(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Irmanto Šulco ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Verenta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios (šiuo metu – likviduojamos dėl bankroto) uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verenta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Euromisa“ ir Krynicki Recykling S. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – BUAB) „Juridinė paslauga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir – UAB) „Verenta“, prašydama: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Juridinė paslauga“ ir UAB „Verenta“ 2016 m. liepos 25 d. sudarytą sutartį Nr. 2016-07-25/2 ir (ar) kitą sandorį, kurio pagrindu UAB „Juridinė paslauga“ 2016 m. rugpjūčio 2 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. bankiniais pavedimais pervedė į atsakovės UAB „Verenta“ banko sąskaitą 12 900 Eur, 30 000 Eur ir 940 Eur sumas; 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 43 840 Eur; 3) priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo momento.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovės kreditoriai UAB „Euromisa“ ir Krynicki Recykling S. A. kreipėsi į ieškovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydami leisti atlikti ieškovės veiklos dokumentų tyrimą, o teismas šį prašymą patenkino ir įpareigojo patikrinimą atlikti per du mėnesius. Ieškovės kreditoriai, atlikę dokumentų patikrinimą, nustatė akivaizdžius ieškovės tyčinio bankroto požymius. Ieškovė nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatavo, jog 2016 m. rugpjūčio 2–4 d., iš karto po to, kai buvo kreiptasi dėl ieškovės dukterinės įmonės UAB „Solid Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ieškovė trimis pavedimais atsakovei UAB „Verenta“ pervedė 43 840 Eur sumą. Tuometis ieškovės vadovas D. U., matydamas, kad iš ieškovės artimiausiu metu gali būti priteistas žalos atlyginimas, ir siekdamas jo išvengti, fiktyviai pervedė itin didelę pinigų sumą žmonos G. U. vadovaujamai UAB „Verenta“.
3. Ieškovės įsitikinimu, ieškovės ir atsakovės 2016 m. liepos 25 d. sudaryta sutartis Nr. 2016-07-25/2 dėl konsultavimo paslaugų teikimo, esą kurios pagrindu ieškovė pervedė atsakovei net 43 840 Eur, yra tariamasis sandoris. Pasak ieškovės, pagal šią sutartį paslaugos realiai nebuvo teikiamos, o sutartis buvo sudaryta tik tam, kad jos pagrindu galėtų būti pervesta didelė pinigų suma iš veiklos nebevykdančios ieškovės, kuriai grėsė bankrotas, į susijusią įmonę – atsakovę UAB „Verenta“. Ieškovė akcentavo, kad neaišku, kokias konsultacines paslaugas ieškovei būtų galėjusi suteikti UAB „Verenta“, kurioje buvo tik vienas, o vėliau (kelis mėnesius) – du darbuotojai, ir kuri pati verčiasi prekyba bei transporto paslaugomis. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijami 2016 m. rugpjūčio 2–4 d. mokėjimai buvo atliekami pagal 2016 m. liepos 25 d. sutartį, kas reiškia, jog konsultacinės paslaugos tariamai buvo suteiktos jau per 9–11 dienų laikotarpį.
4. Atsakovė UAB „Verenta“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės UAB ,,Juridinė paslauga“ direktoriumi D. U. buvo paskirtas nuo 2016 m. liepos 1 d., tačiau faktiškai ieškovei nevadovavo, nes jam nebuvo perduota bendrovės dokumentacija. Atsakovė pabrėžė, kad D. U. 2016 m. gruodžio 20 d. įteikė vieninteliam bendrovės akcininkui pranešimą, kuriuo atsisakė vykdyti UAB ,,Juridinė paslauga“ direktoriaus pareigas, nesant galimybei toliau dirbti (neperdavus jam jokių bendrovės buhalterijos bei kitų dokumentų), ir buvo atleistas iš direktoriaus pareigų nuo 2016 m. gruodžio 23 d. Atsakovės teigimu, D. U. nebuvo gavęs teismo procesinių dokumentų byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl neturėjo galimybės būti išklausytas.
5. Atsakovė nurodė, kad 2016 m. liepos 25 d. UAB „Juridinė paslauga“, kaip tiekėja, sudarė sutartį Nr. 2016-072-25/2 su UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ dėl įrangos – tunelinio preso Paals Packpressen-Fabrik ir rotacinio būgno RD 40, skirtų nepavojingų atliekų perdirbimui, pateikimo (pardavimo). Atsakovės teigimu, pagal minėtos sutarties 4.1.2 punktą UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ įsipareigojo per 3 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo pervesti UAB ,,Juridinė paslauga“ 13 308,90 Eur avansą. UAB ,,Juridinė paslauga“ 2016 m. liepos 28 d. gavo tokio dydžio avansą. Atsakovė pabrėžė, jog UAB ,,Juridinė paslauga“ ginčui aktualiu laikotarpiu pagrindines įplaukas gavo būtent iš UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, kurios iš viso sudarė 44 363 Eur su PVM.
6. Atsakovės tvirtinimu, UAB ,,Juridinė paslauga“ sutartį su UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ pasirašė žinodama, kad pateikti (parduoti) numatytą įrangą ji įsigis iš atsakovės UAB „Verenta“, kuri pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. VER000176 pardavė ieškovei įrangą – tunelinį presą Paals Packpressen-Fabrik ir rotacinį būgną RD 40, skirtą nepavojingų atliekų perdirbimui, už 42 900 EUR su PVM. Gavusi pinigus iš UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, ieškovė šią sumą dviem bankiniais pervedimais pervedė atsakovei. Be to, atsakovė 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovei pateikė išankstinę sąskaitą už parduotos įrangos transportavimo paslaugas, kuri buvo tik iš dalies apmokėta, 2016 m. rugpjūčio 4 d. pervedimu sumokėjus 940 Eur sumą.
7. Atsakovės teigimu, nors 2016 m. rugpjūčio 2 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d. ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimų skiltyje ,,mokėjimo paskirtis“ buvo nurodyta ,,konsultacinių paslaugų sutartis dalinis mokėjimas“, tačiau faktiškai mokėjimai buvo atlikti už įrangos pardavimą ir pristatymą.
8. Trečiasis asmuo UAB „Euromisa“ su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti visiškai.
9. Trečiasis asmuo Krynicki Recykling S. A. su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovės BUAB „Juridinė paslauga“ ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovei BUAB „Juridinė paslauga“ iš atsakovės UAB „Verenta“ 43 840 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 43 840 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2021 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė pervedė atsakovei 12 900 Eur, nurodydama mokėjimo paskirtį: „konsultacinių paslaugų sutartis dalinis mokėjimas“. 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pervedė atsakovei 30 000 Eur, o 2016 m. rugpjūčio 3 d. – 940 Eur. Šiais dviem atvejais mokėjimo paskirtis įvardinta analogiškai pirmajam mokėjimui. Trimis nurodytais pavedimais ieškovė pervedė atsakovei iš viso 43 840 Eur sumą. Į bylą pateikta atsakovės UAB „Verenta“ 2016 m. spalio 4 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. VER000176 ieškovei UAB „Juridinė paslauga“. Sąskaita išrašyta dėl 42 900 Eur sumos, joje nurodyta „pagal sutartį 2016-07-25/2“.
12. Atsakovė į bylą pateikė ieškovės UAB „Juridinė paslauga“ ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 2016 m. liepos 25 d. sudarytos sutarties Nr. 2016-07-25/2 kopiją. Šia sutartimi UAB „Juridinė paslauga“ įsipareigojo parduoti ir iki 2016 m. spalio 1 d. pateikti užsakovui UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ tunelinį presą Paals Packpressen-Fabrik ir rotacinį būgną RD 40, skirtus nepavojingų atliekų perdirbimui. Prekių kaina nurodyta 44 363 Eur su PVM. Į bylą taip pat pateikta pagal šią sutartį ieškovės UAB „Juridinė paslauga“ pirkėjai UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 2016 m. rugpjūčio 2 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. JP0031 dėl 44 363 Eur sumos. Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 2016 m. liepos 28 d. ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervedė ieškovei 13 308,90 Eur ir 31 054,10 Eur sumas, mokėjimo paskirtyje nurodydama „pagal sutartį Nr. 2016-07-25/2“. Teismo sprendime taip pat nurodyta, kad atsakovė pateikė išankstinio apmokėjimo sąskaitą Nr. IŠANKSTINĖ_08-02, kuri išrašyta pardavėjos UAB „Verenta“ pirkėjai UAB „Juridinė paslauga“ dėl 1 000 Eur sumos už 2016 m. rugpjūčio 2 d. transporto paslaugas.
13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1871-643/2021 ieškovės UAB „Juridinė paslauga“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Tyčinio bankroto byloje teismas nustatė, kad iš BUAB „Juridinė paslauga“ sąskaitos išrašo, pateikto laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., matyti, kad buvo atliekami didelių sumų pervedimai UAB „Verenta“. Mokėjimų paskirtyse nurodyta „Konsultacinių paslaugų dalinis mokėjimas“. Ieškovės tyčinio bankroto bylą nagrinėjusio teismo vertinimu, 2016 m. liepos 25 d. sutartis dėl konsultacinių paslaugų buvo sudaryta nedelsiant po to, kai kreiptasi dėl UAB „Juridinė paslauga“ dukterinės įmonės UAB „Solid Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tokiu būdu siekiant įteisinti UAB „Juridinė paslauga“ turėtų lėšų pervedimą susijusiai (veikiančiai per tuos pačius fizinius asmenis) UAB „Verenta“, kad nebūtų galimybės išieškoti žalos atlyginimo iš UAB „Juridinė paslauga“ (teismo sprendimu panaši suma, kaip žalos atlyginimas, vėliau buvo priteista iš UAB „Juridinė paslauga“).
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė vienu iš alternatyvių ieškinio teisinių pagrindų nurodė turto gavimą be pagrindo, pažymėdamas, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui.
15. Neprieštaraudamas atsakovei, kad pirkimas–pardavimas gali būti įformintas sąskaita faktūra, teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pirkimo–pardavimo santykių buvimo, nes ji yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo PVM apskaitos tikslais įforminamos ūkinės operacijos. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikta 2016 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra neatskleidžia šalis siejusio teisinio santykio, jo turinio, sąlygų. Kilus ginčui, PVM sąskaita faktūra nėra pakankamas sutartinių santykių egzistavimo įrodymas, nes nepatvirtina ginčijamų pervedimų pagrindo.
16. Teismas nurodė, kad 2016 m. spalio 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. VER000176 įrašytas ūkinės operacijos pavadinimas „pagal sutartį 2016-07-25/2“ nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė pardavė ieškovei įrangą. Byloje nėra ginčo, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta sutartis Nr. 2016-07-25/2. Tai, kad atsakovės išrašytoje ieškovei sąskaitoje nurodytas sutarties numeris sutampa su ieškovės ir kito subjekto – UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sudarytos sutarties numeriu, niekaip neįrodo, kad atsakovė pardavė ieškovei 42 900 Eur vertės prekių.
17. Teigdama, jog nedraudžiama sąskaitą išrašyti jau po pirkimo–pardavimo įvykio, atsakovė nepaaiškino, kodėl sąskaita išrašyta tik 2016 m. spalio 4 d., nors pinigus iš ieškovės atsakovė gavo dar 2016 m. rugpjūčio 2 ir 3 d. mokėjimais. Teismas nurodė, kad sistemiškai vertinant 2016 m. spalio 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotą mokėjimų turinį ir šioje byloje ginčijamų mokėjimų turinį, akivaizdu, kad jų (mokėjimų) niekas nesieja.
18. Teismo vertinimu, ieškovės 2016 m. rugpjūčio 4 d. 940 Eur dydžio pervedimo atsakovė nepagrindė įrodymais. Pateikta 2016 m. rugpjūčio 2 d. išankstinė sąskaita Nr. 08-02 dėl 1000 Eur sumos neatskleidžia jos sąsajos su atliktu ginčo pavedimu.
19. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė pinigus atsakovei pervedė po to, kai pati gavo pavedimus iš UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, niekaip nepatvirtina atsakovės teiginių apie tai, jog ginčo pavedimais ieškovė atsiskaitė su atsakove už šios esą parduotą įrangą ir transportavimo paslaugas. Atlikus ginčo mokėjimus, ieškovės banko sąskaita liko iš esmės nenaudojama, ieškovė bankrutavo, o jos bankrotas pripažintas tyčiniu, o tik sustiprina abejonę dėl bet kokio realaus santykio, galėjusio būti pagrindu atlikti ginčijamus mokėjimo pavedimus.
20. Teismo sprendime nurodyta, kad jau vykstant procesui byloje UAB „Verenta“ buhalterės G. U. 2021 m. lapkričio 16 d. išduota pažyma, kurioje paaiškinama, už ką buvo išrašytos 2016 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VER000176 ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. išankstinė sąskaita Nr. 08-02, įrodomosios reikšmės neturi. G. U. paaiškinimai savo esme atitinka liudytojo parodymus, tačiau tokie parodymai turi būti teikiami laikantis civilinio proceso įstatyme nustatytos tvarkos.
21. Teismo akcentavo, kad atsakovė teiginiams apie tai, kad ginčo pavedimais atsiskaityta už ieškovei realiai parduotą įrangą bei jos transportavimą, pagrįsti neteikė jokių rašytinių įrodymų (priėmimo ir perdavimo aktų, važtaraščių), neprašė apklausti liudytojų. Įvertinęs su visais ginčijamais mokėjimais susijusius įrodymus, teismas nusprendė, kad yra labiau tikėtina, jog mokėjimai buvo atlikti be pagrindo (atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos versiją, kad ginčo pavedimais ieškovė atsiskaitė su atsakove už įrangą, kurią ieškovė įsigijo iš atsakovės). Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė sutartinių santykių, kurie lemtų pagrindą atlikti ginčijamus 43 840 Eur dydžio pervedimus, egzistavimo. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad nurodytos pinigų sumos atsakovė iš ieškovės negalėjo ir neturėjo gauti, todėl privalo ją grąžinti ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
22. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Verenta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė papildomus įrodymus – atsakovės dokumentus apie ginčijamo sandorio metu turėtas atsargas, UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ ilgalaikio turto apskaitos korteles, UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ ilgalaikio turto įsigijimo duomenis. Apeliacinis skundas paremtas tokiais argumentais:
22.1. Teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą, netinkamai ir selektyviai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai aiškinęs bei taikęs aktualias teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Be to, priimtas sprendimas turės įtakos į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisėms.
22.2. Teismas negalėjo ginčo sandorio egzistavimą vertinti atsietai nuo ieškovės ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sudaryto įrangos perleidimo sandorio ir išnagrinėti bylą neįtraukus į procesą UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
22.3. Matydamas, jog objektyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui trūksta įrodymų, teismas turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus bei nustatyti terminą jiems pateikti.
22.4. Teismas nevertino ir netyrė atsakovės į bylą pateiktos 2016 m. liepos 25 d. UAB „Juridinė paslauga“ ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sudarytos sutarties Nr. 2016-072-25/2, kuri taip pat yra netiesioginis, tačiau ginčo teisinių santykių egzistavimą pagrindžiantis įrodymas.
22.5. Be į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, buvo pateikti apmokėjimo dokumentai, paskesnė ieškovės ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sutartis dėl įrangos perleidimo, UAB „Verenta“ buhalterinė pažyma, pagrindžianti įrangos įsigijimą ir turėjimą. Sisteminė ir nuosekli (bet ne selektyvi) šių įrodymų visumos analizė būtų leidusi pripažinti sutartinių teisinių santykių egzistavimą tarp UAB „Verenta“ ir UAB „Juridinė paslauga“.
23. Ieškovė BUAB „Juridinė paslauga“ atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Ieškovės atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais į skundą:
23.1. Vertinant visą byloje esančių įrodymų visumą, atsakovės žodinių paaiškinimų turinį, nėra pagrindo teigti, kad visus turėtus pinigus ieškovė BUAB „Juridinė paslauga“ atsakovei UAB „Verenta“ pervedė už kažkokią įrangą.
23.2. Pagal aktualią teismų praktiką atsakovei UAB „Verenta“ tenka pareiga įrodyti, kokiu konkrečiai pagrindu ji gavo iš ieškovės tokią didelę lėšų sumą, o ne ieškovei tenka pareiga paneigti atsakovės pateikiamas deklaratyvias ir nepagrįstas versijas.
23.3. Vertinant ieškovės atliktų mokėjimų atsakovei teisėtumą, svarbu atsižvelgti į visą bendrą šių mokėjimų atlikimo kontekstą. Šį kontekstą atskleidžiančios aplinkybės yra nustatytos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartyje, kuria ieškovės BUAB „Juridinė paslauga“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
23.4. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip ir nepaaiškino, kodėl visuose mokėjimų pavedimuose buvo nurodyta, kad jie atliekami už konsultacines paslaugas, jeigu, atsakovės teigimu, jie iš tikrųjų buvo atlikti už perkamą įrangą.
23.5. Į bylą neturėjo būti įtraukta UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, kadangi teismo sprendimas neturi įtakos šiai bendrovei. Byloje nebuvo ginčijami UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ veiksmai ar sudarytos sutartys, jai byloje nepareikšta jokių pretenzijų
24. Trečiasis asmuo Krynicki Recykling S. A. atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Trečiojo asmens atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:
24.1. Jokie ieškovės BUAB „Juridinė paslauga“ ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sudaryti sandoriai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas sprendime padarė išvadą, kad ieškovės atlikti mokėjimai atsakovei nebuvo susiję su UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ ir šiai bendrovei perleista įranga, todėl UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ neturėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Teismo sprendimas neturi jokios įtakos (nei tiesioginės, nei netiesioginės) UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ teisėms ir (ar) pareigoms.
24.2. Nors pirkimo–pardavimo sutartis gali būti įforminama vien tik PVM sąskaita faktūra, tai savaime nereiškia, kad vien tik tokios sąskaitos užtenka įrodyti sandorio sudarymo bei vykdymo faktą (sandorio realumą).
24.3. Atsakovė skunde nepagrįstai teigia, kad teismas galėjo tenkinti ieškinį tik tuo atveju, jei būtų nustatęs, jog pirkėjai UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ parduotą įrangą ieškovė gavo ne iš atsakovės, o iš kokio kito asmens (arba kad įranga jau seniau priklausė ieškovei).
24.4. Atsakovė skunde nepagrįstai akcentuoja, kad sprendimas yra neteisėtas, nes atsakovei nebuvo pasiūlyta pateikti papildomų įrodymų, susijusių su tariamu įrangos pardavimo ieškovei sandoriu. Atsakovė visą bylos procesą buvo ir tebėra atstovaujama advokato, todėl turėjo suprasti savo įrodinėjimo pareigą ir procesines teises. Be to, tiek kiti bylos dalyviai, tiek ir teismas posėdžių metų atsakovės ne kartą klausė, kodėl ji nepateikia jokių kitų sandorį pagrįsti galinčių įrodymų, tačiau atsakovė aiškiai nurodė, kad daugiau įrodymų neteiks.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
26. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ materialiųjų teisių ir pareigų.
27. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-421/2020 24 punktą ir jame nurodytą praktiką).
28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismui paneigus sutartinių santykių egzistavimą dėl UAB „Juridinė paslauga“ įrangos įsigijimo iš UAB „Verenta“, UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ taip pat neturėjo pagrindo įsigyti įrangos iš UAB „Juridinė paslauga“, todėl įsiteisėjus tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ turėtų teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas. Su tokia apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.
29. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš sutarčių teisės principų yra sutarties uždarumo principas, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014). Sutarties uždarumo principas lemia, kad tuo atveju, jei ieškovė sudarytų sutartį, kurios pagrindu įsigytų įrangą, o vėliau tą pačią įrangą pirkimo–pardavimo sutartimi perleistų kitam trečiajam asmeniui, egzistuotų du savarankiški sutartiniai teisiniai santykiai, neturintys įtakos vienas kitam – pirmosios sutarties pakeitimai ar modifikacijos dėl sutarties uždarumo principo nesukurtų jokių teisių ar pareigų tik antrojoje pirkimo–pardavimo sutartyje dalyvaujančiam asmeniui. Analogiškai – ir aplinkybe dėl teismo padarytos išvados, jog atsakovė neįrodė su ieškove sudariusi sandorį, kurio pagrindu buvo perleista įranga, nėra automatiškai paneigiama, kad ieškovė galėjo turėti įrangą, dėl kurios perleidimo galėjo sudaryti sandorius su kitais trečiaisiais asmenimis.
30. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog UAB „Juridinė paslauga“ pardavė įrangą UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ ir už tai gavo lėšas. Tokiu teiginiu atsakovė iš esmės pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nebuvo padaryta intervencija į tikėtinai egzistuojantį teisinį santykį tarp ieškovės ir byloje nedalyvaujančio asmens UAB „Atliekų rūšiavimo centras“. Susipažinusi su apskųstu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad šiuo sprendimu būtų kaip nors modifikuota UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ materialiosios teisės ir (ar) pareigos.
31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Kitų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Dėl teikiamų naujų įrodymų
32. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė naujus duomenis – 2016 m. rugpjūčio 2 d. lentelę apie UAB „Verenta“ atsargų likučius, 2022 m. gegužės 3 d. lentelę „Pagrindinių priemonių operacija“, dvi 2022 m. gegužės 3 d. lenteles „Ilgalaikio turto apyvarta“. Teikdama papildomus duomenis atsakovė nurodė, kad naujų įrodymų pateikimo poreikis iškilo todėl, jog pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta surengus vieną posėdį, jog tik susipažinusi su sprendimu atsakovė sužinojo apie būtinybę pateikti papildomus įrodymus.
33. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
34. CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas imasi CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, todėl bylą pavyko išnagrinėti viename posėdyje, kaip ir turi būti siekiama pagal įstatymą, negali būti vertinama pati savaime lemianti būtinybę apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus.
35. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tokia įstatymo norma paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad atsakovei poreikis pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos atsikirtimus į ieškinį, iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
36. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, todėl apeliacinės instancijos teismui atsakovės pateiktus duomenis, kaip naujus įrodymus, atsisakoma priimti.
Dėl įrodymų vertinimo ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimo
37. Apeliaciniame skunde atsakovė išreiškė nuomonę, kad ieškinio reikalavimai neturėjo būti tenkinami CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi byloje esantys įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, ieškovės ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ sudaryta sutartis, atsakovės pateikta buhalterinė pažyma), pagrindžia ieškovės ir atsakovės sutartinius teisinius santykius įsigyjant atliekų perdirbimo įrangą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino nenuosekliai ir selektyviai.
38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.
39. Teismų praktikoje yra nustatytos šios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatyta, ar atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas neturi galimybės apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Pagal kasacinio teismo praktiką minėtos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. bent vienos iš sąlygų neegzistavimas eliminuoja galimybę taikyti šį civilinės teisės institutą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).
40. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ir teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020).
41. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti CK 6.237 straipsnio dėl šio teisės instituto taikymo subsidiarumo, nes atsakovė byloje įrodinėjo, jog ginčo šalis siejo įrangos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
42. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas numato, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kaip šioje nutartyje jau minėta, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
43. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).
44. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, savo atsikirtimus į ieškinio reikalavimus grįsdama teiginiais apie šalių sudarytą įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, tokius atsikirtimus privalo pagrįsti įrodymais.
45. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo pardavimo sutartis yra konsensualinė, atsakovė, teigdama, kad ją ir ieškovę siejo pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai, privalo įrodyti, jog egzistavo šalių suderinta valia atsakovei perduoti daiktą (prekę), o ieškovei priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį sulygtą kainą. Atitinkamai, siekdama įrodyti, kad tokia sutartis buvo įvykdyta, atsakovė privalo įrodyti, kad perdavė ieškovei prekę, už kurią buvo gauti ieškovės mokėjimai.
46. Šios nutarties 11–13 punktuose išvardyti į bylą pateikti įrodymai bei išdėstytos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam vertinimui, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia ginčo šalių valios sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo akcentuotų nuostatų dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, t. y., kad: 1) ginčijamų mokėjimų, atliktų ieškovės atsakovei, paskirtyje yra nurodyta, jog mokėjimai atliekami pagal konsultacinių paslaugų sutartį; 2) į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros atsakovės buvo išrašytos praėjus dviem mėnesiams nuo ieškovės atliktų mokėjimų; 3) įrodymai, kuriais grindžiama aplinkybė, jog atsakovė turėjo įrangą ir ją perdavė ieškovei, yra vienašališkai sukurti atsakovės (atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atsakovės buhalterės, susijusios su ieškovės vadovu, kuris yra pripažintas atsakingu dėl ieškovės tyčinio bankroto, parengta pažyma); 4) prekyba nėra įprasta atsakovės veikla; 5) byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes apie atsakovės įsigijimą įrangos, kurią ji teigia perdavusi ieškovei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nė vienas byloje esantis įrodymas (tuo pačiu ir jų visuma) nepagrindžia ginčo šalių suderintos valios tam, kad būtų pasiektas ir įgyvendintas susitarimas atsakovei parduoti, o ieškovei pirkti atliekų apdorojimo įrangą. Bylos medžiaga taip pat nėra pagrįstas įrangos perdavimo ieškovei faktas, taip pat aplinkybės dėl atsakovės įsigijimo šios įrangos.
47. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs įrodinėjimo ir (ar) įrodymų vertinimo taisykles, todėl pritaria šio teismo išvadai, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina ginčo šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimo fakto, t. y. kad šalys buvo sudariusios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi atsakovė neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo šalis siejusius teisinius santykius.
Dėl teismo pareigos siūlyti teikti įrodymus
48. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, jog manydamas, kad įrodymų byloje nepakanka, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus įrodymus.
49. CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Įvertinus CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą lingvistinę formuluotę, konstatuotina, kad CPK numato teismo teisę, bet ne pareigą dispozityviose bylose (kokia ir yra nagrinėjama byla) pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. Kita vertus, apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad aptariama teise pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo – Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 19 d. nutartimi skirdamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pasiūlė šalims iki teismo posėdžio pateikti visus turimus įrodymus.
50. Atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato), į tai kad nagrinėjama byla yra priskiriama prie dispozityviųjų bylų, kuriose teismas privalo vadovautis šalių rungimosi principu, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kartotinai siūlyti pateikti papildomus, atsakovės atsikirtimus galinčius pagrįsti įrodymus.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
53. Trečiasis asmuo Krynicki Recykling S. A., kuris byloje dalyvavo ieškovės pusėje, pateikė duomenis apie patirtas 2 130 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą (išlaidos apmokėtos 2022 m. gegužės 20 d. ir 2022 m. birželio 15 d. bankiniais pervedimais). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų dydžių (8.11 papunktis), todėl jų atlyginimas priteisiamas iš atsakovės.
54. Ieškovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Verenta“ (juridinio asmens kodas 123633749) trečiajam asmeniui Krynicki Recykling S. A., Lenkijos Respublikoje registruoto juridinio asmens kodas 519544043, buveinė Iwaszkiewicza g. 48–23, Olštynas, Lenkija, 2 130 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto trisdešimties eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Aldona Tilindienė