Administracinė byla Nr. A662-2375/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14622-2012-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 500 Lt turtinės ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 61-62).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartį gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune. Kartu su pareiškėju gyvena jo sūnus D. Z. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2009 m. lapkričio 3 d. apie 13 val. grįžęs į butą negalėjo į jį patekti, kadangi laiptinės duris užplombavo Kauno miesto savivaldybės administracija. Plombų nenuplėšė ir paskambino pagalbos telefonu, pareiškėjui buvo nurodyta kreiptis į policijos komisariatą. Žaliakalnio policijos nuovadoje pareiškėjas bendravo su viršininku S. V., kuris pagalbos nesuteikė. Dėl to, kad negalėjo patekti į butą, pareiškėjas ir jo sūnus bei sūnaus motina patyrė fizinį skausmą dėl šalčio. Tą naktį pareiškėjas praleido nakvynės namuose, negalėjo išgerti vaistų nuo spaudimo, kurie buvo likę užplombuotame bute. Patyrė pažeminimą, nes reikėjo prisiglausti nakvynės namuose. Vis baiminasi, kad gali vėl taip nutikti, negali ramiai miegoti ir toks atsakovo elgesys griauna pareiškėjo pasitikėjimą valstybe. Pareiškėjas 500 Lt turtinę žalą patyrė samdydamas automobilį, kad jo sūnus ir sūnaus motina būtų nuvežti į Vilnių, o kitą dieną vėl atvežti į Kauną. Kaune pareiškėjas važiavo į nakvynės namus ir į butą. Pareiškėjas teismo prašė priteisti 6 000 Lt neturtinę žalą, nes patyrė fizinį skausmą dėl to, kad lauke buvo šalta, nepatogumus, nes nakvojo nakvynės namuose, ir pažeminimą dėl pareigūnų veiksmų, kurie su pareiškėju elgėsi kaip su nusikaltėliu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 3 d. į Žaliakalnio policijos nuovadą kreipėsi pareiškėjas dėl to, kad dėl Kauno miesto savivaldybės veiksmų jis ir kiti jo šeimos nariai negalėjo patekti į butą, kuriame teisėtai gyvena. Išsiaiškinus situaciją buvo nustatyta, kad pareiškėjas, nors ir deklaruoja gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau realiai ten negyvena. Kadangi pareiškėjas klaidino policijos pareigūnus ir juos apgaudinėjo, nenurodydamas tikrosios gyvenamosios vietos, jam buvo pasiūlyta konfliktinę situaciją spręsti su savivaldybe. Siekiant įvertinti savivaldybės darbuotojų veiksmus, policijos pareigūnai ištyrė nurodytas aplinkybes ir, nenustačius darbuotojų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, 2009 m. lapkričio 27 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-At-988-09. 2009 m. gruodžio 31 d. prokurorė, patikrinusi priimto nutarimo teisėtumą, jį paliko galioti. 2009 m. gruodžio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-2-620-09, kurį atlikus, pagal nusikaltimų požymius dėl savavaldžiavimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimo, Kauno miesto apylinkės prokuratūros III NVTS prokuroro 2011 m. birželio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnyje, 229 straipsnyje, požymių. Pareiškėjas nutarimą apskundė, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja nutartyje konstatavo, kad visiškai nėra pagrindo pripažinti, jog Žaliakalnio policijos nuovados viršininko veiksmuose yra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Nuovados viršininkas ėmėsi veiksmų išspręsti susidariusią situaciją ir jo veikoje nėra nusikalstamų veiksmų ar neveikimo. Pareiškėjo prašymą dėl nutarimo apskundimo atmetė kaip nepagrįstą. Nutartis yra įsiteisėjusi. Pareiškėjas teismo prašo žalos, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Byloje nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnai pažeidė teisės aktus ir pareiškėjo teises. Nesant neteisėtų veiksmų, nenustatoma ir kaltė, neatsiranda priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir žalos atsiradimo, todėl priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti netenkinami.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo nuostatas. Reikalinga sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011). Teismas nurodė CK 6.247 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011. Pareiškėjas turtinę žalą įvertino 500 Lt, tačiau byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų šiai konkrečiai sumai pagrįsti. Taip pat nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėjo atsirasti pagrindas turtinei žalai kilti.

Dėl neturtinės žalos teismas išdėstė CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pažymėta, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, padaryta išvada, jog pareiškėjas turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog buvo apribotas jo patekimas į gyvenamąjį butą, užplombuojant namo duris, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune. Negalėdamas įeiti į butą (b. l. 42, 63, 66-67), kuris yra nuomojamas pareiškėjui gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartimi (b. l. 64-65), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniu skausmu, nepatogumais ir pažeminimu, todėl buvo įvertinta 6 000 Lt suma. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo patirtą neturtinę žalą (CK 6.250 str.) ir papildomai tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad pareigūnų veiksmai, nesuteikiant pareiškėjui pagalbos, tiesiogiai padarė įtaką pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjui skundu išreiškus reikalavimą, teismui yra nubrėžiamos skundo ribos ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėja jo iškeltą reikalavimą. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokius konkrečius teisės aktus pažeidė atsakovas atlikdamas neva neteisėtus veiksmus.

Teismo vertinimu, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, privalėjo pateikti įrodymus, kad atsakovas atliko konkrečius neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios piniginė išraiška yra 6 000 Lt neturtinės žalos bei 500 Lt turtinės žalos, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (pažeminimo, kančios bei nepatogumų), patvirtinant jų rašytiniais įrodymais, taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėta, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnų veiksmų, konkrečiai iš nuovados viršininko S. V. veiksmų, tačiau teismui įvertinus prie bylos prijungtą ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 20-2-00620-09, vertintina, jog atlikus ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, kad S. V. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, nėra (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 20-2-00620-09, II t., b. l. 127-130, 133-136), tai patvirtina ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis byloje Nr. S-391-530/2011 (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 20-2-00620-09, II t., b. l. 138-140). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 6 000 Lt, bei turtinę 500 Lt žalą, kadangi nenustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai, nėra nustatytas priežastinis ryšys bei nepateikta rašytinių įrodymų tiek neturtinei žalai, tiek turtinei žalai atlyginti.  

III.

Pareiškėjas R. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 121-124) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad jis įrodė patirtą žalą. Dėl materialinės 500 Lt turtinės žalos jis nurodė tikslias išlaidas. Teisme paaiškino, kad niekas jam nedavė čekių už jo sūnaus, jo motinos ir jo vežiojimą. Nuvežti iš Kauno į Vilnių, grįžti atgal ir vėl nuvažiuoti į Vilnių, grįžti į Kauną atsieitų žymiai brangiau nei jis nurodė. Teismas vertindamas šį prašymą galėjo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais ir priteisti patirtą turtinę žalą. Kitokių įrodymų, nei jo sąžiningas aiškinimas, teisme pateikti negalėjo, nes teismas atmetė prašymą apklausti sūnaus D. Z. motiną D. P.. Mano, kad atsakovas pažeidė Konstituciją, kurioje kiekvienam piliečiui numatyta teisė gauti policijos pagalbą, susidūrus su neteisėtais veiksmais, kuriais piliečiui daroma žala ar kai kitaip pažeidžiamos jo teisės. Jam ir jo šeimai buvo atimta teisė patekti į butą, kuriame gyveno. Be to, į policiją jis buvo nukreiptas, kai paskambino bendrosios pagalbos telefonu 112.

Pareiškėjo manymu, teismo posėdyje buvo nustatyta, kad jis nepateko į butą, kad patyrė nepatogumus, pažeminimą, fizinį skausmą. Tarp policijos pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo patyrimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pats atsakovo atstovas pripažino, kad kreipusis į jį pagalbos dėl patekimo į namus, jis niekuo nepadėjo. Vadinasi, žalos atlyginimo prievolei atsirasti buvo tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų, šiuo atveju neveikimo ir pareiškėjo patirtų išgyvenimų. Atsakovas turėjo pasirūpinti pareiškėjo ir jo šeimos saugumu ir tik tada sakyti, kad visus ginčo klausimus dėl buto spręstų Kauno miesto savivaldybėje ar teisme. Atsakovas net nepasidomėjo, kad pareiškėjas yra ligonis, o vartojami vaistai buvo bute, nepasirūpino sūnaus saugumu, taigi jo neveikimas arba veikimas priešingai pareiškėjo interesams sudarė pakankamą teisinį pagrindą prašyti neturtinės 6 000 Lt žalos. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-176/2013. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismas šiais kriterijais priimdamas sprendimą nesivadovavo, pažeidė šios materialinės normos aiškinimą, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuris turi būti pakeistas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130-131) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, jog 2009 m. lapkričio 3 d. įvykis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo išsamiai ištirtas atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 20-2-620-09 ir jo metu pareigūnų veikoje nebuvo nustatyta nusikalstamų veiksmų ar neveikimo. Nustatyta, kad pareiškėjo ir jo nurodytos šeimos faktinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta 2009 metais buvo Vilniuje, (duomenys neskelbtini). D. P. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra deklaravusi gyvenamąją vietą nuo 1991 m. lapkričio 12 d. R. Z. dukra T. S. Kaune, (duomenys neskelbtini), yra tik deklaravusi savo gyvenamąją vietą, bet jos faktinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, M. D. (duomenys neskelbtini). 2009 m. lapkričio 3 d. R. Z. į Kauną buvo atvykęs vienas. Jo skunde nurodytos šeimos Kaune nebuvo. Kadangi pareiškėjo nurodyta šeima 2009 m. lapkričio 3 d. į Kauną atvykusi nebuvo, todėl ir ginti pastarųjų asmenų teisių nebuvo dėl ko. Neva samdytas vairuotojas vežęs apeliantą ir pastarojo šeimą į Vilnių ir atgal bei vežiojęs po Kauną automobiliu, kurio pareiškėjas net negali apibūdinti, yra išgalvotas, todėl savaime suprantama, kad R. Z. teismui negalėjo ir negali pateikti įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, nes jos nepatyrė. Teiginys, kad policijos pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, nesuteikė pagalbos, grasino skirti baudą, buvo paneigtas ikiteisminio tyrimo metu. R. Z. policijos pagalba nagrinėjamu atveju buvo suteikta, t. y. iš pareiškėjo priimtas pareiškimas, išsiaiškinta konfliktinė situacija su savivaldybės darbuotojais ir pareiškėjui paaiškinta kaip, su kuo ir kur jis turi ją spręsti. Teisiškai įvertinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus pareigūnų veiksmai dėl pažymėtų, paženklintų (duomenys neskelbtini) durų ir priimtas pagrįstas procesinis sprendimas. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus pareigūnai, R. Z. apie 13 val. 2009 m. lapkričio 3 d. radus pažymėtas, paženklintas (duomenys neskelbtini) duris, jo laukė atvykstant į savivaldybės Nuosavybės teisių atkūrimo skyrių, bet pastarasis asmuo į skyrių, kur jo laukė, taip ir nenuvyko, nors tą dieną lankėsi Kauno miesto savivaldybėje ir užregistravo skundą, adresuotą administracijos direktoriui dėl Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus pareigūnų veiksmų. Nesutinka su kitais apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kuriais apeliantas grindžia patirtą neturtinę žalą. Valstybinio socialinio draudimo duomenų banko duomenimis, R. Z. niekuomet nėra dirbęs kokioje nors darbovietėje, o negyvendamas savivaldybės jam išnuomotame bute Kaune, (duomenys neskelbtini), nelaikė jame ir vaistų, kurių jam taip reikėjo lapkričio 3 d., o lapkričio 4 d. apie jų reikalingumą jau buvo pamiršęs ir 2009 m. lapkričio 4 d. tai yra pažymėta Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus akte. Šie ir kiti veiksmai rodo pareiškėjo piktybišką elgesį ir nenorą su savivaldybės darbuotojais spręsti dėl (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo, gražinimo savininkams, nuomojamų patalpų atlaisvinimo bei įrodo pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis neva patyrė dėl policijos pareigūnų pagalbos nesuteikimo, nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. 

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, 500 Lt turtinės ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas žalą kildina iš, anot jo, neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų (konkrečiai – Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados viršininko S. V. veiksmų) dėl to, kad Kauno AVPK pareiškėjui nesuteikė pagalbos, kai jis rado užplombuotas buvo duris ir negalėjo patekti į butą, dėl to turėjo nakvoti nakvynės namuose bei samdyti automobilį, kad sūnų ir jo motiną nuvežtų į Vilnių.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas veikė neteisėtai, nenustatė priežastinio ryšio ir padarė išvadą, kad nepateikta rašytinių įrodymų tiek neturtinei žalai, tiek turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs žalos atlyginimo instituto svarbą ir pažymėjęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, jog 2009 m. lapkričio 3 d. apie 15 val. į Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovadą su pareiškimu (reg. Nr. 20-25-2-AP-1016) kreipėsi R. Z.. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Kauno miesto savivaldybės darbuotojų veiksmų pastato ((duomenys neskelbtini)), kuriame yra jo gyvenamasis butas, užplombavimo jis ir kiti šeimos nariai negali pateikti į butą, kuriame teisėtai gyvena. Tyrėjas Z. G. nuvyko į įvykio vietą, apžiūrėjo ir nufotografavo ant durų ((duomenys neskelbtini)) užklijuotas balto popieriaus juostas, ant kurių buvo užrašyta, kad šio namo dalis užplombuota Kauno miesto savivaldybės administracijos Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto ir kitų patalpų perėmimo iš nuomininko ir perdavimo savininkui organizuoti komisijos; atidaryti duris be komisijos sutikimo draudžiama ir numatyta ATK atsakomybė, bauda 2 000 Lt. Žaliakalnio policijos nuovados viršininkas, susisiekęs su Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojais, nustatė, kad R. Z., nors yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu negyvena. R. Z. buvo pasiūlyta iškilusią situaciją spręsti su Kauno miesto savivaldybės darbuotojais tuojau pat nuvykus į Kauno miesto savivaldybę arba 2009 m. lapkričio 4 d. 9.00 val. komisijai atvykus prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovada 2009 m. lapkričio 27 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų, užplombuojant (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio namo laiptinės duris (Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-0620-09 medžiaga, I t., b. l. 53). 2009 m. gruodžio 16 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje gavus R. Z. skundą, Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2010 m. sausio 5 d. nutarimu panaikino 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei medžiagą Nr. 25-At-00988-09 perdavė Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariatui prijungimui prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-2-620-09, pradėtos pagal R. Z. pareiškimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų dėl užplombuoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-0620-09 medžiaga, I t., b. l. 46). Atlikus ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 20-2-620-09 pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje, 228 ir 229 straipsniuose, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro R. M. 2011 m. birželio 9 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-2-0620-10 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nenustatyti atitinkamų nusikalstamų veikų požymiai (Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-0620-09 medžiaga, II t., b. l. 127-130). Pareiškėjas minėtą nutarimą skundė, tačiau Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. liepos 11 d. nutarimu R. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą (Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-0620-09 medžiaga, II t., b. l. 133-136). Šis nutarimas taip pat buvo skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (bylos Nr. S-391-530/2011) R. Z. skundą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-0620-09 nutraukimo atmetė (Baudžiamosios bylos Nr. 20-2-0620-09 medžiaga, II t., b. l. 138-140).

Pareiškėjas teigia, jog atsakovas turėjo pasirūpinti pareiškėjo ir jo šeimos saugumu, suteikti pagalbą. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, R. Z. pagalba nagrinėjamu atveju buvo suteikta, t. y. iš pareiškėjo priimtas pareiškimas, išsiaiškinta konfliktinė situacija su Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojais ir pareiškėjui paaiškinta, kaip šią situaciją išspręsti. Pastebėtina, jog savo nesutikimą su Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados sprendimu (2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-At-988-09) pareiškėjas išreiškė apskųsdamas šį nutarimą, tačiau atlikus ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 20-2-0620-10 ir jo metu Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnų (viršininko S. V.) nusikalstami veiksmai ar neveikimas nebuvo nustatyti.

Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nepasidomėjo, kad pareiškėjas yra ligonis, o vartojami vaistai buvo bute, į kurį pareiškėjas negalėjo patekti, nesudaro pagrindo konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Tai, jog Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovada neveikė taip, kaip nurodė ir norėjo pareiškėjas, t. y. neatliko pareiškėjo pageidaujamų veiksmų jo nurodomu būdu, nereiškia, jog atsakovas nesuteikė pareiškėjui pagalbos ar veikė neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Valstybės valdžios institucija veikia savo įgaliojimų ribose. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo netenkinantį valdžios institucijos veikimą ar neveikimą nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtą.

Nagrinėjamu atveju byloje nepateikus jokių įrodymų, kad Kauno AVPK Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nenustačius jokių teisės aktų reikalavimų, kurių nevykdė arba netinkamai vykdė minėtos įstaigos pareigūnai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra nustatyta neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų ar neveikimo. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. vienos iš būtinų valdžios institucijos viešosios atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.), valdžios institucijai atsakomybė nekyla, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti jam turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nėra ir kitų sąlygų atsakomybei už žalą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų kilti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau buvo minėta anksčiau, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl dėl kitų sąlygų atsakomybei už žalą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų kilti teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju detaliau nepasisakys.  

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.