CPK 667 ir 675 straipsnių pažeidimų. Pagal CPK 667 straipsnį, nustatęs, kad skolininkui priklauso turtas, kuris yra bendras turtas su kitais asmenimis, antstolis jį aprašo ir areštuoja bei pasiūlo išieškotojui ar bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Antstolė netinkamai taikė CPK 675 straipsnio nuostatas, kadangi pagal šį straipsnį galimas tik skolininko turto areštas. Jokia procesinio įstatymo norma nesuteikia teismo antstoliui teisės taikyti turto areštą turtui asmens, kai šis asmuo nėra skolininkas. Teismas dėl šių teisės pažeidimų skundžiamoje nutartyje nepasisakė ir šioje dalyje pareiškėjos skundo neišnagrinėjo. Be to, tiek antstolė, tiek teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypas priklauso pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, o teismo įsakyme padaryta rašymo apsirikimo klaida;

3.    Teismas netinkamai vertino Vilniaus apygardos teismo 2012-05-21 baudžiamąjį įsakymą ir 2012-07-02 vykdomąjį raštą Nr. 1-26/2012 bei ydingai taikė CPK 18 straipsnio, 584 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 634 straipsnio nuostatas. Minėtame vykdomajame rašte yra nurodyti tik skolininkai ir išieškotina suma, jame nėra nuorodos į tai, kokiu būdu ir kaip antstolis turi įvykdyti savo pareigą. Prie vykdomojo dokumento vykdomojoje pridėtas priedas Nr. 1 negali būti laikomas vykdomuoju dokumentu, nes tokio priedo su vykdomuoju raštu išieškotojui teismas nepateikė;

4.    Teismas visiškai nevertino ir nepagrįstai nepasisakė dėl skundo argumentų, susijusių su Generalinės prokuratūros 2012 m. kovo 13 d. nutarimu dėl laikinojo A. Č. nuosavybės teisių apribojimo. Šiame nutarime nurodyta, kad nuosavybės teisės į nutarime išvardintus objektus apribojamos iki 2012 m. rugsėjo 13 d., todėl nepagrįsta antstolės išvada, kad apribojimas galioja iki šiol. Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį, prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas ne daugiau kaip 2 kartus po 3 mėnesius. Byloje nėra duomenų, kad apribojimo terminas būtų pratęstas, todėl laikytina, kad terminas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 13 d. Teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo formaliai, pažeisdamas skunde nurodytas CPK normas ir CPK 3 straipsnyje įtvirtintą bylų nagrinėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, principą. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus, teismas pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

 

Suinteresuotas asmuo antstolė G. K. atsiliepimu į pareiškėjos A. Č. atskirąjį skundą (b. l. 78-79) prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. Teismo baudžiamajame įsakyme nuspręsta nukreipti išieškojimą pagal tokį priteistą civilinį ieškinį: „Į D. Č. ir A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 48300 litų vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės laikinai buvo apribotos 2012 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu“. Kartu su vykdomuoju raštu antstolės kontorai pateiktas ne tik priedas Nr. 1, bet ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. Teismo baudžiamasis įsakymas, kuriame būtent teismo nuspręsta nukreipti išieškojimą pagal priteistą civilinį ieškinį į konkretų turtą. Antstolė vykdymo veiksmus atliko vykdomojo dokumento pagrindu. Pagal CPK 18 ir 346 straipsnius, įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas visa apimtimi yra privalomas ne tik nuosprendyje nurodytiems asmenims, bet ir jį vykdančiai antstolei. Generalinės prokuratūros turto arešto akte Nr. 1012001125, kuriuo areštuotas pareiškėjai priklausantis ginčo žemės sklypas, jo saugotoju nurodyta A. Č..  Be to, Generalinės prokuratūros turto arešto aktu buvo areštuotas ir (duomenys neskelbtini) name esantis tam tikras kilnojamasis turtas (baldai, paveikslai, televizorius), kurio saugotoju taip pat buvo nurodyta A. Č., todėl pareiškėja nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, jog nedalyvavo ikiteisminiame tyrime, jos atžvilgiu nebuvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kadangi tik prokuroro ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje, pateiktoje teismui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, galima nustatyti apie A. Č. dalyvavimą ar nedalyvavimą ir žinojimą ar nežinojimą apie atliktus ar atliekamus prokuroro procesinius veiksmus, priimtus prokuroro bei teismo sprendimus. Prokuroro procesiniai veiksmai ir nutarimai išsprendžiami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl pareiškėja dėl prokuroro nutarimo ar turto arešto akto turėjo kreiptis BPK nustatyta tvarka. Ginčo turto arešto aktas Nr. 1012001125 galioja iki šiol, todėl antstolė, vykdydama vykdomąjį dokumentą, tik remiasi registruose įregistruotais duomenimis ir negali spręsti dėl pareiškėjos atskirajame skunde nurodytų kitos institucijos Įregistruoto turto arešto akto aplinkybių. Pabrėžė, jog antstolė įsiteisėjusį teismo baudžiamąjį įsakymą vykdo taip, kaip jame teismo yra nuspręsta. Apie tai, jog pareiškėjai iškilo abejonės dėl baudžiamojo įsakymo vykdymo jai priklausančio turto atžvilgiu, ji antstolės neinformavo ir neprašė kreiptis i Vilniaus apygardos teismą dėl teismo baudžiamojo įsakymo vykdymo išaiškinimo.

