Civilinė byla Nr. e3K-3-89-381/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10585-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6., 3.2.4.3., 3.2.4.4., 2.6.10.2.4.2., 3.3.3.10.4

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rimos Ažubalytės ir Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo U. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo U. V. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą dėl kriminalinės žvalgybos subjektų, ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuratūros ir teismų neteisėtų veiksmų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT), 85 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad dėl nepagrįstai pradėtų ikiteisminių tyrimų ir jų vilkinimo dėl Generalinės prokuratūros ir STT netinkamai atliktų ikiteisminių tyrimų (jų vilkinimo), kurių metu nebuvo surinkta ieškovo kaltę galinčių pagrįsti įrodymų, ir teismų, kurie nepagrįstai, nesant pagrindo, sankcionavo kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimą ir jų pratęsimus, patyrė neturtinę žalą.

4.       Ieškovas pabrėžė, kad jam taikyti slapti veiksmai tęsėsi mažiausiai 10 mėnesių. Atsakovė elgėsi nepagrįstai, nesąžiningai ir neteisėtai – nei STT, nei Generalinė prokuratūra neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo, o teismas, nutartimis sankcionuodamas ir pratęsdamas kriminalinės žvalgybos veiksmų vykdymą, pažeidė įstatymo nustatytą pareigą patikrinti teikimuose nurodytų pagrindų pagrįstumą. Kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo ilgą laiką buvo vykdomi nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Generalinei prokuratūrai atsisakant pateikti išslaptintus dokumentus, tokie veiksmai vertintini atsakovės nenaudai, turėtų būti taikoma contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.

6.       Teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo buvo pradėti pagrįstai, gavus faktinių objektyvių duomenų apie ieškovo galbūt daromą nusikalstamą veiką. Dėl kitų asmenų (įskaitant Š. M.) kriminalinės žvalgybos veiksmai (elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmens informacijos turinio kontrolė ir jo fiksavimas, pokalbių ar veiksmų slapta kontrolė ir fiksavimas, sekimas) buvo atliekami jau anksčiau, tai, teismo vertinimu, ir lėmė objektyvių faktinių duomenų apie ieškovo galbūt daromas nusikalstamas veikas atsiradimą.

7.       Teismas pažymėjo, kad, tiek susipažinęs su byloje pateikta medžiaga, tiek išklausęs šalių paaiškinimus, nenustatė faktų, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti akivaizdžiai neteisingų duomenų pagrindu ar kad būtų aplinkybės, dėl kurių jie negalėjo būti pradėti. Atitinkamai nėra pagrindo daryti išvados dėl neteisėtų institucijų ir pareigūnų veiksmų. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnų turėti duomenys apie galimai neteisėtus ieškovo veiksmus sudarė pakankamą pagrindą įtarti ieškovą padarius įtarime nurodytas nusikalstamas veikas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorė, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, analizavo turimus duomenis, rinko naujus, vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais atliko procesinius veiksmus ir ėmėsi reikiamų procesinių priemonių tam, kad pasiektų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintus baudžiamojo proceso tikslus, aiškinosi neaiškias aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju, turėdami informaciją apie ieškovo galbūt padarytas nusikalstamas veikas, pareigūnai pagal pirminius duomenis ne tik teisėtai ir pagrįstai pradėjo ikiteisminius tyrimus, bet ir negalėjo elgtis kitaip, nes jų pareiga – atlikti įstatyme nustatytus procesinius veiksmus tam, kad būtų atskleisti galimai padaryti nusikaltimai. Teismas, atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo specifiką, į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog ieškovas padarė jam inkriminuojamas veikas, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmai dėl ieškovo taikant procesines prievartos priemones neatitiko įstatyme įtvirtintos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas iš esmės nepateikė jokio konkrečių baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo įvertinimo pagal baudžiamojo proceso teisės normas, o tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Teismo vertinimu, subjektyvus tam tikrų procesinių veiksmų vertinimas neįrodo prokuroro ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo, byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus ir klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui ikiteisminio tyrimo procese, taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teismas netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas.

9.       Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog abu ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių, reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, jog su įtarimais susiję atlikti veiksmai bei vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėti. Teismas akcentavo, kad, siekiant konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio prasme, turi būti nustatyti konkretūs pažeidimai, pareigūnų nerūpestingumas, piktnaudžiavimas ir pan. Tokių pažeidimų, pareigūnų nerūpestingumo ar piktnaudžiavimo teismas nenustatė.

10.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas ne dėl to, kad ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad nebuvo nustatytas būtinasis nusikaltimo sudėties požymis – didelės žalos buvimas. Prokurorės nutarimo motyvuose konstatuojama, kad ieškovo veiksmai buvo neteisėti. Ieškovas šio nutarimo neskundė, o tai suponuoja, kad ieškovas su prokurorės nutarimo motyvais sutiko. Ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, nustatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas ne dėl to, kad ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų, o iš esmės dėl to, kad nebuvo nustatyta ieškovo tiesioginė tyčia, kaip būtinasis nusikaltimo sudėties požymis.

11.       Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-7-0004-20 dar nėra baigtas, prokurorė, vadovaujanti ikiteisminiam tyrimui, 2023 m. lapkričio 30 d. pranešime nurodė, kad duomenys apie turimą faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų pradėjimo ir atlikimo dėl ieškovo pagrindą nėra išslaptinti. Teismas vertino, kad tai, jog į bylą nebuvo pateikti neišslaptinti duomenys, savaime nereiškia, jog faktinio pagrindo pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl ieškovo nebuvo.

12.       Teismas nurodė, kad neturi pagrindo pripažinti, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atlikti ir baudžiamasis ieškovo persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, nesant faktinio pagrindo, atitinkamai nusprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

13.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ikiteisminiai tyrimai dėl ieškovo buvo vilkinami, atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas pažymėjo, kad ieškovui inkriminuotos veikos buvo tiriamos ikiteisminiame tyrime Nr. 02-7-00004-20, kuriame įtarimai pareikšti 13 asmenų, tiriamos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 247 straipsnyje, 297 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 189-1 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas yra didelės apimties, sudėtingas, šiuo metu jis dar nebaigtas, nutraukta tik dalis dėl ieškovui inkriminuotos veikos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas teikė skundus ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau jo skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti ir ieškovas iš esmės nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias teismų išvadas. Teismas sutiko su Generalinės prokuratūros pozicija, kad šiuo atveju nėra pagrindo išskirti vien dėl ieškovo atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kadangi ikiteisminis tyrimas vykdomas ir dėl kitų įtariamųjų, todėl vertintina ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų visuma.

14.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo taikomas ir tęsiamas nepagrįstai, atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti prokurorės ar teismų neteisėtų veiksmų dėl procesinės prievartos priemonės (laikino nuosavybės teisės apribojimo) ieškovui taikymo bei tęsimo. Teismas nurodė, kad tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdami ieškovo teiktus skundus dėl minėtos ieškovui pritaikytos procesinės prievartos priemonės, konstatavo, jog ieškovo teisės nebuvo labiau pažeidžiamos, nei yra būtina ikiteisminio tyrimo stadijoje. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o jo taikymas – proporcingu. Teismas pažymėjo, kad naujų įrodymų, kurie paneigtų teismų nustatytas išvadas, ieškovas nepateikė.

15.       Dėl procesinės prievartos priemonės – laikinojo sulaikymo – taikymo (ne)teisėtumo teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo pradėtas nepagrįstai. Teismo vertinimu, buvo pagrindas spręsti dėl būtinybės sulaikyti ieškovą, kol bus atlikti būtini tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas akcentavo, kad ieškovo sulaikymo metu buvo atlikti neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo laikinai sulaikytas tiriant sunkų, galbūt bendrininkaujant padarytą nusikaltimą pradinėje tyrimo stadijoje, kurioje paprastai būna būtina atlikti neatidėliotinus tyrimo veiksmus. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas nusprendė, kad ieškovo laikinasis sulaikymas buvo būtinas, skirtas laikantis proceso teisės normų reikalavimų, o jo trukmė, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir atliekamo tyrimo apimtį, buvo proporcinga.

16.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. 

17.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su objektyvių faktinių duomenų, kad ieškovas galbūt rengiasi daryti ir daro nusikalstamas veikas, atsiradimu, pagrįstai nurodė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai atliekami ir dėl kitų asmenų, su kuriais bendrauja ieškovas. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo atlikti pagrįstai ir teisėtai. Kolegija atkreipė dėmesį, kad iš bylos dokumentų matyti, jog iki kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl ieškovo sankcionavimo jau buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl kitų asmenų, dėl kurių galbūt padarytų veikų šiuo metu ikiteisminis tyrimas nebaigtas, t. y. atliekant kriminalinę žvalgybą dėl advokato Š. M. buvo gauti duomenys apie jo lankymąsi name, kuriame gyvena ieškovas, 2019 m. gegužės 28 d. sekant Š. M., užfiksuota, kad Š. M. 17.02 val. užėjo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), jame stebimas nebuvo, 18.21 val. iš pastato išėjo. Kolegijos vertinimu, dėl kitų asmenų atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai leido pareigūnams plėsti asmenų, užfiksuotų dalyvaujant galbūt darant nusikalstamas veikas, ratą ir kreiptis dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš juos sankcionavimo. Tarp šių asmenų buvo ir ieškovas, kuris bendravo su advokatu Š. M..

18.       Kolegija konstatavo, kad faktinis kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl ieškovo pagrindas, atitinkantis kasacinio teismo išaiškinimus, yra nurodytas STT Vilniaus valdybos 2019 m. liepos 15 d. prašymo dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo pratęsimo ir sankcionavimo l.7 punkte, Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 15 d. teikimo Panevėžio apygardos teismo pirmininkui dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo pratęsimo ir sankcionavimo 1.7 punkte, kur nurodyta, kad įtariama, jog ieškovas galbūt piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, priimdamas procesinius sprendimus, galimai darydamas įtaką tyrimus atliekantiems Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) tyrėjams, kad būtų priimami proceso dalyviams ar kitiems tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiems asmenims, taip pat kitiems asmenims ar jų atstovams palankūs procesiniai sprendimai; galimai perduoda ir atskleidžia neviešo pobūdžio informaciją, kurią jis valdo tiesiogiai ar per kitus šiuo metu nenustatytus prokurorus, apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, kuriuos atlieka FNTT tyrėjai, t. y. įtariama, kad ieškovas galimai rengiasi daryti ar daro nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio l dalyje. Taigi, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai apie Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – KŽĮ) nurodytą nusikalstamą veiką (BK 228 straipsnio 1 dalis) – ir vykdomi siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką.

19.       Kolegija pažymėjo, kad faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą tikrino Panevėžio apygardos teismo pirmininkas ir Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas.

20.       Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje kriminalinės žvalgybos veiksmų pradinis šaltinis liko įslaptintas, o teismo išvada dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio pagrindo teisėtumo buvo grindžiama byloje išnagrinėtų įrodymų visuma, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos baudžiamajame procese. Kolegija padarė išvadą, kad iš dalies išslaptintuose dokumentuose esanti informacija buvo pakankama teismui, vertinant kriminalinės žvalgybos pradėjimo teisėtumą, ir leido pagrįstai spręsti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo pradėti teisėtai ir pagrįstai.

21.       Apeliacinio skundo argumentą, kad atliekant kriminalinę žvalgybą nebuvo surinkta jokios informacijos, kuri sudarytų pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, kolegija įvertino kaip prieštaraujantį byloje esantiems įrodymams. Turimi duomenys, kad prokuroras savo namuose su advokatu, laikydamiesi konspiracijos, aptarinėja savo ir kitų prokurorų organizuojamus ikiteisminius tyrimus, buvo pakankamas pagrindas įtarti ieškovą dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taip pat ikiteisminis tyrimas pagal BK 253 straipsnio l dalį buvo pradėtas 2020 m. gegužės 13 d. kratos metu ieškovo darbo vietoje seife radus 206 vnt. šovinių, laikomų neturint leidimo juos laikyti, t. y. ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo pradėtas ir vykdomas esant pakankamai objektyvių duomenų, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką.

22.       Kolegija konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose dėl ieškovo galbūt padarytų nusikalstamų veikų būtų buvę duomenų, kurie būtų buvę akivaizdžiai neteisingi. Kolegijos vertinimu, pagal šiuos tarnybinius pranešimus buvo reikalingas išsamus juose nurodytų aplinkybių patikrinimas, o ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nėra pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad būtų buvę aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas, o tokiu atveju, pagal kasacinio teismo praktiką, tyrimas gali būti pripažintas teisėtai pradėtu ir atliktu, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis.

23.       Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas ne dėl to, kad ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad nebuvo nustatytas būtinasis sudėties požymis – didelės žalos buvimas, taip pat į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, nustatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas ne dėl to, kad ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų, o iš esmės dėl to, kad nebuvo nustatyta ieškovo tiesioginė tyčia, kaip būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Kolegijos vertinimu, minėti ikiteisminių tyrimų nutraukimo pagrindai nepaneigia tyrimų pradžioje buvusių įtarimų kaip teisėto pagrindo pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą.

24.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamųjų procesinių veiksmų pradedant ir vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą teisėtumas buvo vertintas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai nebuvo nustatyti. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. spalio 26 d. nutartimi, nei 2022 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, kurią Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi paliko nepakeistą, ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų esminių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyta nebuvo.

25.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – buvo taikoma ir tęsiama pagrįstai ir nėra pagrindo konstatuoti prokurorės ar teismų neteisėtų veiksmų dėl procesinės prievartos priemonės (laikino nuosavybės teisės apribojimo) ieškovui taikymo bei tęsimo.

26.       Kolegija konstatavo, kad ieškovas buvo sulaikytas nepagrįstai, nesant įstatyme nustatytų sąlygų visumos, pažeidus BPK 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones, taip pat BPK 44 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip šio kodekso nurodytais atvejais ir nustatyta tvarka. Kolegijos vertinimu, ieškovas buvo sulaikytas formaliais pagrindais, neegzistuojant visoms sulaikymo sąlygoms. Visų pirma, atsakovės nepateikė duomenų, kad ieškovas galėjo bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo. Antra, sulaikymo motyvas, kad ieškovas gali „paveikti liudytojus ar sunaikinti dokumentus“, kolegijos vertinimu, taip pat buvo visiškai formalus ir objektyviais duomenimis nepagrįstas. Kolegijos vertinimu, kratai atlikti sulaikymas nebuvo būtinas, juolab ieškovas neturėjo galimybės sunaikinti ar paslėpti dokumentus jau vykstant kratai. Kolegija pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad nei BPK 140 straipsnyje, nei BPK 122 straipsnyje neįtvirtinta tokia suėmimo ar sulaikymo sąlyga, kaip būtinybė atlikti neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Be to, Generalinė prokuratūra į teismą kreipėsi dar 2020 m. balandžio 27 d., nutartis sankcionuoti kratą buvo priimta 2020 m. balandžio 30 d., o ieškovas sulaikytas tik 2020 m. gegužės 13 d. prieš pat kratos atlikimą. Nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad vis dėlto teisėsaugos institucijos turėjo pakankamai laiko iš anksto kreiptis į teismą dėl ieškovo suėmimo, tačiau tai nebuvo padaryta.

27.       Pasisakydama dėl baudžiamojo proceso trukmės vertinimo, kolegija pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog nusikalstama veika, nustatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, buvo tiriama ikiteisminiame tyrime Nr. 02-7-00004-20 (kartu su nuskalstama veika dėl BK 228 straipsnio 1 dalies), savaime niekaip nepateisina teisėsaugos institucijų neveikimo. Be to, ieškovo veiksmų, kuriais būtų siekiama vilkinti procesą (slapstymosi, delsimo taktikos naudojimo, kitokio trukdymo tyrimui), byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamasis procesas ieškovui pailgėjo dėl jo paties neproporcingo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Kolegija konstatavo, kad baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje teisėsaugos institucijos neveikė pakankamai rūpestingai ir atsakingai organizuodamos ikiteisminio tyrimo veiklą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje stadijoje baudžiamasis procesas buvo pakankamai intensyvus ir nesusidarė laikotarpių, kuriais procesiniai veiksmai buvo vykdomi pernelyg ilgai, tinkamai nepasiruošus ir pan. Įvertinus bendrą ikiteisminio tyrimo (tyrimų) trukmę (daugiau nei dveji su puse metų) ir du ilgus delsimus (dveji metai), už kuriuos atsakingos valstybės institucijos, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovo teisė į jam pareikšto įtarimo nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką buvo pažeista, todėl valstybei atsirado pareiga ieškovui atlyginti neturtinę žalą CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu.

28.       Nustatydama neturtinės žalos dydį už neteisėtą ieškovo sulaikymą, kolegija, be bendrųjų kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnyje, atsižvelgė į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (sulaikymo trukmę); sulaikymo padarinius asmeniniam gyvenimui; sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą, profesiniam gyvenimui. Kolegija pažymėjo, kad, nepriklausomai nuo laisvės atėmimo laikotarpio, savaime suprantama, jog pats laisvės atėmimas asmeniui kelia itin neigiamus išgyvenimus. Kolegija atsižvelgė į tai, kad, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ieškovas nurodo, jog daugiau nei dveji nežinomybės ir netikrumo metai neabejotinai sukėlė jam neigiamų dvasinių išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumų, nukentėjo jo reputacija, jis patyrė neigiamą visuomenės požiūrį, vertinimą, materialinių sunkumų, išgyveno netikrumą dėl ateities, sutriko jo sveikata. Ieškovas taip pat nurodė, kad kai buvo apkaltintas korupciniais nusikaltimais ir kai buvo iš esmės sugriauta jo reputacija, jis, nors ir turėdamas daugiau nei 20 metų teisinio (prokuroro) darbo praktikos, neteko ilgo laikotarpio darbo pajamų, o baudžiamasis persekiojimas darė didelę neigiamą įtaką jo galimybėms užsidirbti. Kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio nepatogumai ir išgyvenimai laikytini ieškovo patirta neturtine žala.

29.       Kolegija nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, už nepagrįstą sulaikymą, trukusį 31 val. 50 min., priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, už nepagrįstą ikiteisminio tyrimo (tyrimų) vilkinimą priteistinas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

30.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir ieškovo naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 85 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus ir netinkamai paskirstė reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo pareigą. Atsakovei ignoruojant dėl jos priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 20 d. nutartį išreikalauti iš Generalinės prokuratūros ir (ar) STT rašytinius įrodymus (toliau – ir 2023 m. lapkričio 20 d. nutartis), teismai atsisakė taikyti duomenų tinkamo nepateikimo ir (ar) atsisakymo pateikti pasekmes, perkeldami išimtinai atsakovės dispozicijoje esančių duomenų ir faktinių aplinkybių (ne)egzistavimo įrodinėjimo pareigą ieškovui. Kadangi 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi reikalauta išslaptinti ir pateikti išslaptintą kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos informaciją, teismai turėjo pareigą įvertinti, kas ir kaip reikalautą medžiagą turėjo pateikti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 10 straipsnio 2 dalimi ir 14 straipsnio 1 dalies 2 punktu, dėl 2023 m. lapkričio 20 d. nutarties Generalinė prokuratūra ir (ar) STT turėjo kreiptis į specialiąją ekspertų komisiją ir vadovą, kurio sprendimu gali būti išslaptinama arba atsisakoma išslaptinti reikalauta kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos informacija. Tačiau prokurorė V. Vidugirienė nusprendė nevykdyti 2023 m. lapkričio 20 d. nutarties.

30.2.                      Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, bylose, kuriose ginčijamas valstybės institucijų veiksmų teisėtumas ir esmine informacija dėl veiksmų (ne)teisėtumo disponuoja tik valstybės institucijos, šių duomenų pateikimo, kartu ir įrodinėjimo, pareigą turi būtent valstybės institucijos. Šiuo atveju Generalinės prokuratūros atsisakymas pateikti kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl ieškovo faktinį pagrindą bei įvykdyti 2023 m. lapkričio 20 d. nutartį, motyvuojant tuo, kad duomenys nėra išslaptinti ar ikiteisminis tyrimas yra tęsiamas (nors ne dėl ieškovo), nebuvo ir nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pateikti teismo nutartimi išreikalautus duomenis. Todėl toks savavališkas sprendimas nepateikti reikalautų duomenų apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertintas ne Generalinės prokuratūros naudai.

30.3.                      Apeliacinės instancijos teismas sprendimo dalį dėl kriminalinės žvalgybos grindė neleistinais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 4 dalis). Kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumas nėra preziumuojamas, kadangi tokiais veiksmais kišamasi į asmens privatų gyvenimą, yra apribojamos esminės žmogaus laisvės ir teisės, įstatymas įtvirtina konkrečius kriminalinės žvalgybos leistinumo atvejus ir pagrindus. Tai savaime reiškia, kad teismas negali daryti jokių išankstinių ar nepatikrintų prezumpcijų dėl faktinio kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindo egzistavimo. Tik išsamiai patikrinęs duomenis, kuriuos privalo pateikti valstybės institucijos, teismas gali spręsti dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendimu pateisino kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimą dėl ieškovo, remdamasis duomenimis, kurie, kaip pats apeliacinės instancijos teismas nurodė, negali būti įrodymais procese. Sprendime apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog STT „turima patikima informacija“ buvo pakankama dėl ieškovo pradėti ir tęsti kriminalinės žvalgybos veiksmus, nors iš prokurorės pateiktų dokumentų ištraukų nėra aišku, kas toji STT „turima patikima informacija“ apie ieškovo atliktas nusikalstamas veikas.

30.4.                      Teismai nevertino Generalinės prokuratūros pateiktų duomenų leistinumo ir patikimumo prasme. Nėra aišku, ar į bylą pateikta „iš dalies“ išslaptinta medžiaga buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir ar šioje medžiagoje įtvirtinta informacija apskritai gali būti ne tik laikoma patikima, bet ir leistinu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, t. y. teismas nevertino Generalinės prokuratūros pateiktų duomenų fragmentų nei patikimumo, nei leistinumo, nors ieškovas kėlė klausimus tiek dėl duomenų išslaptinimo procedūros laikymosi, tiek dėl prokurorės V. Vidugirienės asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi ir suinteresuotumo nepateikti duomenų.

30.5.                      Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio pagrindo egzistavimą, nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, kurioje įtvirtinta, kad dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo turi būti įvardintas konkretus kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas ir, byloje kilus dėl to abejonių, šios abejonės ir pačios nutartys turi būti patikrinamos (patikrinami nutarties motyvai). Generalinė prokuratūra nepateikė išslaptintų nutarčių, kuriomis dėl ieškovo sankcionuoti ir (ar) pratęsti kriminalinės žvalgybos veiksmai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio pagrindo (ne)egzistavimą, negalėjo apskritai remtis veiksmų sankcionavimo (pratęsimo) nutartimis, kadangi nebuvo išviešintas šių nutarčių turinys (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad nutartys sankcionuoti (pratęsti) kriminalinės žvalgybos veiksmus neturi prejudicinės galios. Be to, civiliniame procese išvados gali būti daromos priešingos nei padarytos baudžiamosiose bylose ar, šiuo atveju, kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje.

30.6.                      Teismai sprendimuose nenurodė, kokie duomenys, kurie galėtų būti laikomi kriminalinės žvalgybos faktiniu pagrindu, apie „daromas nusikalstamas veikas“ buvo gauti. EŽTT yra nurodęs, jog slaptų veiksmų sankcionavimas negali būti bendro pobūdžio ar „žvalgomasis“ (angl. exploratory). Telefoninių pokalbių klausymasis turėtų būti sankcionuojamas tik vadovaujantis labai svariais motyvais, grindžiamais pagrįstu įtarimu, kad asmuo dalyvauja sunkioje nusikalstamoje veikoje, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant toks ribojimas gali būti pripažįstamas pateisinamu, aiškintinos siaurai. Teismui padarius išvadą, kad egzistavo faktinis pagrindas dėl ieškovo pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmus, iš sprendimo turėtų būti aišku, kokie konkrečiai ieškovo veiksmai buvo vertinti kaip veiksmai, kuriais daromos nusikalstamos veikos, t. y. informacija, kokie konkrečiai ieškovo veiksmai laikytini faktiniu kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindu. Tačiau sprendime tai nebuvo atskleista, todėl nėra galimybės patikrinti, ar ta „patikima informacija“ iš tiesų egzistavo. EŽTT yra pabrėžęs, jog motyvų, kad ir glaustų, pateikimas sankcionuojant slapto sekimo priemones yra esminė garantija nuo piktnaudžiavimo tokiomis priemonėmis, nes tai vienintelis būdas užtikrinti, kad teisėjas tinkamai išnagrinėtų pareiškimą dėl sankcionavimo ir medžiagą, kuria jis grindžiamas, taip pat išties apsvarstytų, ar sekimas yra pateisinamas ir proporcingas asmens, dėl kurio jis atliekamas, ir bet kokių kitų asmenų, kuriems jis gali turėti įtakos, Konvencijos 8 straipsniu garantuojamų teisių apribojimas. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų iš dalies išslaptintų nutarčių matyti, kad minėtų reikalavimų nebuvo laikomasi.

30.7.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė contra spoliatorem prezumpciją. Atsakovei nepateikus įrodymų, kad sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus egzistavo faktinis pagrindas, nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma contra spoliatorem taisyklė. Teismas, nurodydamas, kad buvo įgyvendinta 2023 m. lapkričio 20 d. nutartis išreikalauti įrodymus ir dėl to netaikytina ši prezumpcija, ignoravo 2023 m. lapkričio 20 d. nutarties įgyvendinimo tvarką. Tik tinkamam subjektui atsisakius pagal VTPĮ nuostatas pateikti (išslaptinti) 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi reikalautą informaciją, apeliacinės instancijos teismas galėjo daryti išvadas dėl informacijos nelaikymo įrodymu dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį ir atsisakyti taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Ši prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, kad dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti. Tad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą vertinti, ar Generalinės prokuratūros atstovės, nesikreipdamos į kompetentingą subjektą dėl informacijos išslaptinimo, sąmoningai atsisakė pateikti jų žinioje esančius įrodymus.

30.8.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą neturtinės žalos dydį vertinti individualiai pagal bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus. Pirma, ieškovo teisė į privatumą buvo šiurkščiai ir ilgą laiką pažeidžiama. Apeliacinės instancijos teismo atliktas neturtinės žalos įvertinimas yra neproporcingas žalą sukėlusiam subjektui ir pačiai žalos darymo trukmei. Antra, apeliacinės instancijos teismas ignoravo paties baudžiamojo proceso ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo rezonansą ir šį procesą prilygino įprastiems ikiteisminiams tyrimams.

31.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 

31.1.                      Generalinės prokuratūros atstovė, vykdydama 2023 m. lapkričio 20 d. teismo nutartį, pateikė teismui paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl ieškovo atlikimu, tačiau dokumentų dalis, susijusi su kitais įtariamaisiais tebevykstančiame ikiteisminiame tyrime, ikiteisminį tyrimą organizuojančios prokurorės buvo neišslaptinta (BPK 177 straipsnis).

31.2.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nenustatytas (nepateiktas) faktinis kriminalinės žvalgybos pagrindas. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas KŽĮ 8 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai apie KŽĮ nurodytą nusikalstamą veiką (BK 228 straipsnio 1 dalis) – ir vykdomi siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Teikimuose dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo buvo aiškiai nurodyta turima informacija apie galimą nusikalstamą veiką.

31.3.                      Kriminalinės žvalgybos veiksmų pradėjimas, sankcionavimas buvo atlikti pagal KŽĮ 10 straipsnio reikalavimus tam įgaliotų subjektų. Iš bylos dokumentų matyti, kad prašymus ir teikimus pateikė, o nutartis priėmė tinkami kriminalinės žvalgybos subjektai.

31.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą tikrino Panevėžio apygardos teismo pirmininkas ir Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas.

31.5.                      Teismui pateiktuose dokumentuose esanti informacija buvo pakankama pirmosios instancijos teismui įvertinant kriminalinės žvalgybos pradėjimo teisėtumą ir leido padaryti pagrįstą išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš ieškovą pradėti teisėtai ir pagrįstai. Ieškovas nepagrindžia, kad, remiantis visiškai išslaptintuose dokumentuose esančia informacija, būtų padarytos priešingos išvados.

31.6.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi reikalavo išslaptinti kriminalinės žvalgybos dokumentus, o skundo samprotavimas apie būtinybę atsakovės atstovei ar ikiteisminį tyrimą organizuojančiai prokurorei kreiptis į specialiąją ekspertų komisiją dėl dokumentų visiško išslaptinimo yra teisiškai nepagrįstas ir neatitinka kasacinio teismo praktikos baudžiamosiose bylose. Ne visada galima visa apimtimi išslaptinti teikimus ir nutartis, nes būtų neužtikrinta asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga, neišsaugotos kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių ir kitų kriminalinės žvalgybos veikloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, nebūtų garantuotas slapto bendradarbiavimo konfidencialumas. Iš byloje pateiktų iš dalies išslaptintų duomenų teismai padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad faktinis kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindas byloje nustatytas.

31.7.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma contra spoliatorem taisyklė. Byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys dėl ieškovo atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Pateiktų dokumentų apimtis ir turinys atitinka VTPĮ nuostatas. Pateiktų įrodymų pakako teismams, kad šie padarytų išvadą dėl žvalgybos veiksmų teisėtumo, dėl faktinio pagrindo šiuos veiksmus atlikti. Ieškovo nesutikimas su pateiktų įrodymų vertinimu nėra prielaida taikyti contra spoliatorem taisyklę.

31.8.                      Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovui neturtinės žalos dydį, be bendrųjų kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnyje, atsižvelgė ir į individualias teisiškai reikšmingas aplinkybes, į EŽTT praktiką bei teismų priteistus dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą, o tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Pavyzdžiui, už beveik 8 metų trukmės procesą buvo priteista 2500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018), už 4 metų ir 6 mėn. procesą ieškovams priteista 1000 Eur ir 1200 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020) sumos; dėl neteisėto sulaikymo buvo priteisiama iki 500 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-311-432/2022, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-620-278/2019).

31.9.                      Vien tai, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis ieškovui atrodo nepakankamas, savaime nepagrindžia netinkamo neturtinės žalos nustatymo kriterijų taikymo. Teiginiai dėl netinkamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų taikymo kasaciniame skunde grindžiami kitokiu, nei bylą nagrinėjusių teismų, byloje surinktų įrodymų vertinimu, taigi, ieškovas iš esmės siekia byloje surinktų įrodymų pervertinimo, kuris kasaciniame teisme yra negalimas. Ieškovas nekvestionuoja apeliacinio teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas apeliacinis skundas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, laikino nuosavybės teisių apribojimo neteisėtumo. Šiais ieškinyje nurodytais neteisėtais veiksmais buvo grindžiama neturtinė žala ir jos dydis, tačiau kasaciniame skunde nepagrindžiama, kodėl prašoma priteisti ieškinyje nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį, nors ieškinio pagrindu nurodytų neteisėtų veiksmų apimtis sumažėjo.

32.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1.                      Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių ieškovo prašomiems dokumentams išreikalauti, kai kurie dokumentai, duomenys, kurie buvo susiję su kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl ieškovo atlikimu, buvo pateikti, o dokumentai, kurie buvo susiję su kitais įtariamaisiais tebevykstančiame ikiteisminiame tyrime, liko neišslaptinti. Ieškovo argumentai, kad jam buvo perkelta pareiga įrodyti, jog nebuvo faktinio kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo pagrindo, nepagrįsti. Faktinis kriminalinės žvalgybos prieš ieškovą pagrindas nurodytas Generalinės prokuratūros teikimuose Panevėžio apygardos teismo pirmininkui. Akivaizdu, kad ne visada yra galimybė išslaptinti visus teikimus ar nutartis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstama, jog proceso šalies teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti. Bylose gali būti nepateikti gynybai tam tikri įrodymai tam, kad būtų užtikrinamos kitų asmenų fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešasis interesas.

32.2.                      Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai nėra grindžiami įslaptintais įrodymais, su kuriais ieškovas negalėjo susipažinti. Įrodymų, kad teismai didesnę įrodomąją vertę suteikė atsakovės atstovų pateiktiems duomenims, paaiškinimams, ignoravo ieškovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, nėra.

32.3.                      Teismai savo išvadą dėl faktinio pagrindo atlikti dėl ieškovo kriminalinės žvalgybos veiksmus grindė tuo, kad kitų asmenų fiksuotų pokalbių ir informacijos kontrolė lėmė atsiradimą duomenų apie ieškovo galimai daromas nusikalstamas veikas, buvo pateikta informacija apie advokato Š. M., kuris bendrauja su ieškovu, galimai daromas nusikalstamas veikas. Bylos aplinkybės patvirtina, kad teismai išsamiai įvertino ir Generalinės prokuratūros teikimus, kurie leido spręsti, jog buvo faktinis pagrindas dėl ieškovo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus.

32.4.                      Įrodymai, kurių pagrindų teismai darė išvadą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo faktinio pagrindo ir teisėtumo, nustatyta tvarka buvo išslaptinti, todėl ieškovo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumą grindė įslaptinta informacija, nepagrįsti. Pažymėtina, kad faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą tikrino Panevėžio apygardos teismo pirmininkas ir Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas. Nurodyti argumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad iš dalies išslaptintuose dokumentuose esanti informacija, jos apimtis buvo pakankama teismams pagrįstai išvadai, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo pradėti teisėtai ir pagrįstai, padaryti.

32.5.                      Ieškovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-654/2024, yra nepagrįsti. Ieškovo nurodytoje baudžiamojoje byloje iš esmės pasisakyta dėl KŽĮ ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme nurodytų veiksmų sankcionavimo ir jų pagrindo patikrinimo. Šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika analogiška praktikai, kuria byloje rėmėsi ir skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas.

32.6.                      Ieškovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-693/2016, yra nepagrįsti. Ieškovo nurodyta praktika, kad nutartyse turi būti nurodomas faktinis operatyvinių tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas, o ne daroma nuoroda į operatyvinio tyrimo medžiagą, nėra susijusi su nagrinėjama byla. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje ginčas susijęs su iš dalies išslaptintuose dokumentuose nurodyta faktine kriminalinės žvalgybos pagrindimo apimtimi, jų pakankamumu žalos atlyginimo byloje, konstatuojant, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo atlikti teisėtai ir pagrįstai.

32.7.                      Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo nustatytas analizuojant teismų priteistus atlyginimo dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą. Ieškovui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo protingumo imperatyvus. Ieškovo nurodomas jo tariamai patirtos neturtinės žalos dydis yra aiškiai neprotingas ir neadekvatus nurodomiems pažeidimams. Tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas pažeidus fundamentaliausias ir vertingiausias asmenines neturtines vertybes (sužalojus sveikatą ar atėmus gyvybę).

33.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1.                      Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem taisyklės taikymo būtinybę, ši taisyklė nėra absoliuti ir reikalauja, kad šalis, siekianti jos taikymo, bent prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodytų, jog: reikalauti įrodymai egzistuoja; šalis, kuri šiuos įrodymus valdo, juos sąmoningai slepia ar sunaikino siekdama sukliudyti priešingos šalies procesinėms teisėms; egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp slėpimo ar sunaikinimo ir nepalankios įrodinėjimo situacijos kitai šaliai.

33.2.                      Suabsoliutinta contra spoliatorem taisyklė gali tapti piktnaudžiavimo procesu priemone, ypač tais atvejais, kai ieškiniu prašoma išreikalauti slaptą informaciją, žinant, kad tai neįmanoma. Aiškinimas, kuris leistų taikyti contra spoliatorem doktriną neatsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti alternatyvūs įrodymai, pagrindžiantys kriminalinės žvalgybos teisėtumą (pirmosios instancijos teismui pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021), taip pat nepaisant draudimo teikti duomenis apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, iškreiptų teisingumo vykdymą ir negali būti toleruojami teisės sistemoje. Contra spoliatorem taisyklė negali būti spaudimo priemone valstybei, verčiant ją rinkti arba priverstinai sudaryti susitarimą su ieškovu ar atskleisti informaciją.

33.3.                      Ieškovo pateiktas prašymas, tiek, kiek pirmosios instancijos teisme buvo reikalaujama iš Generalinės prokuratūros ir (ar) STT išreikalauti duomenis, susijusius su kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimu, gali būti vertinamas kaip netinkamas procesinis elgesys, pažeidžiantis proporcingumo principą. Ieškovo prašymas objektyviai negalėjo būti patenkintas, nes prašyta informacijos, kuri, remiantis KŽĮ, yra neteiktina.

33.4.                      Į bylą buvo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiama dėl kriminalinės žvalgybos, vykdytos prieš ieškovą, teisėtumo. Šioje byloje teismas konstatavo, kad „nebuvo paneigtas draudimas remtis kriminalinės žvalgybos surinkta medžiaga“, kartu įvertinus tai, kad, pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, panaudojus apie asmenį surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie galimai jo padarytą tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, šios informacijos kaip įrodymo priimtinumas galimas tik išsprendus išslaptintos informacijos panaudojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo klausimus. Taigi, tie patys kriminalinės žvalgybos veiksmai negali būti viename procese vertinami kaip teisėti, o kitame – kaip neteisėti. Jeigu administracinis teismas pripažino žvalgybos veiksmus teisėtais, civilinis teismas, nagrinėdamas dėl tų pačių veiksmų pateiktą žalos atlyginimo reikalavimą, turi atsižvelgti į tą sprendimą ir užtikrinti teisės aiškinimo vienodumą. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra prielaidų spręsti, kad kriminalinė žvalgyba galimai buvo neteisėta, nes jos teisėtumas yra patvirtintas faktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Priešingu atveju būtų pažeisti teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir nešališkumo principai.

33.5.                      Ieškovas remiasi abstrakčiomis prielaidomis ir spekuliacijomis dėl tariamų pažeidimų, susijusių su kriminalinės žvalgybos duomenų išreikalavimu, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šių prielaidų pagrįstumą. Sisteminis kasacinio teismo jurisprudencijos ir CPK nuostatų aiškinimas patvirtina, jog ieškinyje turi būti aiškiai suformuluotas faktinis pagrindas. Vien bendro pobūdžio teiginių nepakanka – faktinis ieškinio pagrindas turi būti aiškus.

33.6.                      Prašymai išreikalauti įrodymus turi būti pagrįsti konkrečiais argumentais ir duomenimis. Vien deklaruoti tariamus pažeidimus neužtenka – ieškovas privalo pagrįsti, kodėl konkrečių papildomų įrodymų reikia, ir nurodyti, kokias būtent ginčo aplinkybes tais įrodymais siekiama patvirtinti (ar paneigti). Vien prielaidų nurodymas (pvz., kad, neturint tam tikrų dokumentų, ieškovui „nėra galimybių“ paneigti kitos šalies argumentų) nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovo prašymą.

33.7.                      Ieškovo argumentai dėl prokurorės suinteresuotumo neatskleisti tam tikrų duomenų yra visiškai nepagrįsti – byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad prokurorė veikė neteisėtai ar pažeidė teisės aktų reikalavimus. Ieškovas taip pat nepagrįstai kvestionuoja prokurorės kompetenciją priimti tam tikrus sprendimus ir neišskiria, kokia konkreti teisės norma galėjo būti pažeista ir kokia būtų tariamo pažeidimo įtaka nagrinėjamai bylai.

33.8.                      Ieškovas manipuliatyviai interpretuoja specialiųjų ekspertų komisijos ir institucijų vadovų kompetenciją, tačiau nepaaiškina, kaip šios prielaidos yra susijusios su civilinės atsakomybės sąlygomis. Ieškovo teiginiai yra deklaratyvūs, nes nenustatyta nei konkreti pažeista teisės norma, nei konkretus subjektas, kuris atliko neteisėtus veiksmus. Taip ieškovas siekia perkelti įrodinėjimo naštą kitai proceso šaliai, nors jis pats privalo ne tik kelti prielaidas, bet ir aiškiai įvardyti faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, t. y. kokią teisę laiko pažeista ir kokias aplinkybes siekia įrodyti.

33.9.                      Ieškovo procesinis elgesys viso bylos nagrinėjimo metu atskleidžia sąmoningą strategiją suformuoti klaidingą įspūdį apie tariamą neteisėtumą ir taip sukurti sau palankų procesinį kontekstą. Vietoj aiškiai suformuluotos argumentacijos ir konkrečių teisinių pagrindų ieškovas pirmosios instancijos teisme žodinio nagrinėjimo metu pasitelkė užmaskuotus teiginius, pateikiamus klausimų forma, kuriais kelia prielaidas apie tariamus pažeidimus, nors šios prielaidos nėra paremtos nei objektyviais įrodymais, nei aiškiai suformuluotais teisiniais pagrindais.

33.10.                      Kasacinis skundas grindžiamas prieštaringa ir nenuoseklia argumentacija, kuri dirbtinai kelia abejonių dėl kriminalinės žvalgybos teisėtumo, nepaisant to, kad jos veiksmai buvo sankcionuoti teismo ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Argumentai dėl baudžiamojo proceso vilkinimo neatitinka faktinių aplinkybių, nes ieškovo skundai dėl proceso trukmės buvo atmesti, o skundo pagrindimas iškraipo ginčo esmę, siekiant sukelti nepagrįstas abejones dėl veiksmų teisėtumo.

33.11.                      Ieškovas teikia prieštaringus argumentus – viena vertus, jis deklaruoja tariamus rungimosi ir lygiateisiškumo principų pažeidimus, tačiau, kita vertus, nesiekia, kad byla būtų grąžinta į žemesnės instancijos teismą tam, kad būtų atliktas išsamus įrodymų tyrimas. Tai rodo, kad tikrasis ieškovo tikslas yra ne teisingas bylos išsprendimas, o vienpusiškas jam naudingos sumos priteisimas.

33.12.                      Skunde prašomas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai neproporcingas. Kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas sulaukė žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, tačiau šios aplinkybės teismų praktikoje nėra laikomos pagrindu didinti neturtinės žalos atlyginimą. Byloje, išskyrus subjektyvius ieškovo paaiškinimus, nėra pateikta jokių aiškių duomenų, kurie patvirtintų, jog tyrimas buvo pradėtas ar vykdytas neteisėtai. Ieškovas nepateikia jokių duomenų apie fizinės ar psichinės sveikatos sutrikdymus, kuriuos būtų nulėmę atsakovės atstovių veiksmai. Ieškovas nepateikia jokių patikimų duomenų apie tai, jog jis patyrė didesnius ar neįprastus suvaržymus, nei įprasta panašaus pobūdžio byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

        Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

34.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniu skundu kelia klausimą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš jį teisėtumo. Ieškovo įsitikinimu, šiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į privatumo apsaugą, šis pažeidimas sukėlė neturtinę žalą. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad, sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, turi būti įvardintas konkretus kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo faktinis pagrindas ir, byloje kilus abejonių dėl šio pagrindo pagrįstumo, teismų nutartys, kuriomis veiksmai sankcionuoti, turi būti patikrinamos. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus ir netinkamai paskirstė reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo pareigą, sprendimo dalį dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo grindė neleistinais įrodymais, nevertino Generalinės prokuratūros pateiktų duomenų leistinumo ir patikimumo prasme. Be to, atsakovei nepateikus įrodymų, kad sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus egzistavo faktinis pagrindas, nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma contra spoliatorem taisyklė.

36.       Kasaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, ignoravo paties baudžiamojo proceso ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo rezonansą. Be to, atliktas neturtinės žalos įvertinimas yra neproporcingas žalą sukėlusiam subjektui (valstybei) ir žalos darymo trukmei.

37.       Nurodyti kasacinio skundo argumentai sudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl jų pagrįstumo.

Dėl asmens teisės į privatumą ribojimo kriminalinės žvalgybos pareigūnų vykdomais veiksmais

38.       Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Lietuvos Respublikos įstatymai.

39.       Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Ši Konstitucijos nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamumo garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

40.       Tačiau asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą teisinė samprata yra siejama su teisėtais žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais; jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). 

41.       Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį ir asmuo negali tikėtis privatumo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Bet kuris asmuo, inter alia (be kita ko), valstybės tarnautojas (pareigūnas), darydamas nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, kaip antai tarnybinius nusižengimus, turi suprasti, kad, pagal Konstituciją, inter alia, jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, tokie jo veiksmai sukels atitinkamą įgaliotų valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti teisėtai ir pagrįstai taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus ne tik daromas tam tikras poveikis to asmens elgesiui, bet ir įsikišama į jo privatų gyvenimą (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas).

42.       Tačiau svarbu pažymėti, kad, pagal Konstituciją, riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia, teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio pagrindo

43.       Civilinėje byloje nagrinėjamus valstybės institucijų kriminalinės žvalgybos veiksmus reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymas (pakeitęs iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą). Kriminalinės žvalgybos tyrimas – organizacinė taktinė kriminalinės žvalgybos forma, kai esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui šio įstatymo nustatyta tvarka naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius (KŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Kriminalinės žvalgybos objektai – galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys (KŽĮ 2 straipsnio 10 dalis). Kriminalinės žvalgybos uždaviniai apima, be kita ko, nusikalstamų veikų išaiškinimą, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymą (KŽĮ 4 straipsnio 2 punktas). KŽĮ 5 straipsnyje skelbiama, kad kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, 7 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydami kriminalinę žvalgybą, kriminalinės žvalgybos subjektai privalo užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą (šio straipsnio 1 punktas); nutraukti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą, kai paaiškėja, kad informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti (šio straipsnio 4 punktas). Pagal KŽĮ 5 straipsnio 5 dalį, tais atvejais, kai yra pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, kriminalinės žvalgybos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka privalo atkurti pažeistas teises bei laisves ir atlyginti dėl to atsiradusią žalą. 

44.       Kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, be kitų įstatyme nustatytų pagrindų (KŽĮ 8 straipsnio 1 dalis), tuomet, kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie konkrečius KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardintus apysunkius nusikaltimus, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis.

45.       Pagal KŽĮ 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, taip pat slaptą patekimą į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūros atlikimą, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimą tirti ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas. 

46.       Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmais, kurie sankcionuojami apygardos teismo teisėjo nutartimi, renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, todėl nors KŽĮ nenustatyti konkretūs reikalavimai tokios nutarties turiniui, ji turi atitikti reikalavimus, keliamus teismo nutartims, kuriomis skiriamos procesinės prievartos priemonės. Šiose nutartyse, be kita ko, turi būti nurodomas faktinis sankcionuojamų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas – duomenys apie objektyviuosius rengiamo, daromo ar padaryto nusikaltimo, nurodyto KŽĮ 8 straipsnio 1 dalyje, požymius, lemiančius veikos teisinį kvalifikavimą, asmenys, kuriems šie veiksmai bus taikomi, atliekamų veiksmų apimtis, veiksmų atlikimo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 105 punktas).

47.       Įstatymų leidėjas nedetalizuoja faktinio pagrindo, kuriuo remiantis galima vykdyti slaptas tyrimo priemones, turinio ir apimties. Teismų praktikoje nurodyta, kad turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018, 17.2 punktas). Taigi, kriminalinės žvalgybos veikla visada turi būti susijusi su konkrečiais įvykiais, ji prasideda nuo minimalių, bet konkrečių duomenų apie galimus nusikaltimus ar juos darančius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-654/2024, 12 punktas).

48.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Laikoma, kad, teismui suteikus leidimą atlikti operatyvinius veiksmus, tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme nustatytas pagrindas atlikti šiuos veiksmus, todėl papildomai tikrinti šių duomenų baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir abejoti jų leistinumu nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014). Kita vertus, civilinėje byloje sprendžiant dėl valstybės atsakomybės dėl galimai neteisėtų kriminalinės žvalgybos veiksmų aktuali ir kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose suformuota nuostata, kad jei nagrinėjant bylą kyla pagrįstų abejonių dėl faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, nagrinėjantis bylą teismas turi imtis priemonių patikrinti, ar buvo faktinis pagrindas, t. y. informacija ne apie bet kokią, o apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-303/2019, 11 punktas).

49.       EŽTT praktikoje taip pat aiškinama, kad teismo sankcionavimas traktuojamas kaip svarbi garantija nuo piktnaudžiavimo ar atsitiktinio slapto sekimo (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 4 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Roman Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 47143/06, 259 punktą), vis dėlto išankstinio teismo sankcionavimo faktas savaime nesuponuoja atitinkamos priemonės taikymo teisėtumo, nors ir, minėta, yra svarbi garantija nuo savivalės, prisidedanti prie bendro pobūdžio įstatymo taikančių institucijų diskrecinių įgaliojimų ribojimo (pvz., EŽTT 2024 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją (Nr. 4), peticijos Nr. 2507/19, 88 punktas ir jame nurodyta EŽTT praktika).

50.       EŽTT praktikoje pažymima, kad sankcionuojanti institucija turi būti įgalinta patikrinti pagrįsto įtarimo dėl atitinkamo asmens buvimą, būtent ar yra faktinių duomenų įtarti asmenį rengiant, planuojant ar padarius nusikalstamą veiką ar kitą veiką, dėl kurios gali būti taikomos slapto sekimo priemonės (pvz., keliančią pavojų nacionaliniam saugumui). Tokio pakankamai įtikinamo įtarimo buvimas reiškia, kad yra faktų ar informacijos, galinčių įtikinti objektyvų stebėtoją, kad atitinkamas asmuo gali būti padaręs (ar gali padaryti) nusikalstamą veiką (pvz., EŽTT 2016 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Karabeyo?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 30083/10). Faktinės aplinkybės, pagrindžiančios tokį įtarimą, neturi būti tokio lygio, kad pateisintų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą ar net kaltinimo pareiškimą. Institucija taip pat turi patikrinti, ar prašomas asmens teisių apribojimas atitinka būtinumo demokratinėje visuomenėje reikalavimą pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, įskaitant tai, ar jis proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams, pavyzdžiui, patikrinant, ar šių tikslų įmanoma pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (žr. pirmiau minėto sprendimo byloje Roman Zakharov prieš Rusiją 260 punktą).

51.       EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad slaptos sekimo priemonės turėtų būti taikomos tik tais atvejais, kai yra faktinis pagrindas įtarti asmenį rengiant, darant ar padarius tam tikras rimtas nusikalstamas veikas ir nėra galimybės sėkmingai nustatyti faktus kitais būdais arba tai atlikti būtų daug sudėtingiau. Institucijos, sankcionuojančios tokių priemonių taikymą, sprendimas turi būti motyvuojamas pagal nacionalinės teisės reikalavimus taip, kad būtų galima įsitikinti, jog institucija patikrino, ar šios sąlygos yra įvykdytos. Išvados šiuo aspektu turėtų būti grindžiamos konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., EŽTT 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Pietrzak ir Bychawska-Siniarska ir kiti prieš Lenkiją, peticijų Nr. 72038/17 ir 25237/18, 206–207 punktus).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų kriminalinės žvalgybos pareigūnų veiksmų, ir tokių veiksmų įrodinėjimo civiliniame procese bendrųjų taisyklių

52.       Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.

53.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą).

54.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

55.       Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste pažymėtina, kad, be baudžiamojo proceso, Lietuvos teisėje įtvirtinta ir kita specifinė nusikalstamų veikų tyrimo teisinė forma – kriminalinė žvalgyba (operatyvinė veikla). Kriminalinės žvalgybos veiksmais kontroliuojama ir stebima asmens veikla, kontaktai, komunikacija ar daromas kitoks poveikis. Tai reiškia kišimąsi į privatų asmens gyvenimą, kišimasis neturi būti savavališkas ar neteisėtas. Pareigūnų ar institucijų veikla turi būti atliekama pagrįstai ir teisėtai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020 76 punktą). 

56.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kriminalinės žvalgybos prieš asmenį vykdymas sukelia dvejopus padarinius. Be baudžiamajam persekiojimui svarbių procesinių teisinių padarinių (įrodymų surinkimo galimo nusikaltimo išaiškinimui, inkriminavimui ar asmens nuteisimui), ji sukelia civilinius teisinius padarinius asmeniui, kadangi tiesiogiai veikia jį, jo teises ir interesus. Taigi, nesant kriminalinės žvalgybos faktinio pagrindo atliktų veiksmų sukelti civiliniai teisiniai padariniai (nepagrįstas asmens teisės į privatumą ribojimas, asmens teisių (privatumo) pažeidimai – pokalbių kontrolė, sekimas, įsibrovimas į privatų gyvenimą ir kita) gali sudaryti pagrindą valstybės civilinei atsakomybei už žalą, padarytą neteisėtais pareigūnų veiksmais, kilti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 76 punktas).

57.       Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu), kuriais, be kita ko, pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą, yra civilinės teisės institutas. Civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas visų pirma vertina nurodytų veiksmų teisėtumą nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

58.       Tačiau, siekiant konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus ir valstybės civilinę atsakomybę, civilinėje byloje turi būti nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui, kitame – baudžiamajame ar kriminalinės žvalgybos – procese. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus ir juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek ir baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59.       Pavyzdžiui, kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

60.       Taigi, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 41 punktą).

61.       Civiliniame procese tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 61 punktas).

62.       Taigi, taikant bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovui tektų pareiga įrodyti, be kita ko, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl jo buvo vykdomi nesant tam faktinio pagrindo. Vis dėlto ieškovas, remdamasis EŽTT praktika, teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje ginčijamas valstybės institucijų veiksmų teisėtumas ir esmine informacija dėl šių institucijų veiksmų neteisėtumo disponuoja tik valstybės institucijos, šių duomenų pateikimo, kartu ir įrodinėjimo, pareiga turi būti perkeliama būtent atsakovei. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta teisiškai pagrįstu ir pažymi, kad tokiais atvejais, kai tik valstybės institucijos turi prieigą prie informacijos, galinčios patvirtinti ar paneigti byloje būtinas nustatyti su ginčo dalyku susijusias aplinkybes, negalima griežtai taikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025 125 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

63.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepaneigiant ieškovo įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, pernelyg griežtas ir (ar) formalus įrodinėjimo pareigos aiškinimas bylose dėl pagal Konvenciją garantuojamų teisių gynimo gali sumažinti nacionalinės teisinės gynybos priemonės dėl jos pažeidimų (civilinio ieškinio) veiksmingumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 42 punktas).

64.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ieškovui ieškinyje suformulavus „įrodomą“ (pakankamai pagrįstą, kad dėl jo galėtų vykti procesinis ginčas, angl. arguable claim) reikalavimą dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susirašinėjimo slaptumą, įtvirtintos, be kita ko, Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimo taikant slapto sekimo priemones, t. y. nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti (įrodinėti), kad ši teisė galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis kasacinio teismo ir EŽTT praktikoje šiuo klausimu suformuluotu įrodinėjimo standartu. Tokiu atveju atsakovei (valstybei) nepripažįstant ieškinio, jai tenka įrodinėjimo našta paneigti galimą Konvencijos pažeidimą, įrodant, kad Konvencijos reikalavimų buvo laikytasi.

65.       Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovui argumentuotai ginčijant jam taikytų slaptų kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą, valstybė (nesutikdama su tokiu ieškinio reikalavimu) turi įrodinėjimo pareigą pagrįsti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikomi teisėtai, be kita ko, esant įstatyme nurodytam tokių veiksmų atlikimo faktiniam pagrindui.

66.       Kita vertus, ieškovo pateikiamų nuorodų į EŽTT praktiką dėl įrodinėjimo taisyklių EŽTT procese kontekste pažymėtina, kad nors į šias taisykles turi būti, kiek įmanoma, atsižvelgiama nacionaliniame teismo procese dėl konvencinių teisių gynimo, siekiant užtikrinti nacionalinių teisinės gynybos priemonių veiksmingumą, vis dėlto tarptautinio teismo proceso taisyklės negali būti visiškai perkeliamos į nacionalinį civilinį procesą. Be kita ko, į nacionalinį civilinį procesą negali būti besąlygiškai perkelta Konvencijos 38 straipsnyje nustatyta valstybės atsakovės pareiga sudaryti visas reikiamas sąlygas EŽTT atliekamam bylos tyrimui, kylanti iš valstybės pareigos vykdyti EŽTT nurodymus dėl šio teismo reikalaujamos medžiagos pateikimo (dėl šios pareigos žr., pvz., EŽTT 2025 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Denysyuk ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 22790/19, ir kt.).

67.       Civiliniame procese įrodinėjimo našta nėra savitikslė. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

68.       Taigi, nagrinėjamoje byloje negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas lemtų, kad atsakovei Lietuvos Respublikai, veikiančiai per savo atstoves, nepagrindus, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo buvo atlikti esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, būtų priimamas sprendimas ieškovo naudai, t. y. konstatuojama, kad valstybės pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.

69.       Civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo dėl byloje konstatuojamų faktų. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 30 punktą).

70.       Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

71.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).

72.       Teismas įrodymus tiria civilinių bylų nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėdamas bylą iš esmės. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 250 straipsnis). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įrodinėjimo priemonių leistinumas – įrodymų procesinės formos, o ne jų turinio klausimas (1996 m. balandžio 18 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 24–26 punktai).

73.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse); leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) neatitinka, inter alia, tokie faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas). Įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas ir kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2019, 33 punktas).

74.       Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo ieškovui faktinio pagrindo nustatymo nagrinėjamoje byloje

75.       Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad Generalinės prokuratūros teikimuose (prašymuose) sankcionuoti ir pratęsti kriminalinės žvalgybos veiksmus ir teismų nutartyse, kuriomis jie buvo sankcionuoti, nėra jokių duomenų apie ieškovo daromas ar rengiamas daryti nusikalstamas veikas, tad apeliacinės instancijos teismas objektyviai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad egzistavo kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinis pagrindas.

76.       Vertinant bylą nagrinėjusiems teismams pateiktų duomenų pakankamumą pagrįstai nuspręsti dėl faktinio pagrindo dėl ieškovo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus egzistavimo, būtina atsižvelgti į tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų paskirtis – turimos informacijos pagrindu rinkti duomenis, būtinus ikiteisminiam tyrimui pradėti, arba, atvirkščiai, informacijai nepasitvirtinus, ikiteisminio tyrimo vykdymo pagrindui paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-788/2024, 17 punktas). Kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie tam tikrus nusikaltimus ar juos darančius asmenis, tačiau jos nepakanka, kad būtų galima priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas pradedamas, turint pakankamai pagrįstų duomenų apie rengiamą, vykdomą ar padarytą nusikalstamą veiką. Nesant pakankamų duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti, gali kilti pagrįstas poreikis atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, įskaitant ir slapto pobūdžio tyrimo veiksmus, kuriuos sankcionuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-788/2024, 19 punktas). Taigi, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas yra siejamas su pagrįstu poreikiu atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, o pakankamai pagrįstų duomenų apie rengiamą, vykdomą ar padarytą nusikalstamą veiką standartas yra siejamas su pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą.

77.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl Š. M. atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai leido pareigūnams plėsti asmenų, užfiksuotų dalyvaujant galbūt darant nusikalstamas veikas, ratą ir kreiptis ir dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš ieškovą sankcionavimo, nes jis bendravo su advokatu Š. M.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į bylą pateiktame 2019 m. liepos 15 d. Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro teikime Nr. S1-226RN (pirmosios instancijos teismo sprendimo 25 punktas, apeliacinės instancijos teismo sprendimo 30 punktas) nurodoma, jog „advokatas Š. M., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka FNTT <...> ar LR Prokuratūros prokurorams, savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininkus galimai pažada ar susitaria priimti kyšius arba reikalauja ar provokuoja duoti kyšius, arba priima kyšius iš savo atstovaujamųjų klientų ar kitų asmenų, pažadant paveikti minėtus FNTT pareigūnus ar LR Prokuratūros prokurorus, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami savo įgaliojimus. Tokiu būdu Š. M. galimai daro nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 226 str. 2 d. (prekyba poveikiu).“

78.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš bylos dokumentų matyti, jog iki kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš ieškovą sankcionavimo, atliekant veiksmus dėl advokato Š. M., gauti duomenys apie advokato Š. M. lankymąsi name, kuriame gyvena ieškovas, – 2019 m. gegužės 28 d. sekant Š. M., užfiksuota, kad Š. M. 17.02 val. užėjo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), jame stebimas nebuvo, 18.21 val. iš pastato išėjo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 56 punktas).

79.       Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad, pagal KŽĮ nustatytą teisinį reguliavimą, apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai motyvuotą nutartį, kuria sankcionuojami kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, priima pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (KŽĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 dalis), konstatuota, jog kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo faktinis pagrindas pirmiausia turi būti nurodytas kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo prašyme sankcionuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus ir atitinkamame prokuroro teikime. Faktinio kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindo nenurodymas apygardos teismo nutartyje savaime nereiškia, kad tokio pagrindo nebuvo ir apygardos teismo nutartis yra neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 107 punktas; šiuo aspektu žr. taip pat 2012 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36662/04, 56 punktą; su atitinkamais pakeitimais, 2022 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Adomaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14833/18, 85 punktą). Taigi, sprendžiant dėl faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus neturi būti apsiribojama vien apygardos teismo nutarčių vertinimu, tačiau reikšmingi ir žvalgybos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo prašyme sankcionuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus ir atitinkamame prokuroro teikime nurodyti duomenys.  

80.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad faktinis kriminalinės žvalgybos prieš ieškovą pagrindas yra nurodytas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2019 m. liepos 15 d. prašymo dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo pratęsimo ir sankcionavimo l.7 punkte ir Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 15 d. teikimo Panevėžio apygardos teismo pirmininkui dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo pratęsimo ir sankcionavimo 1.7 punkte, kuriuose nurodyta, kad „įtariama, jog U. V. galbūt piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, priimdamas procesinius sprendimus, <...> galimai darydamas įtaką tyrimus atliekantiems FNTT tyrėjams, kad būtų priimami <...> proceso dalyviams ar kitiems <...> tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiems asmenims, taip pat kitiems asmenims ar jų atstovams, palankūs procesiniai sprendimai; galimai perduoda ir atskleidžia <...> neviešo pobūdžio informaciją, kurią jis valdo tiesiogiai ar per kitus šiuo metu nenustatytus prokurorus apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, kuriuos atlieka FNTT tyrėjai, t. y. įtariama, kad U. V. galimai rengiasi daryti ar daro nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio l dalyje“ (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 58 punktas). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai apie KŽĮ nurodytą nusikalstamą veiką (BK 228 straipsnio 1 dalis) – ir vykdomi siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką.

81.       Vertindama apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. STT Vilniaus valdybos viršininko pavaduotojas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, kad šis teiktų Panevėžio apygardos teismui teikimą sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš U. V. (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 31 punktas), ir teikime papildomai nurodė, kad „<....> Kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje turima informacijos, kad Š. M. su U. V. susitinka U. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Turima informacijos, kad šių susitikimų metu Š. M. su U. V., kaip įtariama, aptaria jų galimai vykdomas nusikalstamas veikas, atskirus neteisėtus veiksmus, numato ir tariasi dėl tokių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat Š. M. galimai kursto U. V. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, kad U. V. kontroliuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose priimtų procesinius ar kitokio pobūdžio sprendimus palankius Š. M. atstovaujamųjų, ginamųjų, ar kitų suinteresuotų asmenų atžvilgiu. Be to, disponuojama informacija, kad U. V. <...> kontroliuoja rezonansinį BAB „Ūkio bankas“, į. k. 12020136, ikiteisminį tyrimą <...>. Turima patikimos informacijos, kad Š. M. ir toliau daro įtaką U. V., kad šis ikiteisminiame tyrime ir kituose jo kontroliuojamuose ikiteisminiuose tyrimuose priimtų procesinius ar kitokio pobūdžio sprendimus palankius Š. M. atstovaujamųjų, ginamųjų, ar kitų suinteresuotų asmenų atžvilgiu.“

82.       Į bylą pateiktoje 2020 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9.-12410 konstatuota, kad ieškovas padarė penkis tarnybinius pažeidimus, pažemino prokuroro vardą ir sulaužė prokuroro priesaiką (pirmosios instancijos teismo sprendimo 43 punktas, apeliacinės instancijos teismo sprendimo 48 punktas). Išvadoje nurodoma, kad ieškovas vykusių susitikimų metu su advokatu Š. M. aptarinėjo kitus Š. M. dominusius ikiteisminius tyrimus, atskleidė neskelbtinus ikiteisminių tyrimų duomenis (pirmosios instancijos teismo sprendimo 43 punktas). 

83.       Generalinis prokuroras 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P-771 „Dėl tarnybinės nuobaudos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui U. V. skyrimo“ atleido U. V., Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorą, 2020 m. lapkričio 12 d. iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos). Generalinis prokuroras 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. P-773 „Dėl prokuroro U. V. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ pripažino, kad U. V., Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras, padarė tarnybinius pažeidimus, nurodytus išvadoje, ir skyrė U. V. tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 49 punktas).

84.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 13 d. administracinėje byloje Nr. eI3-1474-535/2021 sprendimu atmetė ieškovo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymų panaikinimo ir ieškovo grąžinimo į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (žr. apeliacinės instancijos teismo sprendimo 50–51 punktus). 

85.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minimoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė, jog vyko pokalbiai su advokatu Š. M., taip pat nepaneigė tos faktinės aplinkybės, kad advokatas tiesiogiai procesine prasme nebuvo susijęs su aptarinėtais ikiteisminiais tyrimais bei galimais sprendimais juose, nepaisant tos aplinkybės, kad kai kurie iš tų procesinių sprendimų liko galioti. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai, kad jokių ikiteisminio tyrimo duomenų jis neatskleidė, yra paneigti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta medžiaga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021, 39 punktas).

86.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą apie kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo, pratęsimo teisėtumą bei egzistavusį faktinį pagrindą atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus padarė spėjimo būdu, akivaizdžiai pažeisdamas CPK nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

87.       Apeliacinės instancijos teismas tinkamai rėmėsi civiliniame procese taikytinu pagrįsto įsitikinimo standartu ir, atsižvelgdamas į tai, nusprendė, kad iš dalies išslaptintuose dokumentuose esanti informacija buvo pakankama pirmosios instancijos teismui, vertinant kriminalinės žvalgybos pradėjimo teisėtumą, ir leido padaryti pagrįstą išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo pradėti ir tęsti teisėtai ir pagrįstai. Konkrečiai informacija apie 2019 m. gegužės 28 d. ieškovo, einančio prokuroro pareigas, ir advokato Š. M. susitikimą ieškovo namuose, taip pat duomenys apie advokato Š. M. galimą prekybą poveikiu laikytini pakankamais objektyviam stebėtojui įtikinti, kad ieškovas gali atlikti (atlieka) nusikalstamą veiką. Bylą išnagrinėję teismai turėjo pagrindo spręsti, kad atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo susiję su konkrečiais įvykiais, pagrindu sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo nurodyta aiški išvada dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri yra nustatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir dėl kurios galima atlikti atitinkamus kriminalinės žvalgybos veiksmus (KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

88.       Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo faktinis pagrindas yra informacija apie objektyviuosius nusikalstamos veikos (veikų) požymius, lemiančius veikos teisinį kvalifikavimą (šios nutarties 45 punktas), tačiau tai negali būti suprantama ir aiškinama tokiu būdu, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo faktiniam pagrindui pagrįsti būtina nustatyti objektyviųjų nusikalstamos veikos (veikų) požymių buvimą. Informacija, pakankama faktinio pagrindo buvimui konstatuoti, neturi ir negali būti tokio lygio, kokia yra pakankama ir būtina ikiteisminiam tyrimui pradėti (šios nutarties 50, 76 punktai). Kriminalinės žvalgybos veikla prasideda nuo minimalių, t. y. nepakankamų ikiteisminiam tyrimui pradėti, bet konkrečių duomenų apie galimus nusikaltimus ar juos darančius asmenis (šios nutarties 47 punktas).

89.       Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, be kita ko, dera ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023 suformuota praktika. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turėtų įvertinti, ar sprendimui priimti pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši įslaptinta informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Antra, kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, svarbu, kad teismo sprendimas nebūtų grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Trečia, teismas turi atidžiai vertinti, ar nėra galimybės įslaptintą informaciją išslaptinti (nutarties 105 punktas).

90.       Taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatuota, kad tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas toje byloje.  

91.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančių įrodymų, bylą nagrinėjusių teisėjų vertinimu, pakako pagrįstai išvadai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo padaryti, teismai pagrįstai nesiekė gauti įslaptintų duomenų ir atitinkamai jais remtis, ypač atsižvelgiant į iš Konstitucinio Teismo doktrinos kylantį imperatyvą, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

92.       Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų turinį, kasacinio skundo argumentas, kad teismas faktinio kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindo neegzistavimo įrodinėjimo pareigą perkėlė išimtinai ieškovui, pripažintinas teisiškai nepagrįstu. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad bylą išsprendęs teismas sprendimą priėmė įvertinęs tai, jog atsakovė pateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįsti reikšmingos bylai aplinkybės (kriminalinės žvalgybos faktinio pagrindo) egzistavimą, o ne remdamasis tuo, kad ieškovas neįrodė, jog faktinio pagrindo dėl ieškovo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus nebuvo.

Dėl įrodymų, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas dėl kriminalinės žvalgybos atlikimo faktinio pagrindo, leistinumo

93.       Ieškovas kasaciniu skundu taip pat kelia klausimą dėl to, ar įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo leistini (išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka) (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Kasaciniu skundu akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar į bylą atsakovės atstovės Generalinės prokuratūros pateikta iš dalies išslaptinta medžiaga buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir ar šioje medžiagoje įtvirtinta informacija apskritai gali būti laikoma ne tik patikima, bet ir leistinu įrodymu nagrinėjamoje byloje.

94.       Kaip minėta, įrodymų leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, t. y. kad proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (šios nutarties 73 punktas).

95.       EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę kreiptis į teismą, taip pat teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato jokių įrodymų priimtinumo taisyklių; tai visų pirma yra vidaus teisės reikalas (EŽTT 1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94). EŽTT tikrina proceso kaip visumos ir įrodymų gavimo būdų teisėtumą ir sąžiningumą, atsižvelgdamas, inter alia, į tai, ar asmeniui buvo garantuota veiksminga jo teisių gynyba (EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje López Ribalda ir kiti prieš Ispaniją, peticijos Nr. 1874/13 ir 8567/13, 149–152 punktai; 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Florindo de Almeida Vasconcelos Gramaxo prieš Portugaliją, peticijos Nr. 26968/16, 130–132 punktai).

96.       Šiame kontekste reikšminga, kad pradėtame ikiteisminiame tyrime baudžiamojo proceso eiga ir visi su procesu susiję klausimai yra reglamentuojami baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Informacijos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pateikimą reglamentuoja BPK 177 straipsnio 1 dalies pagrindinė taisyklė, jog ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Išimtis įtvirtinta įstatyme, kad tokie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokurorui leidus ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Toks informacijos apie ikiteisminį baudžiamosios bylos tyrimą ribojimas siejamas su asmens, kuris įtariamas nusikaltimo padarymu, teisių apsauga atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, taip pat į tai, kad tokių duomenų paskelbimas gali pažeisti kitų proceso dalyvių teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439/2014).

97.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apygardos teismo nutartys, kuriomis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, yra sudėtinė ikiteisminio tyrimo medžiagos dalis, todėl, pradėjus ikiteisminį tyrimą, jos išslaptinamos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 126 punktas). Įvertinus tai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą kriminalinės žvalgybos uždaviniai jau yra įgyvendinti, darytina išvada, kad apygardos teismo nutarties, kuria buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, įslaptinimo tikslingumas išnyksta. Tokiu atveju, vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti išslaptinama visa apygardos teismo nutartis, o ne jos dalis, tačiau kartu pažymėtina, kad tokioje nutartyje neturi būti valstybės paslaptį sudarančios informacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 127 punktas).

98.       Nagrinėjamoje byloje 2023 m. gruodžio 7 d. atsakovės atstovė, Generalinė prokuratūra, veikdama per įgaliotą Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorę, pateikė dokumentų kopijas iš nebaigto ikiteisminio tyrimo Nr. 02-07-00004-20. Tarp dokumentų kopijų pateiktas ir ikiteisminį tyrimą Nr. 02-07-00004-20 organizuojančios prokurorės V. Vidugirienės 2023 m. lapkričio 30 d. raštas, kuriuo nurodoma, kad kartu su raštu pateikiamos 2023 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodytų dokumentų kopijos. Rašte pažymima, kad ikiteisminis tyrimas tęsiamas, vadovaujantis BPK 177 straipsniu, todėl dokumentų dalis, susijusi su kitais proceso dalyviais, nebus teikiama. Taip pat nurodoma, kad atsisakoma pateikti įslaptintus duomenis, prašomus pateikti 2023 m. lapkričio 20 d. nutarties 1 punktu.

99.       Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 820 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Įslaptintos informacijos administravimo ir išslaptinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 79 punktu, kai įslaptintas dokumentas išslaptinamas, visų jo lapų viršutinėse paraštėse įrašytos slaptumo žymos perbraukiamos ir šalia rašoma IŠSLAPTINTA (arba dedamas toks spaudas). Išslaptinto dokumento visų lapų apatinėse paraštėse slaptumo žymos tik perbraukiamos. Aprašo 80 punkte įtvirtinta, kad įslaptintos informacijos rengėjo parengto ar įslaptintos informacijos gavėjo gauto įslaptinto dokumento išslaptinimas ir išslaptinimo pagrindas nurodomi įslaptintų dokumentų registre ir bylos vidaus apyraše (jeigu jis sudarytas), pavyzdžiui: „Išslaptinta, 2018-11-20 aktas Nr. A-12“ (įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas) arba „Išslaptinta, 2018-12-11 raštas Nr. R-12“ (kai įslaptintos informacijos rengėjas raštu informuoja apie priimtą sprendimą išslaptinti įslaptintą dokumentą). Atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminį tyrimą Nr. 02-07-00004-20 organizuojančios prokurorės V. Vidugirienės pateiktų ir Generalinės prokuratūros, veikiančios per įgaliotą Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorę, į bylą perduotų dokumentų lapų viršutinėse paraštėse įrašytos slaptumo žymos perbrauktos, dokumentai yra pažymėti žymomis „išslaptinta“ ir greta žymos nurodomi akto, kurio pagrindu duomenys buvo išslaptinti, data bei numeris, teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo abejoti, ar Generalinės prokuratūros pateikta iš dalies išslaptinta medžiaga buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka, ir pagrįstai šios aplinkybės papildomai netyrė.

100.       Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3394-556/2021, konstatuota, kad gautoje patikrinti administracinėje byloje kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija buvo išslaptinta, pareiškėjas su ja susipažino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 35 punktas) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). 

101.       Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, remdamiesi prokurorės V. Vidugirienės pateiktais duomenimis, nepažeidė įrodymų leistinumą reglamentuojančių teisės normų.

102.       Be to, BPK 177 straipsnio 1 dalis leido prokurorei V. Vidugirienei, kaip ikiteisminį tyrimą organizuojančiai prokurorei, priimti sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi prašytų dokumentų pateikimo, kurie, kaip pažymėta, jau buvo išslaptinti teisės aktų nustatyta tvarka. Duomenis, kurie nebuvo išslaptinti, prokurorė pateikti atsisakė (atsisakyta pateikti duomenis, kurie buvo susiję su kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl kitų įtariamųjų atlikimu tebevykstančiame ikiteisminiame tyrime). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Generalinė prokuratūra byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, jog iš ieškovo prašymo išreikalauti duomenis apie turimą faktinį kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš ieškovą pradėjimo ir atlikimo pagrindą daroma prielaida, kad ieškovas prašo išreikalauti pirminius dokumentus dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo, kuriuos tęsiant atsirado pagrindas kreiptis dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo ieškovui, kad būtent šie duomenys yra neišslaptinti ir negali būti pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat kad kriminalinės žvalgybos veiksmų dėl kitų asmenų pradėjimas nesusijęs su ieškovu. Taigi, į bylą buvo atsisakyta pateikti duomenis, kurie sudarė pagrindą vykdyti kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl Š. M. (ar kitų su ikiteisminiu tyrimu susijusių asmenų), o ne dėl ieškovo. Tuo tarpu į bylą buvo pateikti duomenys, kuriuos Generalinė prokuratūra siejo su faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl ieškovo buvimu ir kuriuos teismas pripažino pakankamais tam, kad būtų galima konstatuoti faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl ieškovo buvimą.

Dėl pagrindo byloje taikyti contra spoliatorem prezumpciją

103.       Kasaciniu skundu teigiama, kad atsakovei nepateikus įrodymų, jog sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus egzistavo faktinis pagrindas, nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma contra spoliatorem (pažeidėjui nepalanki) prezumpcija.

104.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad contra spoliatorem prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, bet ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016 52 punktą; 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016 52 punktą; 2017 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017 69 punktą ir kt.). Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas). Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

105.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad dokumentus buvo atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus. Priešingai, pateiktas aiškus atsisakymo pateikti dokumentus motyvas – duomenų slaptumas. Tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad contra spoliatorem prezumpcijos nepritaikomumą nagrinėjamoje byloje taip pat lemia pačių įrodymų pobūdis – įslaptinta informacija civilinėje byloje paprastai negali būti įrodymu, iki ji bus išslaptinta įstatymų nustatyta tvarka (CPK 177 straipsnio 4 dalis), o teisės aiškinimu, kuris leistų civilinėje byloje išreikalauti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančią informaciją vien ieškinio reikalavimo pagrindu, būtų paneigta pati valstybės ar tarnybos paslapties įslaptinimo prasmė.

106.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teisės doktrinoje žinoma įrodinėjimo privilegijos (angl. evidentiary privileges) sąvoka. Tokios įrodinėjimo privilegijos yra grindžiamos idėja, kad tam tikros informacijos konfidencialumas, slaptumas ar reikšmingumas yra svarbesnės vertybės nei šios informacijos naudojimas įrodinėjimo procese. Privilegija yra pripažinta teisė neleisti tam tikro liudijimo arba naudoti tam tikrus rašytinius įrodymus. Įrodinėjimo privilegija siejama su vertinimu, ar draudimas naudoti tam tikrą įrodinėjimo priemonę yra reikšmingesnis nei tiesos nustatymas konkrečiu atveju. Tokios privilegijos gali būti absoliučios arba kvalifikuotos. Absoliuti privilegija leidžia jos turėtojui atsisakyti duoti parodymus ar teikti įrodymus bet kokiomis aplinkybėmis, o kvalifikuota privilegija gali būti įveikta tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, kai parodoma, kad įrodymai yra būtini teisingam sprendimui priimti (Tom Ginsburg, Richard M. Mosk, „Evidentiary Privileges in International Arbitration“ (Coase-Sandor Institute for Law & Economics Working Paper No. 656, 2013) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 90 punktas). 

107.       CPK yra įtvirtinti dvejopo pobūdžio įrodymų leistinumo ribojimai: absoliutaus ir santykinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 92 punktas). CPK 177 straipsnio 4 dalyje vartojama formuluotė „paprastai“ reiškia, kad šioje normoje įtvirtintas santykinai ribotas draudimas naudoti faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymus civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 97 punktas). Taigi, draudimas naudoti faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, civiliniame procese nėra absoliutus. Tačiau vertinant įstatymo leidėjo įtvirtintą galimybę ribotai naudoti kaip įrodymus civilinėje byloje faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, pirmiausia būtina nustatyti santykį tarp tokiu reguliavimu saugomų teisinių gėrių – valstybės ar tarnybos paslapties apsaugos ir materialiosios tiesos nustatymo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 97 punktas).

108.       Nagrinėjamoje byloje, vertinant šį santykį, itin reikšminga, kad, kaip minėta, į bylą buvo atsisakyta pateikti duomenis, kurie sudarė pagrindą pirminiams kriminalinės žvalgybos veiksmams, kuriuos vykdant buvo gauta informacija apie ieškovo galimai atliekamas nusikalstamas veikas, o ne duomenis dėl faktinio pagrindo buvimo ieškovo atžvilgiu. Duomenys, leidžiantys spręsti dėl faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos prieš ieškovą veiksmus buvimo, į bylą buvo pateikti įstatymų nustatyta tvarka, suteikiant galimybę teismui spręsti dėl faktinio pagrindo atlikti kriminalinės žvalgybos prieš ieškovą veiksmus pagrįstumo.

109.       Šiuo aspektu civiliniame procese aktualios EŽTT praktikos nuostatos, kad nacionalinių institucijų atsisakymas atskleisti pareiškėjams sprendimą dėl slapto sekimo sankcionavimo nepateikiant svarių priežasčių atima iš jų bet kokią sekimo priemonių teisėtumo ir būtinumo peržiūrėjimo galimybę ir pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį (pvz., EŽTT 2016 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Šantare ir Labazņikovs prieš Latviją, peticijos Nr. 34148/07, 60–62 punktai; 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Radzhab Magomedov prieš Rusiją, peticijos Nr. 20933/08, 80–84 punktai; 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje Zubkov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 29431/05 ir kt., 131 punktas; 2021 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Borodokin prieš Rusiją, peticijos Nr. 63614/11, 7 punktas). Tačiau kartu slapto sekimo veiksmų teisėtumo patikros kontekste pripažįstama ir tai, kad suinteresuoto asmens teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti ir gali būti ribojama siekiant užtikrinti kitų asmenų fundamentalias teises arba apsaugoti svarbų viešąjį interesą, su sąlyga, kad tokios ribojančios priemonės yra neišvengiamai būtinos ir pritaikytos teismams nustačius tinkamą pusiausvyrą tarp savo teises siekiančio apginti proceso dalyvio ir visuomenės interesų (pvz., EŽTT 2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Adomaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14833/18).     

110.       Be to, teismui nebuvo pateikta tik dokumentų dalis, susijusi su kitais proceso dalyviais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas dar vyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsisakymas buvo proporcingas ir teisėtas, atsižvelgiant į BPK 177 straipsnio 1 dalies pagrindinę nuostatą, jog ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Kaip minėta, toks informacijos apie ikiteisminį baudžiamosios bylos tyrimą ribojimas siejamas su asmens, kuris įtariamas nusikaltimo padarymu, teisių apsauga, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad tokių duomenų paskelbimas gali pažeisti kitų proceso dalyvių teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę (šios nutarties 96 punktas). Be to, teisės doktrinoje pažymima, kad išankstinis ikiteisminio tyrimo informacijos skelbimas gali sutrukdyti sėkmingai atlikti tyrimą (Goda, G.; Kuconis, P.; Kazlauskas, M. et al., Baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003, p. 453). Taigi, tiek duomenų įslaptinimas VTPĮ nustatyta tvarka, tiek ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas pagal BPK 177 straipsnį nagrinėjamoje byloje gali būti laikomi objektyviomis priežastimis, galinčiomis sudaryti pagrindą atsisakyti pateikti ieškovo prašomus duomenis, ypač atsižvelgiant į tai, kad, nepaisydamas šių duomenų nepateikimo, teismas turėjo galimybę nustatyti materialiąją tiesą byloje, vertindamas pateiktus bylai reikšmingus duomenis.

111.       Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą).

112.       Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamame civiliniame ginče nėra pagrindo taikyti contra spoliatorem prezumpciją ir spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų vien remiantis ieškovo prielaida, jog į bylą nebuvo pateikta informacija, kuri neva liudija apie kriminalinės žvalgybos neteisėtumą, pripažįsta teisiškai pagrįsta.

113.       Be to, ieškovas savo poziciją grindžia ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo 13 straipsniu. Tačiau šioje teisės normoje būtent ir nustatyta, kad duomenų subjekto teisė susipažinti su asmens duomenimis gali būti visiškai arba iš dalies apribota Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytais atvejais tiek, kiek ir tol, kol šis apribojimas, atsižvelgiant į šio fizinio asmens pagrindines teises ir teisėtus interesus, demokratinėje visuomenėje yra būtinas ir proporcingas siekiant: 1) netrukdyti atlikti oficialius arba teisinius nagrinėjimus, tyrimus ar procedūras; 2) nepakenkti nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ar baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas arba bausmių vykdymui; 3) užtikrinti visuomenės saugumą; 4) užtikrinti nacionalinį saugumą; 5) apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Nagrinėjamoje byloje atsakovės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, atsisakymas pateikti turimus duomenis grindžiamas siekiu nepakenkti ikiteisminiam tyrimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ribojimas yra teisėtas, būtinas ir proporcingas, remiantis nurodyto įstatymo 13 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad atsisakyta pateikti tik tuos duomenis, kurie yra susiję su vis dar vykstančiu (vykusiu) ikiteisminiu tyrimu, o duomenys, susiję su ieškovu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, buvo pateikti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, siekdamas, kad būtų atskleisti duomenys, susiję su kitais proceso dalyviais, iš esmės siekia atskleisti ne savo, o kitų asmenų duomenis, kurių atskleidimas galėtų būti nesuderinamas su šių asmenų teisių ir laisvių apsauga.

114.       Kaip minėta, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nauji įrodymai kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovo argumento, kad rengiant kasacinį skundą iš visuomenės informavimo priemonių paaiškėjo, jog dar bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ikiteisminis tyrimas dėl Š. M. ir kitų asmenų jau buvo užbaigtas. 

115.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl ieškovo buvo atliekami esant teisiniam bei faktiniam pagrindui, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl kriminalinės žvalgybos veiksmais pažeistos teisės į privatumą, atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistino dėl neteisėto laikinojo sulaikymo ir per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, dydžio

116.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. 

117.       CK 6.272 straipsnio

118.       Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime dėl neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo konstatuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (pažodine reikšme, tiesiogiai) minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos, kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui nekyla draudimas reguliuojant santykius, susijusius su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimu, įstatyme nustatyti (paisant Konstitucijos normų ir principų) protingus ir pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį; tokie kriterijai gali būti labai įvairūs, juos galima diferencijuoti pagal padarytos žalos pobūdį, ypatumus, kitas aplinkybes. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumo – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaujantis teise, inter alia, nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą. Iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies kyla asmens, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, teisės gauti realų, teisingą žalos atlyginimą teisminio gynimo garantija, kuri įgyvendinama įrodinėjant, inter alia, asmeniui padarytos žalos dydį ir prisiteisiant jos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-969/2023, 63 punktas).

119.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad nustatant teisingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; kt.). Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas analizuojant teismų priteistus dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020, 82 punktas; 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021, 40 punktas).

120.       Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį už neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės, būtina atsižvelgti į EŽTT praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos (teisingo atlyginimo) atlyginimo dydžius pagal Konvencijos 41 straipsnį (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021 81 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pastaruoju aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus Konvencijos pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Do?ru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas).

121.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas), atsižvelgiant į analogiškose EŽTT bylose paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Tai vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ne tik Konvencijos pažeidimo aplinkybes konkrečioje byloje, bet ir priteistos sumos vertę atsižvelgiant į pragyvenimo lygį atitinkamoje valstybėje ir tai, kad pagal nacionalinę sistemą žalos atlyginimas paprastai bus priteistas ir sumokėtas greičiau, nei tuo atveju, jei šį klausimą spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (EŽTT 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Do?ru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas). Nacionalinė žalos atlyginimo tvarka taip pat yra artimesnė ir prieinamesnė negu EŽTT procesas, nacionalinės procedūros vykdomos pareiškėjo kalba, tad suteikia privalumą, kuris turi būti įvertintas (EŽTT 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas).

122.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyti šie teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai: 1) ieškovas buvo sulaikytas nepagrįstai, nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo; 2) teisėsaugos institucijos neveikė pakankamai rūpestingai ir atsakingai, organizuodamos ikiteisminio tyrimo veiklą, ir dėl to buvo pažeista ieškovo teisė į jam pareikšto įtarimo nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad už nepagrįstą sulaikymą, trukusį 31 val. 50 min., priteistinas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o už nepagrįstą ikiteisminio tyrimo (tyrimų) vilkinimą – 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą žalą vertinti individualiai pagal bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, ignoravo ieškovo baudžiamojo persekiojimo rezonansą ir šį procesą prilygino įprastiems ikiteisminiams tyrimams.

123.       Toliau teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, pasisako dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistino dėl neteisėto laikinojo sulaikymo ir dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, dydžio.

124.       Nustatant neturtinės žalos dydį, Konvencijoje įtvirtintų ieškovo teisių požiūriu pirmiausiai reikšmingas neteisėtas sulaikymas. Vertinant šio neteisėto veiksmo sunkumą, atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, kad ieškovas buvo sulaikytas nepagrįstai, nesant įstatyme nustatytų sąlygų visumos, pažeidus BPK 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones, taip pat BPK 44 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip šio kodekso nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka. Taigi, nors šiuo atveju ieškovui laisvė buvo atimta gana trumpą laikotarpį, tačiau nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, kurios tikslas – užtikrinti, kad asmeniui laisvė baudžiamajame procese būtų atimama tik tada, kai tai būtina, apsaugant jį nuo valstybės savivalės (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis).

125.       EŽTT bylose prieš Lietuvą, kiek skirtingose nei nagrinėjamoje byloje situacijose, tačiau bendriausia prasme dėl laisvės atėmimo, kuris nebuvo būtinas, priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 5000 iki 7500 Eur. Pavyzdžiui, už dviejų savaičių delsimą paleisti pareiškėją iš psichiatrijos ligoninės – 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2024 m. vasario 6 d. sprendimas byloje M.P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 59063/21); už daugiau nei tris mėnesius trukusį suėmimą, kuris nebuvo būtinas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, – 7000 Eur (EŽTT 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 61264/17); už vienos dienos trukmės laisvės atėmimą siekiant atlikti teismo paskirtą psichiatrijos ekspertizę nesant teisinio pagrindo nacionalinėje teisėje ir priverčiamosios medicinos priemonės stacionarinio gydymo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje skyrimą neužtikrinant pakankamų garantijų nuo savivalės – 7500 Eur (EŽTT 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15). Paminėtina, kad dėl panašios kaip nagrinėjamoje byloje trukmės sulaikymo nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos EŽTT nustatė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu byloje Narbutas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14139/21, pareiškėjui priteisė 26 000 Eur žalos atlyginimą, tačiau tokia suma buvo priteista už kelis EŽTT konstatuotus Konvencijos pažeidimus, neatskiriant už kiekvieną pažeidimą priteistų sumų.

126.       Pastaraisiais metais nagrinėjamos bylos kontekste aktualiose EŽTT bylose prieš kitas valstybes dėl laisvės atėmimo nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimų) priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių pavyzdžiai – 9000 Eur už pusantro mėnesių neteisėtą laisvės atėmimą nacionaliniam teismui nesilaikius įstatyme nustatyto suėmimo teisėtumo peržiūrėjimo termino (EŽTT 2025 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Miklić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42613/19); 7500 Eur už neilgos trukmės (nuo pusantro mėnesio iki šiek tiek ilgesnės nei trijų mėnesių) suėmimą nesant pagrįsto įtarimo (EŽTT 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje Moldoveanu prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 53660/15; 2023 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Ma?aev prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 14043/18; 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salinschi prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 37760/18); 5000 Eur už dešimties dienų neteisėtą laisvės atėmimą, klaidingai nurodžius sprendime suėmimo terminą ir vėliau ištaisius šį trūkumą nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, ir procesinį Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies pažeidimą nesuteikus pareiškėjui galimybės susipažinti su suėmimą pagrindžiančia tyrimo medžiaga (EŽTT 2018 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Pa?a prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 50473/11); 5000 Eur už formalų nemotyvuotą suėmimo pratęsimą panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, po dviejų savaičių baudžiamoji byla nutraukta, pareiškėjas paleistas į laisvę (EŽTT 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Danalachi prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 25664/09); 4500 Eur už suėmimo pratęsimą 25 dienoms nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos (prokuroras per vėlai kreipėsi dėl pratęsimo) (EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Ialamov prieš Moldovos Respublika, peticijos Nr. 65324/09); 2000 Eur už „Greenpeace“ aktyvistų vienos nakties (nuo vakaro iki kitos dienos ankstyvo ryto) trukmės sulaikymą protesto metu, nesant teisinio pagrindo ir būtinybės atimti jiems laisvę visą nurodytą laiką, taip pat nustatyti ir Konvencijos 10 straipsnio (teisė į saviraiškos laisvę) ir 5 straipsnio 2 dalies (pranešimas apie sulaikymo pagrindą) pažeidimai (EŽTT 2024 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Friedrich ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 25344/20); 2000 Eur už procesiškai nebūtiną trijų parų trukmės sulaikymą ir procesinį pažeidimą – nepakankamai operatyvų skundo dėl sulaikymo išnagrinėjimą (EŽTT 2015 m. sausio 29 d. sprendimas byloje Malyk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37198/10); 1800 Eur už šešių valandų sulaikymą formaliu, įstatyme nurodytais pagrindais neparemtu tyrėjo sprendimu (EŽTT 2024 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Malyeyev prieš Ukrainą, peticijos Nr. 39488/15); 650 Eur už neteisėtą dviejų valandų pareiškėjo, įtariamo vairavimu apsvaigus nuo alkoholio, sulaikymą policijos pareigūnų automobilyje laukiant atvykstant kitų blaivumą patikrinsiančių pareigūnų (EŽTT 2024 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Timofejevs prieš Latviją, peticijos Nr. 15062/21).

127.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytą EŽTT ir kasacinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžio, nustatytas ieškovo teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (tai, kad teisė į laisvę buvo apribota nesilaikant įstatymo, nesant tam procesinės būtinybės, ieškovui teko praleisti areštinėje naktį, kita vertus, pažeidimas, nors savaime priskirtinas prie gana sunkių, buvo palyginti neilgos trukmės), konstatuoja, kad yra pagrindas teismų nustatytą ieškovui iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį už nepagrįstą sulaikymą, trukusį 31 val. 50 min., padidinti nuo 300 Eur iki 2500 Eur.

128.       Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus, EŽTT ir kasacinio teismo praktiką panašiose bylose.  

129.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad teisėsaugos institucijos neveikė pakankamai rūpestingai ir atsakingai, organizuodamos ikiteisminio tyrimo veiklą, ir dėl to buvo pažeista ieškovo teisė į jam pareikšto įtarimo nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.

130.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl neturtinės žalos, kilusios dėl per ilgo baudžiamojo proceso, atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2025 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025 114 punktą).

131.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo, atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką).

132.       Kasacinio teismo praktikoje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl už beveik aštuonerius metus trukusį ikiteisminį tyrimą priteista 2500 Eur dydžio neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018). Be to, paminėtini ir dėl pernelyg ilgai vykusio baudžiamojo proceso kasacinio teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai: už 5 metus 4 mėnesius ir 6 dienas trukusį baudžiamąjį procesą – 1200 Eur; už 4 metus 7 mėnesius ir 7 dienas – 1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020); už 10 metų 2 mėnesius trukusį baudžiamąjį procesą – 2600 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025); 6 metus 10 mėnesių trukusį baudžiamąjį procesą – 2500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021).

133.       Naujausias EŽTT praktikos dėl neturtinės žalos už per ilgą baudžiamojo proceso trukmę (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą) atlyginimo Lietuvos bylose pavyzdys – už šešerių metų penkių mėnesių trukmės procesą priteista 4000 Eur (EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19). Kitų valstybių bylose už savaime nelabai ilgos trukmės vienoje proceso stadijoje vykusius baudžiamuosius procesus priteisiama, pavyzdžiui, už trejų metų dešimties mėnesių ir 14 dienų trukmės procesą – apie 2600 Eur (EŽTT 2023 m. spalio 5 d. sprendimas byloje Ungeheuer ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 5726/20 ir kt.); už trejų metų šešių mėnesių ir 27 dienų – apie 2600 Eur (EŽTT 2023 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nogajski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26593/21); už ketverių metų devynių mėnesių – apie 2500 Eur (EŽTT 2020 m. sausio 16 d. sprendimas byloje Janulis prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31792/15).

134.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje motyvuodamas dėl priteistino neturtinės žalos, patirtos dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo, atlyginimo dydžio (700 Eur), nors ir pagrįstai atsižvelgė į bendrą proceso trukmę (daugiau nei dveji su puse metų), į tai, kad procesas visą laiką vyko vienoje – ikiteisminio tyrimo – stadijoje ir buvo nutrauktas, nustatyti keli akivaizdūs ilgi delsimai, kai faktiškai nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, be to, taikytos kitos procesinės prievartos priemonės – laikinas nuosavybės teisių apribojimas, ieškovo prisidėjimo prie proceso pailginimo nenustatyta, tačiau iš dalies nukrypo nuo pirmiau minėtos EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šio dydžio vertinimo (nustatymo), neatsižvelgė į EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje priteisiamas sumas, nepakankamai įvertino tai, kad tyrimas galiausiai buvo nutrauktas iš esmės pačiam pareiškėjui rodant procesinę iniciatyvą.

135.       Įvertinusi šios nutarties 132–133 punktuose nurodytą kasacinio teismo ir EŽTT praktiką dėl nacionalinių teismų priteisiamų žalos atlyginimo sumų, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovui dėl per ilgo proceso iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteistina 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

136.       Be to, ieškovo teigimu, ši teismo sprendimo dalis keistina atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, visiškai ignoravo paties baudžiamojo proceso ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo rezonansą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas dėl eitų Generalinės prokuratūros prokuroro pareigų laikytinas viešuoju asmeniu. Konstitucinio Teismo doktrinoje laikomasi pozicijos, kad visuomenės interesas apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančius asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas; tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis (2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Valstybės ir savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės ir savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio; demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Taigi, atsižvelgdama į visuomenės interesą žinoti apie viešiesiems asmenims pareikštus įtarimus, susijusius su galimu jų piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į šią ieškovo nurodomą aplinkybę kaip turinčią įtakos priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.

Dėl bylos procesinės baigties

137.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė aktualų teisinį reguliavimą, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo ir EŽTT išaiškinimais, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų teisėtumą vertino Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Teismas tinkamai motyvavo išvadas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų, taikytų ieškovui, teisėtumo. Tačiau EŽTT praktika, teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrindą padidinti neturtinės žalos atlyginimo už konstatuotus pažeidimus dydžius, priteisiant ieškovui iš atsakovės dėl neteisėto laikinojo sulaikymo 2500 Eur, dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės – 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, naujai išdėstant apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

138.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

139.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

140.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtas 4840 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, t. y. 3025 Eur už advokato pagalbą, rengiant ieškinį šioje civilinėje byloje, 1815 Eur už advokato pagalbą atstovaujant ieškovui teismo posėdžiuose, rengiant patikslintą ieškinį (įskaitant susipažinimą su ne elektronine bylos medžiaga). Apeliacinės instancijos teismas, nukrypęs nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, konstatavo, kad ieškovui proporcingai tenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, priteistinas 1452 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteistinas 3388 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. 

141.       Nors, pagal bendrąją taisyklę, šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatas (skundžiama nutartis pakeista padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą) sudarytų pagrindą spręsti bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimą, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteisė visų jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo atlikto ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl ieškovo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimo, kadangi ieškovas nepateikė atitinkamo prašymo.

142.       Nagrinėjamoje byloje, kasaciniam teismui padidinus ieškovui priteistinos neturtinės žalos dėl neteisėto laikinojo sulaikymo ir dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, atlyginimo dydžius, spręstina dėl dalies kasaciniame teisme ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, – 3025 Eur už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

143.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021, 51 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021, 35 punktas).

144.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytos proporcinio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, tačiau nėra pagrindo spręsti, kad ieškovui turi būti atlygintinos visos jo šioje byloje kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

145.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad anksčiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus ir bendruosius teisės principus atitinka iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteistinas 1000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui U. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti ieškovui U. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1200 (vieno tūkstančio dviejų šimtų) Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3388 (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovui U. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti ieškovui U. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Rima Ažubalytė

        Artūras Driukas