Civilinė byla Nr. e2A-398-407/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00631-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.2.2; 3.1.7.1.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Jūratės Varanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Dvidešimt du“, T. G., uždarajai akcinei bendrovei „KIKUJIRO“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dvidešimt du“, UAB „KIKUJIRO“ ir T. G. solidariai 93 600 Eur skolos, 9 899,80 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Nurodė, kad atsakovė UAB „Dvidešimt du“ su UAB „EZCO“ 2017 m. gruodžio 10 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. kovo 12 d., 2018 m. birželio 11 d., 2018 m. birželio 12 d., 2018 m. liepos 26 d. sudarė paskolos sutartis. Bendra tarp atsakovės UAB „Dvidešimt du“ ir UAB „EZCO“ sudarytų paskolos sutarčių suma – 71 800 Eur, neįskaičiuojant palūkanų. Ieškovas E. M. 2019 m. spalio 28 d. su UAB „EZCO“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria perėmė UAB „EZCO“ reikalavimo teises į atsakovę UAB „Dvidešimt du“ pagal minėtas paskolos sutartis. Ieškovas E. M. ir atsakovė UAB „Dvidešimt du“ taip pat sudarė šias penkias paskolos sutartis: 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutartį, 2018 m. liepos 11 d. paskolos sutartį, 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartį, 2019 m. vasario 11 d. paskolos sutartį, 2019 m. vasario 27 d. paskolos sutartį. Bendra tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Dvidešimt du“ sudarytų paskolos sutarčių suma – 26 800 Eur, neįskaičiuojant palūkanų. Iš viso buvo sudaryta vienuolika paskolos sutarčių. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė UAB „Dvidešimt du“ yra grąžinusi ieškovui tik 5 000 Eur. Iki ieškinio pateikimo teismui dienos pagal paskolos sutartis buvo sukaupta 9 899,80 Eur palūkanų suma. Visa suma, kurią ieškinio pateikimo dieną atsakovė UAB „Dvidešimt du“ yra skolinga ieškovui, įskaitant priskaičiuotas palūkanas ir atsižvelgiant į grąžintus 5 000 Eur, yra 103 499,80 Eur.
3. Ieškovas paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 13 d. už atsakovės UAB „Dvidešimt du“ paskolų sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą laidavo T. G. bei UAB „KIKUJIRO“. Atsakovė UAB „Dvidešimt du“ savo įsipareigojimų nevykdė ir dalinių mokėjimų pagal paskolos sutartis neatliko nei 2020 m. kovo, nei balandžio mėnesiais.
4. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. preliminariu sprendimu ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, priteisiant ieškovui E. M. iš atsakovų UAB „Dvidešimt du“, T. G., UAB „KIKUJIRO“ solidariai 93 600 Eur skolą, 9 899,80 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, paskirstytos bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovas T. G. (laiduotojas) pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo nurodydamas, kad paskolos sutarties sudarymo data negali būti laikoma tuo momentu, nuo kurio turi būti skaičiuojamos palūkanos, todėl sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 9 899,80 Eur palūkanų nėra pagrįsta. Ieškinio pateikimo teismui momentu pagal visas paskolos sutartis nebuvo suėjęs palūkanų mokėjimo terminas ir bendrovė negali būti vertinama kaip pažeidusi palūkanų sumokėjimo pagal paskolos sutartis terminą. Teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė solidariai iš visų atsakovų. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos lygiomis dalimis iš atsakovų po 292 Eur. Be to, nurodė, kad jo laidavimas yra pasibaigęs. Laidavimo sutartis yra negaliojanti, nes buvo sudaryta dėl ieškovo taikyto ekonominio spaudimo. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad visose paskolų sutartyse 1.2 papunktyje nustatyta, jog „paskolos suma suteikiama pervedant ją bankiniu pavedimu į paskolos gavėjo nurodytą banko sąskaitą arba perduodant grynais pinigais“. Tokiu būdu pagal paskolos sutartis numatytas paskolos išmokėjimas grynais pinigais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalį, jei paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris vykdytinas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti sudaroma notarinės formos. Atsakovo vertinimu, paskolos sutartys sudarytos nesilaikant įstatyme (CK 6.871 straipsnio 4 dalis) nustatytos notarinės formos ir yra negaliojančios pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį, todėl negali būti pagrindas priteisti skolą iš atsakovo, ar skaičiuoti palūkanas už suteiktas paskolas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. preliminarų sprendimą ir nutraukė civilinę bylą dėl 92,32 Eur sumažinto reikalavimo, priteisė ieškovui E. M. solidariai iš atsakovų UAB „Dvidešimt du“, T. G., UAB „KIKUJIRO“ 93 600 Eur skolą, 9 807,48 Eur palūkanas ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad pagal ieškovo ir atsakovės UAB „Dvidešimt du“ sudarytas sutartis tarp šalių susiklostė prievoliniai paskolos teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.870 straipsniai). UAB „EZCO“ (pradinei kreditorei) ir ieškovui 2019 m. spalio 28 d. sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovas įgijo teisę atsakovei reikšti visus reikalavimus, kuriuos atsakovei turėjo teisę reikšti pradinė kreditorė (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir atsakovas T. G., taip pat ieškovas ir UAB „KIKUJIRO“ 2019 m. lapkričio 13 d. sudarė laidavimo sutartis, kuriomis T. G. ir UAB „KIKUJIRO“ įsipareigojo padengti ieškovui atsakovės UAB „Dvidešimt du“ skolas pagal paskolų sutartis, jeigu atsakovė UAB „Dvidešimt du“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal paskolos sutartis. Byloje nustatyta, kad atsakovas T. G. (laiduotojas) yra bendraatsakovių UAB „Dvidešimt du“ ir UAB „KIKUJIRO“ vadovas.
9. Iš papildomų susitarimų prie paskolų sutarčių matyti, kad atsakovė UAB „Dvidešimt du“ savo prisiimtus įsipareigojimus ieškovui pagal paskolų sutartis turėjo vykdyti iki 2024 m. gruodžio 31 d. dalimis, kiekvieną mėnesį sumokant ieškovui pagal visas paskolos sutartis bendrai ne mažiau kaip 1 646 Eur, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Atsakovas T. G. patvirtino, kad bendrovė negali vykdyti įmokų, nes neturi lėšų.
10. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Dvidešimt du“ 2019 m. vasario 18 d. pervedė ieškovui 5 000 Eur (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjant bylą iš esmės nebėra teisiškai nereikšminga, nes nuo 2019 m. vasario 18 d. iki sprendimo priėmimo dienos daugiau nebuvo atlikta nei viena įmoka. Atsakovas patvirtino, kad nei jis, nei jo valdoma UAB „Dvidešimt du“ neturi lėšų paskolai grąžinti, įmonė yra pasiekusi nemokumo ribą. Vadinasi, eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, todėl yra faktinis pagrindas skolos priteisimui (CK 6.874 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nepasinaudojo įstatyme numatyta išlyga dėl sutarties keitimo, todėl negali būti atleisti nuo pareigos sutartu laiku grąžinti skolas. Be to, nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pirminiu susitarimu paskolos turėjo būti grąžintos iki 2018 m. gruodžio 31 d. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, sprendė, kad reikiamų finansinių išteklių trūkumas yra pagrindinė paskolų negrąžinimo priežastis, todėl atsakovo T. G. argumentas dėl šioje byloje taikytino CK 6.212 straipsnio 1 dalies atmetamas kaip neįrodytas, nes būtent finansinių lėšų trūkumas nėra force majeure. Kita vertus, valstybė teikia pagalba verslui, patiriančiam sunkumų dėl COVID-19. Atsakovas nenurodė, ar UAB „Dvidešimt du“ atitiko sąlygas teiktinai pagalbai. Kaip nurodė ieškovas, jo nuomone, būtent atsakovas T. G. negebėjo organizuoti verslo, todėl ieškovas nusprendė pasitraukti iš bendro jų projekto. Nors atsakovas T. G. paaiškino, kad jis, sutikdamas perimti verslą, tikėjosi grąžos, nes restorano veiklos pelningumas prasideda jo antrais veiklos metais, tačiau, akivaizdu, kad finansiniai ištekliai nebuvo tinkamai apskaičiuoti.
12. Papildomi susitarimai, sudaryti 2019 m. sausio 1 d., numatė, kad paskolų grąžinimas tam tikromis dalimis turi prasidėti nuo 2020 m. sausio 1 d. (2.2 papunktis). Bendra visų grąžintinų paskolų dalis yra 1 646 Eur. Taip pat šalys dar susitarė dėl pirmojo mokėjimo atlikimo 2020 m. kovą. Tačiau įmokos UAB „Dvidešimt du“ nepradėtos mokėti, o atsakovas T. G. patvirtino, kad bendrovė yra beveik nemoki. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad nebuvo faktinio pagrindo priteisti 93 600 Eur sumą (CPK 185 straipsnis).
13. Ieškovas prašė priteisti 9 899,80 Eur palūkanas pagal į bylą pateiktą paskolos sumos mokėjimų grafiką. Atsiliepime į atsakovo prieštaravimus nurodė, kad įsivėlė korektūros klaida nurodant, jog atsakovės UAB „Dvidešimt du“ grąžinti 5 000 Eur buvo įskaityti kaip 2018 m. vasario 1 d. paskolos sutarties grąžinimas. Ši suma buvo įskaityta kaip 2018 m. sausio 9 d. paskolos grąžinimas, todėl, atitinkamai, ir palūkanų apskaičiavimo grafike nurodoma, kad pagal šią paskolos sutartį yra grąžintina 5 852,1 Eur (852,10 Eur palūkanų) suma.
14. Atsakovo T. G. atstovas teismo posėdžio nurodė, kad palūkanų skaičiavimas turi prasidėti nuo pinigų pervedimo momento, o ne nuo paskolų sudarymo datos. Ieškovas su tuo sutiko, pateikė ieškinio atsisakymą dalyje dėl 92,32 Eur palūkanų sumažinimo. Teismas sprendė, kad reikalavimo atsisakymas imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui neprieštarauja, todėl jį priėmė.
15. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Dvidešimt du“ praleido terminą sumokėti skolą, todėl ieškovo naudai priteisė 9 807,48 Eur palūkanų sumą (CK 6.205 straipsnis), atitinkamai pakeisdamas preliminaraus sprendimo dalį. Kadangi dėl šios sumos ginčo daugiau iš esmės nebuvo, todėl teismas detaliau neanalizavo ieškovo pateikto palūkanų mokėjimo ir skaičiavimo grafiko.
16. Atsakovas T. G. įrodinėjo, kad 2019 m. lapkričio 13 d. laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartis), sudaryta tarp ieškovo E. M. ir atsakovo T. G., yra pasibaigusi pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, nes ieškovo ir UAB „Dvidešimt du“ susitarimais iš esmės buvo pakeistos pagal paskolos sutartis bendrovės prisiimtos prievolės ir dėl to laiduotojui atsirado nepalankios pasekmės. Teismas pažymėjo, kad dėl sudarytų papildomų susitarimų, laiduotojo padėtis nepasikeitė, kadangi prisiimtų laidavimu prievolių apimtis nepasikeitė. Laidavimo sutartis yra sudaryta 2019 m. lapkričio 13 d., o visi papildomi susitarimai, kuriais laiduotojas grindžia laidavimo pasibaigimą, yra sudaryti 2018 m. gruodžio 27 d., 2019 m. sausio 1 d. ir 2019 m. spalio 27 d. Laidavimo sutartyje laiduotojas patvirtino, kad jam yra žinomos visų paskolos sutarčių ar su jomis susijusių susitarimų sąlygos (Laidavimo sutarties 1.3 papunktis). Laiduotojas yra atsakovo UAB „Dvidešimt du“ direktorius ir pats asmeniškai, įgyvendindamas atsakovo valdymo organo funkciją, pasirašė visus papildomus susitarimus prie paskolos sutarčių. Teismas sprendė, kad nėra faktinio pagrindo taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies.
17. Teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas verslininku, turintis ekonominį išsilavinimą, turėjo suvokti prisiimtą įsipareigojimą pagal Laidavimo sutarties 2.1 papunktį, kuriame nurodyta, jog ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymo momento. Teismas sprendė, kad šalių sutartyje suformuluota sąlyga, jog Laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, yra teisėta, atsakovo laidavimas nėra pasibaigęs, todėl jis atsako kaip solidarus skolininkas. Laidavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad skolininkas, laiku neįvykdęs pagrindinės prievolės, ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
18. Atsakovas, siekdamas paneigti laidavimo prievolę, įrodinėja, kad jis iš esmės suklydo. Šiai aplinkybei pagrįsti, atsakovas pateikia tarp ieškovo ir laiduotojo sudarytą akcijų pirkimo pardavimo sutartį, o suklydimo faktą grindžia tuo, kad tarp šalių buvo nerašytas susitarimas nenukreipti išieškojimo į laiduotojo turtą. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų aiškiai suformuluotai sutarties nuostatai dėl laidavimo apimties ir termino, aiškinti kitaip nei ji suformuluota. Akcijų perleidimo sutartis, kuri sudaryta 2019 m. lapkričio 21 d., nenumato nei tiesiogiai, nei netiesiogiai atsakovo įrodinėjamo susitarimo nenukreipti išieškojimo į laiduotojo turtą. Be to, suklydimo aplinkybę paneigia ir tai, kad iki šiol akcijų perleidimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl jos sudarymas neturi poveikio laidavimui.
19. Atsakovas T. G. nurodė, kad suklydimo faktą įrodo tai, jog laiduotojas neatlygintinai prisiėmė turtinius įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad įstatyme yra numatytas tiek atlygintinis, tiek neatlygintinis laidavimas. Atsakovas laidavo už savo valdomas ir įkurtas bendroves, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad neatlygintinis laidavimas visiškai atitiko atsakovo valią (CK 6.156 straipsnis).
20. Teismas iš banko sąskaitos išrašų nustatė, kad nei viena paskolos sutartis nebuvo vykdoma grynaisiais pinigais, todėl atmetė atsakovo argumentus, jog sandoriai sudaryti nesilaikant įstatyme nustatytos formos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Atsakovas T. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo T. G. atžvilgiu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti visų paskolų su priskaičiuotomis palūkanomis grąžinimo prieš terminą. Nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė laiku negrąžino eilinės paskolos dalies pagal paskolos sutartis, todėl yra faktinis pagrindas skolos priteisimui. Atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad ieškovas nepagrįstai įskaitė visą 5 000 Eur sumą kaip 2018 m. sausio 9 d. paskolos dalies grąžinimą. Tarp bendrovės ir ieškovo nebuvo jokio susitarimo dėl šios sumos priskyrimo konkrečiai paskolos sutarčiai, mokėjimai pagal paskolos sutartis iš vis neturėjo būti atliekami iki 2020 m. kovo mėnesio, todėl šis 5 000 Eur mokėjimas vertintinas kaip išankstinis mėnesinis bendrovės mokėjimas pagal visas Paskolos sutartis, t. y. šiuo mokėjimu bendrovė atliko išankstinį pagal visas Paskolos sutartis nustatytų mėnesinių paskolos dalių grąžinimą. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos turėjo būti pradėtos grąžinti tik nuo 2020 m. kovo mėnesio, bendrovė pilnai grąžino ieškovui dalinius paskolos mokėjimus, kurie turėjo būti sumokėti ieškovui 2020 m. kovo – gegužės mėnesiais (1 646 × 3 = 4 938 Eur). O tai reiškia, kad ieškinio pateikimo momentu bendrovė nebuvo praleidusi jokių mokėjimų, nustatytų paskolos sutartyse, bendrovė tinkamai ir laiku vykdė paskolos sutartis ir ieškovas neturėjo teisės reikalauti grąžinti prieš terminą visas išduotas paskolas.
21.2. Teismas, vertindamas force majeure (nenugalima jėga) aplinkybę, nepagrįstai išimtinai ją vertino tik pagal CK 6.212 straipsnio nuostatas ir neatsižvelgė į tai, kokį turinį force majeure sąlygai šalys suteikė paskolos sutartyse. Šiomis sutartimis (paskolų sutarčių 5.3 papunktis) buvo nustatyta, kad šalys nenugalimos jėgos aplinkybes supranta taip, kaip nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 840). Šiuo nutarimu patvirtintų taisyklių 8 punkte nustatyta, kad įsipareigojimų vykdymas atidedamas priimtinam laikotarpiui, be to, kitai šaliai nesuteikiama teisė nutraukti ar anuliuoti sutartį. Nustatant priimtiną laikotarpį, reikia atsižvelgti į įsipareigojimų nevykdančios šalies gebėjimą atnaujinti veiklą ir kitos šalies norą, nepriklausomai nuo vėlavimo gauti veiklos rezultatus. Laukdama, kol įsipareigojimų nevykdanti šalis atnaujins veiklą, kita šalis gali sustabdyti savo veiklą. Bendrovė užsiėmė restoranų veikla. Įvedus karantiną, bendrovės veikla buvo ilgą laiką uždrausta ir net sušvelninus karantino sąlygas bendrovei taikomi ženklūs veiklos apribojimai. Bendrovė buvo įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą. Ieškovas buvo informuotas dėl susidariusių force majeure aplinkybių. Bendrovė neturėjo pagrindo prašyti teismo pakeisti paskolos sutarčių sąlygas, nes paskolų grąžinimai turėjo būti atidėti pagal paskolų sutarčių 5.3 papunktį dėl atsiradusios force majeure aplinkybės. Tokiu būdu nuo 2020 m. kovo 16 d. ir protingą terminą po karantino atšaukimo turėjo būti stabdomas bendrovės įsipareigojimų pagal paskolų sutartis vykdymas ir nėra pagrindo taikyti CK 6.874 straipsnio 2 dalį, nustatančią paskolos davėjo teisę reikalauti visos paskolos grąžinimo, jei praleistas bent vienas eilinis mokėjimas.
21.3. Bendrovė paskolų grąžinimui pagal paskolos sutartis negalėjo pasinaudoti valstybės teikiama pagalba dėl pandemijos nukentėjusiems juridiniams asmenims, nes tokia pagalbos forma nebuvo nustatyta. Bendrovė pasinaudojo jai prieinama valstybės pagalba, pavyzdžiui, dėl prastovų darbuotojams apmokėjimo.
21.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad laidavimo sutartis yra negaliojanti, kaip sudaryta dėl esminio atsakovo suklydimo bei dėl ieškovo taikyto ekonominio spaudimo. Pažymėtina, kad dėl ieškovo pasirinkto bylos nagrinėjimo būdo (ieškinys buvo pareikštas supaprastinta dokumentinio proceso tvarka) iš esmės buvo apsunkintos atsakovo galimybės pareikšti priešieškinį nagrinėjamoje byloje dėl laidavimo sutarties nuginčijimo. Dėl laidavimo sutarties nuginčijimo buvo pareikštas savarankiškas ieškinys. Teismas priėmė ginčijamą sprendimą neatsižvelgdamas į 2020 m. spalio 9 d. byloje pateiktą atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir bylos sustabdymo. Byloje dėl laidavimo sutarties nuginčijimo (civilinė byla Nr. e2-3999-430/2020) teismui priėmus atsakovo ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojimą, susidarė situacija, kai nagrinėjamoje byloje ieškovas siekia prisiteisti iš atsakovo skolą pagal Laidavimo sutartį, kurią atsakovas ginčija kitoje civilinėje byloje.
21.5. Laidavimo sutartis yra negaliojanti pagal CK 1.90 straipsnį. Atsakovas nėra teisininkas ir laidavimo sutartį sudarė pasiūlius ieškovui, pastarajam siekiant tokiu būdu įgyvendinti norą trauktis iš bendrovės, perleidžiant atsakovui ieškovo turimas bendrovės akcijas. Atsakovas rėmėsi ieškovo pateikiama informacija apie laidavimo sutarties turinį ir pasekmes, be to, atsakovas kelis kartus aiškiai buvo pasakęs ieškovui, kad jis negali prisiimti asmeniškai įsipareigojimų grąžinti paskolas už bendrovę (atsakovas atsisakė perimti bendrovės įsipareigojimus pagal paskolos sutartis). Atsakovas, žinodamas tikrąją laidavimo sutarties prasmę ir neveikiamas savanaudiškų, nesąžiningų ieškovo interesų, niekada nebūtų sudaręs laidavimo sutarties, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš sudaryto sandorio, kuriuo buvo prisiimti didžiuliai turtiniai įsipareigojimai, negavo jokios naudos. Atsakovas sprendimą dėl laidavimo sutarties sudarymo, priėmė remdamasis teisininko, kuriuo pasitikėjo – ieškovo – patarimais.
21.6. Laidavimo sutartis sudaryta dėl ieškovo taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, t. y. laidavimo sutartis yra negaliojanti pagal CK 1.91 straipsnį. Ieškovas reikalavo sudaryti laidavimo sutartį jo nustatytomis sąlygomis, nes, priešingu atveju, grasino pradėti išieškojimo veiksmus pagal bendrovės sudarytas paskolos sutartis, o tai iš esmės būtų lėmę bendrovės bankrotą ir vykdomo verslo žlugimą, atsakovas būtų praradęs visas į bendrovę investuotas sumas. Ieškovas taip pat grasino imtis veiksmų prieš atsakovą, kaip bendrovės vadovą, dėl, jo manymu, netinkamo bendrovės valdymo.
21.7. Laidavimo sutartis neatitinka įprastinės verslo praktikos: (i) prievolių užtikrinimą teikė ne skolininkas; (ii) užtikrinimą po kelių metų pateikė vienas akcininkams kitam, nors abu akcininkai vienodai investavo į bendrovės veiklą, nereikalaudami jokio bendrovės įsipareigojimų užtikrinimo; (iii) prieš pasirašant laidavimo sutartį, nebuvo nei padidinta paskolos suma, nei pratęsti paskolų grąžinimo terminai, jokios naudos bendrovė dėl papildomų jos prievolių užtikrinimo negavo. Vienintelis asmuo, gavęs naudą iš tokio priverstinio laidavimo sutarties pasirašymo, buvo pats ieškovas.
21.8. Visose paskolų sutartyse 1.2 papunktyje nustatyta, kad paskolos suma suteikiama pervedant ją bankiniu pavedimu į paskolos gavėjo nurodytą banko sąskaitą arba perduodant grynais pinigais, taigi numatytas paskolos išmokėjimas grynais pinigais. Pagal 6.871 straipsnio 4 dalį, jei paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris vykdytinas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti sudaroma notarinės formos. Paskolos sutartys sudarytos nesilaikant įstatyme nustatytos notarinės formos, todėl yra negaliojančios pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį, taigi negali būti pagrindas priteisti skolą iš atsakovo ar skaičiuoti palūkanas už suteiktas paskolas.
21.9. Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs ieškovo atsisakymą dėl 92,32 Eur dydžio reikalavimo sumos ir dėl to nusprendęs grąžinti žyminį mokestį, nustatė per didelį ieškovui grąžintiną žyminį mokestį – 15 Eur. Grąžintina žyminio mokesčio suma neturėtų viršyti 1 Eur.
22. Ieškovas E. M. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
22.1. Mokėjimo nurodymas 5 000 Eur sumai buvo atliktas dar iki ieškovui įsigyjant reikalavimo teises į paskolos gavėją. Kadangi šis mokėjimo nurodymas buvo atliktas ieškovui, nėra jokio pagrindo teigti, kad mokėjimas turi būti vertintinas kaip išankstinis mokėjimas už ieškovo perimtus reikalavimus, nes mokėjimo atlikimo metu ieškovas nebuvo šių sutartinių teisinių santykių dalyviu. Nepagrįsta įskaityti 5 000 Eur mokėjimo ieškovui kaip išankstinio mokėjimo pagal paskolų sutartis, kurių šalimi ieškovas tapo tik praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams po šio mokėjimo nurodymo atlikimo dienos.
22.2. Net ir laikant, kad 5 000 Eur galėtų būti laikomi kaip išankstinis mokėjimas pagal papildomus susitarimus, jis galėtų būti laikomas tik pagal 2018 m. rugpjūčio 27 d., 2018 m. liepos 11 d. ir 2018 m. sausio 9 d. susitarimus. Ieškovas įskaitė paskolos gavėjo grąžintą sumą kaip seniausios tuo metu egzistavusios paskolos gavėjo skolos ieškovui grąžinimą, todėl suma buvo įskaityta kaip 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutarties grąžinimas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šalys buvo susitarusios dėl kitokios paskolos sutarties grąžinimo tvarkos.
22.3. Atsakovas neįrodė ir nepagrindė nei vienos force majeure sąlygos. Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas ar restoranų veiklos uždraudimas negali būti laikomas priežastimi, dėl kurios objektyviai tapo neįmanomas paskolų sutarčių vykdymas. Paskolos gavėjas šiomis aplinkybėmis galėtų remtis prieš kontrahentus, kuriems dėl karantino ir restoranų veiklos ribojimų nepateikė maisto, tačiau jis negali panaudoti šių aplinkybių prieš ieškovą, kadangi paskolos gavėjo įsipareigojimai nėra susiję su restoranų veiklos draudimu, mokėjimai ieškovui netapo neįmanomi. Be to, karantino metu buvo leidžiama pardavinėti maistą išsinešti. Net jeigu paskolos gavėjas dėl taikytų apribojimų negavo planuotų pajamų, nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių.
22.4. Atsakovas neįrodė, kad laidavimo sutartį sudarė dėl suklydimo. Atsakovo teikiama akcijų pirkimo – pardavimo sutartis neįrodo aplinkybių, kad ieškovas neva įsipareigojo nenukreipti išieškojimo į atsakovą pagal paskolos sutartis. Be to, atsakovo dėstomi argumentai yra prieštaringi – viena vertus, atsakovas nurodo, kad laidavimo sutartį sudarė manydamas, jog ši sutartis nesukurs jam jokių asmeninių įsipareigojimų, tačiau tuo pačiu teigia, kad ieškovas darė jam realų ekonominį spaudimą ir grasino.
22.5. Atsakovas yra patyręs verslininkas, kuriam keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai. Visos pirminės paskolos sutartys buvo parengtos atsakovo, todėl nėra pagrindo abejoti jo gebėjimu suprasti sutarties sąlygas. Be to, atsakovas turi finansinį išsilavinimą. Bet kuris atidus ir rūpestingas žmogus susipažintų su laidavimo sutarties sąlygomis ir išsiaiškintų laidavimo sutarties turinį, apsvarstytų įsipareigojimus prieš pasirašydamas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sutarties turinys yra aiškus, be dviprasmiškų sąlygų, todėl atsakovas negalėjo būti suklaidintas. Atsakovui sutarties projektas buvo pateiktas iš anksto, todėl jis turėjo visas galimybes su juo susipažinti.
22.6. Atsakovas tokią pačią laidavimo sutartį yra sudaręs ir su UAB „KIKUJIRO“, tačiau pretenzijų dėl šios sutarties nereiškia, kadangi UAB „KIKUJIRO“ neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Taigi, darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas tiesiog siekia išvengti asmeninės atsakomybės.
22.7. Atsakovas neįrodė, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovo taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Aplinkybė, kad laidavimas yra neatlygintinis, neleidžia daryti išvados, kad laidavimo sutartis savaime nenaudinga atsakovui. Paskolos gavėja, už kurios reikalavimų įvykdymą laidavo atsakovas, yra atsakovo valdoma įkurta įmonė, jis yra šios įmonės vadovas ir akcininkas.
22.8. Nei vienas sandoris nebuvo vykdomas grynaisiais pinigais, todėl jam nėra taikomas notarinės formos reikalavimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl skolos priteisimo
3. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų visas negrąžintas paskolas, kadangi 5 000 Eur suma, kurią atsakovė pervedė ieškovui, turėjo būti įskaityta kaip išankstinis mėnesinis bendrovės mokėjimas pagal visas paskolos sutartis. Net jeigu ir būtų vadovaujamasi ieškovo argumentais, kad 5 000 Eur suma buvo įskaityta kaip 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutarties grąžinimas, tuomet laikytina, kad atsakovė yra sumokėjusi nustatytus mėnesinius mokėjimus beveik už 30 mėnesių į priekį (5 000 Eur / 167 Eur). Taigi teismas neturėjo pagrindo priteisti skolos pagal visas paskolos sutartis. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka.
4. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2019 m. vasario 18 d. UAB „Dvidešimt du“ įmokėjo 5 000 Eur į ieškovo E. M. sąskaitą mokėjimo paskirtyje nenurodydama, už kokią paskolą įmoka yra atliekama. Tuo metu, kai buvo vykdomas šis mokėjimas, tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytos šios paskolos sutartys: 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutartis dėl 10 000 Eur paskolos suteikimo, 2018 m. liepos 11 d. paskolos sutartis dėl 4 200 Eur paskolos suteikimo ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartis dėl 4 000 Eur paskolos suteikimo atsakovei iki 2018 m. gruodžio 31 d. Dar nesibaigus prievolės įvykdymo terminui, 2018 m. gruodžio 27 d. tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Dvidešimt du“ buvo sudaryti susitarimai dėl minėtų paskolos sutarčių pakeitimo, kuriuose nutarta pratęsti paskolos sutarties grąžinimo terminą iki 2024 m. gruodžio 31 d., o paskolos grąžinimo pradžios terminą nustatyti 2020 m. sausio mėnesį, numatant periodinius mokėjimus, atitinkamai pagal paskolos sutartis ne mažiau kaip po 167 Eur, 70 Eur ir 67 Eur per mėnesį.
5. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad 5 000 Eur mokėjimo suma tik pagal 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutartį ieškovės buvo įskaityta nepagrįstai, kadangi mokėjimo nurodymo metu atsakovė de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) neturėjo prievolės ieškovui mokėti jokios paskolos, nes jos turėjo būti pradėtos grąžinti tik nuo 2020 m. sausio mėnesio. Be to, paskola iš anksto galėjo būti grąžinama tik su paskolos davėjo sutikimu (paskolų sutarčių 3.1 papunktis), tačiau tokio sutikimo civilinėje byloje nėra.
6. Nustatyta, kad 2019 m. spalio 28 d. ieškovas perėmė reikalavimo teises iš UAB „EZCO“ ir tapo vieninteliu atsakovės UAB „Dvidešimt du“ kreditoriumi pagal visas paskolos sutartis, iš kurių ieškovas kildina ieškiniu reiškiamą reikalavimą. Tarp ieškovo ir atsakovo T. G. 2019 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta Laidavimo sutartis, kurioje šalys aptarė, kad skolininkė yra grąžinusi tik 5 000 Eur sumą (Laidavimo sutarties C punktas), taip pat buvo apibendrintos paskolų sumos ir nurodyta, jog visa suma, kurią skolininkė UAB „Dvidešimt du“ yra skolinga ieškovui, sudaro 93 600 Eur (Laidavimo sutarties D punktas).
7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors 5 000 Eur mokėjimas ir buvo aptartas Laidavimo sutartyje kaip mažinantis bendrą atsakovės skolą ieškovui, tačiau nėra pagrindo šio mokėjimo vertinti kaip išankstinio grąžinimo pagal paskolos sutartis ar grąžinimo pagal kurią nors konkrečią sutartį, kadangi Laidavimo sutartimi T. G. ir E. M. negalėjo pakeisti paskolos sutarčių, sudarytų tarp ieškovo ir UAB „Dvidešimt du“, sąlygų. T. G., sudarydamas Laidavimo sutartį, neveikė kaip UAB „Dvidešimt du“ atstovas, o sutartį pasirašė kaip fizinis asmuo, prisiimantis įsipareigojimus tuo atveju, jei UAB „Dvidešimt du“ neįvykdytų prievolių pagal paskolos sutartis. Laidavimo sutartyje nurodyta, kad laiduotojui yra žinomos visų paskolos sutarčių ar su jomis susijusių susitarimų sąlygos, taip pat su paskolos sutartimis susijusių reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sąlygos (Laidavimo sutarties 1.3 papunktis). Paskolos sutarčių pakeitimuose pažymėta, kad keičiama tik paskolos grąžinimo data, tačiau nėra keičiamos kitos paskolos sutarties sąlygos (papildomų susitarimų prie paskolos sutarčių 1, 2 punktai). Taigi atsakovės atliktas 5 000 Eur mokėjimas tam tikra prasme buvo suspenduotas iki atsakovės UAB „Dvidešimt du“ prievolių vykdymo pradžios ieškovui momento – 2020 m. sausio mėnesio.
8. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad, nepaisant to, jog ieškovas nuo 2019 m. spalio 28 d. perėmė reikalavimo teises iš UAB „EZCO“ ir tapo vieninteliu atsakovės UAB „Dvidešimt du“ kreditoriumi pagal visas paskolos sutartis ir visos prievolės turėjo būti įvykdytos būtent šiam kreditoriui, tačiau nėra pagrindo 2019 m. vasario 18 d. atsakovės UAB „Dvidešimt du“ atliktą 5 000 Eur mokėjimą įskaityti pagal tas prievoles, kurios mokėjimo nurodymo metu neegzistavo, ir pagal tas prievoles, pagal kurias ieškovo ir atsakovės tuo metu nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai (pavyzdžiui, pagal 2017 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „EZCO“ ir atsakovės). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, su tokiu vertinimu sutinka ir teisėjų kolegija, kad tuo atveju, jeigu būtų sprendžiama dėl 5 000 Eur mokėjimo paskirstymo pagal paskolos sutartis, įskaitymas būtų pagrįstas tik kalbant apie tarp ieškovo ir atsakovės 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. liepos 11 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudarytas paskolos sutartis. Papildomai pažymėtina, kad ir atsakovė, atlikdama mokėjimo nurodymą, tuo metu negalėjo tikėtis, kad jis bus įskaitytas pagal kitas prievoles, o byloje nėra duomenų, kad šalys būtų aiškiai susitarusios dėl 5 000 Eur mokėjimo įskaitymo tvarkos.
9. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pagrįsta laikyti, kad atsakovė, atlikusi 5 000 Eur mokėjimą, dengė įsiskolinimą pagal tuo metu tarp šalių sudarytas 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. liepos 11 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartis, pagal kurias bendra mėnesinė mokėtina suma sudarė 304 Eur. Laikytina, kad atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi prievoles pagal šias paskolos sutartis už pilnus 16 mėnesių (5 000 Eur / 304 Eur, likutis 136 Eur).
10. Atsakovas tiek prieštaravimuose dėl priimto preliminaraus sprendimo, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad paskolos pagal visas paskolos sutartis turėjo būti pradėtos grąžinti tik nuo 2020 m. kovo mėnesio, su šiais argumentais iš esmės sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Iš su ieškiniu pridėto susirašinėjimo matyti, kad ieškovas atsakovui 2020 m. kovo 9 d. siųstame elektroniniame laiške nurodė, jog, nors skolos grąžinimas prasideda nuo 2020 m. sausio mėnesio, tačiau dėl restoranų veikos sezoniškumo nereikalauja mokėjimų už sausio ir vasario mėnesius. Taigi, kadangi ieškovas savo iniciatyva atidėjo prievolių vykdymą nuo kovo mėnesio, laikytina, kad atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi prievoles anksčiau minėtas tris paskolos sutartis nuo 2020 m. kovo mėnesio iki 2021 m. liepos mėnesio. Todėl yra pagrindas ieškinio dalį, kurioje prašoma priteisti 18 200 Eur skolą pagal šias sutartis, atmesti. Atitinkamai, atmestinas reikalavimas priteisti pagal šias paskolos sutartis palūkanas, kurias sudaro 915,10 Eur (po ieškinio dalies atsisakymo – 852,10 Eur) pagal 2018 m. sausio 9 d. paskolos sutartį, 434,40 Eur pagal 2018 m. liepos 11 d. paskolos sutartį ir 387,90 Eur pagal 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartį (1 t., b. l. 82).
Dėl atleidimo nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą dėl nenugalimos jėgos
11. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ir apeliaciniame skunde įrodinėja, kad paskolų sutarčių vykdymas turėjo būti atidėtas protingam terminui dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) – aplinkybių dėl kilusios COVID-19 pandemijos. Be to, atsakovo teigimu, yra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybė už netinkamą sutarčių vykdymą dėl force majeure. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė skolininkė UAB „Dvidešimt du“, kurios prievolės kyla iš paskolos sutarčių, nereiškia prašymo atleisti jos nuo atsakomybės už sutarčių nevykdymą dėl nenugalimos jėgos, tokį reikalavimą teikia tik atsakovas T. G., kurio prievolės kyla iš laidavimo teisinių santykių. Kadangi laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, ir laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę (CK 6.82 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija toliau pasisako dėl force majeure taikymo nagrinėjamoje civilinėje byloje.
12. Prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma (CK 6.127 straipsnis). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
13. UNIDROIT principų 7.1.7 straipsnyje, kurio pagrindu yra suformuluotas CK 6.212 straipsnis, vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė. Taigi nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tarp šalių sudarytas sutartis paskolos turėjo būti grąžintos iki 2018 m. gruodžio 31 d. Nors formaliai atsakovė prievolių pagal prisiimtus įsipareigojimus nepažeidė, kadangi paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2024 m., įsipareigojant nuo 2020 m. skolą atidavinėti periodinėmis įmokomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pirmą ir vienintelį 5 000 Eur dydžio mokėjimą atliko tik 2019 m. vasario 18 d., teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė prievolių nevykdė dėl lėšų trūkumo, atsiradusio dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ priėmimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės taikytų apribojimų.
15. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau savo prieštaravimų niekaip neįrodė. Pavyzdžiui, nepateikė banko sąskaitų išrašų, finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie galėjo pagrįsti atsakovo poziciją, kad lėšų trūkumas nebuvo priežastis, trukdžiusi atsiskaityti su ieškovu, taigi apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės nebuvo paneigtos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės negalėjimas atsiskaityti pagal paskolos sutartis nėra priežastiniu ryšiu susijęs su atsiradusiomis verslui nepalankiomis aplinkybėmis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė ir šiuo metu neturi lėšų atsiskaityti su ieškove. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovai nėra sumokėję ieškovui jokios paskolos dalies, nors ginčo dėl paskolų suteikimo ir pareigos jas grąžinti iš esmės nėra.
16. Šalys paskolos sutarčių 5.3 papunktyje sulygo, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už visišką ar dalinį savo įsipareigojimų pagal šią sutartį neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog tai įvyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Šalys nenugalimos jėgos aplinkybes supranta taip, kaip nustato CK ir Nutarimas Nr. 840.
17. Tiek CK 6.212 straipsnio 3 dalis, tiek Nutarimo Nr. 840 5 punktas numato pareigą pranešti kitai šaliai apie susidariusią situaciją ir apie kliūtis bei jų poveikį įsipareigojimų vykdymui. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovė 2020 m. kovo 17 d. pranešimu informavo ieškovę dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Rašte nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 30 d. (o taip pat ir pratęstu laikotarpiu, jeigu būtų nuspręsta karantino režimą pratęsti) yra draudžiama restoranų veikla, todėl pajamų srautas visiškai nutrūksta. Atsakovė prašė stabdyti paskolos bei kitų susijusių įmokų mokėjimus šiuo laikotarpiu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad, vadovaudamasis šiuo pranešimu, ieškovas turėjo pareigą stabdyti paskolos sutarčių vykdymą, kadangi, remiantis atsakovo apeliaciniame skunde cituojamu Nutarimo Nr. 840 8 punktu, šalys turėjo pasiekti susitarimą dėl termino, kurio metu bus sustabdomas prisiimtų įsipareigojimų vykdymas ir, atitinkamai, tuo laikotarpiu kitai šaliai nesuteikiama teisė nutraukti ar anuliuoti sutartį. Byloje nėra duomenų, kad toks susitarimas buvo pasiektas, todėl atsakovas neturėjo turėti teisėtų lūkesčių neapibrėžtą laiką nevykdyti sutarties ir laikyti tai prievolių nevykdymu dėl force majeure.
18. Šalys sutartyje konkrečiai neaptarė, kas yra laikoma force majeure, tačiau nurodė, kad, nustatant šias aplinkybes, bus vadovaujamasi teisės aktais. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimo Nr. 840 3 punkte yra išvardintas tik pavyzdinis nenugalimų aplinkybių sąrašas. Nepaisant to, kad Nutarimo Nr. 840 3.5 papunktyje numatyta, jog kliūtimi vykdyti sutartį gali būti pripažįstami ir teisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai, tačiau dėl to, ar yra pagrindas šias aplinkybes laikyti force majeure, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju individualiai.
19. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 207) buvo paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis (Nutarimo Nr. 207 1 punktas), visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas (Nutarimo Nr. 207 2 punktas) ir nustatytos karantino režimo sąlygos. Minėtu nutarimu taip pat buvo uždrausta viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti gyventojams (Nutarimo Nr. 207 3.2.6 papunktis), karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 30 d. 24 valandos (Nutarimo Nr. 207 6 punktas). Nors vėliau šis nutarimas buvo keičiamas tęsiant karantino trukmę, nustatomi ir (ar) naikinami įvairūs kiti ribojimai, tačiau nuostatos, reguliuojančios kavinių veiklą, iš esmės nesikeitė, vėliau papildomai leidžiant teikti viešojo maitinimo paslaugas atvirose erdvėse.
21. Teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad paskolos gavėja iš viso negali remtis aplinkybėmis dėl nenugalimos jėgos, kadangi paskolos gavėjos įsipareigojimai nėra susiję su restoranų veiklos draudimu, mokėjimai ieškovui netapo neįmanomi. Pažymėtina, kad, atsakovo teigimu, būtent dėl Vyriausybės taikytų ribojimų skolininkė negalėjo vykdyti įprastinės veiklos, šios aplinkybės lėmė (galėjo lemti) tai, kad atsakovė nesugebėjo generuoti pajamų ir mokėti periodinių paskolos įmokų. Taigi šiuo atveju ne pinigų trūkumas kaip toks lėmė paskolos sutarties pažeidimą, o Vyriausybės taikyti apribojimai.
22. Visgi pritartina ieškovo procesiniuose dokumentuose dėstomai pozicijai, kad restoranų veikla nebuvo visiškai uždrausta, galima buvo rinktis alternatyvius veiklos būdus – tiekti maistą į namus, išsinešti, gaminti kitokios paskirties maistą (pavyzdžiui, pusfabrikačius) ir panašiai. Pažymėtina, kad įmonė (verslininkas) yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, dėl to tokia įmonė savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo pačios įmonės. Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020 33 punktą).
23. Pažymėtina, kad panašios praktikos laikosi ir kitų valstybių teismai. Pavyzdžiui Jungtinių Valstijų bankroto teismas 2020 m. birželio 3 d. sprendime pasisakydamas dėl skolininko, kuris vykdė restoranų veiklą, negalėjimo generuoti pajamų ir mokėti nuomos mokesčio dėl vyriausybės taikytų apribojimų restoranų veiklai dėl COVID-19 pandemijos (vyriausybės veiksmai kaip force majeure sąlyga šiuo atveju buvo numatyti tarp šalių sudarytoje sutartyje), nurodė, kad vyriausybės apribojimai restoranų normaliai, įprastai veiklai buvo taikyti tik iš dalies, kadangi restoranai galėjo tiekti maistą išsinešti ir pristatyti, nebuvo draudžiamos visos ūkinės operacijos, todėl ir skolininkas galėjo proporcingai mokėti nuomos mokestį; teismas pažymėjo, kad valstybė skatino modifikuoti paslaugų teikimą. Ir, nors faktiškai skolininkė susidūrė su pinigų trūkumu, kuris negali būti pripažįstamas nenugalimos jėgos aplinkybėms (dėl šios sąlygos šalys taip pat sulygo sutartyje), tačiau teismas sprendė, kad šiuo atveju piniginių lėšų trūkumas tiesiogiai buvo nulemtas vyriausybės taikytų apribojimų, todėl reikalinga spręsti dėl vyriausybės veiksmų, kaip specialiosios sąlygos, dėl force majeure taikymo (Re Hitz restorane, 616 BR 374 (Bankr. ND Ill. 2020)).
24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog buvo imtasi visų įmanomų priemonių pajamos generuoti ir paskolos sutarčiai vykdyti, taigi nebuvo įrodyta viena iš force majeure sąlygų. Šiuo atveju reikšminga ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovė naudojosi valstybės teikiama pagalba, taigi valstybė aktyviais veiksmais rėmė verslo subjektą.
25. Paskolos sutartyse šalys sulygo, kad ginčai tarp šalių sprendžiami derybų keliu, o per 30 kalendorinių dienų nepavykus susitarti, ginčas sprendžiamas įstatymuose nustatyta tvarka (paskolos sutarčių 4 punktas). Atsakovas neginčijo ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovas 2020 m. kovo 9 d. el. laišku kreipėsi į atsakovą su raginimu atlikti mokėjimus pagal paskolos sutartis, o atsakovas 2020 m. kovo 12 d. el. laišku nurodė, kad mokėjimus planuoja atlikti paskutinėmis kovo dienomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas balandžio mėnesį atliko mokėjimus pagal paskolos sutartis, todėl ieškovas, laikydamasis sutartyje nustatytos tvarkos, pagrįstai 2020 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Pažymėtina, kad atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog UAB „Dvidešimt du“ yra beveik nemoki. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė yra pakankama spręsti, kad atsakovė artimiausiu metu neketino (buvo finansiškai nepajėgi) mokėti periodinių įmokų pagal paskolos sutartis. Jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 straipsnio 2 dalis).
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas apeliaciniame skunde teisingai nurodė, kad atsakovė UAB „Dvidešimt du“, sumokėjusi ieškovui 5 000 Eur, tinkamai įvykdė dalį paskolos sutarčių. Tačiau atsakovas neįrodė, kad ieškovas privalėjo atidėti kitų paskolos sutarčių vykdymą ir kad nuo paskolos sutarčių vykdymo ar atsakomybės pagal sutartis atsakovė gali būti atleista dėl force majeure aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsakovei praleidus eilinės paskolos įmokos terminą, neneigiant aplinkybių, jog ji yra finansiškai nepajėgi atsiskaityti su ieškovu, yra pagrindas priteisti dalį ieškovo prašomos skolos pagal paskolos sutartis, kurių vykdymo terminą atsakovė praleido.
Dėl laidavimo sutarties (ne)galiojimo
27. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ieškovo reikalaujamos paskolos sumos ir pagal jas suskaičiuotos palūkanos negali būti priteistos iš atsakovo remiantis Laidavimo sutartimi, nes ši sutartis sudaryta atsakovui iš esmės suklydus, ji yra negaliojanti pagal CK 1.90 straipsnį. Atsakovas nėra teisininkas ir rėmėsi tik ieškovo pateikta informacija. Atsakovas buvo aiškiai išreiškęs poziciją, kad asmeniškai negali prisiimti įsipareigojimų už bendrovės prievoles. Atsakovas, žinodamas tikrąją Laidavimo sutarties esmę, niekada nebūtų jos sudaręs. Be to, Laidavimo sutartis yra sudaryta dėl ieškovo taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, taigi yra negaliojanti pagal CK 1.91 straipsnį.
28. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, tą pažymi ir atsakovas apeliaciniame skunde, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 18 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1156-430/2021 pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui E. M. dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 20 d.
