Administracinė byla Nr. A756-156/2012
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00073-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui K. A.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas K. A. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus (viso už 105 kalendorines dienas) – 16 116,56 Lt; 2) priteisti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį – po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad vidaus reikalų sistemoje jis pradėjo dirbti 1991 m. spalio 08 d. Radviliškio rajono policijos komisariate. Nuo 1997 m. birželio 9 d. buvo pervestas į Tardymo poskyrį prie Radviliškio rajono policijos komisariato. Nuo 1999 m. liepos 19 d. buvo pervestas tolimesnei tarnybai į Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Nuo 1999 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. dirbo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininku vyresniojo komisaro pavaduotoju. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. dirbo Telšių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininku. Nuo 2004 m. sausio 5 d. iki 2006 m. spalio 17 d. dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriuje. Nuo 2006 m. spalio 17 d. tolimesnei tarnybai buvo pervestas dirbti į Pakruojo rajono policijos komisariatą. Nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. dirbo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-556 pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus (po 35 kalendorines dienas už kiekvienus metus, viso – už 105 kalendorines dienas). Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 177 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejus metus. Todėl pareiškėjas iki atleidimo iš vidaus tarnybos turėjo teisę reikalauti tik atostogų suteikimo, bet ne kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbuotojo teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas siejama tik su darbo santykių pasibaigimu. Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių VPK prašydamas išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šiaulių apskrities VPK atsakė 2010 m. gruodžio 27 d. pranešimu Nr.40-S-21988, kuriame nurodyta, kad Šiaulių apskrities VPK neturi jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus, todėl kompensacija jam nebus išmokėta. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas įpareigotinas išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, vidutinį darbo užmokestį – po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsakovas Šiaulių apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus. Tokių duomenų nebuvo nei pareiškėjo tarnybos byloje, nei kituose atsakovui prieinamuose šaltiniuose. Šiaulių apskrities VPK pasiūlė pareiškėjui pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos nebuvo jam suteiktos atitinkamais laikotarpiais, tačiau pareiškėjas tokių duomenų atsakovui nepateikė ir iš karto kreipėsi su skundu į teismą. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1492/2010, A662-877/2010 ir kt.), DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 1999 metais jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Byloje yra pateikti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) 2000 bei 2001 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, tačiau iš jų nėra aišku, ar Telšių apskrities VPK (ar kitas buvęs pareiškėjo darbdavys) nėra išmokėjęs pareiškėjui kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas arba suteikęs jam kasmetines atostogas. Pareiškėjo tarnybos byloje yra Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Šiame įsakyme yra nurodyta, kad perkeliamas pareiškėjas išnaudojo kasmetines atostogas už 2003 metus. Apie ankstesnių laikotarpių pareiškėjui priklausančias kasmetines atostogas šiame įsakyme nėra užsiminta. Tai reiškia, kad su pareiškėju buvo tinkamai atsiskaityta. Priešingu atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintomis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) pareiškėjas negalėjo būti perkeltas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Be to, iki 2003 m. balandžio 28 d. galiojo Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo norma dėl vidaus tarnybos pareigūnų kasmetinių atostogų trukmės, kurioje nebuvo nustatyta jokių apribojimų kompensuojant nepanaudotas kasmetines atostogas. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų įstaiga (šiuo atveju Telšių rajono policijos komisariatas), iš kurios pareigūnas perkeliamas į kitas pareigas kitoje vidaus reikalų įstaigoje, atsiskaito su pareigūnu ne vėliau kaip perkėlimo iš einamų pareigų dieną teisės aktų nustatyta tvarka. Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pareigūnui, perkeltam į kitas pareigas kitose vidaus reikalų įstaigose, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama. Nepanaudotas kasmetines atostogas suteikia vidaus reikalų įstaiga, į kurią perkeliamas pareigūnas. Todėl yra akivaizdu, jog tam, kad kita vidaus reikalų įstaiga suteiktų nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjui, ji turėjo būti informuota apie tai, kad pareiškėjui tokios atostogos priklauso, tai yra šios vidaus reikalų įstaigos vadovas turėjo būti informuotas apie tokias aplinkybes pareigūno perkėlimo derinimo metu, kaip tai numatyta Taisyklių 2 punkte. Tačiau nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, nei Pakruojo rajono policijos komisariatas apie tai nebuvo informuoti. Pareiškėjas šiems darbdaviams taip pat nepateikė jokios informacijos apie 1999, 2000, 2001 metais jo neišnaudotas kasmetines atostogas. Pareiškėjas niekada nesikreipė į buvusius darbdavius (Telšių rajono policijos komisariatą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Pakruojo rajono policijos komisariatą ar Šiaulių apskrities VPK) dėl kasmetinių atostogų suteikimo už ankstesnius laikotarpius, tai yra buvo pasyvus gindamas savo, kaip darbuotojo, teises. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju yra paties pareiškėjo kaltė, taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pareiškėjo nuomone, turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjo atleidimo iš Šiaulių apskrities VPK momento, o nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir turėjo galimybę apginti jas, tai yra atitinkamai nuo 1999, 2000, 2001 metų, arba nuo to momento, kai pareiškėjas buvo perkeltas dirbti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, t. y. nuo 2004 m. sausio 5 d., kai Telšių rajono policijos komisariatas privalėjo su juo pilnai atsiskaityti arba perkelti savo pareigą – atlyginti už nepanaudotas kasmetines atostogas – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo paskaičiuota kasmetinių atostogų trukmė už minėtus laikotarpius yra netiksli. Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad pareigūnų kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų. Pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1991 m. spalio 8 d., taigi, todėl jo vidaus tarnybos stažas galėjo pasiekti Statute numatytą 10 metų ribą tik 2001 m. spalio 7 d. Iki šios datos pareiškėjui priklausė tik po 30 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Todėl, jei pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, jam priklausytų kompensacija tik už 95 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.
Atsakovas Telšių apskrities VPK prašė netenkinti pareiškėjo skundo. Atsakovas nurodė, kad kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo klausimas turėjo būti išspręstas atleidžiant pareiškėją iš tarnybos. Tokią kompensaciją privalo išmokėti įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje pasibaigia darbo ar tarnybiniai santykiai, šiuo atveju – Šiaulių apskrities VPK. Todėl Telšių apskrities nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad iš teismui pateiktos Tarnybos bylos Nr. 907 matyti, jog vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas pradėjo dirbti 1991 m. spalio 8 d. Radviliškio rajono policijos komisariate. Nuo 1997 m. birželio 9 d. pareiškėjas buvo pervestas į Tardymo poskyrį prie Radviliškio rajono policijos komisariato. Nuo 1999 m. liepos 19 d. buvo perkeltas į Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Nuo 1999 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. dirbo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininku vyresniojo komisaro pavaduotoju. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. dirbo Telšių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininku. Nuo 2004 m. sausio 5 d. iki 2006 m. spalio 17 d. dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių apskrities skyriuje. Nuo 2006 m. spalio 17 d. buvo perkeltas dirbti į Pakruojo rajono policijos komisariatą. Nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. pareiškėjas ėjo Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-556 „Dėl komisaro K. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 3 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. pateikė Šiaulių apskrities VPK viršininkui prašymą išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus (b. l. 7). Šiaulių apskrities VPK 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 40-S-21988 netenkino pareiškėjo prašymo ir paprašė pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos už minėtus laikotarpius pareiškėjui nebuvo suteiktos (b. l. 8). Pareiškėjas skunde nurodė, jog tokių duomenų pateikti negali.
Šioje administracinėje byloje nagrinėjami statutinio valstybės tarnautojo socialinių garantijų santykiai, todėl, nesant specialios normos, tokiems reikalavimams turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas. DK 177 straipsnyje numatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Statuto 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos išmokėjimo 2010 m. gruodžio 23 d. Apie galimą jo teisės pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti jau nuo 1999 metų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas aktyviai siekė, kad jam būtų suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000 ir 2001 metus, ir kad jos nebuvo suteiktos pareiškėjui dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu tik 2011 m. sausio 26 d., t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie įstatymo jam suteiktos teisės pažeidimą. Iš pareiškėjo pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, jog pareiškėjas nesiekė, kad jam būtų suteiktos kasmetinės atostogos. Sužinojęs apie galimą darbo santykių pabaigą, pareiškėjas siekė gauti tik kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs minėtą terminą, pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos už nesuteiktas kasmetines atostogas atmestinas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį yra išvestinis iš reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi pastarasis reikalavimas teismo pripažįstamas nepagrįstu dėl pareiškėjo kaltės, t. y. netinkamo teisės į pažeistų teisių gynybą panaudojimo, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Šiaulių apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį – po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos taip pat laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas K. A. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti iš Šiaulių apskrities VPK kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus (viso už 105 kalendorines dienas) – 16 116,56 Lt ir vidutinį darbo užmokestį – po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną (neatskaičius mokesčių) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškininės senaties terminą, kadangi apie galimą savo teisės pažeidimą jis turėjo sužinoti jau nuo 1999 metų. Pareiškėjas 1999-2001 metais išviso neprašė, kad jam būtų suteiktos atostogos, ir joks įsakymas ar kitoks individualus aktas, kuris būtų pažeidęs pareiškėjo teises, tuo metu priimtas nebuvo. Tiek iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Atostogų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 177 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija. Todėl iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas turėjo teisę reikalauti tik atostogų suteikimo, bet ne kompensacijos už nepanaudotas atostogas. DK 177 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojui už nepanaudotas atostogas išmokama piniginė kompensacija, jei dėl darbo santykių pasibaigimo jam atostogos negali būti suteiktos arba jei darbuotojas atostogų nepageidauja. Darbuotojo teisę reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatymas sieja tik su darbo santykių pasibaigimu. Todėl pareiškėjas iki tarnybos vidaus reikalų sistemoje nutraukimo neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Dėl nurodytų priežasčių
ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas negalėjo prasidėti iki tarnybos vidaus reikalų sistemoje nutraukimo momento. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas nuo 2011 m. sausio 3 d. Šiaulių apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.40-TE-556. Atleidimo iš darbo dieną pareiškėjui nebuvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Tik atleidimo iš tarnybos dieną pareiškėjas įgijo teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir tą pačią dieną ši jo teisė buvo pažeista (DK 141 straipsnio 1 dalis, Statuto 58 straipsnio 1 dalis). Ieškininės senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo 2011 m. sausio 3 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2011 m. sausio 26 d. Todėl laikytina, kad ieškininės senaties terminas praleistas nebuvo.
Pareiškėjas pažymi, kad Laikinajame vidaus tarnybos įstatyme nebuvo numatyta, kokia tvarka yra suteikiamos kalendoriniais metais nepanaudotos kasmetinės atostogos. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Statuto 32 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas neprašė, kad jam būtų suteiktos nepanaudotos kasmetinės atostogos už 1999-2001 metus. Vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintų Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pareigūnui, perkeltam į kitas pareigas kitose vidaus reikalų įstaigose, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama ir kad nepanaudotas kasmetines atostogas suteikia vidaus reikalų įstaiga, į kurią perkeliamas pareigūnas. Todėl pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. (terminas jam buvo nustatytas iki 2010 m. gruodžio 30 d.) pateikė Šiaulių apskrities VPK viršininkui tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad iš pateikto laisvų pareigybių sąrašo sutinka eiti Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, o jei į šias pareigas nebus galimybės jo perkelti – atleisti iš tarnybos ir išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus. Pareiškėjo nuomone, teismas šiuo atveju nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2000, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009).
Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė ir jo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjas nurodo, jog Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Tačiau Statutas nenumato garantijų pareigūnams, ir sankcijų vidaus tarnybos institucijoms tuo atveju, kai yra uždelsiama visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Todėl, vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalies bei Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatomis, šiuo atveju taikytina DK 141 straipsnio 3 dalis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktiką, DK 141 straipsnio 3 dalies taikymui būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) neatsiskaitymo laiku faktą; 2) faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas DK 141 straipsnio taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 625/2008). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822- 1534/2009, 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010).
Atsiliepimu į pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių apskrities VPK prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atsakovas Telšių apskrities VPK prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas K. A. iš vidaus tarnybos buvo atleistas nuo 2011 m. sausio 3 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-556, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Pareiškėjas neginčija įsakymo dėl atleidimo, tačiau tvirtina, kad su juo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta, pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jam nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas 1999-2001 metais. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas už nurodytą laikotarpį atostogas neturi, pats pareiškėjas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl atleisdamas pareiškėją iš tarnybos neturėjo pagrindo išmokėti pareiškėjui jo reikalaujamą kompensaciją. Taigi, nagrinėjamoje byloje tarnybinis ginčas yra kilęs dėl to, ar atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos jam turėjo būti išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas 1999, 2000 ir 2001 metais.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 str. 2 d.). Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybiniame pranešime, be kita ko, nurodė, kad, nesant galimybės jo perkelti į atitinkamas pareigas, jis prašo išleisti į pensiją ir išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus po 35 kalendorines dienas (b. l. 7). Atsakovas 2010 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 40-S-21988 pareiškėją informavo, kad jo prašymas negali būti tenkinamas, kadangi Šiaulių apskrities VPK neturi jokių duomenų apie jo nepanaudotas atostogas už nurodytą laikotarpį ir pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus (b. l. 8).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad jis praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, kadangi K. A. apie jo galimai pažeistas teises turėjo būti žinoma jau nuo 1999 metų. Tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta.
Ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. 1999 – 2001 metais) galiojo Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas, kurio 27 straipsnio (1995 m. spalio 31 d. įstatymo Nr. I-1080 redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta kasmetinių atostogų trukmė vidaus tarnybos pareigūnams, priklausomai nuo ištarnautų vidaus reikalų sistemoje metų. Kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos šis įstatymas nereglamentavo. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad atostogos suteikiamos kiekvienais darbo metais nustatytu laiku (1 d.); Atostogų laikas gali būti perkeltas šalims susitarus (2 d.). Pagal Atostogų įstatymo 16 straipsnio (1996 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. I-1288 redakcija) 1 dalį darbuotojams pakeisti atostogas pinigine kompensacija neleidžiama. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Šio įstatymo 2 dalyje buvo nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Iki 1992 m. sausio 1 d. galiojusiame Darbo įstatymų kodekso 18 straipsnyje taip pat buvo nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija.
Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusio Darbo kodekso 177 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) 2 dalyje taip pat nurodyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi Vidaus tarnybos statutas šių klausimų nereglamentavo, pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu turėjo būti taikomos minėtos Darbo kodekso nuostatos.
Taigi, pagal visu ginčui reikšmingu laikotarpiu (nuo 1999 metų iki 2011 m. sausio 3 d., kai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos) galiojusių minėtų įstatymų nuostatas darbuotojo (pareigūno) teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo siejama tik su darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu. Kadangi iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas iš viso neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net ir negalėjo prasidėti. Teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjas įgijo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, ir tą dieną jo teisė galimai buvo pažeista, nes Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalis įpareigoja su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Tad senaties termino kreiptis į teismą su skundu eiga prasidėjo nuo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Pareiškėjas su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2011 m. sausio 26 d., vadinasi įstatymo nustatyto senaties termino galimai pažeistai teisei ginti jis nepraleido.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).
Atsakovas Šiaulių apskrities VPK teigia, kad su pareiškėju buvo tinkamai atsiskaityta jį perkeliant iš Telšių rajono policijos komisariato į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, kadangi įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas išnaudojo atostogas už 2003 metus, tačiau apie ankstesnių metų pareiškėjui priklausančias atostogas neužsiminta. Priešingu atveju, atsakovo nuomone, vadovaujantis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklėmis pareiškėjas negalėjo būti perkeltas. Šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nei vienas iš atsakovų nepateikė jokių įrodymų, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta jį perkeliant iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą, o savo teiginius grindžia tik prielaidomis.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylose, kuriose ginčai kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių, būtent atsakovas paprastai privalo įrodyti visiško atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu faktą. Šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, nebuvimo). Todėl įrodinėti bylos aplinkybes paprastai turi ta šalis, kuri teigia buvus tas aplinkybes. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šias įstatymo nuostatas pažeidė.
