Civilinė byla Nr. 3K-3-219/2008

                            Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4; 114.8.2 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gegužės 13 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Viltis“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kelias“ kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Viltis“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Šiaulių kelias“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys: E. V., V. J., A. M.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl darbdavio atsakomybės nelaimingo atsitikimo darbe metu už darbų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai darbų saugą turi užtikrinti kelios įmonės. Atsakovai UAB ,,Viltis“ ir UAB ,,Šiaulių kelias“ 2004 m. gegužės 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB ,,Šiaulių kelias“ pardavė UAB ,,Viltis“ granito pjaustymo stakles; šalys susitarė, kad pirkėjas UAB ,,Viltis“ savo jėgomis išmontuos stakles, o pardavėjas UAB ,,Šiaulių kelias“ leis šiam darbui pasinaudoti krautuvo ir mašinisto pagalba. Ieškovas pas atsakovą UAB ,,Viltis“ dirbo akmens apdirbėju ir elektriku. Vykdant darbo funkcijas UAB ,,Šiaulių kelias“ teritorijoje įvyko nelaimingas atsitikimas, dėl kurio ieškovui buvo padarytas sunkus sveikatos sužalojimas. Nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad nebuvo užtikrintas saugus darbas keliant krovinius, šis darbas UAB ,,Viltis“ direktoriaus E. V. nebuvo planuojamas ir prižiūrimas. Krautuvu, priklausančiu UAB ,,Šiaulių kelias“, dirbo šios įmonės darbuotojas, buvo ardomas UAB ,,Viltis“ iš UAB ,,Šiaulių kelias“ įsigytas akmens pjovimo gateris. Įrenginio išmontavimo metu nukritusi konstrukcija prispaudė ieškovą, todėl jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Ieškovo manymu, dėl sužalojimo kalti atsakovai solidariai pagal CK 6.270 straipsnio 4 dalį, nes sužalojimas įvyko dėl abiejų didesnio pavojaus šaltinio valdytojų kaltės. Po sužalojimų ieškovas ilgai buvo gydomas, jį prižiūrėjo žmona, kuri taip pat negalėjo dirbti, todėl ieškovas prašė priteisti 1290 Lt minimalaus darbo užmokesčio, kurį galėjo gauti ieškovo žmona, taip pat kitas su slaugymu susijusias ir jo patirtas išlaidas (žmonos kelionės išlaidos, pragyvenimas kitame mieste, išlaidos maistui ir pan.), iš viso 4800 Lt turtinei žalai, susijusiai su sveikatos grąžinimu, atlyginti. Ieškovas nurodė, kad iki nelaimingo atsitikimo dirbo žemės ūkio darbus, augino gyvulius ir iš to gaudavo papildomų pajamų. Dėl minėto įvykio ieškovas patyrė nuostolių (50 000 Lt negautų pajamų). Ieškovas taip pat dėl sužalojimo patyrė didelius skausmus, tapo invalidu, neteko darbingumo visam gyvenimui, todėl prašė iš atsakovų priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų UAB ,,Viltis“ ir UAB ,,Šiaulių kelias“ solidariai 54 800 Lt turtinei žalai atlyginti, 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 1958,17 Lt turtinei žalai ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas, ištyręs ir įvertinęs atsakovų 2004 m. gegužės 31 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nurodė, kad atsakovai susitarė, jog darbus atliks dviejų įmonių darbuotojai, tačiau nebuvo aptartas darbuotojų saugaus darbo organizavimas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnį, reglamentuojantį dviejų ir daugiau darbdavių pareigas organizuojant darbus toje pačioje įmonėje, darbo vietoje. Teismas, įvertinęs Valstybinės darbo inspekcijos aktą, kuris buvo priimtas tiriant 2004 m. birželio 2 d. UAB „Šiaulių kelias” teritorijoje įvykusio nelaimingo atsitikimo aplinkybes, nustatė, kad nelaimingas atsitikimas kilo dėl blogo darbo organizavimo (atliekant staklių demontavimo darbus, darbams atlikti buvo naudojamas techniškai netvarkingas krautuvas, neįvertinta rizika, kad šakės galėjo nuslinkti, nesiimta priemonių joms blokuoti, šakių prailgintuvai uždėti taip pat jų neblokuojant, vienas iš darbuotojų buvo neblaivus, šiems darbams atlikti nebuvo reikiamo koordinavimo ir vadovavimo, kad darbai būtų atlikti saugiai, buvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio 1, 2, 3 dalys ir 16 straipsnio 1 dalis); buvo pažeisti gamyklos gamintojos instrukcijos reikalavimai dėl saugaus krautuvo darbo; netinkamai buvo atliktas krautuvo vairuotojo instruktažas darbo vietoje; neįvykdyti kiti saugos ir sveikatos aktų reikalavimai dėl darbų saugos instrukcijos šaltkalviui remontininkui (draudimas stovėti po pakeltu kroviniu, pakėlus krovinį domkratu būtina sutvirtinti specialiais pastoliais), dėl darbų saugos instrukcijos dirbantiems akmens ir betono šlifavimo bei poliravimo darbus (draudimas darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus, narkotines medžiagas). Iš Ekspertizės akto išvadų matyti, kad nelaimingo atsitikimo padarinius tiesiogiai lėmė krautuvo naudojimas, jo konstrukcijos pakeitimas bei ieškovo po pakelta konstrukcija buvimas, išmontuojant akmens pjovimo stakles nebuvo užtikrintas patikimas pakeltos konstrukcijos, po kuria dirbo ieškovas, stabilumas, kol pakelta konstrukcija nebuvo stabiliai užfiksuota, ieškovas neturėjo po ja dirbti. Teismas nurodė, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 straipsnį įmonėje privalėjo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, pagal socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 1 priedo 2.12 punktą darbo įrenginys galėjo būti panaudotas tik tiems darbams ir tokiomis sąlygomis, kuriems jis skirtas ir pritaikytas, o pagal šių nuostatų 2 priedo 3.1.3 punktą turėjo būti užtikrinta, kad po laikinai pakeltu kroviniu nebūtų darbuotojų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja būtina atliekamo darbo operacija. Teismas konstatavo, kad atsakovai UAB ,,Viltis“ ir UAB ,,Šiaulių kelias“ buvo atsakingi už tai, kad jų darbuotojai dirbtų nepažeisdami darbo saugos reikalavimų ir saugiai naudotų darbo įrenginius, tačiau nepaskyrė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnyje nustatyto asmens, atsakingo už darbų saugą, todėl abi įmonės privalo atlyginti ieškovui turtinę ir neturtinę žalą solidariai pagal CK 6.270, 6.283 straipsnius. Atsakovų UAB ,,Viltis“ ir UAB ,,Šiaulių kelias“ kaltę dėl šio nelaimingo atsitikimo patvirtino Valstybinės darbo inspekcijos taikytos administracinės nuobaudos šių įmonių vadovams už Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pažeidimus, susijusius su šiuo nelaimingu atsitikimu. Teismas, vertindamas ginčo šalių veiksmus, lėmusius nelaimingo atsitikimo įvykimą, nurodė, kad nors ieškovas buvo raštu supažindintas su reikalavimais nestovėti po pakeltu kroviniu, pakėlus krovinį, sutvirtinti jį specialiais pastoliais, darbo metu nevartoti alkoholinių gėrimų, tačiau jis nesilaikė saugaus darbo taisyklių, darbo metu buvo neblaivus; be to, ieškovas naudojo suvirinimo aparatą neturėdamas suvirintojo pažymėjimo. Ieškovo neblaivumo aplinkybė buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-409/05. Teismas, nustatydamas ieškovo patirtos žalos dydį, rėmėsi specialisto išvada ir nurodė, kad ieškovui nelaimingo atsitikimo metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio blauzdikaulio atviro lūžio, jam buvo nustatyta antra invalidumo grupė, 60 procentų darbingumo netekimas. Ieškovas buvo gydomas Šiaulių ligoninėje, Kauno medicinos universiteto klinikų gydymo stacionare, Palangos reabilitacinėje sanatorijoje. Teismas pripažino pagrįstomis ieškovo prašomas priteisti 1958,17 Lt išlaidas, susijusias su vaistų ir pagerinto maisto pirkimu, įvairių medicininių priemonių įsigijimu, nes šias išlaidas patvirtino sąskaitos, paties ieškovo, taip pat liudytojos V. R. parodymai. Teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo reikalavimą priteisti slaugymo, kelionių, buto nuomos išlaidas; motyvavo, kad jis buvo gydomas medicinos įstaigose, nepateikė įrodymų, jog gydymo metu jam buvo būtina papildoma žmonos slauga ar išlaidos kelionei. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam 50 000 Lt negautų pajamų, susijusių su ieškovo negalėjimu ūkininkauti; motyvavo, kad jis nepateikė įrodymų, jog per metus iš šios veiklos gaudavo 5-6 tūkstančius litų pajamų ir dėl patirto sužalojimo negautos pajamos už 10 ateinančių metų gali sudaryti 50 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl patirto sužalojimo ieškovui lūžo krūtinės, kojos kaulai, amputuota dešinė koja – padarytas sužalojimas yra sunkus, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, tapo invalidu, neteko 60 procentų darbingumo, pripažino, kad atsakovų, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojų, padaryta neturtinė žala ieškovui yra 50 000 Lt. Kadangi ieškovas nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus, ieškovo didelis neatsargumas (atsargumo reikalavimų ignoravimas, saugių elgesio taisyklių nesilaikymas, paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių nepaisymas) sudarė sąlygas žalai atsirasti, todėl priteistiną neturtinės žalos sumą sumažino iki 30 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovų apeliacinius skundus, 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisė ieškovui iš kiekvieno atsakovo po 11 679,08 Lt turtinei žalai, po 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija nurodė, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvioji teisės norma, pagal kurią, esant dviem ir daugiau darbdavių, atliekančių darbus toje pačioje įmonėje, turi būti paskirtas darbdaviui atstovaujantis asmuo, kurio vadovaujamoje įmonėje atliekami darbai kitai darbdavių veiklai sudarant darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas koordinuoti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai nesilaikė šio įstatymo reikalavimo ir tai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su įvykusiu nelaimingu atsitikimu darbe; įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi taip pat buvo tiek abiejų įmonių padaryti saugos darbe norminių aktų pažeidimai, tiek ir paties nukentėjusio darbuotojo veiksmai. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad atsakomybė taikytina tik UAB ,,Šiaulių kelias“, nes būtent šios įmonės už darbų saugą paskirtas įmonės darbuotojas V. J. neužtikrino saugių darbo sąlygų dirbant krautuvu; motyvavo, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnį organizuojant darbus toje pačioje įmonėje privaloma užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio įmonėje darbuotojas dirba, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju privalėjo būti paskirtas už darbų saugą atsakingas asmuo. Nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kad to nebuvo padaryta, kolegija pripažino šią aplinkybę kaip vieną iš esminių pažeidimų, lėmusių įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe. Kolegija nepripažino reikšminga aplinkybės, kad UAB ,,Viltis“ direktorius E. V. baudžiamojoje byloje buvo išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo, todėl nėra jo kaltės; motyvavo, kad nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjama ne įmonės direktoriaus, o įmonės, pažeidusios saugos darbe norminių aktų reikalavimus, civilinė teisinė atsakomybė, todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, leidžiančios atleisti įmonės direktorių nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės įmonei, nes skyrėsi įrodinėjimo dalykas ir civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos kitos sąlygos. Kolegija taip pat nepripažino svarbia atsakovų nurodytos aplinkybės, kurios įmonės žinioje buvo padidinto pavojaus šaltinio valdytojas; sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad abi įmonės buvo atsakingos už tai, kad neužtikrino darbuotojui saugių darbo sąlygų ir kad specialiuose dokumentuose (nelaimingo atsitikimo darbe akte, ekspertizės akte) užfiksuoti abiejų įmonių padaryti darbų saugos norminių aktų pažeidimai. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, nes darbų saugą reglamentuojantys norminiai aktai nustato kiekvienos įmonės – tiek darbdavio, tiek ir tos įmonės, kurios teritorijoje darbuotojas dirbo, savarankišką pareigą užtikrinti saugias darbo sąlygas, todėl, konstatavus saugos darbe norminių aktų pažeidimus ne vienos, o kelių įmonių veikloje, reikia aiškintis, ar darbuotojo sveikatos sutrikdymas yra tik vienos įmonės, ar visų įmonių padarytų saugos darbe norminių aktų pažeidimo padarinys. Jeigu nustatomas priežastinis ryšys tarp visų įmonių padarytų teisės pažeidimų ir nukentėjusiojo sužalojimo, atsakomybė turi būti taikoma visoms įmonėms, atsižvelgiant į jų kaltės dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. ir UAB ,,Antriniai metalai“, AB ,,Medgrime“, UAB ,,Šeduvos komunalinis ūkis“; bylos Nr. 3K-161/98). Nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kad buvo tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovui padaryto sveikatos sutrikdymo ir abiejų įmonių UAB ,,Viltis“ ir UAB ,,Šeduvos komunalinis ūkis“ veiksmų (padarytų saugos darbe norminių aktų pažeidimų), kolegija konstatavo, kad abi šios įmonės konkrečia dalimi buvo atsakingos už ieškovui padarytą žalą. Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl ieškovo didelio neatsargumo, nevisiškai sutiko su teismo išvadomis ir, remdamasi teismų praktika, nurodė, kad pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį reikalavimas priteisti neturtinę žalą gali būti sumažintas arba atmestas, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“; bylos Nr. 3K-3-157/2007, nukentėjusiojo prašomas priteisti kaip neturtinė žala nuostolių dydis negali būti  vertinamas kaip nustatytas, nes šio nustatymas yra teisingos kompensacijos principo įgyvendinimas ir yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui; jeigu apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas neįsiteisėjusį teismo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, daro išvadą, kad yra aplinkybės, nustatytos CK 6.282 straipsnyje, tai nesudaro pagrindo šią normą taikyti ir jos pagrindu mažinti neturtinės žalos dydį. Dėl to kolegija, atsižvelgdama į šią teismo suformuotą praktiką ir remdamasi CK 6.250 straipsnyje nustatytais neturtinės žalos kriterijais, padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į ieškovo sužalojimo pobūdį, patirtą fizinį skausmą, galimybę toliau dirbti, taip pat į galimybę kažkiek kompensuoti fizinius praradimus, pasinaudojant galimu protezavimu, kurio numatoma kaina, kaip kad buvo pateikta apeliacinės instancijos teismo posėdyje – apie 60 000 Lt, tinkamas ir protingas ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydis būtų 50 000 Lt. Kolegija taip pat pagrįstu pripažino ieškovo reikalavimą atlyginti jo sutuoktinės į ligoninę ir iš jos turėtas kelionės išlaidas, buto nuomos išlaidas; motyvavo, kad šios išlaidos buvo realios, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas gydėsi Kaune, o jo gyvenamoji vieta yra Radviliškio rajone, gydymas tęsėsi keletą mėnesių ir dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo savarankiškai judėti, todėl jam buvo reikalinga nuolatinė slauga. Kolegija, įvertinusi liudytojų parodymus (ieškovas su sutuoktine buvo ūkininkai, laikė po 15-20 kiaulių, 3 karves, turėdavo prieauglio, turėjo 13 ha žemės, po nelaimingo atsitikimo viską pardavė, o žemę išnuomojo, nes negalėjo jos dirbti), iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą priteisti negautas pajamas (20 000 Lt). Kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino atsakovų atsakomybę kaip solidariąją, taikė kiekvienam atsakovui dalinę atsakomybę, pripažindama, kad kiekvieno atsakovų kaltės laipsnis yra po 50 procentų.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Viltis“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – žalą ieškovui išieškoti iš atsakovo UAB „Šiaulių kelias“; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta 1998 metais, nes, pirma, ratio decidendi toje nutartyje ir nagrinėjamoje byloje nesutampa; antra, teismo nutartis buvo priimta dar negaliojant šioje byloje ginčijamiems teisės aktams.

2.             Apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 6.264, 6.270, 6.283 straipsnių, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimą, vietoj jų nepagrįstai rėmėsi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16, 30 straipsniais, DK 2, 260 straipsniais, padarė nepagrįstas išvadas dėl abiejų atsakovų atsakomybės. Kasatoriaus manymu, pagal šias teisės normas tik atsakovas „Šiaulių kelias“, kaip juridinis asmuo, samdantis darbuotojus, privalo atlyginti ieškovui žalą, nes krautuvas priklausė šiam juridiniam asmeniui, ieškovas dirbo šios įmonės teritorijoje pagal UAB „Šiaulių kelias“ darbuotojo nurodymus. Be to, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą UAB „Šiaulių kelias“ buvo paskyręs savo darbuotoją vyriausiąjį mechaniką V. J. atsakingu už krautuvo panaudojimą, todėl, kasatoriaus teigimu, būtų buvę netikslinga skirti dar kitą asmenį, turėjusį atlikti staklių išmontavimo darbus.

3.             Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 punktą, nepagrįstai prejudiciniais faktais nepripažino baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, UAB „Viltis“ direktoriaus išteisinamajame nuosprendyje esančių išvadų, kad šios įmonės vadovo veikoje nebuvo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pažeidimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės yra nereikšmingos nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, atmetė kai kuriuos skundo argumentus visiškai nemotyvuodamas.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Šiaulių kelias“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovui priteistas žalos atlyginimas iš šio atsakovo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovui UAB „Šiaulių kelias“ atmesti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.270, 6.264 straipsnius, 6.282 straipsnio 1 dalį, 6.283 straipsnį, Darbų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnį, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2, 4  straipsnius, CK 1.5 straipsnį, CPK 176 straipsnį. Teismai neįvertino aplinkybių, kad atsakovai, 2004 m. gegužės 31 d. sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį, susitarė, jog visus staklių išmontavimo ir išvežimo darbus organizuos UAB „Viltis“, kuri taip pat bus atsakinga ir už darbus atliekančių asmenų saugą ir priežiūrą. Nors nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „Šiaulių kelias“ teritorijoje, tačiau pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2, 4  straipsnius padarytą žalą turi atlyginti įmonė, kurios naudai ir interesams darbuotojas dirbo, neatsižvelgiant į tai, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Šiame įstatyme taip pat nustatyta tiesioginė darbdavio atsakomybė darbuotojui už žalą, atsiradusią nelaimingo atsitikimo metu, todėl atsakovas UAB „Viltis“ turi atlyginti žalą ieškovui, nes šis buvo tos įmonės darbuotojas. Juolab kad žala nukentėjusiajam atsirado ne dėl krautuvo neteisingo naudojimo, o dėl to, kad ant ieškovo kojos užkrito staklės. Visus darbus organizavo UAB „Viltis“, todėl tinkamai neprižiūrėjus pavaldžių darbuotojų, visa atsakomybė už darbų saugą tenka šiai įmonei. Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nelaimingą atsitikimą sukėlė tai, kad UAB „Viltis“ darbuotojai, atlikdami jiems pavestą darbą, naudojo krautuvą ne pagal tikslinę jo paskirtį, nesilaikė elementarių saugumo reikalavimų; juolab kad ieškovas darbo metu buvo neblaivus, t. y. pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus manymu, nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp UAB „Viltis“, nukentėjusiojo veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl atsakomybė pirmiausia turėtų būti taikoma atsakovui UAB „Viltis“.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Viltis“ kasacinį skundą atsakovas UAB „Šiaulių kelias“ prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą 1998 metais, tačiau ja iš esmės nesivadovavo, tik atsižvelgė į joje esančias nuostatas dėl darbų saugos užtikrinimo įmonėse. Atsakovas taip pat nesutinka su kasatoriaus UAB „Viltis“ argumentais, kad žalą privalo atlyginti UAB „Šiaulių kelias“; nurodo, kad pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2, 4 straipsnius padarytą žalą turi atlyginti įmonė, kurios naudai ir interesams darbuotojas dirbo, neatsižvelgiant į tai, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Be to, visus darbus organizavo UAB „Viltis“, todėl, tinkamai neprižiūrėjus pavaldžių darbuotojų, visa atsakomybė už darbų saugą tenka šiai įmonei.

Atsiliepimais į atsakovo UAB „Viltis“ ir atsakovo UAB „Šiaulių kelias“ kasacinius skundus ieškovas prašo jų netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbų saugą ir darbdavių atsakomybę už saugos reikalavimų nesilaikymą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad abi įmonės – darbdaviai – turi rūpintis darbuotojų saugumu darbo metu, paskirti atsakingą, darbdaviui atstovaujantį asmenį.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias darbdavių atsakomybę už darbų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, kai darbų saugą turi užtikrinti kelios įmonės, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Byloje kilo ginčas dėl subjekto, atsakingo už žalos – turtinės ir neturtinės – atlyginimą, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, nustatymo. Iš kasacine tvarka apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų matyti, kad ieškinys buvo tenkintas iš dalies: pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą iš atsakovų UAB „Šiaulių kelias“ ir UAB „Viltis“ priteisė solidariai, o apeliacinės instancijos teismas taikė dalinę atsakomybę ir iš atsakovų žalos atlyginimą priteisė lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriai (atsakovai) neginčija priteistos  turtinės, neturtinės žalos dydžio, todėl teisėjų kolegija, neturėdama pagrindo peržengti kasacinio skundo ribų, priteistos žalos dydžio neanalizuoja ir nepasisako dėl šio klausimo (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abu kasatoriai (atsakovai) prašo panaikinti tas priimtų teismų sprendimų dalis, kuriomis žalos atlyginimas yra priteistas iš šių bendrovių, ir prašo ieškinio reikalavimus dėl šių atmesti: t. y. UAB „Viltis“ kasaciniu skundu prašo jai ieškinį atmesti ir žalos atlyginimą priteisti iš atsakovo UAB „Šiaulių kelias“, o pastarasis prašo jam pareikštą ieškinį atmesti ir žalą ieškovui priteisti iš atsakovo UAB „Viltis“. Taigi akivaizdu, kad abu atsakovai šiuo atveju nesutinka dėl solidariosios atsakomybės taikymo ir prašo taikyti dalinės atsakomybės rūšį, kartu konstatuojant, jog jų veiksmuose (kiekvieno atskirai) nėra žalos atlyginimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje yra skolininkų daugetas, todėl, ieškovui pareiškus ieškinį dėl jam padarytos žalos atlyginimo, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, antstolė L. U. D.; bylos Nr. 3K-7-59; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt.; bylos Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. VĮ Registrų centras; bylos Nr. 3K-3-156/2005). Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio, todėl teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, antstolė L. U. D.; bylos Nr. 3K-7-59).

Abu kasatoriai nurodo, kad teismai byloje nepagrįstai taikė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnį, CK 6.264, 6.270, 6.282 straipsnius. Su šiais kasacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Materialinės teisės normos taikymą lemia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko atsakovo UAB „Šiaulių kelias“ teritorijoje, išmontuojant (demontuojant) granito pjaustymo stakles. Vykdant šiuos darbus dalyvavo abiejų atsakovų darbuotojai. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kurių atsakovai neginčija, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vadovavosi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsniu, reglamentuojančiu dviejų ir daugiau darbdavių pareigas organizuojant darbus toje pačioje įmonėje, darbo vietoje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba. Taigi šia norma abiem darbdaviams skiriama pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą. Įstatymo leidėjas, detalizuodamas šią pareigą, nurodyto straipsnio 2 dalyje išvardijo būdus, kaip turi būti įgyvendinama 1 dalyje nurodyta pareiga: 1) darbdaviams atstovaujantys asmenys paskiria asmenį, kurio vadovaujamoje įmonėje atliekami darbai, kitai darbdavių veiklai sudarant darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas koordinuoti; 2) darbdaviams atstovaujantys asmenys informuoja vienas kitą bei darbuotojus apie galimus pavojus, riziką atliekant konkrečius darbus. Taigi šioje normoje detaliai ir įsakmiai nustatytos darbdavių (šiuo atveju – abiejų atsakovų) pareigos vykdant bendrus darbus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai nebuvo paskyrę atsakingo asmens, koordinavusio ir prižiūrėjusio bendrų darbų atlikimą. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu UAB „Viltis“ kasacinio skundo argumentą, kad UAB „Šiaulių kelias“ buvo paskyręs savo darbuotoją vyriausiąjį mechaniką V. J. atsakingu už krautuvo panaudojimą. Nepagrįstas ir kasatoriaus UAB „Šiaulių kelias“ motyvas, kad atsakovai, sudarydami 2004 m. gegužės 31 d. granito pjaustymo staklių pirkimo–pardavimo sutartį, susitarė, jog, vykdant staklių išmontavimo ir išvežimo darbus, UAB „Viltis“ bus atsakinga ir už darbus atliekančių asmenų saugą ir priežiūrą. Toks susitarimas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio 3 dalį turėjo būti įforminamas raštu, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė tokios faktinės aplinkybės. Esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas iš atsakovų neįvykdė jiems įstatyme nustatytos pareigos bendrai dirbantiems abiejų darbdavių darbuotojams užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, todėl konstatuotina atsakovų kaltė ir tiesioginis priežastinis ryšys su atsiradusia ieškovui padaryta žala. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika ir remdamasi byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad abu atsakovai lygiomis dalimis yra kalti prieš ieškovą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, ją privalo atlyginti, todėl šiuo atveju taikytina dalinė atsakomybė. Dėl šių motyvų paliktina nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria žalos atlyginimas ieškovui iš atsakovų priteistas lygiomis dalimis, taikant dalinę atsakomybę. Teisėjų kolegija, konstatavusi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio taikymo pagrįstumą (kaip specialiosios teisės normos bendrų darbų atlikimo atveju), pripažįsta, kad nėra pagrindo teigti, jog netinkamai buvo aiškinami ir taikomi CK 6.264, 6.270 straipsniai, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 ir 4 straipsniai. Kasatoriams neginčijant ieškovui priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nėra pagrindo analizuoti CK 6.282 ir 6.283 straipsnių taikymo klausimų.

UAB „Viltis“ kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. spalio 28 d. nutartimi, negali būti pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad ratio decidenti toje byloje ir nagrinėjamoje byloje nesutampa ir kad minėta nutartis buvo priimta dar negaliojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymui, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ši nutartis, kaip precedentas, nebuvo pagrindas priimant ginčijamus sprendimus. Minėta nutartimi buvo tik siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad darbdaviai, organizuodami įmonės veiklą, privalo užtikrinti ne tik įmonės darbuotojų, bet apskritai visų asmenų, esančių toje teritorijoje, saugą. Tai bendrasis principas, kurio privalo laikytis bet kuris darbdavys.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu UAB „Viltis“ kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nagrinėjama ne įmonės direktoriaus, o įmonės, pažeidusios saugos darbe norminių aktų reikalavimus, civilinė atsakomybė, todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, atleidžiančios įmonės direktorių nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės įmonei.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, todėl atmestini, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai paliktini galioti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Netenkinus atsakovo UAB „Viltis“ kasacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas kasacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinius skundus, prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, pateikė Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. balandžio 9 d. pažymą, tačiau iš jos nėra aišku, kiek konkrečiai išlaidų patyrė valstybė, atstovaudama ieškovui kasaciniame teisme, todėl ieškovo prašymas negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Janina Stripeikienė  

 

 

                                                                                                           

Janina Januškienė 

 

                                                                                                           

 

Sigitas Gurevičius