Civilinė byla Nr. 3K-3-69-1075/2024

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11443-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7; 2.4.2.10; 3.1.10.2

                                                                                     (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Taminsko ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir M. T. dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys A. V., H. B., S. G. (S. G.), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ir pagal trečiojo asmens Š. K., pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, ieškinį dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą reikalavimui dėl statybos leidimo panaikinimo pareikšti, neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones ir jų parinkimą, neteisėtos statybos padarinių pašalinimą, taip pat sutarčių aiškinimo taisykles, kai ginčijamas vienašalis sandoris, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė E. V. ieškiniu, pareikštu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir M. T., prašė:

2.1.                      panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 galiojimą;

2.2.                      įpareigoti atsakovą M. T. pašalinti 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 pagrindu atliktus statybos darbus – išardyti perstatytas ar pertvarkytas bei naujai įrengtas statinio dalis.

3.       Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ieškovės žemės sklypas). Ieškovės žemės sklypas ribojasi su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise (toliau – Gretimas žemės sklypas). Gretimame žemės sklype yra atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai: 1) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) įėjimas į rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiems statiniams suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini).

4.       Ieškovė teigė, kad 2018 m. birželio 28 d. ji išdavė sutikimą dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstravimo (toliau – Sutikimas); juo sutiko, kad atsakovas: 1) rekonstruotų ūkio pastatą ir gyvenamąjį namą, išplėsdamas pastatų užstatymo plotą ir pastatydamas priestatus arčiau nei 1 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos; 2) savo lėšomis įrengtų (pertvarkytų) ant sklypo ribos akliną tvorą iki 2 m aukščio arčiau nei 1 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo.  

5.       2020 m. vasario 17 d. atsakovui buvo išduotas statybos leidimas Nr. LRS-01-200217-00020 pagal UAB „Senojo miesto architektai“ parengtą Kūrybinių dirbtuvių pastato (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą (toliau – Projektas) rekonstruoti ūkinį pastatą ir garažą į kūrybines dirbtuves (toliau – Statybos leidimas), didinant rekonstruojamų pastatų aukštį.

6.       Ieškovė pažymėjo, kad Sutikimu ji neprieštaravo, jog būtų išplėstas rekonstruojamų pastatų užstatymo plotas, tačiau nedavė sutikimo didinti rekonstruojamų pastatų aukštį. Todėl, anot ieškovės, Statybos leidimas buvo išduotas atsakovui neteisėtai. Pagal viešai paskelbtus projektinius pasiūlymus, statinio su lango anga aukštis buvo nurodytas 2,7 m, įėjimo į rūsį aukštis – 1,8 m, garažo aukštis – 2,95 m. Pagal Projektą, kurio pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas, rekonstruoto pastato aukštis – 5,40 m; naujos rekonstruojamų pastatų konstrukcijos, didinant rekonstruojamų pastatų aukštį, įrengiamos neišlaikant teisės aktais nustatyto 3 m atstumo iki ieškovės žemės sklypo ribos. Tokiai rekonstrukcijai, kai didinamas rekonstruojamų pastatų aukštis, ieškovė sutikimo nedavė. Atitinkamai Statybos leidimas tokiai rekonstrukcijai negalėjo būti išduotas.

7.       Atsakovas M. T. ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Atsakovė, be kita ko, prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio senaties terminą, o senaties termino netaikant – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

8.       Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, Š. K. pateikė ieškinį, juo prašė tenkinti ieškovės ieškinį, panaikinti Statybos leidimo galiojimą ir įpareigoti atsakovą pašalinti Statybos leidimo pagrindu atliktus darbus – išardyti perstatytas ar pertvarkytas ir naujai įrengtas statinio dalis.

9.       Trečiasis asmuo nurodė, kad jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – trečiojo asmens žemės sklypas) ir jame esantis gyvenamasis namas. Šalia trečiojo asmens žemės sklypo yra Gretimas žemės sklypas. Trečiasis asmuo išdavė atsakovui analogiško turinio, kaip ir ieškovės Sutikimas, sutikimą dėl Gretimame žemės sklype esančių pastatų rekonstrukcijos, t. y. trečiasis asmuo sutiko, kad būtų išplėstas ketinamų rekonstruoti atsakovo pastatų užstatymo plotas.

10.       Trečiasis asmuo teigė, kad jis, išduodamas sutikimą, pagrįstai tikėjosi, jog rekonstruojami pastatai liks tokio paties aukščio, juolab kad atsakovas, prašydamas trečiojo asmens sutikimo, deklaravo, jog rekonstruojamų pastatų aukštis nebus didinamas, ir pasidalijo dokumentais – UAB „Senojo miesto architektai“ 2018 m. gegužės mėn. parengtais projektiniais pasiūlymais, juos pristatydamas kaip būsimos rekonstrukcijos sprendinius. Šiuose atsakovo pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose rekonstruojamų pastatų aukštinimas nebuvo nurodytas. Tačiau Statybos leidimas buvo išduotas visiškai kito – UAB „Senojo miesto architektai“ 2019 m. spalio mėn. parengto – projekto (t. y. Projekto) pagrindu; pagal šį Projektą, rekonstruoto pastato aukštis didinamas nuo 2,80 m iki 5,40 m.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovės ir trečiojo asmens ieškinius atmetė.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė:

12.1.                       Ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovės sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), kurio 561/1239 dalis nuosavybės teise priklauso atsakovui M. T., o kitos dalys – tretiesiems asmenims H. B., S. G. ir A. V.

12.2.                       Atsakovo sklype yra jam priklausantys statiniai: pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – garažas, pastatas – ūkinis pastatas, pastatas – įėjimas į rūsį, kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, kuriems suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini).

12.3.                       Trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, Š. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 23203/67000 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); šio sklypo dalys taip pat priklauso: 17047/67000 – B. V. K., 47/1340 – L. L., 386/1340 – G. K., 102/1340 – A. K.

12.4.                       2018 m. birželio 28 d. ieškovė išdavė sutikimą dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstravimo; juo išreiškė sutikimą dėl žemės sklype esančių gyvenamojo namo ir ūkio pastato rekonstrukcijos. Ieškovė sutiko: „(i) rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą ir pastatant priestatus arčiau nei 1 m (vieno metro) atstumu iki ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos; (ii) savo lėšomis įrengtų / pertvarkytų ant sklypo ribos akliną tvorą iki h < 2 m arčiau nei 1 m (vieno metro) atstumu iki ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos“.

12.5.                       Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, išdavė sutikimą: „rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą ir pastatant priestatus arčiau nei 1 m (vieno metro) atstumu iki trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos; savo lėšomis įrengtų / pertvarkytų ant sklypo ribos akliną tvorą iki h < 2 m arčiau nei 1 m (vieno metro) atstumu iki trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos“.

12.6.                       2020 m. vasario 17 d. atsakovui buvo išduotas leidimas Nr. LRS-01-200217-00020 jam priklausančiame žemės sklype statyti naujus statinius: tvorą, buitinių nuotekų tinklus, vandentiekio įvadą, ir rekonstruoti statinius: įėjimą į rūsį, tvorą, garažą (būsimas pavadinimas – kūrybinės dirbtuvės), ūkinį pastatą (būsimas pavadinimas – kūrybinės dirbtuvės), kitą tvorą pagal Kūrybinių dirbtuvių pastato (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektą.

12.7.                       Statybos leidimas Nr. LRS-01-200217-00020 yra galiojantis.

12.8.                       2021 m. lapkričio 25 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) gavo M. M. ir L. E. skundą dėl be jų sutikimo atsakovo žemės sklype vykdomų ūkinio pastato statybų, nesilaikant teisės aktuose nustatyto 3 metrų atstumo nuo M. M. ir L. E. priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos. 2021 m. gruodžio 29 d. Inspekcijai pateiktas skundas, papildytas statybvietės fotonuotrauka ir filmuota medžiaga.

12.9.                       Inspekcija, atsakydama į nurodytų savininkių skundą, 2022 m. liepos 29 d. rašte ,,Dėl vykdomos galimai naujos statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini)“ Nr. 2D-13911 nurodė, kad Inspekcija, surinkusi objektyvius įrodymus, ,,nepatvirtina Jūsų prielaidos, kad žemės sklype, adresu: (duomenys neskelbtini), vykdomi naujo statinio statybos darbai. Konstatuojama, kad vykdomi statybos darbai laikytini rekonstravimo darbais.“

13.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė šios nutarties 12.4 punkte nurodyto turinio Sutikimu davė atsakovui sutikimą rekonstruoti ginčo pastatus tik į plotį, tačiau ne į aukštį. Tokiu pačiu argumentu savo pareikštą savarankišką reikalavimą grindžia ir trečiasis asmuo.

14.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, jog žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), galioja (duomenys neskelbtini) rajono detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 82V, reg. Nr. 5; (duomenys neskelbtini) gatvės vakarinė dalis yra priskiriama „miško zonai“, kur reglamentuotas užstatymas 2–3 aukštai, užstatymo tankis < 40 proc.; todėl kai rekonstruojamas esamas statinys, besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimo dėl statinių aukščio gauti ir nereikėjo, nes statinių aukštis yra nustatomas teritorijų planavimo dokumentuose ir jis šiuo atveju yra 2–3 aukštai.

15.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės (ieškovės) sutikimas dėl rekonstravimo darbų ir statinių arčiau nei vieno metro atstumu yra duotas 2018 m. birželio 28 d.

16.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo šiuo atveju davė atsakovui sutikimus atlikti pastatų rekonstrukciją. Teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė suprato ir (arba) turėjo (privalėjo) suprasti sąvoką „rekonstrukcija“, nes: kartą jau buvo davusi atsakovui sutikimą, tačiau jį atšaukė; ieškovė turi aukštąjį medicininį išsilavinimą; taip pat pati teismo posėdžio metu nurodė esminę aplinkybę, jog suvokia, ką reiškia sąvoka „rekonstrukcija“; be to, ieškovės ir trečiojo asmens sutikimai nebuvo (nėra) panaikinti (atšaukti, pakeisti), taigi yra iki šiol galiojantys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–179 straipsniai).

17.       Teismas laikė, kad jeigu ieškovė taip akcentuoja pastato aukštingumo ribojimą savo duotu sutikimu, ji savo sutikime ir turėjo išskirti šią esminę sąlygą – pastato aukštingumo ribojimą, tačiau, priešingai, – davė sutikimą rekonstruoti pastatus (t. y. keisti jų išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį).

18.       Pažymėjęs, kad neturi pagrindo nesutikti su pirmiau nurodytais atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentais dėl statinių aukščio nustatymo ginčo teritorijoje jos planavimo dokumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, yra davę atsakovui šiuo metu galiojančius (nepanaikintus, neatšauktus) sutikimus jo statinių rekonstrukcijai atlikti, o dėl statinių aukščio atsakovui šiuo atveju ir nereikėjo gauti sutikimų, nes statinių aukštis yra nustatomas teritorijų planavimo dokumentuose ir jis šiuo atveju yra 2–3 aukštai. Tuo remdamasis, teismas atmetė ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, argumentus kaip nepagrįstus (CPK 176–179 straipsniai).

19.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai prašė šioje byloje taikyti ieškinio senatį ir ieškinius tuo pagrindu atmesti. Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino.

20.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Statybos leidimas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – IS „Infostatyba“). Informacija apie Statybos leidimą informacinėmis priemonėmis viešai vėliausiai buvo paskelbta 2020 m. vasario 17 d., t. y. Statybos leidimo išdavimo dieną. Teismo vertinimu, Statybos leidimo turinys leidžia daryti išvadą, kad buvo paskelbta ir visa informacija, kuriai esant paskelbtai, laikoma, jog asmuo žino apie atitinkamą administracinį teisės aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1524-624/2015). Ieškinys dėl Statybos leidimo panaikinimo pareikštas 2022 m. gegužės 16 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo Statybos leidimo išdavimo.

21.       Teismas laikė, kad ieškovė, būdama atidi, savo teisėmis besirūpinanti savininkė, apie Statybos leidimą turėjo sužinoti daug anksčiau, nei pareiškė ieškinį, nes dar 2018 m. birželio 28 d. ji pati išdavė Sutikimą, atsakovė 2019 m. kovo 13 d. vykdė visuomenės informavimo procedūrą dėl pastatų rekonstrukcijos, o pastatų rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2020 m. pabaigoje ir ieškovė negalėjo jų nematyti.

22.       Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą be svarbios priežasties. Analogiškos pozicijos teismas laikėsi ir dėl trečiojo asmens pareikšto reikalavimo.

23.       Atmetęs reikalavimus panaikinti Statybos leidimą, pirmosios instancijos teismas atmetė ir reikalavimus pašalinti statybos padarinius, nurodydamas, kad atsakovas statybą vykdo teisėtai išduoto Statybos leidimo pagrindu.

24.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu:

24.1.                      panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės E. V. ieškinys, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės E. V. ieškinį patenkinti; 

24.2.                      panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 dalies rekonstruoti statinius galiojimą ir įpareigojo atsakovą M. T. savo lėšomis per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 pagrindu perstatytas ir pertvarkytas bei naujai įrengtas rekonstruotų statinių dalis;

24.3.                      nurodė, kad, atsakovui M. T. per šį terminą neįvykdžius šio reikalavimo, 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 pagrindu perstatytos ir pertvarkytos bei naujai įrengtos rekonstruotų statinių dalys išardomos atsakovo M. T. lėšomis;

24.4.                      išsprendė bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą;

24.5.                      kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą;

24.6.                       išsprendė bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą.

25.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė 2018 m. birželio 28 d. davė sutikimą dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rekonstravimo, kuriuo sutiko, kad atsakovas: 1) rekonstruotų ūkio pastatą ir gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą ir pastatant priestatus arčiau nei 1 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos; 2) savo lėšomis įrengtų (pertvarkytų) ant sklypo ribos akliną tvorą iki 2 m aukščio arčiau nei 1 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo.

26.       Iš su ieškiniu pateiktos Projekto architektūrinės ir sklypo plano dalies brėžinių matyti, kad projektuojamo rekonstruoto pastato (kūrybinių dirbtuvių) aukštis yra 5,40 m. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad iki rekonstrukcijos buvusių pastatų maksimalus aukštis buvo 2,95 m. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekilo.

27.       Pasisakydamas ieškinio senaties termino šioje byloje taikymo klausimu, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Statybos leidimas kaip individualus teisės aktas buvo priimtas ne ieškovės prašymo pagrindu ir ne dėl ieškovės, o atsakovo prašymo pagrindu. Taigi ieškovė neturėjo pareigos nuolat tikrinti viešą informaciją IS „Infostatyba“ apie Statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovė apie Statybos leidimą turėjo sužinoti 2020 m. vasario 17 d., t. y. kai informacija apie Statybos leidimą buvo viešai paskelbta informacinėmis priemonėmis, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-15241-624/2015, nes skiriasi administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės – nurodytoje administracinėje byloje pareiškėja ginčijo jos atžvilgiu priimtą individualų teisės aktą.

28.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad, 2019 m. kovo 13 d. vykdant visuomenės informavimo apie pastatų rekonstrukciją procedūrą, buvo pateikta informacija, jog bus didinamas rekonstruojamų pastatų aukštis. Taip pat nėra pagrindo ieškovės sužinojimą apie Statybos leidimą sieti su pastatų rekonstrukcijos pradžia 2020 m. pabaigoje. Ieškovė savo teisių pažeidimą sieja ne su pastatų rekonstrukcija apskritai, o su rekonstruojamų pastatų aukščio didinimu. Akivaizdu, kad pradiniame statybų etape ieškovė negalėjo matyti (suprasti), jog bus didinamas rekonstruojamų pastatų aukštis.

29.       Apeliacinės instancijos teismas kaip reikšmingas vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad iš vykdomų statybų paaiškėjus, jog yra didinamas rekonstruojamų pastatų aukštis, ieškovė nedelsdama 2022 m. balandžio 15 d. el. laišku kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti statybą leidžiantį dokumentą ir projektinę dokumentaciją. Atsakovas 2022 m. balandžio 25 d. el. laiške nurodė, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas atlikti pastatų rekonstrukciją, taip pat pateikė Projekto architektūrinę ir sklypo plano dalį. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad ieškovė apie rekonstruojamų pastatų aukščio didinimą žinojo daug anksčiau nei 2022 m. balandžio 15 d. ir nesiėmė priemonių šiai aplinkybei išsiaiškinti.

30.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė apie savo teises pažeidžiantį Statybos leidimą sužinojo 2022 m. balandžio 25 d. Ieškinį ieškovė pareiškė 2022 m. gegužės 16 d., t. y. nepraleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino šiam Statybos leidimui ginčyti.

31.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju naujos rekonstruoto pastato konstrukcijos, didinant rekonstruojamų pastatų aukštį, yra įrengiamos mažesniais nei teisės aktų nustatytais atstumais iki ieškovės žemės sklypo ribos (ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekilo), todėl nors rekonstruoto pastato aukštis neviršija Gretimam žemės sklypui taikomame Detaliajame plane nustatyto 2–3 aukštų užstatymo, tokiai rekonstrukcijai, kuri nurodyta Projekte, t. y. didinant rekonstruoto pastato aukštį, turėjo būti gautas ieškovės sutikimas.

32.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės duotame sutikime yra aiškiai išreikšti leidžiami atlikti veiksmai – išplėsti rekonstruojamų ūkio pastato ir vienbučio gyvenamojo namo užstatymo plotą. Sutikime nėra pateikta rekonstrukcijos apibrėžtis, taip pat nėra nuorodos į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje įtvirtintą rekonstrukcijos sąvoką. Ieškovė neturi specialių su statyba susijusių žinių, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovė turėjo suprasti rekonstrukcijos sąvoką būtent taip, kaip ši apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje (statinio rekonstravimas – tai statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį, t. y. pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant pastato išorinius matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.)). Be to, ši sąvoka nesudaro pagrindo teigti, kad statinio rekonstrukcija yra tik tada, kai keičiami visi trys statinio išoriniai matmenys, t. y. ir ilgis, ir plotis, ir aukštis.

33.       Tuo remdamasis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė, duodama sutikimą, sutiko tik su tokia rekonstrukcija, kai yra keičiamas (išplečiamas) tik rekonstruojamų ūkinio pastato ir vienbučio gyvenamojo namo užstatymo plotas, t. y. ilgis ir plotis, ir tą aiškiai nurodė Sutikime.

34.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, prieš kreipdamasis į ieškovę dėl sutikimo rekonstrukcijai atlikti, būtų pateikęs ieškovei projektinius pasiūlymus, atitinkančius Projektą, nors būtent atsakovo, prašančio duoti tokį sutikimą, pareiga yra pateikti ieškovei pakankamą informaciją apie būsimą rekonstrukciją, pagrindinius techninius parametrus, kad ieškovė galėtų įvertinti rekonstrukcijos padarinius ir, atsisakydama teisės aktais įtvirtintos su statyba susijusios savo interesų apsaugos, priimti apgalvotą, pagrįstą ir jos interesus atitinkantį sprendimą.

35.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad atsakovas, prašydamas sutikimų rekonstrukcijai atlikti, jiems teigė, jog rekonstruojamų pastatų aukštis nebus didinamas, iš dalies patvirtina 2018 m. birželio 10 d. trečiajam asmeniui atsakovo persiųsti UAB „Senojo miesto architektai“ 2018 m. gegužės mėn. projektiniai pasiūlymai. Šie projektiniai pasiūlymai žymiai skiriasi nuo Projekto, kurio pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas. Atsakovas nepateikė kitų įrodymų, kokia informacija apie ketinamą atlikti rekonstrukciją buvo pateikta ieškovei, prašant sutikimo rekonstrukcijai atlikti.

36.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė, kad aplinkybę, jog ieškovė sutikimu sutiko tik dėl ūkinio pastato ir vienbučio gyvenamojo namo rekonstrukcijos išplečiant užstatymo plotą, tačiau nedidinant pastatų aukščio, patvirtina ir byloje esantys kitų Gretimo žemės sklypo bendraturčių sutikimai dėl pastatų rekonstrukcijos – juose išreikštas sutikimas, kad atsakovas rekonstruotų, remontuotų esamus ūkinį pastatą, garažą, įėjimą į rūsį ir vienbutį gyvenamąjį namą ir padidintų šių pastatų užstatymo plotą, tūrį ir aukštį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad skirtinga ieškovės sutikimo ir kitų Gretimo žemės sklypo bendraturčių sutikimų apimtis ir ta aplinkybė, jog ieškovė Sutikimu sutiko tik su rekonstruojamų ūkinio pastato ir vienbučio gyvenamojo namo užstatymo ploto, bet ne aukščio didinimu, turėjo būti aiški tiek atsakovei, išdavusiai Statybos leidimą, tiek atsakovui, besikreipusiam dėl Statybos leidimo išdavimo, teikusiam ieškovės sutikimą ir kitų Gretimo sklypo bendraturčių sutikimus ir vykdančiam statybą pagal Statybos leidimą.

37.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas Statybos leidimas buvo išduotas nesant ieškovės sutikimo, nors šis, pagal STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priedo „Besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ir valdytojų rašytinių sutikimu privalomumo atvejai“ 4 ir 8 punkto reikalavimus, buvo būtinas.

38.       Tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino ginčijamo Statybos leidimo dalies rekonstruoti pastatus galiojimą ir įpareigojo atsakovą savo lėšomis per 6 mėnesius išardyti Statybos leidimo pagrindu perstatytas ir pertvarkytas bei naujai įrengtas rekonstruotų statinių dalis (Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalis, 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 1 punktas); taip pat nurodė, kad, atsakovui per šį terminą neįvykdžius šio reikalavimo, pagal Statybos leidimą perstatytos ir pertvarkytos bei naujai įrengtos rekonstruotų statinių dalys bus išardomos atsakovo lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

39.       Kasaciniu skundu atsakovas M. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą, priteisti atsakovo naudai jo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad procesinis terminas nagrinėjamoje byloje nebuvo praleistas, pažeidė ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos bylose, kuriose pareiškėjai ginčijo dėl kitų asmenų arba dėl kitų sklypų priimtus individualius administracinius aktus, tačiau ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas tokiems aktams apskųsti buvo skaičiuojamas nuo teisės aktuose nurodyto individualaus administracinio akto paskelbimo. Pasak atsakovo, šiuo atveju reikšmingos aplinkybės procesinio termino taikymo klausimui išspręsti yra tai, kad ieškovė 2018 m. birželio 28 d. davė Sutikimą, jau anksčiau buvo naikinusi atsakovui duotus sutikimus, gyvena gretimame žemės sklype, naudojasi greta atsakovo rekonstruojamo pastato esančiu statiniu (garažu), procesiniuose dokumentuose nurodė, kad mato rekonstruotą statinį, negalėjo negirdėti ir nepastebėti vykstančių statybos darbų. Atidus ir rūpestingas žmogus (ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad turi aukštąjį medicinos išsilavinimą) neabejotinai turėjo pareigą pasidomėti viešai skelbiama informacija apie kaimynystėje vykstančius statybos darbus. Taigi, ieškovė gerai žinojo apie atsakovo ketinimus statyti ir suprato, kad jos Sutikimo pagrindu bus išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, todėl privalėjo pasidomėti Statybos leidimo turiniu, jeigu kurie nors statytos parametrai jai buvo svarbūs.

39.2.                       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės duoto Sutikimo turinį, pažeidė vienašalių sandorių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas. Pasak atsakovo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 5 dalimi, vienašalio sandorio aiškinimui taikytini visi CK 6.193 straipsnyje nurodyti sutarčių aiškinimo principai. Mažiausiai iš jų patikimas yra sandorio šalies tikrųjų ketinimų principas (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), nes vienašalį sandorį sudariusi šalis gali būti pakeitusi savo valią ir atskleisti dabartinius (pakeistus), o ne sandorio sudarymo metu buvusius ketinimus. Apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikė ieškovės nurodomai jos valiai (jos procesiniuose dokumentuose deklaruojamam ketinimui neleisti didinti pastatų aukščio), taip pat kitais įrodymais neparemtiems ieškovės paaiškinimams, kad ji nesutiko su aukščio didinimu, ir netaikė kitų CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės Sutikimas yra vienašalis sandoris, nėra galimybės įsitikinti, ar ieškovės šiuo metu nurodoma valia neleisti didinti rekonstruojamo pastato aukščio egzistavo 2018 m. birželio 28 d., kai ji davė (pasirašė) šį Sutikimą, ar susiformavo laikotarpiu, kai atsakovas jau buvo atlikęs ieškovės valią dėl aukščio neva pažeidžiančius statybos darbus. Daug statybos proceso dalyvių (analogiškų šalims protingų asmenų) vertino, kad ieškovės duotas Sutikimas yra tinkamas rekonstrukcijai pagal UAB „Senojo miesto architektai“ parengtus projektinius dokumentus atlikti. Sutikimo antrojoje dalyje tvoros aukštis yra apribotas ne daugiau kaip 2 m. Tuo tarpu Sutikime nėra tokio ribojimo dėl rekonstrukcijos. Taigi, anot atsakovo, Sutikimu leidžiama ne tik išplėsti rekonstruojamo pastato plotą, bet ir statyti priestatus, kurių aukštis neribojamas. Nelogiška, kad ieškovė būtų leidusi statyti neriboto aukščio priestatą, bet nebūtų leidusi aukštinti rekonstruojamo pastato. Sutikimo sąlygų tarpusavio ryšys nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovė siekė neleisti didinti aukščio. Jeigu toks ieškovės siekis ir valia būtų egzistavę Sutikimo išdavimo metu, ieškovė neabejotinai būtų įrašiusi jame aukščio apribojimą.        CK 6.139 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Šiuo atveju vienašalį sandorį pasirašė tik ieškovė. Ji galėjo savo nuožiūra redaguoti Sutikimo tekstą ir pasirašyti tik tokį Sutikimo tekstą, kuris jai priimtinas. Ieškovė nesiremia jokiais valios trūkumais. Atsakovas tiesiog paėmė ieškovės pasirašytą Sutikimą, neturėdamas galimybės kaip nors jį redaguoti, todėl atsakovas iš esmės atitinka prisijungusios šalies kriterijų. Be to, aplinkybė, kad ieškovė Sutikime nenurodė maksimalaus jai priimtino rekonstruojamo statinio aukščio, nereiškia, jog atsakovo teisė statyti yra neribota. Žemės sklypui, kuriame yra rekonstruojami atsakovo statiniai, galioja (duomenys neskelbtini) detalusis planas, patvirtintas 1995 m. sausio 12 d. Pagal šį planą, (duomenys neskelbtini) gatvės vakarinė dalis priskiriama miško zonai, kurioje reglamentuotas užstatymas yra 2–3 aukštai. Byloje nėra ginčo, kad Statybos leidimu leidžiama rekonstrukcija atitinka detaliojo plano sprendinius.

39.3.                       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės duotą Sutikimą, pažeidė Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šiuo atveju buvo vykdoma ne nauja statyba (kai nėra privaloma motyvuoti nesutikimo), o rekonstrukcija. Atsakovas nepastatė naujo pastato mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki ieškovės sklypo ribos, nes toks pastatas jau stovėjo. Atsakovas rekonstravo jau stovintį pastatą ir jis nepriartėjo prie ieškovės sklypo. Tuo tarpu ieškovė davė Sutikimą, teigia, kad juo ribojo vieną iš statybos parametrų – aukštį. Anot atsakovo, ieškovė, išdavusi Sutikimą ir remdamasi jo ribų peržengimu, turėjo pagrįsti savo teisių ir interesų pažeidimą dėl duoto Sutikimo ribų peržengimo, o ne remtis absoliučia teise nesutikti. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nenurodė nė vieno argumento, kaip atsakovo atliekama rekonstrukcija pažeidžia jos interesus. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatyta, kad statybą leidžiančiam dokumentui gauti, kai ketinama statinius statyti ar rekonstruoti mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, pateikiama sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar servituto nustatymą patvirtinantys dokumentai (statant inžinerinius statinius). Net ir sutikus, kad ieškovė nedavė sutikimo didinti rekonstruojamo pastato aukštį, byloje nėra šalių ginčo, jog ieškovė davė sutikimą statyti priestatus ir rekonstruoti esamus statinius mažesniais negu norminiai atstumais iki savo sklypo ribos. Tuo tarpu apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime nemotyvuota, kodėl nustačius Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto pažeidimą panaikintas Statybos leidimo galiojimas. Be to, net jeigu ieškovė ir nesutinka su rekonstruojamo statinio aukštinimu, ieškovei neįrodžius, kad toks aukštinimas pažeidžia jos interesus, teismas turėjo atmesti ieškinį. Nemotyvuodamas, kodėl aiškios informacijos apie rekonstruojamo pastato aukštį nenurodymas ieškovės Sutikime automatiškai sukelia Statybos leidimo panaikinimo pasekmes, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

39.4.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalies, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalį, už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus atsako asmenys, privalantys patikrinti ar tikrinę statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti keturi galimi teismo elgesio variantai panaikinus statybą leidžiančio dokumento galiojimą. Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, į ką atsižvelgia teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) nugriauti statinį. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja teismo pareigas: a) motyvuoti konkretaus Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatyto varianto pasirinkimą; b) nustatyti kaltus asmenis, kurių neteisėti veiksmai lėmė statybos neteisėtumą ir sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Pasak atsakovo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvykdė nė vienos iš šių pareigų. Apeliacinės instancijos teismas visą atsakomybę pritaikė tik atsakovui, nors jis buvo tik statytojas ir neatliko nė vieno su Statybos leidimo išdavimu susijusio veiksmo, o tik paėmė iš ieškovės jos pasirašytą Sutikimą ir perdavė architektams, o šie pridėjo Sutikimą prie rekonstrukcijos projekto ir pateikė Vilniaus miesto savivaldybei. Nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018), apeliacinės instancijos teismas nenustatė kaltų asmenų, nemotyvavo, kodėl atsakomybė taikoma atsakovui ir kodėl atsakovas savo lėšomis turi šalinti Statybos leidimo galiojimo panaikinimo padarinius. Skundžiamame sprendime nėra jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kurie asmenys kalti dėl neteisėto Statybos leidimo išdavimo, tačiau nurodyta atsakovui savo lėšomis vykdyti griovimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas parinko pačią griežčiausią statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo pasekmę – griovimą, tačiau visiškai nemotyvavo tokio varianto pasirinkimo ir neapsvarstė kitų alternatyvų (pvz., projektinių dokumentų pertvarkymo ir naujo statybą leidžiančio dokumento gavimo, įpareigojant kompetentingas institucijas tokį (naują) statybos leidimą išduoti; techniškai tai būtų įmanoma). Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje akcentuojamas tiek statybą leidžiančio dokumento panaikinimo padarinių pašalinimo alternatyvų svarstymo prioritetas, tiek ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo šalių ginčo šių principų aspektu. Atsakovo įsitikinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo parinkta neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonė – įpareigojimas atsakovą nusigriauti tvorą – yra neproporcinga siekiamam tikslui atkurti teisėtumą ir pašalinti su statinio aukštingumu susijusių teisės aktų nuostatų pažeidimą.

40.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo.

41.       Ieškovė E. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą, priteisti ieškovės naudai visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

41.1.                       Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad sutrumpintas vieno mėnesio terminas ieškiniui nagrinėjamoje byloje pareikšti nebuvo praleistas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, kreipimosi į teismą terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą momento. Ieškovė apie ginčijamo Statybos leidimo egzistavimą sužinojo 2022 m. balandžio 25 d., kai atsakovas pateikė informaciją, kad yra išduotas Statybos leidimas, ir Projektą. Į teismą su ieškiniu buvo kreiptasi 2022 m. gegužės 16 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nebuvo praleistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė remtis atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes ši nagrinėjamai bylai neturi precedento galios – kasaciniame skunde nurodytų šio teismo bylų faktinės aplinkybės nei iš esmės tapačios, nei panašios į nagrinėjamoje byloje vertinamą situaciją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad Statybos leidimas buvo priimtas ne dėl ieškovės ir neturėjo būti jai įteiktas, atitinkamai pagrįstai nusprendė, jog kreipimosi į teismą terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo momento. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė buvo išdavusi Sutikimą. Dėl to aplinkybė, kad bus vykdomi (vyksta) statybos darbai, savaime nereiškia ginčijamo Statybos leidimo turinio žinojimo. Valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų teisėtumas yra preziumuojamas, todėl ieškovė nesitikėjo, kad bus išduotas Statybos leidimas, viršijantis jos Sutikimo turinį. Tik pastebėjus, kad atliekamais rekonstravimo darbais yra aukštinamas pastatas, nors dėl to sutikimo ieškovė nebuvo davusi, nedelsiant buvo kreiptasi teisminės gynybos.

41.2.                       Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino ieškovės Sutikimo, kaip vienašalio sandorio, turinį. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai Sutikimu išreiškė valią išplėsti pastatų užstatymo plotą nedidinant aukščio. Sutikimo turinio aiškinimas atitinka teismų praktikoje nustatytus kriterijus. Aiškinant sutartį svarbus ne tik sutarties tekstas, bet ir su jos sudarymu, vykdymu ir kitais šalių veiksmais susijusios faktinės aplinkybės – nagrinėjamoje byloje prieš Sutikimo davimą ieškovei teiktuose brėžiniuose ir šalims bendraujant nebuvo kalbos apie atsakovo pastatų aukštinimą. Atsakovas teisingai pažymi, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios sutarties nenaudai ir prisijungusios šalies naudai taisyklė, tačiau, priešingai nei teigia kasaciniame skunde, šiuo atveju Sutikimo tekstas buvo pateiktas atsakovo, ieškovė jo nerengė, tik pageidavo iš pateikto Sutikimo ištrinti pastatų aukštinimo galimybę. Atsakovas yra gavęs skirtingo turinio sutikimus – vienuose sutikimuose yra galimybė aukštinti pastatus, kituose (duotuose ieškovės ir trečiojo asmens) tokios galimybės nėra. Tai reiškia, kad atsakovas gavo sutikimus tokios apimties, dėl kokios buvo sutarta. Ieškovė nedavė sutikimo aukštinti pastatus. Taigi, sistemiškai vertinant Sutikimo turinį ir sutarčių aiškinimo taisykles, akivaizdu, kad ieškovė nebuvo išreiškusi valios aukštinti pastatus. Atsakovas kasacinio skundo argumentais nepagrįstai kildina ieškovei pareigą nurodyti draudimą aukštinti pastatą. Sutikimo, kaip vienašalio sandorio, pagrindu atsakovas įgijo teisę atlikti tik Sutikime nurodytus veiksmus. Akivaizdu, kad veiksmai, kurie nenurodyti Sutikime, nėra atsakovui leistini. Sandoriu aiškiai išreiškiama tai, kas yra leidžiama, t. y. dėl ko susitariama. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog su aukščio didinimu ieškovė nesutiko būtent Sutikimo išdavimo metu ir tokią savo valią aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė Sutikime.

41.3.                       Kasaciniame skunde klaidingai interpretuojama teismų praktika. Ieškovė neturi pareigos įrodyti savo interesų pažeidimo ir duoti sutikimo aukštinti pastatus. Atsakovas privalo laikytis imperatyviųjų teisės normų, kurių pagrindu nustatyti privalomi atstumai tarp gretimų pastatų, nes atstumų iki kaimyninių žemės sklypų nustatymas visų pirma siejamas su trečiųjų asmenų interesų apsauga. Pagal kasacinio teismo praktiką, normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose įtvirtintos normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Tai reiškia, kad vien atstumų pažeidimo faktas suponuoja pagrindą konstatuoti ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad išimtiniais atvejais, kai pokytis yra nežymus, teismas gali pripažinti, jog statinio rekonstrukcija mažesniu nei teisės aktuose nustatytu atstumu iki sklypo ribos nepažeidžia gretimo sklypo savininko teisių. Tačiau nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės paneigia galimybę konstatuoti pažeidimo nebuvimo faktą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad naujos rekonstruoto pastato konstrukcijos, didinant rekonstruojamų pastatų aukštį, įrengiamos mažesniais nei teisės aktų nustatytais atstumais iki ieškovės žemės sklypo ribos. Šiuo atveju pokytis yra žymus ir akivaizdžiai pažeidžia viešuosius tikslus bei ieškovės interesus.

41.4.                       Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakomybė dėl neteisėtos statybos pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą taikytina atsakovui, nes būtent jo veiksmai lėmė Statybos leidimo neteisėtumą (atsakovas žodžiu patvirtino, kad rekonstruojamų statinių aukštis nebus didinamas; suprato, kad ieškovė nedavė sutikimo aukštinti pastatus; ieškovė nebuvo supažindinta su Projektu, kuriame suplanuotas atsakovo pastatų aukštinimas; žinodamas, kad pastatų aukščio didinimas nepatenka į Sutikimo apimtį, atsakovas jį pateikė kartu su prašymu išduoti Statybos leidimą; taigi, jis sąmoningai siekė suklaidinti Projektą rengusius architektus, Projektą derinančias ir statybą leidžiantį dokumentą išduodančias institucijas; be to, atsakovas savo iniciatyva ir rizika vykdė rekonstrukciją pagal neteisėtą Statybos leidimą). Atsakovo kaltę dėl neteisėto Statybos leidimo išdavimo patvirtina teismų nustatytos aplinkybės. 

41.5.                      Atsakovui paskirta teisinga ir proporcinga priemonė pagal teismų praktikoje nustatytus kriterijus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kitokio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių parinkimas šiuo atveju nėra galimas, nes sutikimas aukštinti atsakovui priklausančius pastatus ateityje nebus išduotas nei ieškovės (tai išimtinė jos teisė), nei teismo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl procesinio termino reikalavimui panaikinti statybą leidžiantį dokumentą pareikšti

 

42.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovė, kreipdamasi į teismą su reikalavimu panaikinti statybos leidimą, nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto procesinio termino.

43.       Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad terminas kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo skaičiuotinas nuo 2022 m. balandžio 25 d., kai, atsakydamas į ieškovės atstovo prašymą pateikti Statybos leidimą ir projektinę dokumentaciją, atsakovas pateikė ieškovei prašytą informaciją ir iš jos ieškovei tapo žinoma, jog pastatai rekonstruojami didinant jų aukštį. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2022 m. gegužės 16 d., tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ji nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto kreipimosi į teismą termino.

44.       Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ieškovei žymiai anksčiau tapo žinoma apie pradėtus vykdyti atsakovo statinių statybos (rekonstrukcijos) darbus pagal išduotą Statybos leidimą, be kita ko, teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose, kuriose pareiškėjai ginčijo dėl kitų asmenų arba dėl kitų sklypų priimtus individualius administracinius aktus, tačiau ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas tokiems aktams apskųsti buvo skaičiuojamas nuo teisės aktuose nurodyto individualaus administracinio akto paskelbimo.

45.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

46.       Asmens teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis. Ši teisė taip pat įtvirtinta proceso įstatymuose – CPK 5 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnyje ir kituose įstatymuose. Minėti proceso įstatymai detalizuoja kreipimosi į teismą tvarką – nustato reikalavimus procesinių dokumentų turiniui, mokėtiną žyminį mokestį, atstovavimo taisykles, skundų padavimo terminus ir kt. Taigi, asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – ši teisė neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių, be kita ko, yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-1120/2023, 33 punktas).

47.       Ieškovės ginčijamas Statybos leidimas yra individualus administracinis aktas, todėl reikalavimui dėl jo panaikinimo taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

48.       ABTĮ (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2718 redakcija) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

49.       Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

50.       Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant klausimą dėl termino individualiam administraciniam aktui ginčyti (skundui, ieškiniui dėl jo paduoti) yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015; 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-65-525/2023). Tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-715/2011; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-624/2020; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-668-261/2021).

51.       Nagrinėjamu atveju statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas kitam nei ieškovė asmeniui – atsakovui. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, procesinio termino eiga reikalavimui panaikinti šio dokumento galiojimą pareikšti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada reikalavimą reiškiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašomą panaikinti dokumentą (jo esmę), o ne nuo jo paskelbimo momento.

52.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2014). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, visas šalių nurodytas aplinkybes apie ginčijamo administracinio akto sužinojimo momentą. Byloje nepaneigti (ir kasacinio skundo argumentais neginčijami) įrodymais pagrįsti ieškovės paaiškinimai, kad apie ginčijamo Statybos leidimo egzistavimą ji sužinojo 2022 m. balandžio 25 d., kai atsakovas, vykdydamas ieškovės atstovo prašymą, pateikė informaciją, jog jo atliekamiems rekonstrukcijos darbams yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, taip pat Projektą, taigi tik tada jai tapo žinomi ginčijamo administracinio akto esmę sudarantys duomenys, be kita ko, ir dėl atsakovo rekonstruojamo pastato aukščio didinimo, t. y. aplinkybės, su kuria ieškovė sieja savo, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimą.

53.       Nei atsakovo kasaciniame skunde kaip reikšmingos įvardijamos aplinkybės (ieškovė 2018 m. birželio 28 d. davė Sutikimą, jau anksčiau buvo naikinusi atsakovui duotus sutikimus, gyvena gretimame žemės sklype, naudojasi greta atsakovo rekonstruojamo pastato esančiu statiniu (garažu), taigi žinojo (negalėjo nežinoti), jog gretimame atsakovui priklausančiame žemės sklype vyksta statybos ir (ar) rekonstrukcijos darbai), nei vien informacija apie tai, kad atsakovas ketina vykdyti statybos (rekonstrukcijos) darbus ir bus ir (ar) yra išduotas Statybos leidimas, nesuponuoja, jog ieškovei buvo (tapo) žinomas ir šio statybą leidžiančio dokumento turinys (be kita ko, susijęs ir su juo nustatomomis teisėmis bei pareigomis, taip pat būsimo rekonstruoto pastato matmenimis). Šios aplinkybės, vertinant ieškovės nurodomą suvokimą apie jos duoto Sutikimo turinį, savaime nesuponavo ir ieškovės pareigos iškart pasidomėti viešai skelbiama informacija apie kaimynystėje vykstančius statybos darbus ir (ar) Statybos leidimą, kiek tai susiję su atsakovo rekonstruojamo pastato matmenimis. Ginčijamas Statybos leidimas buvo išduotas atsakovui, o statybos (rekonstrukcijos) darbų vykdymas, be kita ko, nėra vienadienis procesas, šių darbų atlikimas (taigi ir galimas gretimo žemės sklypo savininko teisių pažeidimo paaiškėjimas) objektyviai susijęs su tam tikru laikotarpiu. Pastebėjusi, jog atliekamais rekonstrukcijos darbais aukštinamas atsakovo pastatas, ieškovė, vertindama, jog tai viršija jos duoto Sutikimo apimtį, nedelsdama kreipėsi į atsakovą dėl statybą leidžiančio dokumento pateikimo, taigi įvykdė atsakovo akcentuojamą pareigą pasidomėti ginčijamo administracinio akto esme (turiniu).

54.       Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui buvo pagrindas ieškovės sužinojimo apie ginčijamo Statybos leidimo išdavimo atsakovui momentą sieti būtent su 2022 m. balandžio 25 d. data. Nuo šio ieškovės įrodinėto jos sužinojimo apie ginčijamo Statybos leidimo egzistavimą momento ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisei į teisminę gynybą įgyvendinti ir operatyviai, 2022 m. gegužės 16 d., kreipėsi į teismą su reikalavimu panaikinti šio statybą leidžiančio dokumento galiojimą. Taigi apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nuspręsta, kad ieškovės ieškinys pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant sužinojimo apie ginčijamą individualų teisės aktą momentą, laikytinas paduotu nepraleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.  

55.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas procesinio termino šioje byloje pareikštam administracinio pobūdžio reikalavimui taikymo klausimą, netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pasak atsakovo, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismą nepagrįstai savo išvadas dėl ieškovės sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie ginčijamą Statybos leidimą momento grindus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1524-624/2015 pateiktu išaiškinimu (susijusiu su pozicija, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus), nustatęs vieną skirtumą tarp nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. A-1524-624/2015 vertintų situacijų – skųstas (ginčytas) to asmens ar ne to asmens, kuris paduoda skundą (pareiškia ieškinį), atžvilgiu priimtas sprendimas (administracinis aktas), tačiau neišanalizavo, kokia yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aptariamu ginčui aktualiu klausimu labiau į nagrinėjamą bylą panašiose bylose.  

56.       Vertindama šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

57.       Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas laikė netaikytina šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėje byloje Nr. A-1524-624/2015, tik pagal vieną skirtumą – faktą, kieno atžvilgiu buvo priimtas (kam buvo išduotas) ginčijamas administracinio pobūdžio aktas. Tačiau kasaciniame skunde nepagrįstai neatsižvelgiama į tai, jog šis skirtumas yra esminis (žr. šios nutarties 50 punktą), lemiantis, kad esminiu aspektu nagrinėjamos bylos (ginčijamas ne ieškinio reikalavimą pareiškusiai ieškovei išduotas Statybos leidimas) ir nurodytos administracinės bylos (skųstas asmens, padavusio skundą, atžvilgiu priimtas administracinis aktas (įsakymas)) faktinės situacijos skiriasi. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nuspręsta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1524-624/2015 susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimo pagrindu suformuota praktika nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi.

58.       Labiau į nagrinėjamą bylą panašiomis bylomis, kuriose aptariamas skirtumas neegzistuoja, kuriose suformuotos praktikos, anot atsakovo, neišanalizavo ir kuria dėl to nepagrįstai kaip precedentu nesivadovavo šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atsakovas kasaciniame skunde įvardija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A858-1830/2012, Nr. AS858-479/2014, Nr. A-2029-442/2016, Nr. eA-206-556/2017, Nr. AS-686-756/2017, Nr. eAS-906-525/2017, Nr. eAS-26-822/2020, Nr. eAS-460-624/2021.

59.       Įvertinusi nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde įvardytų administracinių bylų faktines situacijas, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų administracinių bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybės nesutampa.

60.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija atsakovui išduoto statybą leidžiančio dokumento, taigi, statybos teisinių santykių srityje priimto individualaus teisės akto, galiojimą. Tuo tarpu iš esmės visose atsakovo kasaciniame skunde nurodytose administracinėse bylose (Nr. A858-1830/2012, Nr. AS858-479/2014, Nr. A-2029-442/2016, Nr. AS-868-552/2017, Nr. eAS-906-525/2017, Nr. eAS-26-822/2020, Nr. eAS-460-624/2021), nors buvo skųsti ne tų asmenų, kurie padavė skundus, atžvilgiu priimti, tačiau kitokio pobūdžio (kitų teisinių santykių – nuosavybės teisių atkūrimo, teritorijų planavimo, seniūnaičių rinkimų, miškotvarkos, taip pat žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo – srityse priimti) individualūs teisės aktai (viešojo administravimo subjektų sprendimai, įsakymai), o bylose Nr. eAS-906-525/2017, Nr. AS-868-552/2017 ir Nr. eAS-26-822/2020, skirtingai nuo nagrinėjamos bylos, esminis spręstas klausimas, be kita ko, buvo praleisto ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto procesinio teisės kreiptis į teismą termino atnaujinimo, o ne kreipimosi į teismą praleidus šį terminą (ar jo nepraleidus) klausimas.

61.       Administracinėje byloje Nr. eA-206-556/2017 pareiškėjas skundė ne jam, o statytojui (juridiniam asmeniui) pagal daugiabučio namo savininkų bendrijos, kurios pirmininkas buvo pareiškėjas, sutikimą išduotą statybos leidimą. Byloje ginčytas pats sutikimo davimo faktas, o ne jo turinys, be to, nurodytos administracinės bylos duomenimis, statybą leidžiančio dokumento išdavimą apskundęs gretimo žemės sklypo savininkas dar iki šio administracinio akto išdavimo buvo supažindintas su būsimos statybos projektu. Tai suponuoja, kad pareiškėjas galėjo suprasti, jog statybos leidimas bus išduotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų (ir galbūt pažeidžiant pareiškėjo teises), atitinkamai apskundimo termino eigos pradžios momentui nustatyti reikšmingomis galėjo būti laikomos ir kitos aplinkybės, kurios neegzistuoja nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-206-556/2017 vertinta individuali faktinė situacija taip pat yra skirtinga. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad atsakovo kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pagrįstai nesivadovauta kaip precedentu nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą.

62.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normų bei nenukrypdamas nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikos, tinkamai įvertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, reikšmingas procesinio termino taikymo klausimui išspręsti, ir pagrįstai konstatavo, jog šis terminas nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo padaryti priešingos išvados.

 

Dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (ne)teisėtumo

 

63.       Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti Statybos leidimo kaip neteisėtai išduoto dokumento galiojimą ginčijamas tuo aspektu, kad teismo išvada dėl ginčijamo Statybos leidimo išdavimo neteisėtumo buvo padaryta netinkamai taikant Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto nuostatas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

64.       Ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas – Statybos leidimas – buvo išduotas 2020 m. vasario 17 d., todėl šiai bylai išspręsti aktualios tą dieną galiojusios statybą reglamentuojančių teisės aktų redakcijos: Statybos įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – STR 1.05.01:2017).

65.       Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Tai reiškia, kad statybos procedūros turi būti organizuojamos taip, kad nebūtų pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Dėl to statybos procedūrų metu atliekami veiksmai, tarp jų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir realizavimas, neturi pažeisti kitų trečiųjų asmenų kaip savininkų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-695/2017, 27 punktas).

66.       Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad kai numatoma statinius statyti ar rekonstruoti mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiama sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju.

67.       STR 1.05.01:2017 55 punkte nustatyta, kad atvejai, kada privaloma gauti besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus, nurodyti STR 1.05.01:2017 7 priede.

68.       STR 1.05.01:2017 7 priedo („Besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų privalomumo atvejai“) 4 punkte nustatyta bendra taisyklė, kad rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) privalomi šiais atvejais: a) statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus; b) statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos; c) statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos.

69.       STR 1.05.01:2017 7 priedo 8 punkte įtvirtinta išimtis iš taisyklės, kai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) yra neprivalomi. Šiame punkte reglamentuojama, kad statiniui rekonstruoti rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų ir (ar) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) ribų.

70.       Sistemiškai aiškinant STR 1.05.01:2017 7 priedo 4 ir 8 punktų nuostatas, darytina išvada, kad, priklausomai nuo to, kokiu atstumu nuo besiribojančio žemės sklypo ribos – 3–1 m atstumu ar arčiau kaip 1 m atstumu – galimas statytojas planuoja statybos (rekonstrukcijos) darbų atlikimą, gretimo žemės sklypo savininko sutikimo privalomumo aspektu taikytinas skirtingas teisinis reglamentavimas. Situacijos, apibrėžtos b atveju (statant (rekonstruojant) pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m, tačiau ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos), privalomumas gauti rašytinį gretimo žemės sklypo savininko sutikimą tiesiogiai priklauso nuo ketinamo statyti (rekonstruoti) pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio aukščio, t. y. tam tikrais atvejais (kai statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba, yra ne didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos) tokio sutikimo nereikia. Pavyzdžiui, 1 m atstumu nuo gretimo sklypo ribos pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos aukštis (matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas)) gali būti (ir rašytinio besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimo nereikia) 1 m arba žemesnis, 1,5 m atstumu – 1,5 m arba žemesnis, 2,9 m atstumu – 2,9 m arba žemesnis. Kitaip tariant, išlaikant šias atstumo nuo sklypo ribos iki pastato, priklausomai nuo pastato aukščio, proporcijas, gretimo žemės sklypo savininko rašytinis sutikimas statomo (rekonstruojamo) pastato aukščiui padidinti nereikalingas. Tuo tarpu esant situacijai, apibrėžtai c atveju (statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos), visais atvejais, nepriklausomai nuo planuojamo statyti (rekonstruoti) statinio aukščio, reikalingas gretimo žemės sklypo savininko sutikimas, t. y., ketindamas statyti (rekonstruoti) pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m atstumu nuo gretimo žemės sklypo ribos, galimas statytojas, nepriklausomai nuo to, išlaikoma b atveju reglamentuojama atstumo nuo sklypo ribos iki pastato, priklausomai nuo pastato aukščio, proporcija ar ne, privalo gauti šio sklypo savininko sutikimą ir aukščiui (naujos statybos atveju) arba šiam matmeniui padidinti (rekonstrukcijos atveju), skirtingai nuo b situacijos, kai toks sutikimas (ir aukščiui), minėta, privalomas tik tada, kai pagal statytojo parengto projekto sprendinius, pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba, yra didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos. 

71.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl statybą reglamentuojančių teisės normų, nustatančių atstumus nuo pastatų iki gretimų sklypų ribų, yra išaiškinęs, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus minimalius atstumus, yra imperatyviosios, jų statytojas privalo laikytis. Išimtis galima tik vienu atveju – jeigu su tuo savanoriškai sutinka kaimyninio žemės sklypo savininkas, t. y. jeigu jis laisva valia atsisako tam tikros savo kaip savininko teisių apsaugos. Teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę asmeniui sutikti, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius mažesniu nei nustatytu atstumu iki jo sklypo ribos, rodo, jog atstumų iki kaimyninių žemės sklypų nustatymas, siekiant viešųjų statybos proceso teisėtumo tikslų, visų pirma siejamas su trečiųjų asmenų interesų apsauga. Taigi, sutikti ar nesutikti su tuo, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius arčiau, nei nustatyta iki sklypo ribos, yra asmens teisė, kurios jis, suprantama, gali atsisakyti, tačiau niekas kitas to negali padaryti už jį. Taigi, tik besiribojančio sklypo savininkas turi teisę spręsti, ar duoti sutikimą ir kokiomis sąlygomis tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2011; 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2013).

72.       Remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas Statybos leidimas išduotas nesant ieškovės sutikimo, kuris šiuo atveju buvo privalomas. 

73.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad net jeigu ir būtų galima sutikti, jog ieškovė nedavė sutikimo didinti rekonstruojamo pastato aukštį, byloje nėra ginčo, jog ieškovė ginčo Sutikimu davė sutikimą statyti priestatus ir rekonstruoti esamus statinius mažesniais negu norminiai atstumais iki savo sklypo ribos. Atsakovas teigia, kad jis nepastatė naujo pastato mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki ieškovės sklypo ribos, nes toks pastatas jau buvo (ir, be to, mažesniu, nei nustatyta teisės aktuose, atstumu), atsakovas jį tik rekonstravo. Be to, ieškovės duoto Sutikimo turinį Projektą rengę architektai ir šio Projekto pagrindu ginčijamą Statybos leidimą išdavusi Vilniaus miesto savivaldybės administracija suprato kaip tinkamą pastato rekonstrukcijai, kuria didinamas ir šio pastato aukštis, atlikti. Kadangi kiti statybos proceso dalyviai ieškovės duoto Sutikimo turinį suprato kitaip, negu byloje įrodinėja ieškovė, apeliacinės instancijos teismas turėjo nagrinėti, kaip ginčijamas Statybos leidimas ir jo pagrindu atliekami rekonstrukcijos veiksmai pažeidžia ieškovės, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, interesus, o ieškovei šio pažeidimo neįrodžius, – atmesti ieškinį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad Sutikime nebuvo nurodyta aiškios informacijos apie rekonstruojamo pastato aukštį, nesiaiškinęs, kaip atsakovo rekonstruojamo statinio aukštinimas pažeidžia ieškovės interesus, panaikino ginčijamo Statybos leidimo galiojimą, be kita ko, kaip išduoto nesilaikant Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto, reglamentuojančio gretimo žemės sklypo savininko sutikimo būtinumą, siejamą su ketinimu rekonstruoti statinius mažesniais už norminius atstumais, reikalavimų.

74.       Taigi, šiais kasacinio skundo argumentais, taip pat kasaciniame skunde dėstomais argumentais dėl teritorijoje, kurioje atliekami ginčo rekonstrukcijos darbai, istoriškai susiklosčiusio perimetrinio užstatymo atsakovas iš esmės siekia pagrįsti, kad jis apskritai neturėjo pareigos gauti rašytinio ieškovės, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkės, sutikimo savo planuojamos rekonstrukcijos leidimui gauti.

75.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju atsakovo atliekamai rekonstrukcijai, kuri nurodyta Projekte, be kita ko, ir didinant rekonstruoto pastato aukštį, turėjo būti gautas ieškovės sutikimas.

76.       Pirma, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje naujos pastato konstrukcijos, didinant rekonstruojamų pastatų aukštį, įrengiamos mažesniais nei teisės aktų nustatytais atstumais iki ieškovės žemės sklypo ribos (skundžiamo sprendimo 40 punktas). Kasaciniame skunde nedėstoma jokių nei šios aplinkybės nustatymą, nei apeliacinės instancijos teismo vertinimą, kad ginčas dėl šios aplinkybės byloje nekilo, kvestionuojančių argumentų.

77.       Atsakovo kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė ginčo Sutikimu davė sutikimą statyti priestatus ir rekonstruoti esamus statinius mažesniais negu norminiai, t. y. 1 m, atstumais iki jos sklypo ribos. Atsakovas byloje neginčija ir to fakto, kad jo 2,70 m ūkio pastatas į vieno aukšto su rūsiu (cokoliu) kūrybinių dirbtuvių pastatą rekonstruojamas paaukštinant iki 5,40 m, t. y. aukštis pakinta (net) 2,7 m. Taigi, atsakovas prašė ieškovės sutikimo atlikti jo esamų pastatų rekonstrukciją ir pastatyti priestatus arčiau nei 1 m atstumu iki gretimo, ieškovei priklausančio, žemės sklypo ribos, o tai atitinka pirmiau aptarto c atvejo situaciją, kai, kaip minėta, statytojas privalo gauti besiribojančio sklypo savininko sutikimą ir aukščiui padidinti. Tai, kad atsakovas nepastatė naujo pastato mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki ieškovės sklypo ribos, nes toks pastatas jau buvo (ir, be to, mažesniu, nei nustatyta teisės aktuose atstumu), atsakovas jį tik rekonstravo, neturi reikšmės sprendžiant dėl privalomumo gauti ieškovės, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, sutikimą, nes rašytinis gretimo žemės sklypo savininko sutikimas būtinas tiek statybos, tiek rekonstrukcijos, atliekamos mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, atveju (Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktas). 

78.       Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais dėl ieškovės pareigos pagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo pareigos įvertinti, kaip ginčijamas Statybos leidimas ir pagal jį atliekami rekonstrukcijos veiksmai pažeidžia ieškovės, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, interesus, t. y. motyvuoti savo atsisakymą duoti sutikimą aukščiui padidinti. Tokia pareiga gretimo žemės sklypo savininkui kiltų, jeigu rekonstrukcija būtų vykdoma ant esamo statinio pamatų ir jos metu nekeičiant statinio matmenų taip, kad būtų dar labiau mažinamas esamas statinio ir sklypo ribos atstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-611/2015; 2018 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-403/2018 22 punktą). Taigi, gretimo žemės sklypo savininko pareiga motyvuoti savo nesutikimą šiuo atveju siejama su esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio naujų konstrukcijų iki gretimo žemės sklypo ribų nesumažėjimo aplinkybe. Pareiga įrodyti šį faktą tenka atsakovui, kuris juo remiasi (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas, išskyrus jo kasacinio skundo teiginį, kad jis nemažino atstumo, neargumentuoja ir nenurodo, kuri bylos medžiaga laikytina šį faktą pagrindžiančiais duomenimis. Be to, pirmiau nurodytose ir kasaciniame skunde akcentuojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse teisinės situacijos dėl esamo teisėtai pastatyto mažesniu atstumu iki sklypo ribos statinio rekonstravimo vertinimas pateiktas sprendžiant dėl atvejo, kai vykdoma teisėtai pastatytų statinių, esančių 1–3 metrai iki gretimo sklypo ribos, rekonstrukcija ant esamo statinio pamatų ir jos metu neketinta mažinti esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovas teigia, kad tas atstumas yra nulinis (kasacinio skundo 68 punktas). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kaip priimtomis iš esmės besiskiriančiose pagal teisinę situaciją bylose, negali būti vadovaujamasi kaip precedentais sprendžiant ieškovės būtinumo motyvuoti savo nesutikimą klausimą šioje byloje.

79.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės Sutikimas atsakovo ketinamiems statybos darbams atlikti apėmė ne tik esamų ūkio pastato ir vienbučio gyvenamojo namo, išplečiant jų plotą, rekonstravimą, bet ir priestato arčiau nei 1 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos pastatymą. Taigi, atsakovas nevisiškai tikslus, teigdamas, kad jis tik rekonstravo jau stovėjusį pastatą. Esant tokiam ieškovės Sutikimui ir tokiems atsakovo ketinimams dėl statybos (taip pat ir naujos) darbų atlikimo, aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 pateiktas su naujos statybos teisėtumu susijęs išaiškinimas, kad kai gretimo sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu nei teisės aktuose nustatytas atstumu iki gretimo sklypo ribos, šio sklypo savininkas neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti.  

80.       Pažymėtina ir tai, kad nei galiojantis teisinis reglamentavimas, nei atsakovo kasaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika nurodytos teismo pareigos aiškintis, ar rekonstruojamas (rekonstruotas) statinys nepažeis (nepažeidžia) gretimo žemės sklypo savininko teisėtų interesų, nesieja su statybos (rekonstrukcijos) proceso dalyvių skirtingu gretimo žemės sklypo savininko duoto sutikimo turinio aiškinimu. Dėl to šia aplinkybe grindžiami kasacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės sutikimo atsakovo ketinamai rekonstrukcijai atlikti šiuo atveju reikalingumo, netinkamai taikė Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. 

81.       Trečia, atsakovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad atsiliepime į ieškinį jis teigė, jog ieškovės Sutikimas jo planuotai rekonstrukcijai atlikti, remiantis STR 1.05.01:2017 7 priedo 9.3 punktu, apskritai nebuvo reikalingas (privalomas), nes statybos (rekonstrukcijos) darbai atlikti teritorijoje, kurioje istoriškai susiklostęs perimetrinis užstatymas (Projekto 10.2 punktas). Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kitais pagrindais, todėl teismui nebuvo poreikio nagrinėti argumentų dėl perimetrinio užstatymo ir dėl to neegzistuojančios atsakovo pareigos gauti ieškovės sutikimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinį, tačiau dėl perimetrinio užstatymo (taigi, ir dėl jo nulemiamų padarinių – privalomumo gauti rašytinį besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimą statybos darbams atlikti nebuvimo) nepasisakė.

82.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023 49 punktą). Atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, nenurodė jokių su nurodytos išimties dėl teritorijos, kurioje atliekami statybos darbai, istoriškai susiklosčiusio perimetrinio užstatymo taikymu susijusių argumentų tuo aspektu, kad jis neprivalėjo gauti rašytinio ieškovės, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkės, sutikimo savo suplanuotai rekonstrukcijai atlikti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytos ribos, neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti atsakovo kasaciniame skunde akcentuojamu ginčo teritorijos perimetrinio užstatymo ir dėl to egzistuojančios (ar neegzistuojančios) atsakovo pareigos gauti ieškovės sutikimą klausimu. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas kasaciniame skunde remiasi aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo teritorijoje istoriškai susiklosčiusiu perimetriniu užstatymu ir kasaciniame skunde nurodomomis kaip pagrindžiančiomis atsakovo pareigos gauti ieškovės sutikimą nebuvimą, kuriomis nesirėmė apeliacinės instancijos teisme. Šios aplinkybės nebuvo nagrinėtos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatuoja, kad su aptariamomis aplinkybėmis susiję kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

 

Dėl sutikimo, kaip vienašalio sandorio, aiškinimo

 

83.       Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Statybos leidimo neteisėtumo ginčijama ir tuo aspektu, kad pagrindas jį išduoti – ieškovės duotas Sutikimas (jo turinys) – buvo įvertintas pažeidžiant sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, nepagrįstai šiuo atveju (kai nesutariama dėl vienašalio sandorio turinio) prioritetą teikiant mažiausiai patikimam metodui – ieškovės valiai, kurios, pasak atsakovo, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, ir atitinkamai padarant nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nesutiko su atsakovo rekonstruojamų pastatų aukščio didinimu.

84.       Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė davė Sutikimą statyti priestatus ir rekonstruoti esamus statinius mažesniais negu norminiai atstumais. Byloje kilęs ginčas tik dėl šio Sutikimo nuostatos „rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir vienbutį gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą“ aiškinimo – šalys nesutaria dėl to, ar apėmė nurodyta Sutikimo nuostata atsakovo ketinamų rekonstruoti pastatų aukščio didinimą ar ne.

85.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovės duotas Sutikimas rekonstruoti atsakovo vienbutį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą nesilaikant nustatytų atstumų iki jai priklausančio žemės sklypo ribos apėmė tik jos sutikimą didinti užstatytą plotą, bet ne keisti statinių aukštį, todėl ginčijamu Statybos leidimu leista didinti atsakovo ketinamų rekonstruoti statinių aukštį, neturint tam, minėta, privalomo gauti ieškovės sutikimo.

86.       Pirma, besiribojančio žemės sklypo savininko duodamas rašytinis sutikimas išreiškia jo valią dėl statybos (rekonstrukcijos) ir yra viena iš prielaidų sukurti statymo teisę tokį interesą turinčiam asmeniui (galimam statytojui). Toks rašytinis sutikimas traktuotinas kaip vienašalis sandoris, įpareigojantis jį sudariusį asmenį. Kitaip tariant, rašytinį sutikimą davusiam asmeniui atsiranda pareiga netrukdyti įgyvendinti tų teisių, kurias rašytiniu sutikimu jis suteikė šio sutikimo adresatui, o šis įgyja teisę nekliudomai įgyvendinti rašytiniu sutikimu suteiktą teisę (CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalys).

87.       Sutikimas vykdyti statybos (rekonstrukcijos) darbus neabejotinai turi vienokios ar kitokios įtakos rašytinį sutikimą duodančio asmens teisėms ar interesams tiek statybos (rekonstrukcijos) metu, tiek statinį eksploatuojant (paprastai tokį sutikimą duodantis asmuo dalies šių savo interesų apsaugos atsisako). Todėl tam, kad sutikimą duodantis asmuo galėtų įvertinti statybos (rekonstrukcijos) darbus inicijuojančio asmens būsimų veiksmų poveikį jo teisėms ir interesams, galimas statytojas turi savo ketinimus jam atskleisti, pateikdamas išsamią (tikrovę atitinkančią, visapusišką) informaciją, reikšmingą asmens tikrajai valiai, išreiškiamai duodamu sutikimu, susiformuoti. Pagal įstatymą privalomas pateikti rašytinis gretimo žemės sklypo savininko sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą jo sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne apskritai teisei statyti (rekonstruoti) įgyvendinti, bet konkretiems (tiek pobūdžio, tiek apimties, pvz., fizinių parametrų, prasme) statybos (rekonstrukcijos) darbams atlikti. Pateikti nurodytą informaciją yra sutikimą duoti prašančio (pagal nustatytą teisinį reglamentavimą sutikimą gauti privalančio) asmens pareiga, nepriklausomai nuo to, ar sutikimą duodantis asmuo išreiškia kokius nors su tokios informacijos gavimu susijusius pageidavimus. Galimas statytojas, tokios informacijos sutikimo davimo (gavimo) metu nepateikęs, prisiima galimą su jo atliekamų statybos (rekonstrukcijos) darbų neatitiktimi sutikimą davusio asmens valiai (tai prilygsta sutikimo nebuvimui) susijusią riziką. Tinkamu būsimos statybos (rekonstrukcijos) planų atskleidimu pripažįstamas projektinio pasiūlymo, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją, pateikimas. Informacija išsamiausiai atskleidžiama pateikiant statinio projektą, tačiau ji gali būti pateikta ir projektinių pasiūlymų forma arba kitais būdais, jeigu jie yra pakankamai informatyvūs ir išsamūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2013; 2018 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-248/2018 17 punktą).

88.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir kasacinio skundo argumentais neginčijama), kad, pagal ieškovės sutikimo davimo (gavimo) metu viešai paskelbtus (ieškovei žinomus) projektinius pasiūlymus, atsakovo statinio su lango anga aukštis buvo 2,7 m, įėjimo į rūsį prieangio aukštis – 1,8 m, garažo aukštis – 2,95 m. Turėdama būtent tokią informaciją, susijusią su būsimų rekonstruotų atsakovo statinių aukščiu, ieškovė davė ginčo Sutikimą, Sutikime atskirai (konkrečiai) sutikdama tik su užstatyto ploto išplėtimu, kaip atsakovo statinių rekonstrukcijos rezultatu. Tai, kad, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalį, statinio rekonstravimas apibrėžiamas kaip statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.), reiškia, jog šiame apibrėžime aptarta, kokie statybos veiksmai apibūdina statinio rekonstravimą kaip tokio pobūdžio statybą, tačiau, kaip teisingai pažymima ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, nereiškia, jog kiekvienos rekonstrukcijos atveju yra (turi būti) keičiami visi, įskaitant ir aukštį, nurodytame apibrėžime išvardyti statinio išorės matmenys tam, kad konkreti statyba galėtų būti įvertinta kaip rekonstrukcija. Kaip šioje byloje nustatyta teismų (ir neginčijama atsakovo kasaciniu skundu), Projekto, kurio pagrindu buvo išduotas ginčijamas Statybos leidimas ir kuris Sutikimo davimo (gavimo) metu ieškovei nebuvo pateiktas (kasacinio skundo 45 punktas), duomenimis, atsakovo pastato aukštis po rekonstrukcijos – 5,40 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės lėmė pagrįstą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčo Sutikimu ieškovė neišreiškė valios leisti atlikti atsakovo statinių rekonstravimą, be statiniais užstatyto ploto išplėtimo, pakeičiant (didinant) ir kitą statinių išorės matmenį – jų aukštį. Pažymėtina, kad ir atsakovas kasaciniame skunde (jo 74 punktas) pripažįsta, jog aiški informacija apie rekonstruojamo pastato aukštį Sutikime nebuvo nurodyta.

89.       Atitinkamai nepagrįsta pripažintina atsakovo pozicija, kad leidimas atlikti rekonstrukciją savaime (neįvardijus sutikime konkretaus leidimo didinti rekonstruojamo pastato aukštį) apima aukščio didinimą, todėl, sutikime nesant jokių apribojimų dėl aukščio, šį aukštį riboja tik detaliojo plano sprendiniai. Pažymėtina, kad konkrečių detaliojo plano sprendinių, susijusių su ginčo teritorijoje galimu didžiausiu statinių aukščiu, buvimas reikšmingas tik tiek, kiek ribotų statytojo galimybes aukštinti naujai statomus / rekonstruoti esamus statinius net ir esant gretimo žemės sklypo savininko sutikimui, t. y. net ir šiam savininkui sutikus su statinių aukštinimu labiau, nei leidžia detaliojo plano sprendiniai, statytojas galėtų juos aukštinti tik iki pagal detaliojo plano sprendinius leidžiamo aukščio. Tačiau detaliojo plano sprendinių dėl statinių aukštingumo buvimas nepanaikina statytojo pareigos gauti gretimo žemės sklypo savininko sutikimą, jeigu šis konkrečios situacijos aplinkybėmis yra privalomas pagal galiojančius teisės aktus.

90.       Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl ieškovės duoto Sutikimo turinio aiškinimo, rėmėsi iš esmės tik ieškovės procesiniuose dokumentuose deklaruojamu (jokiais įrodymais neparemtu) ketinimu neleisti didinti atsakovo rekonstruojamų pastatų aukščio ir netaikė kitų CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių.

91.       Minėta, kad rašytinis besiribojančio žemės sklypo savininko sutikimas – tai asmeninis, vienašalis šio asmens sudarytas sandoris. CK pirmosios knygos nuostatose, reglamentuojančiose su sandoriais susijusius klausimus, nenustatyta vienašalių sandorių aiškinimo taisyklių. Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį, vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Taigi, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl rašytiniame sutikime išreikštos jį davusio asmens valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad šis sutikimas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (šiuo atveju – besiribojančio žemės sklypo savininko) valia. Dėl šios priežasties sutikime išreikštos jį davusio asmens valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) taikytinos ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja rašytinio sutikimo, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik šį sutikimą davusio asmens valia, esmei.

92.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 86 punkte aptartą besiribojančio žemės sklypo savininko duodamo rašytinio sutikimo esmę, kilus ginčui dėl šiame sutikime jį davusio asmens išreikštos valios turinio, šis turi būti nustatomas remiantis ne vien pažodiniu sutikimo teksto aiškinimu, tačiau būtina aiškintis tikruosius jį davusio asmens ketinimus atsižvelgiant į sutikimo davimo ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Nustatant tikruosius asmens ketinimus esminę reikšmę turi informacija, kurią prieš sutikimo davimą galimas statytojas suteikė sutikimą išdavusiam asmeniui. Sutikimą davusio asmens tikrųjų ketinimų negalint nustatyti, aptariamas sandoris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jam tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikęs analogiškas jį sudariusiajam protingas asmuo (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į sutikimo esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis).

93.       Taigi, sutarčių aiškinimo principai taikomi ir aiškinant vienašalius sandorius, kurių sudarymo metu egzistavo tik vieno asmens valia ir tik vienos šalies valios išraiška atsispindi sudarytame sandoryje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir aiškinant vienašalį sandorį tikrųjų jį sudariusio asmens ketinimų nustatymo principas nėra mažiau patikimas, nei kiti aptarti sutarčių aiškinimo metodai, ir nepraranda esminės savo reikšmės, nes ir aiškinant vienašalį sandorį nustatoma būtent jo sudarymo metu egzistavusi (o ne nagrinėjant bylą ar dar kažkada buvusi, kaip teigiama kasaciniame skunde) jį sudariusio asmens valia. Sunkumų nustatyti tikrąją sandorio šalių valią gali kilti esant tiek vienašaliam, tiek dvišaliam sandoriui. Tačiau galimi sunkumai nepaneigia šio sutarčių aiškinimo metodo ir dėl to jis netampa mažiausiai patikimas. Jeigu tikrųjų sandorį sudariusio asmens ketinimų nėra galimybės nustatyti remiantis byloje esančiais įrodymais, taikomi kiti sutarčių aiškinimo metodai.

94.       Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai (40–45 punktai) teikia pagrindą padaryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, išsamiai išnagrinėjo kiekvienos bylos šalies nurodytas faktines aplinkybes, reikšmingas Sutikimą davusios ieškovės valios turiniui nustatyti, įvertino pirmosios instancijos teismo išanalizuotą bylos medžiagą (įskaitant ieškovės ir atsakovo žodinius paaiškinimus proceso metu), nustatė bylos šalių argumentų ir atsikirtimų dėl Sutikimo turinio esmę, dėl jų pasisakė, teisiškai kvalifikavo ir pateikė savo išvadas sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

95.       Apeliacinės instancijos teismas visų pirma įvertino Sutikimo tekstą lingvistinio aiškinimo metodu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) ir padarė išvadą, kad Sutikime aiškiai nurodyta leidžiamų atlikti statybos darbų apimtis – išplėsti rekonstruojamų ūkio pastato bei vienbučio gyvenamojo namo užstatymo plotą ir pastatyti priestatą. Skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo ne Sutikime pavartotą rekonstrukcijos sąvoką, o tokio pobūdžio statybą apibūdinantį veiksmą – užstatymo ploto (ilgio ir pločio) atsakovo rekonstruojamais pastatais išplėtimą, kaip atspindintį tikrąjį ieškovės ketinimą ir jos valią, kad atsakovo rekonstruojami pastatai nebūtų aukštinami (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į šalių elgesį iki ieškovei duodant ginčo Sutikimą (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) – ieškovės sutikimo, kuriame, be kita ko, buvo išreikštas ir sutikimas dėl aukščio didinimo, davimą 2011 m. rugpjūčio 25 d. bei ieškovės šio sutikimo atšaukimą 2011 m. rugsėjo 12 d.; atsakovo tvirtinimą ieškovei ir trečiajam asmeniui, kad rekonstruojamų pastatų aukštis nebus didinamas, bei šį atsakovo tvirtinimą iš dalies patvirtinančius bylos rašytinius duomenis (atsakovo trečiajam asmeniui 2018 m. birželio 10 d. persiųstus projektinius pasiūlymus, pagal techninius parametrus iš esmės besiskiriančius nuo Projekto, kurio pagrindu buvo išduotas ginčijamas Statybos leidimas). Kasacinio skundo argumentais šios aplinkybės neginčijamos ir, be kita ko, kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas, atsakovas nepateikė byloje įrodymų, kad, kreipdamasis į ieškovę dėl sutikimo rekonstrukcijai atlikti, būtų pateikęs jai pakankamą informaciją jos interesus atitinkančiai valiai, susijusiai su atsakovo ketinama atlikti rekonstrukcija, susiformuoti. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į kitas ieškovės Sutikimo davimo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), įvertindamas kitų gretimo žemės sklypo bendraturčių (trečiųjų asmenų) duotus sutikimus, kuriuose, skirtingai nuo ieškovės Sutikimo išplėsti tik užstatymo plotą, išreikštas sutikimas padidinti atsakovo pastatų užstatymo plotą, tūrį ir aukštį.

96.       Atsakovas kasaciniame skunde akcentuoja CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsižvelgimo į tai, kokią prasme sutarčiai (vienašalio sandorio nuostatoms) tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, sutarčių aiškinimo taisyklę, tačiau neteisingai interpretuoja šios taisyklės esmę, nurodydamas, kad ieškovės duotą Sutikimą vertino UAB „Senojo miesto architektai“ darbuotojai, kurie, remdamiesi ieškovės Sutikimu, parengė dokumentus (projektinius pasiūlymus, rekonstravimo projektą), o Vilniaus miesto savivaldybė pritarė projektiniams pasiūlymams ir išdavė Statybos leidimą, taigi, pripažino, jog ieškovės Sutikimas yra tinkamas atsakovo planuotai rekonstrukcijai atlikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje CK nuostatoje minimas protingo asmens kriterijus reiškia, jog, vadovaujantis protingumo principu, aiškinamasi, kaip sutarties tekstą suprastų protingas žmogus, būdamas šalis tokiomis pat aplinkybėmis, pavyzdžiui, statinio pirkėjas ar tokios pat patirties vartotojas statybos rangos santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2005). Taigi, šiuo atveju taikytinas ne bet kokio protingo asmens kriterijus – sutartis aiškintina taip, kaip ją suprastų protingas asmuo, esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms, būdamas tokios pačios patirties, profesijos bei kvalifikacijos (Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Vilnius: Justitia, 2001, p. 252). Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad teismas, aiškindamas ieškovės Sutikimo turinį pagal aptariamą objektyvųjį kriterijų, turėtų aiškintis, kaip Sutikimo nuostatas „rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir vienbutį gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą“ tokiomis pačiomis aplinkybėmis suprastų analogiškas ieškovei, kaip gretimo žemės sklypo savininkei, protingas asmuo, o ne atsakovo kasaciniame skunde įvardyti ieškovės Sutikimą subjektyviai įvertinę konkretūs asmenys – kiti ginčo statybos proceso dalyviai, vykdę atsakovo užsakymą ir rengę reikiamus dokumentus.

97.       CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas, viešojo konkurso būdu) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020 79 punktą; 2022 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2022 32 punktą).

98.       Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad Sutikimą, kaip vienašalį sandorį, pasirašė tik ieškovė, kad ji galėjo koreguoti Sutikimo tekstą, jeigu jis buvo jai nepriimtinas, o atsakovas tik paėmė ieškovės pasirašytą Sutikimą, neturėdamas galimybės kaip nors jį keisti. Tuo tarpu ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad Sutikimo turinį rengė ne ji; ieškovė tik pasirašė atsakovo jai pateiktą Sutikimą, prieš tai, be kita ko, paprašiusi iš Sutikimo teksto išbraukti aplinkybę dėl pastatų aukščio didinimo. Byloje nėra šį ieškovės tvirtinimą paneigiančių arba priešingą aplinkybę – kad tekstą parengė ieškovė – patvirtinančių duomenų. Taigi, nagrinėjamos bylos duomenys vertintini kaip patvirtinantys, kad Sutikimo tekstą parengė ir pasiūlė ieškovei būtent atsakovas. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas šiuo atveju iš esmės atitinka prisijungusios šalies kriterijų. Remiantis pirmiau aptarta ir atsakovo kasaciniame skunde akcentuojama contra proferentem taisykle, ginčo Sutikimo tekstas šiuo atveju galėjo (galėtų) būti aiškinamas jį pasiūliusio atsakovo nenaudai. Vertinant Sutikimo formuluotę dėl galimybės atsakovui rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir vienbutį gyvenamąjį namą, išplečiant tik pastatų užstatymo plotą, toks Sutikimo tekstas visiškai atitiko ieškovės nurodomus interesus – rekonstruoti statinius taip, kad nepadidėtų jų aukštis, o iš bylos duomenų matyti (tą patvirtina ir kasacinio skundo 45 punkte dėstomi argumentai), jog informacija, kad rekonstruojami statiniai bus aukštinami, Sutikimo davimo (pasirašymo) metu ieškovei nebuvo žinoma. Taigi, ieškovei nebuvo jokio poreikio redaguoti jai priimtiną atsakovo parengto Sutikimo tekstą. Dėl to atsakovo kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad tik ieškovė pasirašė šį Sutikimą, kad ji turėjo teisę savo nuožiūra redaguoti Sutikimo tekstą ir pasirašyti tik jai priimtino turinio Sutikimą, tačiau pasirašė to nepadariusi, nesuponuoja, jog tai ji pasiūlė Sutikimo tekstą. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutikimo turinį ir jame išreikštą ieškovės valią dėl atsakovo ketinamos vykdyti jo pastatų rekonstrukcijos apimties, nepažeidė ir CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės.

99.       Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pritaikęs šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į Sutikimo, kaip vienašalio sandorio, esmę, reikšmingomis laikytas sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, kuriame įtvirtintos bendrosios nuostatos yra taikomos aiškinant ir vienašalius sandorius (CK 1.63 straipsnio 5 dalis), apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė tikrąją, Sutikimo davimo metu buvusią, ieškovės valią, išreikštą ginčo Sutikime, – kad atsakovo rekonstruojami pastatai nebūtų aukštinami, ir tikruosius jos ketinimus – sutikti tik su šių pastatų užstatymo ploto išplėtimu bei priestato pastatymu. 

100.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo kasaciniame skunde nepagrįstai argumentuojama, jog apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, prioritetą teikė ieškovės nurodomai jos valiai, kaip mažiausiai patikimam vienašalio sandorio aiškinimo principui, ir netaikė kitų sutarčių aiškinimo taisyklių. Tokie kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys teisinio pagrindo padaryti kitokias nei atsakovo ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Sutikimo turinio ir panaikinti ar pakeisti šią skundžiamo teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių, jų proporcingumo siekiamam tikslui, padarinių šalinimo naštos paskirstymo

 

101.       Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovas kasacinio skundo argumentais nepagrindė, jog apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl leidimo išdavimo neteisėtumo, toliau spręstina dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių parinkimu, jų proporcingumu siekiamam tikslui, taip pat tokių padarinių pašalinimo naštos paskirstymu.

102.       Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog šioje byloje turi būti taikoma griežčiausia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė – nugriovimas (Statybos leidimo pagrindu perstatytų ir pertvarkytų bei naujai įrengtų rekonstruotų statinių dalių išardymas), nes teismas jokiais teisiniais argumentais nepagrindė tokio varianto pasirinkimo, taip pat neapsvarstė, ar egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos aplinkybės, leidžiančios neteisėtos statybos padarinius pašalinti statinio negriaunant (nurodytų išardymo veiksmų neatliekant). Be to, anot atsakovo, pareiga prisidėti prie statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinių šalinimo kompensavimo tenka ir kitiems Statybos leidimo išdavimo procese dalyvavusiems asmenims, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs atsakovo ir kitų asmenų kaltės bei atsakomybės laipsnio, nurodė griovimo (išardymo) darbus įvykdyti tik atsakovo lėšomis.

103.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš esmės teisiškai pagrįstais.

104.       Statyba, vykdoma (įvykdyta) pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, yra neteisėta. Jos rezultatas – pastatytas statinys – taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą sukelia civilinius ir kitus teisinius padarinius. CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, 3 dalyje nustatyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu neteisėta statyba kvalifikuojama kaip vykdyta pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, jos padariniai šalinami pagal Statybos įstatymo nuostatas.

105.       Statybos įstatymo 33 straipsnio, reglamentuojančio statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, 2 dalyje įtvirtinti 4 galimi alternatyvūs teismo sprendimo, kai jis panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, variantai. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis.

106.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje statinio nugriovimas, kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, yra įtvirtintas pirmajame iš keturių punktų, kuriuose yra reglamentuotos padarinių šalinimo priemonės, tačiau toks išdėstymas nereiškia, jog statinio nugriovimas yra pirminė neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonė. Priešingai, tiek pats įstatymo leidėjas pripažįsta (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, 3 dalis), tiek kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad statinio nugriovimas yra ultima ratio (paskutinė priemonė), kuri taikoma tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 57 punktas).

107.       Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą.

108.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų. Kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Savavališkai pastatytų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-1075/2022, 57 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-62-701/2024, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 

109.       Griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė (statinio griovimas) gali būti taikoma tik įsitikinus, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019, 71 punktas). Sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

110.       Nurodyti kriterijai, vertinant atsakovo neteisėtu pripažinto Statybos leidimo pagrindu perstatytų ir pertvarkytų bei naujai įrengtų rekonstruotų statinių dalių nugriovimą (išardymą) kaip kraštutinę priemonę, yra svarbūs ir nagrinėjamoje byloje. Tuo tarpu iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies (sprendimo 46 punktas) matyti, kad su pareikštais ieškinio reikalavimais dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo susiję klausimai apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai, pagal pirmiau aptartus kriterijus, išnagrinėti.

111.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė yra išdavusi atsakovui Sutikimą rekonstruoti esamus ūkio pastatą ir vienbutį gyvenamąjį namą, išplečiant pastatų užstatymo plotą ir pastatant priestatus arčiau nei 1 m atstumu iki jos sklypo ribos. Šis sutikimas yra galiojantis ir nenuginčytas. Ginčo dėl to byloje nėra. Nagrinėjamas ginčas taip pat vyksta ne dėl Sutikimo išdavimo fakto, o tik dėl šio Sutikimo turinio. Vadinasi, ieškovės, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkės, tam tikros apimties sutikimas egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, net ir konstatavus šio Sutikimo pagrindu atsakovui išduoto Statybos leidimo (atlikti rekonstrukciją, kuri nustatyta Projekte, be kita ko, ir didinant rekonstruojamo pastato / statomo priestato aukštį) neteisėtumą, priešingai nei teigiama ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, nagrinėjamo ginčo atveju, kai atsakovo statybos veiksmai atlikti esant išduotam gretimo žemės sklypo savininkės sutikimui, negali būti automatiškai atmestas kitokio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių parinkimo galimumas, tarsi ieškovės sutikimas apskritai nebūtų buvęs duotas.

112.       Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, sprendžiant statinio, pastatyto pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimo klausimą, turi būti nustatyti kalti dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenys, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnis ir nusprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 39 punktas; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020, 65 punktas).

113.       Kasacinio teismo konstatuota, kad statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas).

114.       Neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones reglamentuojančiose teisės normose nedetalizuojama, kokie asmenys gali būti laikomi atsakingais pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktus, todėl turi būti vadovaujamasi kitomis šio įstatymo normomis. Statybos įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir šiuos dokumentus išdavę subjektai. Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalyje įtvirtinta, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti ar tikrinę statinio projektą ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Nurodytos nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu statybai vykdyti turi būti rengiamas projektas ir išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, ir jie išduoti pažeidžiant jų išdavimo tvarką, tai kaltais asmenimis Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų prasme bus, be kita ko, už nurodytų dokumentų išdavimą (pritarimą jiems) atsakingi subjektai – kompetentingos institucijos, dalyvavusios statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese (pagal įstatymą statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turinčios tiek pritarimo funkciją, tiek ir konkretaus dokumento išdavimo funkciją) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013; 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020 72 punktą). Pareigos kompensuoti neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas našta, tenkanti konkrečiam leidimą išdavusiam ar jam pritarusiam subjektui, gali skirtis priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių to subjekto kaltės laipsnį, t. y. jo veiksmų įtakos mastą išduodant statybos leidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020, 51 punktas).

115.       Tokia kasacinio teismo pozicija dėl atsakomybės subjektų, jų kaltės laipsnio nustatymo ir atitinkamai teisės į statinius praradimo padarinių šalinimo naštos paskirstymo koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje laikomasi principo, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Šie asmenys neprivalo užtikrinti, kad valdžios institucijos tvirtai laikytųsi visuomenei neprieinamų vidinių taisyklių ir procedūrų, pirmiausia skirtų atsakingumui ir veiksmingumui valdžios institucijos viduje užtikrinti. Valstybei, kurios valdžios institucijos nesilaikė savo vidinių taisyklių ir procedūrų, neturėtų būti leista gauti naudos dėl netinkamo savo institucijų elgesio ir išvengti pareigų vykdymo. Kitaip tariant, bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55555/08; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04).

116.       Taigi nagrinėjamoje byloje turėjo būti nustatyta tiek abiejų atsakovų – M. T. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tiek (galbūt) kitų subjektų, dalyvavusių ginčijamo Statybos leidimo išdavimo procese, kaltė ir atsakomybės laipsnis dėl neteisėtai perstatytų ir pertvarkytų bei naujai įrengtų atsakovo rekonstruotų statinių dalių. Tuo tarpu, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, visa atsakomybė, susijusi su statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimu, teko atsakovui, kuris buvo statytojas ir nėra tiesiogiai susijęs su Statybos leidimo išdavimo procesu; už šio proceso teisėtumą, minėta, atsakingi kiti, Statybos įstatymo 27 straipsnio 26 dalyje nurodyti, asmenys, ir jų lėšomis taip pat gali būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino atsakovo, kaip statytojo, ir kitų asmenų indėlio Statybos leidimo išdavimo procese, tačiau nurodė atsakovui savo lėšomis vykdyti griovimo (išardymo) darbus. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu pirmiau aptartą kasacinio teismo ir EŽTT praktiką, kurios esmė yra ta, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems susijusiems asmenims.

 

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų

 

117.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas procesinio termino pradžios reikalavimui dėl statybos leidimo panaikinimo šioje byloje pareikšti nustatymo, taip pat su ginčijamo Statybos leidimo teisėtumu susijusius klausimus, tinkamai aiškino ir taikė atsakovo kasaciniame skunde įvardytas teisės normas ir nenukrypo nuo nurodytiems klausimams išspręsti aktualios teismų praktikos, todėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas dėl Statybos leidimo dalies rekonstruoti statinius galiojimo panaikinimo, paliktina galioti.

118.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl kitų byloje pareikštų reikalavimų, susijusių su neteisėtos statybos padarinių šalinimo proporcingumu, taip pat išlaidų už neteisėtos statybos padarinių pašalinimą paskirstymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įstatyme (Statybų įstatymo 27 straipsnio 26 dalyje, 33 straipsnio 3 dalyje) šiems klausimams išspręsti nustatytų principų, nukrypo nuo kasacinio teismo šiais klausimais suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesprendė proporcingos padarinių šalinimo priemonės pritaikymo (parinkimo) pagal pirmiau aptartus, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus klausimo, neįvertino, ar neegzistuoja teisinių ir faktinių aplinkybių, galbūt lemiančių realias atsakovo atliktų statybos (rekonstrukcijos) darbų įteisinimo galimybes, taip pat nenustatė kaltų dėl neteisėtai išduoto Statybos leidimo asmenų, jų atsakomybės laipsnio, t. y. nenustatė faktinių aplinkybių, reikšmingų taikant ginčo santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Nurodyti pažeidimai yra tokio pobūdžio, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, o faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (CPK 351 straipsnio 1 dalis), nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, susiję su rekonstrukcijos pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą padarinių šalinimo priemonių parinkimu ir šių padarinių šalinimo naštos paskirstymu, ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

119.       Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškovės E. V. ieškinio dalis ir atsakovas M. T. įpareigotas savo lėšomis per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 pagrindu perstatytas ir pertvarkytas bei naujai įrengtas rekonstruotų statinių dalis bei nurodyta, kad, atsakovui M. T. per šį terminą neįvykdžius šio reikalavimo, 2020 m. vasario 17 d. išduoto leidimo Nr. LRS-01-200217-00020 pagrindu perstatytos ir pertvarkytos bei naujai įrengtos rekonstruotų statinių dalys išardomos atsakovo M. T. lėšomis, taip pat Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Danguolė Bublienė

 

        Algirdas Taminskas

 

        Agnė Tikniūtė