Administracinė byla Nr. eA-4427-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00492-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (A. B.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, MD) Kontrolės skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-399 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. B., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Lietreal“ (toliau – ir Bendrovė), pareiškėjas 2019 m. balandžio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2019 m. lapkričio 22 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT494697, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d., tačiau vėliau ginčijamu Sprendimu jį panaikino.

2.2.                      Jau prieš 3 mėnesius iki 2019 m. lapkričio 22 d., t. y. kai Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovės direktoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė priimti sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taigi UAB „Lietreal“ direktorius nebuvo pripažintas darbdaviu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Be to, Sprendime nėra nurodyti duomenys apie tai, kokiam asmeniui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą ir koks šio surašyto administracinio nusižengimo nagrinėjimo teisme rezultatas.

2.3.                      Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Sprendime nurodyti faktai – administracinio nusižengimo protokolo surašymas, duomenų apie baudos nesumokėjimą neturėjimas – neatitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio turinio. Sprendimas teisiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas galiojančiais teisės aktais. Asmuo pripažįstamas baustu tik tada, kai įsiteisėja jo veiksmus, kaip atitinkančius draudžiamą veiklą, kvalifikuojantis sprendimas. Administracinio nusižengimo protokolo surašymas negali būti pripažįstamas tokiu baigtiniu sprendimu. Administracinio nusižengimo protokolu, kuris surašomas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, bauda nėra skiriama, todėl nežinomos baudos nesumokėjimo faktu remtis teisiškai nepagrįsta.

2.4.                      Sprendime nenurodyta, kokiu pagrindu Bendrovės direktorius, praėjus 2 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, buvo priskirtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodomai darbdavio kategorijai. Bendrovės direktorius nepagrįstai kvalifikuotas darbdaviu.

2.5.                      Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas keitė savo gyvenimo būdą, sudarė sutartį dėl būsto nuomos Lietuvos Respublikoje, investavo į buitį, nes nesitikėjo, kad leidimas laikinai gyventi jam bus panaikintas dėl aplinkybių, kurios Migracijos departamentui buvo žinomos iki jam išduodant minėtą leidimą.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1.                      E. Z. (toliau – ir Bendrovės vadovas), būdamas UAB „Lietreal“ vadovu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Taigi jis, būdamas darbdaviu, buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 20 d. Duomenų apie baudos sumokėjimą nėra.

3.2.                      Sistemiškai vertinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio ir Įstatymo 2 straipsnio 232 ir 233 dalių nuostatas darytina išvada, kad įstatymų leidėjas neturėjo siekio siaurai traktuoti darbdavio sąvoką, todėl darbdavio sąvoka turi būti vertinama pagal esmę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.

3.3.                      Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

3.4.                      Įstatymas nenumato sprendimo išduoti leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūros, tačiau numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą. Šią procedūrą Migracijos departamentas ir vykdė. Nagrinėjamoje byloje vertinamas ne sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi, bet sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi teisėtumas. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatyme įtvirtintus kriterijus.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad Departamentas 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d. Teismas nurodė, jog Departamentas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo darbdavys (priimantysis subjektas UAB „Lietreal“) yra baustas už leidimą dirbti nelegalų trečiųjų šalių piliečiams. Teismo vertinimu, atsakovas nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje numatytą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.

6.       Teismas nurodė, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės direktorius buvo pagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.

7.       Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

III.

8.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino VAĮ 8 straipsnį, nukrypo nuo suformuotos šios normos taikymo praktikos. Sprendimas buvo grindžiamas dviem faktais: 1) administracinio nusižengimo protokolo surašymas Bendrovės vadovui; 2) duomenų apie baudos sumokėjimą nebuvimas. Duomenų apie tai, kad Bendrovės vadovo atžvilgiu priimtas įsiteisėjęs sprendimas pripažinti jį kaltu padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, Sprendime nebuvo. Net nebuvo įvardytas asmuo (nenurodytas nei vardas, nei pavardė), kuriam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Taip pat nepateikta jokių duomenų apie administracinės bylos baigtį. Teismas visiškai nenagrinėjo šioje byloje aktualių faktų, o apsiribojo vien deklaratyviais teiginiais apie administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Administracinio nusižengimo protokolo surašymas negali būti kvalifikuojamas kaip baigtinis sprendimas, kuriuo galima būtų remtis konstatuojant, kad asmuo yra baustas padaręs administracinį nusižengimą. Atitinkamai administracinio nusižengimo protokolo surašymas negali būti pagrindu panaikinti asmeniui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Nagrinėjamu atveju teisinė ir faktinė argumentacija, kodėl buvo priimtas Sprendimas, konkretūs duomenys, pagrindžiantys aplinkybę, kad Bendrovės vadovas buvo baustas už nelegalų darbą, duomenys apie administracinės bylos išnagrinėjimo baigtį buvo pateikti tik teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Sprendimo trūkumai buvo esminiai, nes iš jo turinio buvo neįmanoma objektyviai įvertinti jo priėmimo teisinio ir faktinio pagrindų.

8.2.                      Nėra jokio pagrindo tapatinti Bendrovės vadovą su juridiniu asmeniu, kaip darbdaviu. Sistemiškai vertinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnio 3 dalį, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnį bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 55 ir 56 straipsnius, darytina išvada, kad užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimui, be kitų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintų sąlygų, būtina nustatyti, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, o ne jo atstovas – direktorius, yra nubaustas už nelegalų darbą. Pareiškėjo darbdavys yra Bendrovė, kaip juridinis asmuo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad yra priimtas sprendimas, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir dėl to jai paskirta poveikio priemonė. Pareiškėjas niekada su E. Z., kaip fiziniu asmeniu ir tiesioginiu darbdaviu, nebuvo sudaręs darbo sutarties bei neatliko jo naudai jokių darbų. Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 22 d. nutarime teismas taip pat aiškiai išskyrė fizinio asmens administracinę atsakomybę ir nubaudė būtent fizinį asmenį. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2019 m. rugsėjo 22 d. nutarimą, tiek jam įsiteisėjant buvęs Bendrovės vadovas jau nevadovavo Bendrovei, todėl jo kaltės konstatavimo dieną negali būti laikomas pareiškėjo darbdaviu.

8.3.                      LVAT formuojama praktika dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio taikymo prieštarauja teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytos poveikio priemonės gali būti taikomos tik nustačius, kad būtent darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl konstatuoto nelegalaus darbo fakto. Įstatymas nenumato galimybės taikyti šias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai. Galiojančiose teisės normose yra aiškiai atskirta fizinio ir juridinio asmens atsakomybė. Teisinis reglamentavimas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas) buvo pakeistas ne įstatymu, o teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais.

9.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

9.1.                      Sprendime buvo konstatuota, jog 2019 m. rugpjūčio 7 d. Bendrovės direktoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą. Šių aplinkybių konstatavimas patvirtina, kad Migracijos departamentui buvo žinoma, kad Bendrovės vadovui už minėtą administracinį nusižengimą buvo paskirta bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateiktas 2020 m. sausio 22 d. administracinių nusižengimų registro išrašas, kuriame nurodyta, kad už minėtą administracinį nusižengimą Bendrovės vadovui 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu buvo skirta 500 Eur bauda. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi minėtame išraše esančia informaciją. Administracinio nusižengimo teisenos procedūrinės detalės nėra esminės faktinės aplinkybės nagrinėjant sprendimo dėl leidimo gyventi panaikinimo teisėtumo klausimą (šių aplinkybių nurodymą Sprendime riboja ir asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimai).

9.2.                      Įstatymų leidėjas neturėjo siekio siaurai traktuoti darbdavio sąvoką, todėl darbdavio sąvoka turi būti vertinama pagal esmę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Bendrovės vadovas veikė Bendrovės vardu (kaip Bendrovės valdymo organas) ir įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, taigi jis veikė kaip darbdavys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

10.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-399 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. B., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

11.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą motyvuodamas tuo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, jis buvo pagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

12.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų; 2) nėra jokio pagrindo tapatinti Bendrovės vadovą su juridiniu asmeniu, kaip darbdaviu, o Bendrovė nebuvo bausta už nelegalų darbą; 3) LVAT formuojama praktika dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio taikymo prieštarauja teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.

13.       Byloje nustatyta, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais, kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, UAB „Lietreal“.

14.       Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu – nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 1 d. ) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis numato vieną iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, kai nustatoma, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

15.       Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

16.       Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškose bylose LVAT, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019). LVAT praktikoje pažymėta ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (2020 m. balandžio 22 d nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).

17.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad buvęs Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo faktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.

18.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad LVAT formuojama praktika dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimo ir taikymo, kuriomis skundžiamame sprendime vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, teisingumo ir kitiems principams. Tokią poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia įsitikinimu, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo panaikintas neteisėtai, nepagrįstai išplečiant darbdavio sąvoką.

19.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir LVAT (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

20.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų (Nutarties 14–15 p.) sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

21.       Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, kadangi jame remiamasi tik administracinio nusižengimo protokolu, o ne teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje, Sprendime nenurodytas Bendrovės vadovo vardas ir pavardė. Tačiau pareiškėjas neginčija paties fakto, jog Bendrovės vadovas buvo baustas už nelegalų darbą. Byloje esantis 2020 m. sausio 22 d. Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus Nr. 4500-ANR_I-2887-2020 ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Liteko) patvirtina, kad Sprendimo priėmimo metu (2020 m. sausio 28 d.) pareiškėjo darbdavio UAB „Lietreal“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, kurio pareigas nubaudimo metu ėjo E. Z., Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda. Iš Liteko esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į 2019 m. rugpjūčio 7 d. administracinio nusižengimo protokolą dėl ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

22.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį pažymi, kad jame išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo pripažinti egzistavus esminių Sprendimo turinio trūkumų, sutrukdžiusių įvertinti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.

23.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Ramutė Ruškytė