Civilinė byla Nr. 2S-850-661/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05278-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija: 110; 122.2;122.3;122.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų T. R. ir V. R. ieškinį atsakovei N. V. dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo ir N. V. priešieškinį ieškovams dėl nuostolių atlyginimo,
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-16 priėmė sprendimą, kuriuo tenkino ieškovų T. R. ir V. R. ieškinį atsakovei N. V. dėl avanso grąžinimo bei priteisė iš atsakovės 5 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-04-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 950 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovų naudai, priešieškinį atmetė.
2013-01-18 pirmosios instancijos teisme buvo gautas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą, kadangi to nepadarius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Nurodė, kad atsakovė vilkina teismo sprendimo vykdymą, be to, yra duomenų, kad ji ketina išvykti iš Lietuvos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-21 nutartimi ieškovų prašymą tenkino iš dalies bei areštavo atsakovei N. V. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leido iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovais, mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams. Bendras arešto mastas – 5 000,00 Lt. Teismas nurodė, kad patenkinus ieškovų reikalavimą iš atsakovės buvo priteista suma, laikytina didele fiziniam asmeniui. Dėl minėto teismo sprendimo atsakovė padavė apeliacinį skundą, kurio priėmimas užtruko faktiškai dėl atsakovės veiksmų (skundas paduotas su trūkumu, atsakovės atstovei nepavyko tinkamai įteikti nutarties dėl trūkumų šalinimo). Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei pateiktus įrodymus, kuriais remiantis prašoma taikyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonę, bei, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovų prašymas dėl atsakovės turto arešto tenkintinas.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-21 nutartį. Nurodo, kad savalaikis apeliacinio skundo pareiškimas negali būti traktuojamas kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo vilkinimas, kadangi teismo sprendimas privalomas vykdyti tik tuo atveju, jeigu jis yra įsiteisėjęs. Be to, apeliantė nurodo, kad jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra gerokai didesnė nei prašyme nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dydis.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo atmesti apeliantės atskirąjį skundą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad atsakovei toliau planuojant išvykimą iš Lietuvos, pardavus visą jai priklausantį turtą ir visam laikui išvykus iš Lietuvos, sprendimu priteistų sumų išieškojimas ieškovų naudai pasunkėtų arba taptų išvis neįmanomas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 5000,00 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu laikė didele. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors apeliantė teigia, kad ji turi turto, todėl grėsmės galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui šiuo atveju nėra, tačiau apeliantė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės. Be to, byloje pateikti įrodymai, jog pateikus antstoliui vykdyti 2013-01-21 d. teismo nutartį buvo aprašytas vienas konkretus atsakovei N. V. priklausantis nekilnojamojo turto objektas - 15/660 dalys iš 330/660 dalių žemės sklypo, turinčio 0,0660 ha ploto (kadastr. Nr. duomenys neskelbtini), esantis B. S. g. 30, Vilniuje, kurio vertė pagal VĮ Registrų centras duomenis yra 5.000,00 Lt, t. y. areštuoto turto vertė nėra didesnė už ieškovų pagrindinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, nekilnojamojo turto areštas yra proporcinga, protinga ir būtina priemonė ieškovų reikalavimams užtikrinti. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios pareikštiems reikalavimams ir užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir siekiamam tikslui – teisingumo vykdymui šalyje, neapsunkinant galimo teismo sprendimo įvykdymo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 320 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Alvydas Barkauskas