Administracinė byla Nr. eP-41-815/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01629-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 60.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 (Nr. eA-3336-662/2020) pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atleidimas yra neteisėtas. Įsakymas grindžiamas Viešojo saugumo tarnybos štabo viršininko 2019 m. kovo 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Pagal minėtą normą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) Statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Statuto 16 straipsnis, be kita ko, nustato, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka Statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (Statuto 9 str. 2 d. 1 p.).
3. Įsakymo priėmimo pagrindu tapo neva naujai paaiškėjęs faktas, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl teistumo už tyčinį nusikaltimą. Tačiau iš tikrųjų faktas, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą, atsakovui buvo žinomas daugiau kaip 5 metus ir tai nebuvo kliūtis pareiškėjui po ankstesnio atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. gegužės 17 d. į Viešojo saugumo tarnybą grįžti 2014 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjo tarnybą galima suskirstyti į du laikotarpius: 2012 m. sausio 25 d.–2013 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d.–2019 m. kovo 27 d.
4. Pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo priimtas 2012 m. sausio 25 d. Prieš priimant pareiškėją į minėtas pareigas, atsakovas atliko pareiškėjo specialųjį patikrinimą. Patikrinimo metu 2011 m. spalio 4 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro duomenų bazėje buvo atlikta užklausa, gautame išraše buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Iki specialaus patikrinimo pabaigos ir pareiškėjo priėmimo duomenų apie procesinius sprendimus nebuvo gauta. Pareiškėjas tolesnei tarnybai nuo 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Marijampolės AVPK). 2013 m. gegužės 14 d., patikrinus pareiškėjo duomenis įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Marijampolės AVPK nustatė, jog 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kuris priimtas baudžiamojoje byloje Nr. I-395-224/2011 ir kuris įsiteisėjęs, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apie nustatytą pareiškėjo teistumo faktą Marijampolės AVPK informavo Viešojo saugumo tarnybą, o 2013 m. gegužės 16 d. Marijampolės AVPK įsakymu pareiškėjas remiantis aplinkybių, kurios buvo nežinomos priėmimo į vidaus tarnybą metu, paaiškėjimo pagrindu buvo atleistas iš vidaus tarnybos, atleidimas teismo pripažintas teisėtu.
5. Pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi. Pareiškėjas grįžo į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje 2014 m. rugsėjo 11 d. šios tarnybos vado įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taigi atsakovas, pareiškėją paskirdamas į pareigas vidaus tarnyboje, negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūno grąžinimą į vidaus tarnybą reguliuojantys teisės aktai įpareigoja atlikti patikrinimus vidaus reikalų įstaigų įskaitose, o vidaus tarnybos pareigūno tarnybos byla tęsiama, t. y. nesudaroma nauja.
6. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kuri nurodyta Statuto 16 straipsnyje ir apie kurią atsakovas žinojo priimdamas asmenį į pareigas, negali būti pagrindas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui. Jeigu minėta Statuto nuostata būtų aiškinama kaip numatanti statutinei įstaigai atleidimo pagrindais laikyti aplinkybes, žinotas asmens priėmimo į pareigas metu, tai būtų sukurtos prielaidos statutinės įstaigos nesąžiningam elgesiui ir piktnaudžiavimui. Pareiškėjas už tyčinį nesunkų nusikaltimą buvo nuteistas 2011 m. lapkričio mėnesį, o teistumas buvo panaikintas 2013 m. spalio mėnesį. Nuo minėtų įvykių praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų leisti suabejoti, kad jis išvadų nepadarė ir toliau nesilaiko visuotinai pripažintų elgesio taisyklių. Pareiškėjas savo, kaip pareigūno, pareigas ir pavestas užduotis vykdė tinkamai, o prieš Viešojo saugumo tarnybą buvo sąžiningas. Žinojimas apie pareiškėjo teistumą atsakovui nebuvo kliūtis jį priimti į vidaus tarnybą, todėl tos pačios aplinkybės negalėjo būti pagrindu jo atleidimui. Teismui konstatavus atleidimo neteisėtumą, spręstinas neteisėtai nutrūkusių vidaus tarnybos teisinių santykių atkūrimo klausimas ir pareiškėjui priteistinas vidutinis tarnybinis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką.
7. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
8. Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotas konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Pripažinimas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo pagal esamą teisinį reguliavimą iš asmens galimybę tapti vidaus tarnybos pareigūnu atima visam asmens gyvenimui. Tuo tarpu jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos (neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai, asmuo gali tapti vidaus tarnybos pareigūnu ir juo būti. Statute nustatytas reguliavimas nediferencijuoja, kokio sunkumo tyčinį nusikaltimą asmuo padarė – nesunkų, apysunkį, sunkų ar labai sunkų – bet kurio iš jų atveju pasekmės tos pačios, t. y. teisės tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu atėmimas iki gyvos galvos. Neatsargus nusikaltimas gali sukelti kur kas sunkesnes pasekmes nei nesunkus tyčinis nusikaltimas. Baudžiamasis nusižengimas kaip pavojinga ir BK uždrausta nusikalstama veika taip pat gali būti padaryta tyčia. Pareiškėjo manymu, tarp nesunkų nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens (asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, ir asmens, padariusio nesunkų nusikaltimą) nėra tokių skirtumų, kad nevienodas traktavimas, įtvirtintas Statuto 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtų objektyviai pateisinamas.
9. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nepriekaištinga reputacija apibrėžiama skirtingai. Pagal eilę Lietuvos Respublikos įstatymų tik nuteisimas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą reiškia neatitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui ir visam laikui užkerta kelią asmeniui dirbti atitinkamo įstatymo reguliuojamose srityje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 32 str. 3 d., Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 18 str., Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 str.). Tuo tarpu Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas draudžia asmeniui, kuris buvo nuteistas už bet kokį tyčinį nusikaltimą (neatsižvelgiant į panaikintą ar pasibaigusį teistumą), tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu visą likusį gyvenimą. Toks ribojimas prieštarauja teisinės valstybės principui.
10. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Pareiškėjo teigimu, šie principai turėtų būti taikomi įstatymo leidėjui nustatant bet kokius apribojimus, susijusius su ankstesniais asmens neteisėtais veiksmais. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte tyčinio nusikaltimo (nekreipiant dėmesio į jo sunkumą ar teistumo išnykimą dėl termino suėjimo ar panaikinimo) atveju ribojimai nustatyti visam asmens gyvenimui. Toks asmens pasmerkimas neribotas, nėra nustatytas laiko tarpas, per kurį būtų galima spręsti, jog asmuo pasitaisė, laikosi visuotinai pripažintų moralės ir etikos normų, gerbia bendro visuomenės gyvenimo taisykles ir nėra linkęs elgtis priešingai teisei ir moralei.
11. Statute nustatytas teisinis reguliavimas nesuderinamas su konstituciniu proporcingumo principu. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. sausio 22 d. nutarimus). Asmeniui, kurio teistumas už nesunkų nusikaltimą išnyksta (panaikinamas), susiformuoja teisėtas lūkestis galėti būti pilnateisiu visuomenės nariu visą likusį gyvenimą po nusikalstamos veikos padarymo nejaučiant neigiamų teisinių pasekmių. Pagal Statutą pareiškėjas visą gyvenimą negali tapti vidaus tarnybos pareigūnu. Pareiškėjas ir toliau nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokiu bus laikomas neapibrėžtą laiką. Dėl to esamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kad ši negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė nustatoma neapibrėžtam laikotarpiui, tuo pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, esantį konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi.
12. Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nenumatantis jokių išlygų, iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Šiuo atveju galiojančiam teisiniam reguliavimui nesuteikiant galimybės individualizuoti minėtoje Statuto normoje numatytų ribojimų, net jei jų tolimesnis taikymas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) ir dėl to neteisingas, yra pagrindas išvadai, kad įstatymų leidėjui nustačius aukščiau minėtą teisinį reguliavimą nebuvo užtikrinti asmenų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas, gerbiamos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. sudedamieji konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Priešingai, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atlikęs jam paskirtą bausmę dėl šiuo metu galiojančios neproporcingos Statuto nuostatos, patiria nepagrįstus suvaržymus ir nors bausmės atlikimas bei teistumo panaikinimas turėtų sąlygoti teigiamus pokyčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog asmuo galės būti pilnaverčiu ir pilnateisiu visuomenės nariu, susiklosto situacija, kad asmuo ir toliau patiria ir nepasikeitus teisiniam reguliavimui visą likusį gyvenimą patirs nepagrįstus jo teisių ribojimus.
13. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
14. Atsakovas paaiškino, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčo atveju nėra pagrindo taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kadangi priėmimo į vidaus tarnybą metu atsakovas žinojo aplinkybę, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju egzistavo Statuto minėtos nuostatos taikymui keliama sąlyga – Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė (asmuo neatitinka Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kadangi asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas) nebuvo žinoma pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu.
15. Atsakovo nuomone, pareiškėjas painioja priėmimo į vidaus tarnybą ir grąžinimo į vidaus tarnybą sąvokas. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad Viešojo saugumo tarnybos vado 2012 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo priimtas į vidaus tarnybą nuo 2012 m. sausio 25 d. Pareiškėjas skunde klaidingai nurodo, kad Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jis buvo priimtas į vidaus tarnybą, kadangi šiuo įsakymu, vadovaujantis Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 51 straipsniu, jis buvo grąžintas į vidaus tarnybą. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui keliama sąlyga yra, jog Statuto 16 straipsnyje nurodyta aplinkybė nebūtų žinoma būtent pareigūno priėmimo, o ne grąžinimo į vidaus tarnybą metu. Iš pareiškėjo tarnybos bylos medžiagos matyti, kad atsakovas prieš priimdamas pareiškėją į vidaus tarnybą, atliko specialius patikrinimus 2011 metų rugsėjo–spalio mėnesiais. Tuo metu (2011 m. spalio 4 d.) apie pareiškėjo teistumą duomenų nebuvo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 3 d. Todėl neteisingas pareiškėjo teiginys, kad priimant į pareigas Viešojo saugumo tarnyba žinojo apie pareiškėjo teistumą.
16. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kovos su korupcija 2016–2018 metų programos įgyvendinimo priemonių plano 1.16 papunktis nuo 2016 metų balandžio mėnesio Viešojo saugumo tarnybai nustatė pareigą tikrinti valstybės tarnautojų teistumą atitinkamuose registruose ir įvertinti, ar nėra įstatymuose nustatytų pagrindų, kurie užkerta kelią valstybės tarnautojui toliau eiti pareigas. Atsakovas gavęs informaciją iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie pareiškėjo teistumą, ją įvertino ir pagrįstai priėmė skundžiamą 2019 m. kovo 27 d. įsakymą.
17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl pareiškėjo teistumo panaikinimo, dėl tinkamai vykdytų tarnybos užduočių, dėl ilgo laiko tarpo, praėjusio nuo veikos, už kurios padarymą pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarymo dienos, neturi jokios teisinės reikšmės ginčo atveju, kadangi Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte imperatyviai nustatoma, jog pripažinimo kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo atveju aplinkybė dėl teistumo panaikinimo neturi jokios teisinės reikšmės.
18. Atsakovas nurodė, kad neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nepagrįsti teiginiai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu (Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte) nustatyti teisiniai apribojimai asmeniui pasirinkti darbą. Iš konstitucinės sąvokos „vidaus tarnyba“ (Konstitucijos 141 str.) turinio matyti, kad vidaus tarnybos sistema sietina su viešojo saugumo sritimi ir tarnybos organizavimu statutiniais pagrindais. Viešojo saugumo sritis, apimanti viešosios tvarkos užtikrinimą, kitas nepertraukiamai vykdomas viešojo saugumo funkcijas, suponuoja, jog šias funkcijas vykdantiems asmenims būtina turėti viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, dėl to jiems keliami specialūs pasirengimo, sveikatos, kiti reikalavimai ir jų tarnybos negalima organizuoti tais pačiais pagrindais kaip daugumos valstybės tarnautojų ar darbo sutarties pagrindu dirbančių asmenų.
19. Lietuvos Respublikos Seimas, realizuodamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi diskreciją nustatyti atitinkamas sąlygas, susijusias su vidaus tarnybos pareigūnų statusu. Nagrinėjamu atveju, ginčijamas teisinis reguliavimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo – užtikrinti valstybės saugumą. Be to, ginčijamoje įstatymo nuostatoje nustatyti asmens nepriekaištingą reputaciją ribojantys kriterijai, t. y. nusikalstamos veikos sunkumas, kaltės forma, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia Konstitucijos normų ir principų. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pareiškėjui nėra apribota galimybė užsiimti tam tikra kita profesine veikla, pavyzdžiui, įsidarbinti privačiame sektoriuje.
20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas kelia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimą, o toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pareiškėjas nurodo, kad yra svarbi Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo už nesunkų nusikaltimą faktas gali būti pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, kuris yra neterminuotas – iki gyvos galvos. Vadinasi, pareiškėjas formuluoja prašymą išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
22. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Viešojo saugumo tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Teismas nustatė ir detaliai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnybos eiga be kita ko, ir tai, kad pareiškėjo teistumas pagal 2011 m. spalio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą buvo panaikintas 2013 m. spalio 30 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi; Viešojo saugumo tarnybos vadas 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėją grąžino į tarnybą Viešojo saugumo tarnyboje nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. Byloje buvo nustatyta, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjas atleistas iš Viešojo saugumo tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) aplinkybės, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
24. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais ginčijamas atleidimo teisėtumas šiuo konkrečiu pagrindu, teismas vadovavosi Statuto 9, 16 ir 72 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir jį išdėstė. Sistemiškai įvertinęs minėtas nuostatas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė bendrąjį reikalavimą pretendentams į vidaus tarnybą – būti nepriekaištingos reputacijos, be kita ko, ir būti neteistam už tyčinį nusikaltimą. Teismo vertinimu, neatitinkantys šio reikalavimo asmenys negali net pretenduoti į vidaus tarnybą (Statuto 9 ir 16 straipsniai), o paaiškėjus aplinkybėms vėliau, turi būti atleisti (Statuto 72 straipsnio 1 d. 10 p.); netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis.
25. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 15 d. vėl buvo priimtas į Viešojo saugumo tarnybą, nors teistumo aplinkybė kaip kliūtis būti laikomam nepriekaištingos reputacijos pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepasikeitė, ir todėl, pareiškėjo manymu, antrą kartą jis negalėjo būti atleistas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu (paaiškėjus teistumui už tyčinį nusikaltimą), nes Viešojo saugumo tarnyba antrą kartą priimant į tarnybą 2014 metais apie teistumą jau žinojo, teismas pažymėjo, jog ginčo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą, kad teistumas pasibaigęs, nėra. Kadangi pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimą pareiškėjas neatitiko nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl teismas darė išvadą, jog tarnybos santykiai negalėjo nei prasidėti, nei tęstis – Viešojo saugumo tarnybos vadas 2014 m. rugsėjį negalėjo priimti įsakymo dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, nes atsakovui turėjo būti žinoma apie pareiškėjo teistumą (vien jau iš jo asmens bylos buvo akivaizdžiai matyti atleidimo pagrindas).
26. Teismo vertinimu, net ir priimtas Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) negalėjo sukurti teisių ir lūkesčių pareiškėjui, kad jis įgijo teisę būti priimtas ir tęsti tarnybos santykius. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinas principas, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė (lot. k. ex injuria ius non oritur) ir sisteminis Statuto 9,16 ir 72 straipsnių aiškinimas pagal kurį neatitinkant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo tarnybos santykiai negali tęstis.
27. Atsižvelgdamas į 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakyme nurodytą jo priėmimo teisinį pagrindą, teismas nurodė, jog minėtu įsakymu pareiškėjas buvo grąžintas, todėl sprendė, jog net ir gramatiškai aiškinant Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto, priėmimo į tarnybą momentu reikėtų laikyti 2012 m. sausio 25 d., o ne 2014 m. rugsėjo 15 d. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai priimant skundžiamą Įsakymą pateko į Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo sritį (aplinkybės nebuvo žinomos priėmimo metu), todėl atsakovui išsiaiškinus, kad pareiškėjas negali tęsti vidaus tarnybos santykių, Viešojo saugumo tarnybos vadas 2019 m. kovo 27 d. pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo atleido pareiškėją iš tarnybos.
28. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo, atitikties konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, jeigu nagrinėjant konkrečią bylą kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
29. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki skundo padavimo (nebuvo praėję 8 metai), teismo vertinimu, nėra pakankamai ilgas, kad būtų galima laikyti, jog reikalavimas būti neteistu už tyčinį nusikaltimą neproporcingai riboja pareiškėjo teises tapti vidaus tarnybos pareigūnu tuo aspektu, kad ribojimo laikotarpis yra per ilgas. Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu tarp tyčinio nusikaltimo ir neatsargaus nusikaltimo pasekmių daro skirtumą, kuris yra pagrįstas objektyvia aplinkybe – tyčinis nusikaltimas yra pavojingesnė veika, nes daroma sąmoningai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą teisingumui, todėl pareiškėjui taikomas apribojimas eiti pareigas teisėsaugos sistemoje objektyviai pagrindžiamas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas nurodė, kad jam šioje individualioje byloje nekilo abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai.
30. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, o kiti reikalavimai – grąžinti į eitas pareigas ir priteisti vidutinį atlyginimą už priverstinę pravaikštą – teismo vertinimu, buvo išvestiniai, todėl taip pat negalėjo būti tenkinami.
III.
31. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti skundžiamą Įsakymą, grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29, 48 ir 109 straipsniams ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
32. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė ir neobjektyviai įvertino šiai bylai esminės reikšmės turinčias aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktą, reglamentuojantį pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos, neteisingai išsprendė kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą, neįsigilino į teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas. Tai lėmė neteisingo ir teisės normoms prieštaraujančio sprendimo priėmimą.
33. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nenuosekliai aiškino ir taikė Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą, neatsižvelgė į byloje susiklosčiusias aplinkybes. Pareiškėjas buvo grąžintas į tarnybą 2014 metais, aplinkybės apie pareiškėjo teistumą buvo žinomos. Tuo tarpu pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą aplinkybės, nurodytos Statuto 16 straipsnyje, yra pagrindas pareigūno atleidimui iš vidaus tarnybos, kai: 1) jos atsiranda tarnybos metu; arba 2) jos buvo priimant į vidaus tarnybą, tačiau apie jas nebuvo žinoma priimant į vidaus tarnybą ir apie jas sužinoma vėliau (tarnybos eigoje). Pareiškėjo teigimu, aplinkybės (t. y. žinojimas apie pareiškėjo teistumą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį), kurios nebuvo kliūtis pareiškėją priimti į pareigas, negalėjo būti pagrindas ginčijamo Įsakymo priėmimui ir pareiškėjo atleidimui iš vidaus tarnybos.
34. Pareiškėjas teigė, kad buvo sąžiningas, nurodė reikiamus duomenis ir buvo grąžintas į tarnybą. Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti pareiškėją į tarnybą pareiškėjui sukūrė teisėtą lūkestį, kad, išnykus teistumui, jis toliau gali tęsti tarnybos santykius, todėl priešingos pirmosios instancijos išvados yra nepagrįstos. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jis, kaip institucija, veikė netinkamai ir neatsakingai.
35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis, padarytomis nagrinėjant jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai. Teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas yra teisėsaugos institucija, o teismo išvada, jog nuo nusikaltimo iki skundo padavimo nepraėję 8 metai yra nepakankamai ilgas laiko tarpas laikyti, kad ribojimas tapti vidaus pareigūnų yra neproporcingas, sudaro pagrindą teigti, jog teismas iš esmės pripažino, kad minėti ribojimai būti vidaus tarnybos pareigūnu visam asmens gyvenimo laikotarpiui yra neproporcingi.
36. Apeliantas vidaus tarnybos pareigūnu buvo ne vienerius metus ir norėtų toliau juo būti, tačiau Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas iš esmės yra kliūtis teismui, įvertinusiam reikšmingas aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Teismas sprendime nepateikė jokios teisinės argumentacijos, aiškių motyvų, kuo remiantis darė išvadą, jog šioje individualioje byloje jam nekyla abejonių dėl Statuto atitikties Konstitucijai, ir taip pažeidė pareiškėjo teisėtą lūkestį į efektyvią teisminę gynybą. Teismas neįvertino teisinio reguliavimo neproporcingumo, kas taip pat lėmė, jog buvo priimtas formalus, neteisingas sprendimas.
37. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas. Apelianto teiginiai dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti kitokiu teisės aiškinimu, kuris, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti taikomas.
IV.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
39. Atsižvelgdama į Vidaus tarnybos statuto nuostatas, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog asmuo dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vidaus tarnybos teisinių santykių metu atsiradus ar paaiškėjus Statuto 16 straipsnyje išvadintiems atvejams, užkertantiems kelią tapti vidaus tarnybos pareigūnu, pareigūnas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o statutinei įstaigai kyla pareiga tokį pareigūną atleisti.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš dalies pagrįstas pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde pabrėžiamas argumentas, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo praeityje padaryta baudžiamąja veika ir tapusios pagrindu jo atleidimui skundžiamu Įsakymu, nelaikytinos naujomis, kurių atsakovas nežinojo pareiškėjo grąžinimo į tarnybą metu. Atitinkamai, teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija tik dalimi atitinka Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytus aplinkybių, sudarančių pagrindą asmenį atleisti iš vidaus tarnybos, požymius (teisinį Įsakymo pagrindą), nes Viešojo saugumo tarnybai faktai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, taip pat kad jo teistumas panaikintas, buvo žinomi iki pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o minėtoje Statuto nuostatoje nurodytos aplinkybės turi būti naujos ar naujai paaiškėjusios. Tačiau minėti trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovo veiksmai atleidžiant pareiškėją buvo neteisėti.
41. Teisėjų kolegija nesutiko su argumentais, jog pareiškėją grąžinus į vidaus tarnybą, nors ir buvo žinoma, kad jis buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, pareiškėjui kilo teisėti lūkesčiai dirbti vidaus tarnyboje ar kad jis negalėjo būti atleistas kaip neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjo vidaus tarnybos santykiai po pirmojo atleidimo negalėjo būti atkurti. Pareiškėjo įsitikinimas, kad išnykus teistumui jis turėjo teisę eiti pareigas vidaus tarnyboje, neatitiko jo grąžinimo į vidaus tarnybą metu galiojusio Statuto 51 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir Statuto 11 straipsnyje nustatytų apribojimų, kad priimti į vidaus tarnybą draudžiama, jeigu asmuo buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laikė subjektyviu susiklosčiusios situacijos vertinimu, nepaneigiančiu pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu.
42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), 48 straipsniui (kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju) ir 109 straipsniui (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai) ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai.
43. Teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir turi būti panaikintas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą.
44. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą kontekste teismas paminėjo ir tai, jog Konstitucinis Teismas (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą), be kita ko, suformulavo reikšmingą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia (be kita ko) ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą).
45. Atsižvelgdama į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, teisėjų kolegija sprendė, kad tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.
46. Dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimo proporcingumo, teisėjų kolegija nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimtus sprendimus bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (Nr. 48427/09) ir Jankauskas prieš Lietuvą (2) (Nr. 50446/09), kur nebuvo nustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į privatų gyvenimą) pažeidimų dėl ribojimo nepriekaištingą reputaciją dėl ankstesnio teistumo praradusiems asmenims užsiimti advokato veikla. Minėtuose sprendimuose EŽTT nustatė, kad pareiškėjų išbraukimas iš advokatų padėjėjų ir neįtraukimas į praktikuojančių advokatų sąrašą prilygo įsikišimui į naudojimąsi teise į privataus gyvenimo gerbimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, nes toks pašalinimas iš advokatūros galėjo turėti įtakos jų reputacijai ir profesiniams santykiams, tačiau teismas nenustatė Konvencijos pažeidimo, nes pareiškėjų teisės buvo apribotos pagal įstatyme nustatytą tvarką siekiant teisėtų tikslų ir tokie apribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje šių tikslų pasiekimui. Vertindamas aplinkybę, kad pareiškėjos Lekavičienės teistumas dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo išnykęs, teismas pažymėjo, jog teistumo išnykimas nebūtinai reiškia, jog asmuo atgauna ir nepriekaištingą reputaciją.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, t. y. nelaikytinas neproporcingu ribojimu asmeniui, siekiančiam pradėti ar tęsti vidaus tarnybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas neturėjo esminės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui.
48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
V.
49. Pareiškėjas V. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 (toliau – ir Prašymas).
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjo V. M. Prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 (Nr. eA-3336-662/2020) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.
51. Pareiškėjas Prašyme nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. byloje Nr. 11-A/2020 priėmė nutarimą, kuriuo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą nutarė pripažinti, kad Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcijos) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis tuo, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019.
52. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą.
53. Atsakovas apžvelgia aktualias Konstitucijos nuostatas ir pažymi, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Nurodo, kad iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo pareziumuojama, kad jis atitinka Konstitucijai ir kad teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu, asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto pagrindu, yra teisėtos.
54. Analizuodamas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio normą, pažymi, kad teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, jau yra įvykdytas.
55. Atsakovas taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3336-662/2020 pripažino, kad Viešojo saugumo tarnyba pagrįstai atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos kaip neatitinkantį Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, t. y. jis anksčiau buvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, o įstatyme nurodyta, jog nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas. Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. KT58-A-N4/2021 konstatavo, kad pagal ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, asmuo, pripažintas kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, niekada negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, nepriklausomai nuo teistumo išnykimo bei padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, o tai prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, kad, atsakovo nuomone, šioje normoje gali būti nustatyti atitinkami ribojimai, apibrėžiantys nepriekaištingą reputaciją tyčinius nusikaltimus padariusiems asmenims, tačiau jie turi būti aptarti laiko (termino) ir šių nusikaltimų pavojingumo pobūdžio ir laipsnio prasme. Nurodo, kad šiuo metu nauja Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija nėra priimta, o Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai nuostatos taikyti negalima. Tačiau galioja Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, apie kurį yra nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų, bei to paties straipsnio 2 dalis, kur nurodyta, kad gavus šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų duomenų, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai priima centrinės statutinės įstaigos vadovas. Atkreipia dėmesį, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nors pareiškėjas iš vidaus tarnybos ir buvo atleistas kitais pagrindais, tačiau, atsakovo nuomone, galima pagrįstai teigti, kad sprendimą dėl jo tinkamumo vidaus tarnybai priėmė Viešojo saugumo tarnybos vadas, t. y. centrinės statutinės įstaigos vadovas. Nurodo, kad ginčo apie tai, ar pareiškėjo nuteisimas už nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, padarymą laikytinas kitais patikrintais kompromituojančiais duomenimis, nebuvo.
56. Atsakovas nurodo, kad abejotina, ar galiojant Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir to paties straipsnio 2 daliai atnaujintas procesas netaps beprasmis, nes pareiškėjo nurodomos pažeistos jo teisės negalės būti apgintos.
57. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad neatnaujinus proceso pareiškėjas dėl pritaikyto Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto turėtų tik galimybę savo teises ginti reikšdamas ieškinį valstybei dėl žalos atlyginimo už sukeltas neigiamas pasekmes, tačiau tai neatitiktų pažeistų asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo principo, t. y. būtų paneigta pareiškėjo teisė atkurti jo pažeistą konstitucinę teisę ar laisvę. Pažymi, kad, pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, gali būti laikomas naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis ir esminiu materialinės teisės normų taikymo pažeidimu, nes nagrinėjamoje byloje buvo taikytos minėto įstatymo normos, kurių atitiktį Konstitucijai sprendė Konstitucinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. byloje Nr. 11-A/2020 priimtu nutarimu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi yra priimtas nagrinėti pareiškėjo V. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.
59. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Viešojo saugumo tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. Įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, paaiškėjus kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl teistumo už tyčinį nusikaltimą.
60. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė panaikinti minėtą Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką atmetė, atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas nustatė bendrąjį reikalavimą pretendentams į vidaus tarnybą – būti nepriekaištingos reputacijos, be kita ko, ir būti neteistiems už tyčinius nusikaltimus, taigi neatitinkantys šio reikalavimo asmenys negali net pretenduoti į vidaus tarnybą, o paaiškėjus aplinkybėms vėliau, turi būti atleisti – netenkinant nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, vidaus tarnybos santykiai iš esmės negali atsirasti arba tęstis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
61. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios neribotą laike draudimą nesunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui (nepaisant to, ar teistumas išnykęs (panaikintas)) tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, neprieštarauja Konstitucijos 29, 48, 109 straipsniams ir nepažeidžia konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
62. Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu nutarė pripažinti, kad Statuto (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VII.
63. Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
64. Konstitucijos 106 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2004 straipsnio redakcija) 4 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas.
65. Konstitucijos 107 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2004 straipsnio redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
66. Konstitucijos 107 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2004 straipsnio redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.
67. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas esant šiam pagrindui – Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.
VIII.
68. Konstitucijoje įtvirtinus individualų skundą, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje kartu buvo įtvirtinta ir norma, nustatanti galimybę ginti pažeistas asmens konstitucines teises ar laisves, kreipiantis dėl proceso atnaujinimo byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kai byloje pagal Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens kreipimąsi (pagal individualų skundą) priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
69. Konstitucijos 107 straipsnis įgyvendintas konkrečiose proceso teisės normose – administracinėse bylose – ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte, nustatančiame galimybę atnaujinti procesą Konstituciniam Teismui išnagrinėjus individualų skundą ir pripažinus, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.
70. Pabrėžtina, kad asmuo, išnaudojęs visas įstatymuose nustatytas savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemones, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojęs visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, ir šio asmens atžvilgiu yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, vėliau kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kuris išnagrinėjęs individualų skundą pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai, turi teisę toliau ginti pažeistas asmens konstitucines teises ar laisves kreipdamasis dėl proceso atnaujinimo byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
71. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas yra Konstitucinio Teismo nutarimo, priimto pagal individualų skundą, vykdymo būdas, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai. Kai asmens konstitucinės teisės ar laisvės iki kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo apgintos (buvo iš dalies apgintos), kreipiantis dėl teisinės gynybos priemonių į teismą, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punktas suponuoja teismo pareigą atnaujinti teismo procesą užbaigtoje byloje ir išnagrinėti klausimą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, priimtą pagal individualų skundą.
72. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris pagal pareiškėjo individualų skundą vėliau buvo pripažintas Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. teisės aktų konstitucingumo prezumpcija yra paneigta. Todėl klausimas dėl pareiškėjo teisių gynimo turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, paneigiantį byloje taikytų teisės aktų konstitucingumo prezumpciją, o procesas nagrinėjamoje byloje atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 163 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 (Nr. eA-3336-662/2020) tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eI-3443-1066/2019 (Nr. eA-3336-662/2020) pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Administracinę bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė