Administracinė byla Nr. A-1371-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00357-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK, Komisariatas) 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. birželio 3 d. buvo laikomas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje (toliau – ir Areštinė), kurioje pareiškėjas patyrė nepatogumus, pažeminimą, privatumo pažeidimą, nes buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Areštinės kamerose nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui priklausantis kameros plotas, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžių, higienos priemonių lentynėlių, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nes jį skyrė tik 1,5 m aukščio sienelė, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, dirbtinis apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų, kameroje buvo šalta, ant sienų buvo pelėsis, nuo jų byrėjo dažai ir tinkas, jų nebuvo įmanoma valyti ar dezinfekuoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, turi įrodyti būtinąsias valstybės atsakomybės sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundo argumentas, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl per mažo gyvenamojo ploto Areštinės kameroje, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 6–8, kurių plotas yra 21,17, 20,97 ir 22,63 kv. m, kamerose maksimaliai buvo laikoma po 4 asmenis, todėl vienam asmeniui Areštinės kameroje tenka apie 5 kv. m ploto. Atsakovo teigimu, Areštinė yra įrengta vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, sanitarinis mazgas užima apie 1 kv. m ir yra atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele. Kameroje yra 4 dviaukštės lovos, apatinės lovos yra naudojamos pagal paskirtį, o viršutinės lovos – kaip lentynos daiktams susidėti; visos Areštinės keturvietės kameros yra įrengtos analogiškai. Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidaro.

Atsakovas pažymėjo, kad visose Areštinės kamerose, taip pat ir toje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Eksploatavimo reikalavimai), ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas. Sanitarinio mazgo įėjimas nebuvo atitvertas durimis, kadangi to nenustatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai kiekvienais metais tikrina Areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, ventiliacinių sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Areštinės dušo patalpoje bei kamerose veidrodžių nėra dėl saugumo reikalavimų, tačiau veidrodžiai Areštinėje laikomiems asmenims buvo išduodami dušo metu nusiskusti.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, patikrinęs Areštinę, yra konstatavęs Higienos normos HN 37:2009 pažeidimus, tačiau nenustatė, jog Areštinės vidaus patalpų būklė pažeidžia sveikatos saugos reikalavimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką. Pareiškėjas buvimo Areštinėje metu jokių skundų, prašymų dėl laikymo sąlygų Komisariato administracijai nepateikė.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Ploto (ne)užtikrinimo gyvenamosiose patalpose aspektu teismas vadovavosi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 80 punktu, kuriame įtvirtinta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš Areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 10 d. pažymos „Dėl R. K.“ teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Areštinės kamerose Nr. 6–8, kurių plotas nuo 20,97 iki 22,63 kv. m, kamerose buvo nuo 2 iki 4 asmenų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad vienam asmeniui teko nuo 5,29 iki 10,49 kv. m kameros ploto.

Teismas nustatė, kad Areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas reglamentuotas Eksploatavimo reikalavimų 29 punkte ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkte, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, aiškinančia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio turinį. Teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Savenkovas prieš Lietuvą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją; 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją).

Vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą šiuo atveju teismas rėmėsi Areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie R. K. skundo pateikimą“ nurodytais duomenimis ir darė išvadą, kad sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta. Įvertinęs sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijas, teismas sprendė, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 suformuota praktika, teismas vertino, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, dėl to Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas taip pat konstatavo, kad Šiaulių AVPK nesilaikė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Rekomendacijos) 19.3 punkto, kuriame nustatyta, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“, reikalavimų.

Dėl veidrodžio (ne)įrengimo teismas nurodė, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Kadangi Areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos apie R. K. skundo pateikimą“ pripažįstama, jog Areštinės kamerų patalpose bei duše veidrodžių nėra, teismas konstatavo, kad Šiaulių AVPK pažeidė Higienos normos HN 37:2009 20 punktą dėl veidrodžių įrengimo, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl higienos sąlygų kamerose teismas nurodė, kad pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėju bei jo kalinimo laikotarpiu nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo laikomas Areštinėje, tačiau nurodė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 ir 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 užfiksuotas aplinkybes.

Teismo vertinimu, dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo Areštinės kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Areštinės patalpose būtų buvę laikytasi teisinio reglamentavimo ir higienos normų reikalavimų. Tačiau teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą), t. y. ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra surinkti visi reikalingi įrodymai, kurie patvirtina netinkamas kalinimo sąlygas: tualete nėra užtikrinamas privatumas, patalpos nesuremontuotos, nusilupę dažai nuo sienų, lubų ir grindų, susidėvėję vamzdynai, ir sanitariniai įrenginiai, tokios patalpos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Šie pažeidimai buvo užfiksuoti Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 ir 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429, o tai reiškia, kad Komisariato administracija visiškai nesirūpina kalinamųjų gerove ir tinkamomis laikymo sąlygomis.

Pareiškėjas pažymi, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, kankinimą, teisės į privatumą pažeidimą, dėl kurių sutriko psichologinė sveikata, t. y. pareiškėjas, eidamas į tualetą, nuolat apsidairo, ar aplinkui nėra asmenų, kurie galėtų jį matyti tualete, naktimis prabunda dėl sapnų apie Areštinę, nejaukiai jaučiasi būdamas uždarose netvarkingose patalpose. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pažeidimo fakto pripažinimas šiuo atveju nėra tinkamas pareiškėjo teisių gynimo būdas, nes tik gavęs kompensaciją pinigais pareiškėjas galėtų neigiamus pojūčius, kurie yra išlikę iki šiol, pakeisti teigiamais pojūčiais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas Areštinėje buvo su pertraukomis ir trumpai, iš viso 12 dienų, nepatogumai buvo menkaverčiai ir neintensyvūs, pareiškėjas nepatyrė didelių kančių, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bei pateikė teisėtą, teisingą ir pagrįstą jų teisinį įvertinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, už kalinimą Areštinėje nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. birželio 3 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. birželio 3 d. trukusių Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą, veidrodžių ir higienos priemonių lentynėlių nebuvimą sanitariniame mazge, sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą, tinkamo apšvietimo neužtikrinimą, per žemą oro temperatūrą, ant sienų buvusį pelėsį, dažų bei tinko byrėjimą nuo jų ir tai, kad jų nebuvo įmanoma valyti ar dezinfekuoti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu ir kad sanitariniame mazge nebuvo įrengti veidrodžiai, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų, įskaitant ir vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą, pažeidimų nenustatė, todėl sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, t. y. atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes surinkti įrodymai, įskaitant Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktą Nr. EP-296 ir 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo aktą Nr. EP-429, patvirtina netinkamas kalinimo sąlygas, dėl kurių pareiškėjas patyrė ilgalaikius neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimo aspektu padarytų išvadų, todėl šis skundo pagrindas apeliacine tvarka plačiau neanalizuojamas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pažeidimų (ne)konstatavimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 ir 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 užfiksuotus duomenis, tačiau jais nesirėmė vertindamas skunde nurodytų higienos sąlygų Areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, atitiktį teisės aktų reikalavimams, nurodydamas, jog pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėju bei jo kalinimo laikotarpiu nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo laikomas Areštinėje.

Iš tikrųjų šie patikrinimai buvo atlikti 2013 m. rugpjūčio 22 d. ir 2014 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 26–31), t. y. tuo metu, kai pareiškėjas nebuvo kalinamas Areštinėje, tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-296 yra užfiksuoti Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų reikalavimų pažeidimai, nes Areštinės patalpos neremontuojamos, visose patalpose nusilupę dažai nuo sienų, lubų ir grindų, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 nurodyta, jog šie pažeidimai nėra pašalinti, nes, be kita ko, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas. Nurodyti duomenys leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą prielaidą, kad šie pažeidimai buvo ir pareiškėjo kalinimo Areštinėje laikotarpiu, nes pareiškėjas Areštinėje buvo kalinamas laikotarpiais, buvusiais po pirmo iš nurodytų patikrinimų iki antro iš nurodytų patikrinimų, t. y. nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. birželio 3 d.

Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o pagal šios higienos normos 48 punktą visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Atsižvelgusi į pareiškėjo skundo pagrindą, Areštinės patikrinimų duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, susijusių su nuo sienų kritusiais dažais ir tinku. Tačiau atmestini pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai dėl Higienos normos HN 37:2009 27 punkto, nustatančio, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, pažeidimo, nes šio punkto pažeidimo Šiaulių visuomenės sveikatos centras nurodytuose patikrinimo aktuose nenustatė ir byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių šio pažeidimo buvimą. Apeliacinio skundo argumentai ir byloje surinkti įrodymai taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų.

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog 12 dienų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kuriame nebuvo veidrodžio, be to, kamerose nuo sienų luposi dažų danga, trupėjo ir byrėjo tinkas.

Vertindama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad asmuo apie 12 parų buvo laikomas areštinės kamerose pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016 priteisė asmeniui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatytų pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė