Civilinė byla Nr. e2A-78-407/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01206-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.6.1.6.1; 2.6.6.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams R. Ž., V. Ž. dėl 2016 m. vasario 18 d. pranešimo apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – V. A.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė „Swedbank“ (toliau – ir „Swedbank“, AB arba Bankas) ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž.; taikyti restituciją ir atsakovą R. Ž. įpareigoti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 priteistą 80 357,39 Eur sumą sumokėti tiesiogiai ieškovei „Swedbank“, AB; priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-8881-144/2011 priėmė 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį išieškoti „Swedbank“, AB naudai iš V. Ž. (toliau – Skolininkas) 2 628 738,20 Lt skolą, 115 304,11 Lt palūkanų, 54 301,23 Lt delspinigių, 137 Lt žyminį mokestį, sutartines palūkanas pagal kredito sutartį Nr. 07-057295-FA bei 5 proc. procesines palūkanas; priteistos skolos grąžinimui parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus – pastatą su priklausiniu, esančius (duomenys neskelbtini). Po įkeisto turto pardavimo likusi negrąžinta priteista Skolininko skola Bankui – 1 630 928,54 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų.
3. Skolininkas 2013 m. kovo 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) perleido savo broliui R. Ž. 500 000 Lt reikalavimo teisę į Palangos miesto savivaldybės administraciją pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-846-538/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1695/2012 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2012.
4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 patenkino Banko ieškinį ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį; taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą R. Ž. grąžinti atsakovui V. Ž. visas sumas, kurias Palangos miesto savivaldybės administracija išmokėjo R. Ž. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, o taip pat visas kitas likusias turtines / reikalavimo teises į Palangos miesto savivaldybės administraciją pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-846-538/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1695/2012 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-2012; nukreipė išieškojimo pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8881-144/2011 vykdymą į atsakovui V. Ž. grąžintiną turtą. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo buvo pakeista, papildomai įpareigojant atsakovą V. Ž. grąžinti atsakovui R. Ž. 43 443 Eur; likusi sprendimo dalis palikta nepakeista.
5. Antstolė 2017 m. liepos 3 d. informavo Banką, kad R. Ž. atsisako vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016, teigdamas, kad ši nutartis buvo visiškai įvykdyta R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. atlikus vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.
6. Ieškovės teigimu, atsakovo R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. atliktas vienašalis priešpriešinių reikalavimų įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 nustatytų prievolių vykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus, t. y. Banko, asmeniu, todėl R. Ž. neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimo iš V. Ž. grąžintino turto (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ginčijamas įskaitymas taip pat pažeidžia imperatyvią CK 6.9301 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką. Be to, ginčijamas įskaitymas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Iš antstolės 2017 m. liepos 3 d. patvarkyme nurodytos informacijos matyti, kad R. Ž. 2016 m. spalio 3 d. prašymu buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. Ž., 2016 m. lapkričio 8 d. pradėta vykdomoji byla pagal šį vykdomąjį raštą. Tokie R. Ž. veiksmai patvirtina, kad 2016 m. vasario 18 d. įskaitymas nebuvo atliktas, o ginčijamas pranešimas sukurtas vėliau (atgaline data), siekiant išvengti įsiteisėjusių teismų sprendimų įvykdymo. Įskaitymas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes yra visos actio Pauliana (liet. Pauliano ieškinys) sąlygos.
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu už akių „Swedbank“, AB ieškinį patenkino, 2019 m. kovo 18 d. nutartimi atmetė atsakovo R. Ž. pareiškimą dėl minėto sprendimo už akių peržiūrėjimo.
8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo R. Ž. atskirąjį skundą, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą bei perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad į R. Ž. žinioje esančias lėšas, kurias šis privalo grąžinti V. Ž. pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 (80 357,39 Eur) (V. Ž. turtinę teisę), išlaikymo išieškojimą yra nukreipę pirmosios eilės kreditoriai – keturi nepilnamečiai V. Ž. vaikai, atstovaujami įstatyminės atstovės V. A. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs tiesiogiai 80 357,39 Eur sumą ieškovės naudai sumokėti apeliantui R. Ž., kuris nėra ieškovės skolininkas, nukrypo nuo CK 6.66 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnio taikymo ir nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, kad kreditorius neįgyja pirmumo teisės prieš kitus kreditorius tenkinti savo reikalavimą iš actio Pauliana pagrindu skolininkui sugrąžinto turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž.; taikė restituciją – iš R. Ž. priteisė 80 357,39 Eur, pirmąja eile patenkinant reikalavimus išieškoti išlaikymą pagal antstolio Aleksandro Selezniovo žinioje esantį vykdomąjį dokumentą (vykdomoji byla Nr. 0010/16/03519), išieškotas lėšas pervedant į antstolio depozitinę sąskaitą, likusią priteistos sumos išieškotą dalį mokant Swedbank, AB.
10. Teismas nustatė, kad atsakovas R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimu apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž., pranešė, kad atsižvelgiant į tai, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 priėmimo a) Reikalavimo perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento; b) R. Ž. turi pareigą grąžinti V. Ž. Reikalavimo sutarties pagrindu iš Palangos miesto savivaldybės administracijos gautą sumą, kuri lygi 80 357,39 Eur; c) V. Ž. turi vykdytiną pareigą grąžinti R. Ž. 43 443 Eur sumą, kurią gavo pagal Reikalavimo perleidimo sutartį; d) V. Ž. turi vykdytiną pareigą sumokėti R. Ž. 57 924 Eur pagal 2012 m. lapkričio 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, R. Ž. vienašališkai įskaitė savo prievolę sumokėti V. Ž. 80 357,39 Eur sumą į V. Ž. prievolę sumokėti R. Ž. 57 924 Eur sumą pagal 2012 m. lapkričio 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 22 433,39 Eur sumą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016.
11. Ieškovė pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8881-144/2011 turi galiojančią ir neįgyvendintą piniginio reikalavimo teisę į atsakovo V. Ž. negrąžintą skolą. Atsakovui R. Ž., atsakovo V. Ž. broliui, taip pat buvo žinomas V. Ž. piniginės skolos Bankui buvimo faktas ir tai, kad V. Ž. neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.
12. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad Bankas ir atsakovas R. Ž. yra tos pačios eilės kreditoriai. Atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad Bankas mokėjimo dokumentus Skolininkui pateikė anksčiau, nei pagal nurodytą vekselį skolininkui V. Ž. buvo pareikštas reikalavimas atsiskaityti. Todėl teismas sprendė, kad Bankas yra ketvirtos eilės skolininko V. Ž. kreditorius, o R. Ž. – penktos eilės kreditorius.
13. Byloje taip pat nėra įrodyta, kad 2016 m. vasario 18 d., t. y. ginčijamo sandorio sudarymo metu V. A. buvo V. Ž. kreditorė. Vykdomasis dokumentas dėl išlaikymo išduotas Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal Palangos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-38-824/2016 patvirtintą V. A. ir V. Ž. taikos sutartį, kuria atsakovas V. Ž. įsipareigojo vaikų išlaikymui skirti pinigų sumas, taip pat pripažino, kad taikos sutarties sudarymo dieną yra skolingas 26 640 Eur išlaikymo vaikams sumą.
14. Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ginčijamas sandoris pažeidė Banko teises, nes remiantis imperatyviomis CK 6.9301 straipsnio 2 dalies nuostatomis skolininko V. Ž. mokėjimai R. Ž. galėjo būti atlikti tik po visiško atsiskaitymo su Banku. Atlikdamas vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, R. Ž. elgėsi nesąžiningai. Atsakovo nesąžiningumas, sudarius ginčijamą sandorį, preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovo nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškiniu reiškiamų reikalavimų, teko atsakovui R. Ž. Atsakovas neįrodė, kad sudarydamas ginčijamą vienašalį sandorį buvo sąžiningas.
15. Pripažinęs ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, teismas taikė restituciją, iš R. Ž. priteisė nepagrįstai įgytą 80 357,39 Eur sumą.
16. Teismas nesutiko su ieškovės reikalavimu, kad atsakovas R. Ž. turi būti įpareigotas minėtą sumą sumokėti tiesiogiai Bankui. Pasak teismo, reikalavimai iš R. Ž. grąžintinos 80 357,39 Eur sumos turi būti tenkinami CPK 754 straipsnio 2 dalyje nustatyta eiliškumo tvarka, t. y. pirmąja eile patenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą pagal antstolio Aleksandro Selezniovo žinioje esantį vykdomąjį dokumentą (vykdomoji byla Nr. 0010/16/03519), ir tik likusios priteistos sumos išieškotos lėšos turi būti mokamos Bankui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
17. Atsakovas R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
17.1. Teismas nepagrįstai CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančiu R. Ž. atliktą vienašalį įskaitymą, kaip esą pažeidusį CK 6.9301 straipsnio nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CK 6.9301 straipsnio pagrindu kreditorius gali ginčyti savo skolininko sandorius, kuriais buvo atsiskaityta su žemesnės eilės kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019). R. Ž. nėra ieškovės skolininkas ir ieškovė neturi reikalavimo teisės į R. Ž. Byloje buvo nagrinėjamas klausimas ne dėl ieškovės skolininko V. Ž. sudarytų sandorių ar mokėjimų, bet dėl R. Ž. atlikto vienašalio sandorio.
17.2. CK 6.9301 straipsnyje numatyta atsiskaitymų ir mokėjimų eiliškumas ir tvarka yra privaloma skolininkui, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Tačiau, nepaisant to, kad byloje buvo ginčijamas R. Ž. vienašalis sandoris, teismas nustatinėjo ne R. Ž., bet V. Ž. galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais. Taigi teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo CK 6.9301 straipsnio 1 dalies pažeidimą apskritai neištyręs ir nenustatęs R. Ž. negalėjimo atsiskaityti su visais kreditoriais, kas yra būtina CK 6.9301 straipsnio pažeidimo konstatavimo sąlyga. Teismas vertino ir nustatinėjo ne R. Ž., tačiau V. Ž. turimus kreditorius bei eilę, kuria V. Ž. turėtų tenkinti jų reikalavimus.
18. Ieškovė „Swedbank“, AB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo R. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš jo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
18.1. Ginčijamas įskaitymas atliktas pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir teisėtus Banko interesus, todėl Bankas turi teisę pareikšti reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta ir apeliaciniu skundu nėra ginčijama, kad Skolininkas neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais, o pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą Bankas, kaip Skolininko kreditorius, turi pirmenybę prieš apeliantą. Kadangi Skolininkas neturi teisės atsiskaityti su žemesnės eilės kreditoriumi, apeliantas siekė įskaityti reikalavimą, kuris nėra vykdytinas.
18.2. Ginčijamas įskaitymas pažeidžia ir kitas imperatyvias įstatymo nuostatas. Pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudžiama įskaityti reikalavimus, kurių įvykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 nustatytų prievolių vykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu, šiuos reikalavimus įskaityti yra draudžiama.
18.3. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pagal apelianto nurodomą vekselį buvo išduotas vykdomasis įrašas ir ginčijamo įskaitymo atlikimo metu apeliantas apskritai turėjo teisę reikalauti iš Skolininko 57 924 Eur pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Taigi šio reikalavimo nebuvo galima įskaityti ne tik dėl jo nelygiavertiškumo, bet ir dėl to, kad nebuvo įrodytas reikalavimo vykdytinumas.
18.4. Apeliantas teigia, kad dar 2016 m. vasario 18 d. atliko vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau pats apeliantas beveik po aštuonių mėnesių, t. y. 2016 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl tariamai įskaitytos sumos išieškojimo iš Skolininko ir pateikė šį vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti. Šie apelianto veiksmai akivaizdžiai parodo, kad 2016 m. vasario 18 d. reikalavimų įskaitymas nebuvo atliktas, o ginčijamas pranešimas apie reikalavimų įskaitymą buvo sukurtas vėliau, siekiant išvengti įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo. Todėl ginčijamas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu ir kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).
18.5. Egzistuoja visos įstatyme nurodytos actio Pauliana taikymo sąlygos, kurios leidžia ginčijamą 2016 m. vasario 18 d. pranešimą dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinti negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu: Bankas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris pažeidžia Banko teises; sudarydamas ginčijamą sandorį apeliantas elgėsi nesąžiningai; jis neprivalėjo sudaryti šio sandorio.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-8881-144/2011, ieškovė yra atsakovo V. Ž. kreditorė, turinti neįvykdytą 472 349,55 Eur (1 630 928,54 Lt) dydžio piniginį reikalavimą. Ieškovė šioje byloje ginčija kito atsakovo – R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimu atliktą vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuriuo R. Ž. prievolė grąžinti ieškovės skolininkui V. Ž. 80 357,39 Eur sumą, atsiradusi po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016 priėmimo, buvo įskaityta į atitinkamo dydžio V. Ž. prievolę R. Ž., kurią sudaro 57 924 Eur skola pagal 2012 m. lapkričio 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 22 433,39 Eur dalis reikalavimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016. Šį vienašalį sandorį ieškovė prašė pripažinti keliais savarankiškais sandorių negaliojimo pagrindais: kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) bei actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis) (žr. šios nutarties 6 punktą).
21. Pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės konstatuota, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms CK 6.9301 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes Skolininko mokėjimai R. Ž. atlikti nesilaikant šioje normoje nustatytos privalomos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Todėl ginčijamą sandorį pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
22. Apeliaciniame skunde atsakovas R. Ž., nesutikdamas su minėtomis teismo išvadomis, teisingai nurodo, kad jis nėra ieškovės skolininkas. Ginčijamu sandoriu apeliantas vienašališkai atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kaip nustatyta CK 6.131 straipsnio 1 dalyje. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju būtent R. Ž. pasirinko taikyti tokį savo prievolės V. Ž. pabaigos pagrindą, todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ginčijamas sandoris negali būti laikomas paties Skolininko valia atliktu atsiskaitymu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamu sandoriu Skolininkas pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą imperatyvią atsiskaitymų eiliškumo tvarką.
23. Ieškovė nurodė ieškinyje, kad ginčijamas įskaitymas prieštarauja ir kitai imperatyviai įstatymo normai – CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punktui, pagal kurį draudžiama įskaityti reikalavimus, kurių įvykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu. Ieškovės teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014 nustatytų prievolių vykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus, t. y. Banko, asmeniu, todėl R. Ž. neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimo iš V. Ž. grąžintino turto.
24. Pirmosios instancijos teismo sprendime CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu nėra pasisakyta, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentu, kad apelianto atliktas įskaitymas pažeidžia minėtą imperatyvią normą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016, patenkinus Banko ieškinį ir pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų V. Ž. ir R. Ž. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį actio Pauliana pagrindu, taikyta restitucija ir atsakovai įpareigoti vienas kitam grąžinti pagal šį sandorį gautas pinigų sumas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje, be kita ko, nusprendė nukreipti išieškojimą pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8881-144/2011 vykdymui į atsakovui V. Ž. grąžintiną turtą (apeliacinės instancijos teismas šią sprendimo dalį paliko nepakeistą), nereiškia, kad šio teismo sprendimo pagrindu atsiradusio V. Ž. reikalavimo R. Ž. įvykdymas yra susijęs su Banko kaip konkretaus kreditoriaus asmeniu. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo aspektu „konkretaus kreditoriaus asmuo“ reiškia prievolės šalies, šiuo atveju V. Ž. kaip R. Ž. kreditoriaus asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad minėto V. Ž. reikalavimo įvykdymas yra susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu. Todėl negalima pripažinti, kad atlikus ginčijamą įskaitymą buvo pažeistas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas draudimas.
25. Kaip minėta, ieškovė apelianto atliktą vienašalį įskaitymą šioje byloje ginčija ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais, t. y. kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) bei actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendime, nors tiesiogiai ir nenurodyta, kad ginčijamas sandoris taip pat pripažįstamas negaliojančiu ir actio Pauliana pagrindu, tačiau iš esmės yra konstatuotos tam tikros šio instituto taikymo sąlygos (Banko teisių pažeidimas, atsakovo R. Ž. nesąžiningumas). Pažymėtina, kad apelianto atlikto vienašalio įskaitymo ieškovė negali ginčyti CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes, kaip minėta, atsakovas R. Ž. nėra ieškovės skolininkas ir toks sandoris nelaikytinas paties Skolininko valia atliktu atsiskaitymu su R. Ž.
26. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė faktinį pagrindą, kuris iš esmės atitinka CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio negaliojimo pagrindą. Pagal šią įstatymo nuostatą, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
27. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, yra nurodyta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas).
28. Byloje nustatyta, kad atsakovai yra artimi giminaičiai, t. y. broliai. Teismui ankstesnėje civilinėje byloje pagal Banko ieškinį pripažinus atsakovų sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, akivaizdu, kad R. Ž. ginčijamo vienašalio įskaitymo atlikimo momentu žinojo apie V. Ž. turimą įsiskolinimą Bankui ir tai, kad V. Ž. neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Minėtoje byloje konstatuotas atsakovų nesąžiningumas sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi toje byloje netenkino atsakovo R. Ž. apeliacinio skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (pakeista tik sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, papildomai įpareigojant atsakovą V. Ž. grąžinti atsakovui R. Ž. 43 443 Eur). Kitą dieną po minėtos nutarties priėmimo, t. y. 2016 m. vasario 18 d. apeliantas raštu pranešė V. Ž., kad vienašališkai įskaito savo prievolę sumokėti V. Ž. 80 357,39 Eur sumą į V. Ž. prievolę sumokėti jam 57 924 Eur sumą pagal 2012 m. lapkričio 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 22 433,39 Eur sumą pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad ginčijamu įskaitymu buvo siekiama išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo buvo taikyta restitucija pripažinus Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, realaus įvykdymo. Abejonių dėl apelianto sąžiningumo sudarant ginčijamą vienašalį sandorį kyla ir dėl to, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. Ž. po 2016 m. vasario 18 d. atlikto įskaitymo kreipėsi į antstolį dėl visos 43 443 Eur sumos išieškojimo iš skolininko V. Ž. pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą minėtoje civilinėje byloje (vykdomoji byla pradėta 2016 m. lapkričio 8 d.), nors dalis šios sumos, t. y. 22 433,39 Eur, kaip minėta, jau buvo įskaityta.
29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė šioje byloje įrodė, jog pagrindinis ir vienintelis apelianto ketinimas atliekant ginčijamą vienašalį įskaitymą buvo skirtas nesąžiningam tikslui pasiekti, t. y. išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl restitucijos taikymo realaus įvykdymo, taip apribojant ieškovės galimybę nukreipti išieškojimą į Skolininkui grąžintinas lėšas. Toks sandoris prieštarauja gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).
30. Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamu teisiniu pagrindu pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu, tačiau iš esmės ginčą išsprendė teisingai. Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės dėl atsakovo R. Ž. nesąžiningumo atliekant vienašalį įskaitymą, sudarančios pagrindą konstatuoti sandorio negaliojimą pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra paneigtos. Toks ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindas buvo nurodytas ieškovės ieškinyje, todėl tai nėra siurprizinis argumentas.
31. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria taikyta restitucija – iš R. Ž. priteista 80 357,39 Eur, nurodant pirmąja eile patenkinti reikalavimus išieškoti išlaikymą pagal antstolio Aleksandro Selezniovo žinioje esantį vykdomąjį dokumentą (vykdomoji byla Nr. 0010/16/03519), išieškotas lėšas pervedant į antstolio depozitinę sąskaitą, likusią priteistos sumos išieškotą dalį mokėti Swedbank, AB, yra perteklinė. Pripažinus negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovo R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimu atliktą vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, jo prievolė grąžinti 80 357,39 Eur sumą atsakovui V. Ž. lieka galioti pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-750-881/2014, iš dalies pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-93-464/2016. Todėl pakartotinis šios konkrečios grąžintinos pinigų sumos priteisimas nereikalingas.
32. Be to, pripažinus ginčijamą įskaitymą negaliojančiu sandoriu ir tuo pagrindu atsakovui R. Ž. turint prievolę grąžinti atsakovui V. Ž. minėtą pinigų sumą, pastarojo kreditorių tarpusavio konkurencija ir jų reikalavimų tenkinimo eiliškumas turi būti sprendžiamas vadovaujantis CPK normomis. Vykdymo procese išieškotojų reikalavimų tenkinimo eiliškumas reglamentuojamas CPK 754 straipsnyje. Pažymėtina, kad šios normos pagrindu iš skolininko išieškotas lėšas paskirsto antstolis, todėl šiuo atveju teismas neturėjo tokios pareigos. Taigi teismo sprendime neturi būti nurodytas įpareigojimas atsakovui R. Ž. grąžintinas Skolininkui lėšas sumokėti konkretiems kreditoriams (tiesiogiai ar į išieškojimą vykdančio antstolio depozitinę sąskaitą).
33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, tik patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis, pašalinant iš jos aptartus perteklinius teismo nurodymus dėl restitucijos taikymo ir Skolininkui grąžintinų lėšų paskirstymo kreditoriams.
34. Atmetus atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteistina 1 380 Eur dalis žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurios sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies antrą ir trečią pastraipas, išdėstant jas taip: „Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento R. Ž. 2016 m. vasario 18 d. pranešimą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, adresuotą atsakovui V. Ž.“
Priteisti iš atsakovo R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 380 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei. Išaiškinti, kad valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Teisėjai Marius Bajoras
Romualda Janovičienė
Vigintas Višinskis