Baudžiamoji byla Nr. 2K-177/2008

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                               1.2.21.1;

         2.1.6.1;

                                                                                               2.1.6.2;

                                                                                               2.3.7.4;

                                                                                               2.4.2.1;

                                                                                               2.4.7

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. liepos 1 d.

Vilnius

 

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Jūratei Švabaitei, 

dalyvaujant prokurorui Linui Belevičiui,

gynėjams advokatams Ipolitui Nekrošiui, Loretai Guižauskeinei, Jonui Langiui, Drąsučiui Zagreckui, Stasiui Zabitai,

žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., E. K., V. K., V. P., V. M., D. V., V. V. ir V. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo  Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžių.

          Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „C“ akcininkų) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „D“, „D“, „T“ akcininkų) – laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „S“ akcininkų) – laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl A. Z. priklausančio cigarečių krovinio plėšimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams aštuoniems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.) – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, A. K. paskirtas 88 054,95 Lt konfiskavimas.       

          E. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „C“ akcininkų) laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „D“, „D“, „T“ akcininkų) – laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „S“ akcininkų) – laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl A. Z. priklausančio cigarečių krovinio plėšimo) – laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.) – laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, E. K. paskirtas 88 054,95 Lt konfiskavimas.

          V. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl A. Z. priklausančio cigarečių krovinio plėšimo) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.) – laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, V. K. paskirtas 3304,95 Lt konfiskavimas.

          V. P. (V. P.) nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl A. Z. priklausančio cigarečių krovinio plėšimo) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu (pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartimi) paskirta bausme ir V. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

          V. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

          D. V. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.) laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirtoji bausmė subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 9 d. nuosprendį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

          V. V. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „C“ akcininkų) laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „D.“, „D.“, „T.“ akcininkų) – laisvės atėmimu penkeriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį (dėl turto prievartavimo iš UAB „S.“ akcininko) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (dėl A. Z. priklausančio cigarečių krovinio plėšimo) – laisvės atėmimu ketveriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, V. V. paskirtas 88 054,95 Lt konfiskavimas.

          V. R. nuteistas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti) laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.   

          S. R. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.) išteisintas.  

          Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu:

1) panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria S. R. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį: S. R. nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį septyniasdešimčiai parų arešto; vadovaudamasis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitė suėmimo laiką nuo 2004 m. gruodžio 7 d. iki 2005 m. vasario 9 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai arešto parai;

          2) panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. ir E. K. pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 213 straipsnio 2 dalyje, ir dėl šios dalies priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį;

3) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K.), ir dėl šios dalies priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį;

4) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį:

E. K. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų; E. K. veiką dėl turto prievartavimo iš UAB „S“ akcininko perkvalifikavo iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė trejų metų laisvės atėmimą; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos E. K. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, pridėjo dalis bausmių, paskirtų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. K. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams; A. K. veiką dėl turto prievartavimo iš UAB „S“ akcininko perkvalifikavo iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė trejų metų laisvės atėmimą; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos A. K. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, pridėjo dalis bausmių, paskirtų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;   

V. K. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų; V. K. veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 213 straipsnio 2 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė septynerių metų laisvės atėmimą; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, pridėjo dalis bausmių, paskirtų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

          V. P. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią bausmę subendrino su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu (pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. nutartimi) paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

          V. M. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams; V. M. veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 213 straipsnio 2 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimą; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie šios bausmės pridėjo dalį bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

          V. V. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams; V. V. veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 181 straipsnio 1 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimą; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, pridėjo dalis bausmių, paskirtų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

          D. V. nuteisė pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams; D. V. veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 213 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 213 straipsnio 2 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie bausmės, paskirtos pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, pridėjo dalis bausmių, paskirtų pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 2 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

          Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų V. M., V. R., D. V., V. K. apeliaciniai skundai atmesti.      

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

          A. K., E. K. ir V. K. pagal BK 249 straipsnio 3 dalį nuteisti už vadovavimą Vilniuje nuo 1993 m. vasario mėn. iki 2004 m. pabaigos veikusiam nusikalstamam susivienijimui, vadinamam „U“, o V. V., V. P., D. V., V. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį – už dalyvavimą jo veikloje. 

          E. K., A. K. ir V. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 1993 m. pradžios iki 2005 m. vasario mėn. Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, panaudodami psichinę prievartą, iš UAB „C“ akcininkų J. B. (J. B.), Z. K. prievartavo ir taip neteisėtai užvaldė didelės (ne mažesnės kaip 273 000 Lt) vertės turtą.

          E. K., A. K. ir V. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 1992 m. tiksliai nenustatyto mėn. iki 2005 m. vasario mėn. Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, panaudodami psichinę prievartą, prievartavo iš UAB „D“, UAB „D“ ir UAB „T“ akcininkų ir savininkų A. C., G. S., G. J., V. K. ir D. B. didelės (ne mažesnės kaip 50 400 Lt) vertės turtą.

          E. K., A. K. ir V. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 1998 m. tiksliai nenustatyto mėn. iki 2005 m. vasario mėn. Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, panaudodami psichinę prievartą, iš UAB „S“ akcininko L. J. prievartavo ir taip neteisėtai užvaldė ne mažesnės kaip 15 600 Lt vertės turtą.

          E. K., A. K., V. K., V. V. ir V. P. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2002 m. liepos pradžioje Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, padarė didelės (11 000 JAV dolerių arba 33 049,50 Lt) vertės A. Z. priklausančio turto plėšimą.

          A. K., V. K. ir D. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 16 iki 19 d. Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, panaudojant fizinį smurtą ir neteisėtai atimdami laisvę, prievartavo iš I. K. ir V. K. didelės (25 000 JAV dolerių arba 76 917,50 Lt) vertės turtą, o S. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad padėjo padaryti savavaldžiavimą, susijusį su fizinės ir psichinės prievartos panaudojimu.

          V. K., D. V., V. M. ir V. R. nuteisti pagal BK 213 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 24 d. iki balandžio 14 d. Kaune ir Vilniuje, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, o V. R., veikdamas bendrininkų grupe, įgijo, laikė ir pasikėsino realizuoti didelį kiekį didelės vertės netikrų 100 000 eurų.

          Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jis nurodo, kad teismų nuosprendžiai yra neteisėti, nepagrįsti ir pažeidžiantys žmogaus teises. Įrodymų rinkimas ir vertinimas byloje atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, dėl to neteisingai ir nepagrįstai kvalifikuota nusikalstama veika, neteisingai paskirta bausmė, kuri neatitinka bausmės paskyrimo tikslų ir yra neadekvati kaltei (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis), pažeista nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus ir taip pažeidė BPK 331 straipsnį.

          Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino jį pagal BK 249 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir nustatė, kad nuo 1993 m. vasario mėn. A. K. ir E. K. Vilniaus mieste iki 2004 m. pabaigos vadovavo nusikalstamam susivienijimui, vadinamam „U", skirtam daryti sunkius nusikaltimus – prievartauti didelės vertės turtą, vykdyti didelės vertės turto plėšimus ir kitus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teisme kasatorius pateikė pažymą, kad jis nuo 1990 m. birželio 6 d. iki 1992 m. gegužės 13 d. atliko privalomąją karinę tarnybą Baltarusijoje (T. 21, b. 142-143). Iš pateikto paso kopijos buvo matyti, kada jis galėjo lankytis Lietuvos Respublikoje. Jis į Lietuvą atvyko tik 1995 m. lapkričio mėnesį. Tiek kaltinimas, tiek teismai turėjo paneigti įrodymus, kad jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir nuo 1992 m. gegužės 13 d. darė nusikaltimus. Jo teigimu, vėliau atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis nedalyvavo nusikalstamame susivienijime arba organizuotoje grupėje. Byloje apklausti liudytojai I. M., G. R. ir V. M. jį apkalbėjo. Be to, liudytojai iš esmės nepatvirtino susivienijimo buvimo, nes nenurodė, kad jis kartu su jais būtų padaręs kelis sunkius nusikaltimus. Anot kasatoriaus, iš jo pateiktos pažymos matyti, kad UAB „D" egzistavo nuo 1992 m. liepos 21 d. iki 1995 m. lapkričio 23 d. ir kad jis negalėjo dalyvauti reketuojant jų turtą, nes tuo metu nebuvo Lietuvoje.

          Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog E. K., A. K., V. K., V. V., D. V., V. M. ir V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo tiek 1961 m. BK, tiek ir 2000 m. BK. Pati pirmoji 1993 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. 1-57 priimta BK 227¹ straipsnio redakcija numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamo susivienijimo organizavimą, vadovavimą, taip pat dalyvavimą darant konkrečius straipsnyje išvardytus nusikaltimus, tarp jų ir nusikaltimai nuosavybei. Vėlesnės redakcijos 1961 m. BK 227¹ straipsnis šią nusikalstamo bendrininkavimo formą apibrėžė kaip susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veikai - daryti sunkius nusikaltimus - kūrimą, taip pat dalyvavimą jo veikloje. Esminis skirtumas tarp 1961 m. BK ir 2000 m. BK numatytų nusikalstamo susivienijimo sąvokų yra tai, kad šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas nusikalstamo susivienijimo sąvoką papildė nuolatinių tarpusavio ryšių bei vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo požymiais. Tai sugriežtina įstatymo taikymo reikalavimus, pripažįstant nusikalstamo susivienijimo buvimą. Nuosprendžio priėmimo metu atsakomybę už šią veiką numatė šiuo metu galiojančio 2000 m. BK 249 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija. Šios redakcijos BK 249 straipsnio sankcijos numatė švelnesnes bausmes negu 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamo susivienijimo veika tęsėsi iki 2004 m. pabaigos, jos dalyvių ir vadovų veikos kvalifikuotinos pagal 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją, kuri galiojo šiai veikai pasibaigiant. A. K. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog atsakomybė už nusikalstamo susivienijimo kūrimą bei dalyvavimą jo veikloje buvo nustatyta tik 1993 m. sausio 28 d. įstatymu įtvirtinus BK 227¹ straipsnį. Tuo metu jo iš viso nebuvo Lietuvoje ir tai yra įrodyta rašytiniais įrodymais. Kasatorius savo apeliaciniame skunde šiuos motyvus nurodė, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų iš esmės nevertino ir netgi pasunkino jo padėtį, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Kaltinimai dėl turto prievartavimo buvo pareikšti jam nuo 1990 m., nors jis pateikė priešingus įrodymus: karinio komisariato pažymą, VSAT prie LR VRM pažymą, savo paso, išduoto 1995 m. spalio 20 d., kopiją. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad šie įrodymai nepaneigė to, kad A. K. galėjo atvykti į Lietuvą ir iki šio paso įsigijimo panaudodamas kitą pasą ar kitą sienos kirtimui reikalingą dokumentą. Anot kasatoriaus, galėjo ar negalėjo – tai yra abejonė ir prielaida, kurią apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti ir tinkamai įvertinti, tačiau tai nebuvo padaryta. Juolab pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus ir suformuotą praktiką visos abejonės, kurios nebuvo arba negali būti pašalintos teisme, privalo būti vertintinos kaltinamojo naudai. Kasatorius pabrėžia, kad be vizos arba be minėtų dokumentų į Lietuvą negalima įvažiuoti, todėl įrodymų, jog jis neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, byloje nėra. Jis pirmą kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną tik 1995 m. lapkričio mėnesį. Iš pase esamų žymų matyti, kad kasatorius dažnai išvykdavo ilgam laikui į Baltarusiją, todėl, esant konkretiems kaltinimams, galima nustatyti, ar jis tuo metu buvo Lietuvoje.

          Kokie buvo susiklostę tarpusavio santykiai tarp kasatoriaus brolio ir UAB „C" akcininkų jam nebuvo žinomi. Su G. R. ar V. M. jis buvo nuvykęs į UAB „C" ne reikalauti išpirkos, o kitais reikalais, o vien nuvykimas į UAB „C" nesuponuoja jo kaltės dėl turto prievartavimo. Dėl I. ir V. K. turto prievartavimo teismas kasatoriaus kaltę grindė nepagrįstais I. M. parodymais. Šio nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo parodymai negalėjo būti vertintini kaip įrodymai, nes jų negalima patikrinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus. Daugiau liudytojų ar įrodymų dėl šio epizodo nėra. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad teismas nepagrįstai jį nuteisė už dalyvavimą šiame nusikaltime.

          Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistasis E. K. nurodo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ir tai kelia abejonių tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžių pagrįstumu.

          Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje konstatuota, kad jis vadovavo nusikalstamam susivienijimui "U" nuo 1993 m. vasario mėnesio. Nuo 1990 m. iki 1998 m. su A. K. jie dviese organizavo nusikalstamą susivienijimą ir jam vadovavo, nors atsakomybė už nusikalstamo susivienijimo buvimą bei dalyvavimą jo veikloje numatyta tik nuo 1993 m. sausio 28 d., įstatymu įtvirtinus BK 227 straipsnį. Kasatoriui neaišku, nuo kada jis vadovavo nusikalstamam susivienijimui – ar nuo 1990 metų, kai už šią veiką nebuvo numatyta atsakomybė, ar nuo 1993 m. vasario. Neaišku, kas įkūrė nusikalstamą susivienijimą ir kas jam vadovavo nuo 1990 iki 1993 m. vasario mėnesio ir kodėl jis perėmė vadovavimą.

          Anot kasatoriaus, formuluotė „asmenys susivienija“ reiškia besąlygišką paklusimą vadovui. Tuo tarpu vadovaujamame nusikalstamame susivienijime nebuvo paklusnumo bendriems tikslams, nepriklausomumo atsisakymo ir reikiamos drausmės, t. y. nebuvo asmenų susivienijimo. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis grįstas ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis ir įspėjimais. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnio numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltės neturi kilti abejonių. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančios kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Anot kasatoriaus, nusikalstamam susivienijimui būdingi dar du požymiai – ryšių pastovumas bei vaidmenų ar užduočių paskirstymas. Tik visų nusikaltimo požymių visumos buvimas nusikalstamą susivienijimą skiria nuo organizuotos grupuotės ar kitų bendrininkavimo formų. Tačiau nuosprendyje nepasisakyta dėl pastovių tarpusavio ryšių – tik konstatuota, kad susivienijimo narius siejo ilgalaikiai tarpusavio ryšiai.

          Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis grindžiamas liudytojų G. R., I. M., S. Š., liudytojo Nr. parodymais, kad aukštesnę padėtį grupuotėje užimančių asmenų nurodymai buvo besąlygiškai vykdomi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikaltimai buvo gerai parengti, juose dalyvaujantys asmenys buvo pasiskirstę vaidmenimis, jie save priskirdavo prie „U“ grupės, grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai. Šios nustatytos aplinkybės rodo nusikalstamo susivienijimo narių ryšių stiprumą. Liudytojo V. M. parodymais nustatyta, kad be E. K. žinios ir sutikimo jokios nusikalstamos veikos daromos nebuvo. Kasatorius mano, kad teismai tokius parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais remtis negalėjo: nusikaltimai, dėl kurių jis buvo išteisintas (didelio kiekio didelės vertės netikrų pinigų laikymas ir pasikėsinimas realizuoti; turto prievartavimas iš I. ir V. K.) buvo įvykdyti jam nedalyvaujant ir nežinant. Liudytojai meluoja ir tokiais parodymais remtis negalima. Iškilusios abejonės nebuvo pašalintos.

          BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Teismas gali tik atsižvelgti į tokius duomenis, kurie gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus, tačiau nuosprendyje aprašydamas bylos aplinkybes, teismas turi remtis tik išnagrinėtais teisiamajame posėdyje įrodymais. Teismai rėmėsi prie bylos pridėtais nusikalstamo susivienijimo narių telefoninių pokalbių įrašais, tačiau jų netyrė – pokalbiai nebuvo perklausomi. Pokalbių fonoskopinė ekspertizė byloje nebuvo daroma. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad pagal BPK 290 straipsnio 3 dalį, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškė, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų įvardijimu. Kasatoriaus teigimu, teismas šias nuostatas galėtų taikyti nesant „ginčo“ teisme, t. y. kaltinamajam visiškai pripažinus kaltę, esant pakankamai kitų įrodymų, kai nėra jokių abejonių. Šiuo atveju teismas turėjo imtis iniciatyvos abejonėms pašalinti – iki galo ištirti įrodymus, perklausyti pokalbius, o esant reikalui skirti fonoskopinę ekspertizę. Tokią teisę teismui suteikia BPK 286 straipsnio 1 dalis.

          Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas ilgiems nelaisvės metams remiantis įrodymais, kurie neišnagrinėti teisiamajame posėdyje, abejotinais liudytojų, kurie patys yra nusikaltę ir kuriems grėsė sunkios bausmės, parodymais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir daugelyje Europos valstybių galioja taisyklė, kad tokių liudytojų ir nukentėjusiųjų, kaip ir liudytojų bei nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima remtis tik kaip vienu iš įrodymų, tačiau tokie parodymai baudžiamojoje byloje negali būti lemiančiais. Tokie įrodymai turėtų būti pripažįstami įrodymais tik juos patvirtinus kitais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu E. K. kaltės įrodymų visetą išimtinai sudaro būtent tokių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai bei telefoninių pokalbių įrašai, kurie neišnagrinėti teismo posėdyje, neperklausyti ir neįvertinti.

          Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai savo nuosprendžius grindė prie bylos pridėtais telefoninių pokalbių įrašais, kurie pripažinti įrodymais. Šie telefoniniai pokalbiai nebuvo tirti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Kasatorius savo balso byloje esančiuose įrašuose nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Fonoskopinė ekspertizė byloje nebuvo daroma. Tačiau, neatsižvelgiant į tai, konstatuota, kad telefoninių pokalbių įrašuose yra būtent jo balsas. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma nuoroda į BPK 290 straipsnio 3 dalį, reglamentuojantį atvejus, kai teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu, šią įstatymo nuostatą teismas aiškino ir taikė supaprastintai. Iniciatyvą netirti tam tikrų įrodymų turėtų rodyti proceso dalyviai, o ne teismas. Byloje iniciatyvą neperklausyti telefoninių pokalbių įrašų parodė teismas, o kiti proceso dalyviai tam neprieštaravo. Taigi abiejų instancijų teismai svarbius bylos duomenis pripažino įrodymais neišnagrinėję jų teisiamajame posėdyje, dėl to netenka jokios prasmės bylos viseto įrodymų įvertinimas.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai I. M., V. M., G. R., A. S. ir S. Š. buvo nusikaltimų organizatoriai arba vykdytojai. Teismas nesilaikė reikalavimų, kad tokių, kaip ir įslaptintų asmenų parodymai, turi būti pripažįstami įrodymais tik įvertinus jų santykį su kitais objektyviais įrodymais. Kasatorius savo kaltės nepripažįsta nei dėl dalyvavimo organizuotos grupės, nei dėl nusikalstamo susivienijimo veikloje. Apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas V. K. BK 249 straipsnio 3 dalį, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Anot kasatoriaus, nepakanka liudytojų parodymų, kad kažkas kažkada įkūrė nusikalstamą susivienijimą, kad tarp jo narių buvo pavaldumo santykiai ir pastovūs ryšiai. Turi būti detalizuota, kuo pasireiškė susivienijimo narių tarpusavio ryšių pastovumas, t. y. nurodyti kaip dažnai ir sistemingai vyko susirinkimai, kur jie vyko, koks buvo V. K. vadovavimas, kokį vaidmenį tame susivienijime turėjo kiti nuteistieji. Toks reikalavimas teismams, nagrinėjantiems bylas dėl nusikalstamo susivienijimo, įtvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 16 4 punkte. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kodėl nusikalstamo susivienijimo vadovu jis tapo būtent 1998 m. Atvirkščiai, iš nuosprendžio jam aišku, kad susivienijimui daugiau vadovavo E. K..

Kasatorius V. K. pripažįsta savo kaltę dėl didelio kiekio netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti, tačiau, jo teigimu, padaryti šį nusikaltimą jis buvo išprovokuotas I. M., kuris veikė pagal prokuroro sankcionuotą nusikalstamą veiką imituojantį modelį. Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis nebuvo provokuojamas įvykdyti nusikaltimą, nes nebuvo kaip nors spaudžiamas gauti netikrų eurų, turėjo pasirinkimo laisvę ir pats nusprendė elgtis nusikalstamai. Anot kasatoriaus, teismas painioja dvi sąvokas: provokavimą daryti nusikaltimą ir prievartavimą daryti nusikaltimą. Šios sąvokos nėra tapačios. Žodis provokacija reiškia kurstymą. Baudžiamuose teisiniuose santykiuose tai reiškia kurstymą įvykdyti nusikaltimą, t. y. sudarymą idealių sąlygų nusikalstamai veikai įvykdyti, tą I. M. ir padarė: pasiūlė idėją dėl didelio kiekio netikrų eurų pardavimo itin geromis sąlygomis, surado ir supažindino V. K. su netikrų eurų „pirkėjais“. Provokacijos atveju jo veiksmų ir apsisprendimo laisvė neturi jokios reikšmės. Tai svarbu kalbant apie prievartavimą įvykdyti nusikaltimą. Tiek Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas, tiek BPK, realizuojant nusikalstamą veiką imituojantį modelį, draudžia provokuoti asmenį daryti nusikaltimus. Šios įstatymo nuostatos buvo pažeistos.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiais nesutinka, nes jie priimti pažeidžiant baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių, 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė liudytojo S. Š. parodymais apie tai, kad tariamas cigarečių pirkėjas į susitikimą atvažiavo žaliu automobiliu „VW Golf“, liudytojos R. A. parodymais apie tai, kad jis naudojosi jos vyro motinai priklausančiu automobiliu. Tačiau byloje nustatyta, kad minėtu automobiliu naudojosi ir kiti asmenys, be to, V. P. naudojosi ir kitiems pažįstamiems priklausančiais automobiliais. Taigi teismai savo išvadas grindė prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais, taip padarydami esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą (BPK 20 ir 305 straipsnių), ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Kasatoriui inkriminuota veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Teismai savo išvadas dėl cigarečių kiekio ir vertės grindė prielaidomis bei nenuosekliais nukentėjusiojo A. Z. parodymais, nors kartu teismai pripažįsta, kad šio nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs ir jais galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus nustatytus duomenis.

Kasatorius taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas pagal BK 249 straipsnio 1 dalį jį išteisino nesant įrodymų, jog visi kaltinamieji veikė kaip nusikalstamo susivienijimo nariai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, padarė visiškai priešingą išvadą, tačiau tokio sprendimo nemotyvavo. Taip teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kasatoriui iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokiu momentu jis buvo įtrauktas į tariamo nusikalstamo susivienijimo veiklą, koks buvo jo dalyvavimas šioje veikloje. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis paremtas spėliojimais ir prielaidomis, o ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Todėl akivaizdu, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, o tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

          Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai yra nepagrįsti, neteisėti, todėl naikintini. BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasatorius pagal BK 249 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais remdamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu pripažino V. M. kaltu dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje. BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodytos aplinkybės: veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Apeliacinis teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikoje, nenurodė momento, nuo kada jis buvo įtrauktas į nusikalstamo susivienijimo veiklą, neįvardijo, kuo pasireiškė jo dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikoje, neapibrėžė jo veikos apimties. Formuluotę, kuri nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, galima taikyti be išimties kiekvienam asmeniui. Jokių įrodymų, kuriais teismas grindė savo išvadas, nuosprendyje nenurodyta, todėl pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatos. Liudytojai, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, turėjo suteikti ne bet kokią, o vertingą informaciją apie susivienijimo veiklą, jo struktūrą, hierarchiją, vadovus ir narius, įtikinti prokurorą ir teismą, kad patys dalyvavo šio susivienijimo veikloje. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Liudytojai V. M., S. Š., G. R. nurodė, kad kasatorius buvo susivienijimo narys, tačiau šios nuomonės nepagrindė. Kasatoriaus teigimu, šių, taip liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų nepatvirtina kiti įrodymai, todėl, pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį šių liudytojų samprotavimais, teismas iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Neįvardijęs įrodymų, kuriais grindė kasatoriaus dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje, teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą„ 3.1.8 punkto, kuriame nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Kasatoriaus V. M. teigimu, teismai, pripažindami jį kaltu įgyjant, laikant ir pasikėsinant platinti netikrus eurus, pažeidė imperatyvias baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas, nuosprendyje pateiktas išvadas grindė prielaidomis ir duomenimis, kurie negalėjo būti laikomi įrodymais. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų numatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis. Tačiau kai baudžiamojoje byloje remiamasi informacija, gauta ne pagal BPK, jos įrodomoji vertė kelia daugiau abejonių. Juolab kai informaciją pagal kitus įstatymus surenka asmenys, kurie neveikia kaip baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) subjektai, informacija renkama nepaisant BPK numatytų proceso dalyvių teisių garantijų, baudžiamojo proceso principų. Kai baudžiamojoje byloje būtina remtis informacija, surinkta ne pagal BPK, tos informacijos patikimumas turi būti tikrinamas, išsiaiškinant, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos informacija buvo gauta. Anot kasatoriaus, 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra akcentuota teismų pareiga „... tikrinti ir vertinti visų jiems pateiktų įrodymų, taip pat surinktų taikant modelį, teisėtumą, patikimumą, tikrumą, leistinumą“. Visų duomenų, kuriais remiantis byloje galėjo būti daromos išvados, patikimumas turėjo būti patvirtintas BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis. Toks įpareigojimas kyla iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais“. Ši BPK nuostata užkerta galimybę apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik (ar daugiausia) duomenimis, surinktais ne pagal BPK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-332/2006). BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, bet juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti. Tačiau tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje telefoniniai pokalbiai nebuvo išklausyti, nebuvo aiškintasi jų esmė ir prasmė, nebuvo tirta, ar pokalbiai nebuvo sumontuoti. Teismai savo išvadas rėmė būtent telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuota informacija, savaip ją interpretuodami ir derindami prie kasatoriui pareikšto kaltinimo. Toks tiesiogiai neištirtų duomenų (telefoninių pokalbių) pripažinimas įrodymais ir šių duomenų pagrindu padarytos išvados, kad V. M. dalyvavo padarant nusikaltimą dėl netikrų eurų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti, prieštarauja BPK 301 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatoms. Tokie pažeidimai yra esminiai, nes lėmė neišsamų, neobjektyvų ir nevisapusišką reikšmingų bylos aplinkybių nustatymą ir turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui.

Kasatorius nurodo, kad telefoniniai pokalbiai, surinkti vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo, o ne BPK nuostatomis, kai tuo tarpu turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pokalbių pasiklausymams gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcija, negalėjo būti pripažinti teisėtais būdais gautais duomenimis ir laikytini įrodymais. Kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo įsitikinimą dėl kasatoriaus V. M. dalyvavimo BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padaryme grindė informacija, esančia telefoninių pokalbių išklotinėse, teismai vertino įrodymus vien pagal savo subjektyvius norus ir taip pažeidė BPK reikalavimus.

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje privalo išdėstyti motyvus ir išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesilaikydamas šių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų V. M. apeliacinio skundo argumentų, todėl jo skundas apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėtas. Taip teismas padarė esminį BPK reikalavimų pažeidimą, o tai leidžia laikyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį neteisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti, neteisėti, nes priimti nesilaikant baudžiamojo įstatymo normų (BPK 369 straipsnio). Lietuvos Apeliacinis Teismas savo išvadą, kad kasatorius galėjo saugoti I. ir V. K. bei aktyviai dalyvavo prievartaujant jų turtą, grindė V. M. ir I. M., kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, bei nukentėjusiųjų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Be to, tokia teismo formuluotė, kad V. M. nurodytu laikotarpiu jis galėjo saugoti nukentėjusiuosius, akivaizdžiai pagrįsta prielaida, selektyviai priderinta prie pareikšto kaltinimo, o ne objektyviais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Taigi teismas padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą (BPK 301 straipsnio 2 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sutrukdžiusi priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus skundo argumentą dėl netinkamos veikos kvalifikavimo, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Konstatuodamas, kad D. V. iš anksto žinojo apie būsimą nusikaltimą, jam buvo pavesta surasti patalpas nukentėjusiesiems laikyti ir tai jis padarė bei pats aktyviai dalyvavo prievartaujant turtą iš nukentėjusiųjų I. ir V. K., teismas nenurodė jokių įrodymų, kurių pagrindu padarė tokią išvadą. Tuo tarpu, kvalifikuodamas S. R. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 6 dalies, 294 straipsnio 2 dalį kaip padėjimą savavaldžiauti, teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, darė iš esmės priešingą išvadą (S. R. nukentėjusiųjų nesaugojo, jis galėjo nežinoti, ar nukentėjusieji iš tikrųjų yra skolingi reikalaujamą sumą, ar šie pinigai prievartaujami), nors nustatė, kad tiek D. V., tiek S. R. buvo sodo namelyje ir matė viską kas ten vyko. Byloje nėra nustatyta, kad kasatorius žinojo apie K. tariamą sulaikymą, tariamą išpirką iš policijos ar ankstesnius nukentėjusiųjų ir I. M. santykius. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir padarydamas iš esmės skirtingas išvadas bei tokio sprendimo nemotyvuodamas, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Vilniaus apygardos teismas D. V. išteisino pagal BK 249 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, konstatuodamas, kad nusikalstamas susivienijimas egzistavo, todėl jo vadovai ir dalyviai turi atsakyti už savo veiksmus, susijusius su vadovavimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kad nenustatytas nusikalstamam susivienijimui būdingas tikslas daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tuos nusikaltimus, kurių padarymu D. V. nebuvo kaltinamas (duoklės iš įvairių įmonių rinkimus), o atskirus nuosprendžio teiginius nepagrįstai ir nemotyvuotai vertino priešingai nei  pirmosios  instancijos  teismas.  Tačiau  iš  apeliacinės  instancijos nuosprendžio neaišku, kuo pasireiškė jo dalyvavimas nusikalstamos susivienijimo veikloje. Taip teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 331 straipsnio 2 dalį) ir priėmė neteisingą sprendimą.

Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl D. V. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje pagrįstos prielaidomis ir abejotinais bei nepatikimais liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, ir liudytojų, kuriems taikytas anonimiškumas, parodymais. Taip teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnis).

BPK 301 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 punktas besąlygiškai nustato, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik teismo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais. Tuo tarpu kasatoriaus kaltės įrodymu teismai pripažino telefoninius pokalbius, kurie nebuvo tirti. Taip teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio nuostatas, ir tai turi būti laikoma esminiu pažeidimu. Teismai, pripažindami telefoninius pokalbius įrodymais, neatsižvelgė į tai, kad jie fiksuoti pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, jų dalyvių balsams nustatyti neatlikta fonoskopinė ekspertizė, netirtas naudotos technikos patikimumas, pokalbių sumontavimo galimybė. Todėl teismai savo išvadas grindė netinkamu būdu surinktais duomenimis, kurie negali būti pripažįstami įrodymais.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad BK 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veikai, vienam ar keliems sunkiems arba labai sunkiems nusikaltimams daryti susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Apeliacinis teismas nurodė, kad nusikalstamas susivienijimas „U“ egzistavo, o V. V. kartu su kitais asmenimis buvo įtrauktas į jo veiklą nuo 1993 m. iki 2004 m. pabaigos. Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje, nusikalstamam susivienijimui nuo 1993 m. vasario mėn. vadovavo A. ir E. K.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 16 „Dėl teismų praktikos nusikalstamo susivienijimo organizavimo, vadovavimo ar dalyvavimo jame apibendrinimo rezultatų baudžiamosiose bylose“ 4 punkte nurodyta, kad, nagrinėjant šios kategorijos bylas, būtinu įrodinėjimo dalyku privalo būti visi šio nusikaltimo sudėties požymiai (trijų ar daugiau asmenų buvimas; išankstinis šių asmenų susitarimas bendrai nusikalstamai veikai; vadovo ar vadovų buvimas; ryšių pastovumas, vaidmenų pasiskirstymas). Šie požymiai turi būti išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodant įrodymus, kuriais grindžiamas jų buvimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė susivienijimo ryšių pastovumo, V. V. ir kitų nuteistųjų vaidmens nusikalstamame susivienijime, neįrodytas ir susitarimas bendrai nusikalstamai veikai, nenustatytas susivienijimo ryšių pastovumas. Teismas rėmėsi tik liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, abstrakčiais parodymais. Šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir vien jais remtis nebuvo pagrindo. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, tuo tarpu teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas kasatorių pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o tai suponavo neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendį grindė telefoninių pokalbių įrašais tarp nusikalstamo susivienijimo narių. Šie pokalbiai nebuvo perklausyti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. BPK 290 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei nagrinėjimo teisme metu dalyviai pareiškė, kad jie nepageidauja, jog dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Anot kasatoriaus, toks atvejis gali būti, kai kaltinamasis visiškai pripažįsta savo kaltę, yra pakankamai kitų nekeliančių abejonių įrodymų, pagrindžiančių asmens kaltę. Šioje byloje to nebuvo, todėl teismai turėjo imtis iniciatyvos perklausyti telefoninių pokalbių įrašus, o prireikus paskirti fonoskopinę ekspertizę.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti arba jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 213 straipsnio 2 dalį į 213 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo, kad jo kaltė pagal BK 213 straipsnio 2 dalį neįrodyta, o teismo išvada, kad jis kartu su V. K., D. V., V. M. įgijo, laikė ir pasikėsino realizuoti didelį kiekį – 100 000 netikrų eurų, nepagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. K., D. V. ir V. M. parodė, kad jie V. R. nepažįsta, užtat neaišku, kokiais įrodymais teismas grindė jų susitarimą. Anot kasatoriaus, byloje nėra įrodymų, kad jam buvo žinomas eurų padirbimo faktas, jų kiekis. Teismas rėmėsi tik prielaidomis, abejonėmis, spėjimais. Kasatoriaus teigimu, padaryti paslaugą už 150 Lt pasiūlė jo pažįstamas R. Jis padavė paketą, nurodė, kur jį nuvežti, ir žmogų, kuriam jį perduoti. Veždamas paketą, jis iš smalsumo pažiūrėjo, kas jame yra, ir pastebėjo eurų kupiūras. Tačiau negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad jis turėjo suprasti, jog eurai netikri. Be to, tyrimo metu atlikus ekspertizę buvo nustatyta, kad eurai padirbti labai kokybiškai. Padirbtų eurų skaičius jam nebuvo žinomas, todėl teismas neteisingai jį pripažino kaltu pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad vaikinas, vardu R., eurus galėjo nuvežti ir be V. R. paslaugos. Tačiau R. paprašė jo nuvežti netikrus eurus vengdamas rizikos, todėl teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kad R. pats galėjo nuvežti eurus. Anot kasatoriaus, liudytojo R. B. parodymai yra nenuoseklūs. Šis liudytojas davė parodymus apie netikrų eurų perdavimą V. R. siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad jis platino netikrus eurus, nenustatyta, koks buvo netikrų eurų kiekis, todėl teismai turėjo kvalifikuoti jo veiką kaip nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje.        

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo

Kasaciniuose skunduose iš esmės ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl nuteistųjų kaltumo dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje, prievartaujant turtą, platinant padirbtus eurus, padarant plėšimą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turto prievartavimo iš UAB „C“ savininkų faktines aplinkybes nustatė remdamasis teisme apklaustų nukentėjusiųjų J. B. ir Z. K., liudytojų G. R. ir S. Š. parodymais, teismo patikrintais akistatų, asmenų parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Turto prievartavimo iš UAB „D“, „D“ ir „T“ akcininkų faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis teisme apklaustų nukentėjusiųjų A. C., G. S., G. J., V. K. ir D. B., liudytojo G. R. parodymais, teismo patikrintais akistatų, asmenų parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais.

Turto prievartavimo iš UAB „S“ akcininko faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis teisme apklaustų nukentėjusiojo L. J., liudytojų R. Č., G. R. parodymais, teismo patikrintais akistatų ir asmenų parodymo atpažinti protokolais.

A. Z. priklausančio turto plėšimo faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis teisme apklaustų liudytojų G. R., V. M., S. Š., R. M., R. A. parodymais, iš dalies nukentėjusiojo A. Z. parodymais, asmenų parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, telefoninių pokalbių išklotinių analize, tarpinius faktus patvirtinančiais duomenimis.

Turto prievartavimo iš I. ir V. K. faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis pačių nuteistųjų V. K. ir D. V. parodymais, nukentėjusiųjų I. ir V. K., apklaustų Maskvos Ostankino rajono prokuratūros tardytojo pagal teisinės pagalbos pavedimą, parodymais, liudytojų I. M., V. M., A. S., liudytojų G. P., S. Š., D. L. parodymais, teismo ištirtais akistatų, asmenų parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, telefoninių pokalbių įrašais, tarpinius faktus patvirtinančiais duomenimis.

Netikrų pinigų įgijimo, laikymo  ir pasikėsinimo realizuoti faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis liudytojo I. M. ir liudytojo Nr., kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais (šie liudytojai tiesiogiai dalyvavo įvykyje pagal Operatyvinės veiklos įstatymą sankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį), liudytojo V. M., Š. R., R. B. parodymais, operatyviniais veiksmais užfiksuotų telefoninių pokalbių, SMS pranešimų išklotinėmis, garso ir vaizdo įrašais ir jų stenogramomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo nusikalstamu susivienijimu pagal BK 249 straipsnio 1 ir 3 dalis kaltinamuosius išteisino, konstatavęs, kad jie nusikaltimus darė būdami ne nusikalstamo susivienijimo, bet organizuotos grupės nariai. Išvadą apie nuteistųjų priklausymą organizuotai grupei, vadinamai „U“, teismas padarė įvertinęs nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų pobūdį ir aukštą organizavimo lygį, taip pat remdamasis liudytojų G. R., I. M., V. M., S. Š., A. S. parodymais, liudytojo Nr., kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, operatyviniais veiksmais užfiksuotų telefoninių pokalbių įrašų ir SMS pranešimų stenogramomis.

Apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai patikrinęs byloje surinktų įrodymų leistinumą ir jų vertinimą, iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, tačiau kitaip įvertino atskirų kaltinamųjų dalyvavimą atskiruose nusikaltimuose: pripažino nepagrįstu S. R. išteisinimą dėl turto prievartavimo iš I. ir V. K. ir jo dalyvavimą šiame nusikaltime įvertino kaip padėjimą savavaldžiaujant (BK 24 straipsnio 6 dalis, 294 straipsnio 2 dalis); pripažino neįrodytu E. ir A. K. dalyvavimą įgyjant, laikant ir pasikėsinant realizuoti netikrus pinigus; pripažino neįrodytu E. K. dalyvavimą prievartaujant turtą iš I. ir V. K.. Tų pačių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamieji E. K., A. K., V. K., V. V., V. P., V. M., D. V. darė nusikaltimus dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo juos išteisino nepagrįstai.

Kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi leistinais įrodymais. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas turėjo teisėtą pagrindą remtis liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį (G. R., I. M., V. M., S. Š., A. S.) parodymais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai apklausiami įprastine tvarka, o jų parodymai vertinami taip pat kaip ir kitų liudytojų (kasacinė nutartis Nr. 2K-545/2006). Tokių asmenų parodymams nesuteikiama jokios išankstinės ar didesnės galios palyginus su kitais bylos faktiniais duomenimis (kasacinė nutartis Nr. 2K-162/2005); gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą (kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2005). Savaime suprantama, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juo įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinė nutartis Nr. 2K-340/2006). Nagrinėjamoje byloje liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymų vertinimas atitiko visus išdėstytus reikalavimus: parodymai pripažinti įrodymais atsižvelgiant į tai, kad jie patikrinti akistatos su nuteistaisiais ir parodymų patikrinimo vietoje procesiniais veiksmais, yra konkretūs ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, teisiamieji ir gynėjai turėjo galimybę pateikti jiems klausimų.

Kolegija taip pat nenustatė BPK pažeidimų apklausiant liudytojus Nr., kuriems buvo taikytas anonimiškumas. Šie liudytojai teisme apklausti BPK 282 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įsitikinus dėl anonimiškumo taikymo pagrįstumo ir sudarius proceso dalyviams galimybę pateikti jiems klausimus. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, nebuvo pažeistas. Šie parodymai buvo pripažinti įrodymais įsitikinus jų nuoseklumu ir atitikimu kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kolegija taip pat konstatuoja, kad nors nukentėjusieji I. ir V. K. nebuvo apklausti teisme, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi šių nukentėjusiųjų parodymais, duotais Maskvos Ostankino rajono prokuratūroje: jų neatvykimo į teismą priežastys pripažintos svarbiomis, jų pirmiau duoti parodymai paskelbti teismo posėdyje, gautas raštiškas savo pirmiau duotų parodymų patvirtinimas ir prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, pirmiau duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

Kolegija taip pat nenustatė BPK reikalavimų pažeidimo tiriant ir vertinant telefoninių pokalbių įrašus. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad šie įrašai nepagrįstai pripažinti įrodymais, nes teismas jų netyrė – pokalbiai nebuvo perklausomi, fonoskopinė ekspertizė byloje nebuvo paskirta. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga įrodymų tyrimo metu perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių dokumentų išvardijimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių, ar jie pageidauja perklausyti vaizdo ir garso įrašus. Nesant tokių pageidavimų, apsiribota šių įrodymų išvardijimu. Kita vertus, iškilus poreikiui, prokuroro prašymu teismas perklausė 2003 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio telefoninio pokalbio įrašą tarp liudytojo V. M. ir nuteistojo V. K. (T. 19, b.l. 73). Pagal BK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Tokių prašymų nuteistieji ir jų gynėjai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė, pačiam teismui abejonių dėl telefoninių pokalbių stenogramose pateiktos informacijos autentiškumo nekilo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog teismas privalėjo skirti fonoskopinę ekspertizę.

Kolegija nenustatė duomenų, kurie rodytų, kad operatyvinio tyrimo veiksmai, tarp jų ir nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau – NVIM), būtų įgyvendinami neteisėtai, o jų pagalba gauti bylai reikšmingi duomenys būtų vertinami nesilaikant BPK reikalavimų: šie veiksmai buvo įstatymo nustatyta tvarka sankcionuoti, gauti duomenys tinkamai užfiksuoti, teismas šiuos duomenis patikrino teisiamojo posėdžio metu ir vertino juos lygindamas su kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatoriaus V. M. teiginiai, kad epizode dėl netikrų pinigų įgijimo, laikymo ir pasikėsinimo realizuoti telefoninių pokalbių įrašai negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes šie duomenys gauti negavus ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcijos, atmestini. Telefoninių pokalbių ir vaizdo įrašai buvo daromi laikantis Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos, šiuos veiksmus sankcionavo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. NVIM buvo atliekamas sankcionavus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojui.

Atmestini ir kasatoriaus V. K. teiginiai, kad jis neva buvo provokuojamas platinti netikrus eurus. Pirmosios instancijos teismas atmetė provokavimo versiją patikrinęs, ar teisėsaugos institucijos turėjo pakankamai informacijos apie V. K. ir kitų bendrininkų veiklą platinant netikrus pinigus, ir konstatavęs, kad konkrečios pirminės informacijos apie tai pakako, kad būtų teisėtai sankcionuotas NVIM ir prisijungta prie jau daromų nusikaltimų. Atliekant NVIM pokalbių su tariamais pirkėjais metu, V. K. pats jiems pasiūlė netikrų eurų, atvirai pasakojo apie tai, kad jo vardu jau yra užsakyta 100 000 netikrų eurų, kad jis Kaune turi du kanalus, iš kurių gauna netikrus eurus ir iš to užsidirba, kad gali gauti ir kelis milijonus. Apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai patikrinęs provokavimo nusikalsti versiją, ją atmetė konstatavęs, kad V. K. nebuvo kaip nors spaudžiamas gauti netikrų eurų, turėjo pasirinkimo laisvę ir pats nusprendė elgtis nusikalstamai. Kolegija pritaria šiems teismų vertinimams ir pažymi, kad  pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Bylos medžiaga rodo, kad atliekant NVIM buvo tik prisijungta prie jau vykdomos nusikalstamos veiklos platinant netikrus eurus, o nuteistieji V. K., D. V., V. M. NVIM dalyvių nebuvo spaudžiami, aktyviai skatinami ar kurstomi nusikalsti. Kolegija konstatuoja, kad NVIM metu gauti duomenys apie V. K. ir kitų nuteistųjų dalyvavimą įgyjant, laikant ir pasikėsinant realizuoti netikrus pinigus buvo pripažinti įrodymais pagrįstai.

Kolegija atmeta ir kasatoriaus V. R. teiginius, kad byloje nėra įrodymų, jog jis žinojo, kad dalyvauja platinant netikrus eurus, juo labiau didelį jų kiekį, o teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi tik prielaidomis, abejonėmis, spėjimais. V. R. kaltumas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodytas iš dalies jo paties parodymais, taip pat liudytojo R. B. parodymais, 2004 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvada Nr. 5831, kurioje konstatuota, kad ant netikrų 100 eurų banknotų yra užfiksuota 15 rankų pėdsakų, paliktų V. R. (T. 1, b.l. 125-127), operatyvinio stebėjimo protokolu (T. 2, b.l. 89) ir vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas 2004 m. balandžio 14 d. įvykęs V. K. ir V. M. susitikimas su V. R..

Kolegija, vertindama A. K. teiginį, kad į Lietuvą jis atvyko tik 1995 m. lapkričio mėnesį, todėl negalėjo nuo 1993 m. vasario mėn. prievartauti turto iš UAB „C“ savininkų ir vadovauti nusikalstamam susivienijimui, atkreipia dėmesį į tai, kad išvada apie A. K. dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje pradedant nuo 1993 metų pirmiausia pagrįsta detaliais liudytojo G. R. parodymais, taip pat nukentėjusiųjų J. B. ir Z. K. parodymais, asmenų parodymo atpažinti protokolais, iš kurių matyti, kad jie atpažino A. K.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs A. K. teiginį, kad į Lietuvą jis atvyko tik 1995 m., konstatavo, kad aplinkybių, paneigiančių  A. K. galimybes daryti nusikaltimus Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 1992 m. gegužės 13 d., nenustatyta, o byloje esanti jo 1995 m. išduoto TSRS piliečio paso kopija nepaneigia jo galimybės atvykti į Lietuvą iki šio paso įsigijimo – panaudojant kitą pasą ar sienos kirtimui tinkamą dokumentą. Kolegija neturi pagrindo abejoti šia teismo išvada ir atliktu kitų byloje esančių įrodymų vertinimu, kurio pagrindu buvo konstatuota A. K. nusikalstama veikla nuo 1993 metų.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą V. P. teiginį, neva išvadas apie jo dalyvavimą A. Z. priklausančio turto plėšime teismai grindė prielaidomis. Teismo išvados dėl V. P. vaidmens šiame nusikaltime pagrįstos nuosekliais liudytojo S. Š. parodymais, nukentėjusiojo A. Z. parodymais apie tai, kad cigarečių pirkėjas atvažiavo žalios spalvos automobiliu „VW Golf“, duomenimis, patvirtinančiais, kad V. P. naudojosi tokiu automobiliu (liudytojos R. A. parodymai, pažyma apie Kelių eismo taisyklių pažeidimus). Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindo buvo nustatytas V. P. dalyvavimas padarant A. Z. priklausančio turto plėšimą.

 

Dėl nusikalstamo susivienijimo

Pirmosios instancijos teismas, išteisinamas kaltinamuosius dėl kaltinimo nusikalstamu susivienijimu pagal BK 249 straipsnio 1 ir 3 dalis, konstatavo, kad jie nusikaltimus darė būdami organizuotos grupės nariai. Teismas nustatė, kad E. K., A. K., V. K., V. V., V. P., V. M., D. V., J. T., taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojas G. R., I. M., V. M. save laikė vieninga grupuote ir prisistatinėjo kitiems asmenims pavadinimu „U“. Teismas taip pat konstatavo ir tai, kad ši maždaug 1990 metais Vilniuje suformuota organizuota grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai, jos daromi nusikaltimai buvo gerai parengti, juose dalyvaujantys asmenys buvo pasiskirstę vaidmenimis, veiksmus koordinavo ir jiems vadovavo E. K., kuris veikė per A. K. ir V.K.. Kiti grupės nariai – V. V., V. P., V. M., D. V. save priskirdavo prie „U“ grupės, už atliktą darbą grupės naudai gaudavo ar turėjo gauti attinkamą pelno dalį. Nuosprendžio analizė leidžia teigti, kad teismas priėmė sprendimą išteisinti kaltinamuosius pagal kaltinimą nusikalstamu susivienijimu ne dėl to, kad nepasitvirtintų kokios nors kaltinimo faktinės aplinkybės, bet dėl nenustatytų nusikalstamo susivienijimo teisinių požymių – tikslo daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kaltinamųjų tyčios, apimančios suvokimą, kad jie veikia kaip nusikalstamas susivienijimas (jie neprisistatinėjo esantys nusikalstamo susivienijimo nariai), jų pastovių tarpusavio ryšių (atskirus nusikaltimus darė skirtingos asmenų grupės, skirtingi jų iniciatoriai).

Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis nesutiko. Pirma, nusikalstamas junginys buvo sukurtas siekiant nuolat prievartauti UAB „C“, „D“, „D“, „T“, „S“ akcininkų turtą (grupė veikė ilgą laiką, duoklės buvo imamos periodiškai), o tai suponuoja išvadą apie tikslą užvaldyti didelės vertės turtą, t. y. daryti sunkius nusikaltimus. Apie tikslą daryti sunkius nusikaltimus rodo ir turto prievartavimo iš I. ir V. K. organizavimo detalės. Antra, pagal tuo metu galiojusį BK turto prievartavimas, padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų ar organizuotos grupės, buvo priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai neatsižvelgiant į prievartaujamo turto dydį. Trečia, nusikalstamo junginio kvalifikavimui neturi reikšmės, kaip jį įvardija liudytojai, nukentėjusieji ar patys šio junginio nariai – teisinį vertinimą turi pateikti teismas, o ne jie. Ketvirta, pastovių tarpusavio ryšių požymis nereiškia, kad visi nusikalstamo susivienijimo nariai turi dalyvauti kiekviename nusikaltime. Kolegija, pritardama šiems argumentams, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas išvadas dėl nusikalstamo susivienijimo požymių buvimo, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą ir nustatė šias faktines aplinkybes: nuo 1993 iki 2004 metų A. K. ir E. K. Vilniuje vadovavo nusikalstamam susivienijimui, vadinamam „U“, skirtam daryti sunkius nusikaltimus – prievartauti didelės vertės turtą, daryti didelės vertės turto plėšimus ir kitus nusikaltimus; per šį laikotarpį į šio nusikalstamo susivienijimo veiklą įtraukė V. V., G. R., V. K., V. M., V. P., D. V., V. M., I. M., J. T. ir kitus tyrimo metu nustatytus asmenis; šiems asmenims nurodydavo dalyvauti nusikalstamo susivienijimo veikloje, paklusti jo vadovams, daryti sunkius nusikaltimus (didelės vertės turto prievartavimus, plėšimus ir kt.), iš nusikalstamos veiklos gautų lėšų dalį perduoti į „bendrą kasą“. Nuo 1993 iki 1998 metų nusikalstamam susivienijimui ir jo daromiems nusikaltimams vadovavo A. K. ir E. K., o nuo 1998 iki 2004 metų ir V. K.: rengdavo nusikalstamo susivienijimo susirinkimus, kuriuose buvo rengiami ir planuojami nusikaltimai, aptariami nusikalstamo susivienijimo narių tarpusavio santykiai ir santykiai su kitomis nusikalstamomis grupuotėmis, sprendžiami kiti nusikalstamo susivienijimo veiklai svarbūs klausimai, taip pat rengdavo susitikimus su kitų nusikalstamų grupuočių nariais, išlaikydė patalpas nusikalstamo susivienijimo narių susirinkimams, duodavo sutikimą nusikalstamo susivienijimo nariams vykdyti nusikaltimus, paskirstydavo susivienijimo narių vaidmenis darant konkrečius nusikaltimus, vadovaudavo jiems, rinkdavo iš narių maždaug po 10 procentų piniginių lėšų, gautų darant nusikalstamas veikas, iš šių lėšų formavo „bendrą kasą“, kurią laikė pas save, šiuos pinigus panaudodavo rengiant naujus nusikaltimus, apmokant advokatų, gynusių susivienijimo narius baudžiamosiose bylose, paslaugas, suteikiant materialinę pagalbą suimtiems ir laisvės atėmimo bausmę atliekantiems susivienijimo nariams, taip pat palaikydavo ryšius su advokatais, teisėsaugos institucijų pareigūnais, šiuos ryšius panaudodavo darydami nusikalstamas veikas, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktiniai duomenys (kurie neprieštarauja, bet papildo pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus) rodo tiek formaliuosius nusikalstamo susivienijimo kaip bendrininkavimo formos požymius (trys ir daugiau asmenų; susitarimas  vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti; pastovūs grupės narių tarpusavio ryšiai; vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas), tiek ir neformaliuosius požymius, leidžiančius daryti išvadą apie aukštą šio nusikalstamo junginio organizavimo lygį ir priskirti jį organizuoto nusikalstamumo fenomenui (hierarchinė struktūra, vadovavimas, veiklos planavimas, pelno siekimas, disponavimas bendromis lėšomis, drausmės ir subordinacijos palaikymas, ryšių su teisėsaugos institucijų pareigūnais palaikymas vengiant baudžiamosios atsakomybės ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo A. K., E. K. ir V. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už vadovavimą nusikalstamam susivienijimui (BK 249 straipsnio 3 dalis), o V. V., V. P., D. V. ir V. M. – už dalyvavimą jo veikloje (BK 249 straipsnio 1 dalis), yra pagrįstas ir priimtas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo sprendimui vadovautis BK 249 straipsnio 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija. Teismas nustatė, kad nusikalstamas susivienijimas egzistavo iki 2004 m. pabaigos, kai jo veiklai buvo užkirstas kelias. Savo teisiniu pobūdžiu vadovavimas nusikalstamam susivienijimui ir dalyvavimas jo veikloje laikytinas trunkamuoju nusikaltimu, kurio padarymo laikas ir baigtumas siejamas su nutrūkimo momentu. Bylos medžiaga rodo, kad nuteistųjų veikla nusikalstamo susivienijimo naudai (vadovavimas, dalyvavimas) nutrūko galiojant būtent šiai BK 249 straipsnio redakcijai. Tai, kad per ilgą nusikalstamo susivienijimo egzistavimo ir veiklos laikotarpį galiojo kitų redakcijų normos, kurios numatydavo švelnesnes bausmes už šį nusikaltimą, šiuo atveju nesuteikia pagrindo jas taikyti.

 

Dėl nuosprendžio surašymo reikalavimų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų laikymosi

BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių BPK reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytos kiekvieno nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, detaliai aprašytas asmenų parodymų, užfiksuotų telefoninių pokalbių, SMS pranešimų, specialistų išvadų, kurių pagrindu daromos išvados, turinys, nurodyti atliktų procesinių veiksmų rezultatai, patvirtinantys asmenų parodymus, ir kita įrodomoji medžiaga. Teismas paaiškina, kokius byloje gautus duomenis ir kodėl laiko įrodymais ir jais remiasi, kokius asmenų parodymus vertina kritiškai. Detaliai pasisakoma ir dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir nuteistiesiems skirtinų bausmių.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai paaiškinta, kodėl teismas kitaip vertina  apskųsto nuosprendžio įrodymus ir kitaip kvalifikuoja atskirų kaltinamųjų (S. R., E. ir A. K.) dalyvavimą atskiruose nusikaltimuose, pripažįsta nepagrįstu kaltinamųjų E. K., A. K., V. K., V. V., V. P., V. M. ir D. V. išteisinimą dėl nusikalstamo susivienijimo, atmeta nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji V. M., V. K., E. K., V. P. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nenurodė nuosprendyje momento, nuo kada jie buvo įtraukti į nusikalstamo susivienijimo veiklą, nedetalizavo jų vaidmenų, tarpusavio ryšių pastovumo, kaip dažnai ir sistemingai vyko susirinkimai, kur jie vyko. Anot jų, iš nuosprendžio neaišku, nuo kada veikė nusikalstamas susivienijimas, kas jį įkūrė ir kas jam vadovavo nuo 1990 iki 1993 m. vasario mėnesio ir t.t. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo aštuonių kaltinamųjų dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje. Nustatytas nusikalstamo susivienijimo veiklos laikotarpis – beveik dvylika metų (nuo 1993 iki 2004 m.). Kaltinamajame akte nurodoma, kad nusikalstamą susivienijimą maždaug 1990 metais organizavo E. ir A. K., tačiau apeliacinės instancijos teismas formaliai nusikalstamo susivienijimo veiklos pradžią nustatė nuo 1993 m. vasario mėn., kai pirmą kartą buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą susivienijimą. Ankstesnio laikotarpio (1990-1993 m.) grupės veikla pašalinta iš kaltinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nedetalizuojama, kas organizavo ir šiuo laikotarpiu vadovavo nusikalstamam susivienijimui, tačiau konstatuota, kad nuo 1993 iki 2004 metų jam vadovavo A. K. ir E. K., o nuo 1998 metų – ir V. K.. Taigi toks faktinių aplinkybių išdėstymas nulemtas nagrinėjamos bylos specifikos ir nereiškia BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, pažeidimą. Turint omenyje ilgą nusikalstamo susivienijimo veiklos laikotarpį, pateisinama yra ir tai, kad nuosprendyje tiksliai nenustatyti momentai, nuo kurių į nusikalstamo susivienijimo veiklą įsitraukė atskiri nariai. Pakanka to, kad nuosprendyje motyvuotai nustatytas kiekvieno jų priklausymas nusikalstamam susivienijimui ir kiekvieno jų dalyvavimas padarant atskirus nusikaltimus nusikalstamo susivienijimo sudėtyje. Nuosprendyje detaliai aprašyta, koks buvo A. ir E. K., taip pat V. K. vadovavimas nusikalstamam susivienijimui, iš to išplaukia ir žemesnio rango narių dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje (dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo susirinkimuose, sutikimo daryti atskirus nusikaltimus gavimas iš vadovų, paklusimas vadovų sprendimams dėl vaidmens darant bendrus nusikaltimus, pinigų į „bendrą kasą“ įnešimas ir tikėjimasis, kad esant reikalui, iš šių lėšų bus suteikta pagalba, savęs identifikavimas su naryste nusikalstamame junginyje „U“, taip pat tiesioginis dalyvavimas bendrai daromuose nusikaltimuose). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose aprašytuose liudytojų G. R., I. M., V. M., S. Š., A. S. parodymuose, kuriuos teismas pripažino įrodymais, galima rasti nemažai detalių, patvirtinančių nusikalstamo susivienijimo atskirų narių vaidmenis ir vietą hierarchinėje struktūroje, tarpusavio santykių pastovumą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, formuluodamas išvadas, šių detalių neatkartoja, nereiškia, kad nuosprendyje neišdėstytos nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje patvirtinančios aplinkybės.

Kolegija taip pat atmeta D. V. teiginį, kad teismas, darydamas išvadą apie jo dalyvavimą prievartaujant turtą iš nukentėjusiųjų I. ir V. K., nenurodė tai patvirtinančių įrodymų. Išvadas dėl šio nusikaltimo faktinių aplinkybių teismas pagrindė daugybe įrodymų, iš kurių D. V. vaidmenį tiesiogiai rodo nukentėjusiųjų I. ir V. K. parodymai ir tai, kad jie atpažino D. V. kaip asmenį, kuris kartu su kitais prievarta juos laikė sodo name, reikalavo 50 000 JAV dolerių už išlaisvinimą, grasino išžaginti V. K. ir parduoti ją į vergiją, taip pat liudytojų I. M., V. M., nuteistojo S. R., iš dalies paties D. V. parodymai.

Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus V. M. teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų, todėl jo skundas apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėtas. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. V. M. apeliaciniame skunde ginčijo dalyvavimo įgyjant, laikant ir pasikėsinant realizuoti netikrus eurus bei jo priklausymą kokiai nors nusikalstamai grupei įrodytumą, telefoninių pokalbių, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados dėl jo dalyvavimo nusikaltime, fiksavimo teisėtumą. Priešingai nei teigia kasatorius, nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai pasisakyta tiek dėl įrodymų, kuriais grindžiamos išvados dėl V. M. ir kitų nuteistųjų kaltumo įgyjant, laikant ir pasikėsinant realizuoti netikrus eurus, tiek dėl jų priklausymo nusikalstamam susivienijimui. Tai, kad teismas atmetė V. M. įvykių versiją, pagal kurią jis padėjo V. K. nežinodamas apie daromą netikrų eurų platinimą, nereiškia, kad jo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

                                                                                                      

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų A. K., E. K., V. K., V. P., V. M., D. V., V. V. ir V. R. kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                  Viktoras Aidukas

 

                                                                                               Alvydas Pikelis   

 

         Olegas Fedosiukas