Administracinė byla Nr. A-1317-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00975-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 350 Lt (101,37 Eur) turtinei ir 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–4, 15–16) pareiškėjas paaiškino, kad iki 2014 m. sausio 1 d. ne pirmus metus gaudavo piniginę socialinę paramą. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybei pradėjus savarankiškai vykdyti socialinių išmokų administravimo funkcijas, 2014 m. sausio 2 d. jis iš naujo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – ir Skyrius). Pareiškėją aptarnavo specialistė V. Č., kuri nepagrįstai nenorėjo jo priimti, teigdama, kad aptarnauja tik iš anksto užsiregistravusius asmenis. Vis dėl to prašymas buvo priimtas, aptarnavimas buvo nemalonus, neišsamus ir nekokybiškas. Dėl šio įvykio pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Skyriaus padalinio vedėją. Pareiškėjas paaiškino, kad yra asmuo be gyvenamosios vietos, todėl prašyme nurodė savo dėdės gyvenamosios vietos adresą ((duomenys neskelbtini), Vilnius) korespondencijai gauti. 2014 m. sausio 27 d. dėdė jam pranešė, kad gavo laišką iš Skyriaus. Susipažinęs su raštu, pareiškėjas suprato, jog socialinė pašalpa per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jam neskiriama. Neskyrimo priežastimi buvo nurodyta tai, jog pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti jo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Dėl priimto sprendimo pareiškėjas nuvyko į Socialinių išmokų skyrių, kalbėjo rūpimais klausimais su Skyriaus atsakingais darbuotojais, tačiau vieni siuntinėjo pas kitus, bendravo nepagarbiai, todėl pareiškėjas jautėsi pažemintas. 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas atvyko pasiimti 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 patvirtintos kopijos. Tuo pačiu norėjo pateikti prašymą piniginei socialinei paramai gauti už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Specialistė V. Č. uždavė tą patį klausimą dėl registracijos, pasakė, kad jos darbo laikas baigtas, išvarė iš kabineto, prašymo nepriėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad darbo laikas nebuvo pasibaigęs (16.20 val.), pagal Vidaus tvarkos taisykles turėtų būti priimama iki 16.30 val. Dėl šio įvykio jis žodžiu kreipėsi į Skyriaus vedėją I. G. Vedėja nebuvo itin maloni, bet davė nurodymą priimti jį kitai specialistei A. V. Pasak pareiškėjo, šį kartą aptarnavimas buvo kokybiškas, mandagus ir malonus. Buvo atlikti socialinei piniginei paramai gauti visi būtini veiksmai, užduoti atitinkami klausimai, surinkta reikiama informacija. Dėl specialistės V. Č. galimai netinkamų veiksmų 2014 m. vasario 7 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento vadovybę, vyksta skundo nagrinėjimas. Pareiškėjo teigimu, dėl nekompetentingos darbuotojos (V. Č.) kaltės, kuri neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti, 2014 m. sausio 22 d. buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Socialinių išmokų skyriaus sprendimas Nr. 4718, kurio pasekmė – pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala. V. Č. pareiškėjui apsilankius pas ją 2014 m. sausio 2 d. tinkamai neatliko savo pareigų, neįformino reikalingų dokumentų piniginei socialinei paramai gauti ir pan. Taigi Skyriaus darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl buvo atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala yra per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. patirtas pajamų netekimas (nuostoliai) 350 Lt. Neturtinė žala yra 500 Lt, kurią pareiškėjas įvertino pinigais kaip kompensaciją už kilusias neigiamas pasekmes, moralinį nepasitenkinimą, patirtą iš socialinių darbuotojų pažeminimą, rodomą nepagarbą, menkinimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurie yra ne trumpalaikiai ir jaučiami iki šiol.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 20–24) paaiškino, kad socialinę pašalpą G. A. Skyrius skyrė ir mokėjo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. kreipėsi į Skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Jis pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti, užpildydamas prašymo-paraiškos formą, kuri pildoma, kai nesikeičia anksčiau pateikti pareiškėjo duomenys socialinei pašalpai gauti. Tokiame prašyme-paraiškoje asmuo privalo nurodyti savo faktinės gyvenamosios vietos seniūniją. Pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. prašyme-paraiškoje nurodė Verkių seniūniją. Apie kokius nors gyvenamosios vietos pokyčius, pareiškėjas nepranešė, todėl Skyriui iki šiol žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šią gyvenamąją vietą pareiškėjas nurodė ir 2011 m. sausio 12 d. pirmą kartą paduodamas prašymą socialinei pašalpai gauti. Vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo  (toliau – ir Tvarkos aprašas) 81.5 punktu Skyrius 2014 m. sausio 8 d. parengė tarnybinį pranešimą Nr. A121-389/14-(2.1.19-SR7) „Dėl G. A. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašymo“. Tvarkos aprašo 32 punkte nustatyta tvarka tarnybinis raštas buvo pateiktas Vilniaus miesto socialinės paramos centrui, kad šios įstaigos darbuotojai atliktų pareiškėjo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą ir surašytų buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą. Vilniaus miesto Socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinė darbuotoja 2014 m. sausio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 78-17 „Dėl G. A.“ informavo, kad pareiškėjo Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašyti nepavyko, nes pareiškėjas pokalbio metu teigė, jog negyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 75 punktas nustato baigtinį sąrašą išimčių, kada skiriant socialinę paramą gyvenimo sąlygos nėra tikrinamos, tai yra, kai asmuo gyvena nakvynės namuose, krizių centruose ar kitose laikino gyvenimo vietose. Visais kitais atvejais Skyrius neturi teisinio pagrindo skirti socialinę pašalpą, jei besikreipiantis asmuo nesudaro galimybės patikrinti jo buities ir gyvenimo sąlygų. Pagal Tvarkos aprašo 20 punktą, Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į socialinę pašalpą nustatyti, todėl socialinė pašalpa gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiama pagal šiame dokumente pateiktas rekomendacijas, išvadas ar informaciją. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atsisakė sudaryti galimybę patikrinti buities ir gyvenimo sąlygas, Skyrius 2014 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 4718 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. Šiame skunde pareiškėjas reikalauja priteisti tariamai jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neginčydamas Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718, kuriuo jam buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą, teisėtumo. Įstatymų leidėjas akcentuoja, jog piniginė socialinė parama privalo būti teikiama tik tais atvejais, kai jos labiausiai reikia ir kai asmuo, besikreipiantis dėl šios paramos išnaudoja visas galimybes pagerinti savo materialinę padėtį. Vien tai, kad pareiškėjas, būdamas jaunas ir darbingo amžiaus, raštingas, socialinę pašalpą gauna 3 metus, byloja apie ilgalaikę jo priklausomybę nuo teikiamos paramos bei nenorą integruotis į darbo rinką. Iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės matyti, jog pareiškėjas nedirba nuo 2008 m. gruodžio 9 d., be pertraukų registruojasi teritorinėje darbo biržoje nuo 2010 m. balandžio 14 d., tačiau per šį laiką net 11 kartų atsisakė siūlomo darbo. Atsakovo teigimu, Skyrius jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, neatliko. Be to, pareiškėjas neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, nepagrindė jos konkrečiais įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą atmetė (b. l. 50–55).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo 2014 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 4718 nurodytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, todėl pripažinti minėtą atsakovo sprendimą neteisėtu, nėra pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną ir būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Byloje nustatyta, kad V. Č. elgesys pagal pareiškėjo skundą buvo vertintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento, kuris konstatavo, kad V. Č. laikosi nustatytos asmenų aptarnavimo tvarkos. Šią išvadą paneigiančių duomenų į nagrinėjamą administracinę bylą pateikta nebuvo. Taigi konkrečiu atveju nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.). Pareiškėjui buvo paskirta socialinė pašalpa per laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., t. y. buvo užtikrinta jo teisė į socialinę paramą ir tai, teismo įsitikinimu, yra pakankama moralinė kompensacija už galimai patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą ir kitus nepatogumus. Pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas savo veiksmais (neveikimu) būtų sukėlęs jam ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir žalos faktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį dėl žalos dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 neskirti G. A. socialinės pašalpos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių išvadai dėl Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 teisėtumo padaryti. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar pareiškėjo pokalbio telefonu su socialine darbuotoja metu gauta informacija buvo pakankama padaryti išvadai, jog pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, nenustatė, ar pareiškėjas, kaip asmuo nurodantis, jog neturi pastovios gyvenamosios vietos, privalėjo nurodyti gyvenamąją vietą socialiniams darbuotojams tikrinti, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjui, jo teigimu, pateikus tą pačią informaciją jo teisė į socialinę pašalpą buvo vertinama skirtingai, nenagrinėjo, kokioms aplinkybėms išnykus ar pasikeitus vėliau buvo nuspręsta skirti socialinę pašalpa pareiškėjui.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo patenkino iš dalies. Priteisė G. A. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 101,37 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nagrinėdamas atsisakymo pareiškėjui skirti socialinę pašalpą priežastis, vertindamas pašalpos skyrimo procedūrą, tvarką, vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo nuostatomis.

Nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 2 d. prašymu-paraiška dėl socialinės pašalpos skyrimo iki 2014 m. balandžio mėn., kreipėsi į Skyrių. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad Savivaldybės administracija teikdama socialinę paramą, kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, privalo tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, bei privalo surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti (Įstatymo 20 str. 9 d.). Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu Skyrius 2014 m. sausio 8 d. tarnybiniu pranešimu Nr. A121-389114-(2.1.19-SR7) kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą dėl papildomų duomenų (surašant Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą) apie pareiškėją pateikimo. Pareiga Skyriui tikrinti asmenų, pateikusių prašymą pašalpai gauti, gyvenimo sąlygas įtvirtinta ir Aprašo 81.5 punkte. Socialinės paramos centro darbuotoja 2014 m. sausio 9 d. tarnybiniu pranešimu Skyrių informavo, kad Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto pareiškėjo atžvilgiu surašyti nepavyko, nes 2014 m. sausio 9 d. telefoninio pokalbio su pareiškėju metu paaiškėjo, kad prašyme nurodytu adresu pareiškėjas negyvena, tai yra jo dėdės butas ir šis adresas nurodytas tik korespondencijai gauti. Pareiškėjas pokalbio metu taip pat nurodė, kad jis yra be pastovios gyvenamosios vietos. Skyrius 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 6819, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad Savivaldybės administracija, teikdama socialinę paramą turi teisę neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų ar nutraukti jų teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, iki šios pareigos bus įvykdytos. Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti jų gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Sprendime konstatavus šios pareigos nevykdymą, pareiškėjui buvo atsisakyta skirti piniginę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Skyrių dėl socialinės paramos gavimo kreipėsi 2014 m. sausio 2 d. užpildydamas prašymo formą, kuri pildoma, kai prieš tai pateikti duomenys nėra pasikeitę. Tokiu atveju pareiškėjui buvo privalu nurodyti savo faktinės gyvenamosios vietos seniūniją. Pareiškėjas prašyme nurodė Verkių seniūniją. Kaip atsiliepime nurodė atsakovas, jam pareiškėjo faktinės gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo žinomas iš pareiškėjo pirminio prašymo duomenų. Socialinės paramos centras vykdydamas Skyriaus pavedimą pareiškėjo atžvilgiu surašyti Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, pateikė duomenis apie tai, kad vykdant pavedimą, Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto pareiškėjo atžvilgiu surašyti nepavyko, nes 2014 m. sausio 9 d. telefoninio pokalbio metu pareiškėjas nurodė, jog prašyme nurodytu adresu jis negyvena, tai yra jo dėdės butas ir šis adresas nurodytas tik korespondencijai gauti. Pokalbio metu pareiškėjas nurodė, kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Skyrius gavęs telefoninio pokalbio metu fiksuotus duomenis priėmė 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 6819 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nes pareiškėjas nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą (Įstatymo 23 str. 2 d. 5 p.).

Skyriaus veiksmus priimant 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 6819 įvertinęs ginčo faktinių aplinkybių kontekste, teismas padarė išvadą, kad Skyrius, gavęs Socialinės paramos skyriaus užfiksuotus pokalbio su pareiškėju duomenis, iš esmės neturėjo tiesioginio pagrindo atsisakyti pareiškėjui skirti pašalpą vadovaujantis būtent Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

Nustatyta, jog pareiškėjas telefoninio pokalbio su Socialinės paramos centro darbuotoja metu paaiškino, kad yra asmuo be pastovios gyvenamosios vietos, o ankstesniame prašyme nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) negyvena, butas yra jo dėdės ir šio buto adresas prašyme nurodytas tik korespondencijai gauti, todėl Skyrius, prieš priimdamas sprendimą atsisakyti skirti pašalpą, turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konkrečia gyvenamąja vieta, taip pat ir aplinkybes, kur prašymo pateikimo metu pareiškėjas gyveno (t. y. miega, leidžia laiką ir pan.), tuo labiau, kad pokalbio metu pareiškėjas paaiškino, jog butas nurodytu adresu jam nepriklauso. Atsakovas šių aplinkybių netyrė, o 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 6819 atsisakyti skirti pašalpą priėmė iš esmės realiai nenustatęs Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto atsisakymo skirti pašalpą pagrindo, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs realius veiksmus siekiant patikrinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, o tuo tarpu pareiškėjas realiai būtų atsisakęs sudaryti galimybę tai patikrinti. Šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas įvertinus tai, kad pareiškėjo teisė į piniginę socialinę paramą už 2014 m. sausio mėn. iš esmės nebuvo tiriama bei nustatinėjama, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, tuo tarpu 2014 m.sausio 22 d. sprendime nurodytas atsisakymo skirti pašalpą pagrindas neatitinka ginčo situacijos faktinių aplinkybių. Atsakovas sprendimą atsisakyti išduoti pašalpą priėmė iš esmės neįvertinęs jokių su pareiškėjo gyvenimo sąlygomis susijusių aplinkybių. Teismo vertinimu, tai neabejotinai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus (patirtas socialinių darbuotojų pažeminimas, rodoma nepagarba, menkinimas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai), atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, taip pat į pažeistos vertybės pobūdį – subjektinė teisė į socialinės pašalpos gavimą (byloje nėra duomenų, kad be socialinės pašalpos pareiškėjas gautų/turėtų kitų pajamų; socialinė pašalpa tai vienintelės pareiškėjo gaunamos pajamos), teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu priteistinu pareiškėjui piniginiu atlygiu už neturtinę žalą teismas laikė 30 Eur sumą.

Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, buvo svarstomas pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos klausimas. Nustatyta, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patirtą turtinę žalą tiesiogiai sieja su negauta socialine pašalpa už 2014 m. sausio mėn. ir prašo priteisti 101,37 Eur (350 Lt). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei atsakovas su pareiškėjo 2014 m. sausio 2 d. pateiktu prašymu skirti socialinę pašalpą susijusias faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į Socialinės paramos skyriaus pateiktus duomenis, būtų įvertinęs tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka, preziumuojama, kad Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių asmeniui teisę gauti socialinę pašalpą kriterijus, prasme, kliūčių pareiškėjui gauti socialinę pašalpą už 2014 m. sausio mėn. nebūtų buvę. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant ir į tai, kad remiantis bylos medžiaga (dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra), pareiškėjas į atsakovą 2014 m. sausio 2 d. kreipėsi pateikdamas prašymą, kuris teikiamas, kai nesikeičia anksčiau pateikti pareiškėjo duomenys socialinei pašalpai gauti. Pagal anksčiau pateiktus prašymus pareiškėjui socialinės pašalpos buvo išmokamos. Be to, pagal byloje pateiktą 2014 m. vasario 5 d. prašymą ir 2014 m. vasario 14 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kuriame iš esmės nustatytos tos pačios aplinkybės (pareiškėjas neturintis pastovios gyvenamosios vietos, gyvena automobilyje, nedirba) pareiškėjui socialinė pašalpa už tris mėnesius nuo 2014 m. vasario mėn. buvo paskirta. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 2 d. prašymas, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nebūtų išspręstas neigiamai. CK 6.249 straipsnio prasme turtinė žala galėtų būti negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju konstatavus atsakovo veiksmų, priimant Sprendimą, neteisėtumą bei nustačius, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos ir būdo aplinkybės nebuvo pakitusios laikotarpiu iki 2014 m. sausio 2 d. prašymo pateikimo ir laikotarpiu po šio prašymo pateikimo (vertinant 2014 m. vasario 5 d. prašymą), kas atitinkamai reikštų, kad 2014 m. sausio 2 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas taip pat turėjo teisę į socialinės pašalpos gavimą, tačiau dėl ne iki galo ištirtų aplinkybių ji nebuvo paskirta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti turtinę žalą – negautas pajamas, atsakovui neskyrus pareiškėjui socialinės pašalpos 101,37 Eur (350 Lt) už 2014 m. sausio mėn. Ginčo dėl išmokamos socialinės pašalpos dydžio (350 Lt) 2014 m. sausio mėn. laikotarpiu byloje nėra.

