Civilinė
byla Nr. 3K-3-146/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 35.6.2
„S“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės
Ambrasienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka viešame
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Limedika“
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo BUAB „Nordfarma“ kreditoriaus UAB „Armila“ netiesioginį ieškinį
atsakovui UAB „Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Nordfarma“
bankroto bylą, o 2005 m. kovo 14 d. nutartimi patvirtino šios bendrovės
kreditorinius reikalavimus 3 034 031,68 Lt sumai, tarp jų UAB ,,Armila“ - 268
431,30 Lt sumai.
Kreditorius
UAB ,,Armila“ BUAB ,,Nordfarma“ vardu kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui
UAB ,,Limedika“ ir prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais UAB
,,Nordfarma“ ir UAB ,,Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. bei 2004 m. spalio 29 d.
sudarytus sandorius, taikyti restituciją ir priteisti iš UAB ,,Limedika“ BUAB
,,Nordfarma“ naudai 978 331,48 Lt. Kreditorius laikė, kad pagal CK 6.68
straipsnį turi teisę pareikšti ieškinį minėtos bankrutuojančios bendrovės
vardu, nes kreditorių susirinkimas 2005 m. balandžio 8 d. protokoliniu
sprendimu buvo įpareigojęs administratorių kreiptis į teismą dėl UAB
,,Limedika“ ir UAB ,,Nordfarma“ sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau
bankroto administratorius šio sprendimo neįvykdė.
Kreditorius
UAB ,,Armila“ nurodė, kad bankrutuojančios bendrovės ir atsakovo UAB ,,Limedika“
2004 m. spalio 29 d. sudaryta medikamentų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal
kurią UAB ,,Nordfarma“ pardavė atsakovui prekių už 673 291,15 Lt. Ji
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes tuo metu BUAB ,,Nordfarma“
turima licencija suteikė šiai teisę parduoti vaistus ir vaistines medžiagas tik
galutiniams jų vartotojams, tačiau nesuteikė teisės parduoti vaistus
juridiniams asmenims, turintiems teisę verstis farmacine veikla (CK 2.77
straipsnis). Pagal Farmacinės veiklos įstatymo 18 straipsnį farmacinė veikla,
kuria pažeidžiami šio įstatymo bei su juo susijusių poįstatyminių aktų
reikalavimai, laikoma neteisėta.
Kreditorius
UAB ,,Armila“ taip pat teigė, kad UAB ,,Nordfarma“ ir atsakovo 2004 m. spalio 5
d. sudaryta UAB ,,Nordfarma“ 305 040,33 Lt vertės turto pirkimo–pardavimo
sutartis yra tariamas (fiktyvus) sandoris, nes buvo sudarytas atgaline data.
Šiuos teiginius kreditorius grindė nurodydamas aplinkybę, kad po šio sandorio
sudarymo turtas nebuvo perduotas atsakovui, o liko UAB ,,Nordfarma“ nuosavybė –
2004 m. spalio 20 d. antstolis šį turtą rado ir areštavo bendrovės patalpose.
Be to, turto aprašymo metu antstoliui nepateikta jokios informacijos apie
minėtą turto pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties sudarymą liudijanti
sąskaita–faktūra nebuvo registruota registre, joje nurodyta, kad parduodami ir
aštuoniolika kasos aparatų, nors kasos aparatai turi būti parduodami specialia
tvarka ir perregistruojami naudotojo vardu, o 2004 m. spalio 20 d. jie dar buvo
registruoti UAB ,,Nordfarma“ vardu ir įtraukti į antstolio sudarytą šios
bendrovės ilgalaikio turto sąrašą. UAB ,,Nordfarma“ nuosavybė 2004 m. spalio 20
d. taip pat buvo automobilis, kuriam taikoma speciali pirkimo–pardavimo tvarka.
Ieškovo nuomone, dėl šio ginčo sandoris buvo fiktyvus, sudarytas atgaline data,
pagal jį neketinta sukurti teisinių pasekmių, o siekiama atsiskaityti tik su
vienu kreditoriumi bei apsunkinti skolos išieškojimą kitų kreditorių naudai.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
sprendė, kad kreditorius UAB ,,Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio
pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui UAB ,,Limedika“, nes toks
ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas (nagrinėjamu atveju - BUAB
,,Nordfarma“) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos
neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui UAB ,,Armila“.
Teismas nurodė, kad BUAB ,,Nordfarma“, norėdama pareikšti netiesioginį ieškinį,
turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą UAB ,,Limedika“, tačiau tokios
teisės neturi, nėra šios bendrovės kreditorius, o atsakovas nėra BUAB
,,Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Teismas
sprendė, kad kreditorius UAB ,,Armila“ negali įgyvendinti BUAB ,,Nordfarma“
turtinės teisės.
Teismas
konstatavo, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, jos kreditoriai neturi teisės
ginčyti teisme bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, nes pagal Įmonių
bankroto įstatymo 11 straipsnį tokia teisė suteikiama tik įmonės
administratoriui.
Teismas atmetė
ieškinio reikalavimą pripažinti 2004 m. spalio 5 d. sutartį negaliojančia kaip
tariamą sandorį; nurodė, kad reikalavimas yra nepagrįstas, nes UAB ,,Nordfarma“
yra atsakovo skolininkas, todėl tikėtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ir
įvykdytas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tai patvirtina atsakovo 2004
m. spalio 8 d. pranešimas apie įskaitymą. Teismo nuomone, įskaitymas buvo
atliktas nepažeidžiant CK 6.134 straipsnio, o tai, kad antstolis UAB
,,Nordfarma“ patalpose rado minėtą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas
nuosavybės teise priklausė atsakovui, nes šis 2004 m. spalio 29 d. kreipėsi į
teismą dėl turto arešto vykdomojoje byloje panaikinimo, ir vykstant ginčui
paaiškėjo, kad areštas turtui yra panaikintas. Teismas atmetė ieškovo teiginius
dėl sąskaitos–faktūros neįregistravimo. Teismo nuomone, tai, kad UAB
,,Nordfarma“ nevykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir
išrašytos PVM sąskaitos–faktūros neįtraukė į PVM sąskaitų–faktūrų registrą,
nepaneigia aplinkybės, kad nurodyta sąskaita–faktūra buvo išrašyta 2004 m.
spalio 5 d. Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius dėl kasos aparatų
perregistravimo, nes Kasos aparatų naudojimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad
Valstybinė mokesčių inspekcija įregistruotą kasos aparatą ūkio subjektas gali
įsigyti iš tų asmenų, kurių vardu jis įregistruotas teritorinėje Valstybinėje
mokesčių inspekcijoje. Teismas sprendė, kad atsakovas, nepažeisdamas šio
reikalavimo, įsigijo jau registruotus kasos aparatus: aparatai dar buvo registruoti
pardavėjo vardu, jų savo vardu nenaudojo, o išnuomojo UAB ,,Gintarinė grupė“.
Teismas sprendė, kad aparatai neturėjo būti perregistruoti. Nors tuo metu buvo
pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo, kaip nurodė ieškovas,
UAB ,,Nordfarma“. Kadangi naudotojas liko tas pats, jokių perregistravimų
teritorinėje VMI atlikti nereikėjo.
Dėl ginčijamos
2004 m. spalio 29 d. sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad UAB ,,Nordfarma“ buvo
skolinga atsakovui, todėl siekiant išvengti didelių nuostolių ir buvo sudaryta
ši sutartis, kuria, teismo nuomone, atsakovas ne pirko, bet susigrąžino prekes
iš nemokaus pirkėjo. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad UAB ,,Nordfarma“
turėjo įsigyti licenciją verstis didmeninių vaistų platinimu, o sandorio
sudarymas neturint tokios licencijos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo
normoms.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikino ir
kreditoriaus UAB ,,Armila“ ieškinį patenkino; pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis
ieškovo UAB ,,Nordfarma“ bei atsakovo UAB ,,Limedika“ sutartis: 2004 m. spalio
5 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NL04-05-10, 2004 m. spalio 29 d.
medikamentų pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir priteisė ieškovui
BUAB ,,Nordfarma“ iš atsakovo UAB ,,Limedika“ 978 331,48 Lt kompensaciją.
1. Dėl
kreditoriaus UAB ,,Armila“ (apelianto) teisės ginčyti nurodytus sandorius.
Kolegijos
nuomone, siekiant visapusiškai išnagrinėti klausimą dėl kreditoriaus UAB
,,Armila“ teisės BUAB ,,Nordfarma“ vardu kreiptis į teismą su ieškiniu
atsakovui UAB ,,Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tikslinga
išskirti kreditoriaus (apelianto) procesinę teisę kreiptis į teismą su tokiu
ieškiniu ir jo materialinę teisę kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju.
1.1. Dėl kreditoriaus
procesinės teisės ginčyti nurodytus bankrutuojančios bendrovės sandorius.
Teisėjų kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Įmonių
bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas būtent įmonės bankroto
administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės
sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos
tikslams ir(arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su
kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, atsižvelgiant į teisės
kreiptis į teismą svarbą, teisminės gynybos prieinamumo, protingumo, teisingumo
bei sąžiningumo principus, šių normų negalima aiškinti kaip imperatyvo,
nustatančio išimtinę griežtai tik administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl
bankrutuojančio įmonės sandorių ginčijimo. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės
kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo
pripažinimas tik administratoriui negali visais atvejais užkirsti kelią pačiam
kreditoriui ginti savo turtinius interesus teisme. Kolegijos nuomone, tokią
išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr.3K-3-201/2001 pagal ieškovo AB Turto banko ieškinį atsakovams BAB ,,Rimeda“,
AB Lietuvos taupomajam bankui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ir
reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais), kreditoriui
turi būti pripažįstama teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kai
jis mano, kad yra pažeisti bankrutuojančios bendrovės, taigi ir kreditoriaus,
interesai.
1.2. Dėl kreditoriaus
materialinės teisės paduoti netiesioginį ieškinį.
Kolegija
sprendė, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio
teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o
niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas
konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Nagrinėjamu atveju neturi
teisinės reikšmės aplinkybė, turėjo ar neturėjo UAB ,,Nordfarma“ turtinę teisę
į atsakovą. Svarbus faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ar yra tariami, t. y. ar jie
gali būti pripažinti niekiniais.
Teisėjų
kolegija sprendė, kad, esant viešajam interesui spręsti sandorių teisėtumo
klausimą, bankroto proceso ypatumai ar netiesioginio ieškinio būtinų bruožų
nebuvimas negali lemti kreditoriaus teisės kreiptis į teismą apribojimo. Be to,
negali būti visiškai neatsižvelgta į realiai susidariusią situaciją, t. y. į
tai, kad UAB ,,Limedika“ yra didžiausias UAB ,,Nordfarma“ kreditorius, turintis
52 procentus visų kreditorių balsų, todėl jo balsas sprendžiant įvairius su
bankroto procedūra susijusius klausimus yra lemiamas kreditorių susirinkimuose.
Kreditorius šiuo atveju yra silpnoji pusė ir todėl, atsižvelgiant į viešą
bankroto bylų pobūdį, turi būti suteikta teisė ginčyti, jo manymu, neteisėtus
sandorius bei įrodinėti tai pagrindžiančias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje
savo teises jis gali ginti ne tik ĮBĮ pagrindu, bet ir CK nuostatomis,
reglamentuojančiomis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą dėl
sandorių pripažinimo niekiniais. Viešasis šio klausimo aspektas negali būti
ignoruojamas.
2. Dėl 2004 m.
spalio 29 d. medikamentų pirkimo–pardavimo sutarties.
Kolegija
nustatė, kad ginčo sandoris, kuriuo UAB ,,Nordfarma“ perdavė medikamentus
atsakovui UAB ,,Limedika“, buvo įformintas 2004 m. spalio 29 d. PVM sąskaita–faktūra
NOR Nr. 0000206. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad sandoris įformintas PVM
sąskaita–faktūra, o ne kreditiniu ar debetiniu dokumentu, kad šioje sąskaitoje
nurodytas pardavėjas UAB ,,Nordfarma“ bei pirkėjas UAB ,,Limedika“, leistų šį
sandorį laikyti labiau pirkimo-pardavimo, o ne prekių grąžinimo sutartimi. Sprendžiant
klausimą dėl ginčo sandorio esmės – buvo tai pirkimas–pardavimas ar grąžinimas
- būtina vertinti ne tik sandorio formaliuosius aspektus, bet ir turinį,
tikruosius šalių ketinimus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kitos aplinkybės
taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad ginčo sandoris buvo medikamentų
grąžinimas. Kolegija nustatė, kad atsakovas, teigdamas, jog šiuo sandoriu jam
buvo perduoti tik jo medikamentai, šių aplinkybių neįrodė, nors turėjo turėti
įrodymų patvirtinančių, kokius medikamentus jis UAB ,,Nordfarma“ buvo pardavęs
ir kokius, kaip teigia, susigrąžinęs. Kreditorius teigia, kad ginčijamu
sandoriu UAB ,,Limedika“ buvo visi tuo metu UAB ,,Nordfarma“ turėti
medikamentai, nepriklausomai nuo jų įsigijimo šaltinio. Taip pat nustatyta, kad
teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad prekes atsakovas UAB
,,Nordfarma“ buvo perdavęs ne konsignacijos pagrindais. Konsignacija laikomas
toks prekiavimo būdas, kai pardavėjas paima iš tiekėjo prekes, tačiau neperima
jų nuosavybės teisės, o šalys už prekes atsiskaito tik jas pardavus. Nustatyta,
kad tokie teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Teisėjų kolegija
sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad, medikamentus perdavus UAB ,,Nordfarma“,
šiai bendrovei nebuvo perduota ir nuosavybės teisė į tuos medikamentus. Kolegijos
nuomone, jei prekių savininku tapo UAB ,,Nordfarma“, jų grąžinimas nebuvo galimas.
Priešingai atsakovas neįrodė. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija
sprendė, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog ginčo sandoris buvo
pirkimas–pardavimas, o ne prekių grąžinimas.
Kolegija konstatavo,
kad, pripažinus ginčo 2004 m. spalio 29 d. sandorį medikamentų pirkimo–pardavimo
sutartimi, aktualūs tampa argumentai dėl šio sandorio prieštaravimo imperatyviosioms
įstatymo normoms (CK 1.80, 1.83 straipsniai). Įstatymų nustatytais atvejais
juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų
nustatyta tvarka išduotą licenciją (CK 2.77 straipsnis). Farmacinės veiklos
įstatyme įtvirtinta, jkad juridiniai asmenys įstatyme nurodyta farmacine veikla
gali verstis tik gavę Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą licenciją
juridiniams asmenims verstis farmacine veikla. Teisės normos,
reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios, todėl jų pažeidimas
sukeltų CK 1.80 straipsnyje nurodtytas teisines pasekmes, t. y. imperatyviasias
įstatymo normas pažeidžiantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pripažįstama,
kad asmuo neturi licencijuojamos veiklos licencijos, jei jis apskritai nėra
gavęs licencijos arba jei jo turima licencija neapima veiklos, dėl kurios
sudarytas sandoris ir kuriai reikalinga licencija.
Teismas bylos
medžiaga nustatė, kad UAB ,,Nordfarma“ turėjo licenciją užsiimti vaistų bei
vaistinių medžiagų mažmenine prekyba, vaistų bei vaistinių medžiagų įsigijimui,
laikymui (sandėliavimui), kokybės kontrolei ir pardavimui (išdavimui) fiziniams
asmenims bei juridiniams asmenims, neturintiems teisės verstis farmacine veikla.
Taigi UAB ,,Nordfarma“ turima licencija suteikė jai teisę parduoti vaistus ir
vaistines medžiagas tik galutiniams jų vartotojams, t. y. ne perparduoti. Tuo
tarpu medikamentus ginčo sandoriu UAB ,,Nordfarma“ pardavė atsakovui UAB
,,Limedika“, kuris turėjo licenciją užsiimti vaistų bei vaistinių medžiagų didmenine
prekyba. Teisėjų kolegija sprendė, kad UAB ,,Nordfarma“ turėta licencija
neapėmė veiklos, dėl kurios sudarytas 2004 m. spalio 29 d. ginčo sandoris. Šio
sandorio šalys, kurių verslas yra prekyba medikamentais, t. y. šios verslo
srities profesionalai, negalėjo nežinoti šių reikalavimų ir nesuvokti jų imperatyvaus
pobūdžio. Sudarydamos šį sandorį ginčo šalys pažeidė imperatyviąsias įstatymų
normas (CK 2.77 straipsnis).
3. Dėl 2004 m. spalio 5 d. turto pardavimo
sutarties.
Kolegija konstatavo,
kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ta aplinkybė, kad
antstolis 2004 m. spalio 20 d. UAB ,,Nordfarma“ patalpose rado ginčo sandoriu
parduotą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė
atsakovui. Abejoti tokia teismo išvada leidžia tai, kad bylos medžiagoje nėra
duomenų, jog, 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB ,,Nordfarma“ turtą,
šios bendrovės atsakingi asmenys pateikė kokių nors turto pardavimą
pagrindžiančių dokumentų ir kad informavo antstolį, jog turtas nepriklauso UAB
,,Nordfarma“ nuosavybės teise. Būtent tokio elgesio reikalaujama iš sąžiningo,
apdairaus ir protingo asmens, juolab iš juridinių asmenų atstovų, kurių pareiga
yra saugoti ir rūpintis bendrovės turtu (CK 1.5 straipsnis). Atsakingi asmenys
savo neveikimu leido aprašyti šį turtą kaip bendrovės nuosavybę. Dėl teismo
antstolio veiksmų atsakovas į teismą kreipėsi tik 2004 m. spalio 29 d., t. y.
bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl kolegija atsižvelgė į pirmiau nurodytą
aplinkybę, kad į teismą dėl UAB ,,Nordfarma“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi
būtent UAB ,,Limedika“. Atsakovas UAB ,,Limedika“ teigė, kad kilnojamąjį turtą
2004 m. spalio 22 d. jis pardavė UAB ,,Kita linija“. Pardavus ginčo turtą,
atsakovui nebūtų galimybės bei turtinio intereso 2004 m. spalio 29 d. kreiptis
dėl jo arešto panaikinimo. Šis neatitikimas leidžia abejoti atsakovo
argumentais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo pirkimo–pardavimo
sutarties 2 punkte nustatyta, jog pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą
pirkėjui sutarties pasirašymo dieną. Kolegija sprendė, kad turto buvimas pas
pardavėją 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB ,,Nordfarma“ turtą, nors
sutarties sudarymo data nurodoma 2004 m. spalio 5 d., pagrįstai kelia abejonių
dėl sandorio realumo (CPK 185 straipsnis).
Kolegija nustatė,
kad teismas, atmesdamas kreditoriaus teiginius dėl kasos aparatų
perregistravimo, nurodė, kad minėti aparatai neturėjo būti perregistruoti, nes,
nors tuo metu buvo pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo UAB
,,Nordfarma“, todėl, nepasikeitus naudotojui, nereikėjo perregistravimo
teritorinėje mokesčių inspekcijoje. Teisėjų kolegija nesutiko su tokiomis
teismo išvadomis. Kasos aparatų pardavimo bei perdavimo tvarka nustatyta 2003
m. rugsėjo 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr.V-255
patvirtintose Kasos aparatų naudojimo taisyklėse. Šių taisyklių 9 punkte
nustatyta, jog visais atvejais kasos aparatus aptarnaujanti įmonė privalo kasos
aparato pardavimą ar perdavimą įforminti techniniame pase ir tokį aparatą
užregistruoti ar perregistruoti teritorinėje valstybinėje mokesčių
inspekcijoje. CK 6.477 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuomotojas gali būti
išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą
daiktą suteikia įstatymai ar daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų
apie tokias aplinkybes, todėl laikytina, kad teisę išnuomoti kasos aparatus
turėjo tik jų savininkas. Byloje esančio 2006 m. vasario 22 d. Šiaulių
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šiaulių skyriaus rašto
Nr.(25.25-19.1)-S19-751 duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Nordfarma“ nuosavybės
teisė į kasos aparatus buvo išregistruota tik 2004 m. lapkričio 15 d. Kolegijos
nuomone, toks ilgas laiko tarpas, per kurį pirkėjas UAB ,,Limedika“
nepasirūpino perregistruoti, jo teigimu, nusipirktų kasos aparatų, leidžia
pagrįstai abejoti, ar ginčo sandoris iš tiesų buvo sudarytas 2004 m. spalio 5
d. siekiant nupirkti UAB ,,Nordfarma“ turtą bei įgyti nuosavybės teisę į jį.
Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra pakankamai
argumentų, leidžiančių manyti, kad atsakovas realiai įsigijo kasos aparatus iš
UAB ,,Nordfarma“, konstatavo, kad imperatyviųjų teisės normų pažeidimas leidžia
sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis).
Nustatyta,
kad kreditorius, grįsdamas savo argumentus dėl sandorio sudarymo atgaline data,
kelia klausimą dėl šiuo sandoriu parduoto automobilio ,,Clio“ neperregistravimo
atsakovo vardu viešame registre. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas
teisingai nurodė, kad šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai
įregistruotas (CK 1.75 straipsnis), tačiau sprendžiant klausimą dėl sandorio
sudarymo laiko ir vertinant aplinkybių visumą, negalima neatsižvelgti į
kreditoriaus nurodytas aplinkybes, jog kiekvienas apdairus verslininkas,
žinodamas apie sunkią skolininko padėtį, gresiantį jo bankrotą, stengsis kaip
įmanoma greičiau įregistruoti sudarytą sandorį. Aplinkybė, kad atsakovas
neįregistravo įsigyto automobilio kaip savo turto, vertinama kartu su kitomis
aptariamomis aplinkybėmis ir leidžia abejoti šio sandorio sudarymo laiku (CPK
185 straipsnis).
Taip pat nustatyta, kad
pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sąskaitos–faktūros
neįregistravimo. Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog UAB ,,Nordfarma“ nevykdė Pridėtinės
vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir 2004 m. spalio 5 d. išrašytos
PVM sąskaitos–faktūros NOR Nr.0000205, kuria buvo įformintas ginčo sandoris,
neįtraukė į PVM sąskaitų–faktūrų registrą, nepaneigia aplinkybės, kad ši
sąskaita–faktūra buvo išrašyta 2004 m. spalio 5 d. Teisėjų kolegija sutiko su
teiginiu, kad sąskaitos–faktūros neįtraukimas į registrą vienareikšmiškai
nepatvirtina jos nebuvimo, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai
keliamas klausimas dėl sandorio realaus sudarymo laiko, ši aplinkybė įgyja
didesnę reikšmę, vertinant abejones dėl sandorio sudarymo 2004 m. spalio 5 d.
(CPK 185 straipsnis). Kolegijos sprendimu, šias sustiprina kreditoriaus išdėstyti
faktai, kad nors antstolis 2004 m. spalio 20 d. faktinių aplinkybių
konstatavimo protokole nurodė, kad paskutinė UAB ,,Nordfarma“ PVM sąskaita–faktūra
buvo išrašyta 2004 m. rugsėjo 30 d. bei jos numeris buvo Nr. 0000133, pagal
ginčo sandorį 2004 m. spalio 5 d. išrašyta sąskaita buvo Nr. 0000205.
Teisėjų kolegija,
įvertinusi bylos medžiagą, sprendė, kad ji labiau patvirtina negu paneigia
aplinkybę, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ne 2004 m. spalio 5 d., dėl to
konstatavo, kad minėtas sandoris pripažintinas tariamu, taigi yra niekinis ir
negaliojantis (CK 1.86 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
UAB „Limedika“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18
d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d.
sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Kiekvienu
netiesioginio ieškinio pareiškimo atveju būtina taikyti CK 6.68 straipsnio
normas, nustatančias netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygas (prielaidas) ir
kvalifikuojančias tokį ieškinį galintį pareikšti subjektą. Teisės doktrinoje,
komentuojant CK 6.68 straipsnį, nustatytos netiesioginio ieškinio pareiškimo
sąlygos (prielaidos): 1) netiesioginį ieškinį gali pareikšti tik kreditorius,
turintis aiškiai apibrėžtą ir vykdytiną reikalavimo teisę; 2) skolininkas turi
turėti tam tikrą turtinę teisę, kurią gali priešinti kitų asmenų pareigai; 3)
skolininkas neįgyvendina savo turtinės teisės ir tai pažeidžia kreditoriaus
interesus; 4) skolininko teisė, kurios jis neįgyvendina, neturi būti grynai
asmeninė. CK 6.68 straipsnyje nenumatytos šių sąlygų išimtys, todėl kreipiantis
į teismą jos yra privalomos visiems subjektams. Apeliacinės instancijos teismas
pripažino, kad nėra būtinų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, tačiau jas
eliminavo ir netaikė CK 6.68 straipsnio nuostatų, taikydamas CK 1.78 straipsnio
5 dalį.
UAB „Armila“
pareikštus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas sprendė iš esmės,
nesiaiškindamas netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, remdamasis tuo, kad,
esant viešajam interesui, teismas turi teisę spręsti šioje byloje sandorių
teisėtumo klausimą, tačiau visiškai nepaaiškino, kokiu pagrindu byloje kilo
viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas viešo intereso nekonstatavo.
Kadangi byloje viešojo intereso nėra, darytina išvada, kad kreditorius UAB
„Armila“, kreipdamasis BUAB „Nordfarma“ vardu į teismą su ieškiniu, privalėjo
turėti šios bendrovės išduotą tinkamą įgaliojimą. Kadangi faktas, kad kreditorius
padavė BUAB „Nordfarma“ vardu ieškinį teismui, nebūdamas tinkamai įgaliotas
vesti bylos, paaiškėjo iškėlus bylą, tai šis ieškinys turėjo būti paliktas
nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
2. CK 1.78 straipsnio
5 dalyje nustatyta, kad teismas gali konstatuoti ex officio tik niekinio
sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią teismas
gali spręsti sandorio ar akto negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius
įrodymus, jeigu šis sandoris turi akivaizdžių niekinio sandorio požymių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio
10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo
30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1107/2002; 2004 m. kovo 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004). Darytina išvada,
kad teismas negali taikyti niekinio sandorio normų, jeigu sandoris neturi
akivaizdžių niekinio sandorio požymių.
Apeliacinės
instancijos teismas nepripažino 2004 m. spalio 29 d. UAB „Nordfarma“ ir UAB
„Limedika“ sudaryto medikamentų grąžinimo sandorio niekiniu, bet patvirtino jo
galiojimą remdamasis kitam sandoriui taikytinomis taisyklėmis bei tikimybių
pusiausvyros principu. Apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo ginčo
sandorį kitaip, nei nurodė jį sudariusios šalys, ir taikė jam kito sandorio –
pirkimo-pardavimo sutarties - taisykles. Teismui teisę taikyti kitam sandoriui
taikytinas taisykles suteikia tik CK 1.87 straipsnio norma.
3. Kreditoriaus
prašymai taikyti restituciją ir jos taikymas savarankišku pagrindu patvirtina,
kad 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo-pardavimo sutartis yra įvykdyta, todėl ji
negali būti pripažinta niekine ir negaliojančia kaip tariamas sandoris.
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai
taikė CK 1.86 straipsnio normą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino 2004
m. spalio 5 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį tariamu sandoriu, taigi niekiniu
ir negaliojančiu.
4. Teismas,
pripažindamas 2004 m. spalio 5 d. sandorį tariamu, nurodė, kad „bylos medžiaga
labiau patvirtina negu paneigia aplinkybę, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ne
2004 m. spalio 5 d. Dėl šio minėtas sandoris pripažintinas tariamu, todėl yra
niekinis ir negalioja (CK 1.86 straipsnis)“, tačiau kiekvienas teismo
sprendimas turi būti pagrįstas tik aplinkybėmis ir įrodymais (CPK 263
straipsnis). Teismas negali grįsti savo sprendimo prielaidomis, spėlionėmis ir
pan. (1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr.
5, 2.2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija konstatavo, kad sprendimu, kuriame teismas aplinkybes nustatė
remdamasis spėjimais bei prielaidomis, nėra vykdomas teisingumas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2001).
Apeliacinės
instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo
konstatuotomis turinčiomis reikšmės bylai aplinkybėmis ir jų kvalifikavimu,
savo nesutikimo išvadas grindė iš esmės tik UAB „Armila“ nurodytais
argumentais, tačiau argumentų, dėl kurių atmeta jiems prieštaraujančius
įrodymus, ir nesiremia likusiais byloje surinktais įrodymais, nenurodė. Europos
Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad išnagrinėti bylą ir priimti procesinį
sprendimą, ignoruojant vienos iš šalių argumentus ir motyvus, reiškia pažeisti
tinkamo proceso, procesinio šalių lygiateisiškumo principus, kuriuos kiekvienam
asmeniui garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos (L. v. Suomija byla, 2000 m.
balandžio 27 d. sprendimas Nr. 25651/94; Entleitner v. Austrija byla, 2000 m.
rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 29544/95 ir kt.)
Atsiliepimu į
kasacinį skundą kreditorius UAB „Armila“ prašo jį atmesti. Kreditorius nurodo
šiuos argumentus:
1. Įmonių bankroto
įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonės bankroto
administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės
sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos
tikslams ir(ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su
kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, atsižvelgiant į teisės
kreiptis į teismą svarbą, teisminės gynybos prieinamumo, protingumo, teisingumo
ir sąžiningumo principus, šių normų negalima aiškinti kaip imperatyvo,
nustatančio išimtinę griežtai tik administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl
bankrutuojančios įmonės sandorių ginčijimo, nes, bankrutuojančios įmonės
administratoriui neginčijant įmonės sandorių ir nepripažinus kreditoriaus
teisės pareikšti ieškinį, nebeliktų šalies, turinčios teisę ginčyti neteisėtus
bankrutuojančios įmonės sandorius. Dėl to neteisėti sandoriai liktų galioti,
pažeidžiant ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, bet ir viešąjį
interesą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad
nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgta į interesų konfliktą, kilusį tarp
administratoriaus ir kreditoriaus UAB „Limedika“, t. y. kad UAB „Limedika“ yra
didžiausias UAB „Nordfarma“ kreditorius, turintis 52 procentus visų kreditorių
balsų, todėl praktiškai jo balsas sprendžiant įvairius su bankroto procedūra
susijusius klausimus yra lemiamas kreditorių susirinkimuose. UAB „Armila“ šiuo
atveju yra silpnoji pusė, ir, atsižvelgiant į viešą bankroto bylų pobūdį, turi
būti suteikta teisė bendrovei ginčyti, jos manymu, neteisėtus sandorius ir
įrodinėti tai pagrindžiančias aplinkybes. Taigi UAB „Armila“ turėjo teisę
kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 ir 2001 m.
gruodžio 21d. nutarime Nr. 33 pažymėjo, kad teismas bankroto bylose turi veikti
aktyviai, taip pat privalo veikti ex officio, nes to reikalauja viešasis
interesas. Be to šis interesas taip pat reikalauja, kad neliktų nė vieno
neteisėto sandorio. Vadinasi, netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas
nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti ieškinį dėl niekinių sandorių pripažinimo
negaliojančiais, nes palikus galioti niekinius sandorius būtų pažeistas viešasis
interesas.
2. Kasatorius
klaidina Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, teigdamas, kad kreditorius UAB „Armila“
ieškinyje nereikalavo pripažinti UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m.
spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sandorius negaliojančiais, todėl
apeliacinės instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. UAB
„Armila“ tiek 2005 m. spalio 20 d. ieškinyje Šiaulių apygardos teismui dėl
sandorių pripažinimo negaliojančiais (T. 1, b. l. 1-5), tiek 2006 m. gegužės 2
d. apeliaciniame skunde (T. 2, b. l. 158-165) prašė teismo pripažinti UAB
„Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d.
sandorius niekiniais ir negaliojančiais.
Ieškovas BUAB
„Nordfarma“ pareiškimu prisideda prie kasatoriaus (atsakovo) „Limedika“
kasacinio skundo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos
bylos aplinkybės
Šiaulių apygardos
teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Nordfarma“, o
2004 m. kovo 14 d. nutartimi patvirtino kreditorinius reikalavimus 3034031,68
Lt sumai, tarp jų UAB „Armika“ - 268431,30 Lt sumai. Ieškovas ginčijo 2004 m.
spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ sandorius,
kuriuos laikė niekiniais ir negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas
sprendė, kad kreditorius UAB „Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio
pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui BUAB „Nordfarma“.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo
išvadomis nesutiko, nes sprendė, kad nagrinėjamu atveju sandoriai ginčijami
kaip niekiniai.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje
netiesioginio ieškinio instituto normų taikymas, vertinant teisės kreiptis į
teismą įgyvendinimą, yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas privalo
pasisakyti.
Netiesioginis
ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius,
kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios
savo teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui.
Tokiu atveju kreditorius, norėdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus,
priverstinai įgyvendina šią skolininko reikalavimo teisę pareikšdamas
netiesioginį ieškinį. Kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį,
įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t. y. veikia skolininko vardu.
Netiesioginį ieškinį už skolininką turi teisę pareikšti skolininko kreditorius
(CK 6.68 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė
netiesioginio ieškinio ypatybė yra ta, kad teisė inicijuoti civilinį ginčą
teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo
teisės į atsakovą, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus
teisės ar įstatymų saugomo intereso.
Naikindamas pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą ieškinį patenkinti,
apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apeliantas turėjo teisę kreiptis į
teismą su netiesioginiu ieškiniu atsakovui UAB „Limedika“ ir prašyti pripažinti
niekiniais ir negaliojančiais UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m. spalio
5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sandorius bei taikyti restituciją. Teismas savo
sprendimą grindė CPK 5 straipsniu, CK 1.78, 1.80, 1.86, 1.5 straipsniais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl
kreditoriaus teisės kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu grindė nurodytomis
teisės normomis, kurios nereglamentuoja netiesioginio ieškinio pareiškimo
sąlygų.
Pirmosios instancijos
teismas, spręsdamas ginčą, tiesiogiai taikė CK 6.68 straipsnio nuostatas ir
sprendime konstatavo, kad kreditorius UAB „Armila“ neturėjo teisės CK 6.68
straipsnio pagrindu atsakovui UAB „Limedika“ pareikšti netiesioginio ieškinio,
nes netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas
(bankrutuojanti UAB „Nordfarma“) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems
asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo
kreditoriui UAB „Armila“. Šiuo atveju, norint, kad būtų galima pareikšti
netiesioginį ieškinį, UAB „Nordfarma“ turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į
atsakovą UAB „Limedika“, tačiau yra visiškai akivaizdu, kad UAB „Nordfarma“ tokios
teisės neturi, nes jis nėra UAB „Limedika“ kreditorius, o UAB „Limedika“ nėra
UAB „Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Priešingai,
UAB „Limedika“ bankroto byloje yra UAB „Nordfarma“ kreditorius. Kadangi UAB
„Limedika“ jokių prievolių skolininkui UAB „Nordfarma“ neturi, tai reiškia, kad
pastaroji neturi įgyvendintinos teisės UAB „Limedika“ atžvilgiu, todėl
kreditorius UAB „Armila“ negali įgyvendinti skolininko UAB „Nordfarma“ turtinės
teisės, nes ši yra neįgyvendintina. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija
sprendė, kad byloje nėra visų sąlygų, būtinų siekiant pareikšti netiesioginį
ieškinį, todėl UAB „Armila“ negalėjo pareikšti UAB „Limedika“ ieškinio CK 6.68
straipsnio pagrindu.
Apeliacinės
instancijos teismas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir
vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, sprendė, kad nagrinėjamu atveju
neturi teisinės reikšmės aplinkybė, turėjo ar neturėjo UAB „Nordfarma“ turtinę
teisę į atsakovą. Svarbu faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ar yra tariami, t. y. ar jie
gali būti pripažinti niekiniais. Teisėjų kolegija sprendė, kad, esant viešajam
interesui spręsti sandorių teisėtumo klausimą, bankroto proceso ypatumai ar
netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas negali lemti apelianto teisės
kreiptis į teismą apribojimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino,
kad nėra būtinų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, tačiau jas eliminavo
ir netaikė CK 6.68 straipsnio nuostatų, remdamasis ir taikydamas CK 1.78
straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių
pasekmių taikymo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 1.78
straipsnio 5 dalies normas ir pažeidė CK 6.68 straipsnio, CPK 5 straipsnio
reikalavimus, tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl toks
sprendimas negali būti paliktas galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66
straipsnio nustatyta tvarka. Kadangi UAB „Armila“ negalėjo pareikšti UAB
„Limedika“ ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu (tai konstatavo pirmosios
instancijos teismas), tai jau vien šiuo pagrindu ieškinys atmestas pagrįstai,
ir teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Kasatorius yra
pateikęs prašymą priteisti jam iš UAB „Armila“ 59 000 Lt bylinėjimosi išlaidų,
tarp jų rengiant procesinius dokumentus ir kasaciniam teismui. Prie šio prašymo
pridedama 2005 m. sausio 5 d. teisinės pagalbos teikimo sutartis, išrašas iš
2006 m. rugsėjo 15 d. išimtinio teisinių paslaugų teikimo sutarties bei 2007 m.
kovo 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 030447, iš kurio matyti, kad kasatorius
turėjo 59 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai,
kad nurodytos kasatoriaus bylinėjimosi išlaidos nebuvo patirtos visa apimtimi
rengiant procesinius dokumentus kasaciniam teismui ir vadovaudamasi teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio bei CPK 98 straipsniu nusprendžia
priteisti kasatoriui UAB „Limedika“ iš UAB „Armila“ 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
rugsėjo 18 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m.
balandžio 6 d. sprendimą.
Priteisti iš UAB „Armila“
(įmonės kodas duomenys neskelbtini) 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB
„Limedika“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Dangutė
Ambrasienė
Antanas
Simniškis