Civilinė byla Nr. 2-369-370/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00097-2011-5

              Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus E. J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas atsakovo 16-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos bankroto byloje Nr. B2-1428-585/2014.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi atsakovui 16-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai buvo iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „DRAUGO PETYS“. Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – pareiškėjas) 2014 m. liepos 4 d. pateikė bankroto administratoriui 2014 m. liepos 1 d. prašymą dėl patikslinto finansinio reikalavimo pateikimo, juo prašė įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą ir patvirtinti 483 304 Lt finansinį reikalavimą. Nurodė, kad, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymų nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, taip pat atlikus mokesčių ir kitų įstatymais numatytų įmokų į Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetus apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei gavus nepateiktas ar patikslintas deklaracijas, pareiškėjo reikalavimas gali būti patikslintas. Pagal pareiškėjo apskaitomas prievoles atsakovo įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudaro 430 970 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 52 334 Lt PVM delspinigių. Bankroto administratorius 2014 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl kreditorinių reikalavimų sąrašo tikslinimo, juo prašė įtraukti į atsakovo kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą pareiškėją su 483 304 Lt suma, patvirtinti patikslintą kreditorinių reikalavimų sąrašą. Nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pateiktu prašymu ir prašo atnaujinti terminą pareiškėjo kreditoriniam reikalavimui pateikti. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nustatė bankroto administratoriui terminą prašymo trūkumams pašalinti. Pasak teismo, nėra aišku, kada pareiškėjas įgijo teisę reikalauti patvirtinti pareikštą kreditorinį reikalavimą, be to, nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas nepraleido terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą. Taip pat neįvardytos priežastys, lėmusios (galimą) termino pareikšti reikalavimą praleidimą. Bankroto administratorius, šalindamas teismo nustatytus prašymo trūkumus, 2014 m. rugsėjo 18 d. pateikė teismui pranešimą. Jame nurodė, kad, atsižvelgdamas į tai, jog pareikėjas nepagrindė, dėl kokių priežasčių yra praleidęs terminą pareikšti finansinį reikalavimą, neprieštarauja dėl šio klausimo palikimo nenagrinėtu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi įtraukė pareiškėją į atsakovo antrosios eilės kreditorių sąrašą ir patvirtino jo 483 304 Lt reikalavimą. Dėl termino pareikšti finansinį reikalavimą praleidimo teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo PVM mokėtojas, tačiau mokesčių administratorius, atsakovui nebevykdant ekonominės veiklos, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu išregistravo jį iš PVM mokėtojų, tačiau atsakovas per Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nustatytą terminą nepateikė specialiosios PVM deklaracijos, kurioje turėjo deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu (PVMĮ 75 straipsnio 4 dalis, 88 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad vykdant atsakovo bankroto procedūrą buvo parduotas atsakovo nekilnojamasis turtas. Bankroto administratorius, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus išaiškinimą, 2014 m. kovo 27 d. pateikė specialiąją PVM deklaraciją (PVMĮ 88 straipsnio 1 dalis), kuria deklaravo ir kartu pripažino savo prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pirkimo PVM – 875 138 Lt, kuris, jį 2009 m. balandžio 29 d. ir 2009 m. liepos 31 d. grąžinus, nebuvo panaudotas vykdyti PVM apmokestinamą veiklą. Pagal PVMĮ 90 straipsnio 5 dalį šis PVM turėjo būti sumokėtas ne vėliau kaip tą pačią dieną, kada pateikiama minėta deklaracija, tačiau ne vėliau kaip iki nustatyto šios PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos, jeigu ji per nustatytą terminą nepateikta. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą teismas padarė išvadą, kad atsakovas, 2011 m. rugsėjo 22 d. išregistravus jį iš PVM mokėtojų, privalėjo ne vėliau kaip iki 2011 m. spalio 12 d. sumokėti į valstybės biudžetą 875 138 Lt PVM. Konstatavęs, kad atsakovo mokestinė prievolė ir kartu pareiškėjo reikalavimas atsirado vėliau, nei atsakovui buvo iškelta bankroto byla, teismas pažymėjo, jog klausimų, ar pareiškėjas praleido 2011 m. liepos 7 d. nutartimi nustatytą terminą ir ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti, svarstymas neturi teisinės prasmės, nes analizuojamam atvejui aptariamas terminas apskritai nėra aktualus. Atsakovo bankroto procedūros metu pardavus atsakovo nekilnojamąjį turtą, bankroto administratorius 2014 m. kovo 31 d. pateikė mokesčių administratoriui PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą, kuria deklaravo turto pardavimo sandorį. Pasak teismo, atsakovas, pardavus turtą, įgijo mokestinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 433 884 Lt PVM, tačiau kartu įgijo teisę susigrąžinti pirkimo PVM. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovą ir pareiškėją saisto (saistė) priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) ir PVMĮ nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas yra galimas šių reikalavimų įskaitymas. Toks įskaitymas yra galimas ir pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai savo reikalavimo dalį padengė įskaitymu. Reikalavimo, kurį sudaro atsakovo nesumokėtas PVM, dalis, kurios nepadengė įskaitymas, pinigine išraiška sudaro 430 970 Lt. Likusią pareiškėjo pareikšto finansinio reikalavimo dalį sudaro delspinigiai, kuriems, teismo nuomone, netaikytinas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto draudimas skaičiuoti netesybas. Kadangi atsakovas nustatytu terminu nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, pareiškėjas pagrįstai pradėjo skaičiuoti delspinigius (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

