Administracinė byla Nr. I-225-643/2014

    Proceso Nr. 3-61-3-02040-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

  pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti 2013 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM arba atsakovė) sprendimą Nr. 1D-5309(11) (toliau – ir  Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą 11072,41 Lt valstybinės pareigūnų pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

  Pareiškėja nurodo, kad jai 2011-09-14 VRM sprendimu buvo paskirta 1632,87 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija). Nuo 2011-08-02 pensija jai buvo sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu. Kadangi laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 ji dirbo, turėjo draudžiamų pajamų, todėl jos pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Nuo 2012-09-01 pripažinus Laikinojo įstatymo 5 straipsnį netekusiu galios, jai pensija mokama sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja nesutinka su jai pritaikytomis Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis ir mano, jog ji buvo diskriminuojama dėl to, kad buvo dirbanti ir gavo mažesnę pensiją, lyginant su nedirbančiais. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo jai nebuvo išmokėta 11072,41 Lt pensijos dalis. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003-07-04, 2004-12-13, 2007-10-22, 2012-02-06 ir kt. nutarimais. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o VRM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėja negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos, 2013-05-20 raštu ji kreipėsi į VRM, tačiau su gautu atsakymu, t.y. 2013-05-27 VRM sprendimu nesutinka. Pareiškėjos nuomone, ji nepraleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatyto 3 metų termino tokiems reikalavimams reikšti, o VRM sprendimas atsisakyti jos prašymą nagrinėti yra nepagrįstas.

   Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 18–20) į skundą nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ar bylą nutraukti. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos skundą iš dalies ar pilnai, prašo atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansininkių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Nurodo, kad pareiškėja praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsakovės nuomone, pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo diena, 2012-09-21, o pareiškėjos skundas VRM gautas 2013-05-20, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą, todėl mano, jog pareiškėjos prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai.

Pažymėjo, kad to paties pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-05-23 sprendimu Nr. I-2844-208/2013 pareiškėjo skundą atmetė, nes jis praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatytą 3 metų terminą kreiptis į teismą. Kita byla Nr. I-2366-815/2013 buvo išvis nutraukta. Todėl, VRM nuomone, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta. Pažymėjo, kad VRM apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėja, atsakovių atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 25–26). Byloje yra pareiškėjos ir VRM prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (b. l. 4, 19). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Skundas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2011 m. rugsėjo 14 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-3748 pareiškėjai L. B. už tarnybą nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki neterminuotai buvo paskirta 1632,87 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 5).

2013 m. gegužės 20 d. pareiškėja kreipėsi į VRM su prašymu paskaičiuoti ir išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 16–17).

2013 m. gegužės 27 d. VRM sprendimu Nr. 1D-5309(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nurodydama, jog pareiškėja praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos, t.y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai (b.  l. 14).

Iš 2013 m. gegužės 24 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 11PP(P)-3531 matyti, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis buvo 1632,87 Lt, tačiau nuo 2011-08-02 pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, t.y. po 924,01 Lt per mėnesį (b. l. 15).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje keliamas ginčas ir dėl minėto 2013 m. gegužės 27 d. VRM sprendimo Nr. 1D-5309(11) teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje ginčo nėra dėl Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatų taikymo pareiškėjai. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pensiją moka VRM.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Dėl termino kreiptis į teismą su skundu

Teisėje egzistuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų - procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis adm. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013-01-01 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir vėliau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje 2013-11-07 nutartyje teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjai L. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2011-08-02. Sveikatos priežiūros tarnybos pateikta pažyma patvirtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2011 metų rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta 2011 metų rugsėjo mėnesį. Skundą teismui pareiškėja pateikė 2013-06-14 (b. l. 1), t. y. praėjus mažiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi laiku, t.y. nepraleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto 3 metų termino.

Dėl VRM sprendimo panaikinimo

Pareiškėja skunde prašo panaikinti VRM 2013-05-27 sprendimą Nr. 1D-5309(11). Kaip minėta, VRM pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., kurioje įtvirtinta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai (b. l. 14). Paaiškėjimą apie nepriemokos neteisėtumą atsakovė siejo su Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo diena – 2012-09-21. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, skirta administracinei procedūrai reglamentuoti. Administracinė procedūra – viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nekvestionuoja VRM, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šio subjekto veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Pareiškėja neginčijo atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, todėl administracinę procedūrą reglamentuojančios teisės normos jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos. Konstatavus, kad suinteresuotas asmuo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą gali kreiptis per 3 metų procesinį terminą, taikomą pagal analogiją remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str., atsakovės sprendimas nenagrinėti pareiškėjos prašymo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013-05-24 pažyma Nr. 11PP(P)-3534 (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjai L. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2011-08-02 buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu. Kadangi pareiškėja buvo dirbantis asmuo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjos užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjos teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjai L. B. laikotarpiu imtinai nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu tai sudaro 11072,41 Lt (skirtumas tarp pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 str., ir pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 5 str., b. l. 15). Pareiškėjos pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (žr. 2012-07-23 nutartį adm. byla Nr. A552-2747/2012). Toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgiant į tai, remiantis 2013-05-24 pažyma Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP(P)-3534 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjai L. B. laikotarpiu imtinai nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, priteistina 11072,41 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas – pareiškėjos naudai priteisti 11072,41 Lt pensijos nepriemoką iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos L. B. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai L. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 11072,41 Lt (vienuolika tūkstančių septyniasdešimt du litus keturiasdešimt vieną centą) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį laikotarpiu imtinai nuo 2011-08-02 iki 2012-08-31 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 11072,41 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjai per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 1D-5309(11).

    Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                               Gintaras Dzedulionis

             Rūta Miliuvienė

                                                                                                                                    Margarita Stambrauskaitė