Civilinė byla Nr. 2-1273/2013
Proceso Nr. 2-04-3-01397-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija: 110.3.
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams P. J., J. T. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Danske Bank A/S Lietuvos filialas, Vilniaus miesto 5–ojo notarų biuro notarė V. T., institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Ieškovė S. J. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama: 1) nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus J. J., gim. 1996 m., gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove); 2) priteisti iš atsakovo P. J. laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui ir išlaikymo įsiskolinimą; 3) paskirti ieškovę sūnaus išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 4) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 0,1503 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus r.; 4) pripažinti niekine tarp atsakovų P. J. ir J. T. 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytą nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją; 5) pripažinti atsakovui P. J. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) pripažinti prievolę grąžinti paskolą pagal kredito sutartį, 2005 m. gruodžio 20 d. sudarytą su Danske Bank A/S Lietuvos filialu (kreditas imtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui), asmenine atsakovo P. J. prievole.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. ir 2010 m. sausio 21 d. nutartimis, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d., 2012 m. vasario 1 d. nutartimis byloje taikytos ir keistos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. areštuotas atsakovo P. J. vardu registruotas nekilnojamasis turtas: 0,1503 ha bendro ploto žemės sklypas, gyvenamasis namas ir nebaigtas statyti ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., butas, esantis (duomenys neskelbtini), uždraudžiant parduoti ar kitaip perleisti, registruoti sandorius dėl jų ar kitaip keisti įrašus turto registre; naudotis šiuo turtu ir jį tvarkyti ir kam nors jį saugoti, išskyrus ieškovę bei jos vaikus P. J. ir J. J., leidžiant ieškovei ir vaikams įeiti į namą, pakeisti bet kokius užraktus, kliudančius įeiti į namų valdos teritoriją ir namą, jeigu šis namas nėra išnuomotas ar parduotas, taip pat areštuotos atsakovo turimos akcijos ir lėšos, be to, iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui.
Atsakovas P. J. pateikė prašymą pakeisti 2010 m. sausio 18 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį panaikinant uždraudimą kitiems asmenims, įskaitant savininką P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti, nutartį leisti vykdyti skubiai. Paaiškino, kad pareikštu ieškiniu ieškovė prašo priteisti jai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą, tuo tarpu buto neprašo nei padalinti, nei jai jį priteisti, o nuosavybės teisę palikti atsakovui. Taigi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis – uždraudimas atsakovui naudotis butu ir leidžiant juo naudotis tik ieškovei ir jos vaikams, nėra susijusi su ieškinio dalyku. Taip pat laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti naudojimosi turtu apribojimai neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principų, šiurkščiai pažeidžia atsakovo nuosavybės teises į butą. Sprendžiant atsakovo prašymą būtina atsižvelgti į 2010 m. sausio 18 d. nutarties priėmimo aplinkybes, t. y. ieškovės prašymas išnagrinėtas labai greitai, o nutartis surašyta paskubomis, nutartį priėmęs teismas buvo šališkas.
Ieškovė S. J. prašė atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pretenduoja į dalį viso ieškovės ir atsakovo bendrai užgyvento turto. Teismas ėmėsi laikinųjų apsaugos priemonių, proporcingai reikalavimo apimčiai, kad ateityje sprendimą būtų galima įvykdyti, turto būklė nepablogėtų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi pakeitė 2010 m. sausio 18 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – panaikino draudimą kitiems asmenims, įskaitant atsakovą P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti; leido nutartį vykdyti skubiai.
Teismas išaiškino, kad pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos priemonės taikymą. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir tie atvejai, kai nekeičiant taikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies, atsakovo atžvilgiu panaikinami tam tikri suvaržymai.
Teismas sprendė, jog bylos aplinkybės suponuoja esant pagrindą laikinąsias apsaugos priemones pakeisti. Nustatyta, kad pareikštu ieškiniu ieškovė be kitų reikalavimų prašo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 0,1503 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav.; pripažinti atsakovui P. J. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių reikalavimų, susijusių su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), be to, kad prašo pripažinti šį butą atsakovo P. J. nuosavybe, nėra pareiškusi. Kadangi šis butas yra vienintelė atsakovo gyvenamoji vieta, ieškovės ir šalių vaikų interesų apsauga yra užtikrinta taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės, atsakovas jas vykdo, siekiant išlaikyti bylos šalių interesų pusiausvyrą, teismas sprendė, kad būtina pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant uždraudimą kitiems asmenims, įskaitant atsakovą P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo P. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, panaikinant draudimą kitiems asmenims, įskaitant atsakovą P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti, atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. CPK 148 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, kas reiškia vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą, tačiau teismas neanalizavo ir nepagrindė atsakovo atžvilgiu įsiteisėjusiomis nutartimis taikomų apribojimų naudotis butu panaikinimo (suvaržymų apimties sumažinimo).
2. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis yra nepakeista ir nepanaikinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl galiojanti, turinti res judicata galią. Ginčijamoje nutartyje nėra pagrindų ar prielaidų pakeisti įsiteisėjusiomis nutartimis taikomus apribojimus.
3. Apeliantė kritiškai vertina teismo išvadą, kad ieškovė neprašo priteisti jai buto ir nustatyti apribojimai nėra susiję su ieškinio dalyku, kadangi apeliantė pretenduoja į dalį viso jos ir atsakovo bendrai užgyvento turto, todėl svarbu, kad turto būklė nepablogėtų.
4. Nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovės ir šalių vaikų interesų apsauga užtikrinta taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kadangi atsakovas neteisėtai, savo nuožiūra iškraustė ieškovę ir vaikus iš namo ir jį pardavė, nepaisydamas galiojančios nutarties nurodymų įsikraustė į butą (duomenys neskelbtini), teikiamas išlaikymas vaikui – nepakankamas. Skundžiama nutartimi pernelyg suvaržomos jos teisės ir eliminuojama apsauga nuo realiai kilusios grėsmės būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo galimumui.
Atsakovas P. J. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:
1. Skundžiamoje nutartyje teismas pabrėžė, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir tie atvejai, kai nekeičiant taikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies, atsakovo atžvilgiu panaikinami tam tikri turtinio pobūdžio suvaržymai. Apeliantės argumentai dėl atsakovo prašymo tenkinimo negalimumo CPK 148 straipsnio 1 dalies pagrindu yra nepagrįsti.
2. Apeliantės argumentai, jog 2010 m. sausio 18 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepakeista ir nepanaikinta įstatymų nustatyta tvarka 2010 m. liepos 7 d., 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimis, nereiškia, jog vėliau teismas negali pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių suvaržymų. Galimybė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja viso proceso metu.
3. Teismas aiškiai pagrindė, kokios bylos aplinkybės suponuoja pagrindą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsižvelgiant į ieškinio dalyką, pagrįstai konstatuota, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo atsakovui naudotis butu – apimtis nesusijusi su pareikštais reikalavimais, tokie ribojimai nėra būtini ir realiai negali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, be to, net ir pakeitus suvaržymus, išlieka buto (duomenys neskelbtini), areštas.
5. Apeliantės ir nepilnamečio vaiko interesai yra tinkamai užtikrinti, o 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikyti ribojimai šiurkščiai pažeidžia atsakovo interesus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas ir pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai. Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai, todėl teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir atvejai, kuomet sumažinamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, t. y. nekeičiant taikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies, atsakovo atžvilgiu panaikinami tam tikri suvaržymai. Šie argumentai paneigia apeliantės poziciją dėl nagrinėjamu atveju netinkamo CPK 148 straipsnio 1 dalies taikymo.
Apeliantė neteisi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą teismų nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi res judicata galią. Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinta, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, panaikinimo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje, o ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti išaiškinimai nesaisto laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą nagrinėjantį teismą. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėtas apeliacine tvarka, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat yra sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2623/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. civilinėje byloje Nr. 2-1841/2011).
Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje byloje, be kitų reikalavimų, apeliantė patikslintu ieškiniu prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą, o atsakovui – į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui minėtas nekilnojamasis turtas yra areštuotas bei taikyti papildomi disponavimo bei naudojimosi turtu apribojimai atsakovui.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Nepaisant to, kad apeliantė nurodo, jog pretenduoja į dalį viso, jos ir atsakovo bendrai užgyvento, turto, tačiau, kaip matyti iš patikslintame ieškinyje suformuluotų reikalavimų, prašo konkretų turtą padalinti konkrečiu būdu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė jokių reikalavimų, susijusių su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), be to, kad prašo pripažinti šį butą atsakovo P. J. nuosavybe, nėra pareiškusi. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad šis butas yra vienintelė atsakovo gyvenamoji vieta, ieškovės ir šalių vaikų interesų apsauga yra užtikrinta taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės, atsakovas jas vykdo, bei siekdamas išlaikyti bylos šalių interesų pusiausvyrą, pagrįstai sprendė apie būtinumą pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant draudimą kitiems asmenims, įskaitant atsakovą P. J., naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), jį tvarkyti ir saugoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pakeitimas atitinka ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų reikalavimus išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nebėra pagrindo pasisakyti dėl apeliantės nesutikimo su teismo argumentais, kad ieškovės ir šalių vaikų interesų apsauga užtikrinta taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CPK 148 straipsnio nuostatas ir tenkindamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo sumažinant pritaikytų ribojimų mastą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danutė Gasiūnienė