Administracinė byla Nr. A-575-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00080-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 15 000 Lt (4344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Analogiškas draudimas nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad  suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal 1999  m. spalio 22 d. Lietuvos  higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo  įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m ploto. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintos  teisės aktų reikalavimus  atitinkančios suėmimo sąlygos. Kamerų plotas apie 7 kv.m. Į šį plotą įeina sanitarinis mazgas, dalį kamerų ploto užima baldai. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su 6 asmenimis. Kameros plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl ploto trūkumo pareiškėjas neturėjo galimybių judėti. Tokios sąlygos žemina orumą, dėl psichologinių ir fizinių nepatogumų kyla konfliktinės situacijos tarp kalinčių asmenų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv.m) prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Pagal  Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją  minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti nemažesnis kaip 4 kv.m. Be

to kamerose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K yra daroma asmens ir daiktų apžiūra, kuri vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis, atliekant kratą pusnuogis žmogus yra filmuojamas. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 8 straipsnį. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų  nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimą suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau nei 8 val. praleisti lauke, o pareiškėjui buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti tik 1 val. per parą pasivaikščioti. Remdamasis išdėstytais argumentais pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis jautėsi laikomas kankinamas. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, depresiją, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą – šią neturtinę žalą įvertino 15 000 Eur (4344,30 Eur).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 9–17) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K  buvo laikomas laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo už šį suėmimo vykdymo laikotarpį kreipėsi  2015 m. sausio 1 d., atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma  HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri minimalios gyvenamojo ploto normos laisvės atėmimo vietų  kamerose laikomiems asmenims nenustato. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr.V-124) minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

              Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, 2009 m. sausio 27 d., 2009 m. sausio 28 d. ryte, 2009 m. sausio 30 d. ryte, 2009 m. balandžio 9 d. ryte, 2010 m. sausio 9 d. ryte, 2010 m. kovo 17 d. ryte, 2010 m. gegužės 5–7 d., 2010 m. gegužės 8 d. ryte, 2010 m. liepos 3–8 d., 2010 m. rugsėjo 18 d. ryte, 2010 m. spalio 4 d. vakare, 2013 m. liepos 12–15 d., 2013 m. spalio 15 d., nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d., 2013 m. lapkričio 4 d., 2014 m. sausio 7 d., 2014 m. sausio 14–20 d., 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. vasario 14–17 d., 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. balandžio 1–7 d., 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. gegužės 9–12 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. liepos 15–21 d., 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. rugpjūčio 12–18 d., 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 23–27 d., 2014 m. lapkričio 11 d., 2014 m. lapkričio 18–24 d. asmeniui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. 2009 m. sausio 21–23 d., nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2009 m. kovo 3 d., nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. balandžio 8 d., nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2009 m. gruodžio 22 d., nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. sausio 8 d., nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 3–16 d., nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2010 m. balandžio 20 d., nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gegužės 4 d., nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. birželio 15 d., nuo 2010 m. birželio 16 d. iki 2010 m. liepos 2 d., nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 17 d., 2010 m. rugsėjo 21–28 d., nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 1 d., nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2013 m. liepos 12 d., nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 16–29 d., nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. sausio 7 d., 2014 m. sausio 8–14 d., nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. vasario 5–13 d., nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. kovo 4 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. balandžio 1 d., nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. gegužės 7–9 d., nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. liepos 9–15 d., 2014 m. liepos 22–29 d., nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 15–23 d., nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d., 2014 m. lapkričio 12–18 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš  Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K buvo tranzitinė įstaigą per kurią jis vykdavo į kitas laisvės atėmimo įstaigas, todėl jo laikymo periodai Lukiškių TI-K buvo itin trumpi. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai  buvo skirtingi, keitėsi ir jose laikytų  asmenų skaičius. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis teise pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta kabeline televizija. Lukiškių TI-K yra įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių šioje įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą  neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, aprūpina tam  reikalingomis priemonėmis. Be to, Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius  resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas akcentavo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langų stiklus, klozetus, griaudami sieneles, kurios atitveria tualetą nuo patalpos gyvenamosios dalies ir pan. Todėl  visiškai suremontuotas patalpas tenka remontuoti iš naujo. Visose kamerose yra įrengtos kėdutės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams  ir higienos priemonėms sudėti. Dėl kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kėdžių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip viena valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjas  Lukiškių TI-K buvo laikomas laikinai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 83 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl vadovaujantis  ir 89 straipsniu, todėl jam buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti dvi valandas, šie pasivaikščiojimai vyko atskirai nuo kitų nuteistųjų.  Lukiškių TI-K organizuojami ir atliekami bendro naudojimo patalpų valymo darbai, tarp jų ir Priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų patalpose. Visus patalpų ir jose esančio inventoriaus valymo darbus organizuoja atsakingi pareigūnai bei darbuotojai, valymo darbus atlieka nuteistieji, palikti Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti. Įstaigos Priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpos, kuriose atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų kratos, bei dėžės, į kurias dedami suimtųjų ir nuteistųjų daiktai, yra valomi pagal poreikį ir atitinka Higienos normos HN 76:2010  reikalavimus.  Lukiškių TI-K Priėmimo-paskirstymo skyrių kratų patalpos yra stebimos vaizdo stebėjimo kameromis. Vadovaujantis Lukiškių TI-K vaizdo duomenų tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 1-97, 7 punktu, vaizdo duomenų tvarkymo įstaigoje tikslas – įstaigos darbuotojų ir objektų apsauga, asmenų judėjimo kontrolė, nusikalstamumo prevencija.  Šie vaizdo įrašai saugomi iki 2 parų ir panaikinami (išsitrina automatiškai). Suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 141–147) pareiškėjo A. A. skundą patenkino iš dalies, t. y.: pripažino, kad 2013 m. spalio 29 d. (pusę paros) pareiškėjas buvo laikomas  Lukiškių TI-K neužtikrinant  minimalaus gyvenamojo ploto (ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo  Lukiškių TI-K  nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.,  sąlygų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. sausio 1 d. ir tęsėsi iki 2014 m. sausio 1 d., o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 31 d. (b. l. 6). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjo, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą  už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d.  iki 2014 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos  3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (b. l. 9–13) teismas nustatė, kad  laikotarpio, kuriam  netaikoma ieškinio senatis (nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d.)  atitinkamais periodais,  t.y. nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. liepos 13 d., nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. spalio 16–29 d., nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. sausio 7 d., pareiškėjo  Lukiškių TI-K nebuvo, nes jis  nes jis  buvo išvykęs į kitas laisvės atėmimo įstaigas.  Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K praleido iš viso 12 parų. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kameros plotas normą vienam asmeniui minėtu laikotarpiu neatitiko tik trumpą laiką, t.y.  2013 m. spalio 29 d., kol pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 108. Teismas nustatė, kad tą pačią dieną (2013 m. spalio 29 d.) pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 389, kurios plotas 26,63 kv. m ir šioje kameroje jis buvo laikomas vienas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas nebuvo užtikrintas iš viso 0,5 paros, todėl pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino taip pat iš kitų, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų: netinkamos kamerų ventiliacijos, oro temperatūros, apšvietimo. Nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 123, Nr. 388, Nr. 114, Nr. 108 ir Nr. 389. Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimo aktų teismas nustatė, kad kamerose Nr. 123, Nr. 389 apšvietimas, drėgmė, temperatūra ir kameroje Nr. 388 apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 22–26, 38–39, 42–44, 53–57). Apie kitas kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Lukiškių TI-K tikslių duomenų nepateikė, t. y. dalis pateiktų patikrinimo aktų surašyti dėl laikotarpių, kuriais  pareiškėjas nebuvo laikomas atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose arba  dėl kamerų, kuriose pareiškėjas nebuvo  laikomas. Įvertinęs tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pažeidimo faktas šiuo atveju galėtų būti nustatytas nebent dėl kamerų Nr. 114, Nr. 108 ir iš dalies dėl kameros Nr. 389 sąlygų, tačiau, atsižvelgęs į labai trumpą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido šiose kamerose, be to, pareiškėjui nedetalizavus dėl tokių pažeidimų patirtos žalos, teismas šiuos pažeidimus traktavo tik kaip veiksnius, prisidėjusius prie kalinimo sąlygų per mažoje kameroje bloginimo, todėl atskirai žalos už šiuos pažeidimus nusprendė nepriteisti.

               Pareiškėjas žalą kildino ir iš netinkamo kratų atlikimo, pasivaikščiojimams skirto laiko trūkumo. Pagal BVK 89 straipsnį, nuteistieji, kurie pagal šio kodekso 83 straipsnio 3 dalį kalėjime yra laikinai, laikomi rakinamose kamerose atskirai nuo kitų nuteistųjų. Jie gali kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjui būdavo suteikiama teisė būtent 2 val. pasivaikščiojimui. Teismas nenustatė byloje duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik 1 valandą. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nė teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo  aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas nenustatė pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Dėl asmens kratos atlikimo teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kratų atlikimą laisvės atėmimo įstaigose reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 146 punkte nustatyta, kad atliekant kratą nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepripažino teisės aktų pažeidimu to, kad  pareiškėjui kratos metu buvo liepta nusirengti iki apatinių baltinių. Teismas atkreipė dėmesį, jog kratos atliekamos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, todėl vien reikalavimo nusirengti faktas kratos atveju negali būti traktuojamas garbės ir orumo įžeidimu. Dėl patalpos, kurioje atliekama krata, sanitarinių sąlygų teismas pažymėjo, kad  nors jokių konkrečių įrodymų į bylą nepateikta, tačiau Lukiškių TI-K nurodė, kad minėtos patalpos ir jose esančios dėžės yra valomos. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei minėtoje patalpoje temperatūra ir neatitiktų higienos normų reikalavimų, toks pažeidimas, atsižvelgiant į kratų atlikimo trukmę bei dažnumą, nelaikytinas tokiu sunkiu, kad dėl jo asmeniui kiltų neturtinė žala, atlyginama pinigais, tuo labiau, kad  pareiškėjas išsamiau nenurodė, kuo pasireiškė dėl netinkamos kratos atlikimo kilusi žala.

Teismas pažymėjo, kad žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Nagrinėjamu atveju teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog dėl 2 parų, praleistų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei teisės aktuose nustatytas minimalus, jis patyrė neturtinę žalą. Nors teismas pripažino, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančio tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas galėjo lemti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, tačiau šiuo atveju atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas neilgai, t. y. 2 paras, todėl, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai pagal savo pobūdį laikytini tokiais, kad pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, o byloje nenustatyta pagrindo išvadai, jog konstatuoti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakaktų  konstatuoti  patį pažeidimo faktą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad tinkamas kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 0,5 paros 2013 m. spalio 29 d., tačiau skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, teismas neteisėtai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.  Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo apeliantas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pasak apelianto, šis laikotarpis yra ilgesnis. Skunde teismui jis (pareiškėjas)  neprašė teismo taikyti Lietuvos teisę kuri, apelianto teigimu,  prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė skaičiuoti, kad vienam asmeniui priklauso teisė į minimalų 4 kv. m plotą, neįskaitant baldų užimamo ploto. Teismas taikė Lietuvos teisę ir nemotyvavo, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak apelianto, nežmoniškos, žeminančios orumą laikymo Lukiškių TI-K sąlygos sukėlė jam didelį dvasinį skausmą, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d., kuriam netaikytina ieškinio senatis reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124  1.3 punktą, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, pareiškėjas buvo laikomas  iš viso pusę paros (2013 m. spalio 29 d.).

Įvertinęs, kad šis pažeidimas buvo trumpalaikis, o kitų pažeidimų nenustatyta, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl nusprendė, kad priteisti žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, nes jis neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, jog gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 4 kv. m, neįskaitant baldų. Apelianto nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas kankinančiomis  sąlygomis, nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika. Pareiškėjas nesutinka, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jam padarytą žalą, ir prašo priteisti jo nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko,  atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti  atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai, kad jis neprašė taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto, prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė vertinti, kad minimali  gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv. m, neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus esą pareiškėjas (apeliantas) neprašė taikyti Lietuvos teisę, teisėjų kolegija primena, kad  pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu ir reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo, savo skunde (b.l.1-5) nurodė kokias jo (suimtojo) teises, kurias jam užtikrina nacionalinės teisės aktai (Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnis, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktas) pažeidė  Lukiškių TI-K.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tokiems nustatytiems ribojimams gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgus į nurodytą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo  sutikti su apeliantu, kad  pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje (Civiliniame kodekse) nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ar kitais šiam  ginčui aktualiais nacionalinės teisės aktais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo atstovauja Lukiškių TI-K, periodiškai vykdžiusi ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu bausmės vykdymo įstaigos funkcijas, kuri pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. gruodžio 31 d. pateikus (minėtą dieną išsiuntus paštu) skundą teismui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatis taikytina dėl pareiškėjo reikalavimo dalies, apimančios laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.  Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios  būtent teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent  pasireiškė (jei pasireiškė) pažeidimai  asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamas pasekmes (jei jos nustatomos) sukėlė būtent nurodytos  valstybės institucijų  pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas).Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį.  Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos  3 straipsnio  nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

            Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1- 4 punktus suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami šie nuteistieji, t.y. nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;  nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;  nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme;  nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas. Iš  Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad  pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1 iki 6 parų etapuojant jį iš Alytaus pataisos namų į atitinkamų policijos įstaigų  areštines ir grąžinant  į pataisos namus.

Suėmimo  vykdymo  ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu  minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir  Bausmių  vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.  Pareiškėjo  skunde teismui nurodyta  Lietuvos  Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999  m. spalio 22 d. įsakymu Nr.461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 Lietuvos  Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi ir šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 76:2010  ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas  Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124  1.3.1 punkte.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, EŽTT konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT  analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui  neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, netinkamas kamerų apšvietimas, ventiliacija) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, o nusiskundimai dėl pasivaikščiojimų, kratų atlikimo sąlygų, laikytini savarankiškais, t.y. nesusijusiais su laikymu neužtikrinant  minimalaus kamerų ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015,  2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas  minimalus vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotas, tenka atsakovui, kurį atstovauja Lukiškų TI-K. Pareiškėjas savo skunde nurodė laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, pažymėdamas, kad buvo laikomas su pertraukomis, taip pat bendro pobūdžio duomenis apie laikymo sąlygas, t.y. kad buvo laikomas kamerose (kamerų numeriai nenurodyti), kurių plotas apie 7 kv. m, kartu su 6 asmenimis, ir prašė teismo išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis  apie jo laikymą šioje įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Lukiškių TI-K pateikti duomenis (ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis) apie pareiškėjo laikymo sąlygas. Iš atsakovo atstovo pateiktų pirmosios instancijos teismui duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo suėmimo vykdymo šioje įstaigoje konkrečius laikotarpius ir sąlygas (kamerų, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, numerius, jų plotus, tose kamerose kiekvieną parą laikytų asmenų skaičių) minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo aspektu, taip pat kitas suėmimo vykdymo sąlygas (VSC atliktų 2013 m. kovo – 2014 m. sausio mėnesių laikotarpiu Lukiškių TI-K patalpų patikrinimų dėl atitikties Higienos normos 76:2010 reikalavimams  aktus, paslaugų teikimo sutartis dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo). Teismas iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) pareiškėjas  Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas iš viso 12 parų, iš jų pusę paros (2013 m. spalio 29 d.) neužtikrinant  Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus  gyvenamojo ploto vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m).

Pareiškėjo argumentas  esą teismas neteisingai apskaičiavo  jo laikymo  Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, abstraktus, nepagrįstas jokiais konkrečiais nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu  argumentais,  todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis)  nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu. Iš Lukiškių TI-K pateiktų detalių duomenų apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), matyti, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu šioje įstaigoje  buvo laikomas tris kartus  2013 metais (nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 16 d. ir  nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d.). Pareiškėjo skunde teismui teigė  esą jis  visą laiką  buvo kamerose, kurių plotas apie 7 kv.m,  kartu su 6 asmenimis, tačiau atsakovo atstovo pateikti įrodymų patvirtina, kad minėti pareiškėjo teiginiai  neatitinka tikrovės. Pirmuoju 5 parų periodu (nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 16 d.) pareiškėjas vieną parą buvo kameroje Nr.123 (7,42 kv.m) buvo su kitu asmeniui (vienam asmeniui teko po 3,71 kv. m), po to kameroje Nr.388 (26,96 kv. m)  vieną parą vienas ir dvi paras su 3 asmenimis (paskutiniu  atveju vienam asmeniui teko po 6,74 kv. m). Antruoju 1 paros periodu (nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. spalio 16 d.) pareiškėjas kameroje Nr.114 (7,31 kv. m) buvo laikomas vienas. Trečiojo 6 parų periodo (nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d.) pirmąją parą  (2013 m. spalio 29 d.) pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr.108 (7,38 kv. m) su 3 asmenimis (vienam asmeniui teko po 1,85 kv. m kameros ploto), tačiau tą pačią parą buvo perkeltas į didesnę kamerą Nr.389 (26,63 kv.m), kur likusią šios paros dalį, taip pat 2013 m. spalio 30, 31 d. ir 2013 m. lapkričio 1,2 d. buvo laikomas vienas. Toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas ir 2013 m. lapkričio 3 d. su 2 asmenimis (vienam asmeniui teko po 8,87 kv. m kameros ploto) bei  2013 m. lapkričio 3 d. su kitu asmeniu (vienam asmeniui teko po 13,31 kv. m kameros ploto). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui minimalus kameros plotas nebuvo užtikrintas pusę paros, tačiau, kaip matyti iš  tolesnių jo laikymo sąlygų, po to jis 4 su puse paros didelėje kameroje buvo vienas. Pažymėtina, kad pareiškėjo laikymas kameroje Nr.123 (7,42 kv.m) vieną parą su kitu asmeniui (vienam asmeniui teko po 3,71 kv. m įskaitant baldus), yra artimas minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimui, tačiau šio laikymo itin trumpa trukmė pareiškėjo laikymo sąlygų visumos minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo prasme vertinimui  esminės įtakos neturi. Taigi konstatuoti, kad  pareiškėjas buvo laikomas  nežmoniškomis sąlygomis ir pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo. Sutiktina, kad pareiškėjas pusę paros laikomas Nr.108 kameroje su 3 asmenimis, kur jam teko 1,85 kv. m kameros ploto (neįskaitant baldų šis plotas dar mažesnis),  ribojančio galimybę judėti, patyrė didelius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus,  kurie CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojami kaip neturtinė žala ir kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ši itin trumpa  pažeidimo trukmė  suteikia pagrindą išvadoms, kad neturtinei žalai kompensuoti pakankama satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas, nes kitų  pareiškėjo laikymo sąlygų  pažeidimų byloje nenustatyta.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisės į tokios trukmės pasivaikščiojimą, kokią ginčo laikotarpiu  numatė įstatymas, nepažeidė. Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad VSC atliktų patikrinimų metų kamerose Nr.123, Nr.388, Nr.389 apšvietimo, drėgmės, temperatūros parametrų neatitikimų Higienos normos reikalavimams  nekonstatavo. Kitos dvi kameros (Nr.108 ir Nr.114) VSC nebuvo tikrintos. Nesant kitų įrodymų nėra pagrindo konstatuoti, kad kamera Nr.114, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vieną parą,  neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pagal pirmiau minėtus parametrus. Dėl kameros Nr.108 pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimas yra konstatuotas ta prasme, kad pareiškėjui šioje kameroje pusę paros nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti suėmimo vykdymo režimo ( asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumos) reikalavimai. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, pagrindiniai suėmimo režimo reikalavimai yra: asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas bei  nuolatinė priežiūra, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose priežiūrą, atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šioje įstatymo normoje įstatymų leidėjas nustatė kokios priemonės gali būti naudojamos šių asmenų priežiūrai, tarp jų – techninių priemonių panaudojimas,  asmenų krata,  turimų daiktų tikrinimas. Taigi  asmens kratos ir jų turimų daiktų tikrinimas  yra įstatymu numatytą  neišvengiama  suėmimo vykdymo režimo dalis. Šias įstatymo nuostatas detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (bylai aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro  2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-69 redakcija) 12 punkte nustatyta, kad  priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Draudžiami turėti daiktai ir reikmenys paimami ir surašomas Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolas (2 priedas). Tai, kad kratų patalpa yra stebima vaizdo stebėjimo kameromis (panaudojamos techninės priemonės)   yra  vienas iš  suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo tikslų. Kratų atlikimo tvarką reglamentuoja  Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr.1-97 patvirtintą Lukiškių TI-K vaizdo duomenų tvarkos aprašą  vaizdo duomenų tvarkymo tikslas – įstaigos darbuotojų ir objektų apsauga, asmenų judėjimo kontrolė, nusikalstamumo prevencija, t.y. suėmimo vykdymo režimo užtikrinimas. Pagal šio teisės akto (2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr.1-57 redakcija) 13 punktą APS kabinete įdiegtos vaizdo stebėjimo sistemos įrašai  saugomi iki 2 parų, vėliau jie panaikinami, juos ištrinant automatiškai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo asmens kratos buvo daromos žeminant žmogaus orumą, ar antisanitarinėmis sąlygomis. 

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014,2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į šios individualios bylos faktines aplinkybes, kurioms būdinga itin trumpa pažeidimo trukmė, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo įvertinus įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.6 d.) prieitoms išvadoms, jog teismo  sprendimu pareikštas  Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pripažinimas, kad pareiškėjui pusę paros  Lukiškių TI-K kameroje  nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma,  yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Priteisti žalos atlyginimą pinigais šiuo atveju nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o  pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė