Administracinė byla Nr. eP-19-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07321-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 6.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 pagal pareiškėjos N. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. V., L. K.), dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja N. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. gegužės 18 d. prašymą dėl vykdomų statybos darbų teisėtumo įvertinimo, statybos dalyvių veiksmų atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo, prevencinių veiksmų atlikimo (toliau – ir Prašymas) ir pateikti pareiškėjos prašomą informaciją.

2.       2023 m. rugpjūčio 1 d. Regionų administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos pareiškimas dėl skundo atsisakymo ir administracinės bylos nutraukimo. Taip pat pareiškėja prašė priteisti jos naudai 1 720 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II.

3.       Regionų administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą.

4.       Teismas nurodė, kad prašymas dėl skundo atsisakymo atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktą, pateiktas įstatymo nustatytu terminu, neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia proceso šalių ir kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų, todėl gali būti priimtas.

5.       Vertindamas pareiškėjos reikalavimą atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas nustatė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2023 m. birželio 23 d., prašydama įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos Prašymą, nes ji nustatytu terminu negavo atsakymo. Pareiškėjos skundas Inspekcijoje buvo gautas 2023 m. gegužės 19 d., Inspekcija atsakymą pateikė 2023 m. liepos 14 d raštu Nr. 2D-12910. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas pažymėjo, kad terminas pateikti atsakymą į Prašymą turėjo būti skaičiuojamas nuo 2023 m. birželio 22 d. ir pasibaigė
2023 m. liepos 21 d., kadangi Inspekcija, 2023 m. gegužės 19 d. gavusi Prašymą, kuriame, be kita ko, buvo prašoma atlikti žemės sklypo patikrinimą, ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. inicijavo Prašymo nagrinėjimo procedūrą, nedelsiant (2023 m. gegužės 26 d.) surašė privalomąjį nurodymą trečiajam suinteresuotajam asmeniui, 2023 m. birželio 16 d. atliko vykdomos statybos teisėtumo patikrinimą, 2023 m. birželio 22 d. surašė patikrinimo aktą. Taigi, Inspekcija atliko veiksmus ir surinko privalomą atsakymui parengti informaciją 2023 m. birželio 22 d.

6.       Teismas pažymėjo, kad terminas, per kurį turėjo būti duotas atsakymas, skaičiuojant nuo Prašymo pateikimo dienos, t. y. nuo 2023 m. gegužės 19 d., turėjo pasibaigti 2023 m. birželio 16 d. Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinė priežiūros departamento 2023 m. birželio 23 d. raštu
Nr. 2D-11107 pareiškėjos atstovas buvo informuotas, kad siekiant objektyviai išnagrinėti patikrinimo metu surinktą informaciją ir pateiktus dokumentus jo nagrinėjimo terminas pratęsiamas iki 2023 m. liepos 14 d. Taigi, Inspekcija per 5 darbo dienas nuo minėto termino pasibaigimo dienos (2023 m. birželio 16 d.) informavo pareiškėją apie Prašymo nagrinėjimo termino patęsimą. Nors byloje nėra rašytinių duomenų, kurią tiksliai dieną buvo pratęstas terminas atsakymui paruošti, tačiau nustatyta aplinkybė, jog per 5 darbo dienas nuo termino pasibaigimo dienos apie termino pratęsimą buvo informuotas pareiškėjos atstovas, teismui sudarė pagrindą spręsti, jog terminas buvo pratęstas būtent 2023 m. birželio 16 d. Tai patvirtino teismo posėdžio metu ir atsakovo atstovė, kuri nurodė, jog prašymas dėl termino pratęsimo ir pratęsimo veiksmas buvo atliktas Duomenų bendrojo valdymo sistemoje, tačiau apie tai įrašas neišliko. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog Inspekcija vilkino atlikti veiksmus, t. y. laiku neatsakė į Prašymą. Priešingai, Inspekcija nedelsdama ėmėsi skundo tyrimo, davė statytojui privalomąjį nurodymą, inicijavo patikrinimą, surinko visą būtiną informaciją atsakymui parengti ir pateikė pareiškėjai atsakymą per įstatyme nustatytą terminą. Todėl teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad atsakovas pareiškėjos skundą tenkinto geruoju, t. y. pateikė atsakymą tik po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą.

III.

7.       Pareiškėja atskirajame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašė priteisti jos patirtas 645 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinio proceso metu.

8.       Pareiškėja atskirajame skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Teismas privalėjo taikyti ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas geruoju patenkino skundą, taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė gauti atsakymą per 20 darbo dienų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str. 4 d.). Tik 2023 m. birželio 23 d. atsakovas pratęsė pasibaigusį Prašymo nagrinėjimo terminą, nors atsakymą į Prašymą turėjo pateikti iki 2023 m. birželio 16 d. imtinai. Atsakovui neįvykdžius pareigos per nustatytą terminą išnagrinėti jos Prašymo, pareiškėja kitą dieną po to, kai baigėsi 20 darbo dienų terminas, įgijo teisę į teisminę gynybą. Į teismą pareiškėja kreipėsi praėjus 34 dienoms nuo Prašymo pateikimo, todėl ji tinkamai, sąžiningai ir apdairiai pasinaudojo teise į teisminę gynybą.

8.2.       Nei pareiškėja, nei jos atstovas nebuvo informuoti apie Inspekcijos atliekamus veiksmus (teismas nurodė, jog 2023 m. gegužės 26 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo surašytas privalomasis nurodymas), todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad terminas pateikti atsakymą turėjo būti skaičiuojamas nuo 2023 m. birželio 22 d. ir pasibaigė 2023 m. liepos 21 d.

8.3.       Pareiškėjos nuomone, jos skundas buvo nagrinėjamas pažeidžiant nešališkumo ir gero administravimo principus.

8.4.       Pareiškėjos teigimu, procedūrinis / procesinis terminas gali būti pratęsiamas tik jeigu toks terminas nėra pasibaigęs, todėl Inspekcija pasinaudoti teise dėl Prašymo nagrinėjimo pratęsimo galėjo tik iki jo pabaigos (iki 2023 m. birželio 16 d.), o ne šiam terminui pasibaigus (priimant 2023 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-11107 ir siunčiant jį pareiškėjai).

9.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Inspekcija 2023 m. gegužės 19 d. gavo Prašymą, todėl 20 darbo dienų terminas suėjo 2023 m. birželio 16 d. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, Inspekcijos Vidurio departamentas 2023 m. birželio 23 d. raštu (ne vėliau kaip per 5 d. d., skaičiuojamas nuo 2023 m. birželio 16 d. (penktadienio)) informavo pareiškėjos atstovą apie Prašymo nagrinėjimo termino pratęsimą iki 2023 m. liepos 14 d. Inspekcija turėjo teisę pratęsti Prašymo nagrinėjimo terminą, todėl terminas buvo pratęstas ir apie tai pareiškėjos atstovas buvo informuotas laiku.

9.2.       Pareiškėja į teismą kreipėsi tą pačią dieną, kai jos atstovui el. paštu buvo įteiktas 2023 m. birželio 23 d. raštas, todėl jos skundas dėl Inspekcijos neveikimo yra nepagrįstas. Taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai (2023 m. birželio 23 d. raštas, 2023 m. birelio 22 d. patikrinimo aktas, privalomasis nurodymas) patvirtina, kad Inspekcija nedelsdama pradėjo Prašymo nagrinėjimo procedūrą.

9.3.       Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad tik pateikus skundą teismui atsakovas suskubo priimti 2023 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-11107, nes Inspekcija tik 2023 m. birželio 27 d. gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo tos pačios dienos lydraštį su 2023 m. birželio 27 d. nutartimi ir pareiškėjos skundu.

9.4.       Priežiūros įstatyme nėra numatyta, kokia forma (žodine, rašytine ar kt.) turi būti priimtas sprendimas dėl skundo nagrinėjimo termino pratęsimo.

10.       Tretieji suinteresuoti asmenys A. V. ir L. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.       Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad Inspekcija vilkino atlikti veiksmus, priskirtus jos kompetencijai. Priešingai, Inspekcija nedelsdama ėmėsi tyrimo, davė statytojui privalomąjį nurodymą, inicijavo patikrinimą, surinko visą būtiną informaciją atsakymui parengti ir pateikė atsakymą per įstatyme nustatytą terminą. Taigi, teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog Inspekcija pateikė atsakymą tik po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą.

10.2.       Bylos aplinkybės patvirtina, kad Inspekcija atsakymą pateikė laikydamasi teisės aktuose nustatytų terminų ir tvarkos, o pareiškėja kreipėsi į teismą nesulaukusi jos Prašymo nagrinėjimo pabaigos. Tai paneigia jos teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV.

11.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė.

