Administracinė byla Nr. eA-2304-822/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07249-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79685 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2023 m. gegužės 31 d. sprendimas) ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 23S81491 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2023 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Prašymo priėmimo metu užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad 2009–2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjas pabrėžė, kad Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnybos metu atliko vairuotojo funkcijas, t. y. vežiojo maisto produktus – duoną. Atsakovas, atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimą, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ginčijamus sprendimus iš esmės grindė tik VSD pateikta išvada, o ne nustatytais faktais bei paties jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl priėmė neobjektyvų ir nepagrįstą sprendimą.
3. Pareiškėjas nurodė, jog Baltarusijos Respublikoje yra privaloma karo tarnyba vyrams nuo 18 iki 27 metų amžiaus. Jis, būdamas Baltarusijos pilietis, atliko privalomą karo tarnybą, kuri truko 1,5 metų. Po privalomos karo tarnybos savo mieste negalėjo rasti jokio darbo, todėl buvo priverstas įsidarbinti Baltarusijos kariuomenėje vairuotoju ir vežiojo maisto produktus (duoną), jo darbo terminas buvo dveji metai (2009–2011 m.). Pareiškėjas teigė, kad jam nėra aiškus ryšis tarp jo dirbto darbo ir galimos grėsmės visuomenės saugumui. Pareiškėjas 2011–2015 m. dirbo taksi vairuotoju Baltarusijos Respublikoje, o nuo 2017 m. dirba Lietuvos Respublikoje tarptautinio krovinių vežimo keliais vairuotoju. Migracijos departamento sprendimai paveikia ne tik jo teisę į darbą, bet ir jo darbdavio, Lietuvos įmonės, interesus, kurios veikla – tarptautiniai krovinių vežimai, kurie tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. iki 2018 m. jam buvo išduota nacionalinė viza, o nuo 2018 m. iki 2023 m. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Išduodant nacionalines vizas ir leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nekilo abejonių dėl jo ir nebuvo nustatyta, jog jis galėtų kelti grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniams saugumui.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pildydamas klausimyną aiškiai ir nedviprasmiškai atsakovui pareiškė, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje bei nepalaiko Baltarusijos Respublikos vykdomos politikos. Pareiškėjas teigė, kad jis yra vienas iš daugelio šios valstybės gyventojų, kurie negali pakeisti valstybės rėžimo, taip pat nėra galimybės palikti namų, turto išvykti gyventi į kitą valstybę. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti jo pažiūromis ir išreikšta pozicija dėl Rusijos ir Baltarusijos vykdomų veiksmų. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas nepakankamai bendradarbiavo su juo prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, neatskleidė jam gautos informacijos, neiškvietė į apklausą ir net neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų bei nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus bei oficialius įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus. Todėl Migracijos departamento ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
5. Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 24 d. iki 2009 m. liepos 24 d. atliko būtinąją karo tarnybą, kuri privaloma visiems Baltarusijos piliečiams, dirbo vairuotoju elektriku. Nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2011 m. spalio 25 d. dirbo vairuotoju kariniame dalinyje, nes sunku buvo rasti darbo ir tai jam buvo vienintelė galimybė. Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip vairuotojo, pareigos apėmė tik maisto pristatymą iš miesto į padalinį ir jis neturėjęs galimybės susipažinti su jokiais kariniais dokumentais ir slaptais objektais. Pareiškėjas teigė gyvenęs su tėvais, jam darbo reikėjo šeimai išlaikyti, nes tėvas yra neįgalus, nedirbo ir nedirba, o motina – pensininkė. Pareiškėjas nurodė tebedirbantis Lietuvos įmonėje, kurioje įsidarbino 2017 metais; darbo laikotarpiu neturėjo nuobaudų ir pažeidimų. Pareiškėjas planavo išsiregistruoti, išvykti iš Baltarusijos ir užsiregistruoti konsulinėje įstaigoje Lietuvoje. Pareiškėjas nurodė nepritariantis Baltarusijos politinėms pažiūroms, Rusijos pradėtam karui, neturinti noro dalyvauti karo veiksmuose prieš Ukrainą ir jos žmones.
6. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad po privalomos tarnybos pasiliko kariuomenėje dviem metams, nes būtent tiek stažo reikėjo norint gauti teisę vairuoti krovininius automobilius, po to savo noru išėjo iš kariuomenės. Tarnybos metu pareiškėjas nurodė turėjęs seržanto laipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad jo gaunamos pajamos padeda šeimai: jaunesnei seseriai, kuri studijuoja ekonomiką, motinai ir tėvui.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pateikė Prašymą tuo pagrindu, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 10.31 punktu, Prašymo priėmimo metu buvo paprašyta jo užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad 2009–2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Migracijos departamentas nurodė, kad gavo VSD 2023 m. gegužės 17 d. raštą Nr. 18-5390 (toliau – ir Raštas), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Rašte nurodyta, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas vertino, jog ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo socialinius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, jog pareiškėjas turėjo nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. ir nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. galiojusias nacionalines vizas, taip pat turėjo nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nenustatyti, nėra duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse. Migracijos departamentas akcentavo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurios kvestionuoti neturi pagrindo.
9. Atsakovas nurodė, kad neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, nes tokios pareigos teisės aktuose nenustatyta. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas teigė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
10. Atsakovas nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
12. VSD nurodė, kad Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD Rašte pateikęs Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjo asmeniniai interesai negali būti svarbesni nei Lietuvos valstybės saugumo.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjo S. S. skundą – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
14.1. Pareiškėjas po privalomosios karo tarnybos 2009–2011 m įsidarbino Baltarusijos kariuomenėje vairuotoju (vežiojo maisto produktus).
14.2. Pareiškėjas 2011–2015 m. dirbo taksi vairuotoju Baltarusijoje; nuo 2017 m. dirba Lietuvos Respublikoje tarptautinio krovinių vežimo keliais vairuotoju. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 2 d. ir nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. turėjo galiojusias nacionalines vizas; nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2023 m. birželio 1 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi.
14.3. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 27 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
14.4. Vadovaujantis Aprašo 10.31 punktu, pareiškėjo pateikto Prašymo priėmimo metu buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2009–2011 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
14.5. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. gegužės 17 d. raštą Nr. 18-5390, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
14.6. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Raštą priėmė 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.
15. Vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę, teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir nustatė, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD Raštą, kad pareiškėjas nuo 2009 iki 2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, kas suponuoja jo lojalumą ir galimybę būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybai.
16. Apžvelgęs administracinių teismų praktiką dėl asmens galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismas pabrėžė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, kad šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę, tačiau būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją. Teismas vadovavosi faktinėmis aplinkybėmis panašioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 pateiktais išaiškinimais ir nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra svarbi byloje nustatytų aplinkybių visuma: 1) nuo pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos kariuomenėje praėjo daugiau kaip dvylika metų; 2) pareiškėjo tarnyba truko tik dvejus metus ir pareiškėjas nurodė savanoriškai nutraukęs tarnybą kariniame dalinyje suėjus stažui gauti teisę vairuoti krovininį automobilį; 3) pareiškėjas nurodė niekada netarnavęs karinėse pajėgose, dirbęs vairuotoju; 4) nutraukęs tarnybą pareiškėjas dirbo vairuotoju; 5) pareiškėjas neigiamai vertina Baltarusijos valdžią, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, ir kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai.
17. Nors nei Migracijos departamentas, nei VSD neginčijo nustatytų aplinkybių, tačiau teismas sprendė, jog jos nebuvo įvertintos ir į jas nebuvo atsižvelgta; taip pat nebuvo vertinta geopolitinė situacija pareiškėjo tarnybos kariuomenėje metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis tarnybą paliko dar 2011 m., neprieštarauja jo dėstomai pozicijai dėl jo vertybinių nuostatų. Teismas nurodė, jog tuo metu Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, priešingai, dar ilgai po to bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės iniciatyvoje (žr., pvz., Ministro pirmininko 2013 m. balandžio 14 d. pranešimą, prieiga per internetą https://lrv.lt/lt/naujienos/premjeras-lietuva-ir-baltarusija-turi-geru-bendradarbiavimo-pavyzdziu). Atsižvelgęs į išdėstytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas prieš daug metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą, todėl panaikino Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
18. Kadangi Migracijos departamento 2023 m. birželio 4 d. sprendimas yra priimtas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuris yra panaikintas, taip pat VSD Rašto, kuris, teismas vertino, nėra pakankamas pareiškėjo keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, teismas taip pat panaikino šį sprendimą.
III.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. S. skundą atmesti.
20. VSD teigia, kad teismas, panaikindamas skundžiamus Migracijos departamento sprendimus netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
21. VSD dėl grėsmės realumo ir akivaizdumo nurodo, kad Įstatyme reikalavimai šiuo aspektu yra įtvirtinti 981 straipsnio 1 dalyje, bet ne Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Nors Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis nėra tiesiogiai taikytina nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau ši nuostata reikšminga sisteminiam Įstatymo normų ir įstatymų leidėjo ketinimų (teleologiniam) aiškinimui. Remiantis įstatymų leidėjo valia, Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui skirstytina į tris lygmenis – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, asmuo gali kelti rimtą grėsmę valstybės saugumui, asmuo gali kelti labai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Kadangi Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas. Trečiųjų šalių piliečių, dėl kurių pagal Įstatymą reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir pan. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės skirtos gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams. Priimant atsakovui skundžiamus sprendimus, buvo nustatyta konkreti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė. Vien faktas, kad pareiškėjas nebetarnauja Baltarusijos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD tokią poziciją grindžia Ukrainos saugumo tarnybos kontržvalgybine informacija, susijusia su Rusijos agentais (Ukrainos vietos gyventojais) Ukrainos teritorijoje.
22. VSD atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečio teisine padėtimi, ir vertinama, ar Migracijos departamento sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Teismo motyvai ir byloje esantys įrodymai nepaneigia Migracijos departamento sprendimų argumentų, susijusių su pareiškėjo lojalumu Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. VSD vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2023 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ir nurodo, kad pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams, ypač kai Baltarusijoje likę pareiškėjo artimieji giminaičiai, kuriuos šantažuojant gali būti paveiktas pareiškėjas.
23. VSD laikosi pozicijos, kad teismas nepagrįstai akcentavo būtinybę atsižvelgti į pareiškėjo klausimyne pateiktus atsakymus dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Nors pareiškėjas į šiuos klausimus pateikė teisingus atsakymus, tačiau vien tai savaime negali paneigti byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Migracijos departamento sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y., užkirsti kelią gyventi Lietuvoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą, VSD apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
25. Atsakovas nurodo sutinkantis su VSD apeliacinio skundo argumentais ir akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką perspektyvinio (į ateitį nukreipto) vertinimo, sąvokos „gali grėsti“, grėsmės valstybės saugumui vertinimo aspektais.
26. Pareiškėjas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
27. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas yra formalus, nepateikta jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, kuriais būtų paneigti teismo sprendimo motyvai apie tai, kad byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti pareiškėjo pavojingumą, o apeliaciniame skunde nurodytas grėsmių lygių suskirstymas, nesuteikia teisės neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pabrėžia, kad leidimą laikinai gyventi gauti siekia Lietuvos Respublikos valstybės saugumui neprieštaraujančiais tikslais, jis nedirbo jokioje žvalgybos tarnyboje, tik atliko privalomąją karo tarnybą vyrams, po to dvejus metus (2009–2011 m.) dirbo Baltarusijos kariuomenėje vairuotoju ir vežiojo maisto produktus (duoną), jo darbo terminas buvo dveji metai. Teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus ir nustatė, koks buvo pareiškėjo darbo pobūdis kariniame dalinyje. VSD nepateikė priešingų konkrečių argumentų ir įrodymų. Byloje nenustatyta akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 23S79685, kuriuo pareiškėjui S. S. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 23S81491, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.
29. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino skundžiamus atsakovo sprendimus. Teismas konstatavo, kad vertinant pareiškėjo potencialią keliamą grėsmę valstybės saugumui, atsakovas sprendimuose dalies reikšmingų aplinkybių nevertino, o nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nebuvo pakankamos pareiškėjo keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
33. Pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023).
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę aplinkybę – pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
36. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais skundžiamą teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Migracijos departamentas, priimdamas byloje ginčijamus sprendimus, nevisapusiškai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
37. Bylos duomenys patvirtinta, kad Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendime padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžiama vienintele aplinkybe – pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis) nurodė, kad 2009–2011 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, todėl jis, VSD vertinimu, yra laikytinas lojaliu Baltarusijos valdžiai ir režimui bei gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
38. Nekvestionuojama, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2009–2011 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta pareiškėjo karinės tarnybos trukmė (dveji metai), karinės tarnybos pasibaigimo pagrindas (savanoriškas atsisakymas), praėjęs laiko tarpas nuo atliktos karinės tarnybos (prieš beveik 12 metų), byloje nėra jokių duomenų apie jo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis. Priešingai nei teigia trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo būtinybę atsižvelgti į aiškią pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, kuri taip pat buvo akcentuota bylos nagrinėjimo teisme metu, nes ši aplinkybė, vertinant ją pagal byloje esančių įrodymų visumą (be kita ko, pareiškėjas po karinės tarnybos pabaigos (2011 m.) dirbo taksi vairuotoju kilmės valstybėje, nuo 2017 metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju Lietuvoje registruotoje įmonėje, nuo 2017 m. turėjo nacionalines vizas ir nuo 2018 m. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje) yra reikšminga vertinant VSD Rašte akcentuoją pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje prieš beveik 12 metų, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus.
40. Nors VSD apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y., užkirsti kelią gyventi Lietuvoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nebuvo tinkamai grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai, kuriais pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Nagrinėjant pareiškėjo prašymus iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga.
41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
42. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 630 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatymas numato administracinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo administraciniame procese pagal pavedimą išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios proceso dalyvio patirtos atstovavimo išlaidos administraciniame procese, susijusios su teisinių paslaugų teikimu, įskaitant ir tas, kai jam atstovauja su juo susiję, ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies 3–7 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-570-502/2019).
44. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis numato, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.).
45. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato padėjėjas turi visas šiame Įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą.
46. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktai nustato tiek advokato padėjėjo teisę atstovauti klientą administraciniame teisme, tiek tokios teisės įgyvendinimo tvarką bei apimtį.
47. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta Atstovavimo sutartis, 2023 m. birželio 8 d. sudaryta tarp Advokato kontoros „G. Petukauskas ir partneriai“ ir pareiškėjo, kuria advokato padėjėjai A. M. leidžiama atstovauti pareiškėjui byloje dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, teikti raštus, užklausimus, reikalavimus ir kitus dokumentus, atstovauti civilinėse ir administracinėse bylose, su visomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, ABTĮ 47, 48 straipsniuose, taip pat su teise pareikšti ieškinį, priešieškinį, atsiliepimus, skundus, atsisakyti pareikšto ieškinio, sudaryti taikos sutartį. Atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė ir jį elektroniniu parašu pasirašė advokato padėjėja A. M., kartu pateikdama 2023 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitą už advokato padėjėjos teisines paslaugas Nr. 202308251, išrašytą pareiškėjui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šios sąskaitos apmokėjimą pagrindžiančius banko patvirtinimus apie lėšų įskaitymą į advokato padėjėjos sąskaitą.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, šios nutarties 47 punkte nurodytus duomenis, konstatuoja, kad advokato padėjėja pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatas neturi teisės atstovauti pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme, o taip pat ir pasirašyti atsiliepimą į apeliacinį skundą bei pateikti jį teismui. Kadangi atsiliepimą į apeliacinį skundą suinteresuoto asmens vardu padavė tam įgaliojimų neturintis asmuo, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė