LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų: Tomo Šeškausko, Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,                                                       

gynėjui advokatui Aleksandr Palamarčuk,

nuteistajam Ž. P. ,

civilinei ieškovei H. V. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d. bei nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Ž. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 12 d., laikotarpiu tarp 1200 val. ir 2000 val., būdamas bute, esančiame Žalgirio g. 99-8, Vilniuje, apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. R. metu, tyčia sudavė jai rankomis septynis kartus į krūtinę, septynis kartus į nugarą, tris kartus į juosmenį, dešimt kartų į dešinę ranką, tris kartus į kairę ranką, šešis kartus į dešinę koją, tris kartus į kairę koją ir du kartus į veido sritį. Tokiu būdu Ž. A. R. smūgių sudavimo vietose padarė kraujosruvas bei galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis pasmakrės dešinėje pusėje ir kairiajame žande, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Galvos sumušimas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ūmiu centrinės kilmės kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, ir nukentėjusioji 2005-07-15, laikotarpiu tarp 1700 ir 2100 val., mirė. Tokiu būdu Ž. P. tyčia nužudė Agnę Rupšytę.

Nuteistojo Ž. P. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad Ž. P. mušė nukentėjusiąją ir ją mirtinai sužalojo. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas neparodė, kad matė Ž. P. mušantį nukentėjusiąją. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik paties Ž. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nuo duotų parodymų jis teisme atsisakė, paaiškindamas, kad nukentėjusiosios jis nemušė, teigė, kad prisipažinimas iš jo buvo išgautas darant psichologinį spaudimą.

Skunde nurodoma, kad sužalojimai, nuo kurių mirė nukentėjusioji (du smūgiai į galvą), kaip nustatė ekspertas, padaryti 2-6 paros iki mirties. Nukentėjusiosios kūne rasta apie 40 kraujosruvų. Jų kiekis ir lokalizacija, apelianto teigimu, neleidžia manyti, kad visus sužalojimus galėjo padaryti Ž. P. , per palyginus trumpą laiką, kol jis buvo nukentėjusios bute. Todėl skunde daroma prielaida, jog nukentėjusioji galėjo būti sumušta kitų asmenų, prieš arba po susitikimo su Ž. P. .

Apeliantas taip pat nurodo, jog ekspertas savo išvaduose neatsakė į klausimą, kokią įtaką nukentėjusiosios mirčiai galėjo turėti jos sunkaus laipsnio girtumas bei ilgalaikis piktnaudžiavimas alkoholiu. Todėl skunde neatmetama galimybė, kad nuo alkoholio vartojimo smegenų kraujagyslės buvo pažeistos ir galėjo trūkti nuo paprasto sutrenkimo. Tokiu atveju, apelianto teigimu, Ž. P. negali būti kaltinamas tyčia nužudęs nukentėjusiąją A. R. .

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. P. negalėjo ir neturėjo numatyti tokių pasekmių, nes tik atlikus sudėtingą lavono tyrimą, pavyko nustatyti mirties priežastį ir priežastinį ryšį tarp sumušimo ir tokių iš anksto nenumatytinų pasekmių.

Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį, o Ž. P. išteisinti.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo Ž. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys nuteistojo Ž. P. gynėjo argumentai yra nepagrįsti.

Ž. P. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad nuteistasis sumušė nukentėjusiąją ir taip ją nužudė, kadangi nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė to matęs. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik paties Ž. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo išgauti naudojant prieš nuteistąjį psichologinį spaudimą, ir kuriuos jis vėliau paneigė.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apkaltinamasis nuosprendis Ž. P. atžvilgiu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pagrįstas byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visetu, o ne išskirtinai nuteistojo parodymais. Ž. P. kaltė nužudžius nukentėjusiąją A. R. įrodyta jo paties parodymais, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis ir kitais byloje surinktais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs paties Ž. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, įvertinęs juos kitų byloje esančių duomenų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, jog Ž. P. pakeitė savo parodymus, kuriuose iš pradžių pripažino, jog sudavė smūgius nukentėjusiajai, ir ėmė neigti tokius savo nusikalstamus veiksmus, todėl, kad siekė išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo versiją, jog ikiteisminio tyrimo metu jis parašė nuoširdų prisipažinimą ir apklausiamas įtariamuoju pripažino savo kaltę dėl A. R. suduotų smūgių tik dėl to, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byla, taip pat vertina, kaip nuteistojo gynybinę versiją, kuri prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir ją atmeta, kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo nuteistojo Ž. P. parodymų bei jų pakeitimo priežasties įvertinimą, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas sutinka, tačiau be pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų Ž. P. kaltės įrodytumo argumentų, atsižvelgia ir į šiuos: kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, t.y. paties nuteistojo Ž. P. parodymų, jis iš pradžių pripažino, kad 2005-07-12, girtaujant bute, adresu Žalgirio g. 99-8, Vilniuje, jis kartu su A. R. nuėjo į kitą kambarį, kur dėl to, kad pastaroji nenorėjo su juo lytiškai santykiauti, jis supykęs sudavė jai delnais du smūgius į veidą. Vėliau, kaip minėta, šiuos savo parodymus nuteistasis pakeitė ir ėmė kategoriškai neigti ne tik tai, kad sudavė smūgius nukentėjusiajai, bet ir tai, kad su ja buvo išėjęs į kitą kambarį. Tačiau tokius jo parodymus paneigia liudytojų parodymai.

