Civilinė byla Nr. e2A-24-450/2023

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00630-2019-6

        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovams I. R. ir uždarajai akcinei bendrovei „EMU GROUP“, trečiasis asmuo K. B. (C. B.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu 2012 m. sausio 14 d. vienintelio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „EMU GROUP“ akcininko sprendimą dėl atsakovo I. R. paskyrimo UAB „EMU GROUP“ direktoriumi; pripažinti negaliojančia 2013 m. sausio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį; pripažinti negaliojančia 2012 m. sausio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti dvišalę restituciją – ieškovei grąžinti UAB „EMU GROUP“ akcijas, o atsakovui I. R. priteisti 1 Lt (0,29 Eur) sumokėtą už akcijas.

2.       Nurodė, kad mirus sutuoktiniui, ieškovė paveldėjo jo turtą. Atsakovas apgaulės būdu, pasinaudodamas ieškovės teisiniu neraštingumu ir lietuvių kalbos nežinojimu, siekė užvaldyti ieškovės paveldėtą turtą. Atsakovas nurodė, kad yra advokatas, todėl 2010–2011 m. ieškovė jam suteikė įgalinimus ją atstovauti. 2010 m. vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl neteisėto žemės sklypo perleidimo UAB „EMU GROUP“, atsakovas, atstovaudamas ieškovę, įtikino ją susitarti, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, o UAB „EMU GROUP“ akcijos perduotos ieškovei, jog ši, kaip vienintelė akcininkė, per įmonę galėtų valdyti žemės sklypą su statiniais. 2012 m. sausio 14 d. ieškovė priėmė sprendimą paskirti atsakovą UAB „EMU GROUP“ vadovu, nes atsakovas ją įtikino, kad taip jis geriau galės atstovauti ieškovės interesus, nes ieškovė yra užsienietė, o jei ieškovė to nedarysianti, ji bus deportuota iš Lietuvos Respublikos, todėl priimdama nurodytą sprendimą, ieškovė buvo visiškai priklausoma nuo atsakovo. Atsakovas nepaaiškino, kad pati ieškovė gali būti paskirta įmonės direktore, be to, sprendimo tekstas buvo surašytas ieškovei nesuprantama kalba, todėl toks sprendimas turi būti pripažintas neteisėtu, kaip sudarytas apgaulės būdu.

3.       2012 m. sausio 11 d. atsakovas įtikino ieškovę jam duoti notarinį įgaliojimą, kad pastarasis galėtų sutvarkyti visus klausimus, susijusius su 1,2 ha žemės sklypo paveldėjimu. 2012 m. sausio 14 d. atsakovas įtikino ieškovę, kad ji turi jam perleisti 50 proc. UAB „EMU GROUP“ (toliau – ir bendrovės) akcijų, o likusius 50 proc. – savo vyrui K. B.. 2013 m. sausio 12 d. atsakovas įtikino ieškovę pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovė perleido I. R. reikalavimo teisę į ieškovės turimą reikalavimą į UAB „EMU GROUP“ 1 000 000 Lt sumai už 1 Lt. Šie sandoriai buvo sudaryti ieškovei nesuprantama kalba, jai neišaiškintos teisės ir pareigos. Šių sandorių tikslas buvo už 1 Lt užvaldyti ieškovei priklausantį turtą, t. y. itin nenaudingomis sąlygomis perimti jos turtą. Atsakovas nepaaiškino ieškovei, kad pardavusi 50 proc. akcijų, ji negalės dalyvauti įmonės valdyme. Atsakovas, sudarydamas sandorius, veikė nesąžiningai, kadangi per trumpą laiką įkalbėjo ieškovę suteikti jam įgalinimus ir pastarasis apgaulės būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą.

4.       Ieškinio senatis kreiptis į teismą nebuvo pasibaigusi, nes esant pareikštiems keliems reikalavimams, taikomas ilgiausias terminas. Be to, jei sandoriai sudaryti apgaulės būdu, ieškinio senatis neturi reikšmės.

           II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančia 2012 m. sausio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo I. R. dėl 50 vnt. UAB „EMU GROUP“ akcijų perleidimo, bei taikė restituciją – įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovei 50 vnt. UAB „EMU GROUP“ akcijų, o ieškovę – grąžinti I. R. 0,30 Eur; pripažino negaliojančia 2013 m. sausio 12 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo I. R.; kitoje dalyje ieškinį atmetė. 

6.       Teismas, spręsdamas dėl 2012 m. sausio 14 d. vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiu, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-207-918/2021 nustatytomis aplinkybėmis, kurias laikė prejudicinėmis, padarė išvadą, kad ieškovė gerai supranta rusų kalbą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė sprendimą atsakovą paskirti įmonės vadovu priėmė savo noru, žinodama, jog nuo šio paskyrimo jis bus bendrovės vadovu. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad turi aukštąjį finansinį išsilavinimą, todėl teismas vertino, jog ji turėjo žinoti kokias pasekmes sukelia asmens paskyrimas juridinio asmens vadovu. Atsakovas galėjo netinkamai išaiškinti ieškovės teises ar iš viso jų neaiškinti, tačiau rūpestingai ir apdairiai, visų pirma, turėjo elgtis pati ieškovė. Be to, ieškovė praleido nustatytą 3 mėn. terminą akcininko sprendimui ginčyti, o atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ją taikė, nenustatęs svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti. 

7.       Teismas dėl 2012 m. sausio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nusprendė, kad šis sandoris buvo sudarytas ieškovei labai nenaudingomis sąlygomis, dėl to darė išvadą, jog ieškovė buvo apgauta I. R. tuo, kad šis sandoris bus jai naudingas. Sandoris sudarytas atsakovui įkalbėjus ieškovę, teigiant, kad, jam valdant akcijas, bus geriau sutvarkyti paveldėtų žemės sklypų nuosavybės klausimai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog atliko tam tikrus veiksmus pagal akcijų perleidimo sutarties 1 punktą, kuriame numatyta, jog 1 Lt akcijų perleidimo kaina nustatyta, atsižvelgiant į suteikiamą ir suteiktą ieškovei pagalbą dėl jos interesų atstovavimo pagal įgaliojimą. Teismas įvertino ir tai, kad sutarties tekstą parengė atsakovas, kuris yra teisininkas. Sutarties nuostatas, kuriomis nurodoma konkreti pareiga ieškovei – perduoti turtą, ir abstrakti, nieko neįpareigojanti pareiga atsakovui, teismas vertino ieškovės apgaule, todėl tokį sandorį pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. 

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė po vyro mirties paveldėjo du žemės sklypus Vilniaus mieste, dėl to jai buvo reikalingos paslaugos paveldėjimo klausimais, nes ieškovė yra užsienio valstybės pilietė. Aplinkybės, kad ieškovė buvo įgaliojusi atsakovą atstovauti ją teismuose, jog ji kreipėsi į atsakovą kaip į advokatą, norėdama susitvarkyti žemės sklypų paveldėjimo klausimus, todėl pasitikėjo juo, atsakovas buvo rekomenduotas kitos advokatės, tvarkiusios ieškovės migracijos klausimus, teismui leido daryti išvadą, kad akcijų perleidimo sandorį ieškovė sudarė pasitikėdama atsakovu kaip advokatu, tikėdama, jog toks sandoris reikalingas jos interesams. Be to, I. R. akcijas už 1 Lt, nors nominali akcijos vertė buvo 100 Lt, įsigijo iš jo atstovaujamo asmens. Ieškovė, pardavusi atsakovui 50 proc. bendrovės akcijų už 1 Lt, šiuo sandoriu perleido atsakovui 5 000 Lt vertės turtą, ir toks sandoris, teismo vertinimu, buvo sudarytas dėl atsakovo vykdytos ieškovės apgaulės, nes nenustatyta, jog ieškovė turėjo įsiskolinimų atsakovui (už galimai atliktas kokias tai paslaugas) ir toks turto perdavimas buvo skolos grąžinimas kreditoriui. Nors atsakovas teigė, kad turto perleidimas buvo apmokėjimas už jo teikiamas paslaugas, tačiau nesant duomenų, jog atsakovas suteikė ieškovei advokato ar teisines paslaugas, teismas darė išvadą, kad gauti tokio dydžio turtą iš ieškovės atsakovas neįgijo teisės. Tai, kad ieškovė šias akcijas buvo įsigijusi už 1 Lt, teismas nelaikė argumentu vertinti tikrąją akcijų kainą kaip tapačią abiejų sandorio sudarymo metu, nes akcijų perleidimo sutartyje, sudarytoje 2012 m. sausio 14 d., buvo nurodyta nominali vienos akcijos vertė. Dėl aplinkybės, kad už tokią pačią kainą ieškovė perleido 50 proc. akcijų dabartiniam sutuoktiniui, teismas nurodė, jog turto perleidimas artimam asmeniui už kainą, mažesnę nei tikroji turto vertė, gali būti paaiškinamas artimais žmonių santykiais, tačiau turto perleidimas už 1 Lt svetimam asmeniui (kokiu yra atsakovas ieškovei) turi būti pagrįstas tarp šalių buvusiais santykiais ar kitokiomis aplinkybėmis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė būtų įsipareigojusi už atsakovo jai suteiktas paslaugas apmokėti turtu, kokias paslaugas suteikė ieškovei, už kurias apmokėjimas turimų akcijų dalimi atitiktų savo verte teiktas paslaugas, todėl teismas darė labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovė akcijas perleido įtikinta, kad toks sandoris sudaromas jos interesais. 

9.       Teismas dėl 2013 m. sausio 12 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties nurodė, kad atsakovas, būdamas teisininku, parengė sutartį, kuria numatė atlyginimą įgyjamo reikalavimo teise už jo teikiamas teisines paslaugas, tačiau nenurodė, kokias paslaugas pagal ginčo sutartį turi suteikti ieškovei, tai leido teismui vertinti sudarytos sutarties nuostatas kaip neaiškias ieškovei ir ją klaidinančias. Teismas vertino, kad sutarties teksto neaiškumas, t. y. ką turi atlikti atsakovas ieškovės interesais už tai, kad įgyja 1 000 000 Lt reikalavimo teisę už 1 Lt į UAB „EMU GROUP“, yra atsakovo apgaulė ieškovės atžvilgiu, sutarties sudarymas labai nenaudingomis sąlygomis. Teismas sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad sandorio sudarymą lėmė ieškovės priklausomybė nuo atsakovo, nes ieškovė turėjo pagrindo pasitikėti atsakovu, kaip advokatu, nesitikėdama, jog jis veiks savanaudiškais interesais. 

10.       Teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, taikė restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis) ir ieškovei grąžino 50 vnt. UAB „EMU GROUP“ akcijų, o atsakovui – 1 Lt arba 0,30 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovas I. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomą sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės arba kitais sandorių negaliojimo pagrindais galima tik kai jo sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė nenurodė, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos sudarant akcijų perleidimo sutartį. Teismas taip pat nenustatė ir nenurodė akcijų perleidimo sutarties prieštaravimo konkrečioms imperatyviosioms įstatymo normoms. Nenustatyta jokių atsakovo nesąžiningų ar neteisėtų veiksmų ieškovės valiai suformuoti, o teismo nurodytas tariamas pagalbos ir akcijų kainos neatitikimas nelaikytini valios formavimo apgaule veiksmais. 

11.2.                      Ieškovė su atsakovu sutarė dėl bendro verslo, kai už vadovavimą įmonei perduodama dalis įmonės akcijų. Tokia verslo praktika įprasta ir teisėta. Dėl to reikalavimas pateikti duomenis apie tai, kokio turtinio ir neturtinio dydžio naudą iš sandorio gavo ieškovė – iš esmės skiriasi nuo sandorio perleisti akcijas turinio. Tai, kad ieškovė siekė bendrai vystyti verslą patvirtina faktas, jog ieškovė atsakovą paskyrė vadovu tuo pačiu metu kaip ir perleido akcijas. 

11.3.                      Ieškovei buvo suteiktos didelės apimties ir naudingos paslaugos, kurių bendra vertė nepalyginamai didesnė nei nustatė teismas, t. y. daugiau nei už 5 000 Lt (atstovavimas administracinėse bylose, Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ir padedant ieškovei gauti paveldėjimo liudijimą bei nuosavybės teises į naujai suformuotą sklypą). Ieškovė neneigė suteiktos pagalbos ar jos vertės fakto. Be to, šalys, sudarydamos sandorius, atsižvelgė ne į akcijų bei paslaugų lyginamąją vertę, o į bendradarbiavimo versle perspektyvas ir suteiktą / teikiamą pagalbą / paslaugas, laikant jas vienodai vertingomis ir reikšmingomis abiem šalims. Vienintelis teismo motyvas, kad neva egzistuoja sutartimi perduodamo daikto ir gaunamos pagalbos / paslaugų kainos neatitikimas – nesudaro pagrindo konstatuoti apgaulę.

11.4.                      Ieškovė turi patirties valdant įmonę, yra UAB „Fujing“ akcininkė ir vadovė, turi pakankamą išsilavinimą suprasti sutarties esmę (turi aukštąjį universitetinį ekonominį išsilavinimą), todėl akivaizdu, kad sandorius sudarė juos suprasdama. Be to, visų susitikimų metu ir susitarimų derinimo bei pasirašymo metu dalyvavo K. B., kuris visuose dokumentuose nurodė dalyvaujantis kaip liudininkas bei ieškovei papildomai išaiškinantis sudaromo sandorio teksto turinį, bei patvirtinantis, jog ieškovė sutarties tekstą bei turinį suprato ir siekia tokios sutarties sudarymo.

11.5.                      Teismas nenustatė ir neišaiškino šalims bylos nagrinėjimo ribų bei neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

11.6.                      Teismas suvaržė atsakovo, kaip sąžiningo asmens, teisę į teisminę gynybą ir iš esmės pažeidė jo teisėtus interesus, nes skundžiamas sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – nenurodyti įrodymai, kuriais remiasi teismas, motyvai ir argumentai, dėl kurių atmetami atsakovo paaiškinimai, nenustatytos bylos nagrinėjimo ribos, o teismo sprendimu konstatuota tai, kas teisme apskritai nebuvo nagrinėjama, teismui nenustačius bylos nagrinėjimo ribų ir tirtinų aplinkybių, surašant siurprizines aplinkybes, atsakovui buvo atimta teisė teikti paaiškinimus bei įrodymus dėl aplinkybių, kuriomis rėmėsi teismas sprendime.

11.7.                      Atsakovui 10 metų esant įmonės akcininku, susiformavo kitokie teisiniai ir faktiniai įmonės turtinės padėties santykiai, tai iš esmės daro negalima buvusios padėties atstatymo į pirminę, grąžinant akcijas, galimybę. Taikant restituciją ieškovė gautų nepalyginamai daugiau nei atsakovas, ne tik dėl akcijų vertės rinkoje pasikeitimo, tačiau ir dėl to, jog 5 metus atsakovo teikta konsultacinė ir teisinė pagalba taptų neatlyginta, ieškovė atitinkamai praturtėtų, o atsakovas prarastų tiek turimas akcijas, tiek ir jų vertės prieaugį, negalėtų gauti atlyginimo už suteiktą ieškovei konsultacinę ir teisinę pagalbą. Todėl restitucija, net ir panaikinus akcijų perleidimo sandorį, negali būti taikoma.

12.       Ieškovė J. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinį procesą nutraukti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

12.1.                      Apeliacinis skundas pateiktas su trūkumais, kaip pakartotinis ir dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl ko jis turi būti paliktas nenagrinėtu, o apeliacinis procesas nutrauktas. Apeliacinio skundo dalis dėl 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo jau yra išnagrinėta pagal 2021 m. spalio 13 d. I. R. apeliacinį skundą. 2022 m. birželio 16 d. elektroninės bylos kortelėje atsirado įrašas, kad sprendimas įsiteisėjo, dėl ko Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo išduotas vykdomasis raštas dėl išieškojimo iš I. R..

12.2.                      2022 m. vasario 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-168-798/2022 išsprendė ginčą dėl atsakovų UAB „EMU GROUP“ ir I. R. apeliacinių skundų pripažinimo vienu skundu, nurodydamas, kad pateikti savarankiški apeliaciniai skundai, todėl I. R. turėjo kreiptis, jog jo apeliacinis skundas būtų prijungtas prie apeliacine tvarka nagrinėjamų apeliacinių skundų dėl papildomo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6-330/2022, tačiau šia teise nepasinaudojo. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-6-330/2022 14 punkte nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, dėl ko plačiau nepasisakė dėl nagrinėjamų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, dėl to atsakovo apeliacinis skundas negali būti priimtas ir nagrinėjamas.

12.3.                      Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1698-656/2022 pagal ieškovo I. R. ieškinį, kuriame jis reikalauja atlyginimo už tas pačias šioje byloje minimas jo suteiktas teisines paslaugas. Toks elgesys turi būti vertinamas kaip sukčiavimas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

12.4.                      Sandorių sudarymo tikslas už 1 Lt užvaldyti ieškovei priklausantį turtą. Ginčijami sandoriais sudaryti ieškovei nesuprantama kalba. Atsakovas neišaiškino ieškovei, kad, pardavusi 50 proc. akcijų, ji negalės dalyvauti įmonės valdyme, atšaukti direktoriaus iš pareigų. Tai, kad atsakovas, sudarydamas sandorius, veikė nesąžiningai, įrodo ir aplinkybė, jog per trumpą laiką įkalbėjo ieškovę suteikti jam įgalinimus bei pastarasis apgaulės būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

             IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodymų (ne)pridėjimo prie bylos

14.       Atsakovas I. R. atskiru priedu prie apeliacinio skundo pateikė itin didelės apimties įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos ir kurie, anot jo, patvirtina jo teiktą pagalbą ieškovei, t. y. įvairius civilinių, administracinių, vykdomųjų bylų, ikiteisminio tyrimo procesinius sprendimus, taip pat bylų šalių procesinius dokumentus ir kt. dokumentus.

15.       Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė I. R. ieškinį ieškovei J. B. dėl 115 335,85 Eur skolos priteisimo, kurį prašo pridėti prie bylos.

16.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17.       Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

18.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dalis atsakovo teikiamų įrodymų, kaip naujų (pvz., įgaliojimai, kuriais ieškovė įgaliojo atsakovą ją atstovauti įvairiose institucijose), jau yra pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl ko tokių įrodymų pridėjimo prie bylos klausimas nespręstinas. Kita dalis atsakovo teikiamų įrodymų (pvz., teismų procesiniai sprendimai) nelaikytini įrodymais CPK 314 straipsnio prasme. Be to, teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), taro jų ir duomenis esančius Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, antstolių informacinėje sistemoje ir kt., todėl nėra pagrindo pridėti atsakovo iš tokių informacinių sistemų teikiamus duomenis. Dėl likusių įrodymų, atsižvelgiant į jų sudarymo datą, pažymėtina, kad šie neabejotinai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, teikiami įrodymai yra skirti atsakovo atsikirtimų į ieškinį aplinkybėms pagrįsti, dėl ko atsakovas turėjo pareigą pasirūpinti, kad jie būtų pateikti pirmosios instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo, o to nepadarius ir juos teikiant tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, konstatuotina, jog nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovo pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.

19.       Teisėjų kolegija taip pat atsisako pridėti prie bylos ieškovės ieškinį, kuriuo atsakovas prašo iš jos priteisti skolą. Nors ieškovė teigia, kad šis ieškinys pagrindžia atsakovo teisinį manipuliavimą, kas vertintina kaip sukčiavimas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, tačiau skirti baudos apeliantui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis neprašo, todėl neaišku kokias aplinkybes teikiamu įrodymu ieškovė įrodinėja.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

20.       Byloje nustatyta, kad ieškovė J. B. (buvusi pavardė R.), kaip vienintelė UAB „EMU GROUP“ akcininkė, 2012 m. sausio 14 d. sprendimu atsakovą I. R. paskyrė UAB „EMU GROUP“ vadovu.

21.       2012 m. sausio 14 d. šalys sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė J. B. atsakovui I. R. perleido 50 vnt. UAB „EMU GROUP“ akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, už 1 Lt kainą. Sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad 1 Lt akcijų kaina, be kita ko, nustatyta atsižvelgiant į suteikiamą ir suteiktą ieškovei pagalbą dėl jos interesų  atstovavimo pagal įgaliojimą Lietuvoje (prokuratūroje, visų lygių teismuose ir visose valstybės institucijose).

22.       2013 m. sausio 12 d. šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovė J. B. atsakovui I. R. perleido turimą 1 000 000 Lt reikalavimo teisę į UAB „EMU GROUP“ už 1 Lt. Sutarties 1 punkte šalys, be kita ko, susitarė, kad 1 Lt kaina nustatoma atsižvelgiant į gaunančio reikalavimą asmens suteiktą ir suteikiamą perleidžiančiam reikalavimą asmeniui pagalbą dėl jos interesų atstovavimo pagal įgaliojimą Lietuvoje (prokuratūroje, visų lygių teismuose ir visose valstybės institucijose).

23.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama aukščiau nurodytus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytus dėl apgaulės bei dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė, kuri gerai supranta rusų kalbą ir turi aukštąjį finansinį išsilavinimą, 2012 m. sausio 14 d. sprendimą atsakovą I. R. paskirti UAB „EMU GROUP“ vadovu priėmė savo noru, suprasdama tokio sprendimo pasekmes, todėl ieškovės reikalavimą šioje dalyje atmetė. Teismo nuomone, ginčo akcijų ir reikalavimo teisės perleidimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir susidėjusių sunkių aplinkybių bei ieškovės priklausomybės nuo atsakovo, nes teismas nenustatė, kad atsakovas ieškovei suteikė atitinkamos vertės teisines paslaugas, dėl ko teismas darė labiau tikėtiną išvadą, jog šiuos sandorius ieškovė sudarė įtikinta atsakovo jų naudingumu bei būdama nuo jo priklausoma, pasitikėdama atsakovu, kaip advokatu, ir nesitikėdama, kad jis veiks savanaudiškais interesais.

24.       Teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo taikė restituciją ir įpareigojo ieškovę J. B. grąžinti atsakovui I. R. 0,29 Eur, o atsakovą I. R. grąžinti ieškovei J. B. reikalavimo teisę į UAB „EMU GROUP“ 289 620,02 Eur sumai; priteisė ieškovei iš atsakovo 125 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 3 384,84 Eur bylinėjimosi išlaidų.

25.       Atsakovai UAB „EMU GROUP“ ir I. R. pateikė apeliacinius skundus, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 15 d. nutartimis nustatė atsakovams terminą apeliacinių skundų trūkumams pašalinti – sumokėti trūkstamą žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi minėtas apygardos teismo nutartis paliko nepakeistas.

26.       Atsakovas I. R. pateikė prašymą atsakovų pateiktą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo, apeliacinį skundą dėl 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo, visus atskiruosius skundus, kitus pareiškimus dėl žyminio mokesčio laikyti paduotais bendrai, kaip vieningą procesinį dokumentą. Atsakovai UAB „EMU GROUP“ ir I. R. pateikė prašymą nustatyti bendrą mokėtiną žyminį mokestį už atsakovų pateiktą bendrai apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo; atidėti ½ teismo nustatyto žyminio mokesčio sumokėjimą už atsakovų bendrai paduotą apeliacinį skundą bei nustatyti papildomą terminą jam sumokėti; išaiškinti ar atsakovai gali naudotis procesiniame įstatyme numatyta teise mokėti mažesnį žyminį mokestį padavus skundą elektroninio ryšio priemonėmis bei kokia yra galutinė bendraatsakoviams nustatyto bendrai mokėtino žyminio mokesčio suma, atsižvelgiant į pateiktą prašymą ir jau atliktą mokėjimą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsakovų prašymus atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

27.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartimi, atsakovei UAB „EMU GROUP“ nepašalinus nustatyto apeliacinio skundo trūkumo, jos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 16 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.

28.       Tuo tarpu atsakovo I. R. apeliacinis skundas, pastarajam pašalinus jo trūkumus – sumokėjus žyminį mokestį, 2022 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija priimtas, o 2022 m. rugpjūčio 10 d. rezoliucija išsiųstas į apeliacinį teismą. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, nutraukti apeliacinį procesą šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

29.       Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6-330/2022 Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomą sprendimą pakeitė, sumažindamas iš atsakovo I. R. valstybei priteistą sumą iki 3 100,87 Eur; kitą papildomo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

30.       Atsakovas I. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti tiek Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, tiek ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomą sprendimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas dalyje dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomo sprendimo jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6-330/2022 (žr. šios nutarties 25–29 punktus), todėl spręstina, jog šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas atsakovo I. R. apeliaciniame skunde nurodytais faktiniais ir teisiniais pagrindais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinis skundas nėra teikiamas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl 2012 m. sausio 14 d. sprendimo atsakovą I. R. paskirti UAB „EMU GROUP“ direktoriumi, todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisakys ir jos nevertins.

31.       Atsakovas I. R. apeliaciniame skunde iš dalies su skundžiamo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimo išvadomis dalyje dėl akcijų ir reikalavimo teisės perleidimo sutarčių nesutinka ir teigia, kad nei ieškovė, nei teismas nenurodė kokios konkrečiai imperatyvios teisės normos buvo pažeistos sudarant šiuos sandorius – šalys susitarė dėl bendro verslo, kai už vadovavimą įmonei perduodama dalis įmonės akcijų; ieškovei buvo suteiktos ypač didelės apimties paslaugos, kurių bendra vertė nepalyginamai didesnė nei nustatė teismas; be to, šalys, nustatydamos akcijų kainą, atsižvelgė į bendradarbiavimo versle perspektyvas; ieškovė turi patirties valdant įmonę bei pakankamą išsilavinimą suprasti sutarčių esmę. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė neįrodinėjo, kad ji buvo apgauta dėl sandorių kainos, todėl teismui nusprendus priešingai, jis išėjo už ieškinyje nurodytų aplinkybių ar reikalavimų ribų.

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra keliami klausimai dėl akcijų pirkimo–pardavimo ir reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl apgaulės bei susidėjusių sunkių aplinkybių, kai asmuo buvo priverstas jas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, bei dėl restitucijos taikymo.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės bei dėl susidėjusių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis) ir su tokiais sandoriais susijusių aplinkybių vertinimo

33.       Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

34.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

35.       Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant, ar sudaryti sandoriai turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo ir susidėjusių aplinkybių, reikia tirti sandorių šalių valios formavimosi procesą. Tuo tikslu turi būti vertinamas abiejų sandorio šalių elgesys tiek iki sandorių sudarymo, tiek ir sandorių sudarymo bei vykdymo metu.

36.       Ieškovė savo teiginius dėl apgaulės ir susidėjusių aplinkybių, atsakovui pasisavinant jos turtą, grindė nesąžiningais atsakovo I. R. veiksmais įtikinant ją, kad ieškovei nemokant lietuvių kalbos ir neturint Lietuvos Respublikos pilietybės, sudarius sandorius, atsakovas galės geriau atstovauti ieškovės interesus. Dėl ko ieškovė, visiškai pasitikėdama atsakovu I. R., kaip advokatu, sutiko sudaryti ginčo sandorius, kurių abiejų kaina 1 Lt. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovės pozicija, nes nenustatė, kad atsakovas ieškovei suteikė atitinkamos vertės teisines paslaugas, todėl darė labiau tikėtiną išvadą, jog šiuos sandorius ieškovė sudarė įtikinta atsakovo jų naudingumu bei būdama nuo jo priklausoma, pasitikėdama atsakovu, kaip advokatu, ir nesitikėdama, kad jis veiks savanaudiškais interesais.

37.       Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo argumentus, patvirtinančius poziciją, kurios jis laikėsi pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje. Minėta, kad apeliantas teigia, jog sandorių kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į šalių susitarimą vystyti bendrą verslą, jo perspektyvas, taip pat į ieškovei suteiktas itin didelės apimties ir naudingas teisines paslaugas. 

38.       Teisėjų  kolegijos vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl šios ginčo dalies.

39.       Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu ieškovė įgaliojo atsakovą būti jos atstovu Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A-1745-10 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo. 

40.       Iš byloje esančio 2011 m. sausio 18 d. įgaliojimo matyti, kad ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti ją Lietuvos Respublikos teismuose visuose civilinėse ir administracinėse bylose, prokuratūroje, antstolių kontorose ir įvairiose kitose įstaigose; atstovauti ieškovę įsteigiant bei registruojant įmones.

41.       2013 m. sausio 11 d. įgaliojimu ieškovė įgaliojo atsakovą tvarkyti paveldėjimo bylą, mirus jos sutuoktiniui, atstovaujant ją įvairiose institucijose; tvarkyti ieškovės sutuoktiniui priklausiusių žemės sklypų nuosavybės atkūrimo dokumentus, atstovaujant ieškovę įvairiose institucijose; savo nuožiūra ir sąlygomis tvarkyti ir valdyti, disponuoti (parduoti) žemės sklypus, priklausiusius ieškovės sutuoktiniui.

42.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytų įgaliojimų turinį, pažymi, kad pagal suteiktų įgaliojimų apimtį atsakovui I. R. iš esmės buvo suteikti itin platūs įgaliojimai, atstovaujant ieškovę. Byloje ginčo dėl to, jog atsakovas teikė ieškovei tam tikras atstovavimo paslaugas nekilo, tačiau išsiskyrė šalių pozicija dėl atsakovo suteiktų paslaugų apimties ir jų kainos.

43.       Ginčijant sandorius dėl apgaulės, susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorius sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytuose sandoriuose, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokių sandorių teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorių sudarymo metu.

44.       Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pagrįstai teigia apeliantas, būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kad ginčo sutartis ji sudarė, atsakovui ją apgavus ir / ar susidėjus tam tikroms aplinkybėms (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad tais atvejais, kai ginčijami sandoriai, kurie galėjo būti sudaryti dėl apgaulės ar susidėjusių aplinkybių, dažnai aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką, įrodinėjamos netiesioginiais įrodymais, kurie turi būti įvertinti laikantis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė sandorių sudarymo metu nemokėjo lietuvių kalbos ir neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Tuo tarpu atsakovas veikė kaip ieškovės atstovas, kuriam ieškovė buvo suteikusi itin plačius įgaliojimus, ją atstovauti Lietuvos Respublikos teismuose, įvairiuose institucijose, tvarkant paveldėjimo ir kitus klausimus, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, netiesiogiai patvirtina, jog ieškovė neabejotinai atsakovu pasitikėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, bei nenustatęs, kad atsakovas ieškovei suteikė atitinkančias bent akcijų nominalią vertę ir / ar reikalavimo vertę teisines paslaugas, visiškai pagrįstai nusprendė, jog tokių sandorių sudarymas ieškovei buvo visiškai nenaudingas. Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir jas tinkamai taikė. Aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada patvirtina, kad šis teismas apie ieškovės argumentų dėl apgaulės ir susidėjusių aplinkybių pagrįstumą sprendė remdamasis ieškovės nurodytų aplinkybių ir įrodymų apie teisinių paslaugų apimties bei vertės nebuvimą visuma.

45.       Minėta, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, jog ginčo sutartis ji sudarė, atsakovui ją apgavus ir / ar susidėjus tam tikroms aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui taip pat išlieka pozityvi pareiga pagrįsti savo atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, atsakovas, apart teiginių, kad jis ieškovei teikė itin didelės apimties ir naudingas paslaugas, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokių suteiktų paslaugų apimtį, naudingumą ir / ar jų vertę. Juo labiau kad byloje esanti 2009 m. rugpjūčio 15 d. advokato paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir advokatės D. R. bei advokato padėjėjos R. V., patvirtina, kad, be atsakovo teiktų paslaugų, šios teisininkės taip pat ieškovei teikė teisines paslaugas, konsultuodamos klientę (ieškovę) migracijos, paveldėjimo, nekilnojamojo turto ir kitais klausimais; atstovaudamos ją įvairiose institucijose; rengdamos procesinių ir kitų dokumentų projektus; ieškovė už suteiktas paslaugas buvo įsipareigojusi mokėti 500 Lt už valandą atlygį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepateikė visiškai jokių įrodymų, pagrindžiančių teiktų ieškovei teisinių paslaugų apimtį ir vertę, atitinkamai ir sandorių naudingumą ieškovės interesams, taip pat į tai, jog ieškovei atstovavimo paslaugas teikė ne tik atsakovas, bet ir kiti teisininkai, sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas ieškovei suteikė tokios apimties, naudingumo ir / ar vertės paslaugas, kas atitiktų sudarytų sandorių vertę. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė kokią naudą iš sudarytų sandorių gavo atsakovė, pasisakė dėl atsakovo pareigos paneigti ieškovės įrodytas aplinkybes, kas atitinka CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, o ne nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.

46.       Teisėjų kolegijos išvadų nekeičia ir apelianto akcentuojama aplinkybė, kad sandorių kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į šalių susitarimą vystyti bendrą verslą, jo perspektyvas. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, pvz., derybų protokolų, aktualių finansinių ataskaitų ir pan., kas leistų spręsti, jog akcijų ir reikalavimo perleidimo metu šalys derėjosi ir / ar įvertino bendro verslo perspektyvas. Tokie sandorių kainų kriterijai taip pat neatsispindi ir ginčo sutartyse. Taigi nors apeliantas iš esmės teisingai teigia, kad tokie susitarimai nėra neteisėta ar įstatymo draudžiama veika, tačiau byloje nesant aukščiau nurodytų įrodymų, apelianto teiginiai, jog akcijų ir reikalavimo perleidimo kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant ir į šalių susitarimą vystyti bendrą verslą, jo perspektyvas, vertinti kaip neįrodyti.

47.       Nors apeliantas teigia, kad ieškovė ginčo sandorius sudarė, puikiai juos suprasdama, nes turi patirties valdant įmonę ir pakankamą išsilavinimą, tačiau byloje nustatyta, jog ieškovė nemokėjo lietuvių kalbos ir neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, dėl ko visiškai pasitikėjo atsakovu, kai šis įtikino ją sudaryti ginčo sandorius, tikslu, kad taip atsakovas galės geriau atstovauti jos interesus. Taigi esminę reikšmę ginčo sandorių sudarymui turėjo ne ieškovės vadovavimo patirtis ir išsilavinimas, o jos pasitikėjimas atsakovu I. R.; ieškovė sprendimus dėl sandorių sudarymo priėmė atsakovo įtikinta, kad taip bus geriau atstovaujami jos interesai.

48.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sandorius pagrįstai pripažino kaip sudarytus dėl atsakovo I. R. apgaulės, kuri pasireiškė ieškovės suklaidinimu, piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu.

Dėl restitucijos taikymo

49.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovei grąžino 50 vnt. UAB „EMU GROUP“ akcijų, o atsakovui I. R. – 1 Lt (0,30 Eur).

50.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo akcijų perleidimo sutartį negaliojančia, nepagrįstai taikė restituciją, nes atsakovui 10 metų esant įmonės akcininku, susiformavo visiškai kitokie teisiniai ir faktiniai įmonės turtinės padėties santykiai, kas iš esmės eliminuoja padėties atstatymo į pirminę, grąžinant akcijas, galimybę. Šiuo atveju taikant restituciją ieškovė gautų nepalyginamai daugiau nei atsakovas, ne tik dėl akcijų vertės rinkoje pasikeitimo, tačiau ir dėl to, jog 5 metus atsakovo teikta konsultacinė ir teisinė pagalba taptų visiškai neatlyginta, ieškovė atitinkamai praturtėtų, o atsakovas prarastų tiek turimas akcijas, tiek ir jų vertės prieaugį.

51.       Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių.

52.       Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžios) (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 straipsnio 1 dalis). Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

53.       Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: ar ją apskritai taikyti, ar ne, jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019 54 punktas).

54.       Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytomis teisės normomis bei kasacinio teismo praktika, įvertinusi bylos medžiagą, apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Visų pirma, byloje neginčijamai nustatytas atsakovo I. R. nesąžiningumas, pasinaudojant ieškovės pasitikėjimu juo kaip įgaliotu asmeniu, advokatu, įtikinant tokio sandorio naudingumu ieškovei. Antra, nors apeliantas teigia, kad taikant restituciją, ieškovė gautų nepalyginamai daugiau dėl pasikeitusios įmonės finansinės padėties ir akcijų kainos, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokius atsakovo teiginius dėl įmonės finansinės padėties ir akcijų kainos pasikeitimo (pvz., įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, akcijų vertinimo ir pan.). Trečia, kaip jau nustatyta šioje byloje, apeliantas neįrodė nei jo suteiktų ieškovei paslaugų apimties, nei tokių paslaugų vertės. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas  pagrįstai taikė dvišalę restituciją.

55.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6-330/2022 Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. papildomas sprendimas dalyje dėl restitucijos taikymo, įpareigojant ieškovę grąžinti atsakovui I. R. 0,29 Eur, o atsakovą I. R. grąžinti ieškovei reikalavimo teisę į UAB „EMU GROUP“ 289 620,02 Eur sumai, paliktas nepakeistas. Dėl to teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

56.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės ir susidėjusių aplinkybių bei restitucijos taikymo klausimai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą, pagrįstą, motyvuotą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

57.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad atsakovo I. R. apeliacinis skundas atmestas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė, tačiau ieškovė nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, dėl to klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų jai atlyginimo nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                Vilija Mikuckienė

                                                Asta Radzevičienė

                                                Alma Urbanavičienė