IV.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus.

Teigia, kad Socialinių išmokų skyrius, gavęs pareiškėjo G. A. prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo atliko visas būtinas procedūras ir visus būtinus veiksmus, todėl teismas visiškai be argumentų konstatavo, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti. Teismas ginčijamame sprendime nenurodo, ką konkretaus neatliko atsakovas, kad jo veiksmus ar neveikimą būtų galima laikyti neteisėtais. Socialinių išmokų skyrius, teikdamas socialinę pašalpą, privalo tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą  (Tvarkos aprašo 81.5 punktas). Vilniaus miesto socialinės paramos centras, kuriam buvo pavesta atlikti G. A. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą ir surašyti aktą, susisiekė su G. A., tačiau pastarasis pareiškė, kad jis negyvena adresu (duomenys neskelbtini), o kur konkrečiai gyvena nenurodė. Taigi, atsakovui nebuvo suteikta informacija apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, nes pareiškėjas nenurodė, kur faktiškai gyvena.

Atsakovas pažymi, kad Tvarkos aprašo 75 punkte pateiktas baigtinis sąrašas išimčių, kada prieš skiriant socialinę pašalpą gyvenimo sąlygos nėra tikrinamos ir buities bei gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas nėra surašomas. Tik tuo atveju, jei pageidaujantis gauti socialine paramą asmuo gyvena nakvynės namuose, krizių centruose ar kitose laikino gyvenimo vietose Socialinių išmokų skyriaus socialinę pašalpą gali skirti nesant buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto. Visais kitais atvejais Socialinių išmokų skyrius neturi teisinio pagrindo skirti socialinę pašalpą nesant buities bei gyvenimo sąlygų patikrinimo akto. Tvarkos apraše nėra numatyta galimybė skirti socialinę pašalpą, jei asmuo „neturi nuolatinės gyvenamosios vietos“, kaip nurodė pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 punktu nustatyta, jog piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų viena iš pareigų yra sudaryti galimybę savivaldybių socialiniams darbuotojams tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Neįvykdžius šios pareigos, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, socialinė pašalpa asmeniui yra neskiriama ar nutraukiama, iki pareiga bus įvykdyta.

Socialinių išmokų skyrius 2014 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 4718 neskirti socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustatančiu savivaldybės administracijai teisę neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų, ar nutraukti jų teikimą, kai vienas gyvenantis asmuo nevykdė šio Įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, šiuo atveju – pareigos sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Priešingai, negu konstatavo teismas ginčijamame sprendime, pagal Tvarkos aprašo nuostatas Socialinių išmokų skyrius neprivalėjo imtis kokių nors veiksmų siekiant išsiaiškinti G. A. gyvenamąją vietą, nes tokie veiksmai nenumatyti nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše.

Socialinių išmokų skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą ir jo pateiktus duomenis, tinkamai atliko visus su piniginės socialinės paramos skyrimu susijusius veiksmus, vadovaudamasis aktualių teisės aktų nuostatomis, šis sprendimas yra teisėtas, galiojantis ir įvykdytas, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atvejų nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti pripažintas pagrįstu. Pažymi, kad neskirdamas socialinės išmokos Socialinių išmokų skyrius veikė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymu ir Tvarkos aprašu. Sprendimas neskirti socialinę pašalpą G. A. yra teisėtas ir nepanaikintas, todėl teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ne tik neteisėtų atsakovo veiksmų, bet ir žalos realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent jam. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl patirtos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas, jaunas ir darbingo amžiaus, raštingas, socialinę pašalpą gauna 3 metus byloja apie ilgalaikę priklausomybę nuo teikiamos paramos, ir apie tai, kad kreipimąsi į socialinę paramą teikiančias institucijas jam nesukelia neigiamų emocijų. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui atsirado žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kilusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718 neskirti G. A. socialinės pašalpos nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2014 m. sausio 2 d. Skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys), prašydamas skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. sausio iki 2014 m. balandžio mėn. (b. l. 26–27). Pareiškėjui įteiktame informaciniame lapelyje nurodyta, kad pateikti visi reikalingi dokumentai (b. l. 5). Skyrius 2014 m. sausio 8 d. tarnybiniu pranešimu Nr. A121-389/14-(2.1.19-SR7) kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą prašydamas patikslinti, iš kokių pajamų pareiškėjas gyvena, koks veiklos pobūdis, kokio ir kokiais būdais ieško darbo, kokias pajamų gavimo galimybes išnaudoja, ar turi papildomų nedeklaruojamų pajamų, ar pajamos, gaunamos iš socialinės pašalpos atitinka pareiškėjo gyvenimo sąlygas, kam priklauso būstas, kuriame pareiškėjas faktiškai gyvena, ar be pareiškėjo gyvena kiti asmenys, dėl kokių priežasčių gyvenamosios vietos nedeklaruoja faktinės gyvenamosios vietos adresu. Prašyta surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą (b. l. 28). Pagal Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinės darbuotojos 2014 m. sausio 9 d. tarnybinį pranešimą dėl G. A., buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto surašyti nepavyko, nes per pokalbį telefonu su G. A. paaiškėjo, jog jo nurodytu adresu jis negyvena, šį adresą nurodęs tik korespondencijai gauti, o pats pastovios gyvenamosios vietos neturi (b. l. 29). Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 4718 nurodytas atsisakymo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pagrindas – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nesudarė savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą) (b. l. 10).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Skyrius, prieš priimdamas sprendimą atsisakyti skirti pašalpą, turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konkrečia gyvenamąja vieta, taip pat ir aplinkybes, kur prašymo pateikimo metu pareiškėjas gyveno (t. y. miega, leidžia laiką ir pan.), tuo labiau, kad pokalbio metu pareiškėjas ir paaiškino, jog butas nurodytu adresu jam nepriklauso. Atsakovas šių aplinkybių netyrė, o 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 6819 atsisakyti skirti pašalpą priėmė iš esmės realiai nenustatęs Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto atsisakymo skirti pašalpą pagrindo, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs realius veiksmus siekiant patikrinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, o pareiškėjas realiai būtų atsisakęs sudaryti galimybę tai patikrinti. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas įvertinus tai, kad pareiškėjo teisė į piniginę socialinę paramą už 2014 m. sausio mėn. iš esmės nebuvo tiriama bei nustatinėjama, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, o 2014 m. sausio 22 d. sprendime nurodytas atsisakymo skirti pašalpą pagrindas neatitinka ginčo situacijos faktinių aplinkybių. Atsakovas 2014 m. sausio 22 d. sprendimą atsisakyti išduoti pašalpą priėmė iš esmės neįvertinęs jokių su pareiškėjo gyvenimo sąlygomis susijusių aplinkybių.

Atsakovas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad Skyrius gavęs pareiškėjo prašymą dėl pašalpos skyrimo atliko visas būtinas procedūras ir veiksmus. Pagal Tvarkos aprašo nuostatas Skyrius neprivalėjo imtis kokių nors veiksmų, siekiant išsiaiškinti G. A. gyvenamąją vietą, nes tokie veiksmai nenumatyti nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą  ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, todėl nekartodama jame nustatytų faktinių aplinkybių ir teismo motyvų, kuriais grindžiamas sprendimas, pasisako dėl atsakovo argumentų, kurias grindžiamas apeliacinis skundas.

Primintina, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/13, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-684/13).

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (ginčui aktuali 2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. IX-1675 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl piniginės socialinės paramos vienas gyvenantis asmuo neturintis gyvenamosios vietos kreipiasi į savivaldybės, kurios teritorijoje jis gyvena, administraciją. Kreipdamasis asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis (Įstatymo 20 str. 2 d.). Savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus (Įstatymo 20 str. 6 d.). Įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas yra vienas iš dokumentų teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti.

Pažymėtina, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis bendradarbiavimo ir dalyvavimo principu. Piniginės socialinės paramos teikimas remiasi asmenų, kurie kreipiasi dėl piniginės socialinės paramos, bendruomenės, bendrojo naudojimo objektų valdytojų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės, valstybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba.

Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui nustatyta pareiga sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, o asmeniui šios pareigos nevykdant savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos neteikti ar nutraukti teikimą, iki pareiga bus įvykdyta (Įstatymo 23 str. 2 d. 5 p., Tvarkos aprašo 82.6, 88.5 punktai).

Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 31 punkte numatyta, kad Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymu ir Tvarkos aprašu, nustato vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų teisę į socialinę pašalpą, apskaičiuoja socialinės pašalpos dydį ir nustato socialinės pašalpos teikimo laikotarpį bei priima sprendimus: skirti socialinę pašalpą, neskirti socialinės pašalpos, nutraukti ar sustabdyti socialinės pašalpos mokėjimą. Socialinė pašalpa skiriama, neskiriama ar nutraukiama atsižvelgiant į Vilniaus miesto socialinės paramos centro darbuotojų arba kitų savivaldybių socialinių darbuotojų sudarytą vieno gyvenančio ar bendrai gyvenančių asmenų Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, jame pateiktus duomenis ir rekomendacijas, Tvarkos apraše numatytais atvejais sudarytų Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktų pagrindu (Tvarkos aprašo 32 p.). Socialinė pašalpa neskiriama, informuojant prašymą-paraišką pateikusį asmenį apie prašymo-paraiškos nagrinėjimo pratęsimo terminą, papildomų duomenų ir informacijos rinkimo laikotarpiu, jeigu reikalingi išsamūs duomenys, įrodantys bendrai gyvenančių asmenų ar vieno gyvenančio asmens teisę į socialinę pašalpą (Tvarkos aprašo 35 p.). Pagal Tvarkos aprašo 81.5 punktą, Socialinių išmokų skyrius, teikdamas socialinę pašalpą, privalo tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu socialinė pašalpa gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas, kai vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys įtraukti į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą prie Vilniaus miesto savivaldybės, tačiau jų faktinė gyvenamoji vieta Vilniaus mieste ar kitoje savivaldybėje (81.5.2.1, 81.5.2.2 punktai).

Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų duomenų negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėjas G. A. nesudarė Vilniaus miesto socialinės paramos centro socialiniams darbuotojams galimybės tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą ir atsakovas turėjo pagrindą jo prašymą atmesti vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus 2014 m. sausio 2 d. prašymą-paraišką, jam įteiktame informaciniame lapelyje pažymėta, kad pateikti visi reikalingi dokumentai (b. l. 5). Vien nustatytas faktas, kad asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nesudarė galimybės tikrinti jo gyvenimo sąlygas, tuo labiau įvertinus visumą faktinių ir teisinių aplinkybių nustatytų šioje byloje ir aiškiai išdėstytų pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis gero administravimo principu, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Juo besivadovaudamos valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 pabrėžė, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 punktas). Priimdamas 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 4718 pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu iš esmės neįvertinęs su pareiškėjo gyvenimo sąlygomis susijusių aplinkybių, atsakovas gero administravimo principo nesilaikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vengė bendradarbiauti su atsakovo darbuotojais ar trukdė patikrinti savo gyvenimo sąlygas. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad pareiškėjas nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, gyvena automobilyje, nėra kliūtis tikrinti jo gyvenimo sąlygas – tai patvirtina ir byloje surinkti duomenys, kad nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. vasario 5 d. prašymą-paraišką, buvo atliktas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimas ir surašytas atitinkamas aktas, nors minėtos faktinės aplinkybės iš esmės nepasikeitė (b. l. 87–90). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad Socialinių išmokų skyrius neprivalėjo imtis kokių nors veiksmų siekiant išsiaiškinti G. A. gyvenamąją vietą, nes tokie veiksmai nenumatyti nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad ginčijamu atveju atsakovas tinkamai nebendradarbiavo su pareiškėju, siekdamas nustatyti pareiškėjo teisei į socialinę pašalpą įvertinti reikšmingas aplinkybes.

Pastebėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neprašė panaikinti Skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 4718, tačiau pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paprastai reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, todėl klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas atskirai ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl turtinės žalos atlyginimo būdo ir/ar dydžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-314/2013, 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti (neteisėti veiksmai), dėl kurių pareiškėjui atsirado turtinė (negauta pašalpa 2014 m. sausio mėnesį) ir neturtinė (dėl to patirti išgyvenimai, nepatogumai) žala, tinkamai įvertino priteistinos žalos dydį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį teisingumo ir protingumo principus, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

                                                        Skirgailė Žalimienė