Civilinė byla Nr. 3K-7-61/2011

         Procesinio sprendimo kategorijos:

36.1; 36.2; 126.8

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. balandžio 4 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams G. D., R. D., trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Res digna“, dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 51 127,93 Lt skolos, 8,3 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo negrąžintos 50 000 Lt kredito dalies nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo, 6 proc. įstatyminių palūkanų. Ieškovas ir UAB „Res digna“ 2007 m. birželio 5 d. sudarė kredito linijos sutartį (ši sutartis pakeista ir papildyta 2008 m. birželio 4 d. susitarimu), pagal kurią kredito gavėjui suteikta 50 000 Lt kredito linija; kredito gavėjas sutartyje nustatytu terminu kredito negrąžino. Ieškovas ir atsakovai 2007 m. birželio 5 d. pasirašė laidavimo sutartis (šios sutartys pakeistos ir papildytos 2008 m. birželio 4 d. susitarimais), pagal kurias laiduotojai laidavo už kredito gavėją ir įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį; pagal laidavimo sutarčių 3.2 punktą laiduotojai atsako bankui taip pat, kaip ir kredito gavėjas – už kredito grąžinimą, palūkanų ir netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir už kitų kredito sutartyje nustatytų įmokų sumokėjimą bankui. Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Res digna“ bankroto bylą. Nutraukęs kredito sutartį, ieškovas kreipėsi į kredito gavėjo administratorių su prašymu priimti banko finansinį reikalavimą bankroto byloje. Apie tai, kad kredito gavėjas nevykdo įsipareigojimų, laiduotojai buvo įspėti raštu, tačiau jie taip pat neįvykdė savo įsipareigojimų. Anot ieškovo, pagal kredito ir laidavimo sutartis jis turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito sutartyje nustatytas prievolių užtikrinimo priemones realizuoti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovų solidariai ieškovo naudai 51 127,93 Lt skolos ir penkių procentų dydžio metines palūkanas; likusią ieškinio dalį atmetė; atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą; atidėjo sprendimo įvykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, kad, kredito gavėjui tinkamai neįvykdžius visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas bankui atsako kaip solidarieji skolininkai (laidavimo sutarčių 3.1 punktas). Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi UAB „Res digna“ iškelta bankroto byla. Teismas nustatė, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso 0,1010 ha 21 984 Lt vertės žemės sklypas, vieno bei dviejų kambarių butai (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtino AB „Swedbank“ 51 127,93 Lt finansinį reikalavimą; šis išieškojimas nėra vykdomas. Teismas konstatavo, kad atsakovai skolos dydžio ir negrąžinimo fakto neginčija, o nurodo, jog ieškovas praleido trijų mėnesių terminą ieškiniui paduoti. Teismas nesutiko, kad atsakovai įsipareigojo laiduoti terminuotai, nes tokio termino laidavimo sutartyse nenustatyta; taigi CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas netaikytinas. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad UAB „Res digna“ bankroto byla iškelta įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarčiai ir visi UAB „Res digna“ skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę nuo 2009 m. birželio 4 d. (ĮBĮ 16 straipsnis). Kadangi kreditavimo sutartis laikoma pasibaigusi, patvirtinti 51 127,93 Lt reikalavimai, tai atsakovai, teismo vertinimu, neturi mokėti ieškovui 8,3 proc. metinių palūkanų, nes pagrindinis skolininkas yra UAB „Res digna“, o atsakovai laiduoja už skolininko įsipareigojimų neįvykdymą tiek, kiek tenka pagrindiniam skolininkui (CK 6.76, 6.81 straipsniai). Pažymėjęs, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, teismas sprendė, jog pagal CK 6.210 straipsnio 1, 2 dalis mokėtinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Teismo nuomone, sprendimo įvykdyti šiuo metu nėra galimybių dėl atsakovų turtinės padėties, nes atsakovai neturi 51 127,93 Lt sumos ir nepageidauja parduoti savo turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau dirba ir priteistą sumą gali užsidirbti per vienerius metus, be to, atsakovai augina nepilnametę dukterį (gimusią 2006 m. spalio 11 d.). Teismo vertinimu, akivaizdi ir kita aplinkybė, kad sprendimo įvykdymas sumenkintas nebus atidėjus sprendimo įvykdymą vieneriems metams, nes atsakovas gauna apie 4000 Lt per mėn. darbo užmokestį, atsakovė taip pat dirba ir gauna pajamų, jie turi vieno kambario butą, kurio vidutinė rinkos vertė 64 800 Lt ir kuris yra areštuotas šioje byloje ieškiniui užtikrinti; be to, ieškovo ieškinys ir teismo sprendimas yra užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis – atsakovų turto areštu. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovams geriau būtų išdėstyti skolos mokėjimą dalimis, nes atsakovės pajamos yra nepakankamos, o atsakovas dirba Baltarusijos statybos įmonėje ir kiekvieną mėnesį jis negali garantuoti tvirtos skolos mokėjimo dalies.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 7 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija atmetė ieškovo prašymą vietoje 5 proc. priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas; nurodė, kad, skolininkui UAB „Res digna“ iškėlus bankroto bylą, laiduotojai už laikotarpį nuo šios civilinės bylos iškėlimo dienos atgręžtinio reikalavimo būdu negali iš BUAB „Res digna“ reikalauti priskaičiuotų 8,3 proc. dydžio sutartinių palūkanų, kurios ieškovui atlieka mokėjimo už naudojimąsi kredito suma funkciją pagal kredito sutartį (CK 6.874 straipsnis). Laiduotojams neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, iš jų, kaip fizinių asmenų, turėjo būti priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į atsakovų skolos dydį, taip pat į tai, kad atsakovai turi realių galimybių per vienerius metus sukaupti pajamų ir teismo sprendimą įvykdyti neparduodami nekilnojamojo turto, įvertinusi tai, kad ieškovas yra finansinė institucija, kolegija sprendė, jog sprendimo įvykdymo atidėjimas vieneriems metams nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat neprieštarauja teismų praktikai.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir patenkintas atsakovų prašymas atidėti sprendimo vykdymą; dėl šios dalies priimti naują sprendimą – solidariai priteisti iš atsakovų 8,3 procentų metines palūkanas, taip pat atmesti atsakovų prašymą atidėti sprendimo įvykdymą; pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalį dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo ir priteisti solidariai iš atsakovų šešių procentų dydžio įstatymines palūkanas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl palūkanų priteisimo.

1.1. Netenkindami reikalavimo dėl 8,3 proc. palūkanų priteisimo, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ normomis, nes šio įstatymo nuostatos taikomos tik bankrutuojančiai įmonei, bet ne fiziniams asmenims, laidavusiems už bankrutuojančios įmonės prievoles (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CK 6.7 straipsniu ir 6.82 straipsnio 3 dalimi, atsakovai, kaip solidarieji skolininkai, negali prieš banką, kaip kreditorių, naudoti tokių atsikirtimų ir gynybos priemonių bei naudotis tokiomis teisėmis, kurios susijusios tik su asmeniniu trečiojo asmens statusu. Dėl to, nagrinėjant kasatoriaus reikalavimus, atsakovai negali remtis ta aplinkybe, kad trečiasis asmuo yra įgijęs bankrutuojančios įmonės statusą ir jam yra suteiktas specialus teisinis režimas – sustabdytas palūkanų bei delspinigių skaičiavimas. Priešingai, vadovaujantis CK 6.8 straipsniu, atsakovai, kaip solidarieji skolininkai, yra atsakingi už trečiojo asmens nemokumą. Anot kasatoriaus, jis apeliaciniame skunde rėmėsi CK 6.7, 6.8 straipsnių, 6.82 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas netaikė šių normų ir nepasisakė dėl jų taikymo.

1.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo laidavimo sutarčių nuostatas: neatsižvelgė į šių sutarčių 3.2 punkto dalį, kur nurodoma, kas apima, sudaro prievolę pagal kredito sutartį, t. y. kredito grąžinimas, palūkanų bei netesybų sumokėjimas, nuostolių atlyginimas bei kitų kredito sutartyje nustatytų įmokų sumokėjimas bankui. Tuo atveju, jeigu kredito gavėjas tinkamai nevykdo bent dalies prievolių pagal kredito sutartį, turi būti taikomas laidavimo sutarčių 5.1 punktas, kuriuo laiduotojas, kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, įsipareigojo patenkinti banko reikalavimus kredito sutartyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju 2007 m. birželio 5 d. kredito linijos sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos iki kredito grąžinimo dienos, o kredito sutarties 5.5 punkte nurodyta, kad, vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos grąžinimo be sutarties 2.1 punkte nustatytų palūkanų privalės mokėti bankui papildomai 6 proc. dydžio metines palūkanas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į laidavimo sutarčių 10.1 punktą, kuriame nurodyta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo. Kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, išdėstytus išaiškinimus, kad tokia laidavimo sutarties sąlyga yra teisėta, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys); be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį; tokia sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas; šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

1.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada (kad 8,3 proc. sutartinių palūkanų iš atsakovų negali būti priteistos, nes laiduotojai šių palūkanų negalės regreso teise išsiieškoti iš bankrutuojančios UAB „Res digna“), kasatoriaus nuomone, prieštarauja CK 6.83 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kad įvykdęs prievolę laiduotojas turi teisę papildomai reikalauti iš pagrindinio skolininko atlyginti visus su laidavimu susijusius nuostolius, taip pat reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, nors pagrindinė prievolė palūkanų ir nenumato.

1.4. Atmesdami reikalavimą priteisti 8,3 proc. palūkanas ir motyvuodami tuo, kad atsakovai kasatoriui atsako ta pačia apimtimi, kaip ir bankrutuojanti įmonė, tačiau taip pat priteisdami 5 proc. procesines palūkanas, bylą nagrinėję teismai prieštarauja patys sau, nes, jeigu atsakovai atsako kasatoriui tiek pat kaip ir trečiasis asmuo, tai ir 5 proc. procesinės palūkanos neturėjo būti priteistos. Priteisdamas 5 proc. metines palūkanas, teismas rėmėsi CK 6.210 straipsniu, tačiau jame nurodyto dydžio palūkanos priteisiamos tik tuo atveju, kai sutartis nenustato kitokio dydžio. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų nei nustato įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai priteisė tik 5 proc., o ne kredito sutartyje nustatytas 8,3 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos ir 6 proc. metines palūkanas nuo visos priteistos sumos.

2. Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

2.1. Anot kasatoriaus, sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas (CPK 284 straipsnio 1 dalis) reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimų vykdymo tvarkos, todėl galimas tik išimtiniais atvejais, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl laikinai sunkios atsakovo turtinės padėties ar kitų ypač svarbių aplinkybių. Skolininko turtinė padėtis turėtų būti išimtinai bloga, vien įprastai blogos materialinės padėties konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti šį procesinį institutą. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai; turi būti išlaikyta abiejų šalių teisėtų interesų pusiausvyra, atsižvelgta į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, teisėti lūkesčiai. Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti sprendimo vykdymą ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, taikant CPK 284 straipsnio 1 dalį, teisingumo ir protingumo principams bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Anot kasatoriaus, kasacinis teismas, taikydamas CPK 284 straipsnį, yra nurodęs, kad vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo; teismas taip pat turi nustatyti ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas, pažeisti teisėti išieškotojo interesai; taip pat būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-903/2001; 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal skolininkės A. S. pareiškimą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, bylos Nr. 3K-3-1113/2001).

2.2. Kasatoriaus teigimu, teismas padarė išvadą, kad šiuo metu atsakovai nepajėgūs grąžinti 51 127,93 Lt skolos, nors taip pat nustatė, kad jie turi 64 800 Lt vertės butą, kuriame atsakovų šeima negyvena ir į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, kad abu atsakovai dirba ir gauna pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas, į kurių dalį taip pat galima būtų nukreipti išieškojimą. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad teismo išvada apie atsakovų nepajėgumą grąžinti skolą prieštarauja pirmiau nurodytoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismai nenurodė, kodėl atsakovų turimo ir šeimos poreikiams nenaudojamo turto pardavimas yra toks išimtinai blogas, kad būtų galima pažeisti ieškovo teisėtus lūkesčius į kuo spartesnį skolos grąžinimą. Be to pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo atsakovų situacija yra tokia išimtinė, kad negalėtų būti taikomos CPK LI skyriaus nuostatos dėl išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų tvarkos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovų nuomone, byloje nebuvo keliama klausimų, kurių aiškinimas turėtų esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Ši civilinė byla išnagrinėta, įrodymai įvertinti visapusiškai, išsamiai, objektyviai ir priimtas teisingas bei teisėtas sprendimas, nebuvo pažeista materialiosios ar proceso teisės normų, todėl kasacinio skundo motyvai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų kasacijos pagrindų.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl laidavimo kaip akcesorinės prievolės ir laiduotojo atsakomybės masto, skolininkui (įmonei) iškėlus bankroto bylą

 

Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Bet kuriuo būdu užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, jis (užtikrinimas) taip pat sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius.

Laidavimas yra vienas iš tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laidavimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų, yra atkreipęs dėmesį į laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną.

Iš šios bylos duomenų matyti, kad 2007 m. birželio 5 d ieškovas ir UAB „Res digna“ sudarė kredito linijos sutartį (pakeista ir papildyta 2008 m. birželio 4 d. susitarimu), pagal kurią bankas suteikė įmonei kreditą. Sutartyje, be kita ko, nustatyta, kad: metinė palūkanų norma – 8,3 proc. (2.1 punktas); palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmojo kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki kredito grąžinimo dienos (5.1 punktas); vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, šalys susitaria, kad kredito gavėjui nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų ir bankui įstatymų nustatyta tvarka kreipusis į teismą dėl skolos pagal sutartį išieškojimo, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos grąžinimo bankui dienos kredito gavėjas, be sutarties 2.1 punkte numatytų palūkanų, privalės papildomai mokėti bankui 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo visos kredito gavėjo įsiskolinimo sumos (5.5 punktas). Kredito gavėjo – UAB „Res digna“ – prievolių įvykdymas, be kita ko, buvo užtikrintas atsakovų laidavimu. Kasatoriaus ir atsakovų 2007 m. birželio 5 d sudarytose laidavimo sutartyje (pakeistose ir papildytose 2008 m. birželio 4 d. susitarimais) nustatyta, kad: laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėjas – už kredito grąžinimą, palūkanų bei netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje nustatytų mokėjimų sumokėjimą bankui (3.2 punktas); laiduotojas įsipareigoja, kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, patenkinti banko reikalavimus laidavimo sutartyje nustatyta tvarka (5.1 punktas); laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal kredito sutartį įvykdymo (10.1 punktas). Taigi šalių sudarytose laidavimo sutartyse laiduotojų (atsakovų) atsakomybės mastas nustatytas (ribojamas) skolininko – kredito gavėjo UAB „Res digna“ – atsakomybės apimtimi.

Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ir UAB „Res digna“ sudarytoje kredito sutartyje apibrėžtą kredito gavėjo atsakomybę modifikavo teisiškai reikšmingas įvykis – bankroto bylos UAB „Res digna“ iškėlimas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Pagal ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalį, nutraukus įmonei bankroto bylą visi mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi pagal įstatymą bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu netesybų ir palūkanų skaičiavimas nėra tiesiog sustabdomas, o yra apskritai neatliekamas. Nepriklausomai nuo to, kaip bankroto byla bus užbaigta – įmonės likvidavimu ar bankroto bylos nutraukimu – skolininko (įmonės, kuriai iškelta bankroto byla) pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu neatsiranda ir netgi nutraukus bankroto bylą retroaktyviai nerealizuojama. Iškėlus UAB „Res digna“ bankroto bylą, šiai įmonei, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, buvo nutrauktas kredito sutartyje nustatytų netesybų bei palūkanų skaičiavimas ir taip jos, kaip skolininko pagal kredito sutartį, prievolės ieškovui mastas sumažėjo. UAB „Res digna“ bankroto byloje priimta Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi yra patvirtintas kreditoriaus AB „Swedbank“ 51 127,93 Lt reikalavimas, t. y. skolininko prievolės, užtikrintos atsakovų laidavimu, mastas nustatytas ir užfiksuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl laiduotojo prievolės, iškėlus skolininkui (įmonei) bankroto bylą, konstatuoja, kad jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje, atsižvelgiant į šalių sutartyse apibrėžtą laiduotojo prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, apimtį ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukus netesybų ir palūkanų už visas BUAB „Res digna“ prievoles skaičiavimą, t. y. taip apribojus (sumažinus) šios įmonės, kaip skolininko pagal kredito sutartį, prievolės kasatoriui (kreditoriui) mąstą, taip pat buvo pagrindas atsakovų iš laidavimo sutarčių kylančių prievolių kasatoriui (kreditoriui) mastą nustatyti tokį patį, kaip ir skolininko BUAB „Res digna“ prievolės. Kadangi laiduotojai (atsakovai), remdamiesi CK 6.82 straipsnio 2 dalimi, turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, tai nagrinėjamu atveju laiduotojai (atsakovai) turi teisę pareikšti kreditoriaus (kasatoriaus) reikalavimams ir tuos atsikirtimus, kuriuos, remdamasis pirmiau nurodytu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, galėtų pareikšti skolininkas BUAB „Res digna“. Pažymėtina, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas yra įstatyme įtvirtintas juridinis faktas, kuris sukelia tam tikrus įstatyme konkrečiai nustatytus teisinius padarinius – be kita ko, palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimą. Šiuo aspektu bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas ir jo nulemtas palūkanų bei netesybų skaičiavimo nutraukimas negali būti interpretuojamas kaip teisė, kurios įgyvendinimas (arba pasinaudojimas kuria) išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82 straipsnio 3 dalis), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė pareikšti atitinkamus atsikirtimus, t. y. įgyvendinti arba pasinaudoti šia teise. Dėl tos pačios priežasties bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas negali būti aiškinamas ir kaip gynybos priemonė, kurią esą gali panaudoti tik asmeniškai skolininkas (CK 6.7 straipsnis). Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad atsakovai (laiduotojai) neva negali remtis ta aplinkybe, jog trečiasis asmuo (skolininkas) yra įgijęs bankrutuojančios įmonės statusą ir jam suteiktas specialus teisinis režimas. Taigi dėl bankroto bylos skolininkui UAB „Res digna“ iškėlimo nutraukus netesybų ir palūkanų už skolininko prievoles pagal kredito sutartį skaičiavimą ir taip užfiksavus skolininko įsipareigojimų kreditoriui mastą, didesnis prievolės (įsipareigojimų) mastas negali būti taikomas ir laiduotojams.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų priteisimo iš laiduotojo, yra konstatavęs, kad procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį; jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabank“ v. M. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Šioje byloje pateiktame kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie teismų procesinių sprendimų prieštaringumą, viena vertus, atmetus reikalavimus priteisti sutartines palūkanas, tačiau, kita vertus, priteisiant 5 proc. procesines palūkanas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasatoriaus ir atsakovų sudarytose laidavimo sutartyse nurodyta, jog, kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas per 10 kalendorinių dienų nuo banko rašytinio pranešimo gavimo dienos privalo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal kredito sutartį (sutarčių 4.1 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai neįvykdė šių savo kaip laiduotojų sutartinių įsipareigojimų. Laidavimo sutartyse nenustatyta laiduotojų atsakomybės didesniu palūkanų dydžiu, negu nustatytas įstatymuose. Dėl to bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsakovams pagrįstai taikė įstatymuose įtvirtintą atsakomybę ir, nenustatę, kad atsakovai būtų verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis), iš jų priteisė penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Toks palūkanų priteisimas, viena vertus, ir ieškinio reikalavimų dėl kredito sutartyje įtvirtintų palūkanų atmetimas, kita vertus, negali būti vertinami kaip prieštaringi vienas kitam, nes pagrindas priteisti nurodytas procesines palūkanas yra asmeninė atsakovų (laiduotojų) atsakomybė už tai, kad jie prievolės nevykdė geruoju (kreditorius dėl to kreipėsi į teismą).

Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis dėl atmestų ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovų palūkanas. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl nurodytų ieškinio reikalavimų, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo

 

CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-594/2006). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, jis (sprendimas) gali būti vykdomas priverstinai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Šioje byloje pateikta duomenų apie atsakovų nekilnojamąjį turtą – 21 984 Lt vidutinės rinkos vertės žemės sklypą, 64 800 Lt vidutinės rinkos vertės vieno ir 115 014 Lt vertės dviejų kambarių butus (T. 1, b. l. 70-79, 87-96), taip pat apie tai, kad abu atsakovai dirba ir gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios per mėnesį, išskaičiavus mokesčius, vidutiniškai yra apie 4720 Lt (T. 1, b. l. 107-110, 112-119). Atsižvelgdama į šiuos duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismų išvada dėl atsakovų nepajėgumo grąžinti 51 127,93 Lt skolos prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „Res digna“ bankroto byloje priimta Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi yra patvirtinti kreditorės A. D. 169 258,03 Lt bei kreditoriaus R. D. 21 843,65 Lt reikalavimai (T. 1, b. l. 139, 140). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti duomenys apie atsakovų turtinę padėtį neteikia pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai, pirmiau nurodyti duomenys teikia pagrindą konstatuoti, kad atsakovai turi realių galimybių teismo sprendimu kasatoriui priteistas pinigų sumas sumokėti neatidedant sprendimo vykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, esant tokiai atsakovų turtinei padėčiai, kokia nustatyta nagrinėjamoje byloje, sprendimo įvykdymo atidėjimas negali būti pagrįstas (tik) ta aplinkybe, kad atsakovai augina nepilnametę dukterį. Taip pat, atsižvelgiant į nurodytus duomenis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, sprendimo vykdymo atidėjimas negali būti pagrindžiamas ir ta aplinkybe, kad kasatorius (išieškotojas) yra finansinė institucija – bankas.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami atidėti sprendimo įvykdymą, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl atitinkamos apskųstų procesinių sprendimų dalys naikintinos, o atsakovų prašymas atidėti sprendimo įvykdymą atmestinas (CPK 284 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 61,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasacinis teismas šioje byloje netenkina kasatoriaus materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų, o tenkina tik procesinio teisinio pobūdžio reikalavimą. Kadangi dėl pagrindinių reikalavimų kasacinis skundas netenkinamas, o bylinėjimosi išlaidos nėra didelės, tai jos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Ši nutartis priimta išplėstinės teisėjų kolegijos balsų dauguma. Teisėjai D. Ambrasienė, Č. Jokūbauskas ir S. Gurevičius pateikė atskirąją nuomonę.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutartį pakeisti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų G. D. bei R. D. prašymas atidėti sprendimo vykdymą ir sprendimo įvykdymas atidėtas vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmiau nurodyta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo dalis, panaikinti. Atmesti atsakovų G. D. bei R. D. prašymą atidėti sprendimo įvykdymą.

Likusias Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutarties dalis palikti galioti.

Priteisti iš kasatoriaus akcinės bendrovės „Swedbank“ (j. a. k. 112029651) 61,65 Lt (šešiasdešimt vieną litą 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Dangutė Ambrasienė

 

 

 

Egidijus Baranauskas

 

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

 

Birutė Janavičiūtė

 

 

 

Česlovas Jokūbauskas

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

Janina Stripeikienė