Liudytojai H. V. bei R. D. parodė, kad įvykio dieną iš tiesų nuteistasis Ž. P. ir nukentėjusioji A. R. buvo abu išėję į kitą kambarį, o po kiek laiko jie, sėdėdami kitame kambaryje išgirdo A. R. besišaukiant pagalbos. Nuėję į kitą kambarį, liudytojai pastebėjo nuteistąjį ir nukentėjusiąją vienoje lovoje, o Ž. P. kelnės buvo atsegtos. Kažkas iš liudytojų Ž. P. „atitraukė“ nuo nukentėjusiosios, o liudytojas R. D. dar įspėjo Ž. P. , kad jei šis dar priekabiaus prie A. R. , turės rimtą pokalbį su R. D. . Taigi, iš aukščiau išdėstytų byloje nustatytų duomenų galima daryti išvadą, kad nuteistasis Ž. P. įvykio metu dviese su nukentėjusiaja A. R. buvo tam tikrą laiką nuėję į kitą kambarį, ką jis pirminiuose savo parodymuose bei rašydamas nuoširdų prisipažinimą ir nurodė.

Nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, niekas iš apklaustų liudytojų nenurodė betarpiškai matęs Ž. P. suduotų smūgių nukentėjusiajai A. R. , tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad byloje apklausti liudytojai H. V. , R. D. bei nukentėjusysis J. R. parodė, kad iki 2005-07-12 nukentėjusiosios veide jokių sužalojimų ar melynių nematė. Juos liudytojai pastebėjo iš kart po išgertuvių, įvykusių būtent 2005-07-12. Be to liudytoja H. V. parodė, kad po to, kai po nukentėjusiosios pagalbos šauksmo ji su R. D. nuėjo į jos kambarį, kur su A. R. buvo ir nuteistasis, ji pastebėjo, kad A. R. veidas yra sumuštas, pastaroji liudytojai H. V. vėliau pasakė, kad ją sumušė Ž. P. dėl to, kad ji atsisakė su juo lytiškai santykiauti. Tai, kad sudavė smūgius nukentėjusiajai A. R. , iki savo gynybinės versijos apie tai, kad jis apskritai su nukentėjusiaja kitame kambaryje nebuvo ir nekonfliktavo bei smūgių nesudavė iškėlimo, savo pirminiuose parodymuose ir savo ranka rašytame nuoširdžiame prisipažinime patvirtino ir pats nuteistasis Ž. P. .

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J.Plenta parodė, jog visi A. R. nustatyti sužalojimai buvo padaryti vienu metu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ž. P. per tokį trumpą laiką, kol jis buvo nukentėjusiosios bute negalėjo padaryti tiek daug sužalojimų (nustatyta apie 40 kraujosruvų įvairiose kūno vietose), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiek konkrečiai laiko nuteistasis praleido dviese su nukentėjusiaja kitame kambaryje, byloje nenustatyta. Kaip parodė pats nuteistasis, bute jis prabuvo maždaug nuo 12.00 val. iki 20.00 val., todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nuteistasis bute buvo trumpą laiko tarpą. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kaip parodė patys išgertuvėse dalyvavę asmenys, jie visi tą dieną buvo girti, sprendžia, jog jų laiko suvokimas tuo metu bei atmintis po išgertuvių buvo apsunkinti, todėl teigti, jog nuteistasis su nukentėjusiaja buvo išėję į kitą kambarį trumpam, negalima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad iš liudytojų parodymų matyti, jog iškart po 2005-07-12 įvykių nukentėjusioji labai blogai jautėsi, ją pykino, todėl, kaip nurodė nukentėjusysis J. R. , niekur iš namų iki pat 2005-07-15, kuomet ji buvo aptikta mirusi, A. R. nebuvo išėjusi.

Visi aukščiau išdėstyti argumentai paneigia apeliaciniame skunde iškeltą versiją, jog nukentėjusiąją iki ar po 2005-07-12 įvykusių išgertuvių galėjo sumušti kiti asmenys ir patvirtina, jog būtent Ž. P. 2005 m. liepos 12 d., būdamas kambaryje kartu su nukentėjusiaja A. R. , asmeninio konflikto dėl to, kad ši atsisakė lytiškai su juo santykiauti metu, tyčia sudavė jai rankomis smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir du smūgius į veido sritį, tokiu būdu padarydamas jai kraujosruvas bei galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis pasmakrės dešinėje pusėje ir kairiajame žande, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ūmiu centrinės kilmės kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, ir nukentėjusioji 2005-07-15, laikotarpiu tarp 1700 ir 2100 val. mirė, t.y. nužudė A. R. .

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji piktnaudžiavo alkoholiu, o tai galėjo sąlygoti galvos smegenų kraujagyslių pažeidimą ir jos galėjo trūkti nuo „paprasto“ sutrenkimo, kas, apelianto manymu, neleistų pripažinti tyčinės Ž. P. kaltės formos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog norint pripažinti, kad viena ar kita aplinkybė yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, turi būti nustatyta, jog ši aplinkybė buvo ne tik pasekmių atsiradimo sąlyga, bet ir priežastis. Taigi, netgi darant prielaidą, jog iš tiesų, nuo ilgalaikio piktnaudžiavimo alkoholiu nukentėjusiosios galvos smegenų kraujagyslės buvo labiau pažeidžiamos, silpnesnės (sąlyga pasekmėms atsirasti), negalima teigti, jog tai buvo nukentėjusiosios mirties priežastis (pasekmių atsiradimo priežastis), kadangi, kaip nustatyta byloje surinktais duomenimis, nukentėjusiosios mirtis įvyko dėl nuteistojo Ž. P. jai padarytų dviejų trauminių poveikių į galvą. Bet kurio iš šių trauminių poveikių metu galėjo įvykti staigus rotacinis galvos smegenų judesys, kurio metu trūko kraujagyslė (-ės) ir išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas ir sukėlė nukentėjusiosios mirtį. Taigi, galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog nukentėjusiosios piktnaudžiavimas alkoholiu nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos mirtimi, todėl tai nusikalstamos veikos kvalifikavimui jokios įtakos neturi.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nepagrįstai nurodo, jog Ž. P. negalėjo numatyti tokių jo veiksmų pasekmių, kadangi mirties priežastį pavyko nustatyti tik atlikus sudėtingą lavono tyrimą.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis nukentėjusiajai padarė ne mažiau, kaip 41 trauminį poveikių į įvairias kūno vietas, tarp kurių buvo ir 2 smūgiai į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – galvą. Pastarieji smūgiai sukėlė A. R. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra Ž. P. , neabejotinai suvokia, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokią vietą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ir pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir, kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, nuteistasis Ž. P. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti A. R. , ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti, ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju, kaip nurodyta Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2004 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p., reiš­kia kaltininko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmogaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokį abejingumą ne būtinai parodo kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos (pvz., nesiėmimas priemonių suteikti medicininę pagalbą), tačiau ir tai, jog kaltininkas, suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, bei numatydamas, kad savo veika jis gali nužudyti kitą žmogų, vis tiek atlieka tokius nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi, nuteistojo Ž. P. abejingumą nukentėjusiosios A. R. gyvybės atėmimui parodo tai, kad jis, nors ir suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, bei numatydamas, kad savo veika jis gali nužudyti A. R. , vis tiek atliko tokius nusikalstamus veiksmus, t.y. sudavė ne mažiau, kaip 41 smūgį į įvairias jos kūno vietas. Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Ž. P. veikė netiesiogine tyčia ir pagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo Ž. P. gynėjo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Nuteistojo Ž. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                          Albinas Bielskis

Teisėjai:                                                        Tomas Šeškauskas

                                                                      Aloyzas Kruopys