Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-495/2015

    Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00027-2014-2

     Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4.; 2.4.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės - Zalieckienės,

teisėjų Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistojo gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 1 mėnesiui;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 7 mėnesiams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 1 mėnesiui;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 7 mėnesiams.

            Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir V. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. N. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 337,86 Eur (1166,55 Lt) nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį nuteistas ir O. Z. (O. Z.), tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

V. N. nuteistas už tai, kad jis ir O. Z., 2014 m. vasario 2 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 21.45 val., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, V. N. rankomis patraukiant ir tyčia išlaužiant namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), lauko duris ir taip kartu su O. Z. įsibraudami į namo vidų, kur miegojo nukentėjusysis S. P., pagrobė S. P. priklausančius maisto produktus: rūkytus mėsos gaminius, duoną, konservus, greito paruošimo sriubą, kavą, kurių bendra vertė ne mažesnė kaip 100 Lt, bei 100 Lt vertės radijo imtuvą, o S. P. pabudus, bendrais veiksmais, tęsdami savo nusikalstamą veiką, veikdami vieninga tyčia, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. P., tai yra suduodami kojomis ir rankomis ne mažiau kaip penkis smūgius S. P. į veido ir pilvo sritis bei mesdami į jį įvairius buities daiktus, fizinio smurto panaudojimo metu O. Z. reikalaujant pinigų, padarė S. P. muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, kraujosruvas abiejų akių vokuose ir pilvo srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip tyčiniais bendrais veiksmais pagrobė svetimą S. P. priklausantį,  ne mažesnį kaip 200 Lt vertės turtą ir pasikėsino įvykdyti plėšimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes pinigų nukentėjusysis neturėjo.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad jis ir O. Z., 2014 m. vasario 2 d., laikotarpiu nuo 21.45 val. iki 22.10 val., tiksliau nenustatytu laiku, vagystės metu iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, neturėdami teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą – S. P. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent: O. Z. iš virtuvės spintelės paėmus minėtą dokumentą ir jį perdavus V. N., V. N., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, minėtą dokumentą laikė, gabeno, kol 2014 m. vasario 3 d. 00.17 val. dėl padaryto administracinės teisės pažeidimo jis buvo sulaikytas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad jis ir O. Z., 2014 m. vasario 2 d., laikotarpiu nuo 21.45 val. iki 22.10 val., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje tyčia padegdami ten buvusius daiktus ir dėl sukelto gaisro padarydami nukentėjusiajam S. P. veido, ausų kaušelių ir abiejų plaštakų odos terminius nudegimus I–IIB laipsnio, apimančius 8 procentus kūno paviršiaus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei kartu su O. Z. išeidami iš minėto namo ir lauko duris O. Z. užrakinus pakabinama spyna, padegto ir užrakinto namo viduje paliko gulintį sužalotą S. P., taip bendrais tyčiniais veiksmais pasikėsino nužudyti S. P., bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes atvykę ugniagesiai S. P. išgelbėjo.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad jis ir O. Z., 2014 m. vasario 2 d., laikotarpiu nuo 21.45 val. iki 22.10 val., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami kartu, tyčia padegdami namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), virtuvėje buvusius daiktus ir taip sukeldami gaisrą, visuotinai pavojingu būdu pasikėsino sunaikinti svetimą, nukentėjusiajai B. J. priklausantį turtą – 4290 Lt vertės namą ir sunaikino nukentėjusiajam S. P. priklausantį name buvusį turtą: 300 Lt vertės televizorių, 110 Lt vertės televizoriaus priedėlį, dvi lovas, kurių bendra vertė 100 Lt (1 vnt. vertė 50 Lt), 100 Lt vertės spintą, 300 Lt virtuvės baldų komplektą, stalą su trimis kėdėmis, kurių bendra vertė 100 Lt, rūbus ir avalynę, kurių bendra vertė 500 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajam S. P. 1510 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, iš jo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistas civilinis ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį išteisinti, civilinio ieškinio iš jo nepriteisti.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus.

Teismas, nuteisdamas jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, išėjo už jam pateikto kaltinimo ribų. Jam nebuvo pateiktas kaltinimas, kad jis užrakino lauko duris, nes jis jų ir neužrakino. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad „veikė pagauti pykčio ir nesusivaldymo“, tačiau jis ir tuo nebuvo kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas, išeidamas už jam pateikto kaltinimo ribų, pasunkino jo padėtį. Be to, nuosprendyje nėra įvardinti jo konkretūs veiksmai, kuriais jis padarė šį nusikaltimą, tik nurodoma, kad jis šį nusikaltimą padarė „bendrais tyčiniais veiksmais“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nukentėjusiojo S. P. nepažinojo, jo namuose nėra buvęs, jokių įrankių nusikaltimo padarymui neturėjo, jis nepadegė nei namo, nei daiktų, neužrakino namo ir neišmetė rakto, niekada nesitarė su kitu nuteistuoju padaryti tokį nusikaltimą ir niekada nepritarė tokiems kito nuteistojo veiksmams. Jis šio nusikaltimo nepadarė. Teisme O. Z. paaiškino, kad šį nusikaltimą jis padarė vienas, V. N. šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo.

Taip pat jis nepadarė ir nusikaltino, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, nebuvo jokio bendrininkavimo. Jis ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai aiškino, kad namo, baldų ar kitų daiktų jis nepadegė. Niekada ir niekam nėra pritaręs, kad visuotinai pavojingu būdu, sukeliant gaisrą, būtų sunaikintas nukentėjusiojo S. P. turtas ar pasikėsinta sunaikinti nukentėjusiajai B. J. priklausantį namą. O. Z. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad padegė ir gaisrą sukėlė jis vienas, susitarimo su V. N. padaryti šį nusikaltimą nei iš anksto, nei veikos padarymo metu nebuvo. Tai, kad vienas padarė šį nusikaltimą, O. Z. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu.

              Apeliantas nurodo, jog jis nepadarė ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje. O. Z. apklausų metu paaiškino, kad šias nusikalstamas veikas jis taip pat padarė vienas.

              Dėl paminėtų aplinkybių, apelianto nuomone, taip pat be pagrindo priteistas iš jo ir civilinis ieškinys. Nukentėjusysis gydėsi dėl nudegimų. Kaip jau minėjo, jis nepadegė nei daiktų, nei namo, nesikėsino į nukentėjusiojo gyvybę bei sveikatą ir nepritarė, kad tai būtų daroma. Nesant jo kaltės, negali būti iš jo priteistas ir civilinis ieškinys.

              Teismo posėdyje nuteistojo V. N. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

              Nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas V. N. nesutinka su apygardos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus. Apelianto teigimu, jis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, niekada nesitarė su kitu nuteistuoju daryti šiuos nusikaltimus ir niekada nepritarė tokiems kito nuteistojo veiksmams. Jis nukentėjusiojo S. P. nepažinojo, jo namuose nėra buvęs.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę, teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Nors apeliantas nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, nukentėjusiojo S. P. nepažinojo ir jo namuose nėra buvęs, tačiau tikėti šiais pastarojo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija šias V. N. nurodytas aplinkybes vertina kaip pastarojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus, tarp kurių ir pasikėsinimas padaryti labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei. Apelianto kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, neginčijamai įrodyta byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visuma (kito nuteistojo O. Z. parodymais, paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiųjų S. P., B. J., liudytojų D. Š., V. Š., P. G. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, įvykio vietos apžiūros protokole, daiktų paėmimo, daiktų pateikimo, daiktų apžiūros protokoluose, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus (toliau - Šiaulių apskrities PGV VPPS) akte dėl kilusio gaisro Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadomis, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)).