12.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ABTĮ nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Tam, kad pareiškėjas įgytų teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, būtinos dvi sąlygos: 1) pareiškėjas turi atsisakyti skundo; 2) pareiškėjas tai turi padaryti dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

13.       Teismas nurodė, kad ginčo dėl pirmosios sąlygos ginčo nėra, t. y. pareiškėja atsisakė skundo. Vertindamas, ar įvykdyta antroji sąlyga, teismas nustatė, kad pareiškėja 2023 m. gegužės
18 d. su prašymu kreipėsi į Inspekciją, prašymas buvo užregistruotas 2023 m. gegužės 19 d. ir jam suteiktas registracijos numeris. Taigi, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, atsakovas atsakymą turėjo pateikti iki 2023 m. birželio 16 d. Tačiau Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, dėl objektyvių priežasčių (dėl faktinių duomenų patikrinimo vietoje) 2023 m. birželio 16 d. terminą pratęsė iki 2023 m. liepos 14 d. ir 2023 m. birželio 23 d. raštu Nr. 2D-11107 apie tai informavo pareiškėjos atstovą. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2023 m. birželio 23 d. Inspekcija atsakymą pateikė 2023 m. liepos 14 d raštu Nr. 2D-12910. Atsižvelgiant į tai, teismo teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad Inspekcija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nes ji ėmėsi skundo tyrimo, 2023 m. birželio 16 d. (kai turėjo pateikti atsakymą pareiškėjai), vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, nepasibaigus terminui, jį pratęsė iki 2023 m. liepos 14 d. ir nepraleidusi 5 darbo dienų termino
2023 m. birželio 23 d. raštu apie tai informavo pareiškėjos atstovą, bet pareiškėja, nesulaukusi Inspekcijos atsakymo, su skundu kreipėsi į teismą. 

14.       Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad Inspekcija pareiškėjos skundą patenkino geruoju. Nenustačius antrosios būtinos ABTĮ 40 straipsnio 2 daliai taikyti sąlygos, konstatuota, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjos prašymas priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, yra teisėta ir pagrįsta.

15.       Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo pabaigos nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl teismas šio prašymo netenkino.

V.

16.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

17.       Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

17.1.       Bylą išnagrinėję? teismai padarė esminius pareiškėjos teisės į teismine? gynybą ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pažeidimus, procesinius sprendimus grindė objektyviai neegzistuojančiomis ir įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstomis prielaidomis. Teismai taip pat pažeidė pareiškėjos teise? į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, nes nevertino ir nepaneigė vieno iš esminių pareiškėjos argumentų, jog nei atsakovui, nei kitam viešojo administravimo subjektui įstatymas nenumato galimybių prasitęsti pasibaigusį procesinį (procedūrinį) terminą (proceso atnaujinimo pagrindas ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.). Tokiais savo veiksmais bylą nagrinėję teismai taip pat pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. 

17.2.       Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pažymi, kad teismai nepasisakė ir nepaneigė esmine? reikšmę? turinčio fakto, kad pareiškėjos skundo padavimo teismui dieną, t. y. 2023 m. birželio 23 d., pareiškėjos teisė į atsakovo atsakymo gavimą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą buvo pažeista. Todėl liko nepaneigta, kad pareiškėja turėjo pagrįstą ir galiojančią teisę į teisminę gynybą, skundžiant atsakovo neveikimą. Inspekcija atsakymą? į Prašymą? turėjo pateikti iki 2023 m. birželio 16 d, tačiau to neįvykdė. Pareiškėja jau kitą dieną, kai baigėsi imperatyvus 20 darbo dienų administracinio sprendimo priėmimo terminas, įgijo neginčijamą teise? į teismine? gynybą (nors į teismą kreipėsi 2023 m. birželio 23 d., t. y. praėjus 34 dienoms nuo Prašymo pateikimo). Raštą dėl Prašymo nagrinėjimo pratęsimo atsakovas pateikė pareiškėjai jau realizavus teisę kreiptis į teismą. Pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo ir teisinės pareigos laukti atsakovo atsakymo, ar kitų procedūrinių veiksmų ilgiau, nei nustato Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalies bei VAĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostatos.

17.3.       Teismai nevertino fakto, kad pareiškėja ar jos atstovas atsakovo nebuvo informuoti apie atliekamus ir teismų įvardintus veiksmus. Todėl argumentai, kad atsakovas rinko papildomą informaciją, siekiant pateikti atsakymą į Prašymą ir dėl šios priežasties, teismų vertinimu, terminas atsakovui pateikti atsakymą į skundą turėjo būti skaičiuojamas nuo 2023 m. birželio 22 d. ir pasibaigė 2023 m. liepos 21 d., yra teisiškai nepagrįsti ir subjektyvūs. Teismai nevertino ir nepaaiškino, kaip pareiškėja ar jos atstovas turėjo sužinoti minėtas aplinkybes. Teismai privalėjo įvertinti atsakovo neveikimą šiuo aspektu, taip pat galimus tyrimo procesinius pažeidimus. Tokiu būdu teismai nepagrįstai priėmė siurprizinį sprendimą.

17.4.       Atsakovas netinkamai aiškino termino pratęsimo instituto turinį, rėmėsi savo paties priimtu 2023 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 2D-11107 dėl pasibaigusio termino pratęsimo. Bylą nagrinėję? teismai, nevertindami pareiškėjos pozicijos šiuo klausimu, tik formaliai pritarė atsakovui. Pareiškėja pabrėžia, kad bet koks procedūrinis / procesinis terminas gali būti pratęsiamas tik jeigu jis nėra pasibaigęs. Atsakovas pasinaudoti teise dėl Prašymo nagrinėjimo pratęsimo galėjo tik iki jo pabaigos, o ne šiam terminui pasibaigus, priimant niekinį ab initio (nuo pradžių) 2023 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-11107 ir siunčiant jį pareiškėjai. Be to, faktas apie 20 darbo dienų termino pratęsimą gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, o ne atsakovo atstovės paaiškinimais, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas. Teismas nepagrįstai ir subjektyviai, remdamiesi prielaidomis, vertino, kad pasibaigusio procedūrinio termino pratęsimo įforminimas buvo atliktas anksčiau, t. y. 2023 m. birželio 16 d. Remiantis minėtais motyvais, jeigu atsakovo 2023 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 2D-11107 terminas nebuvo pratęsiamas, nes jis buvo pratęstas 2023 m. birželio 16 d., vertintina, kad teismai pateisina ir remiasi atsakovo nurodomu duomenų klastojimu. Tai patvirtina 2023 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 2D-11107 turinys (kad skundo nagrinėjimo terminas yra pratęsiamas, o nebuvo pratęstas).

17.5.       Bylą nagrinėję teismai taip pat ignoravo pareiškėjos nurodytą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.).

17.6.       Pareiškėja įgyvendino abi ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas. 2023 m. liepos 28 d. pareiškėja pateikė teismui prašymą, „dėl pareiškėjos skundo atsisakymo, atsakovei įvykdžius pareikšto skundo reikalavimus, pareiškėjos patirtų išlaidų atlyginimo administracinėje byloje“. Byloje taip pat yra įrodyta, kad atsakovas atsakymą į Prašymą pateikė 2023 m. liepos 13 d. Priešinga bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl neįgyvendintos ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies antrosios sąlygos prieštarauja šios teisės normos turiniui ir objektyviems bylos faktams. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėja patyrė finansine? naštą dėl advokato suteiktos teisinės pagalbos ir po teisminio proceso, kurio metu atsakovas geruoju įvykdė jos reikalavimą bei pateikė atsakymą į Prašymą, ji buvo prastesnėje padėtyje nei prieš įgyvendinant teise? į teismine? gynybą. Taigi, nors pareiškėja ir turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau ex post facto pareiškėjos bylą nagrinėjusių teismų atsisakymas atlyginti jos išlaidas vis dėlto sudarė kliūtis pareiškėjos teisei kreiptis į teismą.

17.7.       Pareiškėja nesiekė bylinėtis in abstracto, ji siekė, kad atsakovas būtų įpareigotas įvykdyti pareigą išnagrinėti Prašymą ir pateikti sprendimą. Teisminio proceso metu atsakovui įvykdžius pareikšto skundo reikalavimus, pareiškėja įgijo teise? į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Situacija, kai teismai eliminuoja pareiškėjos teise? į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teisėtai pradėtoje administracinėje byloje, teisme ginčijant valdžios institucijos neveikimą, yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

18.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo atsisakyti atnaujinti procesą.

19.       Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.       Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą iš naujo (ABTĮ 156 str. 2 d.).

19.2.       Subjektyvus prielaidomis pagrįstas bylos šalies manymas, kad baigiamasis teismo aktas nėra motyvuotas, nes juo nėra patenkinti šalies reikalavimai, savaime nėra pagrindas atnaujinti proceso byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, itin išsamiai išdėstė motyvus, su kuriais pagrįstai sutiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsakovas pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Subjektyvus, prielaidomis pagrįstas pareiškėjos manymas, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai dokumentai yra nemotyvuoti, nes jais nebuvo patenkintas pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, savaime nėra pagrindas atnaujinti procesą byloje.

19.3.       ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu galima prašyti atnaujinti procesą, jei buvo padarytas esminis materialinės teisės normų, o ne procesinės teisės normų pažeidimas. Pareiškėja siekia naujo faktinio aplinkybių įvertinimo, t. y. paneigti teismo nustatytas aplinkybes.

19.4.       Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo bylas, kurių faktinė situacija skiriasi nuo nagrinėjamu atveju susiklosčiusių aplinkybių. Pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose buvo nustatyta, kad pareiškėjai atsisakė skundų dėl to, jog atsakovai geruoju patenkino jų reikalavimus padavus skundus teismui. Nagrinėjamu atveju, gi, teismai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog Inspekcija pareiškėjos skundą patenkino geruoju, t. y. pateikė atsakymą tik po to, kai pareiškėja kreipėsi į teismą. Nagrinėjamu atveju nepateikta argumentų, patvirtinančių, kad sprendžiant ginčą buvo nesivadovauta teismų praktika, suformuota nagrinėjant panašias ar analogiškas bylas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

20.       Pareiškėja N. N. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

22.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

23.       Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

24.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

25.       Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo pareiškėjos nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

26.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

27.       Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų, t. y. teismas nevertino ir nepaneigė vienos esminių pareiškėjos interesų gynybos pozicijos, kad nei atsakovui, nei bet kuriam kitam viešojo administravimo subjektui įstatymas nenumato jokių galimybių prasitęsti jau pasibaigusį procesinį (procedūrinį) terminą.

28.       Nagrinėjant šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; kt.).

29.       Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

30.       Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, be kita ko ir argumentą dėl negalimumo pratęsti pasibaigusi procedūrinį / procesinį terminą, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, nustatęs ir įvertinęs bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nes nepasibaigus terminui, jį pratęsė iki 2023 m. liepos 14 d. ir nepraleidusi 5 darbo dienų termino 2023 m. birželio 23 d. raštu apie tai informavo pareiškėjos atstovą, bet pareiškėja, nesulaukusi Inspekcijos atsakymo, su skundu kreipėsi į teismą. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju terminas buvo pratęstas jam nepasibaigus.

31.       Įvertinus pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, siekia, kad jie būtų dar kartą išnagrinėti apeliacine tvarka. Tačiau, kaip minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies vertinimu, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

32.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

33.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nepripažintina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu nėra teisiškai pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

34.        ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

35.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

36.       Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

37.       Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

38.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja skunde prašė teismo įpareigoti atsakovą jos kompetencijos ribose išnagrinėti jai pateiktą Prašymą ir pateikti pareiškėjos prašomą informaciją. Bylos teisme eigoje pareiškėja, nurodydama, kad atsakovas geruoju įvykdė skundo reikalavimą, atsisakė skundo ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjos atsisakymą nuo skundo, tačiau nepriteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, konstatavęs, kad nėra pagrindo išvadai, jog skundas patenkintas geruoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjos atskirojo skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą ir atskirąjį skundą atmetė.

39.       Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu matyti, kad ji iš esmės kritikuoja apeliacinės instancijos teismo pateiktą aiškinimą, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be kita ko pareiškėja tvirtina, kad teismas netinkamai taikė ABTĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjos teisės į teisminę gynybą atsiradimo momentą. Pareiškėja mano, kad tokiu būdu buvo pažeista jos teisė į teisminę gynybą, kuri garantuojama ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos argumentus, pažymi, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti procesą dėl, jos manymu, padarytų proceso teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, pažeidimų, o pagal ABTĮ 156 straipsnį, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu sprendimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujintas dėl ABTĮ įtvirtintų proceso normų pažeidimo.

40.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

41.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

42.       Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-154/2011;
2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą dėl aptariamo pagrindo galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015).

43.       Pareiškėja, siekdama atnaujinti procesą minimu pagrindu, nurodo, kad bylą nagrinėję teismai ignoravo pareiškėjos nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016, 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-710-602/2018), išnagrinėtoje byloje suformavo išvadas, priešingas minėtiems teismų praktikos išaiškinimams.

44.       Įvertinusi pareiškėjos cituojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad jose apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, konstatavo, kad skundai patenkinti geruoju. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Inspekcija pareiškėjos skundą patenkino geruoju. Taigi teisėjų kolegija, sprendžianti proceso atnaujinimo klausimą, prieina prie išvados, kad pareiškėjos paminėtose administracinėse bylose faktinė situacija bei galutiniai sprendimų rezultatai iš esmės skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje nagrinėtos situacijos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos administracinės bylos negali būti laikomos tinkama praktika taikoma šioje nagrinėjamoje byloje.

45.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose pateikti išaiškinimai galėtų paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartyje pateiktas išvadas, atmeta pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

46.       Įvertinus teisinio tikrumo, res judicata principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. N. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eAS-660-415/2023 pagal pareiškėjos N. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. V., L. K.), dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė