Civilinė byla Nr. 3K-3-532/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 128.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. spalio 20 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Gintaro Kryževičiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Š. ir I. O. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š. ir I. O. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. O., J. P., T. P. dėl praleisto termino žemės nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Pareiškėjos A. Š. ir I. O. pareiškimu teismo prašė nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. O. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 6,20 dešimtinės (6,77 ha) žemės (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams institucijai, įgaliotai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikti.

Pareiškėjos nurodė, kad K. O. yra pareiškėjos A. Š. tėvas, o K. O. yra A. Š. senelis (K. O. yra K. O. sūnus). K. O. yra pareiškėjos I. O. sutuoktinio E. O. tėvas. E. O. mirė 2001 m. vasario 13 d., I. O. yra vienintelė jo testamentinė įpėdinė. Pareiškėjų teigimu, K. O. 6,20 dešimtinės žemės (duomenys neskelbtini) paveldėjo po savo tėvo K. O. mirties 1933 m.

Pareiškėjų prašymai atkurti nuosavybės teises į K. O. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo pateikti dar 1991 m. Tai, kad trūksta dokumentų ir reikės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjos iš Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus sužinojo tik 2007 m. gegužės 21 d. Tuo remdamosi pareiškėjos nurodė, kad įstatymų nustatytas terminas atitinkamiems dokumentams institucijai, atkuriančiai nuosavybės teises į žemę, pateikti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad kompetentingos institucijos vilkino žemės grąžinimo klausimų sprendimą ir laiku neinformavo pareiškėjų, jog trūksta tam tikrų dokumentų. Dėl šios priežasties pareiškėjos prašė teismo atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartimi atmesta pareiškėjų A. Š. ir I. O. pareiškimo dalis dėl termino atnaujinimo žemės nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nutraukta bylos dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas įvertino, kad pareiškėjų nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleisti prašomi atnaujinti terminai, t. y. žemėtvarkos skyriaus darbuotojų aplaidumas, neatsakingumas ir nekvalifikuotumas, yra subjektyvaus pobūdžio, o pareiškėjų elgesys (tam tikrų dokumentų nepateikimas) – pačių pareiškėjų pasirinkto elgesio nulemtos aplinkybės. Pareiškėjos turėjo galimybę nustatyta tvarka kreiptis dėl  informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti joms reikšmingus faktus. Teismas iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. vasario 28 d. pranešimo Nr. 65 sprendė, kad pareiškėja A. Š. 2002 m. vasario 28 d. buvo informuota, jog atkurti nuosavybės teises į K. O. turėtą žemę nėra galimybės, nes įrodantys dokumentai yra 1948 m., o 1923 m. sąrašuose žemės savininku buvo nurodytas K. O., turėjęs 7,63 ha ploto žemės. S. P. 2001 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Trakų rajono Senųjų Trakų agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį K. O. nekilnojamąjį turtą - 7,63 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjoms buvo pasiūlyta žemės plotą pasidalyti visų pretendentų tarpusavio susitarimu arba kreiptis į teismą (b. l. 18). Teismas nepripažino svarbiomis įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimis tai, kad pareiškėjos yra senyvo amžiaus, menko išsilavinimo, prastos sveikatos būklės, silpnai moka lietuvių kalbą. Pareiškėjos galėjo asmeniškai arba per įgaliotinius rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu tinkamai ir laiku. Teismas padarė išvadą, kad, neatnaujinus įstatymų nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nesukels joms jokių teisinių pasekmių (CPK 444 straipsnio 1 dalis), todėl šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjų A. Š. ir I. O. atskirąjį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 1933 m. mirė K. O., tuo metu Vilniaus - Trakų apskrityje galiojo Carinės Rusijos Imperijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad mirusiojo turtas yra paveldimas pagal testamentą, o jo nesant jį paveldi visi mirusiojo vaikai bei likęs gyvas sutuoktinis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad K. O. būtų sudaręs testamentą, kuriuo savo turtą būtų palikęs sūnui K. O. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. O. turėjo tris vaikus: V. O., K. O. ir S. O. (P.). Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad kiti K. O. vaikai būtų atsisakę palikimo K. O. naudai. Teismas įvertino liudytojų V. U. bei V. B. parodymus, ir iš jų sprendė, kad negalima padaryti išvados jog K. O. iš K. O. paveldėjo 6,77 ha žemės. Be to, žemės nacionalizacijos metu V. U. buvo 15, o V. B. - 12 metų, todėl darytina išvada, kad liudytojai dėl savo amžiaus nebūtų galėję tinkamai suprasti, kokiu pagrindu K. O. valdo žemę.

Pareiškėjų pateikti dokumentai iš archyvų (b. l. 23-42) taip pat nepatvirtina fakto, kad K. O. nacionalizacijos metu žemę valdė nuosavybės teise.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėjos A. Š. ir I. O. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Pareiškėjos pateikė prašymus nuosavybės teisėms į žemę atkurti 1991 m. spalio 30 d. ir nepateikė iki Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino – 2003 m. gruodžio 31 d. – savininko turėtą nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Teismams nekilo abejonių, kad žemę iki 1933 m. valdė jos savininkas K. O., o nuo 1933 m. iki 1940 m.  – K. O. Pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 21 d. pranešimą K. O. turėtoms iki nacionalizacijos nuosavybės teisėms patvirtinti reikia teismo nustatyto juridinio fakto. Vilniaus apskrities viršininko administracija klaidino pareiškėjas, reikalaudama vis naujų reikiamų nuosavybės teisėms atkurti dokumentų, tai turėjo būti įvertinta kaip svarbi termino praleidimo priežastis. Kasatorių senyvas amžius, mažaraštingumas, nemokėjimas valstybinės kalbos ir sveikatos būklė nulėmė jų negalėjimą per įstatymo nustatytą terminą pateikti reikiamų dokumentų. Pareiškėja A. Š. turi II grupės neįgalumą dėl stuburo slankstelių lūžimo, dėl judėjimo negalios negalėjo nei pati tvarkyti dokumentų, nei atvykti į advokatų kontorą. A. Š. žemėje (duomenys neskelbtini), į kurią pretenduoja, gimė ir nuo mažens čia gyvena.

2. Teismai turėjo įvertinti, ar Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuosavybės teisę įrodantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, pagal kurį nuosavybė neliečiama ir ją saugo įstatymai.

3. Teismai neįvertino, kad po K. O. mirties 1933 m. K. O. palikimą faktiškai priėmė, o kiti vaikai tokių veiksmų neatliko. Šis faktas turi teisinę reikšmę, dėl to byla turėjo būti išnagrinėta iš esmės, o ne nutraukta. Teismas turėjo išspręsti juridinio fakto nustatymo klausimą, nes nėra rašytinių duomenų apie 1940 m. buvusį turto savininką.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys T. P. ir J. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistas byloje priimtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Teismai vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisingai taikė įstatymus ir įvertino visus bylos įrodymus, spręsdami apie tai, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta priežasčių, trukdžiusių pareiškėjoms pasinaudoti atstovavimu joms tvarkant dokumentus. Kadangi terminas nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai neatnaujintas nesant svarbių termino praleidimo priežasčių, pareiškėjų prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, nes nesukels teisinių pasekmių.

2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį pretendentai atkurti nuosavybės teises turėjo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjos turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, kad buvęs savininkas nuosavybės teise valdė žemę, nustatymo, tačiau iki nurodytos datos į teismą nesikreipė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kasacinio skundo argumento, kad teismai turėjo įvertinti, ar Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata, kad buvusio savininko nuosavybės teisę įrodantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, pagal kurį nuosavybė neliečiama ir ją saugo įstatymai, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, jog pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį teismas sustabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, jeigu yra pagrindas manyti, kad tas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo neginčytinai pripažino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, taip pat teisę susigrąžinti per įstatymo apibrėžtą terminą nustatyta tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Įstatymu reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, ekonominiai ir socialiniai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių buvo neįmanoma. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d., 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šio įstatyminio teisinio reguliavimo atskiros nuostatos nėra pripažintos Konstitucinio Teismo nagrinėtose bylose prieštaraujančiomis Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir vienai iš jų – nuosavybės neliečiamumo principui. Pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisę įrodantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisių atkūrimą sprendžiančioms institucijoms. Tai viena iš sąlygų pretendentams siekiant atkurti nuosavybės teises. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo manyti, kad ši sąlyga galėtų prieštarauti Konstitucijai. Dėl nurodytos įstatymo nuostatos santykio su Konstitucijoje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu ir galimos neatitikties šiam principui kasaciniame skunde nėra pateikta pagrindžiančių argumentų. Kolegija daro išvadą, kad šis kasacinio skundo argumentas dėl nurodytos įstatymo nuostatos konstitucingumo patikrinimo yra nepagrįstas, nes nenustatyta galimo prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, dėl to nėra jokios būtinybės teismui kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą.

Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl termino dokumentams, patvirtinantiems buvusio savininko turėtas nuosavybės teises, atnaujinimo, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas iki 2003 m. gruodžio 31 d. terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Praleidus įstatyme nustatytą terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. dokumentams paduoti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose dėl nurodyto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo ne vieną kartą išaiškinta, kad klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju  turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis G. E. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija byloje Nr. 3K-3-405/2005; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis I. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-510/2006; 2007 m. sausio 30 d. nutartis J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-28/2007).

Pirmosios instancijos teismas nutartyje įvertino pareiškėjų nurodomas termino praleidimo priežastis – pareiškėjų amžių, menką išsilavinimą, valstybinės kalbos nemokėjimą ir sveikatos būklę – jų nepripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Su tokiu termino praleidimą patvirtinančių priežasčių vertinimu sutiko apeliacinės instancijos teismas nutartyje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos turėjo galimybę įgalioti advokatus ar pavesti kitus asmenis rūpintis nuosavybės teisių į žemę atkūrimu. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl termino praleidimo priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos turėjo galimybę laiku susitvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, o nurodytos termino praleidimo priežastys nebuvo tokio laipsnio, kad trukdytų joms pasinaudoti atstovavimo galimybe, pavedant atlikti reikiamus veiksmus kitiems asmenims. Kolegija daro išvadą, kad nurodytos termino praleidimo priežastys ir jas pagrindžiantys įrodymai teismų įvertinti laikantis CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kasaciniame skunde teigiama, kad svarbia termino praleidimo priežastimi turėjo būti įvertinta kasatorių nurodoma aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija klaidino pareiškėjas, reikalaudama nuosavybės teisėms atkurti reikiamų dokumentų. Tačiau šio kasatorių teiginio bylos medžiaga nepatvirtina, to nenustatė ir bylą išnagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. vasario 28 d. pranešimu pareiškėja A. Š. buvo informuota apie tai, kad atkurti nuosavybės teises į K. O. turėtą žemę nėra galimybės, nes K. O. turėtą žemę įrodantys dokumentai yra 1948 m., tuo tarpu iki nacionalizacijos 1923 m. žemės savininkų sąraše 7,63 ha žemės savininku nurodytas K. O. tėvas K. O., į kurio žemę pretendentams pasiūlyta atkurti nuosavybės teises dar 1994 m. kovo 16 d. (b. l. 18, 49). Pareiškėjos turėjo pakankamai laiko ir po nurodyto pranešimo iki galutinio termino, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d., pabaigos pateikti dokumentus, patvirtinančius apie iki nacionalizacijos K. O. valdytą žemę. Tačiau tokių dokumentų pareiškėjos nepateikė pasibaigus šiam terminui, jie nėra pateikti ir nagrinėjamoje byloje. Net ir atnaujinus terminą dokumentams pateikti, pareiškėjų prašomas juridinis faktas negali būti nustatomas, nes byloje nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima konstatuoti faktą apie K. O. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje žemesniųjų instancijų teismai teisingai įvertino pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nepagrįstą ir neatnaujino termino žemės nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, yra teisėta ir ją kasacine tvarka naikinti nenustatyta CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                           Aloyzas Marčiulionis                                

 

 

Sigitas Gurevičius                                     

 

 

 Gintaras Kryževičius