Administracinė byla Nr. eA-4636-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01081-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. G., pareiškėjų D. S. (D. S.) ir A. S., atstovaujamų pagal įstatymą O. G., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. G., pareiškėjų D. S. ir A. S., atstovaujamų pagal įstatymą O. G., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja O. G. (toliau – ir pareiškėja), pareiškėjai D. S. (D. S.) ir A. S., atstovaujami pagal įstatymą O. G. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-264 (139, 140, 141)/17I(116, 117, 118) „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartines nacionalines vizas Ukrainos piliečiams O. G., D. S. ir A. S.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą, priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) 2016 m. kovo 5 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. kovo 5 d., tuo pagrindu, jog ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė). Nagrinėjamu atveju atsakovui nustačius, kad pareiškėja tik formaliai siekia atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nurodytos atsisakymo išduoti leidimą sąlygos, taip pat Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktuose įtvirtintos atsisakymo išduoti vizą sąlygos, buvo priimtas Sprendimas pareiškėjai ir jos vaikams atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ir išduoti daugkartines nacionalines vizas.
3. Pareiškėja teigė, kad nuo 2016 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo daugiau kaip 45 000 Eur mokesčių, nepažeidinėja įstatymų, yra sąžininga. Pareiškėja darbo dienomis visą laiką būna Bendrovės veiklos vykdymo vietoje – (duomenys neskelbtini), ant durų yra iškaba, patalpos nuolat filmuojamos ir vaizdo įraše nesimatė jokių atvykusių pareigūnų, apklausiančių neįvardytų įmonių neįvardytus darbuotojus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą nuo 2015 metų, tuo pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, anksčiau nekilo abejonių dėl Bendrovės fiktyvumo.
4. Pareiškėjai teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 100 ir 101 punktus pareiškėja nebuvo apklausta, nebuvo prašyta nei žodžiu, nei raštu pateikti papildomų dokumentų, nebuvo apklausti ir Bendrovės verslo ir (ar) paslaugų partneriai Lietuvos Respublikoje.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs turimus dokumentus ir surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, teikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės darbuotojus ir jų atliekamas funkcijas (apklaustasis Bendrovės darbuotojas nurodė, kad jokios veiklos Bendrovė nevykdo), Bendrovės veiklos vykdymo vietą (Įmonės veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės iškabos nėra, šalia esančių įmonių darbuotojai nurodė, kad minėtu adresu esančiame pastate Bendrovės nėra) bei tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir laisvai keliauti po Šengeno valstybes). Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo procedūra ir yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė Sprendimą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad nors skunde pareiškėjai akcentuoja, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, kurių atsakovas Sprendime neginčija, tačiau leidimas laikinai gyventi yra išduodamas (keičiamas) tik, jeigu užsienietis atitinka ne tik minėtas sąlygas, bet ir Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nėra atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą pagrindų.
8. Atsakovas teigė, kad nagrinėjant pareiškėjos 2018 m. vasario 15 d. prašymą, buvo įvertinti ne tik jos pateikti dokumentai, bet ir Migracijos valdybos atlikto tyrimo rezultatai, kurių pagrindu paaiškėjo naujų aplinkybių apie pareiškėjos ir Bendrovės veiklą. Migracijos valdyba, atlikusi Bendrovės veiklos patikrinimą, pažymėjo, jog Bendrovė jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovės veikla yra tik imituojama (t. y. fiktyvi), o pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdama tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui gauti.
9. Migracijos departamentas teigė, jog sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau ji neįrodė savo deklaruojamo tikslo – gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ realumo. Pareiškėjos apklausa yra tik vienas iš Tvarkos apraše nurodytų alternatyvų nustatant, ar yra pagrindas manyti, jog įmonė realiai neveikia. Šiuo atveju buvo atliekamas Bendrovės veiklos patikrinimas, apklausti darbuotojai ir surinkti kiti duomenys, leidžiantys daryti pagrįstą išvadą, jog Bendrovė veiklos realiai nevykdo. Atsakovas pažymėjo, kad leidimo išdavimo Įstatymo 45 straipsnio pagrindu tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla.
10. Atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjos vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjos teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos vaikams (D. S. ir A. S.) taip pat atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2016 m. kovo 5 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. kovo 5 d. Pareiškėja 2018 m. vasario 15 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė, t. y. akcininkė, 2015 m. rugsėjo 29 d. įsigijusi 33,30 procentus Bendrovės akcijų. Taip pat 2015 m. vasario 15 d. pareiškėja pateikė Migracijos valdybai prašymus skubos tvarka išduoti jos vaikams – D. S. ir A. S. leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos valdybai patikrinus Bendrovės duomenis (2017 m. gruodžio 5 d. surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-49749), buvo nustatyta, kad, be kita ko, nuvykus į Bendrovės veiklos vietą – (duomenys neskelbtini), Bendrovės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą, nebuvo, šalia esančių įmonių darbuotojai nurodė, jog pastate Bendrovės nėra. Bendrovės su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugsėjo 8 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis nėra registruota Nekilnojamojo turto registre. Nuvykus Bendrovės akcininko A. A. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) r. sav., durų niekas neatidarė. Minėtu adresu savo gyvenamąją vietą patikrinimo metu buvo deklaravę 25 trečiųjų šalių piliečiai. Apklaustas Bendrovės darbuotojas J. N. (dirbęs Bendrovėje nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. vasario 1 d.) apie Bendrovę nieko nežinojo, papasakoti apie jos veiklą arba darbuotojus negalėjo, nežinojo ir aplinkybės, kokios jo pareigos Bendrovėje, nurodė, jog Bendrovėje jis jokios veiklos nevykdė, joje įsidarbinti jam pasiūlė pažįstami. Tęsiant patikrinimą buvo nustatyta, kad Bendrovės administratorė R. J. nuo 2017 m. lapkričio 7 d. dirba ir Vilniaus miesto apylinkės teisme, R. J. paaiškino, kad Bendrovėje dirbo administratore apie 2 mėnesius, Bendrovė teikė remonto paslaugas, Bendrovėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dirbo dar vienas darbuotojas, kurio vardo ji nežino. R. J. nurodė, kad jai buvo mokamas 500 Eur per mėnesį darbo užmokestis grynaisiais pinigais. Nurodytame Migracijos valdybos tarnybiniame pranešime pažymėta, kad Bendrovę įsteigė ir tarpininkavo V. G. jos dalyviams – trečiųjų šalių piliečiams pateikiant prašymus išduoti ar pakeisti leidimus. Migracijos valdybos turimais duomenimis, apklaustoji R. J. bendrauja su V. G. ir patikrinimo metu teikė melagingą informaciją. Atlikusi Bendrovės veiklos patikrinimą, Migracijos valdyba pažymėjo, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus.
13. Atsakovas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs surinktą informaciją, konstatavo, kad pareiškėja siekia tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – realiai neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas Sprendime taip pat pažymėjo, kad pareiškėja neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, o atsisakymas išduoti leidimą savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininkės pareigų.
14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nerealizavo savo verslo plano dalies, kadangi jame, be kita ko, nurodyta, jog Bendrovė specializuojasi įvairių rūšių statybos rangos paslaugų teikime ir tuo tikslu joje nuolat dirba nuo 5 iki 8 įvairios kvalifikacijos darbuotojų, tačiau atsakovas 2018 m. vasario 15 d. nustatė, jog Bendrovėje dirbo tik 4 darbuotojai.
15. Teismas pažymėjo, kad Migracijos valdyba nustatė, jog Bendrovės darbuotojas A. A. gyvena vietoje, kuriuo savo gyvenamąją vietą deklaruoja 25 trečiųjų šalių piliečiai, be to, L. S. taip pat deklaruoja gyvenamąją vietą, kur gyvena kitų užsieniečių. Bendrovės veiklos adresu darbuotojų nerasta, o greta veikiančių įmonių darbuotojai nurodė, kad nežino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, nustatyta, jog buvęs Bendrovės darbuotojas J. N. nurodė, kad įmonėje jokios veiklos nevykdė, apie įmonę nieko nežino, kad R. J. bendrauja su V. G. (užsiimančiu tarpininkavimu dėl leidimų išdavimo) ir jo sutuoktine bei patikrinimo metu teikė melagingą informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Teismas vertino, kad vien ši informacija įrodo, jog nors pareiškėja formaliai atitiko Įstatymo reikalavimus, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla kelia abejonių.
16. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą pateiktos sutartys ir Bendrovės įsipareigojimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai patvirtina, jog Bendrovės veikla iš esmės skirta gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

III.

17. Pareiškėja O. G. ir pareiškėjai D. S., A. S., atstovaujami pagal įstatymą O. G., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės.
18. Pareiškėjai teigia, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, vadovaudamasis Migracijos valdybos pareigūnų pateikta neteisinga informacija.
19. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja įsigijo 33,30 procentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Pareiškėjos tikslas buvo užsiimti teisėta veikla. Nuo 2015 metų įmonė vykdė veiklą, plėsdama jos ribas. Tuo pagrindu, kad pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė ir užsiėmė teisėta veikla, jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2018 metų.
20. Pareiškėjai pažymi, jog pareiškėja vykdo veiklą nuo 2014 metų ir atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, jai priklauso 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, ji yra investavusi daugiau kaip 14 000 Eur nuosavo kapitalo. Pareiškėja nuosekliai vykdė veiklą, jos neimitavo, be to, šiuo metu Bendrovėje dirba 3 darbuotojai, kurie atlieka realius darbus, vykdo įmonės užduotis.
21. Pareiškėjai nurodo, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo sąlygas, kadangi ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke nuo 2016 metų, turi reguliarias pajamas, kurios užtikrina sveikatos draudimą, pareiškėjai ir pareiškėjos sutuoktinis deklaruoja ir gyvena (duomenys neskelbtini), pateikė išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą, pateikė raštu išsamią informaciją apie įvairius ryšius.
22. Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas, konstatuodamas pareiškėjos pateiktų sutarčių fiktyvumą, įrodymų nepateikė, o vadovavosi tik prielaidomis. Dėl sutarčių kiekio pareiškėjai pabrėžia, kad statybos ir remonto sektoriuje darbai būna ilgalaikiai laiko atžvilgiu, remontas gali trukti ne mažiau kaip pusmetį, sutartys yra realios, už atliktus remonto darbus buvo sumokėti pinigai. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas neturi teisės vertinti sutarčių teisinės galios, o turi nustatyti, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus.
23. Pareiškėjai pabrėžia, kad Lietuvos privačiame statybų – remonto sektoriuje yra dažni atsiskaitymai grynaisiais pinigais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė galimybę klientams atsiskaityti per banką, tačiau klientai renkasi sau patogius atsiskaitymo būdus, su kuriais sutinkama, nes konkurencija rinkoje yra didelė. Nėra svarbi aplinkybė, ar įmonė gauna pajamas grynaisiais pinigais, ar pavedimu, nes mokesčiai sumokami nuo gautų pajamų.
24. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas neapklausė pareiškėjos raštu, neapklausė ir Bendrovės verslo ir (ar) paslaugų partnerių Lietuvos Respublikoje, neprašė pateikti papildomų dokumentų dėl pateiktų sutarčių.
25. Pareiškėja, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi vykdomos ir ketinamos toliau vykdyti veiklos Bendrovėje pagrindu, pateikė duomenis, kurie pagal faktines aplinkybes pagrindžia jos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams – duomenis apie bendrovės vykdomą veiklą pastaruosius 6 mėnesius, įsteigtas darbo vietas ir jose dirbančius darbuotojus, Bendrovės kapitalą, pareiškėjai priklausančią Bendrovės akcijų dalį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos realiai nevykdo.
26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
27. Atsakovas pažymi, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pačiais motyvais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, o į visus pareiškėjos argumentus buvo atsakyta teikiant atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nenurodo ir neįrodo, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas.
28. Atsakovas teigia, kad Sprendimas priimtas išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus Migracijos valdybos surinktą medžiagą.
29. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus ir tinkamai pritaikius teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos O. G. ir pareiškėjų D. S. ir A. S., atstovaujamų pagal įstatymą O. G., skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-264 (139, 140, 141)/17I(116, 117, 118), kuriuo pareiškėjams atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartines nacionalines vizas, bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.
31. Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjos veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išduotas jai ir jos nepilnamečiams vaikams D. S., gim. (duomenys neskelbtini) d., ir A. S., gim. (duomenys neskelbtini) d., (šeimos susijungimo pagrindu) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2018 m. kovo 5 d. Pareiškėja Migracijos valdybai 2018 m. vasario 15 d. pateikė prašymą skubos tvarka išduoti jai ir nepilnamečiams vaikams D. S. ir A. S. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartines nacionalines vizas. Migracijos valdyba, patikrinusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, 2017 m. gruodžio 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-49749 nustatė, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, remdamasis šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėmė Sprendimą, kurį pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nerealizavo savo verslo plano dalies, nes 2018 m. vasario 15 d. duomenimis Bendrovėje dirbo tik 4 darbuotojai, nors pagal verslo planą turėjo dirbti 5–8 įvairios kvalifikacijos darbuotojai ir nors formaliai pareiškėja atitiko Įstatymo reikalavimus, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla iš esmės skirta gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis – realiai neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tikrasis jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse.
32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, remdamasis Migracijos valdybos pateiktais neteisingais duomenimis, o Migracijos departamentas Sprendimą grindė prielaidomis, o ne įrodymais. Pareiškėjai nurodo, jog skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes pareiškėja nuosekliai ir realiai vykdė veiklą nuo 2014 metų, jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2018 metų, šiuo metu Bendrovėje dirba 3 darbuotojai, kurie atlieka realius darbus, vykdo įmonės užduotis. Pareiškėjų teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi, o pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo sąlygas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
33. Primintina, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
34. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).
35. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
36. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
37. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
38. Pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir daugkartines nacionalines vizas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, o pareiškėjos nepilnamečiams vaikams – D. S. ir A. S. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir daugkartines nacionalines vizas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
39. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, o šio straipsnio 10 punktas nurodo, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota – panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
40. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartines vizas, teisės aktų, reglamentuojančių leidimo laikinai gyventi ir daugkartinės vizos išdavimą, normas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo išduoti pareiškėjams leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir daugkartines vizas.
41. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ realios veiklos nustatymu ir pareiškėjos dalyvavimu Bendrovės veikloje, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.
42. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjos nurodoma pozicija dėl jos atitikties Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais ir įtikinamais įrodymais. Pareiškėjos nurodytas argumentas, kad anksčiau ji atitiko Įstatymo reikalavimus ir jai buvo išduotas (terminuotas) leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi teisinės reikšmės, kadangi naujo prašymo padavimo metu atsakovas iš naujo turi vertinti duomenis apie pareiškėją, t. y. ankstesnis atsakovo sprendimas neturi prejudicinės galios priimant naują sprendimą. Pareiškėjos nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su jos realios ir teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, sudarytų sutarčių realumu, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog ji realiai užsiima teisėta veikla Bendrovėje, siekia gyventi bei vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
43. Kaip byloje teisingai konstatuota, aplinkybė, jog pareiškėja formaliai atitinka vien Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, nėra pakankama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (atitinkamai nepagrindus buvimo tikslo – ir daugkartinę nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą) pagal Įstatymo reikalavimų visumą, be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė būtent Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Konstatuotina, kad pareiškėjai nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog pareiškėja pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, ir yra pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
44. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.
45. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).
46. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. vasario 15 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir daugkartines nacionalines vizas, su prašymu pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus, elektroninį sertifikuotą išrašą iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, banko sąskaitos išrašą, 2018 m. vasario 13 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, verslo planą, akcininkų sąrašą, darbuotojų darbo sutartis, kitus dokumentus. Pareiškėja kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė, be kita ko, Bendrovės darbo sutartis su darbuotojais, banko sąskaitos išrašą, pažymas apie vaikų (D. S. ir A. S.) darželio ir progimnazijos lankymą, patalpų nuomos sutartį, dvi fotonuotraukas, kuriose tarp kitų įmonių matyti užrašytas ant popieriaus lapo Bendrovės pavadinimas ir jos darbo laikas). Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pareiškėjos pateiktus dokumentus, Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 5 d. tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją apie atliktą tyrimą Bendrovės veiklos vietoje, Bendrovės darbuotojų J. N. (N.) ir R. J. paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, vertino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai veiklos nevykdo, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
47. Su nurodyta pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog Bendrovė nevykdo jos steigimo dokumentuose ir verslo plane deklaruojamos veiklos (t. y. įvairių rūšių statybos rangos paslaugų): patikrinimo metu pareiškėjos nurodytoje ir Juridinių asmenų registre įregistruotoje Bendrovės buveinėje – (duomenys neskelbtini), Bendrovė veiklos nevykdė, apklaustas Bendrovės darbuotojas J. N. nurodė, kad Bendrovėje jokios veiklos nevykdė ir apie Bendrovę plačiau nieko nežino, Bendrovės darbuotojos R. J. paaiškinimai taip pat nepatvirtino, jog Bendrovė vykdė realią veiklą, pateiktuose banko sąskaitos išrašuose pinigų operacijos iš esmės yra susijusios tik su įvairių mokesčių mokėjimu, tačiau ne pajamų už paslaugas gavimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, remdamiesi pateiktomis Bendrovės atliktų darbų klientams sutartimis ir kasos pajamų orderiais, pagrįstai nenustatė Bendrovės realios veiklos, nes jokie kiti duomenys apie Bendrovės veiklą, nepatvirtina, kad sutartyse nurodyti darbai realiai buvo atlikti ir juos atliko Bendrovėje dirbantys darbuotojai.
48. Bendrovėje 2018 m. vasario 15 d. buvo įdarbinti 4 asmenys, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų apie šių darbuotojų realiai vykdomas funkcijas Bendrovėje. Pareiškėjai neįrodžius net ir pateiktų paslaugų teikimo sutarčių ir atliktų darbų realumo, patikrinimo metu neradus Bendrovės nurodytose vietose, atsakovas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad pareiškėjos, kaip Bendrovės akcininkės, pateikti duomenys neatitiko tikrovės, t. y. Bendrovė realiai neveikia. Kartu pastebėtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tik formaliuosius Bendrovės veiklos požymius, kurie savaime neįrodo ir nepatvirtina bendrovės vykdomos veiklos Lietuvoje, o pareiškėjos pateikti įrodymai neįrodo, kad ji realiai užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje bei vykdo Bendrovės steigimo dokumentuose ir verslo plane nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų pareiškėja nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Taigi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, teikdama prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
49. Pažymėtina, kad pareiškėja pateikė prašymą išduoti jos nepilnamečiams vaikams leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko šeimos susijungimo tikslu, t. y. gyventi su motina (pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turį leidimą gyventi). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į aplinkybę, kad pareiškėjai O. G. pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jos vaikams suteikta teisė gyventi Lietuvoje yra išvestinė iš pareiškėjai suteiktos teisės, konstatuotina, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti D. S. ir A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartines nacionalines vizas.
50. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismą išvadą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pripažįsta teisinga. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas pagrindė įrodymais, kurie nekelia jokių abejonių savo įrodomąja galia. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertindami bylos duomenis, iš esmės tik pateikia savo abstrakčią nuomonę dėl įrodymų turinio, patikimumo.
51. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
52. Pareiškėjai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nurodo, kad atsakovas privalėjo atlikti tyrimą, pareikalauti paaiškinimų iš pareiškėjos ir ją apklausti prieš priimdamas Sprendimą, kaip tai, pasak pareiškėjų, nustato Tvarkos aprašo 101 punktas.
53. Pareiškėjai, nurodydami argumentus, jog pareiškėja nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja administracinės procedūros metu nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
54. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jai sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jos neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jos teisės būti išklausytai suvaržymas, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, tačiau jos pateikti paaiškinimai nepaneigė Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Sutiktina su atsakovo Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėjos apklausa yra tik vienas iš Tvarkos apraše nurodytų alternatyvų nustatant, ar yra pagrindas manyti, jog įmonė realiai neveikia. Taip pat pabrėžtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog buvo apklausti Bendrovės darbuotojai, Bendrovės registracijos vietoje esančių kitų įmonių darbuotojai, kurių paaiškinimai taip pat patvirtina išvadą dėl Bendrovės realios veiklos nebuvimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėja ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikusi atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą.
55. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas pažeidė Sprendimo priėmimo procedūrą ir pareiškėjos teisę būti išklausytai.
56. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. G., pareiškėjų D. S. (D. S.) ir A. S., atstovaujamų pagal įstatymą O. G., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.