 

Suinteresuotasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į į pareiškėjos A. Č. atskirąjį skundą (b. l. 89-90) prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai neįrodžius, jog areštuotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, turto areštas negali būti panaikintas. Teismas pagrįstai nurodė, kad tik nuosprendį priėmęs teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio vykdymo kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Nustatyta, kad antstolės G. K. kontoroje yra vykdomas išieškojimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. vykdomąjį  raštą Nr.1-269/12, išduotą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamojo įsakymo Nr. 1-269-166/2012 pagrindu, dėl 2 585 182 Lt išieškojimo solidariai iš skolininkų D. Č., G. S., V. P., R. D., V. K., S. K., E. V. ir V. M. išieškotojai Vilniaus teritorinei muitinei. Šiame baudžiamajame įsakyme nurodyta nukreipti išieškojimą pagal priteistą civilinį ieškinį į D. Č. ir  A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tame tarpe ir 48 300 Lt vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Antstolė šį žemės sklypą areštavo 2012 m. rugpjūčio 16 d. turto arešto aktu. Apeliantė prašo areštą panaikinti, kadangi areštuotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė ir į ją negali būti nukreiptas išieškojimas, vykdant išieškojimus iš jos sutuoktinio, kaip skolininko.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar antstolė, vykdydama išieškojimą iš apeliantės santuokoje įgyto turto pagal teismo baudžiamąjį įsakymą ir nustačiusi, kad turtas, kuris baudžiamajame įsakyme įvardintas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir į kurį nurodyta nukreipti išieškojimą, apeliantei priklauso asmeninės nuosavybės teise, teisėtai ir pagrįstai atsisakė šiam turtui panaikinti areštą tuo pagrindu, kad nukreipti išieškojimą į šį turtą kaip į bendrąją jungtinę nuosavybę buvo nuspręsta teismo baudžiamuoju įsakymu, kurio pagrindu užvesta vykdomoji byla.

Vykdymo procesas, yra reglamentuotas CPK VI dalies normomis, Sprendimų vykdymo instrukcija, kitais norminiais teisės aktais (CPK 583 str. 1 d.). Pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini ir teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose – tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais <...> (CPK 584 str. 1 d. 2 p.). CPK 586 straipsnyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vykdomieji dokumentai yra vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu (CPK 587 str.). CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui, taip pat skolininkas (to paties straipsnio 7 p.). Nagrinėjamu atveju pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. vykdomąjį raštą Nr. 1-269/2012 skolininkas yra D. Č. (vykd. b. Nr. 0021/12/01268 l. 198), taip pat nurodyta, kad išieškojimas nukreiptinas į D. Č. ir A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tame tarpe ir 48 300 Lt vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Antstolė G. K. 2012 m. rugpjūčio 16 d. areštavo šį žemės sklypą, atsisakė panaikinti jo areštą pareiškėjai nurodžius, kad šis žemės sklypas yra jos asmeninė nuosavybė, pareiškėjos skundą dėl jos teisių pažeidimo areštuojant jos asmeninę nuosavybę 2013 01 16 patvarkymu, kaip tą reglamentuoja CPK 510 straipsnis, perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, pripažino, kad  0,4985 ha ploto žemės sklypas, kurio  unikalus  Nr. (duomenys neskelbtini), esantis  (duomenys neskelbtini), yra asmeninė pareiškėjos A. Č. nuosavybė, ką patvirtina vykdomojoje byloje Nr. 0021/12/01268 pateikta 2008 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartis (vykd. b. l. 163-165) bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose nurodyta, kad ginčo žemės sklypas yra asmeninė apeliantės nuosavybė (vykd. b. l. 158-162). Kartu teismas pripažino, jog baudžiamajame įsakyme nurodant, kad išieškojimas turi būti nukreiptas „į D. Č. ir A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 48300 litų vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės laikinai buvo apribotos 2012 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu“, padarytas rašymo apsirikimas. Tačiau pareiškėjos skundo teismas netenkino, pripažindamas, kad sutinkamai su BPK 361-362 straipsniais nuosprendį priėmęs teismas turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas  išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Kauno miesto teismas, apskųstojoje nutartyje pagrįstai konstatavęs, kad 0,4985 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė pareiškėjos A. Č. nuosavybė, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Apeliantė  atskirajame skunde  visiškai pagrįstai nurodo, kad  teismas nevertino antstolės veiksmų, kuriais ji pažeidė CPK 667 straipsnio ir 675 straipsnio nuostatas. CPK 675 straipsnis leidžia areštuoti tik skolininko turtą, o pareiškėja nėra skolininkė vykdomame išieškojime pagal vykdomąjį raštą. Taigi nebuvo pagrindo  areštuoti jos asmeninį turtą. Jei  Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamajame įsakyme  Nr. 1-269-166/2012 būtų pagrįstai nurodyta, kad  paminėtas žemės sklypas yra bendroji  jungtinė  skolininko D. Č. ir pareiškėjos A. Č. nuosavybė,  pastaroji ar kiti suinteresuoti asmenys, kaip tą nustato CPK 667 straipsnis, galėtų  siekti, kad būtų nustatyta skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis. Tačiau šia teise pareiškėja, kaip ir kiti  suinteresuoti asmenys pasinaudoti negali, nes turtas yra tik vienos pareiškėjos asmeninė nuosavybė. CPK 666 str. 2 d. nustato, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu teismo nuosprendyje nustatyta, kad tas turtas įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamajame įsakyme  Nr. 1-269-166/2012 tas nenurodyta. Taigi jau vien dėl šių aplinkybių antstolė neturi galimybės nukreipti išieškojimą į  0,4985 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko ir šio turto areštas yra nepagrįstas.

Pagrįstai pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad  antstolės veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes nustatęs, kad ginčo žemės sklypas priklauso pareiškėjai, kuri neturi išieškotojai jokių turtinių įsipareigojimų, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų. Taip galime vertinti dėl tokių priežasčių.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnio pirmosios dalies  atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“  konstatavo:  „Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paima tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Nuosavybės gynimo požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, kuriose atsiskleidžia nuosavybės teisės gynimo esmė, sudaro vieningą visumą. Šio Konstitucijos straipsnio pirmosios dalies norma „Nuosavybė neliečiama“ įtvirtina savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys, taip pat ir valstybė, nepažeistų jo nuosavybės teisių, kartu ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies normos samprata reiškia, kad joje yra įtvirtinamas vadinamasis intensyvusis nuosavybės gynimas, užtikrinantis, kad savininkui priklausantis turtas teisinėmis priemonėmis bus ginamas. Kartu galima pastebėti, jog ši norma neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. Suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsirasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, taip pat sukelti konfliktus. Vienas jų sprendimo būdų - teisės normose nustatyti atitinkamus nuosavybės teisių apribojimus ar suvaržymus“.

Kartu, pripažindamas, kad nuosavybės teisių apribojimai ir suvaržymai galimi įstatymais, o taip pat teismų sprendimais bei nuosprendžiais, tame pačiame nutarime Konstitucinis teismas išaiškino, kad „visais atvejais būtina turėti galvoje tai, kad teisė turėti nuosavybę yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių, nuosavybės teisių ribojimas, taip pat ir nustatymas sankcijų visada  turi būti tikslus, o reikiamais atvejais - ir pakankamai detalizuotas. Įstatymai turi užtikrinti, kad būtų išvengta nuosavybės teisės nepagrįsto varžymo ir kad visuomet būtų galima teisme šias teises ginti, nes Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

Atsižvelgdamas į šias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, vadovaujasi  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu  ir  pripažįsta, kad remiantis  Vilniaus apygardos teismo  2012 m. liepos 2 d. vykdomuoju raštu  Nr.1-269/12, išduotu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. baudžiamojo įsakymo Nr. 1-269-166/2012 pagrindu, kuriame nurodyta nukreipti išieškojimą pagal priteistą civilinį ieškinį į D. Č. ir  A. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 48 300 Lt vidutinės rinkos vertės 0,4985 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), antstolė areštuoti šio  sklypo, kuris faktiškai yra ne  bendroji jungtinė nurodytų asmenų, o vienos pareiškėjos asmeninė nuosavybė, o vėliau nukreipti į šį turtą išieškojimą, negalėjo. Taip nuspręsdamas teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad  nuosprendį  priėmęs teismas  BPK 361 straipsnio nustatyta tvarka galėtų dėl nuosprendžio kylančias abejones. Konkrečiu atveju  nekilo abejonių, kad  žemės sklypas yra ne sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, bet pareiškėjos asmeninė nuosavybė.  Be to BPK 361 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad  teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Šio BPK straipsnio antroji dalis išvardija konkrečius atvejus, tarp kurių nėra klausimų, susijusių su civilinių ieškinių tenkinimu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarstant  pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, galima ir tiesiogiai apginti pažeistą pareiškėjos konstitucinę teisę į nuosavybę – įpareigoti antstolę panaikinti areštą pareiškėjos nurodytam jos asmeniniam turtui, į kurį, t.y. būtent asmeninį pareiškėjos turtą, nėra baudžiamuoju įsakymu nukreiptas skolos išieškojimas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas panaikina Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės – panaikina antstolės G. K. 2012 12 19 patvarkymą Nr. S-7955 „atsisakyti panaikinti areštą“ ir įpareigoja antstolę G. K. panaikinti  areštą pareiškėjai A. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam 0,4985 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).

 

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis  Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies antruoju punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės:

Panaikinti  antstolės G. K. 2012 12 19 patvarkymą Nr. S-7955 „Atsisakyti panaikinti areštą“.

Įpareigoti  antstolę G. K. panaikinti  areštą pareiškėjai A. Č. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam 0,4985 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

 

 

 

 

Teisėjas                                                                                                                     Raimondas Buzelis