Administracinė byla Nr. eA-1053-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00884-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 33; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, atsakovas) 2017 m. vasario 14 d. atsisakymą Nr. 25/6-2-6-2535 (toliau – ir ginčo sprendimas) teikti informaciją; 2) įpareigoti FNTT išslaptinti prašomą pareiškėjo O. R. informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad reziduoja Liuksemburge, užsiima verslu, turi sąskaitą banke. 2015 m. „Banque de Luxembourg“ informavo pareiškėją, kad jis yra įtrauktas į nepatikimų klientų sąrašą ir pasiūlė turimas lėšas perkelti į kitą banko įstaigą. Bankas sprendimą grindė tuo, kad iš Lietuvos kompetentingų teisėsaugos institucijų, kurios atlieka finansinius tyrimus, buvo gauta neigiama informacija apie pareiškėją. 2015–2016 m. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atliko pareiškėjo veiklos patikrinimą iš FNTT gautos informacijos pagrindu. 2017 m. sausio 19 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į FNTT su prašymu patikrinti, ar FNTT yra tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys bei, ar tokiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis; jei FNTT yra tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys – leisti pareiškėjui susipažinti su tvarkytais jo asmens duomenimis ir sudaryti galimybę tokius duomenis tikslinti ir taisyti, o prireikus – sunaikinti neteisingus ar perteklinius duomenis; pateikti duomenis apie tai, ar buvo (yra) atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose pareiškėjas būtų liudytojas, įtariamasis (kaltinamasis) ar nukentėjusysis. Pareiškėjas nurodė, kad FNTT, atsakydama jam, 2017 m. vasario 14 d. rašte Nr. 25/6-2-6-2535 „Dėl įslaptintos informacijos pateikimo“ nurodė, jog pareiškėjo prašoma informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl pareiškėjo prašymas nebus vykdomas. FNTT taip pat nurodė, kad duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kadangi FNTT privalėjo nurodyti, kodėl pareiškėjo prašomos informacijos pateikti negali, o ne nurodyti, kad informacija įslaptinta. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu jo atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindais, informacija pareiškėjui turėjo būti pateikta susipažinti arba turėjo būti paaiškinta, kad ši informacija sunaikinta, o įstatyme numatyti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nutraukti. Kadangi bankas Liuksemburge pareiškėjo sąskaitą užblokavo dar 2015 m., tuo atveju, jei pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekami baudžiamojo proceso veiksmai ir jų pagrindu buvo kreiptasi į banką, apie šių veiksmų atlikimą pareiškėjas turėjo būti informuotas. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu buvo pažeisti baudžiamojo proceso greitumo ir proporcingumo principai, paskleidus galimai neigiamą informaciją apie jį, buvo pažeista ne tik jo asmens garbė ir orumas, bet ir konstitucinės teisės. Kadangi atsakovas nenurodė, kokiu pagrindu pareiškėjo prašoma informacija buvo įslaptinta, pareiškėjo nuomone, informacija apie jį buvo įslaptinta nepagrįstai, šiuo metu ji turėtų būti išslaptinta. Nesuteikus informacijos, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją apie save, sprendimas atsisakyti suteikti informaciją buvo nepagrįstas, ribojimas neproporcingas.
3. Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2017 m. vasario 14 raštu Nr. 25/6-2-6-2535 informavo pareiškėją, kad FNTT turima informacija apie pareiškėją sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu, šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais. FNTT remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) 14 straipsnį finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, kuriems taikomos PPTFPĮ nuostatos, yra nustatyta pareiga teikti informaciją FNTT apie jų klientų vykdomas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius. Vykdydama šį įpareigojimą, finansų įstaiga informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną informaciją ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis PPTFPĮ 20 straipsnio
1 dalimi. Atsakovas nurodė, kad tokio pobūdžio informacijos įslaptinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas)
7 straipsnis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su Vidaus reikalų ministerijos ir kitų vidaus reikalų ministro valdymo srityse veikiančių įstaigų, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigas, ir įmonių veikla, detaliojo sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto detaliojo sąrašo 105 punktas. Bet kokia informacija, FNTT gauta pagal PPTFPĮ iš finansų įstaigos apie asmenų įtartinas finansines operacijas, negali būti skelbiama, atskleidžiama ar suteikiama asmenims, nes potencialiai gali atskleisti FNTT paslaptį ir padaryti žalos FNTT interesams, atskleisti atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones. Siekiant užtikrinti PPTFPĮ reikalavimų vykdymą ir FNTT gautų duomenų saugumą, jokie papildomi paaiškinimai, potencialiai galintys atskleisti saugomos informacijos turinį, pareiškėjui negali būti teikiami, todėl nei atsakyme, nei atsiliepime į skundą nepateikiami. Atsakovo nuomone, atsisakymas pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, pateiktas 2017 m. vasario 14 d. raštu Nr. 25/6-2-6-2535, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atsakovas nurodė kad, pareiškėjo skundo argumentai dėl galimo Kriminalinės žvalgybos įstatymo ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso jo atžvilgiu taikymo ir galimo šių įstatymo normų pažeidimo jam atsiradusios didelės žalos, vertintini kaip nepagrįstos subjektyvios prielaidos. Atsakovas pažymėjo, kad niekada neteikė „Banque de Luxembourg“ jokios turimos informacijos apie pareiškėją. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo reikalavimu įpareigoti išslaptinti pareiškėjo prašomą informaciją.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo O. R. skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo turinys – patikrinti, ar FNTT tvarko pareiškėjo asmens duomenis, ar jais buvo keičiamasi su kitų valstybių įstaigomis, leisti susipažinti su tvarkomais jo asmens duomenimis, sudaryti galimybę juos tikslinti ir taisyti, o prireikus sunaikinti – iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies
1–3 punktuose įtvirtintas duomenų subjekto teises žinoti apie savo asmens duomenų tvarkymą, susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie tvarkomi, reikalauti ištaisyti, sunaikinti savo asmens duomenis, kai jie tvarkomi nesilaikant šio įstatymo ir kitų įstatymų nuostatų. Šiomis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis yra įgyvendintas 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46/EB) 12 straipsnis, bei šios asmens duomenų subjekto teisės koreliuoja ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2, 3 ir
5 dalimis. Taip pat teismas pažymėjo, kad Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnis suteikia valstybėms narėms galimybę priimti teisines priemones, apribojančias duomenų subjekto teisės gauti informaciją mastą. Šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies c ir d papunkčiai numato galimybę apriboti minėtą duomenų subjekto teisę, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti visuomenės saugumą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją, tyrimą ir išaiškinimą.
7. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamame sprendime atsisakymą suteikti pareiškėjui informaciją, ar FNTT tvarkomi jo asmens duomenys, ar jais buvo keičiamasi su užsienio kompetentingomis institucijomis bei, atitinkamai, atsisakymą pateikti pareiškėjui jo asmens duomenis grindė tuo, kad ši informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Kaip teisinį pagrindą atsisakyti pareiškėjui teikti šią informaciją, atsakovas nurodė Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnio 1 dalį, kuri numatė, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama, bei šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą, kuris numatė, kad įstatymas netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas detalizavo, kad finansų įstaiga vadovaudamasi PPTFPĮ informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną informaciją ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis PPTFPĮ 20 straipsnio 1 dalimi.
8. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualu tai, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, kuri panaikino 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – Direktyva 2005/60/EB), preambulės 46 punktas pateikia paaiškinimą, kad duomenų subjekto teisė susipažinti su informacija, susijusia su pranešimu apie įtartiną sandorį, labai pakenktų kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Todėl, laikantis Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio <...> gali būti pagrįsti tos teisės išimtys ir apribojimai.
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) patvirtinto detaliojo sąrašo 105 punktu (šis dokumentas buvo pateiktas teismui kaip priedas prie bylos, kadangi jis taip pat sudaro tarnybos paslaptį), pareiškėjo asmens duomenis sudarančią informaciją, susijusią su gauta iš finansų įstaigos informacija apie įtartiną operaciją, įslaptino kaip tarnybos paslaptį sudarančią informaciją ir ją pažymėjo žyma „Riboto naudojimo“, t. y. ją priskyrė informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali padaryti žalos valstybės institucijų interesams (ši įslaptinta informacija buvo pateikta teismui kaip priedas prie bylos).
10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo asmens duomenis sudarančios įslaptintos informacijos nepateikimo pareiškėjui skundžiamu sprendimu pagrįstumo bei, ar nebuvo pažeista pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, teisė gauti duomenis apie jį patį, nurodė, kad nepakanka formaliai konstatuoti, jog ši informacija Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka yra įslaptinta, todėl pareiškėjui neteiktina. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016, kurioje aiškindamas Paslapčių įstatymo nuostatas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu.
11. Teismas, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjo asmens duomenis sudaranti įslaptinta informacija atsakovo skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai pareiškėjui nepateikta, pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, preambulės
46 punktas, Direktyvos 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) 28 straipsnio 1 dalis, tiek PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. liepos 13 d.) 20 straipsnio 1 ir 3 dalys įtvirtina duomenų, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius, pateikta FNTT, bei duomenų, kad dėl jų atliekamas tyrimas FNTT, slaptumą, taip pat įstatyme nurodytos informacijos, kurią gauna FNTT, slaptumą. Nagrinėjamu atveju teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens duomenis sudarančia įslaptinta informacija, neturėjo pagrindo pripažinti, kad ši informacija buvo įslaptinta nepagrįstai, ar kad šios informacijos įslaptinimo tikslingumas yra išnykęs. Teismas sutiko su atsakovu, kad tokios įslaptintos informacijos atskleidimas potencialiai gali padaryti žalos FNTT interesams, atskleisti atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones, o tai potencialiai gali pakenkti kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Teismas pažymėjo, kad kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu yra priemonė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją, tyrimą ir išaiškinimą. Todėl atsisakymas pateikti aptariamą informaciją teismo buvo įvertintas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalies numatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją. Tokia tarnybos paslaptį sudaranti informacija pareiškėjui neteiktina ir pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą. Teismo vertinimu, tokia priemonė šiuo atveju pripažintina proporcingu pareiškėjo teisės gauti atsakovo turimą informaciją apie jį ribojimu, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui buvo nurodyta tokios informacijos esmė bei teisiniai pagrindai, lėmę šios informacijos įslaptinimą, o teismas šią informaciją iš atsakovo išsireikalavo ir sprendė dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo ir būtinumo.
12. Teismas nurodė, kad nors bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad atsakovas disponuoja pareiškėjo asmens duomenis sudarančia informacija, kuri pagal Paslapčių įstatymą nėra įslaptinta, teismas, įvertinęs šią informaciją, nusprendė, kad ji taip pat pagrįstai ir teisėtai nebuvo pateikta pareiškėjui. Kadangi tai informacija, susijusi su pranešimu apie įtartiną sandorį, todėl ji taip pat pateko į saugomos ir neatskleistinos informacijos apimtį, nurodytą PPTFPĮ (redakcijos, galiojusios iki 2017 m. liepos 13 d.) 20 straipsnio 1 dalyje. Teismas papildomai pažymėjo, kad vienas iš šią informaciją sudarančių dokumentų – galimai kredito įstaigos pranešimas apie įtartiną sandorį. Taigi, tokio pranešimo atskleidimas nebūtų suderinamas su pranešusių asmenų teisėtų interesų apsauga, tai tuo pačiu sudarytų prielaidas silpninti kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumą. Teismas pažymėjo, kad aptariamos informacijos ribojimas pripažintinas proporcingu, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys, su kuriais pareiškėjas susipažino, apie tokios informacijos esmę, jos ribojimo teisinius pagrindus, taip pat apie tai, kokius veiksmus FNTT atliko vykdydama kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu funkcijas jai pateiktos informacijos pagrindu.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog FNTT informaciją apie pareiškėją rinko pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Be to, FNTT nurodė, kad visa apie pareiškėją turima informacija yra gauta pagal PPTFPĮ. Taip pat teismas pažymėjo, kad skundžiamame atsakovo sprendime aiškiai nurodyta, jog duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra.
14. Teismas pripažino, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti tarnybos paslaptį sudarančią ir kitą PPTFPĮ pagrindu surinktą informaciją apie pareiškėją, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šiuo atveju informacijos laisvės ribojimas yra pagrįstas PPTFPĮ bei Paslapčių įstatymo nuostatomis, siekiant užtikrinti konstituciškai pagrįstą tikslą kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu bei apsaugoti FNTT tarnybinius interesus atliekant funkcijas šioje srityje, šis ribojimas, įvertinus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui atskleistą informaciją, laikytinas proporcingu.
15. Teismas įvertinęs tai, kad nors atsakovo skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta, jog atsakovas apie pareiškėją disponuoja ir informacija, kuri nėra tarnybos paslaptis, tai nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo sprendimo, kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog ši informacija pareiškėjui taip pat negali būti atskleidžiama. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti FNTT 2017 m. vasario 14 d. raštą Nr. 25/6-2-6-2535, kuriuo atsisakyta teikti informaciją ir įpareigoti FNTT išslaptinti prašomą pareiškėjo informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui, atmestini kaip nepagrįsti.
III.
16. Pareiškėjas O. R. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl FNTT 2017 m. vasario 14 d. sprendimo panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, likusioje dalyje administracinę bylą nutraukti. Taip pat pareiškėjas prašo teismo iš atsakovo priteisti 1340 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
17. Pareiškėjo teigimu, pirmos instancijos teismas neįvertino jo argumentų, kad prašomas panaikinti sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, našta pagrįsti, kad prašoma pateikti informacija yra neatskleistina, tenka institucijai, kuri atsisako pateikti prašomą informaciją, o teismui tenka pareiga aiškintis, ar prašomi atskleisti duomenys gali būti laikomi valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi, ar jie atitinka paslapties požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismoPareiškėjo teigimu, atsakovas ginčo sprendimu neatsakė į pareiškėjo klausimus ir nenurodė konkretaus teisės akto, kurio pagrindu ribojama teisė į informaciją. Be to, atsakovas net nenurodė kokio teisės akto pagrindu informaciją įslaptino. Taigi, pareiškėjo nuomone, atsakovas šiais veiksmais pažeidė viešojo administravimo objektyvumo bei išsamumo principus.
18. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis atsakovo pirmiausia prašė suteikti informaciją, ar atsakovas tvarko duomenis ir ar šiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis institucijomis. Atsakovas į šį klausimą, pareiškėjo teigimu, tinkamai neatsakė. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar asmens duomenų tvarkymo / netvarkymo fakto ir informacijos apie asmens duomenų teikimą / neteikimo fakto kitų valstybių subjektams neatskleidimas pagrįstas ir ar šis ribojimas proporcingas.
19. Kadangi atsakovas pareiškėjo prašytą pateikti informaciją patikslino tik teikdamas atsiliepimą į skundą, jis taip pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją. Pareiškėjo nuomone, teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas ir teisės aktų analizė nėra tinkamas būdas administracinio akto trūkumams šalinti, pažeistų asmenų teisių ar teisėtų interesų gynybai užtikrinti. Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovas turi ir tokių dokumentų, kurie ginčo sprendimo priėmimo metu nebuvo įslaptinti, tačiau atsakovas šios informacijos pareiškėjui nesuteikė ir jos buvimo fakto neatskleidė. Nors minėta informacija buvo teismo išreikalauta, tačiau vėliau grąžinta atsakovui.
20. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad įslaptinta informacija pareiškėjui neteiktina pagal PPTFPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 17 d.) 20 straipsnio 1 dalį, kadangi pareiškėjas dėl ginčo informacijos suteikimo kreipėsi iki naujos PPTFPĮ redakcijos įsigaliojimo ir ginčui aktualiu metu pirmosios instancijos teismo nurodyto 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas suteikti informaciją duomenų subjektams nebuvo numatytas. Be to, sprendžiant, ar teisėtai atsakovas nepateikė pareiškėjui neįslaptintos informacijos, teismas nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gegužės
20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulės 41 punktu, nes šios direktyvos tiesioginio taikymo Europos Sąjungoje teisės aktai ir jų normos taikomos tiek, kiek jos perkeltos į nacionalinę teisę, o minėtos direktyvos nuostatos į PPTFPĮ perkeltos tik 2017 m. birželio 29 d., o pareiškėjas prašymą atsakovei pateikė 2017 m. sausio mėn.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad pareiškėjo asmens duomenis sudarančią informaciją, susijusią su gauta iš finansų įstaigos informacija apie įtartiną operaciją, atsakovas įslaptino kaip tarnybos paslaptį, tačiau nepateikė motyvų, ar ta piniginė operacija (sandoris) apskritai atitinka PPTFPĮ pateikiamos įtartinos piniginės operacijos ar sandorio sąvoką, taip pat nevertino, ar pareiškėjas galėjo būti laikomas klientu, atitinkančiu keliančio pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmės kriterijus.
22. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nagrinėjo skundo reikalavimą, kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovą išslaptinti informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui. Kadangi atsakovas nėra atsisakęs atlikti minėtus veiksmus, todėl nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Pareiškėjo manymu, spręsdamas skundo priėmimo klausimą teismas turėjo pareiškėjui išaiškinti, kokius konkrečius veiksmus jis turėtų atlikti, kad galėtų dėl informacijos išslaptinimo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė nei skundo priėmimo stadijoje, nei bylą nagrinėjant iš esmės.
23. Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepakeistą.
24. Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė teismui visus paaiškinimus ir visą FNTT turimą informaciją apie pareiškėją. Atsakovas savo paaiškinimuose detalizavo, kad finansų įstaiga pagal PPTFPĮ informavo FNTT apie, jos manymu, įtartiną pareiškėjo operaciją. FNTT iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinama vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. l-lRN-l(RN) patvirtinto Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo
150 punktu, PPTFPĮ 20 straipsnio 1 dalimi, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Direktyva 95/46/EB, Direktyva 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.), 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849, „Egmont“ grupės finansinės žvalgybos padalinių chartija (toliau – Egmonto Chartija).
25. Atsakovas pažymi, kad visa jo turima informacija apie pareiškėją yra gauta ir buvo tvarkoma tik pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais pagal PPTFPĮ. Teismui įvertinus atsakovo pateiktą informaciją apie pareiškėją, atsakovo atsisakymas pateikti prašomą informaciją teismo buvo pagrįstai įvertintas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose nustatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją.
26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo teismui vadovautis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų nuostatomis yra nepagrįsti ir prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuluotam ir išaiškintam direktyvos tiesioginio ir netiesioginio veikimo principui.
27. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad teismas neįvertino, jog tik dalis atsakovo teismui pateiktos neįslaptintos informacijos teikiama išimtinai teismui, o kita dalis turėjo būti suteikta susipažinti pareiškėjui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovai dalyvaujant pareiškėjui, paaiškino teismui, kad visa informacija negali būti pateikiama pareiškėjui, nes ji yra tvarkoma tais pačiais pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos tikslais pagal PPTFPĮ ir nors ir yra neįslaptinta nustatyta tvarka, tačiau pagal PPFTPĮ, Europos Sąjungos direktyvas ir Egmonto Chartiją negali būti teikiama pareiškėjui. Todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir pateiktos informacijos turinį, priėmė pagrįstą sprendimą nepateikti visos atsakovo teismui pateiktos informacijos susipažinti pareiškėjui.
28. Atsakovas pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, negali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje tiek įslaptinta, tiek ir kitokia neatskleistina, nors ir neįslaptinta informacija, ir ji negali būti pateikiama pareiškėjui susipažinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad ir tie duomenys, kurie nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tačiau nėra teikiami susipažinti proceso dalyviams, negali būti įrodymais administracinėje byloje, todėl su jais negalėjo ir negali būti leidžiama susipažinti pareiškėjui.
29. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, jog prašomas panaikinti sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir pažymi, kad teismas iš esmės išnagrinėjo FNTT ginčijamo sprendimo pagrįstumą remdamasis objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis ir įvertino jo aiškumą.
30. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto teiginio, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą išslaptinti prašomą informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui, nurodo, kad tai nenuosekli, visiškai formali ir neturinti faktinio pagrindo pareiškėjo pozicija. Pareiškėjas pats sau prieštarauja, nes skunde išreiškė reikalavimą teismui įpareigoti atsakovą išslaptinti informaciją. Pareiškėjas šio savo reikalavimo visą bylos nagrinėjimo laiką neatsisakė, priešingai – intensyviai ir aktyviai jį gynė, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti nagrinėti šio skundo reikalavimo. Atsakovas pažymi, kad teismas, išnagrinėdamas šį pareiškėjo reikalavimą, teisės pareiškėjui kreiptis į FNTT nesuvaržė – priešingai, išaiškino jos turinį ir išsprendė pareiškėjo ir atsakovo ginčą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 25/6-2-6-2535, kuriuo atsisakyta pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
33. Byloje nustatyta, kad O. R. FNTT 2017 m. sausio 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė patikrinti, ar FNTT yra tvarkomi jo asmens duomenys bei, ar tokiais duomenimis buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis (1), jei FNTT tvarkomi jo duomenys, leisti su jais susipažinti ir sudaryti galimybę juos tikslinti ir taisyti, o prireikus sunaikinti neteisingus ar perteklinius duomenis (2) ir pateikti duomenis apie tai, ar buvo (yra) atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose pareiškėjas būtų liudytojas, įtariamasis (kaltinamasis) ar nukentėjusysis (3).
34. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą FNTT 2017 m. vasario 14 d. sprendime Nr. 25/6-2-6-2535 nurodė, kad jo prašoma informacija sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl prašymas patikrinti, ar FNTT tvarko pareiškėjo asmens duomenis ir, ar jais buvo keičiamasi su kitų valstybių kompetentingomis institucijomis, nebus vykdomas, taip pat šiuo sprendimu informavo pareiškėją, kad duomenų apie buvusiuose ar atliekamuose FNTT ikiteisminiuose tyrimuose pareiškėjui suteiktą nukentėjusiojo, liudytojo ar įtariamojo statusą nėra.
35. Ginčo teisnius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (1996 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija), Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (1997 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. VIII-275 redakcija), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2000 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. VIII-1524 redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XII-2375 redakcija) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-1RN-1(RN) patvirtintų Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo, nuostatos.
36. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat plačiai aptarė 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, panaikinusios 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB, nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame dokumente jų nebekartoja.
37. Bylos duomenimis atsakovo iš finansų įstaigos gauta informacija apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį ir jos pagrindu parengta analitinė medžiaga yra įslaptinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. l-lRN-l(RN) patvirtinto Detaliojo įslaptintos informacijos sąrašo 105 punktu, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau - PPTFPĮ) 20 straipsnio 1 dalimi (šiame įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus), 20 straipsnio 3 dalimi (šio įstatymo 4 straipsnio 1–8 dalyse nurodytoms institucijoms, jų darbuotojams, finansų įstaigoms ir jų darbuotojams, kitiems subjektams ir jų darbuotojams draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius, arba dėl jų atliekamą tyrimą pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai) ir 24 straipsnio 4 dalimi ((PPTFPĮ 2017 m. birželio 29 d. įstatymo NR. XIII-568 redakcija) duomenų subjektas, kurio asmens duomenys tvarkomi pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais, neturi teisės susipažinti su šio įstatymo pagrindais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai arba kitai priežiūros institucijai pateiktais jo asmens duomenimis), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo Atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktu (šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais) ir 7 straipsnio 1 dalimi (pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama), 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 13 straipsniu, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB, galiojusia iki 2017 m. birželio 26 d., preambulės 29 punktu, 20, 22, 23, 28 straipsniais, 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulės 46 punktu, „Egmont“ grupės finansinės žvalgybos padalinių chartija, kurios šalis yra Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT (FNTT prisijungė 2008 m. rugpjūčio 8 d.).
38. Anksčiau nurodytuose įstatymuose iš esmės įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojantis asmens teisę susipažinti arba gauti informaciją, kurią duomenų subjektas tvarko pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tikslais bei kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad šie ribojimai aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoti įstatymuose, t. y. kyla iš įstatymų reikalavimų, ir jais siekiama teisėtų tikslų. Vadinasi, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo teikti pareiškėjui informaciją, kuri sudaro tarnybos paslaptį ir yra žymima slaptumo žyma "Riboto naudojimo", nes tokios informacijos pateikimą pareiškėjui riboja specialieji įstatymai.
39. Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą; 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). EŽTT, aiškindamas EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą EŽTT pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94).
40. Įgyvendinant piliečių teisę ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti ne mažiau svarbi yra Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ Taip įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias. Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia (be kita ko) pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).
41. Įvertinus nacionaliniuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo teisinį reguliavimą, FNNT įpareigota imtis visų reikalingų priemonių, kad jokia informacija apie asmenis, Tarnybos gauta pagal PPTFPĮ iš finansų įstaigos apie asmenų įtartinas finansines operacijas, ir jos pagrindu parengta analitinė informacija bei susirašinėjimas su kompetentingomis institucijomis nebūtų skelbiama, atskleidžiama ar suteikiama asmenims, nes potencialiai tai atskleistų Tarnybos atliekamų įtartinų finansinių operacijų analizės taktiką, turinį, būdus ir priemones ir pakenktų kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu veiksmingumui. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, kad <... atsisakymas pateikti aptariamą informaciją teismo vertinamas kaip teisėtas, konstituciškai pagrįstas laisvės gauti informaciją apribojimas, atitinkantis 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 13 straipsnio 1 dalies numatytus pagrindus, kuriais valstybė narė turi teisę apriboti duomenų subjekto teisę gauti informaciją, taip pat tokia tarnybos paslaptį sudaranti informacija pareiškėjui neteiktina ir pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 1 straipsnio 3 dalies 6 punktą bei <... tokia priemonė šiuo atveju pripažintina proporcingu pareiškėjo teisės gauti atsakovo turimą informaciją apie jį ribojimu.
42. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad spręsdamas pareiškėjų skundus dėl atsisakymo atskleisti konfidencialaus pobūdžio informaciją, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo, kad atsisakydama asmenims suteikti informaciją nacionalinio saugumo pagrindu valstybė turi plačią nuožiūros laisvę. Vis dėlto, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įsitikinti, kad pareiškėjui suteikiamos tinkamos ir veiksmingos garantijos prieš pareigūnų tariamą piktnaudžiavimą (žr., pvz., 1987 m. kovo 26 d. sprendimą Leander prieš Švediją (pareiškimo Nr. 9248/81); 1987 m. rugsėjo 6 d. plenarinės sesijos sprendimą byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71), 2010 m. vasario 2 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Dalea prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 964/07)), o atsisakymas suteikti informaciją nepažeidžia proporcingumo principo (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00).
43. Kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašo panaikinti ginčijamą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą bei išslaptinti prašomą informaciją ir ją pateikti susipažinti pareiškėjui. Nurodo, kad reziduoja Liuksemburge, užsiima verslu, turi sąskaitą banke, tačiau 2015 m. bankas informavo O. R., kad jis yra įtrauktas į nepatikimų klientų sąrašą ir pasiūlė turimas lėšas perkelti į kitą banko įstaigą. Bankas "Banque de Luxembourg" sprendimą perkelti lėšas į kitą banko įstaigą grindė tuo, jog iš Lietuvos Respublikos kompententingų teisėsaugos institucijų, kurios atlieka finansinius tyrimus, buvo gauta neigiama informacija apie pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, kuriais remdamasis jis (pareiškėjas) prašė pateikti jam reikalingą informaciją, tačiau išsamiai analizavo aplinkybes, ar pagrįstai atsakovas pareiškėjo prašomą pateikti informaciją apie jį (pareiškėją) vis dar laiko įslaptinta ir jos neatskleidžia pareiškėjui, t. y. vertino taikomas priemones (ribojimus) proporcingumo aspektu.
44. O. R. skunde pirmosios instancijos teismui teigia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015–2016 metais atliko jo veiklos patikrinimą iš FNTT gautos informacijos pagrindu, todėl siekia gauti atsakovo tvarkomus duomenis apie jį. Taigi nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas iš FNTT informaciją apie save siekia gauti susipažinimo/patikslinimo tikslais, o ne siekdamas teisės aktų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus. Be to, atsakovas atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad niekada neteikė bankui "Banque de Luxembourg" jokios turimos informacijos apie pareiškėją.
45. Panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad <... pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad VSD piktnaudžiauja savo teisėmis, t. y. atsisakydamas pateikti informaciją pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kuriuos jis gali apginti ir / ar įgyvendinti tik gavęs įslaptintą informaciją, todėl konstatuotina, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo išreikalauti iš VSD medžiagą apie pareiškėją ir šią medžiagą tikrinti (žr., pvz., 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018).
46. Nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti įslaptintos informacijos tikslingumą ir jos nepateikimą pareiškėjui, tačiau sprendė, kad susipažinęs su pareiškėjo asmens duomenis sudarančia informacija neturi pagrindo pripažinti, kad ši informacija buvo įslaptinta nepagrįstai, ar kad šios informacijos įslaptinimo tikslingumas yra išnykęs. Šiame kontekste taip pat visiškai niekinis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar asmens duomenų tvarkymo/netvarkymo fakto ir informacijos apie asmens duomenų teikimą/neteikimo fakto kitų valstybių subjektams neatskleidimas pagrįstas ir, ar šis ribojimas proporcingas.
47. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 8 straipsnis įtvirtina informacijos įslaptinimo terminus, tuo tarpu 10 straipsnyje numatyta, jog įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas (1 punktas) arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (2 punktas). Taigi įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-949-858/2016).
48. Nagrinėdamas jau anksčiau minėtą panašų ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018 yra nurodęs, kad <... pareiškėjas teikė prašymus atsakovui VSD pateikti įslaptintą informaciją, priskirtą prie valstybės paslapčių (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 18 p.), kuri galėtų būti suteikta susipažinti pareiškėjui tik tuo atveju, jei būtų išslaptinta (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 str.). Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnį susipažinti tokia informacija gali tik atitinkamus leidimus dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija turintys asmenys. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, jog nagrinėjamu atveju nesutiktina su pareiškėju, kad vadovaujantis Konstitucijos 25 straipsniu minėta informacija pareiškėjui privalo būti suteikta susipažinti.
49. Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas direktyvose nustatytų tikslų, aiškindamas informacijos ribojimo pagrįstumą, teisingai rėmėsi ne tik nacionaliniais teisės aktais, bet ir Europos Sąjungos teise (1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB), 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2005/60/EB (galiojo iki 2017 m. birželio 26 d.) ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849, panaikinusia 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2005/60/EB), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Europos Sąjungos teisės aktais (kildino informacijos ribojimo tikslą).
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste, pažymi, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimas yra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo.
51. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
52. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne O. R. naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
53. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Milda Vainienė
Dalia Višinskienė