              Atskirajame skunde kreditorius E. J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį ir atmesti bankroto administratoriaus prašymą dėl pareiškėjo įtraukimo į atsakovo kreditorių sąrašą. Nurodė, kad teismas netinkamai taikė ĮBĮ normas. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu informavo bankroto administratorių, kad atsakovas nutarties dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo įsiteisėjimo dieną pagal pateiktus mokestinės atskaitomybės dokumentus ir patikrinimo aktus valstybės biudžetui ir (ar) pinigų fondams nebuvo skolingas. Apelianto nuomone, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 9 punkto ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai nustato taisyklę, pagal kurią teismas per nustatytą terminą privalo patvirtinti tuos kreditorių reikalavimus, kurie: 1) atsirado iki bankroto bylos iškėlimo dienos; 2) buvo pareikšti per teismo nustatytą terminą; 3) administratoriaus buvo įtraukti į kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas nurodė, kad atsakovo bankroto bylos iškėlimo dieną jis neturėjo jokio reikalavimo į atsakovą, todėl nebuvo ir pagrindo įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą. Apelianto vertinimu, tai, kad atsakovas pateikė PVM deklaraciją, nesuponuoja būtinybės pareiškėją įtraukti į kreditorių sąrašą, nes mokestinių prievolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, jeigu tokių būtų, vykdymas, neturi būti siejamas su kreditorių sąrašo pakeitimu ar papildomų kreditorinių reikalavimų įtraukimu. Atsakovas, pardavęs nekilnojamąjį turtą, turi apskaičiuoti taikomus mokesčius ir juos sumokėti, jeigu tokia prievolė atsiranda. Apelianto teigimu, pareiškėjas nepatvirtino jokios atsakovo mokestinės prievolės ir nepareikalavo ją įvykdyti, todėl pareiškėjo įtraukimas į atsakovo kreditorių sąrašą prieštarauja minėtoms ĮBĮ nuostatoms.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratorius prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Nurodo, kad pareiškėjo 483 304 Lt kreditorinis reikalavimas atsirado pateikus 2014 m. kovo 31 d. PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą, t. y. po to, kai atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Administratoriaus nuomone, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą pareiškėjas turėjo teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, gavęs patikslintus atsakovo mokestinius duomenis. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalį, kai iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismui teikiami tvirtinti įskaityta suma sumažinti reikalavimai. Administratoriaus teigimu, patikslinti duomenys apie atsakovo mokestines prievoles pareiškėjui buvo pateikti po bankroto bylos iškėlimo, todėl ir pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo pateiktas praleidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti. Dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo dydžio ginčo byloje nėra, todėl administratorius dėl jo nepasisako. Administratorius pažymi, kad visus mokestinius veiksmus ir mokestines deklaracijas teikė vadovaudamasis mokesčių administratoriaus išaiškinimais ir konsultacijomis.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad mokesčių administratorius, atsakovui nebevykdant ekonominės veiklos, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu išregistravo jį iš PVM mokėtojų. Tais atvejais, kai apmokestinamasis asmuo buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų, jis privalo per 20 dienų po išregistravimo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją ir joje deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 88 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo teigimu, atsakovas įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nepateikė specialiosios deklaracijos. Ši deklaracija buvo pateikta tik 2014 m. kovo 27 d. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankroto byla buvo iškelta 2011 m. liepos 7 d., konstatuotina, jog atsakovo mokestinė prievolė ir kartu pareiškėjo reikalavimas atsirado vėliau, nei atsakovui buvo iškelta bankroto byla, todėl, kaip ir nurodyta skundžiamoje nutartyje, klausimo, ar pareiškėjas praleido 2011 m. liepos 7 d. nutartimi nustatytą terminą, svarstymas neturi teisinės prasmės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartimi iškėlė atsakovui 16-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai bankroto bylą ir nustatė 45 dienų terminą nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 10 punktas) (Lietuvos teisimų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovo bankroto byloje 2014 m. liepos 4 d. pareikšto 483 304 Lt finansinio reikalavimo, kurį sudaro valstybės biudžetui atsakovo mokėtinas 430 970 Lt PVM ir paskaičiuoti 52 334 Lt PVM delspinigiai, pagrįstumo klausimas.

              Pirmosios instancijos teismui patvirtinus pareiškėjo finansinį reikalavimą, apeliantas (atsakovo pagrindinis kreditorius) atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą terminą nuo bankroto bylos iškėlimo dienos pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos, o pats pareiškėjas pripažino, jog bankroto bylos atsakovui iškėlimo dieną atsakovas neturėjo mokestinių įsipareigojimų, be to, atsakovui bankroto procedūros metu pardavus nekilnojamąjį turtą, pareiškėjas nepatvirtino jokios atsakovo mokestinės prievolės ir nepareikalavo ją įvykdyti.

              Apeliantas yra teisus teigdamas, kad pats pareiškėjas yra patvirtinęs, jog teismo nutarties dėl bankroto bylos atsakovui įsiteisėjimo dieną atsakovas pagal pateiktus mokestinės atskaitomybės dokumentus bei patikrinimo aktus valstybės biudžetui ir (ar) pinigų fondams nebuvo skolingas (t. 5, b. l. 214). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ir nebuvo ginčo, jog bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovas nebuvo skolingas pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atsirado atsakovo bankroto procedūros metu, t. y. pardavus atsakovo nekilnojamąjį turtą ir dėl to atsiradus atsakovo mokestinei prievolei sumokėti į valstybės biudžetą PVM.

              Byloje nėra ginčo, kad mokesčių administratorius, atsakovui nebevykdant ekonominės veiklos, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu išregistravo jį iš PVM mokėtojų (PVMĮ 75 straipsnio 4 dalis). Pagal PVMĮ 88 straipsnio 1 dalį, jeigu apmokestinamasis asmuo buvo išregistruotas (paties prašymu ar mokesčio administratoriaus iniciatyva) iš PVM mokėtojų, per 20 dienų po išregistravimo jis privalo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją ir joje šio statymo nustatyta tvarka deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, mokesčių administratoriaus iniciatyva išregistravus atsakovą iš PVM mokėtojų, PVMĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė specialiosios deklaracijos. Tik atsakovo bankroto proceso metu pardavus atsakovo nekilnojamąjį turtą, bankroto administratorius, atsižvelgdamas į mokesčių administratoriaus išaiškinimą, 2014 m. kovo 27 d. pateikė minėtą specialiąją deklaraciją, kuria deklaravo ir pripažino savo prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, o 2014 m. kovo 31 d. – PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą (t. 5, b. l. 229, 233). Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto pagrindinius argumentus ir atsižvelgdama į tai, kad bankroto byla atsakovui buvo iškelta 2011 m. liepos 7 d., o speciali deklaracija pateikta tik 2014 m. kovo 27 d. ir PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaita – tik 2014 m. kovo 31 d., konstatuoja, jog atsakovo mokestinė prievolė ir kartu pareiškėjo reikalavimas atsirado vėliau, nei atsakovui buvo iškelta bankroto byla, todėl, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, klausimų, ar pareiškėjas praleido 2011 m. liepos 7 d. nutartimi nustatytą terminą ir ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti, svarstymas neturi teisinės prasmės, nes analizuojamam atvejui aptariamas terminas apskritai nėra aktualus.

              Dėl apelianto nurodytų argumentų, kad, atsakovui bankroto procedūros metu pardavus nekilnojamąjį turtą, pareiškėjas nepatvirtino jokios atsakovo mokestinės prievolės ir nepareikalavo ją įvykdyti, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju pats atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Šią aplinkybę pripažino ir pats bankroto administratorius, pateikdamas mokesčių administratoriui minėtas deklaracijas, kuriose nurodytos vykdytinos mokestinės prievolės.

              Apeliantas paties finansinio reikalavimo dydžio ir delspinigių paskaičiavimo pagrįstumo neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

              Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.