Administracinė byla Nr. eA-303-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04636-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 24.7

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja), 

sekretoriaujant A. D., 

dalyvaujant pareiškėjo (duomenys neskelbtini), atstovėms direktorei V. L., advokatei I. V. ir advokatei D. U.-F., 

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, atstovei advokatei D. A., 

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini), veikiančio per (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi pakeista jos teisių perėmėju (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos: 1) 848 748,31 Eur žalą, susidariusią iki skundo pateikimo (2021 m. gruodžio 8 d.); 2) 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gruodžio 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą sumažino 140 Eur ir prašė priteisti 848 608,31 Eur, taip pat patikslino laikotarpį, už kurį prašė priteisti žalą – nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Bendrovė nuo (duomenys neskelbtini) sėkmingai veikė karinės įrangos sektoriuje, kuris turi strateginę reikšmę šalies nacionaliniam saugumui, tačiau (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais nutarimais Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Nesutikdama su tokiu vertinimu, Bendrovė pradėjo administracinius ginčus, kurie iki skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dienos nebuvo pasibaigę. Minėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai sukėlė reikšmingas pasekmes Bendrovei – pripažinus, kad Bendrovė neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Bendrovės veikla karinės įrangos sektoriuje buvo uždrausta ir Bendrovei kilo tokios pasekmės: ji negali disponuoti jai priklausančiais karinės paskirties daiktais, turi priverstinai juos saugoti specialiomis sąlygomis, Bendrovė turi nuosavybės teise objektus (duomenys neskelbtini), kurie saugomi muitinės sandėliuose, jų negali nei perleisti, nei susigrąžinti. Bendrovė ne kartą kreipėsi į skirtingas atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) institucijas, prašydama išspręsti jai kilusių pasekmių (turto realizavimo ar jo saugojimo išlaidų atlyginimo) klausimą, tačiau tai nebuvo padaryta.

2.2.                      Lietuvos institucijų sprendimais sukeltos ir nereguliuojamos pasekmės reiškia neteisėtą, be įstatymo pagrindo vykdomą ekspropriaciją, o priverstinai patiriamos išlaidos prieštarauja konstituciniams nuosavybės apsaugos principams ir juridinio asmens veiklos tikslams. Toks disponavimo turtu apribojimas, koks kilo Bendrovei dėl to, kad Lietuvos valstybė nesprendė dėl priimtų Bendrovės atžvilgiu sprendimų pasekmių, prilygsta ekspropriacijai, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsniui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintiems teisėtumo ir proporcingumo principams. Lietuvos valstybė galėjo ir turėjo sureguliuoti jos institucijų sprendimais sukeltas neproporcingas pasekmes Bendrovei, tačiau iki šiol to nepadarė. Aplinkybė, kad Lietuvos valstybės institucijos nesprendžia dėl Bendrovei sukeltų pasekmių, yra itin neproporcingas nuosavybės teisės apribojimas, kuris privalo būti nutrauktas, o iki nutraukimo dėl tokio neveikimo susidariusios išlaidos – atlygintos.

2.3.                      Bendrovė nekvestionuoja jai priimtų sprendimų pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, o prašo priteisti Bendrovės priverstinai turėtas išlaidas dėl to, kad Lietuvos valstybės institucijos, nusprendusios dėl veiklos kariniame sektoriuje apribojimo, atsisakė spręsti dėl Bendrovei tokiais sprendimais sukeltų pasekmių, susijusių su karinės paskirties turtu – jo Bendrovė negali realizuoti ir privalo saugoti. Bendrovė prašė teismo įpareigoti Lietuvos valstybę tokią situaciją ištaisyti, o iki tai bus atlikta – priteisti Bendrovės patirtas tokio turto saugojimo išlaidas.

2.4.                      Bendrovė yra nuo (duomenys neskelbtini) m. Lietuvos Respublikoje veikianti (duomenys neskelbtini) bendrovė, kuri specializuojasi (duomenys neskelbtini), jai išduota licencija, suteikianti teisę verstis ginklų taisymu, ginklų ir šaudmenų perdirbimu; licencija, suteikianti teisę verstis ginklų, A kategorijos ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių gamyba. Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu licencijos buvo galiojančios (nesustabdytos ir nepanaikintos). Vykdydama veiklą, Bendrovė prekiavo su Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV), taip pat trečiųjų šalių subjektais. Iki ginčo aplinkybių atsiradimo Bendrovėje dirbo (duomenys neskelbtini) darbuotojai, nuo (duomenys neskelbtini) Bendrovė sumokėjo daugiau nei (duomenys neskelbtini) mokesčių valstybei.

2.5.                      Bendrovė savo veiklą vykdė griežtai reguliuojamame sektoriuje: jos veiklą, inter alia (be kita ko), reguliuoja Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymas (toliau – Kontrolės įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 patvirtintos Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklės, Strateginių prekių kontrolės vykdymo taisyklių ir sertifikatų karinę įrangą gaminančioms įmonėms gavėjoms išdavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Bendrovės prekybiniai santykiai karine ir dvejopos paskirties įranga buvo a priori (nepatikrinus faktų, iš anksto) licencijuojami minėtų teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tiek gamybai reikalingų detalių įsigijimas (importas), tiek pagamintos (modernizuotos) įrangos pardavimas (eksportas) buvo individualiai peržiūrimi ir legitimuojami kompetentingos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 iš skirtingų valstybės valdžios įstaigų sudarytos Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) teisės aktų nustatyta tvarka atliko Bendrovės patikimumo įvertinimą ir 2014 m. gruodžio 10 d. išdavė Bendrovės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, galiojusį iki 2019 m. gruodžio mėn.

2.6.                      Iki 2020 m. liepos 31 d. galiojęs Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas (toliau – Įstatymas) Bendrovės veiklos nereguliavo, kadangi Bendrovė nebuvo laikoma investuotoja pagal Įstatyme įtvirtintą investuotojo sąvoką. 2020 m. birželio 30 d. buvo priimtas Įstatymo pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., kuriuo, be kita ko, 2 straipsnio 2 dalis papildyta 6 punktu, kuris investuotojams priskyrė asmenis, kurie siekia vykdyti ar vykdo veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje.

2.7.                      Iki Įstatymo taikymo Bendrovei pradžios, 2020 m. liepos 14 d. VSD iniciatyva Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (toliau – ir Komisija) pirmą kartą pradėjo Bendrovės atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrą. Komisijos 2020 m. rugsėjo 22 d. posėdyje buvo priimta išvada, kuria Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų (toliau – ir Pirmoji išvada). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimas) nutarta pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų dėl turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Dėl Pirmosios išvados ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisminiai ginčai vyko skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu.

2.8.                      Vadovaudamasi 2020 m. spalio 7 d. Nutarimu, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir Ministerija) 2020 m. spalio 20 d. pranešė Bendrovei sustabdanti Bendrovei išduotų licencijų galiojimą. Po 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo Bendrovės veikla iš esmės buvo sustabdyta: ji prarado galimybę sudaryti naujus sandorius, neteko galimybės užbaigti prisiimtų įsipareigojimų bei sudarytų sandorių. Bendrovei nutraukus visus licencijuotus sandorius su 2020 m. spalio 7 d. Nutarime implikuojamu subjektu, kurio ryšiai nurodyti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, ir atitinkamoje geografinėje teritorijoje veikiančiais asmenimis bei atsisakius bet kurių, net ir grėsmės nacionaliniam saugumui regimybę galinčių kelti kontaktų, Komisija 2021 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą pradėti naują Bendrovės patikros procedūrą siekiant nustatyti, ar yra pašalintos 2020 m. spalio 7 d. Nutarime nurodytos priežastys, dėl kurių Bendrovė buvo pripažinta neatitinkanti nacionalinio saugumo interesų.

2.9.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2021 m. liepos 19 d. raštu Bendrovei pranešta apie 2021 m. liepos 15 d. posėdyje Komisijos priimtą sprendimą, kad grėsmė, užfiksuota Pirmojoje išvadoje ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarime liko aktuali ir po pakartotinės Bendrovės patikros, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimas) nutarė pripažinti Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu vyko teisminis procesas dėl 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimo bei Komisijos 2021 m. liepos 15 d. išvados (toliau – ir Antroji išvada) teisėtumo ir pagrįstumo.  

2.10.                      Bendrovė patyrė ir toliau patiria finansines pasekmes dėl to, kad Lietuvos valstybė, priėmusi 2020 m. spalio 7 d. Nutarimą ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimą (toliau kartu – ir Nutarimai), ribojančius Bendrovės veiklą, iš esmės neišsprendė dėl to atsirandančių pasekmių, nors tą daryti privalėjo, užtikrindama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą. Nutarimais yra apribota Bendrovės nuosavybės teisė į jai priklausantį ir teisėtai įgytą turtą ir palikta vien tik saugojimo pareiga. Šios pareigos atsiradimas ir trukmė nepriklauso nuo Bendrovės valios, yra jai žalinga ir bendrai prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams, o greitu metu taps Bendrovei nepakeliama.

2.11.                      Bendrovė nuosavybės teise turi karinės bei A kategorijos ginklų paskirties objektus (toliau – ir Daiktai), kuriuos iki 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo yra įgijusi / pagaminusi tam, kad galėtų naudoti juos savo veikloje, t. y. parduoti pagal jau sudarytas ar planuotas sudaryti sutartis, gamybinėje veikloje arba naudoti vėliau parduotinų objektų gamyboje, tačiau de facto (faktiškai) jais disponuoti negali. Net ir nutraukus sutartis su asmenimis, kurie Vyriausybei ir Komisijai kėlė abejonių, Bendrovė turėjo realias galimybes šiuos Daiktus parduoti NATO ar trečiųjų šalių subjektams, tačiau to padaryti jai nebuvo leista. Nuo 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo iki skundo pateikimo dienos Bendrovė ne vieną kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Komisiją, Ministeriją, prašydama leisti sudaryti konkrečius sandorius, tačiau leidimų negavo.

