Civilinė
byla Nr. 2A-846-186/08
Procesinio
sprendimo kategorijos:
44.5.2.1;
44.5.2.4
(S)
NUTARTIS
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
Vilnius
2008 m. spalio 21 d.
Vilniaus apygardos
teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Egidijaus
Žirono,
kolegijos teisėjų Dalios
Višinskienės ir Henricho Jaglinskio
sekretoriaujant Gražinai
Bitvinskienei
dalyvaujant atsakovui R. P.
atsakovo atstovui advokatui
Kęstučiui Kvainauskui
trečiojo asmens atstovui Leonardui
Pociui
teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo
2008 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos ieškinį
atsakovams A. S. ir R. P. dėl
nuostolių, susijusių su policijos pareigūno sveikatos sutrikdymu, atlyginimo.
Tretysis asmuo byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos departamentas.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas Policijos
departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos pareiškė teisme ieškinį
atsakovams A. S. ir R. P. . Nurodė, kad atsakovas A. S. , vairuodamas automobilį OPEL CALIBRA, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), priklausantį atsakovui R. P. , pažeidė Kelių eismo taisykles,
dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje nesunkiai nukentėjo policijos
pareigūnas: atsakovas A. S. 2006-04-10, apie 03.52 val., būdamas neblaivus, neturėdamas teisės, vairuodamas
automobilį Dariaus ir Girėno - Brolių gatvių sankryžoje, Vilniuje, stabdomas
uniformuoto policijos pareigūno, nesustabdė vairuojamo automobilio ir
nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į
priekyje tą pačia kryptimi važiuojantį su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų
švyturėliais tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą A. K. , dėl ko vairuotojui buvo
nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais veiksmais atsakovas A. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių
53, 59, 68 ir 172 punktų reikalavimus ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR
BK 281 str. 2 d.. A. K. dėl
patirtų sužalojimų buvo nedarbingas nuo 2006-04-10 iki 2006-05-10. Jam išduoti
nedarbingumo pažymėjimai ir nedarbingumo metu jam Vilniaus miesto vyriausiasis
policijos komisariatas mokėjo vidutinį darbo užmokestį. Policijos generalinio
komisaro 2007 m. sausio 11 d. patvirtintos išvados Nr. 5-5-IL-15 pagrindu A. K. buvo sumokėta kompensacija.
Remdamasis LR CK 6.270, 6.280 str. ieškovas prašė
iš atsakovų solidariai priteisti 33 033,06 Lt turtinės žalos nuostolių
atlyginimui.
Atsakovas R. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis 2006 m. kovo mėnesį už 1200 Lt minėtą automobilį pardavė
atsakovui A. S. .
Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko. Dalyje dėl automobilio
perleidimo patvirtino atsakovo R. P. išdėstytas aplinkybes.
Vilniaus
rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkintino - priteisė iš atsakovo R. P. ir
atsakovo A. S. solidariai 33
033,06 Lt žalos atlyginimą ieškovui Policijos
departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir paskirstė bylinėjimosi
išlaidas. Sprendime konstatavęs ieškovo išdėstytas aplinkybes, dėl atsakovo R. P. teismas nurodė, kad jis yra
didesnio pavojaus šaltinio - automobilio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį
šaltinį nuosavybės teise. Pažymėjo, kad atsakovas R. P.
nepateikė teismui rašytinio dokumento, kuriuo
remiantis būtų galima konstatuoti, kad jis pardavė jam nuosavybės teise
priklausantį automobilį atsakovui A. S. , o remiasi
tik liudytojų parodymais. Teismas nurodė, kad buvo sudaryta žodinė sutartis,
tačiau ji nebuvo įregistruota. Teismas rėmėsi LR CK 1.75 str. 2 d. pagal kurią
neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš
trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis
remdamosi kitais įrodymais. Teismas taip pat rėmėsi įsiteisėjusiu 2007-01-04
Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriame konstatuota, kad
atsakovas A. S. vairavo būtent atsakovui R. P. nuosavybės
teise priklausantį automobilį. Teismas padarė išvadą, kad abu atsakovai turi
pareigą atlyginti ieškovui žalą solidariai.
Atsakovas R. P. padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios
instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį atmesti.
Teigia, kad teismas neteisingai išaiškino deliktinę civilinę teisinę atsakomybę
reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Skunde nurodo, kad spręsdamas bylą teismas deliktinės atsakomybės taikymo
sąlygas (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė) nustatinėjo tik
vieno atsakovo - A. S. , atžvilgiu. Apeliantas, pažymima skunde, neteisėtų
veiksmų neatliko. Teismas, nurodo apeliantas, nesiaiškino kas nagrinėjamu
atveju yra didesnio pavojaus šaltinio tikrasis valdytojas bei neatribojo
nuosavybės ir teisėto valdymo. Atkreipia dėmesį, jog teismui pateikta
pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog transporto priemonė teisėtai parduota A. S. Apelianto nuomone teismas nesilaikė Lietuvos
Respublikos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią automobilio
savininkas, nuo faktinio teisėto automobilio perleidimo kitam fiziniam asmeniui
momento, nelaikytinas asmeniu, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi
aplinkiniams asmenims.
Ieškovas Policijos departamentas prie LR Vidaus
reikalų ministerijos ir tretysis asmuo Vilniaus miesto vyriausiasis policijos
departamentas pateikė atsiliepimus, kuriais prašo teismo sprendimą palikti
nepakeistą.
Apeliacinis skundas
netenkinamas.
Nenustačius CPK 329 str. nurodytų
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant
apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atsakovo R. P. apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (LR CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.).
Byloje
nustatyta, kad prašoma priteisti žala atsirado tokiu būdu: atsakovas A. S. , vairavo atsakovui R. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį OPEL CALIBRA,
pažeidė kelių eismo taisykles ir atsitrenkė į priekyje tą pačia kryptimi
važiuojantį su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų švyturėliais tarnybinį
policijos automobilį. Atsakovas R. P. teigia, kad jis neturi atsakyti pagal ieškinį, nes
autoįvykio metu automobilis OPEL CALIBRA, nepažeidžiant nustatytos tvarkos,
buvo perleistas atsakovui A. S. , todėl jis
(atsakovas R. P. ) nuo automobilio perleidimo momento
neteko didesnio pavojaus šaltinio valdytojo statuso ir jam negali būti taikoma
civilinė atsakomybė pagal LR CK 6.270 str.. Apelianto teigimu prievolė atsakyti
už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą atsiranda asmeniui, gavusiam
didesnio pavojaus šaltinį transporto priemonę valdyti.
Apelianto
argumentai nepagrįsti ir todėl atmetami. Reikalinga pažymėti, kad nors ieškovas
ieškinį grindė LR CK 6.270 str. (atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių
padarytą žalą), apylinkės teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškinys
tenkinamas bendraisiais pareigos atlyginti žalą pagrindais (LR CK 6.263 str.). Toks
teismo apsisprendimas teisingas, nes atsakovo
A. S. vairuojamas automobilis (didesnio pavojaus šaltinis)
atsitrenkė į kitą judantį automobilį. Nors kliudytasis automobilis buvo
tarnybinis policijos automobilis bei važiavo su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų švyturėliais, tai nereiškia, kad
jis nebuvo didesnio pavojaus šaltiniu. Susidūrus dviem didesnio pavojaus
šaltiniams negali būti taikomas vien tik LR CK 6.270 str. kaip
atsakomybės pagrindus nustatanti norma, nes tokiu atveju įvykį daugiausia
sąlygoja neatitinkantys įstatymo reikalavimų kalti asmenų veiksmai. Todėl turi
būti taikomas ir LR CK 6.263 str., numatantis bendruosius atsakomybės už
padarytą žalą pagrindus, reikalaujantis atsakyti už kaltais neteisėtais
veiksmais padarytą žalą.
Byloje
nustatyti ir neginčijami atsakovo A. S. kalti neteisti veiksmai –
vairavo būdamas neblaivus, stabdomas uniformuoto
policijos pareigūno nesustabdė vairuojamo automobilio, nepasirinko saugaus
greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kitą automobilį. Iš
atsakovo A. S. įtariamojo apklausos protokolo (b.l.
68) matyti, kad jis automobilį vairavo neturėdamas tam teisės. Ši aplinkybė
patvirtinama ir panešimu apie įtarimą (b.l. 65) bei kaltinamuoju aktu (b.l. 75),
kuriuose konstatuota, jog A. S. pažeidė Kelių eismo
taisyklių (2004-12-30 redakcija) 59 p., draudžiantį vairuoti transporto
priemonę neturintiems šios teisės.
Apeliaciniame
skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kartu su A. S. solidariai turi atsakyti ir atsakovas R.
P. . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose šio
pobūdžio bylose priimamos nutartys nėra vienodos, priklausomai nuo konkrečios
bylos aplinkybių. Teismų praktika yra formuojama taip, kad automobilio
savininkas, perleidęs transporto priemonę naudotis kitam asmeniui įstatymų
nustatyta tvarka, nenustoja būti jo savininku, tačiau nuo faktinio teisėto
perdavimo momento nustoja būti didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir neatsako
pagal CK 6.270 str. už šiuo šaltiniu padarytą žalą. Byloje neginčijama, kad atsakovui R. P. nuosavybės teise
priklausantis automobilis buvo perduotas A. S. . Tačiau
teismų praktikoje akcentuojamas ne tik automobilio perdavimas kitam asmeniui
valdyti, bet tokio perdavimo teisėtumas. Apeliaciniame skunde teisingai
nurodoma, kad galiojantys norminiai aktai nenumato automobilio perleidimo (šiuo
atveju pirkimo-pardavimo) sutarties privalomos notarinės ar rašytinės formos. Todėl
apeliantas teigia, kad jis automobilį A. S. perleido teisėtai ir šį
perleidimą įvardina pardavimu. Tačiau nors privaloma automobilio perleidimo
sutarties forma ir nėra nustatyta, yra įtvirtinta privalomas transporto
priemonės įregistravimas (LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str.
5 d. 3 p., LR Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų
Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 57 p.,
Kelių eismo taisyklių (2004-12-30 redakcija) 61.2 p.). Būtent registravimu
įforminamas transporto priemonės perleidimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad šis
reikalavimas atsakovams buvo žinomas, jie dėjo pastangas išregistruoti
automobilį kaip R. P. nuosavybę ir įregistruoti jį kaip A. S. nuosavybę. To padaryti atsakovai negalėjo, nes
automobilis neatitiko reikalavimų, būtinų jo registravimui. Susidūrus su tokiu
suvaržymu automobilis tiesiog buvo atiduotas A. S. . Šią
situaciją atsakovai detalizuoja nevienodai – atsakovas A. S. paaiškino,
kad „R. P. žadėjo viską sutvarkyti‘ (b.l. 93). R. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino
priešingai - A. S. turėjo perregistruoti automobilį savo
vardu, o tam nepavykus, jį išardyti. Tokių veiksmų pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nepripažino tinkamu transporto priemonės pardavimu.
Apeliantas teigia, kad net ir tuo atveju,
jei automobilio pardavimas nebus pripažintas tinkamu, atsakovas R.
P. vis tiek neturi atsakyti pagal ieškinį, nes pats autoįvykyje nedalyvavo,
o automobilį teisėtai buvo perdavęs vairuoti A. S. kuris ir
tapo teisėtu automobilio valdytoju. Argumentas atmetamas. Perdavimas vairuoti suprantamas
kaip laikino naudojimosi turtu sutartis. Motorinių transporto priemonių ir jų
priekabų registravimo taisyklių 57 p. nustatyta, kad tokiu atveju privalomas
transporto priemonės įregistravimo reikalavimas netaikomas, taip pat nėra
nustatyta kokia nors privaloma tokios sutarties forma ar perdavimo įforminimas kitokiais
dokumentais (įgaliojimu ar kt.). Tačiau būtina turėti omenyje, kad kalbama apie
didesnio pavojaus šaltinio perleidimą ar perdavimą naudotis. Tokios priemonės
savininkas privalo pasirūpinti, kad ji nekeltų pavojaus aplinkiniams. Tokią
pareigą jis turi naudodamasis jam priklausančia transporto priemone. Ši pareiga
savininkui išlieka ir tuomet, kai jis didesnio pavojaus šaltinį perleidžia ar
perduoda naudotis kitiems asmenims. Tokiu atveju savininkas privalo įsitikinti,
kad didesnio pavojaus šaltinis yra tvarkingas ir saugus, atitinka jam keliamus
reikalavimus, o asmuo, kuriam priemonė perduodama, turi teisę ir galimybę
perduodamą priemonę naudoti teisėtai ir saugiai. Iš šioje nutartyje jau aptartų
aplinkybių matyti, kad automobilis A. S. perduotas
nesilaikant paminėtų taisyklių: automobilis netinkamas perleidimui, nes
negalėjo būti registruojamas, asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė,
neturėjo teisės šios priemonės vairuoti, pagaliau savininkas nepasidomėjo ir neįsitikino
automobilio tolesnio naudojimo tikslu (naudojimu pagal paskirtį ar išardymui).
Be to, kaip konstatuota ir skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad
automobilis būtų apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomuoju draudimu, nors tai ir buvo privaloma pagal aptariamu
metu galiojusias LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d. bei Kelių eismo taisyklių 61.3 p.. Tik
teisėtai perleidęs transporto priemonę kitam asmeniui naudotis įstatymų
nustatyta tvarka, automobilio savininkas nustoja būti didesnio pavojaus
šaltinio valdytoju ir perkelia atsakomybę kitam teisėtam valdytojui. O kuomet
netinkamas didesnio pavojaus šaltinis perduodamas naudotis asmeniui,
neturinčiam tokios teisės, perdavimas pripažįstamas neteisėtu ir kaltu veiksmu,
sudariusiu sąlygas (esančiu priežastimi) žalai atsirasti. Tokios aplinkybės yra
pagrindas konstatuoti visas deliktinės atsakomybės sąlygas (LR CK 6.263).
Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas bylą teisingai nustatė jos aplinkybes,
atsižvelgė į teismų praktiką, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir
priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas (LR CPK 326
str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
n u t a r ė:
Vilniaus
rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Egidijus Žironas
Teisėjai Dalia
Višinskienė
Henrichas
Jaglinskis