Už paminėtų nusikalstamų veikų padarymą skundžiamu nuosprendžiu nuteistas O. Z. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuosekliai patvirtino, jog šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė ne vienas, o kartu su V. N. (2 t., b.l. 12-14, 31-32, 3 t., b.l. 18-19). Šią aplinkybę O. Z. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b.l. 16-20). Netikėti šiais O. Z. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, kadangi jie sutampa ir su paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. 2014-02-07, 2014-02-17, 2014-03-03, 2014-06-26 vykusių apklausų metu, 2014-02-17, 2014-02-21 parodymų patikrinimo vietoje metu, V. N., dalyvaujant gynėjui, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis dalyvavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme (1 t., b.l. 157, 161-163, 164-166, 169-172, 178-179, 182). Dėl šių procesinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotų duomenų teisingumo nei V. N., nei jo gynėja nepareiškė jokių pastabų, tai, kad parodymai surašyti teisingai, patvirtino parašais. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog nors apeliantas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu atsisakė duoti parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau, dalyvaujant nuteistajam O. Z., dviems gynėjams, nukentėjusiajam, prokurorui, patvirtino savo 2014-02-17 vykusios apklausos metu duotų parodymų, kuomet išsamiai atskleidė įvykio aplinkybes, teisingumą (1 t., b.l. 175). Aplinkybę, kad pirmiau paminėtų procesinių veiksmų atlikimo protokoluose yra jo parašai, V. N. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 150-151).

Teisėjų kolegija, vertindama abiejų nuteistųjų paminėtų procesinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotus parodymus, atkreipia dėmesį ir į tai, kad šių asmenų parodymai sutampa, ne tik dalyje dėl judviejų dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, bet ir dėl esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Tiek O. Z., tiek V. N. apklausų metu patvirtino, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos įvykio vakarą pas nukentėjusįjį S. P. namuose lankantis du kartus. Apeliantas parodė, jog pirmą kartą atėjus pas nukentėjusįjį, jo namo lauko durys, patraukus, neatsidarė, todėl jis jas išlaužė ir taip kartu su O. Z. pateko į namo vidų. Nuteistieji apklausų metu parodė, jog jiems patekus į namo vidų, nukentėjusysis S. P. miegojo. Jie, nuėję į virtuvę, iš spintelių į maišelį susidėjo ten buvusius maisto produktus. Einant su maišeliu link lauko durų, pabudo nukentėjusysis. V. N. nunešus ir padėjus maišelį su maisto produktais prie lauko durų, jie nuėjo pas nukentėjusįjį į kambarį, kur abu pastarąjį mušė į įvairias kūno vietas, o O. Z. dar mėtė į nukentėjusįjį ir įvairius daiktus. Tuo metu kai mušė, O. Z. iš nukentėjusiojo reikalavo, kad šis atiduotų skolą. Nukentėjusysis skolos neatidavė, todėl jie sumušę S. P., iš jo namų išėjo. Nuteistieji parodė, jog išeinant V. N. paėmė maišelį su maisto produktais, o O. Z. - iš nukentėjusiojo kambario radiją, kurią vėliau paliko lauko tualete. Nukentėjusiojo namo duris O. Z. užrakino pakabinama spyna, kurią paėmė iš virtuvės spintelės. Be paminėtų aplinkybių, abu nuteistieji parodė ir tai, jog iš nukentėjusiojo namų paimtus maisto produktus nunešė ir perdavė nakvynės namuose buvusiems asmenims, po ko vėl grįžo į nukentėjusiojo namus. Atėjus į nukentėjusiojo namus antrą kartą, jie pastarąjį rado miegantį lovoje. O. Z. išvertė virtuvėje esančias spinteles ir paėmė S. P. priklausančią asmens tapatybės kortelę, kurią perdavė apeliantui. Šis asmens tapatybės kortelę įsidėjo į kelnių kišenę. Po to O. Z. ant krosnies padegė įvairius virtuvėje buvusius daiktus, lovą. Uždegus daiktus, jie iš nukentėjusiojo namų išėjo, O. Z. lauko duris užrakino pakabinamas spyna.

Vertinant paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu, atliekant apklausas, parodymų patikrinimą vietoje, kuomet pastarajam dar nebuvo žinomos tyrimo metu nustatytos įvykio aplinkybės, nurodytas aplinkybes, būtina pažymėti ir tai, jog jeigu pastarasis nebūtų dalyvavęs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, kaip pats teigia, niekada nebūtų lankęsis nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje, tai nebūtų konkrečiai nurodęs įvykio aplinkybių, laiko, apibūdinęs pačios įvykio vietos. Tuo tarpu vien V. N. parodymai apie namo, kuriame gyveno nukentėjusysis, patalpų išsidėstymą, kuris visiškai atitinka patalpų išplanavimui, užfiksuotam įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b.l. 3-17), patvirtina, kad apeliantas ten lankėsi. Pastarasis matė, kur ir kokie baldai nukentėjusiojo namuose stovėjo, kur konkrečiai buvo sudėti judviejų su O. Z. pagrobti, kaltinime nurodyti, maisto produktai, kur buvo padėtas radijo imtuvas, kurį išeinant iš namų O. Z. pasiėmė kartu su savimi, o vėliau paliko lauko tualete. Jis gi, nurodė ir tikslią gaisro židinio vietą.

Išvadą, kad pirmiau išdėstyti nuteistųjų O. Z., V. N. parodymai yra teisingi, leidžia daryti ir kiti byloje esantys įrodymai.

Byloje nukentėjusiąja bei liudytoja apklaustos nukentėjusiojo S. P. seserys B. J., D. Š. apklausų metu patvirtino, jog iš karto po įvykio jos buvo nuvykusios į ligoninę pas brolį. Iš pastarojo kalbų jos suprato, kad jį sumušė ne vienas asmuo. Nukentėjusioji B. J. parodė, jog S. P. atvykus į ligoninę minėjo, kad jį norėjo padegti, nužudyti, norėjo apvogti. Paklausus, ką norėjo pavogti, brolis pasakė, kad pinigus, be to, nurodė, kad tai padarė „snargliai, vagys, benamiai“. Nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad po įvykio ji lankėsi prie jai priklausančio namo, kuriame gyveno brolis, ir prie namo esančiame lauko tualete rado brolio radiją, kuri būdavo padėta miegamajame. Be to, parodė, kad prieš įvykį lankėsi brolio namuose, buvo pripirkusi jam įvairaus maisto. Įvykio dieną taip pat matėsi su broliu, jis nebuvo sumuštas (1 t., b.l. 99-100, 113-114). Liudytoja D. Š. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad S. P., įvykio vakarą jai su seserimi atvykus į ligoninę, sakė, kad jį sumušė benamiai, kad iš jo reikalavo pinigų. Be to, nurodė, kad įvykio dieną brolis nebuvo sužalotas (1 t., b.l. 119-121, 3 t., b.l. 80-81). Liudytoja D. Š. pareigūnams pateikė įvykio vietoje rastą radiją su dviem kolonėlėmis, kuri tyrimo metu buvo apžiūrėta (1 t., b.l. 60, 61-62).

Nukentėjusįjį išgelbėję ir jo gyvenamojoje vietoje gaisrą užgesinę liudytojais apklausti Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai V. Š., P. G., apklausų metu, patvirtino, jog jiems atvykus į įvykio vietą, adresu (duomenys neskelbtini), namas degė atvira liepsna. Gyvenamojo namo durys iš lauko pusės buvo užrakintos pakabinama metaline spyna. Kadangi durų niekaip kitaip nebuvo galima atidaryti, todėl buvo paimtas laužtuvas ir juo spyna nuplėšta. Atidarius duris, metro atstumu nuo durų gulėjo vyriškis, kuris tuoj pat buvo išneštas į lauką. Lauke liudytojai pastebėjo, kad vyriškis sužalotas, kruvinas. Be to, liudytojas V. Š. patvirtino, jog daugiausia buvo išdegę virtuvėje prie krosnies, todėl maždaug toje vietoje ir buvo gaisro židinys. Liudytojas P. G. parodė ir tai, kad namo viduje daiktai buvo išvartyti, išmėtyti ant žemės. Paprastai gaisro metu taip daiktai neišsivarto, o sudega taip, kaip jie stovėjo iki gaisro (1 t., b.l. 122-123, 124-125, 3 t., b.l. 102-103). Šiaulių apskrities PGV VPPS 2014-02-02 akte dėl kilusio gaisro Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad pranešimas apie gaisrą name, esančiame (duomenys neskelbtini), priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje buvo gautas 2014-02-02 22.10 val., gaisro šiame name padariniai: nudegė ir nuardyta apie 40 kvadratinių metrų stogo dangos, viduje apdegė lovos čiužinys, sienos, medinis perdengimas, namų apyvokos daiktai. Gaisro metu nukentėjo S. P., gim. (duomenys neskelbtini). Labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – atviras ugnies šaltinis (1 t., b.l. 28). Apžiūrint įvykio vietą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo teritoriją, be kitų daiktų, rasta ir paimta spyna (1 t., b.l. 3-17). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje rasta spyna yra metalinė, juodos/pilkos spalvos, pakabinama. Spynos pakabinimo ąselė užrakinta, neatsidaro, rakto nėra (1 t., b.l. 52-53).

Faktą, jog nukentėjusysis S. P. aptariamo įvykio metu buvo sumuštas, patyrė kūno sužalojimus dėl jo gyvenamojoje vietoje sukelto tyčinio gaisro, patvirtina byloje atliktas nukentėjusiojo medicininis kūno tyrimas. Specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad S. P. padaryti kūno sužalojimai: veido, ausų kaušelių ir abiejų plaštakų odos terminiai I–IIB laipsnio nudegimai, apimantys 8 procentus kūno paviršiaus, muštinė žaizda nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose ir pilvo srityje. Nustatyti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui. Veido, ausų kaušelių ir abiejų plaštakų odos terminiai I–IIB laipsnio nudegimai atsirado nuo liepsnos poveikio, o muštinė žaizda nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose bei pilvo srityje padarytos penkių smūgių bukais kietais daiktais į veidą bei pilvą pasėkoje ir nėra būdingos kritimo ar griuvimo metu patirtai traumai. S. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes veido, ausų kaušelių ir abiejų plaštakų odos terminiai I–IIB laipsnio nudegimai sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Kiekvienas iš S. P. padarytų mechaninių sužalojimų (muštinė žaizda nosies nugarėlėje, kraujosruvos abiejų akių vokuose ir pilvo srityje) atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 33-34, 37).

Be paminėtų įrodymų, fragmentiškai pirmiau išdėstytus nuteistųjų parodymus patvirtina ir byloje esatys 2014-02-03 daiktų paėmimo, daiktų, dokumentų pateikimo protokolai bei 2014-02-18 dokumento apžiūros protokolas (1 t., b.l. 191, 54, 55-56). Šių įrodymų pagrindu nustatyta, jog po nusikalstamų veikų padarymo sulaikius V. N., iš pastarojo 2014-02-03 00.35 val. buvo paimta nukentėjusiojo S. P. vardu išduota asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip jau minėta, apeliantas skunde nurodo ir tai, kad jis nepadegė namo, daiktų nepavogė, neužrakino namo ir neišmetė rakto, niekada su kitu nuteistuoju nesitarė atlikti tokius veiksmus ir nepritarė tokiems kito nuteistojo veiksmams. Sutikti ir su šiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo.

BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau būtina nustatyti bendrininkavimo sudėtį. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įvykio dieną antrą kartą į namą, kuriame gyveno nukentėjusysis S. P., sugrįžo ne tik O. Z., bet ir apeliantas. Į namą jie pateko, atsirakindami prieš tai pačių pakabinama spyna užrakintas duris. Sugrįžę, pastarieji pagrobė nukentėjusiajam priklausantį asmens dokumentą, po ko, išeinant iš namo, virtuvėje ant krosnies buvo padegti daiktai, o sumuštas S. P. name užrakintas. Byloje paties O. Z., taip pat ir apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, jog iš tikrųjų daiktus virtuvėje ant krosnies padegė ir išeinat iš namo lauko duris pakabinama spyna užrakino būtent nuteistasis O. Z.. Kita vertus, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad V. N. šiuos savo bendrininko veiksmus matė ir jiems pritarė, jis žinojo, kad judviejų sumuštas nukentėjusysis guli savo kambaryje ir puikiai suvokė, kad užrakintas degančiame name jis neturės galimybės pats išsigelbėti. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir paties apelianto nusikalstamų veikų tyrimo stadijoje duoti parodymai. O. Z. atliekant paminėtus nusikalstamus veiksmus, apeliantas nesiėmė jokių priemonių, kad bendrininką sustabdyti, nekvietė nukentėjusiajam pagalbos ir pats jos nesuteikė. Priešingai, kaip matyti iš nuteistojo O. Z. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, pastarajam padegus lovą, jis norėjo ją užgesinti, tačiau V. N. jam neleido, nes namuose jau buvo daug dūmų (3 t., b.l. 18-19). Taigi paminėtos aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo V. N. veiksmai atitiko bendrininkavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog abstraktus susitarimas - nuvykus pas nukentėjusįjį daryti nusikalstamas veikas, tarp nuteistųjų buvo dar prieš pastariesiems patenkant į namą, esantį (duomenys neskelbtini), pirmą kartą, ką patvirtina nuteistųjų parodymai apie pasikeistus vardus, tikslu, kad jų neatpažintų.

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad apeliantas padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir skundžiamu nuosprendžiu, priešingai nei jis teigia, yra nuteistas pagrįstai.

Apelianto itin akcentuojami kito nuteistojo O. Z. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė vienas, vertinami kritiškai, kaip pastarojo siekis padėti V. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie nuteistojo O. Z. parodymai ne tik neatitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet prieštarauja ir kitų byloje surinktų bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumai. Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, jog O. Z. teismui negalėjo pateikti jokių logiškų ir įtikinamų paaiškinimų dėl savo parodymų pakeitimo.

Atmetami kaip nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, išėjo už kaltinimo ribų, pasunkindamas jo teisinę padėtį. Pažymėtina tai, jog byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatytos bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra tapačios kaltinamajame akte išdėstytoms. Nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje, kaip teigia apeliantas, nėra nurodyta aplinkybė, kad būtent V. N. užrakino lauko duris. Byloje nustatyta, kad antrą kartą nuteistiesiems išeinant iš nukentėjusiojo namų, lauko duris pakabinama spyna užrakino nuteistasis O. Z.. Tarp skundžiamame nuosprendyje išdėstytų šios veikos padarymo aplinkybių, priešingai nei teigia apeliantas, taip pat nėra nurodyta ir tai, kad „veikė pagauti pykčio ir nesusivaldymo“. Pažymėtina tai, jog tokia išvada pirmosios instancijos teismo buvo padaryta nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, įvertinus nuteistojo O. Z. parodymus ir bendrai visas nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kas negali būti traktuojama kaip BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog bausmės už padarytas nusikalstamas veikas V. N. paskirtos laikantis bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas apeliantui paskirtas bausmes švelninti. Apygardos teismas, skirdamas V. N. bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą bei pavojingumą (viena iš apelianto padarytų veikų priskiriama labai sunkių, viena – sunkių ir trys apysunkių nusikaltimų kategorijai), tai, kad dvi iš penkių tyčinių veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kitas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Teismas nustatė dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tuo tarpu pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė ir į V. N. asmenybę (pastarasis praeityje penkis kartus teistas, keturis iš jų už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, būdamas jauno amžiaus, niekur nedirba ir nesimoko, Darbo biržoje neregistruotas, veda asocialų gyvenimo būdą, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) V. N. diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas). Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir atitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį.

Įvertinus išdėstytą,  kolegija daro išvadą, kad apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio išsprendimo. Byloje nustatyta, kad ir dėl V. N. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis S. P. patyrė įvairius kūno sužalojimus (veido, ausų kaušelių ir abiejų plaštakų odos terminius I–IIB laipsnio nudegimus, apimančius 8 procentus kūno paviršiaus, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, kraujosruvas abiejų akių vokuose ir pilvo srityje), buvo paguldytas į ligoninę, kur pastarajam buvo teikiama medicininė pagalba. Medicinos įstaiga dėl nukentėjusiojo gydymo patyrė išlaidas, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Dėl paminėtų aplinkybių Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo tenkintas pagrįstai ir iš kaltininkų, tame tarpe ir apelianto, Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteistos nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  

n u t a r i a:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                  Daiva Pranytė - Zalieckienė

Teisėjai                                                                                                                   Albinas Bielskis                                                                                                         

                                                                                                           Violeta Ražinskaitė