2.12.                      Bendrovė 2020 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydama išduoti Bendrovei importo licenciją ir importo sertifikatą jai nuosavybės teise priklausančiai (duomenys neskelbtini) muitinėje esančiai įrangai susigrąžinti į Lietuvą. Šios įrangos eksportui į (duomenys neskelbtini) Bendrovė iš Ministerijos buvo gavusi eksporto licenciją, tačiau dėl taikomų ekologinių reikalavimų įrangai pirkėjas jos nebegalėjo priimti (duomenys neskelbtini). Taip Bendrovei priklausanti įranga „įstrigo“ (duomenys neskelbtini) muitinėje, o Bendrovės prašymas priimti dėl jos sprendimus Ministerijoje net nebuvo nagrinėtas. Dėl šių Ministerijos veiksmų Bendrovė kreipėsi į teismą, kuris nurodė Ministerijai tokį Bendrovės prašymą išnagrinėti. Ministerija teismo sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui; skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu byla dar nebuvo išspręsta.

2.13.                      Bendrovė 2021 m. spalio 1 d. raštu Nr. LIT(S)-310 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministrę bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą, prašydama kompensuoti Bendrovės mėnesines būtinąsias priverstines įrangos saugojimo išlaidas, kurios patiriamos gamybinių patalpų nuomos, fizinės apsaugos ir kitų aptarnavimo sutarčių pagrindu – pagal faktines Bendrovės kiekvieną mėnesį patiriamas išlaidas, arba leisti išvežti įrangą iš Lietuvos.

2.14.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. spalio 27 d. raštu Nr. S-3286 iš esmės pareigą pateikti sprendimo būdą perkėlė Ministerijai, kuri 2021 m. spalio 28 d. raštu pranešė Bendrovei, kad pagal Įstatymą bei Kontrolės įstatymą Bendrovė negali vykdyti veiklos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės kompensuoti dėl to patiriamų išlaidų. Šiuo atsakymu buvo išreikšta aiški valstybės pozicija, kad Bendrovė negali sudarinėti sandorių ar atlikti bet kokių veiksmų, susijusių su Daiktais bei turi ir toliau juos saugoti savomis lėšomis.

2.15.                      Bendrovė 2021 m. lapkričio 4 d. dar kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministrę bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą, teiraudamasi, kaip Vyriausybė ketina elgtis dėl jos nutarimais sukeltų pasekmių Bendrovei, t. y., ar Bendrovė gali išvežti jai priklausančius Daiktus į kitą Europos Sąjungos šalį, o jei ne – kokiu būdu Vyriausybė (ar jos pavedimu – kita institucija) prisiima įsipareigojimą kompensuoti tokios įrangos saugojimo ir sandėliavimo kaštus. Iki skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos atsakymo į minėtą raštą Bendrovė nebuvo gavusi.

2.16.                      Uždraudus vykdyti Bendrovės veiklą, ji pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį vis tiek privalo laikytis saugumo reikalavimų, kadangi Bendrovės turimi Daiktai gali būti naudojami karybos tikslams. Bendrovė negali karinės įrangos tiesiog palikti neprižiūrimame sandėlyje, kadangi tai gali sukelti didelę grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui. Dėl priverstinio Daiktų saugojimo Bendrovė kiekvieną mėnesį patyrė vidutiniškai 65 000 Eur išlaidų.

2.17.                      Lietuvos valstybė uždraudė Bendrovei vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, kuri buvo pagrindinė Bendrovės veikla, karinės įrangos sektoriuje, įpareigojo neapibrėžtą laiką saugoti Daiktus be galimybės šiuos daiktus realizuoti ar kitaip naudoti. Bendrovė, neturėdama galimybės disponuoti turimais Daiktais, kiekvieną mėnesį patiria žalą, kuri atsirado tik dėl Vyriausybės neteisėtų veiksmų ir tęsis tol, kol Vyriausybė ar kita jos įgaliota institucija neišspręs Vyriausybės nutarimais sukeltų pasekmių.

2.18.                      Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį Lietuvos valstybės veiksmai atitinka veiksmų neteisėtumo sąvoką, nes: 1) nesant teisės aktuose numatyto pagrindo buvo iš esmės paneigta Bendrovės nuosavybės teisė į Daiktus; 2) dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministerijos neveikimo, pažeidžiančio bendrojo pobūdžio pareigas ir principus bei teisėtumo reikalavimą arba dėl legislatyvinės omisijos Bendrovė yra priversta patirti išlaidas.

2.19.                      Bendrovė po 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo negali disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiais Daiktais, pagal Įstatymo 12 straipsnio 18 dalį negali vykdyti veiklos strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje. 2020 m. spalio 7 d. Nutarime, sukėlusiame nurodytas pasekmes, nebuvo nurodyta, kaip Bendrovė turėtų elgtis su turimais Daiktais, Bendrovė negali gauti licencijų, reikalingų Daiktams importuoti ir eksportuoti pagal Kontrolės įstatymo 7 bei 8 straipsnius, o Ministerija, pranešusi Bendrovei apie jai suteiktų licencijų galiojimo sustabdymą, nenurodė jokio termino Daiktams realizuoti.

2.20.                      Įstatyme nesureguliavus tokios, kaip nagrinėjamu atveju, teisinės situacijos, Bendrovė, nors de jure (teisiškai) turi nuosavybės teisę į Daiktus, de facto niekaip šia teise pasinaudoti negali, nors nei Įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato, kad iš nacionalinio saugumo interesų neatitinkančio juridinio asmens gali būti paimta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus Nutarimus, valstybė de facto įvykdė ekspropriaciją – Bendrovei buvo uždrausta Daiktus parduoti, perduoti ar kitaip disponuoti šia nuosavybe, be to, papildomai juos turi saugoti, laikydamasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

2.21.                      Ministerijos argumentas dėl teisės aktų, reguliuojančių Daiktų likimą, nebuvimo negali būti laikomas pakankamu siekiant išvengti neigiamų pasekmių, kylančių tinkamai nesureguliavus teisinių santykių, paliekant visą atsakomybę spręsti nutarimais sukeltas finansines pasekmes. Nuosavybės teisės atėmimas iš Bendrovės neatitinka proporcingumo principo bei viešojo ir privataus intereso derinimo reikalavimų.

2.22.                      Bendrovės vykdoma veikla, veikiant karinės technikos pramonėje, turi būti (ir yra) itin griežtai reguliuojama. Bendrovė turi derinti savo teisę disponuoti įsigyta ir pagaminta įranga, derindama tokių daiktų panaudojimą su viešuoju interesu (nepažeidžiant įrangos gamybos ir saugojimo saugumo reikalavimų, laikantis kitų specialiųjų teisės aktų). Daiktų ir įrangos saugojimas sukelia itin dideles išlaidas Bendrovei ir nagrinėjamu atveju visiškas nuosavybės paėmimas tiesiog atimant Daiktus iš Bendrovės ir perduodant juos atsakovei turėtų netgi mažesnes pasekmes už dabartinę situaciją, kuomet Bendrovė, negalėdama disponuoti turtu, turi savomis lėšomis rūpintis turto priežiūra ir saugojimu.

2.23.                      Neaišku, kodėl apribojimas disponuoti nuosavybės teise turimais Daiktais užtikrina nacionalinio saugumo reikalavimus, kai Daiktai yra laikomi Lietuvos teritorijoje esančiame sandėlyje, o Daiktų perkėlimas į kitą valstybę, esančią Europos Sąjungoje, pažeistų nacionalinio saugumo reikalavimus, kodėl Lietuvos valstybė negalėtų leisti Daiktų perleisti tretiesiems asmenims, kurie atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus arba veikia valstybėje, kuri atitinka Lietuvos Respublikos geopolitinę kryptį.

2.24.                      Į Bendrovę dėl bendradarbiavimo galimybės ir siekio įsigyti Bendrovės gaminamą įrangą yra kreipęsi JAV, Suomijos karinių oro pajėgų atstovai. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimo (nesiėmimo spręsti iš Nutarimų kylančias pasekmes) Bendrovė neribotą laiką patirs rimtesnes už nusavinimą ir baudžiamojo poveikio pasekmes – turės išlaidų, susijusių su Daiktų saugojimu ir prižiūra, o galiausiai praras Daiktų vertę dėl rinkos pokyčių. Bendrovei nebegalint saugoti Daiktų, pakankamai reali grėsmės visuomenės saugumui tikimybė. Tokių priverstinių pasekmių sukėlimas prieštarauja ne tik teisėtumo, proporcingumo principams, tačiau ir verčia veikti Bendrovę prieš CK nustatytus juridinio asmens tikslus.

2.25.                      Neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai pasireiškia neproporcingai apribojus pareiškėjo nuosavybę (de facto ją eksproprijavus) ir už tokį apribojimą teisingai neatlyginant. Vyriausybė privalo kompensuoti Bendrovės patiriamas išlaidas, kurios atsirado dėl Vyriausybės veiksmų uždraudus Bendrovei disponuoti turima nuosavybe. Neišsprendus susiklosčiusios padėties, Bendrovė pasilieka teisę ateityje reikalauti visos Bendrovės Daiktų, į kuriuos nuosavybės teisė yra de facto prarasta, vertės atlyginimo iš Lietuvos valstybės.

2.26.                      Lietuvos valstybės veiksmai neteisėti, kadangi Lietuvos valstybės institucijos yra neveiklios ir nesiima jokių būtinų veiksmų, net Bendrovei prašant jų imtis, protingai ir rūpestingai išspręsti susiklosčiusią situaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybei, priimant Nutarimus, turėjo ir privalėjo būti akivaizdu, kad Bendrovė susidurs su neproporcingomis pasekmėmis, jei nebus sprendžiami Daiktų, kuriais Bendrovė negali disponuoti, realizavimo arba saugojimo klausimai. Nesprendžiant šių klausimų Nutarimuose ar vėliau, Bendrovės išlaidos augo (ir tebeauga toliau), ir dėl finansinių sunkumų, susijusių su veiklos sustabdymu Nutarimais, Bendrovė ilgainiui jų nebegalės finansuoti. Kadangi Lietuvos valstybė (jos institucijos) išdavė visus reikiamus leidimus Bendrovei Daiktus įgyti ir turėti, išdavė leidimus sudaryti sandorius, dėl kurių vėliau pripažino Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, būtent atsakovei (jos institucijoms) tenka pareiga išspręsti ir tokių sprendimų sukeliamas pasekmes. Atsakovė yra atsakinga už tai, kad Bendrovė turi Daiktus, kuriais šiai dienai negali niekaip disponuoti, tačiau privalo apmokėti jų laikymo ir saugojimo kaštus.

2.27.                      Disponavimas Daiktais nėra įmanomas dėl 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo, o Lietuvos valstybės institucijos nesiima jokių veiksmų tokiai situacijai spręsti, atsakovės institucijų veiksmai laikytini pažeidžiančiais bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. tokiu būdu, kad Bendrovei nebūtų sukeliama papildoma žala. Už šią situaciją atsakomybė tenka valstybei, atstovaujamai Vyriausybės. Valstybės institucijos turi pareigą sukurti tokią teisinę sistemą, kurios egzistavimas pašalintų viešųjų subjektų teisę savivaliauti. Teisės aktų, kurių pagrindu būtų galima kompensuoti Bendrovei dėl Vyriausybės veiksmų patiriamą žalą nebuvimas, nėra pakankamas pagrindas neproporcingai riboti Bendrovės teises, o Bendrovės patiriama žala turėtų būti kompensuojama neatsižvelgiant į tai, kad nėra teisės aktų, nustatančių kompensavimo pagrindus.

2.28.                      Nuo 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo iki skundo pateikimo dienos už Daiktų saugojimą jau yra sumokėta 848 748,31 Eur. Dalis Bendrovės nuosavybės teise valdomų objektų šiuo metu dėl negalėjimo jais disponuoti yra (duomenys neskelbtini) muitinėje, todėl akivaizdu, kad už šių objektų saugojimą iš Bendrovės bus pareikalauta apmokėti (duomenys neskelbtini) muitinės patiriamus Bendrovės daiktų saugojimo kaštus. Daiktų saugojimo išlaidos susidaro kiekvieną dieną ir žala Bendrovei nuolat auga, todėl Bendrovė ateityje tikslins reikalavimą atsižvelgdama į tai, kiek ilgai situacija dėl Daiktų saugojimo nebus išspręsta.

2.29.                      Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priėmusi nutarimus, kuriais apribota Bendrovės veikla, neišsprendė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais sukeltų padarinių klausimo. Tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priėmusi ribojančius Bendrovės veiklą Nutarimus, iš esmės nebūtų visiškai apribojusi Bendrovės nuosavybės teisės, o leistų šiuos Daiktus realizuoti juos saugiai išvežant už Lietuvos Respublikos ribų, Bendrovė nepatirtų Daiktų saugojimo kaštų bei žalos. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant Nutarimus, atsakovas galėjo ir turėjo numatyti, kad šiais veiksmais Bendrovei bus sukelta žala, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų nepagrįstai apribojus Bendrovės nuosavybės teisę, atsakovei nesiimant jokių veiksmų, kuriais būtų pašalinami Vyriausybės nutarimais sukelti padariniai, ir Bendrovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, o neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Ministerija atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1.                      Pagrindas, iš kurio kildinami ir neteisėti valstybės veiksmai, yra Bendrovės atžvilgiu priimti jos veiklą apriboję sprendimai. Bendrovės ir Lietuvos valstybės ginčo pradžia – Pirmoji išvada, kuri patvirtinta 2020 m. spalio 7 d. Nutarimu. Komisija 2021 m. liepos 15 d. priėmė Antrąją išvadą, kurioje dar kartą pripažino Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Antroji išvada patvirtinta 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimu.

3.2.                      Pirmoji išvada ir Antroji išvada (toliau kartu – ir Išvados) ir Nutarimai valstybės institucijoms turi privalomą galią – Ministerija ir kitos valstybės institucijos neturi teisinio pagrindo išduoti Bendrovei jos prašomų licencijų ar leidimų, kurie sudarytų pagrindą vykdyti veiklą srityje, kurioje buvo pripažinta, jog Bendrovės veikla neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų.

3.3.                      Bendrovė jos įrodinėjamus nuostolius tiesiogiai sieja su minėtomis Išvadomis ir Nutarimais. Skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjamos dvi Bendrovės inicijuotos bylos, kuriose buvo keliamas klausimas dėl Išvadų ir Nutarimų teisėtumo: administracinė byla Nr. eA-885-822/2022 dėl Pirmosios išvados ir 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo; Vilniaus apygardos administraciniame administracinė byla Nr. eI-983-860/2022 dėl Antrosios išvados ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. Nutarimo.

3.4.                      Bendrovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra išvestinis iš Išvadų ir Nutarimų, todėl turėtų būti įsitikinta Komisijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų sprendimų teisėtumu, ir tik po to vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kuriais ją kaltina pareiškėja. Tuo atveju, jei administraciniai teismai galutinai nuspręs, kad Komisija ir Vyriausybė priėmė teisėtus sprendimus, atsakovas negalėtų būti kaltinamas atlikęs neteisėtus veiksmus, kadangi turėtų būti laikoma, jog jis veikė griežtai pagal teisės aktuose nustatytą reglamentavimą.

3.5.                      Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Valstybės institucijos negali priimti teisės aktuose nenumatytų sprendimų. Vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 10 dalimi ir 17 dalimi, principu, kad viešojoje teisėje draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama įstatymu, priešingai nei teigia pareiškėjas, nei Komisija, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė negalėjo peržengti Įstatyme nustatytų ribų ir spręsti klausimus, kurių sprendimo nenumato įstatymas.

3.6.                      Pareiškėjo prašymas dėl nuostolių kompensavimo valstybės institucijoms buvo pateiktas tik 2021 m. spalio 1 d., nors pirmasis Vyriausybės nutarimas dėl Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams buvo priimtas dar 2020 m. spalio 7 d. Vyriausybei 2020 m. spalio 7 d. priėmus nutarimą dėl Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams, pati Bendrovė tik po metų pranešė valstybei apie patiriamas išlaidas ir pateikė konkretų jų dydį. Iki tol Bendrovė valstybės institucijoms tokios informacijos neteikė, kelis kartus prašė leisti jai sudaryti pavienius sandorius, išduoti importo licenciją. 

3.7.                      Pareiškėjo elgesys rodo, jog pats pareiškėjas iki 2021 m. spalio 1 d. įrodinėjamo atsakovo neveikimo nelaikė neteisėtu, nes priešingu atveju būtų apie jį informavęs nedelsiant. Pareiškėjui 2021 m. spalio 1 d. pateikus prašymą valstybės institucijoms, Ministerija savo kompetencijos ribose į jį atsakė 2021 m. spalio 28 d. Šis informacinio pobūdžio atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis viešojo administravimo principus, Ministerijos įgaliojimus bei kompetenciją.

3.8.                      Gavęs Ministerijos atsakymą, pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. Ministrei Pirmininkei pateikė papildomą paklausimą, į kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsakė 2021 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. S-3714, informuodama, jog pareiškėjo keliami klausimai yra nagrinėjami. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2021 m. gruodžio 20 d. pranešė pareiškėjui, jog „situacijos įvertinimui reikalinga papildoma analizė ir laikas.“ Vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2022 m. sausio 14 d. raštu Nr. S-111 įpareigojo Ministeriją spręsti Bendrovės 2021 m. spalio 1 d. ir lapkričio 4 d. raštuose keliamus klausimus dėl galimybės išvežti Bendrovei priklausančią įrangą iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2022 m. sausio 21 d. raštu Nr. S-186 pranešė pareiškėjui, kad klausimo sprendimas perduotas Ministerijai, kuri turi iš esmės spręsti ir nagrinėti jos raštuose keliamus klausimus dėl galimybės išvežti Bendrovei priklausančią įrangą iš Lietuvos Respublikos suteikimo.

3.9.                      Bendrovei pateikus atitinkamus prašymus valstybės institucijoms, atsakovas ėmėsi veiksmų susidariusiai situacijai spręsti ir ji skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui metu buvo sprendžiama, tačiau pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog atsakovė pati ex officio (pagal pareigas) spręs klausimą dėl jai priklausančio turto likimo, kai Įstatyme tokia galimybė nėra numatyta. Tik gavus atitinkamą Bendrovės prašymą, atsakovei tapo žinoma apie Bendrovės nurodytą problemą ir ją buvo pradėta aktyviai spręsti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas elgėsi pasyviai ir vengė spręsti situaciją yra nepagrįsti.

3.10.                      Bendrovė nepagrįstai teigia, kad jos nuosavybės teisė buvo apribota ekspropriacijai prilygstančiu būdu. Bendrovė Įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažinta keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Būtent pačios Bendrovės veiksmai – grėsmę nacionaliniam saugumui kelianti veikla ir bendradarbiavimas su tokią grėsmę keliančiais subjektais – lėmė Išvadų ir Nutarimų priėmimą. Laikydamasi Įstatymo reikalavimų, nei Komisija, nei Vyriausybė negalėjo priimti kitokių sprendimų, jais peržengti Įstatymo nustatytų ribų. Jei Bendrovei toliau būtų leidžiama nevaržomai naudotis ir disponuoti karine įranga, Komisijos išvados ir Vyriausybės nutarimai neturėtų jokios praktinės reikšmės.

3.11.                      Tam, kad Bendrovė galėtų eksportuoti ar importuoti karinę įrangą, ji turi gauti licenciją, kaip tai numatyta Kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje. Bendrovė, siedama savo reikalaujamą priteisti žalą išimtinai su negalėjimu gauti importo ar eksporto licencijos, nepateikė jokio paaiškinimo dėl to, ar ji neturi galimybės perleisti ar išnuomoti įrangą Lietuvos Respublikoje veikiančiam subjektui – tokiam veiksmui licencija pagal Kontrolės įstatymą nėra reikalinga, ji yra reikalinga tik veiksmams, susijusiems su užsieniu. Bent daliai veiksmų Bendrovei nėra reikalinga atskira licencija, o dėl jos galimybių išvežti įrangą iš Lietuvos Respublikos buvo pradėta spręsti nedelsiant po to, kai Bendrovė to paprašė.

3.12.                      Bendrovė nepagrįstai teigia, kad de facto atsiradęs Bendrovės nuosavybės teisių apribojimas yra neproporcingas. Bendrovės veikla buvo pripažinta prieštaraujančia nacionalinio saugumo interesams. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas bei konstituciškai svarbus tikslas, į kurį būtina atsižvelgti reguliuojant ūkinę veiklą valstybėje. Nustačius Bendrovės keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, Komisija ir Vyriausybė privalo veikti ir tai buvo padaryta laikantis Įstatymo. Faktas, kad dėl to Bendrovė patiria sunkumų toliau naudotis ir disponuoti jai priklausančia įranga, negali būti laikomas tolygiai svarbiu ir prilygstančiu Bendrovės keliamai grėsmei. Bendrovės neveikimas ir delsimas informuoti apie susidariusią situaciją ne tik patvirtina priežastinio ryšio tarp įrodinėjamų neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą, bet ir tai, jog Bendrovė pati metus nelaikė susidariusio apribojimo neproporcingu.

3.13.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai atstovaujanti Ministerija yra įstatymų vykdomosios, o ne įstatymų leidžiamosios valdžios dalis, todėl ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi pareigą (jei ji būtų) šalinti įstatymų trūkumus – tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas – Lietuvos Respublikos Seimas. Kol Įstatymas nėra pakeistas, tol nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Ministerija neturi teisės savavališkai plėsti įstatymo ribų, todėl Bendrovė neturi jokio pagrindo teigti, kad įstatymo spraga ar legislatyvinė omisija kaip nors siaurina Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisę gintis neatlikus Bendrovės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų.

3.14.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė Bendrovės įrodinėjamų neteisėtų veiksmų neatliko, veikė griežtai laikydamasi Įstatymo, siekdama pamatinių nacionalinio saugumo interesų apsaugos. Bendrovė apie tai, jog jos neatitiktis nacionalinio saugumo kriterijams jai kelia papildomų nepatogumų, valstybės institucijoms pranešė tik praėjus metams po atitinkamų sprendimų priėmimo – 2021 m. spalio 1 d. Gavusi šį raštą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neveikimo.

3.15.                      Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo. Nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybė neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybė priteisti Bendrovės nuostolių atlyginimo (CK 6.246 straipsnis).

3.16.                      Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, Bendrovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog žala faktiškai buvo patirta, nėra dokumentų, kurie patvirtintų, jog skunde nurodytą sumą Bendrovė sumokėjo, nėra pateiktos sutartys su skunde nurodytais subjektais, PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, jokių išlaidų, susijusių su mokėjimais darbuotojams – sandėlio skyriaus vadovui ir elektronikos skyriaus vadovui, patvirtinančių dokumentų, todėl Bendrovė neįrodė patirtos žalos fakto.

3.17.                      Atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl žalos dydžio, sąsajumo su daiktų saugojimu, objektyviu poreikiu patirti tokio dydžio sąnaudas. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų tariamai žalai sumažinti, o netgi elgėsi priešingai – nurodytu laikotarpiu išlaidos augo. 

3.18.                      Bendrovė nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų įrodinėjamas aplinkybes, o didžioji dalis pateiktų PVM sąskaitų faktūrų net nėra susijusios su daiktų saugojimo išlaidomis.

 

II.

 

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas, apžvelgęs CK nuostatas (6.271 str., 6.263 str., 6.246 – 6.249 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad byloje turi būti vertinamas atsakovo Lietuvos Respublikos veiksmų (neveikimo) teisėtumas.

6.       Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-885-822/2022 pateiktus išaiškinimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-290-502/2022 pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad Nutarimai yra teisėti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Nutarimais neįtvirtinus išlaidų, patirtų už Daiktų saugojimą nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d.

7.       Teismas nustatė, kad Bendrovė 2021 m. spalio 1 d. raštu Nr. LIT(S)-310 kreipėsi į Ministrę pirmininkę, ekonomikos ir inovacijų ministrę ir krašto apsaugos ministrą, prašydama „kompensuoti Bendrovės mėnesines būtinąsias priverstinės įrangos saugojimo išlaidas, kurios patiriamos gamybinių patalpų nuomos, fizinės apsaugos ir kitų tarpininkavimo sutarčių pagrindu – pagal faktines Bendrovės kiekvieną mėnesį patiriamas išlaidas arba leisti išvežti įrangą iš Lietuvos“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2021 m. spalio 27 d. raštu Nr. S-3286 įpareigojo Ministeriją išnagrinėti Bendrovės 2021 m. spalio 1 d. rašte Nr. LIT(S)-310 keliamus klausimus ir atsakyti pareiškėjai. Ministerija 2021 m. lapkričio 4 d. raštu atsakė Bendrovei, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovė negali atlikti Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų veiksmų – vykdyti veiklos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje, kol Vyriausybė, prieš tai gavusi naują išvadą, nepriims sprendimo, patvirtinančio investuotojo atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Tuo pačiu Bendrovei pranešta, jog Lietuvos Respublikos strateginių prekių įstatymas ir jį lydintys teisės aktai nenumato išlaidų, patirtų dėl pirmiau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo, kuriuo apribota Bendrovės veikla ir dėl kurio pradėtas teisminis procesas, kompensavimo. Teismas pažymėjo, kad nei Bendrovė, nei pareiškėjas šio rašto, kuriuo buvo atsisakyta kompensuoti saugojimo išlaidas, neskundė.

8.       Teismas konstatavo, kad, nesant neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

 

III.

 

9.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

10.       Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat konstituciniam proporcingumo principui ta apimtimi, kiek Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu nėra sureguliuota asmens, veikiančio nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir pripažinto neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, nuosavybės teise turimo turto likimas. Prašymą pareiškėjas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Nagrinėjamu atveju susiklostė neteisėtos teisės spragos, t. y. legislatyvinės omisijos situacija, todėl, administraciniam teismui manant, kad dėl to jis negali išspręsti žalos atlyginimo klausimo ar neturi atitinkamos kompetencijos, egzistuoja pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu konstatuoti, kad Įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat konstituciniam proporcingumo principui ta apimtimi, kiek Įstatyme nėra sureguliuota asmens, veikiančio nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir pripažinto neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, nuosavybės teise turimo turto likimas, kadangi nenumačius šių padarinių, asmens, pripažinto neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turtas laikytinas nusavintu (eksproprijuotu).

10.2.                      Susiklostė netipinė situacija, kai įstatymo pagrindu nuspręsta uždrausti asmeniui vykdyti ūkinę-komercinę veiklą karinės įrangos sektoriuje, tačiau įstatyminiu lygiu nėra sureguliuota, kaip elgtis su tokio asmens nuosavybe, kuri, be kita ko, yra skirta ir naudojama nacionaliniam saugumui svarbiame ūkio sektoriuje.

10.3.                      2020 m. spalio 7 d. Nutarimu visiškai paralyžiavus Bendrovės veiklą, iki šio nutarimo įsigytos karinės įrangos atžvilgiu Bendrovė negalėjo įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančių elementų ir savininko teisių. Nepaisant to, Bendrovė, atsižvelgiant į karinės įrangos specifiškumą ir šio turto pobūdį, privalėjo šį turtą saugoti ir dėl tokio saugojimo / išlaikymo buvo priversta patirti ženklias išlaidas (žalą).

10.4.                      Byloje susiklosčiusi situacija nėra ir negali būti suderinama nei su nuosavybės neliečiamumu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.37 straipsnyje, nei konstituciniu proporcingumo principu.

11.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus: 

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės. Nors byloje nebuvo skundžiami Nutarimai, o jų teisėtumas nebuvo kvestionuojamas, pirmosios instancijos teismas supaprastino ginčą iki konstatavimo, kad Nutarimai nebuvo nuginčyti teisme.

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino Nutarimų teisėtumą su šių Nutarimų netiesioginių pasekmių, nenumatytų nei įstatyme, nei Nutarimuose, teisėtumu, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Ministerijos rašto apskundimas, kuriame išdėstyta pozicija dėl pagrindo atlyginti Bendrovės sąnaudas nebuvimo yra privaloma sąlyga tam, kad būtų konstatuotas tokios pozicijos neteisėtumas.

11.3.                      Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildino iš situacijos, nenumatytos Nutarimuose bei neįtvirtintos įstatymuose, kurių pagrindu Nutarimai priimti. Bendrovės iki Nutarimų priėmimo turėti Daiktai teoriškai liko Bendrovės nuosavybė, tačiau šių Daiktų parduoti / išvežti Bendrovė negalėjo dėl Nutarimų, o kreipusis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę to padaryti taip pat nebuvo leista. Po 2020 m. spalio 7 d. Nutarimo Bendrovė taip pat negalėjo gauti ir licencijų, reikalingų Daiktų importui ir eksportui pagal Kontrolės įstatymo 7 bei 8 straipsnius, o Ministerija, informavusi Bendrovę apie Bendrovei suteiktų licencijų galiojimo sustabdymą, nenurodė Bendrovei jokio termino realizuoti jau turimus Daiktus. Kadangi Daiktai gali cirkuliuoti tik karinės įrangos sektoriuje, šių Daiktų priežiūrai ir apsaugai yra keliami atitinkami reikalavimai: Bendrovė, kaip Daiktų savininkė, turi užtikrinti, kad Daiktai būtų saugomi nuo trečiųjų asmenų prieigos, turi būti laikomi ir prižiūrimi tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų užtikrintas Daiktų saugumas. Bendrovė po Nutarimų priėmimo ne tik kad nebegalėjo Daiktų perleisti, tačiau ir toliau turėjo juos saugoti, patirdama su tuo susijusius kaštus.

11.4.                      Vengimas išspręsti susiklosčiusią situaciją, kuri nebuvo numatyta priimant Nutarimus, ir yra neteisėtas neveikimas, kurio pagrindu pareiškėjas kildina žalos reikalavimą šioje byloje, o Nutarimų formalusis (ne)teisėtumas neturi jokios įtakos šio klausimo tinkamam išsprendimui. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad teisinis reguliavimas, kurio pagrindu priimti Nutarimai, nenumatė, kad gali būti atvejų, kada ūkio subjektui uždraudus veikti nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose tuo pačiu kils problema dėl šio ūkio subjekto galimybės tęsti veiklą ir naudotis savo nuosavybe per se (savaime).

11.5.                      Lietuvos valstybė (jos institucijos), pirma, išdavė visus reikiamus leidimus Bendrovei įgyti ir turėti Daiktus; antra, išdavė leidimus sudaryti sandorius, dėl kurių vėliau pati Lietuvos valstybė (jos institucijos) pripažino Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, būtent Lietuvos valstybei (jos institucijoms) tenka pareiga išspręsti ir tokių sprendimų sukeliamas pasekmes. Lietuvos valstybė yra atsakinga už tai, kad Bendrovėje liko Daiktai, kuriais ji negalėjo disponuoti, tačiau privalėjo apmokėti jų laikymo ir saugojimo kaštus. Lietuvos Respublikos institucijų veiksmai pažeidžia ir bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. tokiu būdu, kad Bendrovei nebūtų sukeliama papildoma žala.

11.6.                      Ministerijos 2021 m. spalio 28 d. rašto apskundimas teisiškai nėra privaloma sąlyga kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, be to, šis raštas net ir negalėtų būti apskundimo objektu administraciniame teisme, nes jame tik išdėstyta pozicija, jog teisės aktai nenumato Bendrovės patiriamų išlaidų kompensavimo galimybės, todėl tai yra tik Ministerijos nuomonė ir informacinio pobūdžio raštas, kuris pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

11.7.                      Teisines pasekmes sukėlė tai, kad atsakovas nesiėmė veiksmų išspręsti susiklosčiusiai situacijai, t. y. nenustatė Daiktų teisinio režimo, nenumatė, kad priėmus Nutarimus įvyks de facto Daiktų ekspropriacija bei nenumatė, kad Bendrovei negalint disponuoti Daiktais dėl to Bendrovė patirs nenumatytas ir neišvengiamas išlaidas, nors tokių pasekmių nenumato nei įstatymas, nei patys Nutarimai.

11.8.                      Teisės aktai nenumato, kad asmens, kuris pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turtas galėtų būti konfiskuojamas; nusavinamas; apribojama tokio asmens nuosavybės teisė. Nutarimuose, kuriais Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, tokie sprendimai apriboti Bendrovės nuosavybės teisę taip pat nebuvo priimti. Tokiu būdu, Įstatymu nesureguliavus teisinės situacijos, o atsakovui jos neišsprendus, Bendrovė, nors de jure turėjo nuosavybės teisę į Daiktus, de facto niekaip šia teise pasinaudoti negalėjo, nors nei Įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nenumato, kad iš juridinio asmens, pripažinto neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, gali būti paimta nuosavybė. Be to, Bendrovė buvo priversta patirti su de facto nusavinta nuosavybe susijusius saugojimo ir priežiūros kaštus.

11.9.                      Nors iš pareiškėjo galimybė pasinaudoti jos turima nuosavybe į Daiktus yra atimta, tam neegzistuoja joks Įstatyme nustatytas pagrindas. Efektyvios galimybės įgyvendinti nuosavybės teises atėmimas yra lygus nusavinimui, kuris gali būti atliekamas tik įstatymo pagrindu, o joks teisės aktas, įskaitant ir Įstatymą, nenumato galimybės iš pareiškėjo paimti jam priklausančią nuosavybę.

11.10.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas nesuderinamas su konstituciniu proporcingumo principu, neatitinka viešojo ir privataus intereso derinimo reikalavimų. Bendrovė neturėjo jokios galimybės disponuoti jai priklausančiais Daiktais, tačiau privalėjo turėti juos ir užtikrinti jų saugumą. Toks daiktų ir įrangos saugojimas sukėlė itin dideles išlaidas ir nagrinėjamu atveju visiškas nuosavybės paėmimas tiesiog atimant Daiktus iš Bendrovės ir perduodant juos Lietuvos valstybei turėtų netgi mažesnes pasekmes už susiklosčiusią situaciją, kuomet Bendrovė, negalėdama disponuoti turtu, turėjo savomis lėšomis rūpintis Daiktų priežiūra ir saugojimu.

11.11.                      Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia neproporcingai apribojus Bendrovės nuosavybę (de facto ją eksproprijavus) ir už tokį apribojimą teisingai neatlyginant. Remiantis Konstitucija, kitais teisės aktais, taip pat teismų formuojama praktika, bet koks nuosavybės teisės apribojimas turi būti nustatytas tik įstatymu, proporcingas, tinkamai už jį atlyginant (kompensuojant patiriamus praradimus), todėl atsakovas privalo kompensuoti patirtas išlaidas, kurios atsirado išimtinai dėl atsakovo (jo institucijų) veiksmų, uždraudus Bendrovei disponuoti turima nuosavybe ir į kurių atlyginimą, kaip teisių perėmėjas, turi pareiškėjas.

11.12.                      Susiklosčiusi situacija neatitinka Lietuvos valstybės institucijoms keliamų reikalavimų: (i) prisiimti atsakomybę už priimtus sprendimus bei jų pasekmes; (ii) priimti tokius sprendimus, kurie būtų proporcingi (būtini); (iii) elgtis rūpestingai ir atidžiai. Šių reikalavimų nepaisymas atsakovo elgesyje papildomai patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus (kartu su pažeistu nuosavybės neliečiamumo principu bei reikalavimu elgtis tokiu būdu, kuris nekeltų žalos).

11.13.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su legislatyvine omisija, visiškai nepasisakė – pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino teisinio reguliavimo stokos.

11.14.                      Byloje buvo pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus – atsakovas nepagrįstai atsisakė spręsti Bendrovės Daiktų likimą bei jų išlaikymo kaštų sureguliavimą (pavyzdžiui, nepagrįstai atsisakė numatyti galimybę Daiktus parduoti „saugiems“ pirkėjams) arba išspręsti teisės aktuose (Įstatyme) esančią legislatyvinę omisiją, jei manė, kad šių klausimų išsprendimui trūksta teisinės bazės. Bendrovės patirtos žalos dydis taip pat buvo pagrįstas įrodymais ir detaliai pristatytas pirmosios instancijos teismui.

12.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Ministerija, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo iš pareiškėjo atsakovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13.       Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

13.1.                      Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (kylančios iš Bendrovės patirtų Daiktų saugojimo išlaidų) yra tiesiogiai susijęs su Nutarimais ir jų (ne)teisėtumu. Kadangi Nutarimų teisėtumas yra pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, būtini civilinės atsakomybės nustatymui ir taikymui. Pareiškėjo teiginiai, kad Nutarimų teisėtumo patvirtinimas nedaro jokios įtakos atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, paneigia teismo sprendimo privalomumo principą (sprendimų, priimtų bylose dėl Nutarimų ginčijimo), prieštarauja teisinei logikai ir neatitinka faktinės situacijos.

13.2.                      Pareiškėjas klaidingai teigia, kad Ministerijos 2021 m. spalio 28 d. raštas nesukėlė jokių teisinių padarinių bei nepagrįstai sprendžia, kad toks raštas negalėtų būti ginčo administraciniame teisme objektu, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad, nenuginčijus Ministerijos 2021 m. spalio 28 d. rašto, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

13.3.                      Nutarimais Bendrovė buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų ir dėl to Bendrovei buvo uždrausta vykdyti veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame karinės įrangos sektoriuje. Būtent dėl to Bendrovė negalėjo toliau įgyvendinti sudarytų sutarčių su savo partneriais. Nėra abejonių, kad būtent per tokį Bendrovės veiklos apribojimą buvo įgyvendinamas konstituciškai svarbus nacionalinio saugumo apsaugos tikslas, kadangi taip buvo užtikrinama, jog Bendrovė, kaip grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliantis subjektas, negalės veikti Lietuvos rinkoje ir savo veiksmais pažeisti Lietuvos nacionalinio saugumo.

13.4.                      Nagrinėjamu atveju subjekto (Bendrovės) ūkinės veiklos apribojimas savaime lemia ir jos nuosavybės teisių apribojimą. Bendrovės veikla apėmė ir karinės įrangos gamybą bei prekybą karine įranga, todėl Bendrovės veikimo karinės įrangos sektoriuje apribojimas nėra (nebuvo) įmanomas neužkertant kelio jai vykdyti karinės įrangos prekybos (sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčių, eksporto susitarimų ir pan.) su trečiaisiais asmenimis, kadangi Bendrovei imantis tokios veiklos kyla rizika dėl Lietuvos nacionalinio saugumo pažeidžiamumo. Jeigu Bendrovės veikla būtų buvusi apribojama su išimtimis (pvz., leidžiant toliau vykdyti prekybą, eksportą ir kitą veiklą), Vyriausybės Nutarimai ir Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas ne tik negalėtų būti įgyvendinami, bet ir apskritai Įstatymo tikslas negalėtų būti pasiektas. Asmens, veikiančio nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir pripažinto neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nuosavybės teisės ribojimai yra neišvengiama ir būtina to asmens veiklos apribojimo pasekmė, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo apsaugą.

13.5.                      Bendrovės nuosavybės teisėms į Daiktus nėra ir negali būti suteikiamas išimtinis prioritetas prieš kitus visuomeninius interesus, tarp jų ir nacionalinio saugumo užtikrinimą bei apsaugą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia turėjo teisę (ir pareigą) numatyti tokį teisinį reglamentavimą, koks yra įtvirtintas Įstatyme. Ir iš Nutarimų, kuriais Bendrovė buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, kylančios pasekmės dėl jos nuosavybės teisės apribojimo (o būtent – jos veiklos karinės įrangos sektoriuje (išduotų eksporto ir importo licencijų galiojimo) sustabdymo) yra teisėtos ir pagrįstos. Priešingu atveju, Bendrovės privatiems interesams ir teisėms būtų suteikiama išskirtinė reikšmė ir paneigiami viešieji nacionalinio saugumo užtikrinimo interesai.

13.6.                      Lietuvos valstybės nacionalinis saugumas yra konstituciškai svarbus viešasis ir visuomeninis interesas, dėl kurio valstybė yra įpareigota reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų užtikrinamas tinkamas šio intereso įgyvendinimas ir visapusiška apsauga. Atitinkamai, toks reguliavimas, koks yra numatytas Įstatyme, ir iš to kylančios pasekmės (kaip Bendrovės nuosavybės teisių apribojimas dėl to, kad Bendrovė buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų ir jos veikla karinės įrangos srityje buvo sustabdyta) yra teisėtos ir proporcingos priemonės siekiant Bendrovės teisių ir tokio viešojo intereso, kaip nacionalinis saugumas, pusiausvyros užtikrinimo ir apsaugos. Priešingu atveju, Bendrovės privatiems interesams būtų suteiktas neteisėtas ir neproporcingas prioritetas, kuris užkirstų kelią Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo visapusiškos apsaugos įgyvendinimui.

13.7.                      Pareiškėjas siekia įrodyti, neva Bendrovės negalėjimas disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiais Daiktais pažeidė Konstituciją ir materialiosios teisės normas ir de facto reiškia jos nuosavybės „eksproprijavimą“, tokia pareiškėjo argumentacijos linija prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai, bet ir neatitinka ginčo faktinių aplinkybių.

13.8.                      Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovas išsamiai pristatė savo poziciją, kuria išreiškė pagrįstas abejones dėl žalos kilimo fakto ir dydžio, jos sąsajumo su Daiktų saugojimu, objektyviu poreikiu patirti tokio dydžio sąnaudas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Bendrovė nesiėmė jokių veiksmų tariamai žalai sumažinti, o netgi elgėsi priešingai – nurodytu laikotarpiu išlaidos be jokio pagrindo buvo didinamos.

13.9.                      Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyti ne tik neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau ir žalos faktas bei dydis, todėl ir šiuo savarankišku pagrindu (nesant bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygos) pareiškėjo reikalavimas dėl žalos priteisimo atmestas teisėtai ir pagrįstai.

14.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi, be kita ko, pasiūlė šalims pateikti poziciją dėl taikos sutarties sudarymo nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas 2024 m. kovo 21 d. pateikė savo poziciją, nurodydamas, kad taikos sutarties sudarymui neprieštarauja, o atsakovas 2024 m. balandžio 4 d. pateikė savo poziciją, nurodydamas, kad šioje proceso stadijoje nemato galimybės sudaryti taikos sutartį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

 

15.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą – 848 608,31 Eur, kuri susidarė nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d. dėl Bendrovės patirtų Daiktų saugojimo išlaidų

16.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) bei Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra teisėti, pagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų šiais nutarimais neįtvirtinus išlaidų, patirtų už Daiktų saugojimą laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2021 m. spalio 30 d. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad nei Bendrovė, nei jos teisių perėmėjas (pareiškėjas) neskundė rašto, kuriuo Bendrovei buvo atsisakyta kompensuoti saugojimo išlaidas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų ir šiuo aspektu. Teismas reziumavo, kad nesant neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Vyriausybės, veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) teismas plačiau nepasisakė, nes nagrinėtu atveju tokių sąlygų vertinimas būtų buvęs beprasmis. 

17.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino Vyriausybės nutarimų teisėtumą su šių nutarimų netiesioginių pasekmių, nenumatytų nei įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose, teisėtumu. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad rašto, kuriame išdėstyta pozicija dėl pagrindo atlyginti Bendrovės sąnaudas nebuvimo, apskundimas yra privaloma sąlyga tam, kad būtų konstatuotas tokios pozicijos neteisėtumas. Skundžiamas sprendimas, anot pareiškėjo, yra neteisėtas ir nepagrįstas dar ir todėl, kad susiklostė ir nebuvo išspręsta įstatymuose nenumatyta pasekmė – nuosavybės teisės apribojimas. Pareiškėjo nuomone, teismas neįvertino neteisėtos legislatyvinės omisijos egzistavimo.

18.       Apeliacinio skundo priede pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat konstituciniam proporcingumo principui ta apimtimi, kiek Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu nėra sureguliuota asmens, veikiančio nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir pripažinto neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, nuosavybės teise turimo turto likimas. 

19.       Atsakovas su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą nesutiko ir prašė jį atmesti. Jo manymu, Įstatyme nustatytas reglamentavimas yra aiškus, jo nuostatos atitinka Konstituciją, todėl šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovo supratimu, Bendrovei priklausiusi nuosavybė (karinė įranga) nebuvo de facto nusavinta, o tik proporcingai apribota siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo, kaip vieno svarbiausių Lietuvos valstybės interesų, apsaugą. Todėl toks teisinis reguliavimas, koks yra numatytas Įstatyme, nepažeidžia ir neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir (ar) CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir nei faktiškai, nei teisiškai nelemia Bendrovės turto nusavinimo. Konstatavus priešingai, Įstatyme numatytas reglamentavimas nesukurtų jokio teisinio efekto ir nepasiektų keliamo tikslo, t. y. būtų iš esmės tik deklaratyvus, niekaip nacionalinio saugumo neužtikrinantis ir neapsaugantis teisės aktas. Taip pat atsakovas kategoriškai nesutiko su pareiškėjo nuomone dėl legislatyvinės omisijos. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, koks būtent aukštesnės galios teisės aktas reikalauja reglamentuoti tokią situaciją, kuri susiklostė nagrinėjamu atveju. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad joks Bendrovės turtas nebuvo nusavintas, o nuosavybės teisių apribojimas, pripažinus Bendrovę neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, yra pagrįstas, proporcingas ir neprieštarauja konstitucinėms nuostatoms bei principams; jokie už Įstatymą aukštesnės teisės galios aktai nenumato, kad nuosavybės apribojimas ar dėl jo patirtos subjekto išlaidos turi būti atlyginamos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

20.       Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat konstituciniam proporcingumo principui ta apimtimi, kiek Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu nėra sureguliuota asmens, veikiančio nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ir pripažinto neatitinkančio nacionalinio saugumo interesų, nuosavybės teise turimo turto likimas.

21.       ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

22.       Aiškindamas šią proceso teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto (jo normos ar normų) konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1014-492/2020, 2023 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-282-520/2023 ir kt.).

23.       ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu. Be to, tai reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją Įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2-822/2018, 2023 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-227-502/2023 ir kt.).

24.       Pateiktas prašymas teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais, ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (esant konkrečiai situacijai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1105-11, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021, 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-463/2023 ir kt.).

25.       Vertindama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriame iš esmės keliamas legislatyvinės omisijos klausimas, teisėjų kolegija vadovaujasi šiuo aspektu aktualia oficialia konstitucine doktrina.

26.       Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis. Legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas gali savo nutarimu pripažinti teisės spragą, inter alia legislatyvinę omisiją, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, tik jeigu dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstatymuose (būtent tiriamosiose jų dalyse) ar kituose teisės aktuose, gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tačiau jeigu pareiškėjo ginčijamame įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame tiriamame teisės akte (būtent toje tiriamoje jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas teiseną byloje arba bylą nutraukti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis (2016 m. sausio 25 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad iš pirmiau pateiktos doktrininės nuostatos aiškiai matyti, jog vertinant, ar egzistuoja legislatyvinė omisija, būtina nustatyti: 1) ar visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose; 2) yra poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti; 3) tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia Konstitucija. Šios visos trys sąlygos yra kumuliatyvios, nesant vienos iš jų, legislatyvinė omisija negali būti konstatuojama (žr., pvz., 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1129-1062/2020).

28.       Siekiant įvertinti pareiškėjo argumentus dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą jo suformuluotu klausimu dėl legislatyvinės omisijos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme, svarbu atsižvelgti į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą (išlaidas), kurias Bendrovė buvo priversta patirti todėl, kad nusprendęs dėl Bendrovės veiklos kariniame sektoriuje apribojimo, atsakovas atsisakė spręsti dėl Bendrovei tokiais sprendimais sukeltų pasekmių, susijusių su karinės paskirties turtu – jo Bendrovė negalėjo realizuoti, tačiau privalėjo saugoti. Taigi, pareiškėjas prašo teismo priteisti Bendrovės patirtas tokio turto saugojimo išlaidas, kurias ji patyrė dėl veiklos apribojimo, nulemto kompetentingų valdžios institucijų konstatuotos Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams. 

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos problematikos aspektu svarbus išaiškinimas pateiktas Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime, kuriame Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas buvo vertinamas ūkinės veiklos laisvės suvaržymo aspektu. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad:

29.1.                      Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalimis, net ir nustačius, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis (t. y. atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytą kriterijų), nepaisant to, kad tokie ryšiai pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, Komisija, atsižvelgusi į investuotojo turimų ar praeityje turėtų ryšių pobūdį ir galimą įtaką nacionalinio saugumo interesams konkrečios planuojamos investicijos kontekste, konkrečiu atveju gali pateikti rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams; remdamasi minėta Komisijos išvada, galutinį sprendimą, be kita ko, dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų priima Vyriausybė. Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, jog šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys, t. y. investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, laikomos nepašalinamomis, negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad asmeniui, turinčiam tokių ryšių, visais atvejais negali būti leidžiama investuoti. 

29.2.                      Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai svarbių tikslų, inter alia užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, bei nustatydamas specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), gali nustatyti sąlygą, kad asmenys, siekiantys vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, neturėtų grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Nustačius tokią sąlygą, atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinį proporcingumo principą, turi būti sudarytos galimybės įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į minėtų ryšių pobūdį, jų keliamą grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje bei kitas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. 

29.3.                      Taigi pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikomas nepašalinama grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintas asmenų (t. y. investuotojų), siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose (įmonėse), atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijus – investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis – nustatytas siekiant konstituciškai svarbaus tikslo apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumo interesus reguliuojant ūkinę veiklą, t. y. sudaryti prielaidas užkirsti kelią galimoms grėsmėms valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, kylančioms dėl asmenų pažeidžiamumo, susijusio su jų turimais ar turėtais ryšiais. Tačiau, nors pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį, tokie ryšiai, kaip minėta, laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, t. y. grėsmės nacionaliniam saugumui visada bus laikomos išliekančiomis, jeigu pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 punktą asmuo turi ar praeityje turėjo riziką ar grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių, toks teisinis reguliavimas, sistemiškai aiškinamas su kitomis šio įstatymo nuostatomis (inter alia Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi), nepaneigia galimybės įvertinti individualią kiekvieno investuotojo situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, konkrečiu atveju atitinkamai individualizuoti jam taikytinas ribojančias jo teises priemones, inter alia, įvertinus investuotojo turimų ar praeityje turėtų ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis pobūdį ir galimą įtaką nacionalinio saugumo interesams konkrečios planuojamos investicijos kontekste, pateikti rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) galėtų būti vykdoma ir nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams. Taigi ir tokiam investuotojui gali būti leidžiama investuoti, valdant minėtas rizikas ir įvertinus grėsmes konkrečiu atveju (Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas).

30.       Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tikrinti investuotojų atitiktį nacionalinio saugumo interesams ir, konstatavus, jog investuotojas kelia atitinkamą riziką, nustatyti konkrečias rekomendacijas, kurių laikantis sandoris gali būti sudaromas, Komisijai pavesta Įstatymu, o jos sprendimai, be kita ko, juose nustatytos konkrečios rekomendacijos, gali būti skundžiami teismui (Konstitucinio Teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimas).

31.       Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina galimybę įvertinti individualią kiekvieno investuotojo situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, konkrečiu atveju atitinkamai individualizuoti jam taikytinas ribojančias jo teises priemones. Pagal Įstatyme įtvirtintą reglamentavimą šioje srityje veikianti kompetentinga valdžios institucija yra įgaliota priimti rekomendacijas, kurių laikantis sandoriai gali būti sudaromi net ir apribojus investuotojo veiklos vykdymą, be to, investuotojui garantuojama teisė apskųsti atitinkamos institucijos veiksmus ar neveikimą teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo suformuluotu klausimu dėl legislatyvinės omisijos. Situacija, su kuria susidūrė Bendrovė, dėl jos veiklos apribojimo negalėdama realizuoti jai priklausančių Daiktų ir dėl to patirdama jų saugojimo išlaidas, suponuoja ne aptarto reglamentavimo per se, bet jo taikymo nulemtą problematiką. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio grėsmes įstatymų leidėjas aiškiai prognozavo Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, nurodydamas, kad „Įstatymo projekte siūlomų nuostatų pagrįstumas ir teisėtumas priklauso nuo to, ar Lietuvos institucijos, taikydamos Įstatymo projekto nuostatas, sugebės pagrįsti siekį apsaugoti nacionalinio saugumo interesus motyvuotai paaiškindamos savo veiksmus ir sprendimus, kad alternatyvios, mažiau ribojančios priemonės nėra tinkamos ir veiksmingos užtikrinant nacionalinio saugumo interesus“¹.

32.       Atitinkamai pastebėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Todėl atmestini asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1141-463/2023, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4304-261/2019, 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-321-525/2023 ir kt.).

33.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

 

Dėl reikalavimo priteisti žalą

 

34.       Pareiškėjo teigimu, Bendrovė patyrė aiškias finansines pasekmes todėl, kad Bendrovės veiklą ribojančius Vyriausybės nutarimus priėmęs atsakovas iš esmės neišsprendė dėl to atsirandančių pasekmių, nors tą daryti privalėjo, užtikrindamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės nutarimais buvo reikšmingai ir neterminuotai apribota Bendrovės nuosavybės teisė į jai priklausantį ir teisėtai įgytą turtą, Bendrovė negalėjo juo disponuoti, tačiau tokį turtą privalėjo saugoti. Šios pareigos atsiradimas ir trukmė nepriklausė nuo Bendrovės valios bei buvo jai žalinga. 

35.       Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 ir kt.).

36.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikšmingus teisinio reguliavimo pokyčius, kurie turėjo lemiamą reikšmę Bendrovės ūkinės veiklos vykdymui ir galiausiai nulėmė šios administracinės bylos dalyką – reikalavimą atlyginti patirtą žalą.  

37.       2020 m. birželio 30 d. pasikeitus Įstatyme įtvirtinam reglamentavimui (pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d.), investuotojo sąvokai buvo priskirti asmenys, siekiantys vykdyti ar vykdantys veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje. Kadangi Bendrovė pateko į naujai apibrėžtą investuotojo sąvoką, jos veiklai tapo aktualus Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas. 2020 m. liepos 14 d. pradėjus specialią pagal Įstatymo nuostatas atliekamą Bendrovės patikrą, 2020 m. rugsėjo 22 d. buvo priimta Komisijos išvada, o 2020 m. spalio 7 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais Bendrovė pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Vadovaudamasi 2020 m. spalio 7 d. Nutarimu, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2020 m. spalio 20 d. sustabdė Bendrovei išduotų atitinkamų eksporto ir importo licencijų galiojimą. Susiklosčiusi situacija lėmė ir tai, kad dėl draudimo eksportuoti Daiktus Bendrovei teko pareiga užtikrinti tinkamą jų saugojimą Lietuvos Respublikoje. 

38.       Tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai Bendrovės veiklos apribojimas ir jo nulemti Daiktų saugojimo kaštai  kilo dėl iš esmės pakeisto teisinio reguliavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atsižvelgti į teisėtų lūkesčių apsaugos doktrinos suponuojamus imperatyvus.

 

i) Dėl Bendrovės teisėtų lūkesčių susiformavimo aplinkybių

 

39.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2466-492/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023).

40.       Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad pareiga paisyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo reikalavimų nereiškia, jog iš įstatymų leidėjo ar kitų teisėkūros subjektų visais atvejais yra reikalaujama išlaikyti status quo (padėtis, kuri yra). Kitaip tariant, teisėtų lūkesčių apsaugos principas negarantuoja, kad nustatytas teisinis reguliavimas apskritai nebus koreguojamas. Valstybės institucijos privalo įgyvendinti valstybės politiką veiksmingiausiu būdu, todėl, siekiant šių tikslų, tam tikri teisinio reguliavimo pakeitimai neišvengiami. Visuomeniniai santykiai gali būti sureguliuojami kitaip, nei anksčiau galiojusiame teisiniame reguliavime, ypač tose srityse, kuriose įstatymų leidėjas turi diskreciją. Kita vertus, nors ir netrukdydamas principinei teisėkūros raidai, teisėtų lūkesčių apsaugos principas iš esmės gali riboti teisės aktų leidėjo laisvę bet kuriuo metu keisti nustatytą teisinį reguliavimą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia keisti teisinį reguliavimą taip, kad įstatymų leidėjas nesilaikytų prisiimtų įsipareigojimų, ir naujas teisinis reguliavimas nepagrįstai pablogintų asmens teisinę padėtį (žr. Gedmintaitė A. (2016). Teisėtų lūkesčių apsaugos principas viešojoje teisėje. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023).

41.       Svarbu pabrėžti ir tai, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją konstituciniu teisinės valstybės principu, kurio dalimi yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, turi būti vadovaujamasi ne tik kuriant teisę, bet ir ją įgyvendinant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

42.       Teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo kontekste teisėjų kolegija visų pirma įvertins teisines ir faktines aplinkybes, kurios reikšmingos siekiant nustatyti, ar nagrinėjamo ginčo atveju iki 2021 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo Bendrovei galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai. Šiuo tikslu svarbu įvertini visus kompetentingų valstybės institucijų veiksmus, sudarančius pagrindą Bendrovei pagrįstai tikėtis, kad jos pagal iki reglamentavimo pakeitimų galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendinamos:

42.1.                      Nuo 2009 m. Bendrovė savo veiklą vykdė (duomenys neskelbtini) srityse, kurios priskiriamos Lietuvos Respublikoje griežtai reguliuojamam sektoriui. 2015 m. spalio 28 d. Bendrovei išduota licencija Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat licencija Nr. (duomenys neskelbtini) (1 b. t., p. 21, 23).

42.2.                      2014 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos saugumo departamentas išdavė Bendrovei įmonės patikimumą patvirtinantį pažymėjimą, kuriuo, be kita ko, patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) (1 b. t., p. 25, 26).   

42.3.                      Bendrovės prekybiniai santykiai karine ir dvejopos paskirties įranga buvo a priori licencijuojami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Tiek gamybai reikalingų detalių įsigijimas (importas), tiek pagamintos (modernizuotos) įrangos pardavimas (eksportas) buvo individualiai peržiūrimi ir legitimizuojami Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos. Byloje ginčo nėra dėl tokių licencijų išdavimo reguliarumo Bendrovės ūkinės veiklos vykdymo laikotarpiu. Kitaip tariant, licencijavimo tikslu kompetentingų institucijų atliekami atitinkami patikrinimai nebuvo pavieniai, fragmentiški. Tokiu būdu kompetentingoms valstybės institucijoms vykdant detalią Bendrovės komercinių sandorių priežiūrą, šioji turėjo įsigytus bei pasigamintus karinės ir A kategorijos ginklų paskirties objektus, kuriuos siekė naudoti savo veikloje, inter alia parduoti pagal jau sudarytas ar planuotas sudaryti sutartis, naudoti vėliau parduotinų objektų gamyboje.

43.       Šio procesinio sprendimo 42.1–42.3 papunkčiuose aptartos teisiškai reikšmingos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad Bendrovė pagrįstai galėjo tikėtis, jog pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą įgytos jos teisės bus realiai įgyvendinamos. Atsižvelgiant į nuoseklią kompetentingų valstybės institucijų Bendrovės veiklos stebėseną ir priežiūrą, Bendrovei pagrįstai galėjo susiformuoti įsitikinimas, kad jos veikla nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, kurios pagal pakeistą teisinį reguliavimą lėmė esminius Bendrovės ūkinės veiklos suvaržymus, egzistavo ir iki apžvelgtų reglamentavimo pakeitimų.

44.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ilgalaikis reglamentavimo stabilumas sudaro tvarių investicijų esmines prielaidas, taigi prisideda prie ūkio subjektų pasitikėjimo valstybe skatinimo. Kita vertus, visuomeninių santykių teisinio reguliavimo dinamiškumas neišvengiamas, ypač tose srityse, kuriose įstatymų leidėjas turi diskreciją. Be to, kad kompetentingos valstybės institucijos naudojasi tam tikra nuožiūros laisve persvarstyti atitinkamos srities reglamentavimą, pripažintina plati jų diskrecija nustatant nacionaliniam saugumui užtikrinti būtinas reguliavimo priemones, kurios gali nulemti esmines finansines pasekmes tokioje srityje veiklą vykdantiems ūkio subjektams. Taigi, Bendrovė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad nustatytas teisinis reguliavimas apskritai nebus pakeistas. Be kita ko, šiuo aspektu pažymėtina ūkio subjektams priskirtina pagrįsto apdairumo pareiga, reikalaujanti galimo teisinio reguliavimo pakeitimus tam tikra apimtimi numatyti kaip tikėtiną ūkinės veiklos riziką. Teisėjų kolegija pastebi, kad licencijuojamame ūkinės veiklos sektoriuje veikianti Bendrovė vertintina kaip kvalifikuotas subjektas, kuriam taikytini aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai.

45.       Neginčytina, kad Bendrovei tapus investuotoju Įstatyme vartojamos šios sąvokos prasme, jai turėjo būti numatomos iš Įstatymo reguliavimo kylančios pasekmės, inter alia pagal Įstatymo normas atliekama investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūra ir neigiamo vertinimo (t. y. neatitikties nacionalinio saugumo interesams konstatavimo) atveju patirtinas ūkinės veiklos suvaržymas. Vis dėlto, atsižvelgtina į tai, kad tokiu reguliavimu pagrįsta patikra pasižymi individualios situacijos tyrimu, apimančiu įvairių konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių analizę ir vertinimą, kurį atliekant pripažįstama plati kompetentingų institucijų nuožiūros laisvė. 

46.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad šio procesinio sprendimo 42.1 – 42.3 papunkčiuose aptartos aplinkybės nesudarė prielaidų Bendrovei numatyti aptarto teisinio reguliavimo pokyčių poveikio ne būsimiems ūkinės veiklos suvaržymams, kiek pastarieji susiję su naujo teisinio reguliavimo galios nukreipimu į ateitį, o pagal iki pakeitimų teisėtai įgytoms ir pagal nustatytus priežiūros reikalavimus įgyvendinamoms teisėms, iš esmės šiems pakeitimams pagal sukeliamas pasekmes turint grįžtamojo pobūdžio galią. Atitinkamai konstatuotina, kad iki 2021 m. spalio 7 d. Nutarimo priėmimo Bendrovės atžvilgiu susiformavo teisinėmis priemonėmis gintini teisėti lūkesčiai, todėl šios administracinės bylos dalyko – reikalavimo atlyginti žalą – kontekste būtina išnagrinėti tokių lūkesčių tinkamos apsaugos klausimą.

 

ii) Dėl Bendrovės teisėtų lūkesčių, siejamų su iki teisinio reguliavimo pakeitimų įgytų teisių įgyvendinimu, apsaugos

 

47.       Pasikeitus geopolitinei ir saugumo situacijai regione, valstybei buvo būtina įvertinti naujas grėsmes ir galiojančio reglamentavimo nuostatų, skirtų nuo jų apsisaugoti, veiksmingumą, prireikus įtvirtinti papildomus saugiklius, kad būtų užkirstas kelias nacionaliniam saugumui kylančioms grėsmėms, susijusioms su investicijomis į strateginę reikšmę turinčias įmones, bei sudaryti sąlygas veiksmingai strateginę reikšmę turinčių objektų apsaugai (žr. įstatymų projektų Nr. XIIIP-885 – XIIIP-909 aiškinamojo rašto 1 p.). Atsižvelgdama į tai, valstybė tobulino Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, siekdama vieno svarbiausių viešųjų interesų – konstitucine vertybe pripažįstamo nacionalinio saugumo – veiksmingos apsaugos, kuria sudaromos sąlygos Tautos ir valstybės laisvai ir demokratinei raidai, saugoma ir ginama Lietuvos valstybės nepriklausomybė, jos teritorinis vientisumas ir konstitucinė santvarka (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

48.       Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai).

49.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat nuosekliai akcentuoja, kad turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 57675/09); 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07). EŽTT praktika taip pat atskleidžia, kad tokiomis aplinkybėmis itin reikšmingas teisingos pusiausvyros testas reikalauja vertinti, ar egzistavo kitų, mažiau asmens teisę į nuosavybę ribojančių priemonių, kurių, siekdamos viešojo intereso, valstybės institucijos būtų galėjusios pagrįstai imtis (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 14 d. EŽTT sprendimą byloje Yavuz Özden prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21371/10).

50.       Iš esmės analogiško požiūrio laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje pabrėždamas valdžios institucijoms kylančią pareiga kuo mažiau kištis į privačią nuosavybę, kad būtų užtikrinta sąžininga individo ir visuomenės interesų pusiausvyra, kad asmuo nepatirtų neproporcingos ir perdėtos naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5311-415/2019, išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-681-502/2024).

51.       Siekiant teisingai subalansuoti visuomenės bendrojo intereso poreikius ir asmens teisę į nuosavybę, asmeniui tenkanti našta vertintina atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, pavyzdžiui, sąlygas, kuriomis buvo įgytas ginčo turtas, kompensaciją, kurią asmuo gavo mainais už turtą, pareiškėjo asmeninę ir socialinę padėtį ir pan. (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 57675/09), 2018 m. sausio 9 d. sprendimą Palevičiūtė ir Dzidzevičienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 32997/14). Atsižvelgtina ir į aplinkybes, atskleidžiančias neigiamas pasekmes patyrusių subjektų sąžiningumą.

52.       Šiuo tikslu vertindama nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusias aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Bendrovė turėjo įsigytus bei pasigamintus karinės ir A kategorijos ginklų paskirties objektus, kompetentingoms valstybės institucijoms vykdant Bendrovės veiklos ir jos komercinių sandorių (eksporto bei importo) priežiūrą. Kitaip tariant, Bendrovės veiklą kontroliuojant valstybei tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nėra duomenų, leidžiančių abejoti, kad Bendrovė turtą įgijo, veikdama teisėtai. 

53.       Pakitęs Įstatyme nustatytas reglamentavimas lėmė itin reikšmingą Bendrovės ūkinės veiklos suvaržymą, be kita ko, implikavusį su valstybės kontroliuojančių institucijų priežiūra  teisėtai įgytų Daiktų disponavimo teisės apribojimą. Bendrovė negalėjo tokių Daiktų realizuoti, tačiau privalėjo juos saugoti, atitinkamai patirdama šios pareigos vykdymo išlaidas (kaštus). Byloje nepateikti įrodymai, kurie leistų pagrįstai spręsti, kad tokios išlaidos (ar dalis jų) kokiu nors būdu ar forma Bendrovei būtų kompensuotos. Atsakovas atsisako tokias išlaidas atlyginti, laikydamasis principinės pozicijos, kad administraciniams teismams patvirtinus Komisijos ir Vyriausybės priimtų sprendimų dėl Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams teisėtumą, jis negalėtų būti laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus, kadangi veikė griežtai vadovaudamasis teisės aktuose nustatytu reglamentavimu. Teisėjų kolegija tokiai pozicijai nepritaria.

54.       Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamas Bendrovės ūkinės veiklos laisvės (inter alia disponavimo su valstybės kontroliuojančių institucijų priežiūra teisėtai įgytais Daiktais) ribojimo teisėtumas ir pagrįstumas; ginčo dalyką sudaro reikalavimas atlyginti žalą (išlaidas), kurias Bendrovė patyrė dėl tokių Daiktų saugojimo pareigos. Tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai saugotini Daiktai buvo įgyti kompetentingoms institucijoms įvairiomis formomis duodant patikinimus dėl Bendrovės ūkinės veiklos teisėtumo, pakitusio reglamentavimo nulemti teisėti bei pagrįsti atsakovo veiksmai, kuriais reikšmingai apribota Bendrovės ūkinės veiklos laisvė, nepaneigia iš konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų kylančios pareigos įvertinti racionalumo požiūriu priimtinas alternatyvas, siekiant užtikrinti neigiamas pasekmes patyrusio ūkio subjekto ir visuomenės interesų tinkamą pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikti įrodymai, kurie pagrįstų, kad tokia atsakovui tenkanti pareiga buvo įvykdyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nepaisė Bendrovės teisėtų lūkesčių ir dėl to jai kilo neproporcinga sunkumų našta. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

55.       Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir todėl netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pripažindamas atsakovo neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nebuvimą.

 

 Dėl bylos procesinės baigties

 

56.       Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2123-1062/2019 ir kt.).

57.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nusprendęs, kad, nesant neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Vyriausybės, veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Skundžiamame sprendime eksplicitiškai nurodyta, kad nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos) teismas plačiau nepasisako, nes nagrinėjamu atveju tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.

58.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2023 m. birželio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-1047/2023 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-1062/2020, 2021 m. balandžio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021).

59.       Atsižvelgdama į tai, kad nepripažinęs atsakovės neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali jų įvertinti. Apibendrindama, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir nepateikė jų teisinio vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 87 str. 4 d., 144 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.). 

60.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turėtų išsamiai įvertinti pareiškėjo nurodomus argumentus bei jo pateiktus įrodymus dėl jam kilusios turtinės žalos, atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuluotus turtinės žalos vertinimo kriterijus. Šiuo aspektu primintina, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-11-1188/2024). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad apskaičiuodamas nukentėjusio asmens išlaidų dydį, nulemtą žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų, teismas tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012 ir kt.).

61.       Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad reiškiant reikalavimą dėl išlaidų, kaip kreditoriaus nuostolių, atlyginimo, išlaidas apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas ir 3) protingumas. Realumo požymio aspektu inter alia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kokio dydžio išlaidas realiai turėjo jas prašantis priteisti asmuo, turi būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kuris savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais, taip pat į tai, kad juridiniam asmeniui jo veikloje keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

62.       Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis sumažintinas. Sprendžiant valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą, teismo teisė sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, atsižvelgiant į asmens, pareiškusio reikalavimą atlyginti patirtą žalą, veiksmus įgyvendinama laikantis bendrųjų teisės principų ir Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurias, be kita ko, lemia įvairios asmenį individualizuojančios savybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021). Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojamas nukentėjusio asmens geros valios (bona fide) principas, apimantis, be kita ko, sąžiningumą, apdairumą, rūpestingumą; pažymima ir asmens pareiga santykiuose su valstybės ir savivaldybės institucijomis elgtis sąžiningai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021).

63.       Priežastinio ryšio kaip vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013 ir kt.).

64.       Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir todėl netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pripažindamas atsakovo neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme nebuvimą, taip pat nepasisakė dėl visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir nepateikė jų teisinio vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 87 str. 4 d., 144 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).

65.       Kadangi byloje nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                        Audrius Bakaveckas

 

Gintaras Kryževičius

 

Milda Vainienė