Administracinė byla Nr. A-236-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04639-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S., K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S., K. V. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai V. S., K. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydami panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0020; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-225; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. S-156 (7-152/2015).

Paaiškino, kad Muitinės departamentas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1A-225 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0020 dėl skolos muitinei įregistravimo pareiškėjams V. S. ir K. V. už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-156 (7-152/2015) buvo patvirtintas Muitinės departamento 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 1A-225.

Teigė, jog buvo nepagrįstai pripažinti skolininkais muitinei ir jiems buvo nepagrįstai įregistruota skola muitinei. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu jie buvo pripažinti kaltais ir nuteisti, paskiriant baudas. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, nors muitinės įstaigos žinojo apie bylą. Pareiškėjų manymu, žalos atlyginimo klausimas jau buvo išnagrinėtas baudžiamąja tvarka, todėl jie nepagrįstai pripažinti skolininkais muitinei. Delspinigių nebūtų arba jie būtų žymiai mažesni, jeigu civilinis ieškinys būtų pareikštas baudžiamojoje byloje. Tiek Muitinės departamento, tiek Mokestinių ginčų komisijos sprendime nėra motyvų, kodėl civilinis ieškinys nebuvo pareikštas baudžiamajame procese, nors tai galėjo būti padaryta. Minėtos institucijos turėjo atsižvelgti į baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir faktai turi esminę įtaką, sprendžiant skolos pagrįstumą muitinei ir laikytini prejudiciniais faktais. Baudžiamojoje byloje teismo nustatyti prejudiciniai faktai sudaro pagrindą dar kartą žalos atlyginimo klausimo nenagrinėti, kad pareiškėjai nebūtų nubausti antrą kartą už tą pačią veiką.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 26-27) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Mokesčio prievolė asmeniui negali būti sutapatinta su jam skirta sankcija – bauda. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams yra apskaičiuotos mokesčių ir delspinigių prievolės. Vilniaus teritorinė muitinė baudos pareiškėjams neskyrė. Pareiškėjams apskaičiuotos mokestinės prievolės nėra sankcija (bauda), o prievolinių santykių pasekmė, todėl pareiškėjų teiginiai dėl non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad žalos atlyginimo klausimai jau buvo išnagrinėti baudžiamojoje byloje, kadangi pareiškėjams mokestinės prievolės atsirado mokesčių įstatymų, bet ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, reglamentuojančio žalos atlyginimo santykius, pagrindu. Be to, Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-267-166/2014 pareiškėjų civilinės atsakomybės klausimo nenagrinėjo. Skola muitinei išnyksta, jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nagrinėjamu atveju cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jas įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jas jau ten laikant. Todėl ta aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taigi, pareiškėjų skundas nepagrįstas nei teisiniu reglamentavimu, nei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 31-34) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad kai nepateiktos muitinės įstaigai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės gabenamos šioje teritorijoje, laikoma, kad šios prekės yra neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje patvirtina pareiškėjų dalyvavimą neteisėtoje veikoje ir tai, kad jie žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai. Vilniaus teritorinė muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo baudžiamojoje byloje pareiškėjams paskirtų baudų, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Šiuo atveju pareiškėjai laikytini mokesčių mokėtojais. Mokesčių skola muitinei už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu, nepriklausomai nuo to, legaliai ar nelegaliai jos įvežamos. Prievolė sumokėti mokesčius atsiranda, kai nustatomi skolininkai ir įregistruojama skola. Vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas delspinigius, griežtai laikėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 – 98 straipsniuose įtvirtintų nuostatų. Šiuo atveju solidariai atsakantiems skolininkams mokestinė prievolė atsirado mokesčių įstatymų, bet ne Civilinio kodekso pagrindu, todėl žalos atlyginimo klausimai dėl nesumokėtų mokesčių negalėjo būti sprendžiami, nagrinėjant pareiškėjų baudžiamąją bylą. Nors MAĮ 139 straipsnio 1 dalis numato, kad solidariai atsakantiems skolininkams yra skirtina 40 proc. dydžio bauda už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą, tačiau dėl non bis in idem principo taikymo, pareiškėjams bauda nebuvo paskirta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 53-58) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 pareiškėjai buvo pripažinti kaltais, padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda), 25 straipsnio 2 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjai, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje kartu su Č. G., 2012 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytą dieną, susitarė, kad V. S. atgabens kontrabandos būdu iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką cigaretes. V. S., vykdydamas K. V. ir Č. G. nurodymą, 2012 m. vasario 22 d. 9.31 val., vykdamas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką vilkiku VOLVO su puspriekabe-šaldytuvu PACTON, puspriekabės grindyse ir lubose įrengtose slėptuvėse įvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną muitinei privalomus pateikti daiktus – 12 208 pakelių cigarečių „Fest 7“ ir 28 400 pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Nuo 2012 m. vasario 22 d. 9.31 val. bendrininkai kontrabandos būdu įvežtas cigaretes gabeno iki Kirtimų g. 2, Vilniuje esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje V. S. puspriekabę PACTON atkabino ir paliko iki kol 2012 m. vasario 23 d. 11 val. ją sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjai dėl jiems pareikštų kaltinimų kaltę pripažino visiškai. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjams buvo paskirtos bausmės pagal BK: K. V. 5 346 Eur bauda, V. S. 3 388 Eur bauda. Vilniaus TM, įvertinusi minėtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, 2015 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0020 pripažino pareiškėjus kartu su Č. G. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių muitinę vertę: 12 208 pakelių cigarečių „Fest 7“- 2 439,62 Eur ir 28 400 pakelių cigarečių „Fest“ – 5 675,39 Eur, ir šių asmenų atžvilgiu įregistravo 4 674 Eur muitų, 53 891 Eur akcizų, 14 003 Eur PVM, 17 881 Eur akcizų delspinigių, 4 646 Eur PVM delspinigių skolą muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Muitinės departamentas skundžiamu 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1 A-225 patvirtino minėtą Vilniaus TM sprendimą. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tiek importo PVM, tiek akcizai už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtini, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nuostatomis, pažymėjo, jog pareiga mokėti akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui, kuriuo laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos.

Remdamasis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB), nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 4 straipsnio 12 punktu, teismas pažymėjo, jog asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalį. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai teisėtai buvo pripažinti skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal Akcizų įstatymą. Taigi, atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog muitinė pagrįstai pareiškėjams solidariai apskaičiavo 53 891 Eur akcizus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų prievolės sumokėti importo PVM už įvežtas ir laikytas ginčo prekes, teismas pažymėjo, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis minėta PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas, kaip prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (PVM įstatymo 2 str. 25 d. (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija). Atsižvelgęs į aukščiau minėtą Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, teismas teigė, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 25 dalį ir 94 straipsnio 3 dalį. Taigi, pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal PVM įstatymą. Vadinasi, pagal PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalį būtent jiems tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Nepagrįsta teismas laikė pareiškėjų prielaidą, kad mokestinė prievolė neturėtų būti taikoma, kai prekės yra konfiskuotos. Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 3 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, apeinant muitinės patikros postą, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais.

Remdamasis Akcizų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 81 straipsnio 2, 4 dalių nuostatomis, teismas konstatavo, jog Vilniaus TM, nustačiusi, kad akcizai ir PVM už pareiškėjų neteisėtai įvežtas ir laikytas cigaretes sumokėti nebuvo, pagrįstai jiems už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 23 d. (kita diena po tos, kurią akcizai ir PVM turėjo būti sumokėti į biudžetą) iki 2015 m. kovo 4 d. (Vilniaus TM sprendimo Nr. 2TR-19-0020 priėmimo data) apskaičiavo 17 881 Eur akcizų ir 4 646 Eur PVM delspinigius.

Pareiškėjų argumentai, kad delspinigiai būtų buvę neskaičiuoti arba jų dydis būtų buvęs mažesnis, jeigu baudžiamojoje byloje būtų pareikštas civilinis ieškinys, atsižvelgus į išdėstytas delspinigių skaičiavimą reglamentuojančias teisės normų nuostatas, kurias mokesčių administratorius taikė tinkamai, atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo teismas pažymėjo, jog mokesčiai nėra kriminalinė sankcija pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį. Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Pagal Lietuvos Respublikos teisę prievolė mokėti mokesčius yra objektyvi pareiga valstybei, atsirandanti susidarius atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytoms aplinkybėms. Taigi, viena iš mokesčių teisės paskirčių – užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad prievolė mokėti mokesčius nėra kokios nors rūšies atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos teisę. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-689/2007; 2007 m. spalio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A39-812/2007; 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008). Konstatavus, kad pareiškėjams apskaičiavus mokesčių administratoriaus sprendime nurodytus mokesčius ir kitas su jais susijusias sumas, nebuvo siekta jų nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad pareiškėjams buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir paskirtos baudos, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Pareiškėjų skundo argumentai, kad tiek Muitinės departamento, tiek Mokestinių ginčų komisijos sprendime nėra motyvų, kodėl civilinis ieškinys nebuvo pareikštas baudžiamajame procese, nors tai galėjo būti padaryta, nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, nes šioje byloje teismas nevertina civilinių teisinių santykių.

Teismas pažymėjo, jog Komisija, įvertinusi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 nustatytas aplinkybes, patvirtinančias ne tik importo muitais apmokestinamų prekių neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją, bet ir jų laikymo faktą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 įtraukas. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių muitinę vertę – 8 115,01 Eur ir įregistravo importo mokesčių skolą muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes.

Teismas taip pat rėmėsi Akcizų įstatymo Nr. IX-569 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 2, 12 ir 13 dalių (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 redakcija), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 3 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVM įstatymo 2 straipsnio 24 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 13 dalies, 123 straipsnio 1 dalies (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Dansk Transport og Logistik vs. Skatteministeriet, C-230/08 išaiškinimais, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, nes prekės buvo sulaikytos už pirmosios muitinės įstaigos (Kirtimų g. 2, Vilniuje) kirtus sieną. Be to, neteisėtai įvežtų, laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1011/2011 ir kt.).

Teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų teisinio pagrindo nėra.

III.

Pareiškėjai V. S., K. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62-64), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja pagrindiniams teisės principams, kadangi yra iš anksto konstatuojama kaltė, jos neįrodant, o pasiremiant muitinės pateikta medžiaga.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese (pvz.: 2004 m. kovo 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N12-344/2004). Tokiu būdu, visos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.
3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pareiškėjai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti, jiems buvo paskirtos baudos. Šioje baudžiamojoje byloje puspriekabė ir ja gabentos cigaretės buvo sulaikytos ir konfiskuotos, civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Taigi, žalos atlyginimo klausimas jau buvo išnagrinėtas baudžiamąja tvarka Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 ir šie faktai muitinei buvo žinomi, todėl pareiškėjai buvo nepagrįstai pripažinti skolininkais muitinei ir jiems buvo nepagrįstai įregistruota skola muitinei. Be to, buvo priskaičiuoti ir delspinigiai, kurių nebūtų arba jie būtų žymiai mažesni, jeigu civilinis ieškinys būtu pareikštas baudžiamojoje byloje. Tiek ankstesniuose sprendimuose, tiek teismo sprendime nėra nurodyta motyvų, kodėl civilinis ieškinys nebuvo pareikštas baudžiamajame procese, nors tai galėjo būti padaryta.
4. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir faktai turi esminę įtaką, sprendžiant pareiškėjų skolos pagrįstumą muitinei. Pareiškėjų manymu, baudžiamosios bylos išvados (sprendimas, kuriuo jie buvo nubausti, konfiskuotos cigaretės, puspriekabė) yra prejudiciniai faktai, kadangi jų įrodinėti nereikia. Tai reiškia, kad minėtoje baudžiamojoje byloje teismo nustatyti prejudiciniai faktai sudaro pagrindą dar kartą žalos atlyginimo klausimo nenagrinėti, kadangi šiuo atveju pareiškėjai bus nubausti du kartus (pažeistas teisės principas non bis in idem).
5. Mano, kad pareiškėjams nėra pareigos mokėti priskaičiuotų mokesčių, todėl teismo bei kiti sprendimai turėtų būti panaikinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 70-71) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2007 m. gegužės 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2015 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-417-438/2015), Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 19, 24 dalių, 138 straipsnio nuostatomis, skiriasi asmenų teisiniai prievoliniai santykiai, kylantys iš atitinkamų mokesčių įstatymų, ir teisiniai santykiai, kurių pagrindu asmenims yra skiriama bauda, už šių prievolinių (mokestinių) santykių pažeidimus, atsiradimo pagrindai, momentas ir paskirtis, t. y. mokesčio prievolė asmeniui negali būti sutapatinta su jam skirta sankcija – bauda.
2. Šiuo atveju pareiškėjams yra apskaičiuotos mokesčių ir delspinigių prievolės. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė baudos pareiškėjams neskyrė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams apskaičiuotos mokestinės prievolės nėra sankcija (bauda), o prievolinių santykių, atsiradusių mokestinių įstatymu pagrindu, pasekmė, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Vilniaus teritorinei muitinei apskaičiavus jų mokestines prievoles buvo pažeistas non bis in idem principas.
3. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad žalos atlyginimo klausimai jau buvo išnagrinėti baudžiamojoje byloje. Visų pirma, žalos atlyginimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, kuris taikomas civiliniuose (deliktiniuose) santykiuose. Pareiškėjams mokestinės prievolės atsirado mokesčių įstatymų, bet ne Civilinio kodekso pagrindu, todėl, atitinkamai, žalos atlyginimo klausimai neturėjo būti sprendžiami nagrinėjant pareiškėjų baudžiamąją bylą. Antra, iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-267-166/2014, matyti, kad Vilniaus apygardos teismas pareiškėjų civilinės atsakomybės klausimo nenagrinėjo.
4. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktu, nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Analogiškai minėtą nuostatą aiškina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas Veli Elshani uy. Hauptzollamt Linz, C-459/07) konstatavęs, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Šiuo atveju pareiškėjų laikytos cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jas įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jas jau ten laikant. Atsižvelgiant į tai, ta aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo praktika (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas Dansk Transport og Logistik vs. Skatteministeriet, C-230/08) skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 72-75) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
2. Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-267-166/2014 matyti, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjų dalyvavimą neteisėtoje veikoje ir tai, kad jie žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir faktus, turėjusius esminę įtaką sprendžiant skolos muitinei pagrįstumą.
3. Pareiškėja, būdami solidariai atsakančiais skolininkais, muitinės įregistruotą mokestinę prievolę nepagrįstai laiko pertekline. Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus, ne kartą yra pažymėta, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Vilniaus teritorinė muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo baudžiamojoje byloje pareiškėjams paskirtų baudų, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.
4. Pareiga sumokėti už prekes priklausančius mokesčius nelaikoma asmens nubaudimu, kaip tai traktuojama apeliaciniame skunde. Šiuo atveju pareiškėjai laikytini mokesčių mokėtojais, o mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (MAĮ 2 str. 15 d.). Mokesčių už įvežamas iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką importo mokesčiais apmokestinamas prekes mokėjimą ir normas reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas ir juo vadovaujantis patvirtinta prekių Kombinuotoji nomenklatūra, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas ir kiti teisės aktai. Mokesčių skola muitinei už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu, nepriklausomai nuo to, legaliai ar nelegaliai jos įvežamos. Prievolė sumokėti mokesčius atsiranda, kai nustatomi skolininkai ir įregistruojama skola. Pirmosios instancijos teismas, remdamasi aukščiau paminėtų mokesčių įstatymų atitinkamomis nuostatomis, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad prievolė mokėti mokesčius yra objektyvi pareiga valstybei, atsirandanti susidarius atitinkamo mokesčio įstatymo nurodytoms aplinkybėms.
5. Nepagrįsta yra pareiškėjų prielaida dėl jų nubaudimo du kartus už tą patį pažeidimą dėl to, kad prekės yra konfiskuotos. Pagal MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punktą muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti, prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos. Šiuo atveju minėta nuostata netaikytina, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, apeinant muitinės patikros postą, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais. Šiuo klausimu plačiai yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas Veli Elshani uy. Hauptzollamt Linz, C-459/07).
6. Nesutiktina su pareiškėjų nuomone, jog delspinigiai jiems neturėtų būti skaičiuojami arba turėtų būti žymiai mažesni, jeigu civilinis ieškinys būtų pareikštas baudžiamojoje byloje. Remiantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas delspinigius, griežtai laikėsi MAĮ 96 – 98 straipsniuose įtvirtintų nuostatų. Šiuo atveju solidariai atsakantiems skolininkams mokestinė prievolė atsirado mokesčių įstatymų, bet ne Civilinio kodekso pagrindu, todėl žalos atlyginimo klausimai dėl nesumokėtų mokesčių negalėjo būti sprendžiami nagrinėjant pareiškėjų baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo argumentų, kodėl civilinis ieškinys nebuvo pareikštas baudžiamajame procese, taip pat pažymėjo, kad tokie argumentai nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi, nes šioje byloje teismas civilinių teisinių santykių nevertina.
7. Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. kovo 4 d. sprendime Nr. 2TR-19-0020 yra nurodžiusi, kad, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, solidariai atsakantiems skolininkams yra skirtina 40 proc. dydžio bauda už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą. Tačiau, kadangi už tą patį pažeidimą (dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis) Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį pareiškėjui yra pripažinęs kaltais ir minėtiems piliečiams jau yra skyręs baudas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2119/2011 suformuota praktika dėl non bis in idem principo taikymo mokestinės baudos atžvilgiu, pareiškėjams bauda nebuvo paskirta. Būtent tik baudos pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas paskyrimas (tačiau ne mokėtinų mokesčių ir delspinigių apskaičiavimas) būtų laikomas pareiškėjų nubaudimu kriminalinio pobūdžio sankcija Europos žmogaus teisių konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme ir non bis in idem principo pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjų apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Ginčas byloje kilo dėl importo skolos muitinei atsiradimo bei tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos duomenimis, kurioje pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais, padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda) ir 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) numatytas nusikalstamas veikas, pripažino, jog pareiškėjai dėl tokių savo veiksmų laikomi skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi žinojo, kad šios prekės (cigaretės) į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir kt.) laikomasi vieningos nuomonės tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, klausimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių įvertinimu ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjų, kaip skolininkų muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, pripažinimo. Todėl, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96)), pagal kurią apeliacinės instancijos teismas savo sprendime gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų šiuo klausimu.

Dėl solidariosios muitinės skolininkų atsakomybės pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. C-414/02), nurodydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi pareiškėjai, kaip minėta, pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Tokia išvada grindžiama ir ta aplinkybe, jog pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais, padarę minėtus nusikaltimus iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įsiteisėjęs nuosprendis yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų atsakomybę muitinei laikė solidaria, nes yra nustatyta, kad jie veikė bendrai ir padarę tokią veiką, jie solidariai atsako už importo skolą muitinei. Kadangi mokestinė prievolė nėra atsakomybė, todėl kaltės klausimas nėra reikšmingas šiam ginčui ir nevertintinas bei nesietinas su nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis bei su civilinės atsakomybės institutu.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą mokestį. Pareiškėjams delspinigiai pradėti skaičiuoti pagrįstai nuo kitos dienos, t. y. 2012 m. vasario 23 d., po apmokestinamų prekių įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją. Mokesčių administratorius galėjo apskaičiuoti mokesčius ir po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo ir tuo teisės aktų, reglamentuojančių mokestinius santykius, nepažeidė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų V. S. ir K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas