Administracinė byla Nr. A-3331-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02642-2016-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. L. ir D. V. (D. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. L. ir D. V. (D. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai S. L. ir D. V. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. birželio 25 d. teismui pateikė skundą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-735 (00423, 00424).

Pareiškėjai paaiškino, kad Departamentas panaikino jų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, t. y. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Daveras“ (toliau – ir Bendrovė), kurios direktorė ir dalyvė buvo S. L., faktiškai nevykdė ekonominės veiklos ir nebuvo įsteigusi trijų darbo vietų. Pareiškėjai nurodė, kad S. L., susirgusi sunkia liga, neturėjo galimybės tinkamai organizuoti Bendrovės veiklos ir mokėti darbuotojams visą darbo užmokestį. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas reikalavimas įkurti tris darbo vietas, tačiau nebuvo besąlygiškai reikalaujama, kad darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis. Pastebėtina, kad valstybės institucijos dėl Bendrovės darbuotojams nemokamo darbo užmokesčio neinicijavo jokių kontrolės veiksmų.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjams 2015 m. rugpjūčio 29 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Leidimai buvo išduoti atsižvelgus į tai, kad S. L. buvo UAB „Daveras“, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, vykdė steigimo dokumentuose nurodytą ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje buvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudarė ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsienietės investuotos lėšos ar kitas turtas, akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė buvo ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Tačiau 2015 m. gruodžio 10 d. pradėto patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė neatitiko minėtų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Bendrovės darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis.

Atsakovas pažymėjo, kad S. L. susirgo 2016 m., bet Bendrovės darbuotojams atlyginimai nebuvo mokami jau nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. Pareiškėja turėjo galimybę užtikrinti tinkamą Bendrovės veiklą, pavesdama atlikti Bendrovės veiklos organizavimą kitam asmeniui, tačiau tuo nepasinaudojo. Taip pat pastebėtina, jog, pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, asmenys įmonėje turi dirbti visą darbo laiką, o nagrinėjamu atveju jie buvo išleisti nemokamų atostogų. Be to, ginčijamo sprendimo priėmimo metu Bendrovėje dirbo tik du darbuotojai, o Bendrovė ir toliau nemokėjo socialinio draudimo įmokų.

Atsakovo teigimu, priimant ginčijamą sprendimą konstatuota, kad pareiškėja neturėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. 2012 m. ir 2013 m. pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos sujungimo pagrindu, tačiau, atlikus patikrinimą, nustatyta, kad santuoka buvo fiktyvi. Po šių veiksmų 2014 m. pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nauju – teisėtos veiklos – pagrindu. Tuo tarpu S. L. sūnui D. V. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos sujungimo pagrindu. Tačiau nustačius, kad S. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas nepagrįstai, leidimas laikinai panaikintas ir D. V..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjų S. L. ir D. V. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad S. L. 2015 m. liepos 8 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama pagrindą – užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną pareiškėja kaip savo sūnaus atstovė pagal įstatymą pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje D. V. vardu, nurodydama pagrindą – Lietuvos Respublikoje gyveno nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris buvo Lietuvos Respublikos pilietis arba turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2015 m. liepos 31 d. pranešimu Nr. (15/4-9) 10K-40246 S. L. informavo, kad buvo priimtas sprendimas pakeisti leidimus jai ir jos sūnui D. V. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamu 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus. Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Bendrovėje, kurios dalyvė buvo pareiškėja, nebuvo įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl ji neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Taip pat konstatuota, kad S. L., siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturėjo ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo nuspręsta panaikinti S. L. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikintas leidimas ir jos sūnui D. V..

Teismas, vertindamas skundo teiginius, kad S. L. neturėjo galimybės organizuoti aktyvios Bendrovės veiklos, kadangi susirgo sunkia liga, ir todėl darbuotojams nebuvo mokamas darbo sutartyse nustatytas darbo užmokestis, pažymėjo, jog iš byloje pateiktų išrašų iš S. L. medicininių dokumentų matyti, kad ji susirgo 2016 m. Tačiau iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenų nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., dviems darbuotojams darbo užmokestis buvo mokėtas 2015 m. lapkričio mėn., tačiau nuo gruodžio mėn. toliau nebuvo mokamas. Be to, Departamentas apklausė dalį minėtų Bendrovės darbuotojų ir jie nurodė, jog jiems darbo užmokestis nebuvo mokamas, jie buvo išleisti nemokamų atostogų, kadangi Bendrovėje nebuvo darbo. Taip pat teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog pareiškėja, kaip pelno siekiančio ūkio subjekto direktorė, pati negalėdama organizuoti Bendrovės veiklos, galėjo įgalioti kitą asmenį atlikti jos funkcijas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad S. L. paaiškinimai, jog ji neturėjo galimybės organizuoti Bendrovės veiklą dėl ligos, buvo pagrįstai įvertintini kritiškai.

Teismas, spręsdamas dėl skundo argumentų, jog darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimas nereiškė, jog Bendrovė neturėjo reikiamo kiekio darbuotojų, akcentavo, jog iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ matyti, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Teismo vertinimu, darbuotojams mokamas darbo užmokestis buvo itin svarbus kriterijus sprendžiant, ar įmonė atitinka nurodytus reikalavimus. Vien formalus asmenų įdarbinimas įmonėje neįrodė, kad jie faktiškai atliko funkcijas, sutartas darbo sutartyse, t. y. dirbą visą darbo laiką. Pareiškėja nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių paaiškinimų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių visą darbo laiką dirbantiems asmenims nebuvo mokamas darbo užmokestis. Be to, nagrinėjamu atveju Departamentas aplinkybę, jog darbuotojams nebuvo faktiškai mokamas darbo užmokestis, vertino kartu su kitomis patikrinimų ir apklausų metu nustatytomis aplinkybėmis, t. y. jog pareiškėjos nurodytoje Bendrovės buveinėje nebuvo nustatyta jokių vykdomos veiklos požymių. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų.

Teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino visas aplinkybes, svarbias sprendimui dėl S. L. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Panaikinus leidimą S. L. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsirado pagrindas panaikinti leidimą ir jos sūnui D. V. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip neturinčiam teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu.

III.

Pareiškėjai S. L. ir D. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jų skundą.

Pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas visiškai neįsigilinus į skunde nurodytas aplinkybes. S. L., būdama Bendrovės direktore, negalėjo laiku ir tinkamai organizuoti Bendrovės veiklos, nes susirgo sunkia onkologine liga, todėl negalėjo mokėti viso atlyginimo Bendrovės darbuotojams. Bendrovėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, bet Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra reikalavimo jiems mokėti atlyginimą. Darbuotojai dėl nesumokėtų atlyginimų jokioms valstybinėms institucijoms skundų nepateikė, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neinicijavo jokių skolų išieškojimų iš Bendrovės ar pan.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl šiuo skundu ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Be to, Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė jau 983,03 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams S. L. ir D. V. panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjų leidimus panaikino pagrįstai.

Pareiškėjai su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (45 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju S. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsniu 1 dalimi, numatančia, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.), taip pat jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo vadovavosi Departamentas, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamas Departamento 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas (I t., b. l. 12-16) yra pagrįstas tinkamai įvertintais faktiniais duomenimis ir priimtas vadovaujantis Įstatymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad buvo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punkte numatyti pagrindai panaikinti S. L. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi, nors 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 30-37) pateikimo metu UAB „Daveras“ visą darbo laiką dirbo keturi darbuotojai, 2015 m. gruodžio 10 d. pradėto patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė nei prašyme, nei 2016 m. sausio 4 d. apklausoje (2016 m. sausio 4 d. apklausos lapas, I t., b. l. 168-173) pateiktais adresais veiklos nevykdė, o, Sodros duomenimis, 2016 m. balandžio 19 d. Bendrovėje dirbo keturi darbuotojai (du Lietuvos Respublikos piliečiai ir du užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įskaitant S. L.), nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. darbuotojams atlyginimas nėra mokamas (išskyrus 2015 m. lapkričio mėn. I. K.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja 2015 m. liepos 8 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad Bendrovė veiklą vykdo (duomenys neskelbtini). Tačiau, 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo metu (2016 m. sausio 19 d. tarnybinis pranešimas, I t., b. l. 192), namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė S. V. paaiškino, kad Bendrovė šiuo adresu buvo tik registruota, niekada jokios veiklos čia nevykdė ir nevykdo, o 2015 m. balandžio mėn. buvo pateiktas prašymas valstybės įmonei Registrų centrui Bendrovę išregistruoti iš šio adreso. Viešai prieinamais duomenis Juridinių asmenų registre patvirtinta, kad 2015 m. balandžio 21 d. buvo gautas patalpų, kuriose įregistruota buveinė, savininko prašymas dėl buveinės išregistravimo, kaip Bendrovės dabartinis adresas nurodyta Klaipėdos raj. sav. Pareiškėja 2017 m. sausio 4 d. apklausos metu teigė, kad Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau 2016 m. vasario 3 d. patikrinimo metu (2016 m. vasario 3 d. tarnybinis pranešimas, I t., b. l. 193) šiuo adresu gyvenanti S. L. motina G. L. nurodė, kad Bendrovė čia veiklos nevykdo, kur gali dirbti Bendrovės darbuotojai ji nežinojo. Pareiškėja kartu su 2015 m. liepos 8 d. prašymu taip pat pateikė išrašą iš Pardavimo faktūrų žurnalo (I t., b. l. 85-88), kuriame užfiksuota, kad Bendrovė 2015 m. kovo-birželio mėn. kas mėnesį gavo po 300 Eur iš UAB „Solorsa“, UAB „Sitameta“, UAB „Aderus“, UAB „Dormela“, ir UAB „Desnora“, nors, remiantis su UAB „Totamas“, UAB „Salorsa“ (manytina, kad tai įmonė, Pardavimų faktūrų žurnale keliskart nurodyta kaip UAB „Solorsa“) ir UAB „Sitameta“ 2014 m. sausio 1 d. sudarytomis Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartimis (I t., b. l. 89-93, 94-98, 99-103), Bendrovės teikiamų paslaugų kaina yra 160 Lt (46,34 Eur) per mėnesį. Kitų duomenų, tiesiogiai patvirtinančių Bendrovės veiklą (pvz., sąskaitų faktūrų, išrašų iš banko sąskaitos), byloje nėra. Be to, UAB „Totamas“ ir UAB „Sitameta“ šių sutarčių sudarymo metu bei UAB „Ducema“ 2014 m. kovo 12 d. Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties (I t., b. l. 109-112) sudarymo metu savo adresu taip pat nurodė (duomenys neskelbtini). Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitiko tikrovės, o Bendrovė neturėjo tinkamų (pritaikytų) patalpų, reikalingų Bendrovės veiklai vykdyti (pvz., neįrengtos darbo vietos).

Teisėjų kolegija pastebi, kad kartu su 2015 m. liepos 8 d. prašymu pareiškėja pateikė 2013 m. gruodžio 26 d. darbo sutartį, kuria ji priimta į Bendrovės direktoriaus pareigas (I t., b. l.   75-76), 2015 m. gegužės 20 d. darbo sutartį su A. A. (betonuotojas) (I t., b. l. 77-78), 2015 m. gegužės 19 d. darbo sutartį su V. Š. (betonuotojas) (I t., b. l. 79-80), 2015 m. gegužės 28 d. darbo sutartį su J. B. (betonuotojas) (I t., b. l. 81-82) ir 2015 m. birželio 22 d. darbo sutartį su I. K. (administratorė) (I t., b. l. 83-84). 2016 m. sausio 4 d. apklausos metu pareiškėja pakartotinai pateikė darbo sutartį su I. K. ir 2015 m. gegužės 19 d. darbo sutartį su V. V. (betonuotojas) (I t., b. l. 177-178). Iš 2016 m. vasario 22 d. išplėstinio išrašo iš Sodros duomenų bazės (I t., b. l. 195-199) matyti, kad I. K. nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (išskyrus 2015 m. lapkričio mėn.), V. Š. nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. ir J. B. nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (išskyrus 2015 m. spalio ir lapkričio mėn.) atlyginimas už darbą nebuvo mokėtas, o V. V. Bendrovėje dirbo tik 2015 m. gegužės 20‑29 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2016 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime (II t., b. l. 18) užfiksuota, kad 2016 m. kovo 7 d. telefoninio pokalbio metu J. B. patvirtino, kad nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. jam nėra mokamas atlyginimas, bet jokio prašymo suteikti nemokamas atostogas jis nepateikė. V. Š. paaiškino, kad nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. darbo nėra, todėl jis turėjo išeiti nemokamų atostogų, prašymą pateikė. Pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde šių aplinkybių neneigė. Nepaisant to, pareiškėjos 2016 m. sausio 4 d. pateiktos Kasos knygos kopijose (I t., b. l. 183-188) pažymėta, kad 2015 m. rugpjūčio-spalio mėn. darbo užmokestis Bendrovės darbuotojams buvo mokamas. Taigi, nors Bendrovė buvo sudariusi darbo sutartis su daugiau nei trimis asmenimis, faktiškai šie darbuotojai visą darbo laiką nedirbo ir jau kelis mėnesius buvo nemokamose atostogose, o S. L. 2016 m. sausio 4 d. apklausos metu pateikė tikrovės neatitinkančius (suklastotus) dokumentus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. balandžio 19 d. Duomenų apie draudėją Sodros duomenų bazėje išraše (II t., b. l. 40) nurodyta, kad Bendrovėje dirbo S. L., I. K., o nuo 2016 m. kovo 2 d. – ir B. F. (B. F.) bei G. L.. Iš 2016 m. rugsėjo 1 d. išrašo iš Sodros duomenų bazės (II t., b. l. 79) teisėjų kolegija nustatė, kad J. B. Bendrovėje dirbo iki 2016 m. kovo 31 d., I. K. – 2016 m. birželio 9 d., V. Š. – 2016 m. kovo 31 d. 2017 m. balandžio 4 d. išrašas iš Sodros duomenų bazės (II t., b. l. 118-119) patvirtina, jog Bendrovėje nuo 2016 m. birželio 9 d. iki šiol dirba tik G. L. bei B. F.. Pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. Sodros duomenų bazėje esančią informaciją apie asmens darbinę veiklą (II t., b. l. 80, 81), G. L. ir B. F. draudžiamosios pajamos, kaip darbuotojų Bendrovėje, yra 30 Eur, jie abu yra mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Betonuotojai“ savininkai. Akcentuotina, jog iš 2015 m. balandžio 22 d. laikinojo įdarbinimo sutarties tarp Bendrovės ir MB „Betonuotojai“ (I t., b. l. 117-120), galiojančios 2 metus (sutarties 12.1 p.), matyti, kad G. L. yra MB „Betonuotojai“ direktorius. J. B. ir V. Š. 2015 m. kovo 7 d. nurodė, kad jie 2015 m. birželio ir liepos mėn. atliko MB „Betonuotojai“ pavestus darbus (betonavo grindis butuose), o, kaip pastebėjo Departamentas ginčijamame sprendime ir patvirtino informacija 2016 m. vasario 22 d. išplėstiniame išraše iš Sodros duomenų bazės, iki įsidarbinant Bendrovėje šie darbuotojai dirbo MB „Betonuotojai“. Tačiau, net ir laikant, jog darbo santykiai tarp Bendrovės ir G. L. bei B. F. nebuvo tik formalūs, B. F., remiantis 2016 m. balandžio 19 d. Duomenų apie draudėją Sodros duomenų bazėje išraše padaryta žyma, Lietuvos Respublikoje yra leidimo laikinai gyventi pagrindu. Vadinasi, Departamentas teisingai konstatavo, kad Bendrovėje ginčijamo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo priėmimo metu dirbo mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja teigė, kad ji susirgo sunkia onkologine liga, todėl negalėjo organizuoti aktyvios Bendrovės veiklos, darbuotojams mokėti visą atlyginimą, be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nenurodyta, kad darbuotojams privalo būti mokamas atlyginimas. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjos pateiktas 2016 m. gegužės 3 d. išrašas iš medicininių dokumentų (I t., b. l. 4-5) ir kartu su apeliaciniu skundu pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų (II t., b. l. 99) patvirtino, jog pareiškėja sirgo onkologine liga, tačiau ši liga diagnozuota 2016 m. sausio mėn., todėl tai nepaaiškina, kodėl Bendrovės darbuotojams nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. nebebuvo mokamas atlyginimas. Be to, sutiktina su Departamento pozicija, kad pareiškėja, nebegalėdama pati eiti Bendrovės direktoriaus pareigų, šias funkcijas galėjo perduoti kitiems asmenims, taip užtikrinant darbuotojų interesą gauti užmokestį už atliekamą darbą. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, todėl pareiškėja, net ir atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, negalėjo tiesiog liautis organizuoti Bendrovės veiklą ir mokėti savo darbuotojams. Taip pat pabrėžtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 straipsnio 3 punktą, darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, o, pagal 187 straipsnio 3 dalį, darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesni už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimaliuosius dydžius. Tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.), atsiradusių ne dėl darbuotojo kaltės, laikytina prastova (Darbo kodekso 122 str. 1 d.), kuri yra įskaičiuotina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 str. 1 d. 8 p.). Taigi, Bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vertindama Departamento sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje D. V., išduotą šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.), akcentuoja, kad, pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. L. panaikintas pagrįstai, todėl, nesant duomenų apie jos sūnaus D. V. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, jam išduotas leidimas taip pat naikintinas. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustatytas pagrindas panaikinti ginčijamą Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-735 (00423, 00424).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. L. ir D. V. (D. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Audrius Bakaveckas

              Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė