Civilinė byla Nr. 2-1914/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01303-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atmestas pakartotinis nurodyto ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4885-450/2014 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi iškelta ieškovo UAB „Veiza“ bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-4376-345/2011).

Ieškovas 2014 m. birželio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies, CK 6.66 straipsnio pagrindais, prašydamas teismo pripažinti negaliojančia ab initio 2010-05-25 tarp jo ir atsakovo UAB „Čili Holdings“ sudarytą Prievolių įskaitymo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 4 304 294,41 Lt sumą bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2010-05-25 UAB ,,Veiza“ ir su ja susijęs atsakovas UAB ,,Čili Holdings“ sudarė Prievolių įskaitymo sutartį, pagal kurią sutarties šalys įskaitė viena kitos vienarūšes priešpriešines prievoles, tokiu būdu pasibaigė atsakovo UAB ,,Čili Holdings“ 4 304 294,41 Lt dydžio prievolė ieškovui BUAB ,,Veiza“ (toliau – Ginčo sutartis). Bankroto administratoriaus manymu, Ginčo sutartis buvo sudaryta nesąžiningai ir neteisėtai, turint tikslą prieš pat bankroto bylos iškėlimą panaikinti skolą ieškovui, tokiu būdu nesąžiningai sumažinant ir taip nemokia buvusios BUAB ,,Veiza“ turtą bei sąmoningai padarant neįmanomu atsiskaitymą su kitais ieškovo kreditoriais, taigi egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana ieškinio tenkinimui.

Ieškovo teigimu, 2013-12-11 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas patikslintas ieškovo kreditorių sąrašas bei finansiniai reikalavimai bendros 362 283,67 Lt sumos, o ieškovas neturi turto šių finansinių reikalavimų patenkinimui.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 4 304 294,41 Lt sumos, o nepakankant jų vertės – pinigines lėšas ir (ar) vertybinius popierius ir (ar) turtines teises, priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant atsakovui šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti ar kitaip apsunkinti.

Pažymėjo, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra itin didelė, atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, ieškovui nėra žinomas atsakovo įsipareigojimų mastas, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas; be to, ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, taigi nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas – būtinybė užtikrinti ieškovo bei visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartimi buvo atmetęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovui neįrodžius grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, nurodydamas, kad jų pritaikymas be pagrindo ieškovo nurodyta apimtimi, gali turėti neproporcingai neigiamos įtakos atsakovo turtiniams interesams.

Ieškovas BUAB „Veiza“ 2014-08-21 pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo teigimu, atsakovo finansinė padėtis nėra gera; 2013 m. balanso duomenimis, viso atsakovo turimo turto (įskaitant ilgalaikį ir trumpalaikį turtą) vertė sudaro 131 192 000 Lt, iš kurių net 121 606 000 Lt yra finansinis turtas, t. y. investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones bei paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms; nei atsakovas, nei jo valdomos bendrovės neturi nekilnojamojo turto, o atsakovo turtinė padėtis (jo turimų dukterinių įmonių akcijų vertė) priklauso nuo valdomų dukterinių įmonių UAB ,,Čili pica“, UAB ,,Azijos skoniai“, UAB ,,Gamtos virtuvė“, UAB ,,Tokyo“ ir UAB ,,Maisto namai“ veiklos rezultatų, tačiau šios bendrovės veikia nuostolingai, gali tapti nemokios, taigi šių įmonių akcijų reali rinkos vertė yra ženklai mažesnė nei nurodyta bendrovės balanse ir toliau sistemingai mažėja; be to, byla pagal pareikštą ieškinį gali būti nagrinėjama ilgą laiką, o nurodytų bendrovių akcijų rinkos vertė yra nestabili. Ieškovo nuomone, atsakovo turtinė padėtis nėra tokia gera, kad būtų galima spręsti, jog 4 304 294,41 Lt ieškinio reikalavimas atsakovui nėra didelis, ir kad nekiltų grėsmė galimo ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymui, taigi yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atmetė ieškovo BUAB „Veiza“ bankroto administratoriaus UAB „Finresta“ pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atsakovo prašymą dėl 20 000 Lt baudos skyrimo ieškovo BUAB „Veiza“ bankroto administratoriui UAB „Finresta“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad egzistuoja būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmė, byloje priėmus ieškovui palankų sprendimą; be to, nepagrįstas jų pritaikymas ieškovo nurodyta apimtimi gali turėti neproporcingai neigiamos įtakos atsakovo turtiniams interesams. Teismas nurodė, kad, vertinant ieškovo argumentus dėl atsakovo turimo turto ir ieškinio sumos santykio bei turimo turto priklausomybės nuo dukterinių ir asocijuotų įmonių turtinės padėties, atsižvelgtina, jog atsakovo ilgalaikis turtas yra 9 586 000 Lt, o tai yra daugiau nei dviguba ieškinio reikalavimo suma, jog pagal 2013 m. atsakovo balansą bendrą įmonės turtą sudaro 131 192 000 Lt, iš kurių 130 569 000 Lt sudaro ilgalaikis įmonės turtas, taigi nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neturi turto. Teismas pažymėjo, kad pagal pateiktus finansinius duomenis, atsakovo grynasis pelnas už 2013 m. sudaro 8 286 000 Lt, o tai du kartus viršija ieškovo reikalavimo sumą, taigi atsakovas pajėgus padengti galinčius atsirasti įsipareigojimus.

Teismo teigimu, ieškovo pateikti duomenys dėl atsakovo dukterinių įmonių UAB „Čili pica“, UAB „Azijos skoniai“, UAB „Gamtos virtuvė“, UAB „Tokyo“ ir UAB „Maisto namai“ finansinės padėties nesudaro pagrindo išvadai, jog įmonės turi finansinių sunkumų ar yra nemokios. Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai lygino atsakovo dukterinių įmonių turto masę su turimais įsipareigojimais, teigdamas, jog bendrovės yra faktiškai nemokios ir gali bankrutuoti. Teismo nuomone, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nėra duomenų apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, tuo tarpu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tik pradelsti įsipareigojimai turi viršyti į įmonės balansą įrašyto turto vertę; byloje nėra pagrindo teigti, jog atsakovo dukterinių įmonių įsipareigojimai yra pradelsti, jog jų finansinė padėtis yra prasta.

Teismas nurodė nepasisakantis dėl argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumu, nes šios aplinkybės buvo išanalizuotos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis teismas nurodė, kad ieškovas, teikdamas pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įgyvendino CPK 42 ir 144 straipsniuose įtvirtintą teisę; be to, ieškovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi toks prašymo pareiškimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 5 str. 1 d., 144 str. 3 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Ieškovas BUAB „Veiza“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, tenkinant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog iš esmės visą atsakovo turimą turtą sudaro finansinis turtas (net 121 606 000 Lt iš viso turimo 131 192 000 Lt turto), t. y. investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones bei paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms; taigi atsakovo, valdančio įmonių grupę, turtinė padėtis ir galimybės realiai įvykdyti būsimą teismo sprendimą dėl 4 304 294,41 Lt sumos priteisimo tiesiogiai priklauso nuo jo valdomų dukterinių įmonių vykdomos veiklos rezultatų.

Apelianto teigimu, teismas netyrė ir nevertino ieškovo argumentų ir įrodymų, kad didžioji dalis atsakovo dukterinių bendrovių mažiausiai keletą metų veikia nuostolingai, o jų nuostolis sistemingai didėja; jo pateiktų įrodymų duomenimis, iš esmės visų atsakovo dukterinių įmonių įsipareigojimai kreditoriams yra artimi ar net viršija šių įmonių 2013 m. balansuose įrašytas turimo turto vertes; be to, didžioji dalis šių įmonių įsipareigojimų kreditoriams yra per vienerius metus mokėtinos sumos, kas savaime leidžia spręsti apie prastą šių įmonių finansinę padėtį; tai, kad nurodyti įsipareigojimai kreditoriams gali būti nepradelsti, nepaneigia ieškovo argumentų dėl prastos šių įmonių finansinės padėties; be to, atsakovas, teigdamas, kad jo dukterinių įmonių balansuose nurodyti įsipareigojimai kreditoriams nėra pradelsti, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus; be to, sparčiai mažėja ir didžiausios atsakovo dukterinės bendrovės – UAB ,,Čili pica“ pelnas, taigi atsakovo turimų akcijų reali rinkos vertė yra ženkliai mažesnė, nei nurodyta bendrovės balanse, ir toliau mažėja.

Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo ilgalaikio turto suma yra daugiau nei dvigubai didesnė už ieškinio sumą, kadangi atsakovas neturi nekilnojamojo turto, o likęs atsakovo turimas ilgalaikis turtas yra kilnojamasis ir nematerialus, kuris, kartu su likusiu materialiuoju turtu gali būti realizuojamas iki bylos išnagrinėjimo; teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad atsakovo grynasis pelnas 2013 m. buvo 8 286 000 Lt, kadangi iš esmės visą atsakovo gaunamą pelną sudaro lėšos, gaunamos iš dukterinių įmonių veiklos, o dėl prastos atsakovo dukterinių įmonių finansinės padėties atsakovo gaunamas pelnas nėra stabilus; be to, teismas nevertino aplinkybės dėl galimo atsakovo ir dukterinių įmonių reorganizavimo, kas taip pat pasunkintų būsimo galimo ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą.

Apeliantas taip pat nurodė sumokėjęs 75 Lt žyminio mokesčio už atskirojo skundo padavimą, kurį prašo grąžinti jį sumokėjusiems apelianto atstovams, kadangi ieškovas, kuriam iškelta bankroto byla, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių teismo nutarties  negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o CPK 145 straipsnio 2 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant ieškinio (priešieškinio) sumą ir skolininko turtinės padėties santykį, kaip vieną iš kriterijų, sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama į konkretaus atsakovo finansines galimybes tokio sprendimo priėmimo metu, kad, siekiant ginčo šalių interesų pusiausvyros, turėtų būti vengiama hipotetinių, įrodymais neparemtų abstrakcijų dėl galimo skolininko turtinės padėties pasikeitimo; svarbu nustatyti turtinės padėties pasikeitimo tikimybės realumą; skolininko turtinės padėties pasikeitimo ateityje galimybė, kaip kriterijus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti suprantamas ne kaip taisyklė, o kaip taisyklės išimtis. Be to, teismai, spręsdami dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėtų įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius, tarp jų, ar ieškovas bus pajėgus atlyginti atsakovo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, jei laikinosios apsaugos priemonės iš dalies ar visiškai bus nepagrįstos (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-302/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“, 2011 m., Nr. 34). Be to, teismų praktikoje pažymima, kad ekonomiškumo principas aiškinamas sistemiškai su teisingumo bei šalių lygiateisiškumo principais, nurodant, kad turi būti išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra, o laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo pagrįstus interesus, užtikrinimo priemonių taikymo padarinius atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims (CPK 3 str. 7 d.; Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika, 2011 m. Nr. 34; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-221/2009).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė teisės normas ir nenukrypo nuo teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu.

Apygardos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog egzistuoja būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neturi turto ar nėra pajėgus padengti galinčius jam kilti įsipareigojimus. Teismas, tinkamai įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai nurodė, kad pagal pateiktus finansinius duomenis, atsakovo grynasis pelnas už 2013 m. sudarė 8 286 000 Lt, t. y. du kartus viršija ieškovo reikalaujamą sumą, kad net ir tuo atveju, jei nebūtų atsižvelgiama į atsakovo finansinio turto dydį (121 606 000 Lt), įmonės ilgalaikio turto suma yra 9 586 000 Lt, o tai yra daugiau nei dviguba ieškinio reikalavimo suma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo dukterinių įmonių nemokumo arba atsakovo turtinės padėties kitokio pablogėjimo ateityje. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skolininko turtinės padėties pasikeitimo ateityje galimybė turi būti pagrįsta įrodymais, o įmonės nemokumo faktas nustatomas Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nurodytais pagrindais ir tvarka (tarp jų – ĮBĮ nustatyta tvarka kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo), tačiau ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad yra iškelta atsakovo ar ieškovo nurodytų susijusių įmonių bankroto byla ar kad yra paduotas pareiškimas dėl nurodytų įmonių bankroto bylos iškėlimo. Taigi byloje nėra pagrindo teigti apie atsakovo ar su juo susijusių įmonių nemokumą. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius dėl ketinimų reorganizuoti atsakovą ir (arba) jo valdomas dukterines įmones; tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme; juolab kad ieškinio reikalavimas yra pareikštas atsakovui, o ne jo dukterinėms įmonėms ar kartu su jomis solidariai, o ieškovo prielaidos apie atsakovo finansinę padėtį negali būti pripažįstamos pakankamu pagrindu areštuoti atsakovo turtą (CPK 144 str.).

Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad ieškinio suma yra tokia didelė atsakovui, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas, ir pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).

Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Nepasisakoma dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose, kurias nagrinėja teismai, o pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jo sumokėta daugiau, negu numato įstatymai.

Bylos duomenimis, ieškovo atstovas advokatų profesinė bendrija ,,Zeta Law“ sumokėjo 75 Lt už ieškovo atskirojo skundo pateikimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą bankrutuojantis ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo nagrinėjamoje byloje, grąžintinas žyminis mokestis, jo sumokėtas už atskirąjį skundą (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1  punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį.

Grąžinti iš valstybės biudžeto 75 (septyniasdešimt penki) Lt žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, sumokėto ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Veiza“ vardu advokatų profesinės bendrijos ,,Zeta Law“ 2014 m. rugsėjo 3 d. pavedimu Nr. 697 (sąskaita banke ,,Nordea“ Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėja                                                                                                             Audronė Jarackaitė