29. Vilniaus apygardos teismas įsitesėjusiu teismo sprendimu išnagrinėjęs T. G. ieškinį sprendė, kad T. G. pagal savo einamas pareigas ir turimą išsilavinimą turėjo ir (ar) galėjo suprasti laidavimo sutarties esmę, be to, apdairus ir atidus žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis pasirašydamas laidavimo sutartį, kaip ir kitą sutartį, negalėtų tikėtis, jog sutartis nesukurs jam nei teisių, nei pareigų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su ginčijamos laidavimo sutarties projektu, o tai patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu. Derybos dėl akcijų pardavimo, sutarčių pasirašymo vyko 2019 m. spalio mėnesį, o 2019 m. lapkričio 5 d. buvo atsiųstas ginčijamos 2019 m. lapkričio 19 d. laidavimo sutarties projektas, taigi šalys du mėnesius derėjosi dėl keleto sutarčių pasirašymo aplinkybių ir sąlygų. Teismas nenustatė valios trūkumų, nulemtų neteisingai suvoktų esminių sandorio aplinkybių arba netikslios valios išraiškos. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo (iš sutarties kylantys reikalavimai ir sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo), negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Teismas sprendė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ne dėl ekonominio spaudimo, o bendrovės ūkinės veiklos eigoje akcininkams priėmus sprendimą dėl bendrovės veiklos tęstinumo, o kartu ir ieškovo turtinių interesų apsaugos.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamos civilinės bylos ginčo šalių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo dar kartą spręsti dėl Laidavimo sutarties negaliojimo pagrindų ir faktinių aplinkybių, kurios jau išnagrinėtos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
31. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas beveik neanalizavimo argumentų, jog paskolos sutartys yra niekiniai sandoriai, kadangi sudaryti nesilaikant įstatymuose nustatytos notarinės formos. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šios aplinkybės nėra ginčijamos, kad visos paskolos buvo suteiktos pervedant pinigus į atsakovės banko sąskaitą, taigi nei viena paskolos sutartis nebuvo vykdoma grynaisiais pinigais. Aplinkybė, kad šalys sutartyje numatė galimybę paskolos sumą perduoti ir grynaisiais pinigais per se (pati savaime) nedaro sandorio negaliojančiu, kadangi paskolos sutartis de facto buvo įvykdyta pinigus pervedant mokėjimo nurodymu, todėl CK 6.871 straipsnio 4 dalis netaikytina.
32. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs ieškovo 92,32 Eur dydžio dalies ieškinio atsisakymą, grąžino per didelį žyminį mokestį. Nustatyta, kad ieškovas pareiškė 103 499,80 Eur dydžio ieškinį dokumentinio proceso tvarka, už šį ieškinį turėjo būti ir buvo sumokėtas 876 Eur dydžio žyminis mokestis (((2 300 Eur + 1 proc. nuo 3 499,80 Eur)) : 2 75 proc., CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktai, 7 dalis; 425 straipsnio 3 dalis, 430 straipsnio 1 dalis). Atsakovui sumažinus ieškinio reikalavimus 92,32 Eur suma, mokėtinas žyminis mokestis už ieškinį tapo 875 Eur (((2 300 Eur + 1 proc. nuo 3 407,48 Eur)) : 2 75 proc.). Kadangi ieškinio dalies (92,32 Eur ) buvo atsisakyta pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, ieškovui turėjo būti grąžinta 75 proc. pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos (CPK 87 straipsnio 2 dalis), o tai šiuo atveju sudarytų 0,75 Eur ((876 Eur – 875 Eur) 75 proc.). Taigi atsakovas yra teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grąžino 15 Eur žyminį mokestį. Kadangi žyminis mokestis yra administruojamas Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka (MAĮ 13 straipsnio 10 punktas), o pagal šio įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, kiekviena piniginė prievolė apvalinama taip: 49 ir mažiau centų apvalinami mažinant (atmetant), 50 ir daugiau centų – didinant iki euro. Vadovaujantis anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, ieškovui turėjo būti grąžinta 1 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalis.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, neįvertino 5 000 Eur mokėjimo reikšmės, tinkamai nepaskirstė šio mokėjimo pagal tarp šalių sudarytas paskolos sutartis, todėl nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas priteisti visą ieškovo prašomą skolą pagal visas paskolos sutartis. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, susijusias su force majeure instituto taikymu, šiuo aspektu tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialiosios teisės aktų nuostatas, todėl priėmė iš dalies teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį, remiantis apeliacinio skundo argumentais, yra pagrindas pakeisti.
34. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
35. Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama iš atsakovų priteisti 103 407,48 Eur sumą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nusprendus atmesti ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovų 18 200 Eur skolą ir 1 674,40 Eur palūkanas pagal 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. liepos 11 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartis, laikytina, kad ieškinys buvo tenkintas 81 proc.
36. Pirmosios instancijos teismas sprendė tik dėl ieškovo sumokėto žyminio mokesčio paskirstymo, tačiau nenurodė, kokiu būdu apskaičiavo ir šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šalys būtų teikusios kitus bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme pagrindžiančius dokumentus. Tokių duomenų šalys nenurodė ir procesiniuose dokumentuose, teiktuose apeliacinės instancijos teismui.
37. Nustatyta, kad ieškovė už ieškinį ir prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių sumokėjo bendrą 952 Eur (876 Eur + 38 Eur + 38 Eur) žyminio mokesčio sumą. Nors abu ieškovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmesti, tačiau patirtos bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tarpinio procesinio sprendimo – klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – išsprendimas ieškovės naudai, nesudaro pagrindo tarp šalių kilusio ginčo vertinti kaip išspręsto ieškovės naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018, 13 punktas), atitinkamai, tai, kad ieškovo prašymas nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkintas nebuvo, nėra pagrindo laikyti, kad ginčas tarp šalių buvo išspręstas ieškovo nenaudai, kadangi CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“ (angl. cost follow the event) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 21 punktas).
38. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistinos 771,12 Eur (952 Eur × 0,81) dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
39. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur, o 825 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kadangi teismo sprendimas buvo skundžiamas visa apimtimi, laikytina, kad buvo atmesta 81 proc. apeliacinio skundo reikalavimų. Atitinkamai, iš atsakovo už apeliacinį skundą priteistina 658,75 Eur (875 Eur × 0,81 50 Eur) suma žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, o iš ieškovo – 166,25 Eur (875 Eur × 0,19).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovui E. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų UAB „Dvidešimt du“ (juridinio asmens kodas 304533917), T. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), UAB „KIKUJIRO“ (juridinio asmens kodas 302489703) solidariai 75 400 Eur (septyniasdešimt penkių tūkstančių keturių šimtų eurų 00 ct) skolą, 8 133,08 Eur (aštuonių tūkstančių vieno šimto trisdešimt trijų eurų 8 euro centų) palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Priteisti ieškovui E. M. 771,12 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 12 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, lygiomis dalimis iš atsakovų: 257,04 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis eurus 4 euro centus) iš UAB „Dvidešimt du“, 257,04 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis eurus 4 euro centus) iš T. G. ir 257,04 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis eurus 4 euro centus) iš UAB „KIKUJIRO“.
Grąžinti ieškovui E. M. 1 Eur (vieną eurą) žyminio mokesčio. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo T. G. į valstybės biudžetą 658,75 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų 75 euro centų) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo E. M. į valstybės biudžetą 166,25 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešių eurų 25 euro centų) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.
Teisėjai Marius Bajoras
Jūratė Varanauskaitė
Vigintas Višinskis