Civilinė byla Nr. e2A-524-866/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28766-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.13; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Orivas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės Laboratoires Bouchara Recordati ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orivas“ dėl teisių į vaistinių preparatų registracijos pripažinimo ir įpareigojimo jas perduoti, trečiasis asmuo byloje Bouchara Recordati.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Laboratoires Bouchara Recordati (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad ieškovė yra teisių į vaistinių preparatų Hexalyse kietosios pastilės, Hexaspray 25mg/g burnos gleivinės purškalas (suspensija), Hexapneumine Children sirupas, Hexapneumine Adults sirupas, Vitamine D3 B.O.N. (toliau ir – ginčo vaistiniai preparatai) registracijas (toliau ir – registracijos) turėtoja bei įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Orivas“ (toliau – atsakovė) perleisti ginčo vaistinių preparatų registracijas ieškovei; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad teisės į registracijas turėtų būti pripažintos ieškovei ir registracijos turėtų būti perduotos, nes pasibaigus tarp ieškovės ir atsakovės sudarytoms laikino perdavimo sutartims, atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovei registracijas. Anot ieškovės, vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. registracija buvo perduota atsakovei tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitos registracijos, t. y. laikinai iki distribucijos sutarties pabaigos, nes visa informacija, susijusi su vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. registravimu ir perregistravimu, kaip ir kitų registracijų atveju, atsakovei buvo suteikta ieškovės laikinai.

3.       Teigia, jog tarp šalių susiklostė laikino registracijų perdavimo tarpusavio dalykinė praktika. Ieškovė pažymėjo, jog vykdo klinikinių tyrimų organizavimą ir atlikimą, ypač kreipiant tyrimus į retai pasireiškiančias ligas, o be to - įvairių vaistinių preparatų gamybą ir platinimą visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Nuo 1995 metų ieškovė, pradėdama savo veiklą Lietuvos teritorijoje, vaistinių preparatų informacinėje sistemoje įregistravo įvairius vaistinius preparatus, įskaitant, bet neapsiribojant, ginčo vaistiniais preparatais.

4.       Veiklos Lietuvoje metu ieškovė paskyrė už registracijas atsakingą įmonę, kuri, be kita ko, platino ieškovės produktus ir veikė kaip ieškovės distributorius, t. y. ieškovės pavedimu iki 2018 metų ginčo vaistinius preparatus administravo ir platino atsakovė.

5.       Nurodė, jog šiais tikslais šalys 2006 m. spalio 23 d. sudarė penkias sutartis dėl ginčo vaistinių preparatų registracijų laikino perdavimo ir konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį dėl vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. (reg. Nr. 96/3969/9). Pažymėjo, jog ieškovė nebuvo vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. registruotoja iki tol, kol ši registracija laikinai buvo perleista atsakovei. Šio vaistinio preparato registruotoja buvo nurodyta ieškovės grupės įmonė Bouchara-Recordati. 

6.       Pažymėjo, jog tarp ieškovės ir grupės įmonės Bouchara-Recordati buvo pasirašyta verslo nuomos-valdymo sutartis, kuria remiantis ieškovė turi teisę eksploatuoti išnuomotą verslą savo nuožiūra, savo vardu, prisiimdama visą riziką ir atsakomybę, todėl turi teisę reikalauti, kad vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. registracija būtų perduota ir įregistruota jos vardu.

7.       Ieškovės teigimu, atsakovė neteisėtai negrąžina jai laikinai suteiktų ginčo vaistinių preparatų registracijų. Laikino perdavimo sutartys, įskaitant žodinę, buvo sudarytos su sąlyga, kad galios tol, kol pasibaigs tarp šalių atskirai susiklostę sutartiniai distribucijos teisiniai santykiai. Pasibaigus distribucijos teisiniams santykiams atsakovė atsisakė perduoti ginčo registracijas ieškovei. Nurodė, jog vyko derybos dėl distribucijos sutarties nutraukimo, kelis kartus pratęsiant distribucijos sutarties galiojimą.

8.       Pažymėjo, jog po to, kai ieškovė nustatė distribucijos sutarties nutraukimo terminą iki 2018 m. gruodžio 31 d., paaiškėjo, kad atsakovė ėmė Lietuvoje savo vardu registruoti ir platinti konkuruojančius produktus, tokius kaip Boncel. Dėl šios priežasties ieškovė nusprendė nutraukti su atsakove distribucijos sutartį anksčiau, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 5 d. Vadovaujantis distribucijos sutarties nuostatomis, anot ieškovės, sutartis galėjo būti nutraukta (anksčiau nei šalių sutartas nutraukimo terminas), jeigu atsakovė imtų tiesiogiai ar netiesiogiai gaminti, reklamuoti, platinti ar parduoti ieškovei (jos grupės įmonėms) konkurencingus gaminius.

9.       Atsižvelgiant į tai, kad faktiškai Lietuvoje tokius veiksmus atsakovė atliko, ieškovė su ja sudarytą distribucijos sutartį nutraukė, Prancūzijos Respublikos teisme yra sprendžiamas klausimas dėl distribucijos sutarties nutraukimo teisėtumo ir nuostolių atlyginimo.

10.       Taip pat ieškovė ieškinyje atsakovė pažymėjo, jog visą informaciją, reikalingą registracijose nurodytų ginčo vaistinių preparatų registracijų administravimui ir perregistravimui, ji pateikė atsakovei, tuo tarpu atsakovė neparengė nei vieno registracijų perregistravimui būtino dokumento, o tik atliko organizacinį-administracinį vaidmenį. Minėtas aplinkybes ieškovė įrodinėjo rašytiniais įrodymais – susirašinėjimu elektroniniais laiškais su atsakove.

11.       Nurodė, jog atsakovė registracijų priežiūrai faktiškai nepanaudojo nei intelektinio, nei techninio ar komercinio kapitalo. Visą informaciją, reikalingą registracijų administravimui Lietuvoje, atsakovė gavo išskirtinai iš ieškovės tiek jų perregistravimo savo vardu metu 2005 metais, tiek vėliau administruojant registracijas.

12.       Be kita ko, pabrėžė, jog ieškovė ne tik teikė tokią informaciją atsakovei, tačiau ir atliko itin dideles investicijas į registracijas, įskaitant klinikinius ir ikiklinikinius tyrimus, ekspertų ataskaitų apie tyrimus parengimui. Pažymėjo, jog dėl šios priežasties, ne administraciniai-organizaciniai atsakovės veiksmai sukūrė registracijų vertę, o išskirtinai tik ieškovės veiksmai, dėl kurių naudos gavo ir atsakovė, nes ieškovė suteikė jai galimybę Lietuvoje platinti registracijose nurodytus ginčo vaistinius preparatus.

13.       Teigė, jog atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, ieškovė yra registracijų teisėta turėtoja ir pagal laikino perdavimo sutartys atsakovė privalo grąžinti vaistinių preparatų registracijas. Nurodė, jog toks sutarčių nuostatų nevykdymas kvalifikuotinas kaip ieškovės teisių į registracijas pažeidimas.

14.       Pažymėjo, jog viena iš registracijų – Vitamine D3 B.O.N. – buvo perduota atsakovei ne rašytinės, o konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties pagrindu. Prie tokios išvados prieitina įvertinus šias priežastis: 1) visa informacija, kurios pagrindu buvo perregistruojamas vaistinis preparatas Vitamine D3 B.O.N. atsakovei buvo suteikta ieškovės; registracija buvo administruojama Lietuvoje iš esmės naudojant tik ieškovės atsakovei teikiamą informaciją, todėl, anot ieškovėss, akivaizdu, kad Vitamine D3 B.O.N. registracijos ieškovė atsakovei neperdavė neribotam terminui, o perdavė tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visas kitas registracijas, t. y., laikinam naudojimui; 2) tai, kad ir vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. registracija atsakovei buvo perduota laikinai įrodo ir tarp šalių susiklosčiusi tarpusavio dalykinė praktika.

15.       Pažymėjo, jog šalių bendradarbiavimas Lietuvoje buvo pagrįstas laikino perdavimo sutartimis ir ieškovės teikiama atsakovei informacija. Nurodė, jog šalys pasirašė rašytines laikino perdavimo sutartis dėl visų kitų nei Vitamine D3 B.O.N. vaistinių preparatų registracijų, įskaitant ir tas, kurios šiuo metu jau yra išregistruotos (Hexapneumine Infants sirupas ir Hexapneumine tabletės). Iki pastarųjų sutarčių sudarymo ieškovė pateikė atsakovei atitinkamą informaciją, kuri buvo būtina tiek registracijų perregistravimui, tiek jų registravimui atsakovės vardu.

16.       Ieškovės įsitikinimu, tokie šalių veiksmai, t. y. informacijos apie registracijas perdavimas ir jos priėmimas, o vėliau – laikino perdavimo sutarčių pasirašymas įrodo, kad tarp jų buvo susiklosčiusi tarpusavio dalykinė praktika.

17.       Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad šalių pagrindinis veiklos tikslas yra pelno siekimas, todėl teisės į registracijas, įskaitant Vitamine D3 B.O.N. registraciją, atsakovei negalėjo būti perduotos neatlygintinai ir neribotam terminui. Juo labiau, kad ieškovė yra registracijose nurodytų ginčo vaistinių preparatų, įskaitant Vitamine D3 B.O.N., gamintoja, todėl yra suinteresuota, kad šie vaistiniai preparatai būtų netrukdomai platinami Lietuvos teritorijoje.

18.       Atsakovė  uždaroji akcinė bendrovė „Orivas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

19.       Nurodė, kad atsakovė teises tiekti ginčo vaistinius preparatus į rinką bei įregistruoti juos savo vardu įgijo išimtinio vaistų tiekimo sutarties su kita nei ieškovė įmone Bouchara-Recordati pagrindu 2002 metais, o ieškovės pateiktos 2006 metais sudarytos laikino perleidimo sutartys atliko tik formalią funkciją įregistruojant ginčo vaistinius preparatus atsakovės vardu, tačiau išimtinio vaistų tiekimo sutarties nepakeitė ir jokių naujų teisių ar pareigų atsakovei nesukūrė.

20.       Pasak atsakovės, ieškovė niekada nebuvo reikalaujamų jai pripažinti teisių į ginčo vaistinius preparatus registracijas (leidimus tiekti į rinką) Lietuvos bei Latvijos nacionaliniuose vaistų registruose turėtoja ir neturėjo teisinio pagrindo perleisti šias teises atsakovei. Pasirašydama 2006 metų laikino perleidimo sutartis, ieškovė de facto veikė Bouchara-Recordati vardu.

21.       Nurodė, jog ginčo vaistinių preparatų registracijos liudijimai, kuriuos perregistruoti atsakovei savo vardu 2006 metais davė sutikimą Bouchara-Recordati, galiojo iki 2011-2013 metų. Tuomet atsakovė savo kaštais ir iš esmės savo intelektinio darbo pastangomis, ypač Vitamine D3 B.O.N. atžvilgiu, atliko ginčo objektų perregistravimą. Teigė, jog nei išimtinio vaistų tiekimo sutartis, nei 2006 metais sudarytos laikino perleidimo sutartys nenumato atsakovės pareigos Bouchara-Recordati perleisti teises į išimtinio vaistų tiekimo sutarties pabaigos metu galiojančias ginčo vaistinių preparatų registracijas. Teigė, jog ieškovės ir atsakovės nesieja jokie civiliniai sutartiniai santykiai. 

22.       Pažymėjo, jog ieškovė kaip savarankiškas teisinių santykių dalyvis neatliko jokių veiksmų, savo vardu neįgijo ir neperleido jokių teisių ar pareigų. Pabrėžė, jog nuo 1995 metų atsakovė, platindama ginčo vaistinius preparatus į Lietuvos ir Latvijos rinkas, bendradarbiavo ne su ieškove, o su kita Prancūzijos įmone – Doms Adrian laboratories, kurią 1999 metais įsigijo Italijos vaistų gamybos įmonė Recordati. 2001 metais ši įmonė pakeitė pavadinimą į Bouchara-Recordati.

23.       Nurodė, jog 2002 m. balandžio 5 d. tarp verslą perėmusios Bouchara-Recordati ir atsakovės buvo pasirašyta išimtinio vaistų tiekimo sutartis, pagal kurią Bouchara-Recordati suteikė išimtinę teisę „įregistruoti, importuoti, platinti ir reklamuoti“ šios įmonės gaminius, kurių sąrašas buvo pridėtas prie sutarties, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose. Teigė, jog minėtos sutarties, kuriai buvo pasirinktas Prancūzijos teisės taikymas, pagrindu atsakovė sėkmingai tiekė ginčo vaistinius preparatus į jai priskirtas rinkas iki 2016 metų, kuomet Bouchara-Recordati pradėjo skatinti atsakovę sudaryti naują vaistų tiekimo sutartį.

24.       Nurodė, jog šalims nepasiekus susitarimo dėl naujos sutarties sąlygų, vaistų tiekimas vyko, dėl to atsakovė pagal Prancūzijos teisę laikė, kad sutartis prasitęsė neribotam laikui. Anot atsakovės, pagrindinis Bouchara-Recordati ir atsakovės nesutarimo derybose dėl naujos vaistų tiekimo sutarties objektas buvo būtent leidimų tiekti išimtinio vaistų tiekimo sutarties 2 priede nurodytus vaistinius preparatus į rinką (t. y. registracijas vaistų registruose, į kurias teises pripažinti šiuo ieškiniu ir prašo ieškovė) likimas. Atsakovė laikė, kad ji neturi pareigos neatlygintinai perleisti teises į vaistų registracijas Bouchara-Recordati, kadangi investavo daug savo laiko ir kaštų, tad šalys derėjosi dėl teisių į leidimus.

25.       Pasak atsakovės, ieškovė nėra tinkama šalis procese. Taip pat pažymėjo, jog išimtinio vaistų tiekimo sutarties pagrindu ir nuo jos sudarymo momento 2002 metais atsakovė įgijo teisę „įregistruoti, importuoti, platinti, parduoti ir reklamuoti“ ginčo preparatus Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose.

26.       Pažymėjo, jog keturių ginčo preparatų (Hexapneumine Adults, Hexapneumine Children, Hexaspray ir Hexalyse) registravimo liudijimuose buvo nurodytas leidimo turėtojo – Laboratoire Doms Adrian Group Recordati – pavadinimas yra ankstesnis įmonės Bouchara-Recordati pavadinimas (Laboratoire Doms Recordati) kartu su bendru grupės pavadinimu, o 2002 m. lapkričio 6 d. išduotame Vitamine D3 B.O.N. registravimo liudijime kaip leidimo turėtoja nurodyta jau Doms Recordati. Teigė, jog tuo tarpu Latvijoje vaistinių preparatų Hexapneumine Children syrup bei Hexapneumine Adults syrup leidimai tiekti į rinką užregistruoti atsakovės vardu dar 2004 metais, o Vitamine D3 B.O.N. atsakovės vardu Lietuvoje įregistruotas 2005 metais.

27.       Pabrėžė, jog pati išimtinio vaistų tiekimo sutartis atsakovei suteikė „teisę įregistruoti“ ginčo vaistinius preparatus atsakovei priskirtos teritorijos vaistų registruose, todėl įgyvendinant šią teisę Bouchara-Recordati įsipareigojo suteikti atsakovei reikiamą informaciją šiems veiksmams atlikti.

28.       Anot atsakovės, ieškovės pateiktos 2006 metų laikino perleidimo sutartys dėl keturių ginčo preparatų atliko tik formalią funkciją įgyvendinant Bouchara-Recordati išimtinio vaistų tiekimo sutartyje įtvirtintą pareigą sudaryti sąlygas atsakovei įregistruoti ginčo preparatų leidimus tiekti į jai priskirtas rinkas, kadangi vaistų registro tvarkytojui buvo reikalinga pateikti tuometinio registravimo liudijimo turėtojo (Bouchara-Recordati) sutikimą dėl teisių į registravimo liudijimus perleidimo.

29.       Nurodė, jog komunikacija dėl šių teisių perleidimo, kaip ir tolesnis bendravimas išimtinio vaistų tiekimo sutarties galiojimo metu, atsakovės įsitikinimu, vyko su šios sutarties šalimi Bouchara-Recordati ir/ar jos teisėtais atstovais. Laiškus atsakovė gavo iš siuntėjų, kurių elektroninio pašto adreso galūnės leido laikyti juos Bouchara-Recordati atstovais: @recordati.com, @bouchara-recordati.com.

30.       Taip pat atsakovė pažymėjo, kad Vitamine D3 B.O.N. registravimo liudijimas atsakovės vardu buvo išduotas dar 2005 metais, t. y. prieš 2006 metų laikino perleidimo sutarčių sudarymą, dėl to visi ieškovės nurodyti argumentai dėl susiklosčiusios dalykinės praktikos, anot atsakovės, yra visiškai nepagrįsti. Nurodė, jog atsakovė teisę įregistruoti leidimą tiekti Vitamine D3 B.O.N. Lietuvos vaistų registre įgijo išimtinio vaistų tiekimo sutarties su Bouchara-Recordati, o ne kokių nors laikino perleidimo susitarimų su ieškove kaip savarankišku teisinių santykių dalyviu, pagrindu ir šią teisę įgyvendino dar 2005 metais.

31.       Pažymėjo, jog ieškovė neturi jokio ryšio su šiuo ginčo preparatu, skirtingai nuo kitų ginčo vaistinių preparatų, ieškovė nėra Vitamine D3 B.O.N. gamintoja ir/ar tiekėja. Šį vaistinį preparatą gamina ir pagal sutartį su Bouchara-Recordati visą laiką tiekė kita Prancūzijos įmonė Haupt Pharma Livron, būtent ši įmonė yra nurodyta ir šio vaistinio preparato informaciniame dokumente.

32.       Teigė, jog ta aplinkybė, kad 2006 metais laikino perleidimo sutartis pasirašė ieškovė, o ne Bouchara-Recordati, negali būti laikoma patvirtinimu, kad teisės į ginčo preparatų registracijas Lietuvos vaistų registre priklausė ieškovei ir kad 2006 metų laikino perleidimo sutartimis būtent ieškovė atsakovei šias teises perleido, sukurdama atskirus tarpusavio teisinius santykius tarp šalių.

33.       Pabrėžė, jog ieškovė nėra išimtinio vaistų tiekimo sutarties šalimi ir ja niekada nebuvo, pažymėjo, jog nors ieškovė teigia, kad pasirašius verslo nuomos sutartį, ieškovei perėjo, inter alia, Bouchara-Recordati „teisės į registracijas, <...> susitarimus, sutartis, licencijas <...>“,  verslo nuomos sutartyje nėra numatyta, kad šia sutartimi perleidžiamos teisės į vaistinių preparatų registracijas ir/ar distribucijos sutartis. Šią aplinkybę, anot atsakovės, patvirtina ir tai, kad jokie vaistiniai preparatai Lietuvoje niekada nebuvo įregistruoti ieškovės vardu. Šį faktą, pasak atsakovės, pagrindžia ir ta aplinkybė, kad ieškovės parengtose ir registracijų perleidimo sutartyse, kurias ieškovė ir/arba Bouchara-Recordati 2018 metais parengė ir savo iniciatyva pateikė atsakovei, buvo nurodytos teisės tiekti ginčo vaistinius preparatus į rinką, nuo 2019 m. sausio 1 d. perleisti būtent išimtinio vaistu tiekimo sutarties šaliai – įmonei Bouchara-Recordati, o ne ieškovei.

34.       Taip pat, pažymėjo, jog būtent Bouchara-Recordati 2018 m. gruodžio 5 d. pranešė atsakovei apie išimtinio vaistų tiekimo sutarties nutraukimą. Tuo tarpu ieškovė prašo jai „pripažinti teises į ginčo preparatų registracijas“ ir įpareigoti atsakovę ieškovei jai „perleisti teises į registracijas“. Priėjo prie išvados, jog ieškovė neturi materialinio suinteresuotumo reikalauti jai pripažinti teises, kurių ji niekada nebuvo įgijusi.

35.       Papildomai pažymėjo, jog išimtinio vaistų tiekimo sutarties 5.4 punktas nurodo, kad pasibaigus sutarties laikotarpiui arba ją nutraukus, atsakovė privalėtų grąžinti jai perduotą dokumentaciją, naudotą registracijos procedūrose, bet ne pačias teises į užregistruotus leidimus tiekti vaistus į rinką, taip pat nurodė, jog per visą išimtinio vaistų tiekimo sutarties galiojimą ginčo vaistinių preparatų registravimo liudijimai/registravimo pažymėjimai buvo išduoti tris kartus: 1) Bouchara-Recordati vardu 2002 metais; 2) 2005-2006 metais atsakovės vardu; ir 3) 2011-2013 metais atsakovės vardu ir pajėgumais atlikus ginčo vaistinių preparatų perregistravimo procedūrą.

36.       Atsakovė laiko, kad 2011-2013 metais atlikti ginčo vaistinių preparatų perregistravimai yra jos intelektinio, techninio ir komercinio darbo rezultatas. Pažymėjo, jog ieškovės pateiktas susirašinėjimas nėra susijęs su atsakovės vardu ir kaštais 2011-2013 metais atlikta ginčo vaistinių preparatų perregistravimo procedūra.

37.       Nurodė, jog aplinkybė, kad 2013 metais Vitamine D3 B.O.N. buvo sėkmingai perregistruotas Lietuvoje, yra išimtinai atsakovės darbo ir investicijų rezultatas - Bouchara-Recordati ir / ar ieškovė neturėjo ir nesuteikė tam reikalingos dokumentacijos. Atsakovės įsitikinimu, jeigu Bouchara-Recordati ir / ar ieškovė būtų turėjusios visą Vitamine D3 B.O.N. registravimui būtiną dokumentaciją, jos būtų galėjusios bet kuriuo metu įregistruoti / perregistruoti šį vaistinį preparatą Lietuvoje iš karto po to, kai 2016 metais pranešė, jog siekia nutraukti išimtinio vaistų tiekimo sutartį.

38.       Pažymėjo, jog faktą, kad Bouchara-Recordati ir / ar ieškovė pripažįsta atsakovės indėlio reikšmę perregistruojant ginčo vaistinius preparatus 2011-2013 metais, patvirtina ir tai, jog Bouchara-Recordati ir / ar ieškovė derėjosi su atsakove dėl teisių į leidimus tiekti į rinką perleidimo finansinių sąlygų.

39.       Be kita ko, pažymėjo, jog ieškovė nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektas, o paties materialinio teisinio santykio galiojimas šiuo metu sprendžiamas Prancūzijos teisme. Prašė taikyti lis pendens taisyklę ir atsisakyti nagrinėti ieškovės ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

40.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – pripažino, kad ieškovė yra teisių į vaistinių preparatų Hexalyse kietosios pastilės, Hexaspray 25mg/g burnos gleivinės purškalas (suspensija), Hexapneumine Children sirupas, Hexapneumine Adults sirupas, Vitamine D3 B.O.N. registracijas turėtoja; įpareigojo atsakovę perduoti ieškovei vaistinių preparatų Hexalyse kietosios pastilės, Hexaspray 25mg/g burnos gleivinės purškalas (suspensija), Hexapneumine Children sirupas, Hexapneumine Adults sirupas ir Vitamine D3 B.O.N. registracijas; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 11 840,90 Eur atstovavimo, 1 228,01 Eur administracinių ir 1 347,70 Eur vertimo išlaidų; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 7,25 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

41.       Teismas nustatė, jog 2020 m. liepos 6 d. sprendimu Paryžiaus teismas konstatavo, jog 2002 m. balandžio 5 d. Distribucijos sutartis buvo nutraukta teisėtai ir tinkamai bei priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 276 400 Eur už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą; nurodė, jog nėra pagrindo taikyti lis pendens taisyklę; Paryžiaus komercinių bylų teismas įpareigojo atsakovę perduoti ieškovei visas ginčo vaistinių preparatų registracijas, susijusias su Bouchara gaminamais vaistais, kuriuos atsakovė įregistravo.

42.       Dėl teismingumo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e2S-1004-864/2020 vertino, jog byloje netaikoma lis pendens taisyklė, nes skiriasi proceso šalys ir ieškinių dalykai bei pagrindai; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčas priskirtinas Vilniaus miesto apylinkės teismo jurisdikcijai pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymoNr. 12158/15 4 straipsnį. Taip pat teismas pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių nėra ginčo, kam priklauso ginčo objektų sukūrimo (patento) teisė; ginčas kilo dėl to, kam turėtų priklausyti teisė į ginčo vaistinių preparatų registraciją Lietuvos valstybiniame vaistų registre pasibaigus išimtinės vaistų tiekimo sutarties galiojimui, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apsiribojo tik ginčo sprendimu dėl laikino perdavimo sutarčių ir įgaliojimo dėl vitamino D3 BON vykdymo ir nesprendė intelektinės nuosavybės klausimų, nes tai yra išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija.

43.       Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžė, jog atsakovė yra verslininkė ir jai keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, todėl jos teiginiai, jog penkiose sutartyse ji 12 metų nepastebėjo, kad sutartiniai santykiai buvo susiklostę su ieškove, neįtikino teismo ir teismas vertino juos kaip prieštaraujančius sąžiningai verslo praktikai.

44.       Teismas sprendė, jog 2003 m. spalio 1 d. verslo nuomos – valdymo sutartimi tarp Bouchara-Recordati ir ieškovės, buvo perduotos teisės ir pareigos, kylančios iš sutarčių, be kita ko, įskaitant ir 2002 m. balandžio 5 d. distribucijos sutartį. Atsakovės teiginį, jog verslo nuomos – valdymo sutartyje nėra numatyta, kad šia sutartimi perleidžiamos teisės į vaistinių preparatų registracijas ir/ar distribucijos sutartis, teismas vertino kaip itin siaurinamą sutarties turinio aiškinimą, ignoruojant sutarties sudarymo tikslus ir tikruosius šalių ketinimus.

45.       Pažymėjo, jog iš byloje esančių Bouchara-Recordati įrašų istorijos matyti, jog 2003 m. spalio 1 d. verslo nuomos – valdymo sutartis buvo išviešinta, nurodant, jog išnuomojamas verslas ieškovei, todėl atsakovės teiginius dėl nežinojimo apie minėtos sutarties sudarymą teismas atmetė kaip nepagrįstus. Be to, teismas sutiko su Paryžiaus teismo pozicija dėl verslo nuomos – valdymo sutarties teisinės galios ir iš jos kylančių pasekmių.

46.       Be kita ko, teismas šiuo atveju pažymėjo, jog negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, jog trečiasis asmuo Bouchara-Recordati neginčijo sutartinių santykių fakto su ieškove ir sutiko, kad registracijos būtų perduotos pastarajai.

47.       Teismas sprendė, jog būtent minėtos verslo nuomos – valdymo sutarties pagrindu ieškovė sudarė penkias 2006 m. spalio 23 d. laikino perdavimo sutartis su atsakove, taip pat 2004 m. gruodžio 22 d. įgaliojimą, kuriuo atsakovė buvo įgaliota veikti Lietuvos Respublikoje ieškovės vardu, teikti visus dokumentus, prašymus, atlikti visus teisinius veiksmus, reikiamus siekiant įregistruoti Lietuvos institucijose, priskirti kategoriją ir gauti kainos kompensavimo patvirtinimą vitaminui D3 BON.

48.       Teismas nesivadovavo atsakovės pateikta 2020 m. vasario 14 d. konsultacija dėl ieškovės teisinio statuso sutartiniuose teisiniuose santykiuose, kadangi sprendė, jog tai prieštarautų sutarties laisvės principui. Teismas nenustatė, jog verslo nuomos – valdymo sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms, taip pat, jog atsakovė šios sutarties neginčijo 15 metų, todėl teismas sprendė, kad nurodyta sutartis atitiko šalių valią, todėl yra teisėta ir turi būti vykdoma.

49.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė į teisinius santykius su atsakove įsitraukė nuo 2003 metų, šalys 2006 metais sudarė laikino perdavimo sutartis, ieškovė išdavė atsakovei įgaliojimą dėl vitamino D3 BON; šalys bendradarbiavo daugiau kaip 12 metų ir atsakovė nereiškė dėl to jokių pretenzijų ar pastabų, todėl sprendė, jog atsakovė sutiko su tuo, kad po to, kai buvo sudaryta verslo nuomos – valdymo sutartį, ieškovė pradėjo veikti vietoj trečiojo asmens Bouchara-Recordati.

50.       Teismas vertino, jog atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei ginčo vaistinių preparatų registracijas pagal laikino perdavimo sutarčių nuostatas, išimtinio vaistų tiekimo sutarties (distribucijos) 5.4 punktą. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju išimtinio platinimo santykiai tarp šalių yra pasibaigę, todėl vertino, jog atsakovė turi vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.  

51.       Nagrinėjamoje byloje atsakovės teiginius dėl investicijų į vitamino D3 perregistravimo procedūras teismas vertino kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius sutartinėms nuostatoms. Pažymėjo, jog be kita ko, ir Paryžiaus teismas atmetė atsakovės bet kokias galimybes derėtis dėl galimos kompensacijos pagal distribucijos sutarties 7 punktą, pabrėždamas, kad distribucijos sutarties nuostatos akivaizdžiai rodo, kad sąvoka „įregistruoti“ apima ieškovės sąvoką, o atsakovė negalėjo investuoti didelių lėšų nesudariusi specialios sutarties. Dėl šių aplinkybių Paryžiaus teismas konstatavo, jog atsakovė savo rizika atliko veiksmus, susijusius su jos indėliu į ginčo vaistinių preparatų perregistravimą.

52.       Be kita ko, teismas vertino, jog bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė bendradarbiavo siekiant registruoti/perregistruoti ginčo vaistinius preparatus, bendradarbiavo dėl vitamino D3 BON atnaujinimo. Teismas sprendė, jog 2006 metais atsakovei buvo perduota didelė dalis tiek ginčo vaistinių preparatų, įskaitant ir vitamino D3 BON, dokumentacijos, įskaitant ekspertų išvadas, šalutinio poveikio aprašymus ir kt.

53.        Teismas pažymėjo, jog vitamino D3 B.O.N. pradiniu registruotoju buvo Bouchara-Recordati nuo 1996 m. spalio 30 d., o atsakovė tik nuo 2005 m. vasario 14 d.; „Hexalyse“ kietosios pastilės –ieškovė buvo registruotoja nuo 1995 m. gegužės 10 d., atsakovė nuo 2007 m. balandžio 20 d.; „Hexaspray“ (suspensija) – registruotoju buvo ieškovė nuo 1995 m. gegužės 10 d., o atsakovė registruotoja tapo nuo 2007 m. balandžio 20 d.; Hexapneumine Childrens ir Hexapneumine Adults sirupo – registruotoju buvo ieškovė nuo 2000 m. birželio 1 d., o atsakovė nuo 2007 m. balandžio 20 d. Taigi, teismas sprendė, jog po 2006 m. spalio 23 d. laikino perleidimo sutarčių sudarymo Hexa grupės ginčo vaistiniai preparatai buvo įregistruoti atsakovės vardu, o 2011 metais Hexa grupės ginčo vaistiniai preparatai buvo perregistruoti atsakovės vardu.

54.       Teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, jog ji atliko vitamino D3 BON perregistravimo procedūrą, tuo tarpu nei ieškovė, nei trečiasis asmuo Bouchara-Recordati nepateikė jokių dokumentų registracijai atlikti – atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

55.       Be to, teismas sprendė, jog 2004 m. gruodžio 22 d. įgaliojimo pagrindu atsakovei buvo suteikta teisė į vitamino D3 BON registraciją ir jos atnaujinimą, o kadangi 2003 m. spalio 1 d. verslo nuomos – valdymo sutartimi ieškovė įgijo teisę į visų rūšių registracijas, patentus, susitarimus, sutartis, pasibaigus distribucijos teisiniams santykiams, atsakovei kilo pareiga grąžinti vitamino D3 BON registracijas pagal 2004 m. gruodžio 22 d. įgaliojimą, kuris taip pat teismo vertintas kaip vienašalis sandoris pagal verslo nuomos – valdymo sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

56.       Atsakovė (apeliantė) uždaroji akcinė bendrovė ,,Orivas“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai arba palikti jį nenagrinėtu dėl netinkamai nustatytos ginčo jurisdikcijos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

57.       Apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas sprendimas yra priimtas neįvertinus visų bylos nagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir neteisingai kvalifikavus teisinius santykius, taip pat pažeidžiant jurisdikcijos taisykles – toje apimtyje, kuria jis buvo priimtas, ieškinio reikalavimai yra nepriskirtini Lietuvos teismų jurisdikcijai. Ieškovės reikalavimai, anot apeliantės, turi būti nagrinėjami Prancūzijos teismuose vadovaujantis Prancūzijos teise. Apeliacinį skundą apeliantė iš esmės grindžia šiais argumentais:

57.1.                      Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo civiliniame procese nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pažeidė: 1) pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis), bei 2) šalių rungimosi principą ir šalims vienodai taikomą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai (CPK 12, 178 straipsniai). Anot apeliantės, nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai yra tokie reikšmingi, kad lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir neteisingo skundžiamo sprendimo priėmimą. Todėl jie nagrinėtini kaip savarankiškas skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį.

57.2.                      Nurodo, jog didžiąją dalį komunikacijos dėl distribucijos sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių sudaro trečiojo asmens Bouchara-Recordati ir apeliantės komunikacija, kartais įsiterpiant ieškovei. Apie galimą ieškovės dalyvavimą teisiniuose santykiuose apeliantė sužinojo tik kilus ginčui. Nurodo, jog trečiasis asmuo neinformavo apeliantės apie 2003 m. verslo nuomos – valdymo sutarties sudarymą, ieškovės ir trečiojo asmens pavadinimų panašumas (Laboratoires Bouchara Recordati ir Bouchara-Recordati) bei po verslo nuomos ir valdymo sutarties iš esmės nepasikeitusi komunikacija su apeliante (tie patys blankai, tie patys darbuotojai, ant trečiojo asmens blankų spausdinami ieškovės raštai) pagrįstai leido apeliantei manyti, kad ji toliau bendrauja su trečiuoju asmeniu.

57.3.                      Nors teismas sprendė, kad apeliantė turėjo žinoti apie verslo nuomos – valdymo sutarties sudarymą, nes sutartis buvo įregistruota ir paskelbta viešai Prancūzijos registre, tačiau anot apeliantės, teismas ignoravo, kad, byloje kilusiam ginčui ar apskritai galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, bei tai, kad tame pačiame registre 2012 m. lapkričio 7 d. yra nurodytas minėtos sutarties išregistravimo faktas.

57.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė nepateikė į bylą įrodymų dėl apeliantei siūlytos 50 000 Eur kompensacijos už apeliantės indėlį perregistruojant ginčo vaistinių preparatų registracijas, teigia, jog minėtas įrodymas yra pateiktas su atsiliepimu į ieškinį, priedas Nr. 6.

57.5.                      Nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo Bouchara-Recordati apeliantės prašomus dokumentus ir duomenis, reikalingus vitamino D3 perregistravimui pateikė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo 2012–2013 metų komunikacijoje nurodė neturintis apeliantei reikalingų duomenų ir dokumentų.

57.6.                      Nurodo, jog 2020 m. liepos 6 d. Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir bus apeliantės skundžiamas, jo apskundimo terminas dar nėra suėjęs, nes, anot atsakovės, jis pagal Prancūzijos teisinį reguliavimą yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įteikimo, kuris dar nėra įvykęs. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie kitoje jurisdikcijoje taikomus skundų padavimo terminus ir nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė jau yra praleidusi tokį terminą. Atitinkamai, nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendime padarytomis išvadomis, įskaitant ir distribucijos sutarties nutraukimo faktu.

57.7.                      Apeliantė nurodo, jog pastebi teismo šališkumą ieškovės atžvilgiu, anot atsakovės, tai parodo, jog teismas net nekvestionuodamas ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, keletą kartų pripažino konkliudentiniais veiksmais pagrįstą teisinių santykių tarp ieškovės ir apeliantės atsiradimą ir (ar) pasikeitimą, nors kai verslo subjektai santykius reguliuoja raštu, konkliudentiniai veiksmai savaime jų teisiniams santykiams nėra įprasti. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė objektyviais įrodymais grindė, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie sutarties perleidimą ir jai nebuvo žinomas šis faktas.

57.8.                      Teismas atmetė apeliantės įrodinėjamas aplinkybes dėl pagrįstos apeliantės teisės gauti kompensaciją už jos žmogiškaisiais ir finansiniais resursais atliktas ginčo vaistinių preparatų registracijų perregistravimo procedūras. Perregistravimui reikalingų atlikti klinikinių tyrimų finansavimą tiesiogiai numato distribucijos sutarties 7 straipsnis. Šiuo atveju klinikiniai tyrimai nebuvo reikalingi, tačiau buvo būtina surinkti daug duomenų ir dokumentų. Pažymi, kad teismas laikė, jog daugeliu aspektų tarp šalių susiklostė konkliudentiniai santykiai. Šiuo aspektu teismas, anot apeliantės, neįžvelgė galimybės pripažinti, kad ieškovė ir (ar) trečiasis asmuo konkliudentiniais veiksmais pritarė, jog apeliantės investicijos buvo būtinos perregistravimo procedūrai, o kadangi ieškovė ir (ar) trečiasis asmuo negalėjo pateikti šiai procedūrai reikalingų duomenų bei dokumentų ir nenurodė apeliantei nevykdyti perregistravimo procedūros, tokiu būdu buvo išreikštas sutikimas kompensuoti apeliantei už jos indėlį.

57.9.                      Skundžiamas sprendimas (toje apimtyje, kuria jis buvo priimtas) yra nepriskirtinas Lietuvos teismų jurisdikcijai. Ieškovė, reikšdama ieškinį, siekė argumentuoti, kad pareiškimai sutartys sukuria atskirą teisinį santykį tarp ieškovės ir apeliantės bei bandė apsibrėžti ginčą ir reikalavimą, kaip kylančius iš pareiškimų. Tačiau skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis atskleidžia, kad to objektyviai neįmanoma padaryti. Tenkindamas ieškovės ieškinį ir įpareigodamas apeliantę perduoti ieškovei ginčo vaistinių preparatų registracijas, teismas rėmėsi distribucijos sutarties 5.4 straipsniu, kuriame nustatytas dokumentų grąžinimas po distribucijos sutarties pabaigos. Tačiau teismas ignoravo faktą, kad distribucijos sutarties 11.1 ir 11.2 straipsniuose aiškiai ir nedviprasmiškai yra pasirinkta Prancūzijos teismų jurisdikcija bei numatyta, kad šiai sutarčiai yra taikoma Prancūzijos teisė, o ginčai yra nagrinėjami Paryžiaus komercinių bylų teisme. Be to, teismas pažeidė lis pendens taisyklę priimdamas analogišką sprendimą, koks jau buvo 2020 m. birželio 7 d. priimtas Paryžiaus komercinių bylų teismo.

57.10.                      Skundžiamame sprendime teismas netinkamai kvalifikavo daug kitų šioje byloje analizuojamų teisinių santykių aspektų. Konkrečiai: 1) teismas neteisingai nustatė verslo nuomos – valdymo sutarties apimtį, kaip apimančią distribucijos sutartį bei ginčo vaistinių preparatų registracijas; 2) teismas neteisingai sprendė, kad pareiškimų ir įgaliojimo pagrindu susiklostė naujas teisinis santykis tarp ieškovės ir apeliantės; 3) teismas nepagrįstai padarė išvadas dėl pareigos grąžinti ginčo vaistinių preparatų registracijas be kompensacijos už apeliantės intelektinio darbo rezultatus, nes tai yra distribucijos sutarties taikymo ir aiškinimo klausimas, t. y. kompetentingo Prancūzijos teismo jurisdikcija.

57.11.                      Nurodo, jog dar bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu apeliantė pagrindė, kad 2003 m. Verslo nuomos – valdymo sutartimi, kuri apeliantei nebuvo atskleista iki ginčo kilimo, ieškovė neįstojo į distribucijos sutartį ir, juo labiau, neperėmė teisių į ginčo vaistinių preparatų registracijas. Tokią poziciją apeliantė grindė tiesioginiu pažodiniu verslo nuomos – valdymo sutarties aiškinimu, Prancūzijos teismo sprendime pateikta išvada bei Prancūzijos profesoriaus teisine išvada dėl Verslo nuomos sutarties apimties ir reikšmės, tačiau teismas šiais apeliantės įrodymais nesivadovavo.

57.12.                      Vertindamas verslo nuomos – valdymo sutarties 1 straipsnį, teismas neteisingai interpretavo 1 straipsnio dalį. Šiame punkte minimas byloje dažnai kartojamas žodis „registracijų“, tačiau jame yra tiesiogiai pažodžiui nurodyta, kad ieškovei išnuomojamą verslą, be kita ko, sudaro iš registracijų gautos pajamos: „iš visų rūšių registracijų, <...> ir su trečiaisiais asmenimis sudarytų sandorių eksploatuojant minėtąjį verslą gautos pajamos“. Nei šiame, nei kituose verslo nuomos – valdymo sutarties punktuose šalys nesusitarė dėl ginčo vaistinių preparatų registracijų perleidimo ar perdavimo ieškovei – nėra netgi aišku tai, ar 1 straipsnyje iš tikrųjų yra turimos omenyje būtent ginčo vaistinių preparatų registracijos. Tačiau bet kuriuo atveju, anot apeliantės, sutartimi trečiasis asmuo suteikė teisę eksploatuoti iš registracijų (nebūtinai ginčo vaistinių preparatų registracijų) gautomis pajamomis – tačiau neperdavė pačių registracijų. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovei buvo perleistos ginčo vaistinių preparatų registracijos.

57.13.                      Teigia, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo žymaus Prancūzijos sutarčių teisės profesoriaus O. D. parengta 2020 m. vasario 14 d. išvada dėl verslo nuomos – valdymo sutarties apimties aiškinimo ir taikymo pagal Prancūzijos teisę. Pirmosios instancijos teismas sprendė nesiremti minėta teisine išvada, nes profesoriaus pateikta nuomonė prieštarautų CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sutarties laisvės principui, tačiau, apeliantės įsitikinimu, teismas neįvertino to, kad sutarčių laisvės principas neatleidžia nuo pareigos apie sutarties perleidimą informuoti suinteresuotus subjektus, kurie tiesiogiai susitarime nedalyvauja, ir gauti jų pritarimą.

57.14.                      Nurodo, jog teismas taip pat nepasisakė apie pačios ieškovės pateiktą kito Prancūzijos teismo sprendimą (ieškinio priedas Nr. 20), kuriame teismas nurodė, kad ieškovės pateikta verslo nuomos – valdymo sutartis nėra taikoma distribucijos sutarčiai.

57.15.                      Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad pareiškimų (laikino perdavimo sutarčių) ir įgaliojimo pagrindu susiklostė naujas teisinis santykis tarp ieškovės ir apeliantės. Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu apeliantė išsamiai pagrindė savo poziciją, kad pareiškimai ir įgaliojimas nesukūrė ir negalėjo sukurti atskiro teisinio santykio tarp ieškovės ir apeliantės. Pareiškimai ir įgaliojimas galėjo būti nebent sudėtine ir neatsiejama distribucijos sutarties dalimi, kuriais formaliai įgyvendinamos distribucijos sutartyje nustatytos šalių teisės ir pareigos.

57.16.                      Nurodo, kad netgi neatsižvelgiant į jurisdikcijos klausimą, pareiškimais ieškovė bet kuriuo atveju negalėjo perduoti apeliantei to, ko ji pati neturėjo. Pradinis Vaistinių preparatų registracijų turėtojas Lietuvoje buvo trečiasis asmuo, ką skundžiamame sprendime pripažįsta ir teismas analizuodamas 2019 m. spalio 31 d. bei 2020 m. vasario 5 d. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos raštus. Teigia, jog teismas, vertindamas minėtus tarnybos raštus nepagrįstai ieškovę sutapatino su trečiuoju asmeniu – rašte nurodyti pavadinimai Laboratoire Doms Adrian Group Recordati / Doms recordati yra ankstesni trečiojo asmens pavadinimai.

57.17.                      Teigia, jog teismas nepagrįstai padarė išvadas dėl pareigos grąžinti ginčo vaistinių preparatų registracijas be kompensacijos už apeliantės intelektinio darbo rezultatus – tai yra distribucijos sutarties taikymo ir aiškinimo klausimas. Apeliantės manymu, tokios skundžiamo sprendimo išvados yra nepagrįstos. Teismas neturėjo teisės aiškinti Prancūzijos teisės reguliuojamos ir Prancūzijos teismų jurisdikcijai priskirtinos distribucijos sutarties nuostatų ir tai darydamas rėmėsi paviršutinišku distribucijos sutarties nuostatų aiškinimu bei neįvertino visumos reikšmingų faktorių.

58.       Ieškovė Laboratoires Bouchara Recordati atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

59.       Nurodo, jog 2020 m. gruodžio 2 d. apeliantė Prancūzijoje pateikė pavėluotą apeliacinį skundą dėl Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimo. Pagal Prancūzijos teisę, pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per tris mėnesius nuo jo įteikimo dienos. Anot ieškovės, apeliantei Prancūzijos teismo sprendimas buvo įteiktas 2020 m. liepos 9 d., todėl terminas apeliaciniam skundui pateikti baigėsi 2020 m. spalio 9 d. Pažymi, jog bet kuriuo atveju yra laikytina, kad distribucijos sutartis ir jos pagrindu kilę šalių teisiniai santykiai yra pasibaigę, nes apeliantė Prancūzijos teisme neprašė tokios sutarties galiojimo atnaujinimo. Taip pat pažymi, kad pagal Prancūzijos teisę pirmos instancijos teismo sprendimas yra vykdomas iškart, nepaisant to, ar yra apskųstas. Atsiliepimą iš esmės grindžia tokiomis aplinkybėmis:

59.1.                      Pažymi, kad tiek distribucijos, tiek verslo nuomos – valdymo sutartims ir jų aiškinimui yra taikoma Prancūzijos teisė, o nagrinėjamoje byloje nagrinėtas Lietuvos teise pagrįstas ginčo vaistinių preparatų registracijų perdavimo klausimas. Byloje distribucijos, taip pat verslo nuomos – valdymo sutartys yra svarbios kaip faktai, kurie egzistuoja – t. y. aktualu tai, kad jos buvo sudarytos ir formuoja bylos kontekstą. Tačiau ieškovės byloje keltas reikalavimas savaime nekyla nei iš distribucijos, nei iš verslo nuomos – valdymo sutarties.

59.2.                      Pabrėžia, kad visi šioje byloje nagrinėjami aktualūs teisiniai santykiai (įgaliojimas, laikino perdavimo sutartys, ginčo vaistinių preparatų perregistravimas apeliantės vardu) susiklostė verslo nuomos – valdymo sutarties registracijos buvimo Prancūzijos registre metu, t. y. iki 2012 m. lapkričio 7 d. Tuo tarpu vėlesnis sutarties išregistravimas bet kuriuo atveju savaime nepatvirtina ir nereiškia verslo nuomos - valdymo sutarties santykių pasibaigimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens fakto.

59.3.                      Apie apeliantės pabrėžiamą faktą, kad ieškovė Prancūzijoje vykstančio ginčo dėl distribucijos sutarties nutraukimo metu, būtent, 2019 m. gegužės 24 d. apeliantei siūlė 50 000 Eur kompensaciją, o tai neva patvirtina apeliantės intelektinį indėlį į ginčo vaistinių preparatų registracijas, pažymi, kad apeliantė nutyli, jog ieškovė, pateikdama pasiūlymą taikiai išspręsti ginčo vaistinių preparatų registracijų perdavimo ieškovei klausimą, o taip pat finansinį pasiūlymą, aiškiai nurodė, kad nemano, jog apeliantei tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių pagrindu tokia kompensacija turėtų būti mokama. Siūlytas finansinis pasiūlymas atskleidžia išimtinai tik viena – ieškovės norą, tuo metu dar tikintis galimo taikaus susitarimo, išspręsti kilusį ginčą geranoriškai ir išvengiant abiem ginčo šalims nepatogios padėties. Šiuos veiksmus, kai apeliantė ieškovės pasiūlymą išspręsti ginčą taikiai, kvalifikuoja kaip apeliantės teisės į kompensaciją pripažinimą, ieškovė laiko nesąžiningais.

59.4.                      Ieškovė pabrėžia, kad apeliantės teiginiai apie tai, jog trečiasis asmuo atsisakė suteikti duomenis ir dokumentus, reikalingus ginčo vaistinių preparatų perregistravimui laikytini nepagrįstais. Pažymi, jog apeliantė neįvardija, kokius papildomus, be trečiojo asmens jai siųstų, duomenis ji pateikė Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai, kad perregistruotų vaistinį preparatą Vitamine D3 B.O.N.

59.5.                      Ieškovės vertinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą dėl Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes jis buvo tinkamai apeliantei įteiktas 2020 m. liepos 9 d. apeliantės įgalioto atstovo Prancūzijoje advokato Mažvydo Michalausko kontoroje. Be to, pažymi, kad Prancūzijos byloje laikino perdavimo sutarčių pagrindu niekada nebuvo reiškiami jokie reikalavimai.

59.6.                      Ieškovės įsitikinimu, apeliantė referuodama neva į procesinės teisės pažeidimus apeliantė pateikia vien materialinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių sprendė teismas ir kurių vertinimui apeliantė nepritaria. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad, viena vertus, visų apeliantės pateikiamų materialinių aplinkybių aiškinimas apeliaciniame skunde yra visiškai nepagrįstas. Kita vertus, apeliantė apibendrina savo poziciją dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo ir tariamai įvykusio rungimosi principo pažeidimo pabrėždama, jog „vien šioje apeliacinio skundo dalyje nurodyti procesinių teisės normų pažeidimai bei netinkamas jų taikymas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą“, tačiau aiškių argumentų, kokie konkrečiai procesiniai pažeidimai buvo padaryti (išskyrus tai, kad apeliantė atskirais atvejais nepritaria jai nepalankiam teismo vertinimui), apeliantė nepateikia. Atitinkamai, ieškovės nuomone, apeliantės argumentai dėl įrodymų vertinimo byloje turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

59.7.                      Be kita ko, ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad jurisdikcijos klausimą byloje apeliacine instancija jau yra išsprendęs Vilniaus apygardos teismas. Teismas sprendė, kad byloje netaikoma lis pendens taisyklė, nes skiriasi pradėtų procesų šalys, ieškinių pagrindas ir dalykas.

59.8.                      Ieškovės vertinimu, apeliantė apeliaciniame skunde keldama jurisdikcijos klausimą siekia pakartotinio jurisdikcijos klausimo įvertinimo, taip piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis. Tačiau ieškovė pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl jurisdikcijos yra įsiteisėjusi, o nei ieškinio dalykas, nei pagrindas, nei šalys byloje nuo nutarties dėl jurisdikcijos priėmimo dienos nėra pasikeitusios. Atitinkamai, ieškovės vertinimu, apeliantės argumentai dėl skundžiamo sprendimo priėmimo tam neturint jurisdikcijos turėtų būti apskritai nevertinami, nes reikštų pakartotinį jau apeliacinės instancijos teismo išspręsto klausimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka.

59.9.                      Ieškovės vertinimu, skundžiamas sprendimas buvo priimtas būtent laikino perdavimo sutarčių bei įgaliojimo pagrindu – būtent apribotas ginčo dalykas. Pažymi, kad visos teismo sprendime daromos nuorodos į distribucijos sutarties nuostatas, taip pat Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimo citatos sprendime pateikiamos išimtinai kaip nagrinėjamai bylai aktualios faktinės aplinkybės.

59.10.                      Anot ieškovės, teismas sprendime neaiškino distribucijos sutarties sąlygų reikšmės pagal Lietuvos (ar juo labiau Prancūzijos) teisę bei nevertino Paryžiaus komercinių bylų teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Sprendime nuorodos į distribucijos sutarties nuostatas, kaip faktines aplinkybes bylos kontekste, buvo būtinos tam, kad būtų galima pagal Lietuvos teisę objektyviai ir visapusiškai išspręsti Lietuvos teismams teismingą klausimą – ar laikino perdavimo sutarčių ir įgaliojimo pagrindu galima pripažinti ieškovę ginčo vaistinių preparatų turėtoja bei ar yra pagrindas šių dokumentų pagrindu įpareigoti apeliantę perduoti ginčo vaistinių preparatų registracijas ieškovei.

59.11.                      Ieškovė nurodo, jog teismas teisingai vertino, kad verslo nuomos – valdymo sutartis apima distribucijos sutartį bei suteikia ieškovei teisę valdyti trečiojo asmens ginčo vaistinių preparatų registracijas.

59.12.                      Pažymi, kad sutarties sąlygas, tarp jų ir dalyką bei objektą, ką apima ir ko neapima sutartis, aiškina ir sprendžia sutarties šalys, o ne kiti tretieji asmenys, nedalyvaujantys aiškinamuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Taigi, verslo nuomos – valdymo sutarties šalimis yra ieškovė (nuomininkas) ir trečiasis asmuo (nuomotojas). Tarp šių sutarties šalių niekada nebuvo kilęs ginčas dėl verslo nuomos sutarties dalyko ir objekto, t. y. nekilo ir nekyla klausimas, kad, be kita ko, ir ginčo vaistinių preparatų registracijos bei su tuo susijęs verslas yra išnuomotas ieškovei. Todėl jau vien dėl to visi apeliantės teiginiai dėl distribucijos sutarties neapėmimo yra nevertintini.

59.13.                      Nurodo, jog pagal verslo nuomos – valdymo sutarties nuostatas, ieškovė, pirmiausiai, eksploatuoja verslą, susijusį su visų rūšių registracijomis, <...> ir su trečiaisiais asmenimis sudarytais sandoriais, ir tai, ką iš eksploatuojamo verslo gauna pajamomis, šios irgi jai priklauso.

59.14.                      Teigia, jog apeliantės pateikiamoje ištraukoje sąmoningai neįtrauktas paskutinis verslo nuomos sutarties 1 straipsnio sakinys, būtent, kad verslas perduodamas su visu materialiuoju ir nematerialiuoju turtu, tam netaikant jokių išimčių ir išlygų. Šiai nuostatai nėra reikalingas jos aiškinimas Prancūzijos teisės pagrindu tam, kad būtų galima suprasti, jog verslo nuomos – valdymo sutartimi trečiasis asmuo ieškovei išnuomojo visą savo farmacijos preparatų eksploatavimo verslą, įskaitant visą su šiuo verslu susijusį materialųjį ir nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, ginčo vaistinių preparatų registracijas, sudarytas sutartis. Atitinkamai, anot ieškovės, teismas pagrįstai darė nuorodą į verslo nuomos sutarties 1 straipsnį ir vertino, jog jis apima ir distribucijos sutartį, ir ginčo vaistinių preparatų registracijų valdymo aspektą.

59.15.                      Teigia, jog apeliantės minima Prancūzijos teismo nutartis apėmė vertinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – ji nebuvo priimta nagrinėjant bylą Prancūzijoje iš esmės, o pateikti išaiškinimai apėmė tik pirminį prima facie Prancūzijos teismo vertinimą. Atitinkamai, nurodo, jog atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas privalėjo atsižvelgti į apeliantės minėtą Prancūzijos teismo nutartį.

59.16.                      Ieškovės vertinimu, apeliantė siekia suklaidinti teismą perdėtą reikšmę teikdama distribucijos sutarties vertinimui verslo nuomos – valdymo sutarties atžvilgiu. Pažymi, kad byloje spręstas ginčo vaistinių preparatų registracijų turėtojo pripažinimo ir jų perdavimo klausimas. Šį reikalavimą ieškovė kildino iš laikino perdavimo sutarčių, kurios buvo sudarytos tarp ieškovės ir apeliantės. Kadangi laikino perdavimo sutartys pasibaigė (nes prieš tai pasibaigė distribucijos sutartis), ieškovė įgijo teisę reikalauti pripažinti ją ginčo vaistinių preparatų registracijų turėtoja bei įpareigoti apeliantę šias registracijas ieškovei perduoti. Reziumuoja, kad teismas tinkamai ir pagrįstai sprendė, kad laikino perdavimo sutarčių pasibaigimas suponuoja, jog ieškovė yra ginčo vaistinių preparatų registracijų turėtoja ir jai šios registracijos turėtų būti perduotos.

59.17.                      Teigia, jog teismas teisingai sprendė, kad laikino perdavimo sutarčių ir įgaliojimo pagrindu susiklostė savarankiškas teisinis santykis tarp ieškovės ir apeliantės, kurio pagrindu apeliantė įgijo teisę laikinai perregistruoti ginčo vaistinius preparatus savo vardu. Pažymi, kad laikino perdavimo sutartis pasirašė abi šalys. Laikino perdavimo sutartyse aiškiai matyti abiejų šalių valia ir sutarimas dėl ginčo vaistinių preparatų registracijų (rinkodaros leidimų) perdavimo apeliantei distribucijos sutarties laikotarpiui. Ieškovės vertinimu, tai, jog laikino perdavimo sutarčių galiojimas yra susietas su distribucijos sutarties galiojimu, šiuo atveju lemia tik viena – laikino perdavimo sutarčių galiojimo termino priklausymą nuo distribucijos sutarties galiojimo termino, tačiau ne tam tikrą neatsiejamą sąsają tarp sutarčių jų formuojamo teisinio santykio prasme.

59.18.                      Teigia, jog teismas pagrįstai padarė išvadas dėl apeliantės pareigos grąžinti ieškovei ginčo vaistinių preparatų registracijas be kompensacijos ir tai padarė laikino perdavimo sutarčių, o ne distribucijos sutarties, pagrindu. Ieškovė pabrėžia, kad apeliantė savo neva atliktą intelektinį darbą apeliaciniame skunde pabrėžia apibendrintai visų ginčo vaistinių preparatų registracijų atžvilgiu, tačiau byloje apeliantė iš esmės siekė įrodyti savo indėlį vienintelio vaistinio preparato Vitamine D3 B.O.N. perregistravimo atžvilgiu – to ji taip pat nepadarė. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

60.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

61.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl teisių į vaistinių preparatų registracijos pripažinimo ir įpareigojimo jas perduoti, pagrįstumo klausimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

62.       Pagal CPK 314 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

63.       Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 20 punktą).

64.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia 2020 m. lapkričio 11 d. jai įteiktą Paryžiaus komercinių bylų teismo 2020 m. liepos 6 d. sprendimą su jį lydinčiais dokumentais. Nurodo, jog šie dokumentai buvo įteikti apeliantei jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl apeliantė objektyviai negalėjo jų pateikti bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad pats 2020 m. liepos 6 d. sprendimas jau buvo pateiktas ieškovės bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu kartu su ieškovės 2020 m. spalio 12 d. prašymu. Todėl kartu su apeliaciniu skundu teikiami dokumentai yra nauji tik tokia apimtimi, kiek jie patvirtina Paryžiaus komercinių bylų teismo 2020 m. liepos 6 d. sprendimo įteikimo apeliantei momentą bei nustato šio sprendimo apskundimo sąlygas, kurios neteisingai buvo nustatytos skundžiamame sprendime.

65.       Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą teikia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1004-864/2020, teisminio proceso Nr. 2-68-3-28766-2019-0, įrodymą apie Paryžiaus komercinių bylų teismo 2020 m. liepos 6 d. sprendimo įteikimą apeliantei, minėtų įrodymų neprašo priimti nagrinėjamoje byloje.

66.       Be kita ko, apeliantė 2021 m. vasario 24 d. į apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamą bylą pateikė rašytinius paaiškinimus, su jais į bylą teikia naujus įrodymus – įrodymus apie rašytinių paaiškinimų pateikimą apeliantei ir trečiajam asmeniui; įrodymus dėl 2020 m. gruodžio 2 d. apeliacijos užregistravimo; vykdomosios bylos NR. 0040/20/01595 dokumentus; vykdomosios bylos NR. 0040/20/01596 dokumentus; vykdomosios bylos NR. 0040/20/01597 dokumentus; 2020 m. gruodžio 8 d. antstolio nurodymą apriboti lėšas; 2020 m. gruodžio 2 d. prašymą atšaukti vykdomąjį dokumentą; UAB „Orivas“ ieškinį dėl Prancūzijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo; UAB „Orivas“ skundą dėl atsisakymo panaikinti vykdomąjį dokumentą; UAB „Orivas“ 2020 m. gruodžio 7 d. skundą antstoliui; UAB „Orivas“ 2021 m. sausio 11 d. skundą antstoliui.

67.       Ieškovė 2021 m. vasario 26 d. prašymu, prašo atsisakyti priimti apeliantės pateiktus papildomus rašytinius.

68.       Apeliacinės instancijos teismas, šioje dalyje atsisako priimti papildomus rašytinius paaiškinimus ir teikiamus įrodymus, remiantis draudimu pildyti apeliacijos pagrindą, bei pateikiamų įrodymų susijusių su vykdymo procese atliktais veiksmais, nesąsajumu su nagrinėjamais klausimais, išskyrus duomenis apie Prancūzijos teismo apskundimą.

69.       Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, bei įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Orivas“ pateikti duomenis apie 2019 m. balandžio 11 d. Paryžiaus komercinių bylų teismo nutarties (ne)apskundimo aplinkybes bei teismo priimtus galutinius procesinius sprendimus nagrinėtu klausimu; taip pat pateikti duomenis apie 2020 m. liepos 6 d. Paryžiaus komercinių bylų teismo 13-osios kolegijos sprendimo (ne)apskundimo aplinkybes bei teismo priimtus galutinius procesinius sprendimus nagrinėtu klausimu. 

70.       Šalys pateikė teismo reikalautus duomenis ir paaiškino aplinkybes susijusias su Prancūzijos teisme  priimtų sprendimais, bei jų apskundimo aplinkybes, todėl šie įrodymai prijungiami prie bylos ir vertinami nagrinėjant apeliacinį skundą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

71.       Byloje iš esmės nėra ginčo dėl tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Šalys iš esmės laikosi skirtingos pozicijos dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo ir iš jų kylančių teisių, bei pareigų.

72.       Byloje nustatyta, kad  Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba išdavė vaistinių preparatų - Hexapneumine Children syrup, Hexapneumine Adults syrup, Hexalyse (suckable tablets), Hexaspray throat spray, Vitamine D3 B.O.N., - registracijos liudijimus Laboratoire Doms Adrian group Recordati 2000-06-01, nurodant, jog liudijimai galioja 5 metus; tuo tarpu Vitamine D3 B.O.N. registravimą Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba pratęsė Doms Recordati nuo 2002 m. lapkričio 6 d. iki 2006 m. spalio 30 d. 2001 m. įmonės Doms Recordati pavadinimas buvo pakeisas į Bouchara Recordati.

73.       2006 m. balandžio 4 d. įgaliojimu ieškovė įgaliojo atsakovę veikti Lietuvoje vykdant visus veiksmus, susijusius su preparatų Hexapneumine sirupo suaugusiems ir vaikams, kūdikiams, „Hexalyse“, „Hexaspray“ įregistravimu; taigi šiuo įgaliojimu ieškovė sutiko Hexa grupės vaistinių preparatų registruotoją pakeisti į atsakovę. 2006 m. spalio 23 d. atsakovė UAB „Orivas“ ir ieškovė Laboratoires Bouchara Recordati sudarė penkis susitarimus dėl rinkodaros leidimų perdavimo, kuriais ieškovė perdavė atsakovei rinkodarus leidimus (registracijas) šiems preparatams: sirupams „Hexapneumine Children“, „Hexapneumine Infants“, „Hexapneumine Adults“, kietosioms pastilėms „Hexalyse“, tabletėms „Hexapneumine“, burnos gleivinės purškalui „Hexaspray“. Laikino perdavimo sutartyse šalys sulygo, jog šie preparatai perduoti 2002 m. balandžio 5 d. šalių pasirašytos sutarties galiojimo laikotarpiui.

74.       2002 m. balandžio 5 d. tarp trečiojo asmens Bouchara Recordati ir atsakovės buvo sudaryta Išimtinės licencijos perdavimo (Distribucijos) sutartis, kuria Bouchara Recordati suteikė atsakovei išimtinę licenciją registruoti, importuoti, platinti, parduoti ir reklamuoti tam tikrus savo produktus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o būtent: sirupus „Hexapneumine Children“ ir „Hexapneumine Adults“, kietąsias pastiles „Hexalyse“, tabletes „Hexapneumine“, burnos gleivinės purškalą „Hexaspray“, vitaminą D3 B.O.N. ir tabletes „Calperos D3“. Sutartis buvo sudaryta 5 metų laikotarpiui, o vėliau kasmet buvo automatiškai pratęsiama, kaip tai numatyta Sutarties 5.1 punkte.

75.       2003 m. spalio 1 d. ieškovė (nuomininkė-valdytoja) ir tretysis asmuo (nuomotoja) sudarė Verslo nuomos – valdymo sutartį, kuria nuomotoja pavedė savo farmacijos preparatų eksploatavimo verslo eksploatavimą nuomininkei (ieškovei); 1 punkte šalys apibrėžė, jog šį verslą sudaro: 1) prekės ženklas, komercinis pavadinimas ir su juo susiję klientai; 2) teisė visą sutarties laikotarpį naudotis patalpomis, kuriose eksploatuojamas verslas; 3) visi be išimčių reikmenys, gamybos įranga, kompiuterinė ir kita įranga, mašinos ir prekybos įranga, kurie naudojant verslą ir kurie yra registruotoje buveinėje ir SINT VICTOR gamykloje; 4) iš visų rūšių registracijų, patentų, susitarimų, sutarčių, licencijų, prekių ženklų, prekių ženklų licencijų ir su trečiaisiais asmenimis sudarytų sandorių eksploatuojant minėtąjį verslą gautos pajamos.

76.       2004 m. gruodžio 22 d. įgaliojimu ieškovė įgaliojo atsakovę veikti Lietuvos Respublikoje jos vardu, teikti visus dokumentus, prašymus, atlikti visus teisinius veiksmus, reikiamus siekiant įregistruoti Lietuvos institucijose, priskirti kategoriją ir gauti kainos kompensavimo patvirtinimą Vitaminui D3 BON; įgaliojime nurodyta, jog gamintoja yra ieškovė, o registruotoja – atsakovė.

77.       Ieškovė 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu informavo atsakovę, jog 2002 m. balandžio 5 d. Sutartį dėl išimtinės licencijos įregistruoti, importuoti, parduoti ir reklamuoti savo gaminius teritorijoje, nutraukia nuo 2017 m. balandžio 5 d.; išaiškino, jog atsakovė nuo 2017 m. balandžio 5 d. nebeturės teisės platinti ir parduoti ieškovės gaminių bei privalės laikytis šios Sutarties 5.4 straipsniu.

78.       2018 m. rugsėjo 10 d. raštu ieškovė informavo atsakovę, jog 2002 m. balandžio 5 d. Sutartis atnaujinta nebus, šalys sulygo, jog Sutartis bus nutraukta 2018 m. gruodžio 31 d., todėl prašė pradėti rinkodaros leidimo perdavimo procesą ieškovei.

79.       Ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovei Paryžiaus komercinių bylų teisme, prašydamas nuspręsti, kad pagal Distribucijos sutarties 5.4. straipsnį, atsakovė privalo perduoti ginčo registracijas. Tačiau šio teismo 2019 m. balandžio11 d. nutartimi, ieškinį buvo atsisakyta priimti, motyvuojant tuo, kad byla neteisminga Prancūzijos teismui. Duomenų apie šios nutarties apskundimą. Teisminis procesas Lietuvoje inicijuotas 2019 m. rugsėjo 27 d.

80.       Tačiau vėliau, Prancūzijos teismas pripažino savo jurisdikciją, nagrinėti Labaratoires Bouchara – Recordati pareikštus reikalavimus UAB „Orivas“. Paryžiaus komercinių bylų teisme buvo priimtas UAB „Orivas“ ieškinys pareikštas atsakovei SAS Bouchara – Recordati, kurioje savarankiškai trečiuoju asmeniu įstojo SAS Labaratoires Bouchara – Recordati. Ieškovė šioje byloje prašė pripažinti, kad 2002 m. balandžio 5 d. sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės arba trečiojo asmens kaltės, bei prašė priteisti atitinkamas sumas susijusias su sutarties nutraukimu. 2020 m. liepos 6  d. sprendimu, ieškovės ieškinys atsakovei buvo atmestas, o trečiojo asmens savarankiški reikalavimai patenkinti ir UAB „Orivas“ įpareigota perduoti SAS Labaratoires Bouchaea – Recordati, visus leidimus pateikti rinkai, susijusius su Bouchara gaminamais vaistais, kuriuos Lietuvoje įsteigta UAB „Orivas“ įregistravo: Hexalyse (LT/1/95/2654/001), Hexapneumine suaugusiems (LT/1/2000/2823/001), Hexapneumine vaikams (LT/1/2000/2656/001), Vitaminą D3 B.O.N( LT/1/96/3342/001), Hexapneumine vaikams (LT/1/95/2714/001). Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs teismui priėmus ieškovės apeliacinį skundą.

Dėl jurisdikcijos

81.       Apeliantas visų pirma kelia klausimą dėl jurisdikcijos, teigdamas, kad Lietuvos teismai neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ginčo, taigi pritarus šiam apelianto argumentai, kiti šalių argumentai dėl bylos esmės taptų neturinčiais teisinės reikšmės. 

82.       Nagrinėjamu atveju, apeliantas visų pirma laikosi pozicijos, kad ieškovas nepagrįstai siekė įrodyti, kad ginčai kilo iš savarankiškų teisinių santykių, t. y. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų Rinkodaros leidimų perdavimo. Pažymi, kad distribucijos teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovės ir trečiojo asmens 2002 m. balandžio 5 d. sutarties pagrindu, kurios 11 punktu be kita ko susitarta dėl Paryžiaus komercinių bylų teismo jurisdikcijos bei Prancūzijos teisės taikymo, iš šios sutarties kylantiems ginčams. Apeliantas teigia, kad turėjo pagrįstą pagrindą, visus ieškovės atliktus veiksmus laikyti Distribucijos sutarties kontrahento (trečiojo asmens) veiksmais, atsižvelgiant į ieškovės ir trečiojo asmens pavadinimų sutapimus, tuos pačius darbuotojus, šalių komunikacijos metu persipynusius šalių duomenis ir kt. Apeliantės įsitikinimu, byloje nagrinėjamų teisinių santykių pagrindas bet kuriuo atveju išlieka Distribucijos sutartis, nepaisant to, kad šalys šioje byloje skirtingai vertina aplinkybes dėl 2003 m. Verslo nuomos sutarties ir 2006 m. Pareiškimų apie rinkodaros leidimo perdavimą, bei 2004 m. Įgaliojimo reikšmės kilusiems santykiams, nes pastarieji buvo skirti būtent Distribucijos sutartyje nustatytoms teisėms ir pareigoms įgyvendinti.

83.       Ieškovas tuo tarpu, laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareikšti reikalavimai nėra susiję su Distribucijos sutartimi, o išimtinai kyla iš savarankiškų susitarimų, t. y. 2004 m. gruodžio 22 d. ieškovės atsakovei išduoto įgaliojimo veikti Lietuvoje ieškovės vardu ir naudai, kiek tai susiję su vaistinio preparato D3 B.O.N. įregistavimu Lietuvoje, bei 2006 m. spalio 23 d. sutarčių dėl penkių vaistinių preparatų registracijų laikino perdavimo atsakovei. Pastarieji susitarimai, kaip nurodo ieškovė, buvo sudaryti atsižvelgiant į tai, kad sudarius su trečiuoju asmeniu Verslo nuomos sutartį, atsakovė pagal Distribucijos sutartį jau buvo ieškovės (kaip trečiojo asmens verslo nuomininkės) vaistinių preparatų išimtinės platintoja, todėl bendradarbiavimas buvo tęsiamas. Be to, ieškovė pažymi, kad byloje nagrinėtas Lietuvos teise pagrįstas Vaistinių preparatų registracijų perdavimo klausimas, tuo tarpu, byloje pareikšti reikalavimai savaime nekyla nei iš Distribucijos, nei iš Verslo nuomos sutarties. Ieškovė apeliuoja į Teisės į vaistinio preparato registraciją perleidimo kitam asmeniui tvarkos aprašą (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-596, redakcija nuo 2015 m. liepos 1 d.) ir teigia, kad atliekant perregistravimą, Distribucijos sutarties pateikti nereikia (tą pripažino ir atsakovė), todėl tuo pagrindžiamas sąsajų su Distribucijos sutartimi nebuvimas.

84.       Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 10 punktas).

85.       Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).

86.       Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, jie nesaisto tą pačią bylą nagrinėjančio kasacinio teismo. Ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, kadangi jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą tos pačios bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose. Tarptautinės jurisdikcijos klausimas nėra fakto klausimas. Nors konkretūs jungiamieji faktoriai, kurių pagrindu nustatoma teismo tarptautinė jurisdikcija (pavyzdžiui, šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, pilietybė (įsteigimo valstybė) ir kt.), yra faktai, tačiau jų pagrindu atliekamas vertinimas dėl tarptautinės jurisdikcijos yra teisės klausimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 22-28 p.).  

87.       Taigi, nagrinėjamu atveju, atmestini argumentai, kad jurisdikcijos klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2S-1004-864/2020, ir jurisdikcijos klausimas negali būti keliamas nagrinėjant bylą iš esmės apeliacine tvarka.

88.       Ginčo atveju, teisiniai santykiai susiklostė tarp Lietuvos ir Prancūzijos įmonių, taigi užsienio elementas susijęs su Europos Sąjungos valstybių narių teritorija. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento 44/2001 nuostatoms tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr. 2014 m. spalio 23 d. sprendimo byloje flyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13, EU:C:2014:2319, 25 punktą ir jame nurodyta teismo praktika). Reglamentas 1215/2012 pakeičia reglamentą 44/2001, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Remiantis reglamento 1215/2012 81 straipsniu, šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse. Nurodytų teisės aktų nuostatos, kiek jos susijusios su jurisdikcijos prorogacijai keliamais formos reikalavimais, laikytinos lygiavertėmis, todėl remtinasi Teisingumo Teismo išaiškinimais, kiek jie susiję su susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymu vertinimu.

89.       Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, suteikiantys galimybę asmenims reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis). Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis, o siekiant užtikrinti vienodą ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, valstybės narės, aiškindamos ir taikydamos ES teisės aktus, turi vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje e3K-3-209-969/2017, 21 punktas).

90.       Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra paduotas teismui po 2015 m. sausio 10 d., todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos reglamento 1215/2012 nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje e3K-3-209-969/2017, 22 punktas).

91.       Susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos nustato reglamento 1215/2012 25 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos sudaromas arba paliudijamas raštu; priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žinojo arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žinojo ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys (reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a-c punktai).

92.       Sprendžiant dėl teismo jurisdikcijos, visų pirma vertintinas teisinis santykis iš kurio kildinami reikalavimai. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atmeta, kaip nepagrįstus, ieškovės argumentus, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš viešosios teisės normų, ir apeliavimą į tai, kad perregistruojant vaistinius preparatus nereikia pateikti Distribucijos sutarties ir tai, kaip teigia ieškovas, rodo sąsajų su Distribucijos sutartimi nebuvimą. Visų pirma, ieškinys nebuvo grindžiamas viešosios teisės normomis, antra, pagal Teisės į vaistinio preparato registraciją perleidimo kitam asmeniui tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas, teisė į vaistinio preparato registraciją perleidžiama vaistinio preparato registruotojo ir asmens, kuriam perleidžiama teisė į vaistinio preparato registraciją, tarpusavio susitarimu. Nagrinėjamu atveju susitarimas nebuvo pasiektas ir būtent tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pagrindu buvo pareikštas ieškinys dėl registracijų grąžinimo.

93.       Sprendžiant dėl ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, kad reikalavimai pareikšti išimtinai tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų Rinkodaros leidimų perdavimo bei išduoto įgaliojimo pagrindu, visų pirma pažymėtina, kad Pareiškimuose apie rinkodaros leidimo perdavimą, aiškiai nurodoma, kad leidimai perduodami UAB „Orivas“  2002 m. balandžio 5 d. šalių pasirašytos sutarties laikotarpiui, kas suponuoja išvadą, kad susitarimai buvo aiškiai susieti su Distribucijos sutarties vykdymu. Kita vertus, vertinat ieškinio pagrindą, akivaizdu, kad ieškovė reikalavimus dėl registracijų grąžinimo reiškė būtent tuo pagrindu, kad Distribucijos sutartis buvo nutraukta ir būtent dėl to atsakovė turi grąžinti registracijas. Šiuo aspektu, neturi teisinės reikšmės šalių argumentai, kam turėjo būti grąžinamos registracijos (ieškovei ar trečiajam asmeniui), nes apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje vertina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kiek yra būtina jurisdikcijos klausimui išspręsti, bet nenagrinėja šalių teisų ir pareigų apimties.

94.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių ginčas kilo būtent iš Distribucijos sutarties vykdymo ir su ja susijusių susitarimų, kurie negali būti laikomi savarankiškais teisiniais santykiais. Be kita ko, atsiliepime į apeliacinį skundą ir pati ieškovė patvirtina, kad susitarimai dėl Rinkodaros leidimų perdavimo sudaryti ir įgaliojimas buvo išduotas, būtent siekiant tęsti tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklosčiusį bendradarbiavimą Distribucijos sutarties pagrindu, eksploatuojant trečiojo asmens verslą (atsiliepimo 10 punktas).

95.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręstina ar ieškovė yra saistoma prorogacinio susitarimo dėl jurisdikcijos, nustatyto Distribucijos sutarties 11 punkte. Kaip nustatyta 1215/2012 reglamento 25 straipsnio 5 dalyje, susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties dalis, laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu; susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien tuo, kad sutartis negalioja. Taigi, nevertinat kitų sutarties sąlygų spręstina, ar ieškovė tęsdama bendradarbiavimą pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą Distribucijos sutartį, bei sudarydama papildomus susitarimus, t. y. Pareiškimus apie rinkodaros leidimo perdavimą, juose darant aiškias nuorodas į Distribucijos sutartį, yra saistoma pastaroje nustatyto susitarimo dėl jurisdikcijos.

96.       Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti sudaromas raštu arba sudaromas žodžiu ir patvirtinamas raštu. Dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos, įtvirtintos standartinėse sąlygose, Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad tokia nuostata teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į standartines sąlygas, kuriose yra tokia nuostata (2016 m. liepos 7 d. Sprendimo H?szig, C 222/15, EU:C:2016:525, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Į sutartį įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos gali sukelti padarinių iš principo tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs (2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C 543/10, EU:C:2013:62, 29 punktas).

97.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu Rinkodaros leidimų perdavimo pareiškimuose nurodyta nuorodą į Distribucijos sutartį, neabejotinai reiškia ir ieškovės pritarimą sutartyje nustatytai sąlygai dėl jurisdikcijos prorogacijos. Kita vertus, teismo vertinimu, ieškovės pritarimą šiai sąlygai be kita ko patvirtina ir tai, kad ieškovė Prancūzijos teisme nagrinėtoje byloje pagal atsakovės pareikštus reikalavimus trečiajam asmeniui, savanoriškai įstojo į bylą trečiuoju asmeniu ir pareiškė savarankiškus reikalavimus, dėl tų pačių vaistinių preparatų registracijų išreikalavimo, remdamasi tuo pačiu faktiniu pagrindu. Nors, kaip minėta ieškovė teigia, kad reikalavimai Lietuvos ir Prancūzijos teismuose yra pareikšti skirtingais pagrindais, tačiau teismas sprendė, kad tokie argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės. Reglamento 1215/2012 preambulės 22 punkte be kita ko įrašyta, kad šis reglamentas priimtas atsižvelgus į tai, jog, „siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos. Taip siekiama užtikrinti, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms susitarime nurodytam teismui būtų teikiama pirmenybė sprendžiant dėl susitarimo galiojimo ir dėl susitarimo taikymo teismo nagrinėjamam ginčui mastui. Susitarime nurodytam teismui turėtų būti teikiama galimybė nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tai, ar susitarime nenurodytas teismas jau nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, ar ne“. Įvardyta Reglamento 1215/2012 preambulės nuostata reiškia, kad, pagal Reglamentą, prioritetas turi būti teikiamas susitarime dėl jurisdikcijos pasirinktam teismui. Tai reiškia, kad pirmiausia susitarime dėl jurisdikcijos nurodytas teismas turi spręsti jurisdikcijos klausimą, paties susitarimo galiojimo ar negaliojimo klausimą, taip pat ir tai, kokia apimtimi šalių sutarties nuostatos taikytinos susitarimui dėl jurisdikcijos. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovė Paryžiaus komercinių bylų teisme dalyvavo ir ginčijo tik ieškovės, kuri Paryžiaus komercinių bylų teisme buvo savarankiškus reikalavimus pareiškęs trečiasis asmuo, tame teisme pareikšto reikalavimo jurisdikciją. Taigi nėra Reglamento 1215/2012 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės išimties. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Paryžiaus komercinių bylų teisme, kuris pasirinktas šalių susitarime dėl jurisdikcijos, pareikštas reikalavimas, susijęs su teisių į vaistinių preparatų registraciją perdavimu, turėjo sustabdyti bylą, kol Paryžiaus komercinių bylų teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, būtų paskelbęs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą (Reglamento 1215/2012 31 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai susitarime nurodytas teismas nustato savo jurisdikciją pagal susitarimą, bet kuris kitos valstybės narės teismas atsisako savo jurisdikcijos to teismo naudai (Reglamento 1215/2012 31 straipsnio 3 dalis). Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kas į distribucijos sutartį įrašytame susitarime dėl jurisdikcijos nurodytas Paryžiaus komercinių bylų teismas neatsisakė savo jurisdikcijos pagal šį susitarimą. Priešingai, Paryžiaus komercinių bylų teismas nustatė savo jurisdikciją pagal susitarimą, išnagrinėjo bylą ir patenkino savarankiškus reikalavimus tame teisme pareiškusio trečiojo asmens reikalavimus.

98.       Nustatytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė buvo saistoma susitarimo dėl jurisdikcijos sąlygos, todėl apelianto argumentai dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos neturėjimo laikytini pagrįstais.

99.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys paliktinas nenagrinėtu, nes jurisdikcijos neturėjimas identifikuotas po civilinės bylos iškėlimo (Reglamento 1215/2012 31 straipsnio 3 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).  Teismas sprendžia, kad konstatavus, jog ieškovė buvo saistoma susitarimo dėl Prancūzijos teismo jurisdikcijos, teisinės reikšmės nebetenka papildomas jurisdikcijos tikrinimas pagal lis pendens ir/ar susijusių ieškinių taisykles, todėl šiuo klausimu šalių nurodyti argumentai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma, kaip nepasisakoma ir dėl bylos esmės.   

        Dėl bylinėjimosi išlaidų

100.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

101.       Apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 150 Eur žyminis mokestis ir 7 695,60 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Pirmosios instancijos teisme atsakovė prašė priteisti iš viso 16 771,57 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas panaikinamas ir ieškinys paliekamas nenagrinėtu, įvertinus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, teismas priteisia apeliantei iš ieškovės iš viso 10 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti.

Ieškovės Laboratoires Bouchara Recordati ieškinį pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orivas“ dėl teisių į vaistinių preparatų registracijos pripažinimo ir įpareigojimo jas perduoti, trečiasis asmuo byloje Bouchara Recordati, palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš ieškovės Laboratoires Bouchara Recordati, kodas 448777920, buv. 70 Avenune du general De Gaulle, 92058 Paris la Defense Cedex, Prancūzijso Respublika, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Orivas“, į. k. 125513093, buv. J. Jasinskio g. 16B, 01112 Vilnius, naudai 10 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Asta Pikelienė

Laima Ribokaitė

Tomas Venckus