Iš K. A. tarnybos bylos Nr. 907 matyti, kad Telšių rajono policijos komisariato viršininko 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. R4-102 pareiškėjas tolimesnei tarnybai iš Telšių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pareigų buvo perkeltas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Įsakyme nurodyta, kad kasmetinės atostogos už 2003 metus išnaudotos (b. l. 26).
Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 3 dalies 2 punktas numatė galimybę pareigūną perkelti į kitas pareigas kitoje vidaus reikalų įstaigoje – vidaus reikalų įstaigos, iš kurios jis perkeliamas, ir vidaus reikalų įstaigos, į kurią jis perkeliamas, vadovams suderinus. Pagal Vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintų Taisyklių 19 punktą vidaus reikalų įstaiga, iš kurios pareigūnas perkeliamas į kitas pareigas kitoje vidaus reikalų įstaigoje, atsiskaito su pareigūnu ne vėliau kaip perkėlimo iš einamų pareigų dieną teisės aktų nustatyta tvarka. Taisyklių 20 punkte nurodyta, kad pareigūnui, perkeltam į kitas pareigas kitose vidaus reikalų įstaigose, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas neišmokama. Nepanaudotas kasmetines atostogas suteikia vidaus reikalų įstaiga, į kurią perkeliamas pareigūnas.
Atsižvelgiant į tokį kasmetinių atostogų suteikimo reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams (pareigūnams) atitinkamą apskaitą (darbuotojų prašymų, darbdavio įsakymų registraciją ir pan.) turi vesti darbdavys, o ne darbuotojas (pareigūnas), taigi nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėjui buvo suteiktos jam priklausančios kasmetinės atostogos už 1999 – 2001 metus. Atsakovai nepagrįstai bando perkelti pareiškėjui pareigą įrodinėti atostogų nesuteikimo faktą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi buvo įpareigojęs atsakovą Šiaulių apskrities VPK pateikti teismui pareiškėjo tarnybos bylą, Tardymo poskyrio prie Radviliškio rajono policijos komisariato 1999 metų sausio – liepos mėnesių, Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato 1999 m. liepos – gruodžio mėnesių, 2000 metų, 2001 metų ir 2002 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o Policijos departamentą – pateikti Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo už 1999, 2000, 2001 metus K. A. bei jo prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo tuo laikotarpiu (b. l. 10). Institucijos pateikė pareiškėjo tarnybos bylą, 2000 – 2002 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas ir 1999 m. atlyginimo priskaitymo kortelės kopiją (b. l. 24, 26-61, 86-87), taip pat nurodė, jog 1999 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai sunaikinti, pasibaigus saugojimo laikui (b. l. 20, 35). Policijos departamentas 2011 m. vasario 17 d. raštu atsakė, kad Bendrojo skyriaus archyve nėra Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų atostogų klausimais, minėtus įsakymus rengė Tardymo poskyriai prie Policijos komisariatų (b. l. 63). Tačiau pirmosios instancijos teismas pateiktų dokumentų nevertino, prašytų dokumentų nepateikimo priežasčių netyrė ir nesiėmė jokių papildomų priemonių iš atitinkamų vidaus reikalų sistemos tarnybų bei kitų institucijų (pvz., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių) išreikalauti esminėms bylos aplinkybėms nustatyti reikalingų duomenų.
Iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK atsiliepimo į skundą matyti, kad jis, be kita ko, nesutiko ir su pareiškėjo nurodomu galimai nepanaudotų kasmetinių atostogų dydžiu, kuris priklausė nuo pareigūno turimo stažo vidaus reikalų sistemoje bei prašomu priteisti kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžiu. Todėl atsakovas turėtų pateikti teisės aktais pagrįstus paskaičiavimus, kurie gali būti svarbūs pripažinus pareiškėjo teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tuo pačiu, išreikalavus reikalingus duomenis, atitinkamai turėtų būti sprendžiamas ir pareiškėjo prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Kadangi bylos aplinkybėms visapusiškai ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Roma Sabina Alimienė
Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė